Psichikos ligos esančios tokios pat, kaip kūno negalavimai, tačiau dėl jų ligoniai pagalbos kreipiasi daug rečiau nei dėl kitų ligų.

Tinkamai gydomi dauguma sergančiųjų psichikos sutrikimais gali pasveikti ir gyventi visavertį gyvenimą.

Per pastaruosius trejus metus medikai ypač pajuto pacientų, kuriems reikia specialistų pagalbos, daugėjimą.

"Pandemija daug ką pakeitė, karas – taip pat. Žmonės jaučiasi nesaugiai, daugiau nežinomybės, dėl to padaugėjo nerimo sutrikimų, baimės", – vardijo Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo vadovas Mindaugas Buta.

Nustebino, kad labai daug psichologiškai traumuotų žmonių yra iš Baltarusijos.

Klaipėdoje vykusiame renginyje viešėjo ir gydytojas iš Ukrainos Oleksandras Kustodincevas.

Jį kolegos pakvietė į Lietuvą dirbti Vilniaus psichikos centre su Baltarusijos ir Ukrainos pabėgėliais, kuriems reikalinga profesionali pagalba.

"Žinoma, tie pacientai mums lengviau atsiveria. Ir mums patiems labiau suprantamesnė situacija. Nustebino, kad labai daug psichologiškai traumuotų žmonių yra iš Baltarusijos. Jie sunkiau išgyveno viską nei mes, ukrainiečiai. Mes per nelaimę susitelkėme ir sunkumus išgyvenome kartu, o jie kentėjo po vieną, kai kurie jų buvo įkalinti. Mes turime tikslą apginti savo šalį ir, kai karas baigsis, grįžti namo, o jie labai sutrikę, jie nei vilties, nei perspektyvų, kur grįžti, neturi", – kalbėjo O.Kustodincevas.

Tokiais viešais renginiais jau ne pirmus metus siekiama, kad žmonės pajustų, ką reiškia psichikos ligos, nes jos esančios kaip sloga – jomis gali susirgti bet kas.

"Kuo svarbūs tokie renginiai? Man jie atrodo prasmingi, nes psichikos ligos nebėra stigma, ir žmonėms, kurie turi tam tikrų problemų, o tokių yra ne taip ir mažai, nebebijo šiandien apie tai kalbėti ir prašyti pagalbos. Ir viešumas, tų žmonių buvimas tarp mūsų yra sveikintinas dalykas, vadinasi, tampame labiau vakarietiška visuomene", – kalbėjo Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktorius Darius Steponkus.

Slepia, kur gydosi

Daugeliui vyresnės kartos klaipėdiečių Bangų gatvė pirmiausia asocijuojasi su „psichuške“, nors jau seniai įvažiavimas į Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialą įrengtas kitoje vietoje ir vis dažniau ši gydymo įstaiga asocijuojasi su Baltikalnio gatve.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo gydytojas psichiatras, laikinai vykdantis filialo vadovo funkcijas, Mindaugas Būta pritaria, kad požiūris į psichikos ligas vis dar išlieka stigmatizuotas. Kaip pavyzdį jis pamini neseniai iš mažesnio miesto atvykusį pacientą, kuris keliasdešimt kilometrų važiuoja gydytis vien tam, kad klientai nepamatytų, kokioje gydymo įstaigoje verslininkas lankosi.

„Turi įvykti mentalinis lūžis, kad visuomenės požiūris į psichikos ligas pasikeistų, – įsitikinęs gydytojas psichiatras M.Būta. – Žmonėms vis dar išlikusi ligoninės asociacija su baudžiamąja įstaiga, kur galima uždaryti, paguldyti, švelniai tariant, atsikratyti. Norėtųsi, kad ši įstaiga sietųsi ne su prievarta, o pagalba sunkiu gyvenimo momentu.“

Vadovui patiko vilniečių pavyzdys, kai seniau liūdnai garsėjusią Psichiatrijos ligoninę Vasaros gatvėje jie pavadino Vasaros ligonine. Pasak M.Būtos, klaipėdiečiai savąją galėtų pavadinti Baltikalnio – ir gražiau skamba, ir tiesos daugiau, ir nekelia neigiamų asociacijų.

