Mokslininkai padarė šį atradimą atlikę tyrimą: jie paleisdavo suaugusių marmozečių 30 minučių trukmės garso įrašus po tris kartus per dieną dviem jaunikliams, kol jiems sukako 2 mėnesiai (tai prilygsta 2 metų vaiko amžiui). Marmozetės jaunikliai, reaguodami į tėvų skleidžiamus bendravimo garsus, patys imdavo leisti panašius garsus.

Kol kas nežinoma, ar šiais gabumais gali pasigirti tik marmozetės. Jei taip – tai gali būti susiję su dideliu šių beždžionių socialumu. Vienas šio socialumo aspektų – suaugusios marmozetės prižiūri ne tik savo, bet ir kitų tėvų jauniklius.

„Daugeliui šių sutvėrimų artėja paskutinė valanda“, – sakė Ilinojaus universiteto antropologijos profesorius Paulas Garberis (Polas Garberis), vienas iš žurnale „Science Advances“ trečiadienį paskelbtos studijos autorių.

Mokslininkai nurodo, kad išnykimas gresia maždaug 60 proc. primatų rūšių, be to maždaug 75 proc. jų populiacija mažėja.

Laisvėje yra likę tik keli tūkstančiai kai kurių lemūrų, beždžionių ir žmogbeždžionių rūšių atstovų.

Tarp nykstančių rūšių yra katinis lemūras, Udzungvos raudonasis kolobas, Junano riestanosė beždžionė ir rytinė lygumų gorila.

Pasaulyje yra likę mažiau nei 30 Hainano gibonų, kurie gyvena Kinijoje, rašoma straipsnyje.

Visiškai išnyks

Medžioklė, nelegali prekyba gyvūnais ir žmogaus veikla – miškų kirtimas, kelių ir kasyklų statymas – atimanti iš laukinių gyvūnų jų gyvenamų vietų plotą, prisideda prie primatų skaičiaus mažėjimo.

„Šie primatai kabinasi į gyvenimą miškuose tokių šalių kaip Kinija, Madagaskaras, Indonezija, Tanzanija ir Kongo Demokratinė Respublika“, – sakė P. Garberis.

Du trečdaliai visų primatų rūšių gyvena vos keturiose valstybėse: Brazilijoje, Demokratinėje Kongo Respublikoje, Indonezijoje ir Madagaskare.

„Liūdna, kad per artimiausius 25 metus dauguma šių primatų rūšių visiškai išnyks, nebent jų išsaugojimas taps pasauliniu prioritetu“, – kalbėjo mokslininkas.

Pasak tyrėjų, vienas šios problemos sprendinių yra sušvelninti žmonių skaičius augimo padarinius – neleisti žmonėms toliau veržtis į primatų teritorijas.

Sakoma, jog ir meno nereikėtų painioti su politika, juolab istorija. Bet ko vertas menininkas, jeigu jam nusispjauti į žmoniją krečiančių pokyčių procesus? Ko verta jo kūryba? Paveikslėliai, apklijuoti gintaru, pardavinėjami kurortuose, – štai jums meno be politikos pavyzdys.

O kas apskritai yra politikavimas? Ir ar jį sugalvojo žmonės? Anaiptol. Gamtoje galima rasti bene visas politines pakraipas, tereikia atidžiai stebėti ir analizuoti tai, ką pamatai. Pradėkime nuo gamtos dešiniųjų.

Unikaliame kampelyje Afrikos teritorijoje, įsiskverbusioje tarp trijų prastos reputacijos valstybių – Ugandos, Ruandos ir Kongo Demokratinės Respublikos, tarpsta daugybė gyvūnų rūšių. Tarp jų galima sutikti ir artimiausius žmogaus giminaičius – šimpanzes. 85 proc. žmogaus ir šimpanzės genų sutampa, o kur dar faktas, jog šie primatai bene vieninteliai atpažįsta save veidrodyje?

Dažniausiai šimpanzės gyvena bandomis, kurioms vadovauja alfa patinas, tačiau nariai dažnai mėgsta (e)migruoti iš vienos bandos į kitą, o socialine šimpanzių grupe pripažįstama ir pora suaugusių beždžionių su savo jaunikliais, ir vien tik patelių bei jauniklių tuntas.

Nepaisant nuolatinės emigracijos, šimpanzės labai vertina tarpusavio vienybę ir gerus santykius su kaimynais. Be to, bendruomenėje egzistuoja griežta hierarchija. Bandos "tautiškumą" išskiria kolektyvinis susižavėjimą išreiškiantis ūbavimas, o gerus santykius sutvirtina švarinimasis (blusų ir utėlių rankiojimas), kuris leidžia dar ir atsipalaiduoti bei nusiraminti.

Pasak vyraujančių stereotipų, šie primatai yra vegetarai, savo meniu paįvairinantys vienu kitu termitu ar skruzdėle. Tačiau taip yra ne visada. Kai kurios šimpanzės mėgsta užkrimsti dar ir mėsos, kurios šaltiniu tampa kitos jų giminaitės. Šie žmogaus broliai labai gudriai apsupa smulkesnius primatus, kuriuos nudaigoja ir išnarsto po kaulelį. Šis delikatesas tarp šimpanzių itin vertinamas, tad medžiotojai būtinai juo pasidalija su patelėmis ir aukštesnės hierarchijos patinais, siekdami minėtų socialinių grupių prielankumo.