Pagalba: Psichiatrijos filialo socialinė darbuotoja Laura Čistaja Dienos stacionaro pacientams padeda spręsti ir kasdienio gyvenimo sunkumus. Vytauto Liaudanskio nuotr.

„Gulėjimas sveikatos neprideda“

Laikinasis Psichiatrijos filialo vadovas, aprodydamas erdvią teritoriją, nuveda ir už administracinio pastato kampo, kur paskutines dienas skaičiuoja senosios ligoninės praeitį minintis pastatas grotuotais langais. Likęs nerenovuotas pastatas netrukus turėtų būti nugriautas, o jo vietoje įrengtas įvažiavimas į naują pastatą iš Baltikalnio gatvės.

Užsukame į Dienos stacionarą, kur renkasi pacientai, atsiųsti iš psichikos sveikatos centrų, šeimos gydytojų arba toliau tęsiantys gydymą, išleidus iš stacionaro.

„Visus pacientus, išleidžiamus iš stacionaro, raginame nenutraukti gydymo, o tęsti jį Dienos stacionare. Čia geresnis paslaugų prieinamumas, lengviau patekti pas specialistus. Pacientas būna nuolatinėje jų priežiūroje. Tai tokia tarpinė forma tarp poliklinikos ir ligoninės – žmogus gauna intensyvų gydymą ir neatitrūksta nuo namų“, – paaiškina laikinasis filialo vadovas.

Pasak M.Būtos, į gydymo įstaigą su siuntimais atvykstantiems pacientams pirmiausia pasiūlomas gydymas Dienos stacionare ir tik esant sunkiai būklei jie guldomi į ligoninę.

„Gulėjimas lovoje sveikatos neprideda, ypač psichiatrijoje. Čia yra svarbiausia gydytojo ar kito specialisto terapinis santykis su pacientu. Tad stacionaro lovų skaičius po truputį mažinamas, o plečiamos ambulatorinės paslaugos“, – apie besikeičiantį požiūrį į psichinių ligų gydymą pasakoja gydytojas psichiatras.

Formatas: pasak laikinojo Psichiatrijos filialo vadovo M.Būtos, Dienos stacionaras yra pažangi ir šiuolaikiška gydymo forma. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Planuose – dar vienas Dienos stacionaras

M.Būtos planuose – psichoterapijos Dienos stacionaro įkūrimas. Sveikatos apsaugos ministerija neseniai patvirtino tokio specializuoto dienos stacionaro darbo tvarkos aprašą. Jame numatyta, kad Psichoterapijos Dienos stacionare turi dirbti labai aukštos kvalifikacijos specialistai, kad pacientai gautų kokybišką bei efektyvų gydymą.

Psichoterapijos Dienos stacionarą planuojama įrengti buvusiame Psichiatrijos ligoninės Vyrų skyriuje. Tokia galimybė atsirado sumažinus stacionaro lovų skaičių. Planuojama, kad čia paslaugas galės gauti iki 20 pacientų ir dirbs penki šeši specialistai. Pasak laikinojo Psichiatrijos filialo vadovo, įrengti patalpas – lengviausia užduotis, daug sudėtingiau – suformuoti kvalifikuotų terapeutų komandą.

„Kokie pacientai galės kreiptis? Šių dienų aktualijos – nerimas, įtampa, depresija, o pandemijos ir karo fone šios problemos tik paaštrėja. Dienos stacionaras yra pažangi, šiuolaikiška gydymo forma“, – paaiškina M.Būta.

Vertina ryšį ir pagalbą

Pacientų apklausa parodė, kad jie patenkinti teikiamomis ambulatorinėmis paslaugomis. Prieš gerą pusmetį iš Vyrų psichiatrijos skyriaus į Dienos stacionarą perėjusi dirbti vyresnioji psichikos sveikatos slaugytoja Daiva Bertašienė prisimena, kaip pacientai laukdavo greitesnio išrašymo iš ligoninės, kad galėtų lankytis Dienos stacionare ir būtent ten tęsti gydymą. Juos vilioja didesnė laisvė ir siūlomos įvairios terapijos.

Dienos stacionare vyksta įvairios terapijos: muzikos, judesio, smėlio, ergoterapija, individualios psichologo konsultacijos. Pasibaigus pandemijai bus atnaujinta ir grupinė psichoterapija.

„Kiekvienas specialistas stebi pacientą, nes kiekvienam jis atsiveria skirtingai, paskui turima informacija pasidalijame bendrame susirinkime, kad teikiama pagalba būtų kuo efektyvesnė. Tiems, kuriems reikalingas gydymas vaistais, stengiamės, kad jų reikėtų vis mažiau ir jie galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Naujiems pacientams gydymą vaistais galime koreguoti priklausomai nuo savijautos“, – apie darbo kasdienybę pasakoja Dienos stacionaro psichikos sveikatos slaugytoja Erika Marova. Ji prisimena, kad per tą laiką įstaiga gerokai pasikeitė: renovuoti, šviesūs pastatai, gražus vidinis kiemelis ir darbo sąlygos toli gražu nebeprimena senosios ligoninės. Be to, susitvarkė atlyginimų sistema, pagerėjo maistas ir teikiamos paslaugos pacientams.

Nauda: „Administraciniai kaštai, sėkmė projektuose ir nauda pacientui – tai tie trys banginiai, ant kurių laikosi įstaigų sujungimo sėkmė“, – įsitikinęs Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktorius D.Steponkus. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Tramdomieji marškiniai – praeitis

Pasak Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus Dariaus Steponkaus, psichiatrija Lietuvoje stipriai pasikeitė – grotuotų langų ir tramdomųjų marškinių vaizdas jau seniai pamirštas. Dabar vis dažniau linkstama link to, kad pacientas kuo mažiau praleistų laiko ligoninėje ir jam dažniau būtų taikomos ambulatorinės, dienos paslaugos.

„Pacientas gyvena medikų priežiūroje, tik vakare grįžta namo. Integracija į normalų gyvenimą yra sveikintina, nes psichikos ligomis sergantieji nėra stigmatizuojami. Nepamirškime, kad ištikti apendicito priepuolis ar susirgti psichikos liga galime kiekvienas, nepriklausomai nuo mūsų norų. Tad negalime ignoruoti šių pacientų“, – mano ligoninės vadovas.

D.Steponkaus įsitikinimu, pokyčius psichiatrijoje lengviau įgyvendinti būnant daugiaprofilinės ligoninės dalimi. Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktorius apie Psichiatrijos filialą atsiliepia kaip apie sėkmingos reformos pavyzdį.

„Mažesniųjų sveikatos įstaigų integracija į daugiaprofilines ligonines Lietuvoje – teigiamas reiškinys, pirmiausia ekonominiu atžvilgiu. Nepriklausomai nuo gydymo įstaigos dydžio, visose taikomi tie patys teisiniai, ekonominiai, viešųjų pirkimų ar kitų procedūrų reikalavimai. Tai reikalauja nemažų administracinių resursų.

Didesnėms įstaigoms tai atlaikyti būna lengviau, o mažesnėms tai tampa nemažu iššūkiu. Joms dažniausiai pritrūksta lėšų įgyvendinti visus reikalavimus. Sujungus įstaigas, ši problema išsisprendžia iškart, gerokai sumažėja administraciniai kaštai“, – pliusus vardija ligoninės vadovas.

M.Būta sutiko, kad jam kaip filialo vadovui tenka mažesnė administracinė našta, tad labiau gali koncentruotis į gydomąjį darbą. Jis neslėpė, kad ypač sudėtinga būna su viešaisiais pirkimais, tačiau kai įstaiga yra daugiaprofilinės ligoninės dalis, šis procesas būna kur kas lengvesnis ir paprastesnis. Gydytojams dirbti lengviau, nes paciento „patekimo pas specialistą“, dirbantį kitame ligoninės padalinyje, procedūros tampa paprastesnės.

Didžiausia nauda – pacientui

Kitas įstaigų sujungimo privalumas – būnant daugiaprofilinės respublikinio pavaldumo ligoninės dalimi didesnė sėkmės tikimybė dalyvaujant įvairiuose investiciniuose projektuose, teikiant paraiškas. Pasak D.Steponkaus, tokiais atvejais įstaigos svoris turi nemažai įtakos sprendimui.