Šiame primatų gyvenime galime pamatyti daugybę ir mums labai pažįstamų politinių reiškinių, pradedant tuo, ką aršiausios feministės mėgsta įvardyti patriarchatu, šovinizmu bei falocentrizmu ir baigiant feodalizmu, lobizmu ir kyšiais. Taip pat beždžionės-gurmanės leidžia įžvelgti aliuziją į filosofo F.Nietzsche‘ės sukurtą ir nacių sukompromituotą antžmogio teoriją. Kalbame apie itin fiziškai ir morališkai stiprų individą, kuris siekia pralaužti savo galimybių ribas evoliucijos labui ir tam yra pasiryžęs aukoti ne tik save, bet ir silpnesnius, ne tokius "vertingus" gentainius.

Ar gali būti, kad beždžionės-fašistės ir buvo būtent tas faktorius, leidęs primatui kilti evoliucijos pakopomis? O gal viskas buvo atvirkščiai, t. y. taip, kaip tvirtina etnobotanikas Terence‘as McKenna? Pasak jo, beždžionės virsmui žmogumi įtakos turėjo gamtoje aptinkamos farmakologinės haliucinacijas sukeliančios medžiagos, leidusios beždžionei atsisakyti "fašistinių" grobuonies impulsų? O gal ir viena, ir kita?

Bet pereikime prie kitų dviejų politinių pakraipų. Pats artimiausias liberalizmui ir demokratijai (arba centrui) reiškinys gamtoje yra vadinamasis mutualizmas (simbiozė), t. y. dviejų skirtingų rūšių individų abipusiai naudingas sugyvenimas (klasikinis pavyzdys – grybai ir dumbliai, sudarantys kerpes).

"Tu gyveni sau, aš gyvenu sau ir kartu mes dirbame vienas kitam naudingus darbus. Man nerūpi, kuo tu tiki, ką valgai ir t. t., ir tu nepasakok, aš nieko nenoriu žinoti, o aš tau nepasakosiu apie savo ydas. Dirbkime savo darbus dėl bendro tikslo – to užteks."

Tokį socialinį modelį būtų galima įvardyti kaip "protingą egoizmą". Skamba ciniškai? Reikėtų kalbėtis, atjausti? Galbūt, bet pernelyg didelis kalbėjimasis ir atjautimas gali privesti prie esminės teisės pažeidimo – kautis už savo gyvenimą savarankiškai. Laimės individas šį mūšį ar ne, nesvarbu, svarbiausia, kad jo orumo nepažeistų joks "gerasis dėdė", žadantis minimalų 1 509 eurų mėnesio atlyginimą po rinkimų. Taigi reziumuojant, už mutualizmą arba dar kitaip "protingą egoizmą" nieko geresnio negalima sugalvoti.

O kaip dėl kairiųjų idėjų? Ar K.Marx'o pasekėjai prieštarauja žmogaus bei gamtos prigimčiai, tuo pat metu įžūliai apeliuodami į humanizmą ir vogdami iš krikščionybės supratingumą, gailestį, kitas Jėzaus Kristaus Kalno pamoksle išsakytas vertybes? Anaiptol, kairiųjų gamtoje, kaip ir žmonių pasaulyje – įvairiausio plauko. Skruzdžių ir bičių (nors mieliau tai prikergtume tarakonams) gyvenimo būdas yra tikriausiai būtent tai, ko siekė SSRS, Kinija bei Šiaurės Korėja – visi vienodi, neišsiskiriantys, jų daug ir jų galia vienybėje, o svarbiausia – jie visi daug pluša vienos ir tos pačios partijos "Skruzdėlyno-Avilio" labui. Tačiau gyvenimas mėgsta juokauti – visuomet atsiranda lygesni už lygius.

Be skruzdžių darbininkių, galima sutikti ir motinėlių, didinančių populiaciją (žmonijos atveju – V.Uljanovas, J.Džiugašvilis, Mao Zedongas, V.Putinas), ir kareivių, eliminuojančių santvarkai pavojų keliančius elementus (NKVD, raudonieji sargybiniai, FSB), ir tranų, taip pat prisidedančių prie bendruomenės didinimo, bet labiau užsiimančių motinėlių bei santvarkos savimeilės kutenimu (M.Gorkis, M.Šolochovas, MoYanas, D.Kiseliovas ir panašios šios priedermės išvartos).

Kaip matome, politika – tai ne žmogaus sukurtas instrumentas, siekiant paversti savo ir kitų gyvenimą neįmanomais, kaip, pavyzdžiui, J.Bieberio atliekama muzika. Žmogus yra visų gamtoje sutinkamų elementų bei reiškinių visuma, sauganti ir perimanti jų modelius bei konstrukcijas. Ir giliai smegenyse (net molekulių lygmenyje) savo bei kitų gyvenime darantis tai, kam yra užprogramuotas gamtos.

Niujorko valstijos apeliacinis teismas ketvirtadienį atmetė gyvūnų teisių aktyvistų pastangas užtikrinti „teisės subjekto“ statusą šimpanzėms precedento neturinčioje byloje, sakydamas, kad primatai nepajėgūs vykdyti pareigų, kylančių iš tokio statuso.

Olbanio teismo penkių teisėjų kolegija nurodė, kad advokatas Stevenas Wise'as (Stivenas Vaisas) įrodė, jog 26 metų šimpanzė Tommy (Tomis), laikomas vienas narve, įrengtame vienoje daržinėje Niujorko valstijoje, yra savarankiška būtybė, tačiau jis neįstengia suvokti žmones siejančios visuomenės sutarties.

„Nereikia nė sakyti, kad šimpanzės, kitaip negu žmonės, negali vykdyti jokių teisinių pareigų; joms negali būti taikoma socialinė atsakomybė, jos negali būti laikomos teisiškai atsakingomis už savo veiksmus“, – sakoma teismo pirmininkės Karen Peters (Karen Piters) išvadoje.

S.Wise'as sakė pateiksiantis prašymą Apeliaciniam Teismui, Niujorko valstijos aukščiausiai teismo institucijai, kad ji nagrinėtų šią bylą.

„Tai tik pirmas apeliacinis sprendimas ilgalaikėje strateginėje kampanijoje“ užtikrinti teises šimpanzėms ir kitiems sąmoningiems gyvūnams, pabrėžė advokatas.

S.Wise'as, atstovaujantis organizacijai „Nežmonių teisių projektas“ (The Nonhuman Rights Project), kurią pats padėjo įkurti 2007 metais, siekia, kad teismas pripažintų, jog šimpanzę Tommy neteisėtai kalina jos savininkas Patrickas Lavery (Patrikas Lovris). S.Wise'as argumentavo, kad ta žmogbeždžionė turėtų būti perkelta į šimpanzių prieglaudą Floridoje.

Pasak S.Wise'o ir kitų ekspertų, ši byla yra pirmoji pasaulyje, kai apeliacinio teismo buvo paprašyta taikyti žmogaus teises gyvūnams.

P.Lavery sakė pritariantis teisėjų išvadai, pridūręs, kad Tommy yra rūpestingai prižiūrimas ir kad jis laukia eilėje būti perkeltas į prieglaudą.

„Sprendimas, kur jis iškeliaus, bus mano, o ne kieno nors kito“, – pareiškė šimpanzės savininkas.

K.Peters pranešime teismui sakoma, kad šimpanzėms negali būti užtikrintas teisės subjekto statusas, tačiau S.Wise'as galėtų skatinti valstijos įstatymų leidėjus priimti teisės aktus, suteikiančius naujas apsaugos priemones šimpanzėms ir kitiems sąmoningiems gyvūnams.

Sprendimas, kuris patvirtino 2013 metais Niujorko valstijos teisėjo paskelbtą nutartį, buvo paskelbtas po to, kai S.Wise'as antradienį paragino kitą teismą Ročesterio mieste įpareigoti paleisti kurčią šimpanzę, vardu Kiko, iš betoninio aptvaro jos savininko namuose Niagara Folse.

S.Wise'as taip pat yra pateikęs trečią ieškinį dėl dviejų šimpanzių, laikomų valstijos universitete Long Ailende.

Daugeliui kyla klausimas, kodėl gyvatės sukelia didelę baimę, o pirmadienį paskelbtoje naujoje studijoje pateikiamas galimas atsakymas: smegenyse esama specialių ląstelių, kurios žaibiškai pasiunčia perspėjamuosius signalus, susidūrus su šliaužiančiu pavojumi.

Specifiniai neuronai „selektyviai“ reaguoja į gyvačių atvaizdus ir veikia sparčiau negu panašūs smegenų nervinių ląstelių tinklai, padedantys atpažinti veidus, rankų judesius arba geometrines figūras, nustatė mokslininkai.

Straipsnyje, kuris buvo paskelbtas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“, pateikiama naujų įrodymų, pagrindžiančių prielaidą, jog primatams išsivystė specialūs regimosios informacijos apdorojimo mechanizmai, padedantys išgyventi džiunglėse, kuriose apstu pavojingų gyvačių.

„Tai išties sustiprina argumentą, jog gyvatės yra labai svarbios primatų evoliucijai“, – naujienų agentūrai AFP sakė pagrindinė to straipsnio autorė Lynne Isbell (Lin Isbel), Kalifornijos universiteto Deivise antropologijos departamento profesorė.

„Gyvatės sužadindavo stipriausią, greičiausią atsaką“, – sakoma studijoje, kurios kitais autoriais tapo Tojamos universiteto mokslininkas Quan Van Le (Kvan Van Lė) ir Brazilijos universiteto tyrėjai.