Psichiatrijos filialas po įstaigų sujungimo neatpažįstamai pasikeitė ir nuolat keičiasi, nes pastatų renovacijai, infrastruktūrai gerinti pinigai skiriami iš pagrindinės įstaigos biudžeto.

„Svarbiausias dalykas sujungus įstaigas – pagerėja sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ligoninės pacientams. Daugiaprofilinėje ligoninėje galima naudotis visa infrastruktūra, įranga, teikti specialistų konsultacijas. Psichiatrijos filialo pacientams prireikia chirurgo ar kito specialisto konsultacijos, gal reikia kompiuterinės tomografijos tyrimo – tokiais atvejais daug ką galima padaryti toje pačioje įstaigoje. Pacientas pagalbos sulaukia gerokai greičiau“, – pasakoja direktorius.

„Administraciniai kaštai, sėkmė projektuose ir nauda pacientui – tai tie trys banginiai, ant kurių laikosi įstaigų sujungimo sėkmė“, – reziumavo D.Steponkus.

Nesuprato, kas darosi

"Tikiuosi, tai padės kitiems, turintiems psichikos sveikatos sutrikimų, jų šeimoms ir jų draugams", – pradėdamas pasakoti savo istoriją užsimena 39-erių Ramūnas.

Lietuvos plaukimo meistras į JAV išvyko būdamas 22-ejų, gavęs stipendiją studijuoti Šv.Petro koledže Naujajame Džersyje. "Šiame koledže buvau plaukimo komandos narys ir laimėjau ne vieną apdovanojimą. Baigiau bakalaurą, sukūriau šeimą, dirbau draudimo bendrovėse klientų asistentu ir man gana neblogai sekėsi. Pareigos buvo aukštinamos", – sėkmingą gyvenimo JAV etapą prisimena pašnekovas.

"Viskas prasidėjo prieš penkerius metus – man ėmė svaigti galva, – sunerimti privertusį simptomą įvardija Ramūnas. – Vėliau prisidėjo stiprios garso haliucinacijos, psichozės (būsenos, kai asmuo iškreiptai suvokia, praranda racionalų ryšį su realybe, – red. past.)."

Tuo metu vyras nesuprato, kas vyksta, – kad tai, ką jis girdi, yra haliucinacijos, suvokė tik daug vėliau, sugrįžęs į Lietuvą ir kreipęsis pagalbos į medikus.

"Girdėjau balsus, komentarus. Būdavo – kažką pagalvoji, o kitas balsas, tarsi kitas žmogus, tai pakomentuoja. Maniau, kažkas iš šalies taip daro, greičiausiai teisėsauga, pasitelkdama naująsias technologijas, skleidžia tuos garsus, leidžia garso ar net vaizdo įrašus", – Ramūnas prisipažino labai ilgai nesupratęs, kad tai yra liga, todėl ir minčių kreiptis pagalbos į medikus jam nekilo.

Be vaistų, sergant šizofrenija, funkcionuoti kaip žmogui, galima sakyti, neįmanoma.

Manė, kad jį seka

Prasidėjus garso haliucinacijoms, psichozėms, jaunas vyras buvo atleistas iš darbo, sugriuvo ir šeimos gyvenimas – jis išsiskyrė su žmona. "Užėjus psichozėms, elgdavausi neadekvačiai. Kartais tai atsitikdavo sėdint prie vairo. Viena iš situacijų – galvojau, kad paskui mane važiuojantis automobilis mane seka. Sustojau, neleidau jam pravažiuoti – policija skyrė baudą. Trijose skirtingose situacijose policija man skyrė aštuonias baudas. Vis dėlto teisme policijos pareigūnai nepasirodė, todėl teisėjas anuliavo visus tuos baudos kvitus", – užsiminė pašnekovas.

Blogėjant situacijai, prieš penkerius metus Ramūnas sugrįžo gyventi į Lietuvą. Vis dėlto ir čia į gydytojus jis kreipėsi ne iš karto – apie girdimus garsus ir toliau niekam nepasakojo.

Tačiau 2018-ieji vilniečiui tapo lūžio metais. "Tais metais vienos psichozės metu išdaužiau ir sulaužiau mamos ir jos draugo daiktus. Mama iškvietė policiją", – prisimena pašnekovas.