Šie bandymai buvo atlikti naudojant dvi jaunas makakas, užaugintas Japonijoje įsikūrusiame nacionalinėje beždžionių veisykloje.

Tyrėjai nurodė manantys, kad tos beždžionės prieš atliekant eksperimentą su gyvatėmis niekada nebuvo susidūrusios.

Mokslininkai implantavo mikroelektrodus į smegenų dalį, vadinamą pagalviu, kuris yra susijęs su vaizdo sekimo mechanizmu ir apie potencialų pavojų pranešančių vaizdų sparčiuoju apdorojimu.

Tuomet tyrėjai kompiuterių ekranuose rodydavo beždžionėms įvairius spalvotus atvaizdus – tokius kaip įvairiomis pozomis susirangiusias gyvates, grasinančias beždžionių snukio išraiškas, beždžionių letenų atvaizdus ir paprastas figūras, tokias kaip žvaigždės arba kvadratai.

Gyvačių atvaizdai smegenyse staigiai sužadindavo baimės reakciją, kuri būdavo gerokai stipresnė negu pamačius kitų beždžionių snukius, letenas arba geometrines figūras.

Tyrėjai nustatė, kad iš maždaug 100 neuronų, kurie suveikdavo parodžius bent vienos iš minėtų kategorijų atvaizdą, 40 proc. stipriausiai reaguodavo į gyvačių atvaizdus.

Tuo tarpu beveik 29 proc. iš tų nervinių ląstelių smarkiausiai reaguodavo į kitų beždžionių snukio atvaizdus.

Tyrėjams jau seniai buvo žinoma, kad primatai puikiai pastebi netgi su aplinka gerai susiliejančias gyvates, tačiau naujausias tyrimas pateikia naujų duomenų, kurie gali padėti atsakyti, kaip veikia šis mechanizmas.

Primatai neretai tapdavo gyvačių grobiu arba tiesiog žūdavo nuo nuodingų roplių įkandimų, todėl tikėtina, kad evoliucijos procesas, išugdęs gebėjimus išvengti šio pavojaus, tikriausiai prasidėjo prieš dešimtis milijonų metų, sakė L.Isbell.

Ankstesni tyrimai rodė, kad kai kurie primatai, įskaitant lemūrus, gyvenančius Madagaskare, kur nėra nuodingų gyvačių, nedemonstruoja didelės baimės šiems ropliams, kuri būdinga kitoms beždžionėms ir žmogbeždžionėms.

„Gyvatės yra smarkiai prisidėjusios prie primatų kilmės. Rega yra tai, kas skiria primatus nuo kitų žinduolių. Daug mūsų smegenų darinių yra susijusios su rega“, – aiškino L.Isbell, kuri 2009 metais parašė šią temą nagrinėjančią knygą „Vaisius, medis ir gyvate: kodėl mes taip gerai matome“ (The Fruit, the Tree, and the Serpent: Why We See So Well).

„Aš sudėjau kartu netiesioginius įrodymus, – mokslininkė sakė AFP. – Tai pirmas kartas, kai kas nors išbandė kai kurias toje knygoje iškeltas prielaidas, ir man išties malonu, jog jos buvo paremtos.“

Naminių gyvūnų ir laukinių žvėrių temomis rašantis Petsami.com „YouTube“ paskyroje pateikia už širdies griebiantį vaizdo įrašą.

Įraše Atlantos zoologijos sodo lankytojams pavyko įamžinti pirmąjį keturmetės mergaitės Kylos ir goriliuko pasimatymą, rašo „The Huffington Post UK“.

„Daily Mail“ labiausiai šioje istorijoje „užkliuvo“ balsas už kadro, klausiantis mergaitės: „Ar norėtum jį pasiimti į namus?“

Daugybė gyvūnų rūšių gali plaukti vadinamuoju „šuniuku“, tačiau iki šiol manyta, kad tik žmogus gali suklaikęs kvėpavimą plaukti po vandenių ir išmokti įvairių plaukimo technikų.

Mokslininkai nelaisvėje augino išgelbėtus orangutangą Suryia ir šimpanzę Cooperį. Bedžionės buvo laikomos patalpose, kuriose buvo daug vandens. Jau nuo pat pradžių abu gyvūnai pamėgo laiką leisti vandenyje, rašo sciencemag.com.

Mokslininkai buvo ypač nustebinti, kai po kurio laiko Cooperis ir Suryia išmoko plaukti krūtine, nardyti ir plaukti po vandeniu. Cooperis net sugebėjo po vandeniu atsimerkti ir sulaikyti kvėpavimą 15 sekundžių.

Tokius primatų sugebėjimus antropologai aiškina gana paprastai. Pasirodo, kai ankstyvieji beždžionių protėviai ėmė gyventi medžiuose, sugebėjimas plaukti tapo nereikalingu. Pamažu vandenyje reikalingi judesiai buvo pritaikyti sausumoje. Tačiau beždžionių smegenys plaukimo neužmiršo ir, reikalui esant, jo galima išmokti.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „American Journal of Physical Anthropology“.

Su beždžionėmis ir žmogbeždžionėmis mus sieja gana artimi giminystės ryšiai. Todėl visai nekeista, jog turime keletą panašių savybių, neapsiribojančių vien tik išvaizda. Ir, nors dar yra daugybė mus nuo kitų primatų skiriančių bruožų, šis sąrašas atskleidžia, jog galbūt su jais mes gerokai panašesni, nei kartais esame linkę manyti.

Virimas

Kanzi – 31 metų mažoji šimpanzė, gyvenanti „Great Ape Trust“ prieglaudoje, esančioje Ajovoje. Šio primato gebėjimai neapsiriboja įrankių panaudojimu, siekiant pagauti maistą. Kanzi geba savo laimikius išsivirti. Taip pat mėgsta ugnyje pasikepinti zefyrus ar keptuvėje išsikepti mėsainius. Žinoma, pati Kanzi keptuvių ar grilių nesigamina, tačiau gana gerai moka šiais įrankiais naudotis.

Ji taip pat moka susikurti ugnį. Norėdama ką nors išsivirti, ji išnaršo savo aptvarą, ieškodama šakelių, jas sukrauna į krūvelę ir degtuku įžiebia ugnį. Taip, teisingai, Kanzi moka naudotis degtukais. Šito išmokti ji užsimanė pažiūrėjusi filmą apie urvinius žmones, atradusius ugnį, o ją prižiūrintys mokslininkai padėjo įgyvendinti jos norą. Pasak jų, mažajai šimpanzei tai puikiai sekasi, degtukus naudoja atsargiai, savęs nesusižalodama. Taip pat saugiu atstumu laikosi nuo ugnies, mėtydama į ją šakeles, kad neužgestų.

Naudojimasis pinigais

Kelių Konektikuto mokslininkų dėka 7 beždžionės išmoko suvokti pinigų koncepciją. Keletą mėnesių beždžionės buvo mokomos, jog joms duotus pinigus jos gali iškeisti į vynuoges, obuolius arba želatinos desertą „Jell-O“. Galiausiai primatai suvokė, kaip veikia pinigai,
ir galėjo gautas 12 monetų leisti taip, kaip tik širdis geidė.

Gali pasirodyti, jog beždžionės tiesiog mechaniškai išmoko atlikti veiksmą, už kurį gaudavo maisto. Tačiau mokslininkams pastebėjus, kurie produktai tapo paklausesni, buvo įvestas valiutos
kurso svyravimas. Beždžionės prie to prisitaikė ir pakeitė savo išlaidavimo įpročius. Pavyzdžiui, jei pradžioje už vieną monetą galima buvo nusipirkti saują vynuogių arba vieną „Jell-O“, tai po kiek laiko deserto vertė nukrito, ir už vieną monetą tapo galima nusipirkti du „Jell-O“ drebučius.  Tai pastebėjusios beždžionės pradėjo dažniau rinktis desertus, o ne vynuoges. Beždžionės turėjo ribotą monetų skaičių, todėl privalėjo jas leisti išmintingai. Mokslininkai pastebėjo, jog dažniausiai primatai rinkdavosi pigesnį maistą, taip įgydami didesnę perkamąją galią.

Prostitucija

Pradėję savo eksperimentą Jeilio „New Heaven“ ligoninės mokslininkai tikrai nesitikėjo šitokio atradimo. Išmokę beždžiones naudotis pinigais, jie nustebo pamatę, jog primatai pradėjo pirkti tai, ko meniu įrašyta tikrai nebuvo. Pradžioje pradėjusios vogti pinigus viena iš kitos, po kiek laiko beždžionės suprato galinčios iškeisti juos į intymius paslaugas. Beždžionė prostitutė papildomą uždarbį išleido vynuogėms. Nors šis atradimas nebuvo planuotas, tačiau parodė, jog beždžionės iš tiesų suvokė, jog pinigams buvo priskirta vertė. Nepaisant naudos tyrimui, mokslininkai ėmėsi priemonių, kad toks beždžionių uždarbiavimo būdas nebepasikartotų.

Azartiniai lošimai

Šis Konektikuto mokslininkų eksperimentas suteikė galimybę beždžionėlėms pasijusti kaip kazino. Jo metu beždžionėlės žaidė du praktiškai identiškus žaidimus, kurie skyrėsi tik tuo, jog vienas sukurdavo pozityvų, o kitas negatyvų įspūdį.

Pirmojo žaidimo metu beždžionėlė prieidavo prie stalo ir gaudavo vieną vynuogę. Būdavo metama moneta ir, jei beždžionė atspėdavo kuria puse ji atsivers, gaudavo dar vieną vynuogę. Jei pralaimėdavo, antrosios negaudavo, tačiau galėdavo pasilikti pirmąją.

Antrojo žaidimo metu beždžionės jau pačioje pradžioje gaudavo po 2 vynuoges. Laimėjus, jos gaudavo pasilikti abi, o pralaimėjus – tik vieną. Nepaisant to, jog abiejų žaidimų rezultatai vienodi, beždžionės mieliau rinkdavosi tą, kurio metu laimėdavo vieną vynuogę, o ne vieną prarasdavo.

Kito eksperimento metu rezus beždžionėlės lošė iš sulčių. Joms buvo suteiktas pasirinkimas žiūrėti į vieną iš dviejų švieselių. Jei žiūrėdavo į pirmąją – gaudavo nustatytą kiekį sulčių. Jei pasirinkdavo antrąją švieselę, rizikuodavo gauti daugiau arba mažiau sulčių, nei pasiūlydavo pirmoji. Netgi tuomet, kai eksperimentas buvo sureguliuotas taip, kad antroji švieselė visuomet duotų mažiau sulčių, nei pirmoji, rezus beždžionėlės vis tiek rinkdavosi azartinį lošimą. Mokslininkai mano, jog laimėjimo jaudulys beždžionėlėms kompensuodavo mažesnį sulčių kiekį, todėl jos buvo linkusios rizikuoti. Tyrėjai tikisi, jog šis atradimas gali padėti suprasti, kaip veikia nuo azartinių žaidimų priklausomų žmonių smegenys.

Kūno kalba

Mažosios šimpanzės, kaip ir gorilos, orangutangai ir žmonės, priklauso tikrųjų žmoginių beždžionių šeimai. Kadangi mažųjų šimpanzių DNR 98 procentais primena žmonių, daugelis mokslininkų mano, jog šie primatai yra artimiausi mūsų giminaičiai. Mūsų panašumai apima ir kūno kalbą bei garsinę komunikaciją. Vienas iš įdomesnių panašumo pavyzdžių: mažosios šimpanzės kartais purto galvą, norėdamos parodyti nepritarimą.

Darvinas manė, jog šis įprotis mums atsiranda dar vaikystėje. Kūdikiai, kurie nori žįsti, pakelia savo galvas į viršų, o tie, kurie nenori – papurto savo galvas. Įpratus tai daryti, galvos linkčiojimas nurodyti pritarimui, ir purtymas atsisakymui, kūno kalbos žodyne išlieka net ir suaugus. Nors šia teorija kai kurie mokslininkai abejoja, tačiau pastaroji galėtų paaiškinti, kodėl panašiai elgtis išmoksta ir mažosios šimpanzės.

Įrankių naudojimas

Vienas iš svarbiausių įvykių žmonijos evoliucijoje buvo įrankių įvaldymas. Per paskutinius metus panašūs įvykiai pastebėti ir beždžionėse. Daugybė beždžionių buvo pastebėtos besinaudojančios įrankiais net ir laukinėje gamtoje. Pavyzdžiui, kapucinai ne taip seniai susilaukė daug dėmesio dėl gebėjimo naudotis akmenimis kasant duobes ir skaldant riešutus.

O štai šimpanzės dažnai nusilaužia šakeles, jas nulupa ir, įkišdamos į medžių dreves, naudoja „išžvejoti“ termitus.  Skirtingoms reikmėms jos netgi naudoja skirtingas šakeles. Pavyzdžiui, skruzdėles šimpanzės „žvejoja“ su ilgesnėmis ir tvirtesnėmis lazdelėmis, kad galėtų išlaikyti didesnį atstumą ir nelikti sukandžiotomis.

Tai yra svarbu, nes atskleidžia, jog jos suvokia, jog tam tikri įrankiai gali būti tinkamesni konkrečioms užduotims. Taip pat svarbu pastebėti, jog šimpanzės šakeles nusilaužia nuo medžių ar krūmų, o ne naudoja rastas. Tai reiškia, jog šis veiksmas yra racionalus ir skirtas konkrečiam tikslui pasiekti, o ne atsitiktinis lazdelės panaudojimo atradimas.

Kultūros perdavimas

Kultūros perdavimas arba kultūrinis išmokimas yra būdas, kaip visuomenė perduoda naują informaciją. Daugybę metų buvo manyta, jog žmonės yra vieninteliai gyvūnai, turintys kultūrą, tačiau dabar jau žinoma, jog tai nėra tiesa. Išmoktas elgesys gali būti vieno gyvūno perduotas kitiems grupės nariams ir visiškai pakeisti tai, kaip funkcionuoja toji grupė. Geriausiai tai iliustruoja makakos Imo pavyzdys.

Imo kartu su kitomis makakomis gyveno penktajame dešimtmetyje mažoje Japonijos saloje, Koshimoje, kurioje jas mokslininkai maitino bulvėmis ir grūdais. Imo visame pasaulyje išgarsėjo dėl savo inovacijų, kurias perdavė ir kitoms savo būrio makakoms.

Nepaisant to, jog šios beždžionės įprastai stengiasi laikytis atokiau nuo vandens, Imo nusinešė gautas bulves prie jūros ir nuplovė joje smėlį nuo savo maisto. Sūrus jūros vanduo ne tik nuplovė bulvę, tačiau ir padarę ją skanesne. Po kurio laiko praktiškai visos makakos prieš valgydamos nešėsi nardinti bulves į vandenį.

Laikui bėgant, beždžionės vis labiau drąsėjo ir brido vis tolyn į vandenį. Galiausiai, netgi pradėjo jame maudytis ir žaisti. O Imo pasiūlė dar vieną revoliucinę idėją: į vandenį įmesti grūdai likdavo plaukioti paviršiuje, o prie jų prilipęs smėlis nuskęsdavo. Tai buvo gerokai lengvesnis būdas nuvalyti smėlį nuo grūdų, kurį vėlgi perėmė ir kitos makakos.

Ženklų kalba

Beždžionės yra pirmieji gyvūnai, kurie geba tarpusavyje, ar su žmonėmis, bendrauti sudėtingomis žinutėmis. Nors yra keletas beždžionių, kurios buvo išmokytos ženklų kalbos, pats ryškiausias pavyzdys yra gorila Koko. Ši gorila ženklų kalbos pradėjo mokytis būdama vos vienerių metų, o nuo to laiko susikrovė 1000 ženklų žodyną. Be kita ko, ji dar supranta apie 2000 angliškų žodžių.

Ji gali suprasti anglų kalbą ir žmonėms atsakyti ženklais. Tačiau kai kurie tyrinėtojai abejoja Koko gebėjimais. Pasak jų, Koko kalbos nesupranta, o ženklus rodo tik tam, kad gautų apdovanojimą ar paskatinimą. Kita vertus, mokslininkai, dirbantys su šia gorila, griežtai su tuo nesutinka. Pasak jų, per vienas Kalėdas ji pasiprašė dovanų kačiuko.

Iš pradžių jai buvo padovanotas pliušinis žaislas, tačiau Koko jis visiškai nepatiko. Taigi galiausiai jai buvo leista išsirinkti tikrą kačiuką ir pasilikti jį kaip augintinį. Koko savo augintiniu rūpinosi, net buvo davusi jam vardą. Tačiau po kurio laiko kačiukas žuvo po automobilio ratais, o Koko ženklų kalba išreiškė, kad yra labai nuliūdusi.

Žaidimas su „iPad‘u“

„Apps for Apes“ yra orangutangų užimtumo programa, kurioje pagrindinė priemonė – „iPad‘as“. Šios beždžionės yra ypač protingos, o planšetinis kompiuteris yra naudojamas palaikyti jų protinę veiklą, apsaugant gyvūnus nuo nuobodulio ir depresijos. Kai 2010 metais „iPad‘as“ buvo pristatytas, Richardas Zimmermanas pamanė, jog tai galėtų būti puikus žaidimas orangutangams. Iki šiol šios žmogbeždžionės dievina „Apple“ kūrinį, daugiausiai žaisdamos vaikiškus žaidimus, ar žiūrėdamos dokumentinius filmus apie gamtą. Tačiau, bijodami, jog orangutangai galėtų „iPad‘ą“ sulaužyti, prižiūrėtojai patys laiko juos prieš beždžiones.

Kai kurios makakos buvo išmokytos žaisti žaidimą, kurio metu turėjo atspėti objekto tankumą, pasirinkdamos iš variantų: „tankus“ arba „retas“. Teisingas atsakymas reikšdavo gautą saldumyną, o neteisingo atsakymo atveju, makakos, neapkenčiančios laukimo, turėdavo laukti naujo klausimo. Jos taip pat turėjo pasirinkimą praleisti klausimą, kas reiškė, jog nebus laukimo bausmės. Mokslininkai atrado, jog beždžionės abejojo panašiai, kaip abejotų ir žmonės: greitai atsakinėjo klausimus, į kuriuos jautėsi žinančios atsakymus, tačiau praleisdavo sudėtingesnius. Nors kai kuriems žmonėms tai gali nepasirodyti, kaip didis atradimas, tačiau tyrėjams tai reiškė, jog makakos gali turėti aukštą savęs suvokimo lygį.

Žvejyba

Žvejyba yra gana sudėtingas įgūdis, tačiau tai beždžionių neatbaido. Borneo saloje pamatęs žmogų, gaudantį žuvis su ietimi, orangutangas nusprendė tai išbandyti pats. Nors jam nepavyko pričiupti laisvai plaukiojančių žuvų, orangutangas ietimi žuvų prisigaudė žvejų, kuriuos kopijavo, tinkluose.

Orangutangams nenusileidžia ir jų pusbroliai makakos. Nors pastarosios žvejoja be įrankių, tačiau jau nuo 1998 metų stebima, kaip šios beždžionės Indonezijoje sėkmingai žuvis gaudo rankomis.

Šiandien trečdalis suaugusiųjų visame pasaulyje skundžias aukštu kraujospūdžiu, kai 1900 m. šią problemą turėjo vos 5 proc. gyventojų. 1980 m. cukriniu diabetu sirgo 153 mln. žmonių, o dabar šis skaičius išaugo iki 347 mln. Vis daugiau planetos gyventojų yra nutukę. Manoma, kad vienas iš kaltininkų, o gal ir pats svarbiausias, yra cukrus. Kodėl žmonija nesugeba atsispirti šiam kenksmingam, bet labai saldžiam viliotiniui, nagrinėjama „National Geographic Lietuva“ rugpjūčio mėnesio numeryje.

„Patekęs į kraują cukrus stimuliuoja tuos pačius smegenyse esančius malonumo centrus, kurie reaguoja į heroiną ir kokainą. Tam tikru lygmeniu tai būdinga visam skaniam maistui (dėl to jis ir gardus!), bet cukraus sukeltas poveikis itin ryškus. Galima teigti, kad cukrus yra priklausomybę sukeliantis narkotikas“, – rašoma žurnale.

Pasak Kolorado universiteto Denveryje (JAV) nefrologo Richardas Johnsonas, atsakymas, kodėl žmonių smegenyse išsivystė maloni reakcija į galbūt toksišką junginį, slypi gilioje senovėje, kuomet fruktozės (cukrus susideda iš gliukozės ir fruktozės) troškimas nulėmė mūsų beždžioniškųjų protėvių išgyvenimą.

Prieš maždaug 22 mln. metų drėgnųjų miškų skliautuose gyveno žmogbeždžionės, kurios ištisus metus mito medžių vaisiais, trykštančiais saldžiu natūraliu cukrumi. Maždaug po 5 mln. metų pasikeitė klimatas ir žmogbeždžiones atvedė iš rojumi buvusios Afrikos į drėgnus Eurazijos miškus. Klimatas ir toliau vėso, kol atėjo badmetis ir miškai buvo pilni alkanų žmogbeždžionių.

„Tam tikru metu tarp šių gyvūnų atsirado mutacija, – aiškina R. Johnsonas. – Vienos iš žmogbeždžionių organizmas ėmė itin veiksmingai perdirbti fruktozę. Netgi nedidelis jos kiekis buvo saugomas riebalų forma ir tai tapo dideliu privalumu kovojant dėl išgyvenimo ilgais žiemos mėnesiais, kai rasti maisto būdavo itin sunku“.

Tuomet vieną dieną ši žmogbeždžionė su savo mutavusiu genu bei sveiku potraukiu retam ir brangiam vaisiniam cukrui grįžo į savo tėviškę Afrikoje ir pradėjo žmogbeždžiones, kurias matome šiandien. „Ši mutacija tapo tokiu svarbiu išgyvenimo veiksniu, kad galiausiai išliko tik ją turėję gyvūnai, – žurnalui „National Geographic Lietuva“ pasakojo R. Džonsonas. – Todėl šiandien šį geną turi visos žmogbeždžionės, tarp jų ir žmonės. Jis padėjo mūsų protėviams išgyventi sunkmetį. Bet cukrui plūste užplūdus Vakarus, iškilo problema. Mūsų pasaulis skęsta fruktozėje, nors žmogaus organizmas prisitaikęs išsiversti su labai nedideliu jos kiekiu“.

Net ir didžiųjų geografinių atradimų amžių (XV a.) – naujų žemių ir salų paieškas – nemaža dalimi lėmė troškimas rasti dirbamų laukų, kuriuose galėtų augti cukranendrės. Juk tuomet cukrus buvo labai trokštamas, tačiau taip sunkiai gaunamas, kad prilygo prieskoniams ir atitekdavo tik turtingiesiems. Galiausiai į naujai atrastas vietoves – Žaliojo Kyšulio ir Kanarų salas – atkeliavo cukranendrės, į Naująjį Pasaulį jų gabenosi ir pats Kolumbas.

„Taip prasidėjo cukraus, Karibų jūros salų ir vergų plantacijų amžius, laikui bėgant pagimdęs didžiulius rūkstančius fabrikus stiklo miestų pakraščiuose, masinį vartojimą, nutukusias šeimas ir XXL dydžio sportinę aprangą vilkinčius bei elektriniais vežimėliais važinėjančius žmones“, – rašo „National geographic Lietuva“ žurnalo autorius Richas Cohenas.

Ironiška, kad tai, kas kadaise mus išgelbėjo, galiausiai gali ir pribaigti.

Keletas įdomių skaičių:

• Amerikos širdies asociacijos rekomenduojamas didžiausias dienos cukraus kiekis vyrui yra 37,8 g, o moterims – 25,2 g, tačiau vidutinis amerikietis per dieną vis dar suvartoja 95,3 g cukraus ir tam net nebūtina įsmegti šaukštelio į cukrinę.

• Cukrus dedamas į maistą, siekiant sustiprinti jo skonį ir išryškinti tekstūrą. Jis taip pat veikia kaip konservantas. 1 arbatinis šaukštelis yra 4,2 g cukraus.

• Keturiuose jautienos ir kiaulienos Bolonijos dešros griežinėliuose yra 5 g cukraus.

• Dvejose baltos duonos riekėse yra 2,8 g cukraus.

• 355 ml kolos skarinėje yra 33,3 g cukraus.

• Trijuose arbatiniuose šaukšteliuose kečupo yra 7,4 g cukraus.

• 95,3 g natūralaus cukraus yra šiuose maisto produktuose: 7 obuoliuose, 454 kiaušiniuose, 1135 stiklinėse ryžių. 27 kukurūzų burbuolėse.