Suimant vyras priešinosi, pasak jo, policijos pareigūnai panaudojo nepagrįstai daug tramdomųjų priemonių ir fizinės jėgos – vyrui lūžo  koja. "Po to įvykio susipykau su mama ir išvažiavau gyventi pas tėvą. Tačiau po kelių mėnesių dėl neprognozuojamo elgesio tapau nepageidaujamas ir ten. Išsinuomojau butą, bet vienos psichozės metu susipykau su buto nuomotoja – vėl teko išsikraustyti", – kelią iki ligoninės prisimena Ramūnas.

Ramūnas Radzevičius. 

Vaistais ligą suvaldė

Neturėdamas kur dėtis, Ramūnas sutiko su artimųjų reikalavimu gulti gydytis į ligoninės psichiatrijos skyrių. "Ligoninėje praleidau pusantro mėnesio. Tik tada prisipažinau, kad man būna garso haliucinacijos. Gydytojai diagnozavo paranoidinę šizofreniją. Nuo to laiko periodiškai lankausi pas psichiatrą, geriu išrašytus vaistus. Mano gyvenimas pasikeitė – tapo ramesnis. Susitaikiau su mama – pas ją ir gyvenu", – pasakoja vyras.

Jis palygina: kol negėrė vaistų, buvo sunku susikaupti, užsiimti protine veikla. Dabar, pasak Ramūno, haliucinacijos nuslopintos, jos tapo daug tylesnės. Vilnietis nusprendė mokytis – pernai įstojo į Vilniaus universitetą, čia valstybės finansuojamoje vietoje magistrantūros programoje studijuoja anglų kalbą. "Suvaldyta liga studijuoti netrukdo. Tiesa, gyvenimo kokybė truputį blogesnė nei iki ligos, bet gyventi, mokytis, dirbti galima. Žinoma, reikia saugoti save, nepervargti, kad liga vėl nepaūmėtų. Tačiau geriant vaistus galima gyventi gana kokybišką gyvenimą", – įsitikinęs pašnekovas.

Ramūnas jaučiasi dėkingas savo šeimai už supratingumą, gydytojams – už tai, kad jie padeda suvaldyti ligą. Neignoruoti medikų vilnietis ragina ir kitus psichikos ligonius. "Visų pirma, reikia kreiptis į gydytojus. Tada – vartoti paskirtus vaistus, ir liga bus suvaldyta. Be vaistų, sergant šizofrenija, funkcionuoti kaip žmogui, galima sakyti, neįmanoma. O žmonių, sergančių šia liga, artimiesiems ir kitiems aplinkiniams noriu pasakyti – nereikia mūsų bijoti, vengti. Reikia tik padėti", – į kiekvieną iš mūsų kreipiasi Ramūnas.

Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Transporto ir logistikos kompetencijos centro jaunesniojo mokslo darbuotojo Pauliaus Yamin Slotkaus, su kolegomis Gulia Magnani ir Dalia Bagdžiūnaite gegužės mėnesį atlikusio „Krizių įveikimo ir tvarumo – CSS tyrimą, siaučianti COVID-19 pandemija – itin rimta problema, galinti turėti neigiamą įtaką žmonių psichinei sveikatai.

– Papasakokite, kaip gimė idėja atlikti tyrimą, susijusį su COVID-19 pandemijos daroma įtaka?

– Idėja gimė pamačius darbo, kasdienės veiklos pokyčius. Labiausiai jie buvo juntami kovo mėnesį, Lietuvoje įvedus pirmąjį karantiną. Pasikeitė ne tik mano, bet ir kolegų gyvenimas. Pašaliniai žmonės taip pat pradėjo dalytis istorijomis ir išgyvenimais: įvesti ribojimai neigiamai paveikė jų psichologinę būklę. Tiesa, svarbu paminėti, kad karantino poveikis kai kuriems buvo ir teigiamas, pavyzdžiui, žmonės galėjo daugiau laiko praleisti su šeima.

Buvo įdomu sužinoti, kaip žmonės stengiasi įveikti COVID-19 pandemijos sukeltus neigiamus padarinius. Su komandos nariais pradėjome kurti klausimyną, kuriuo remiantis būtų įmanoma lengviau įvertinti koronaviruso padarinius įvairiose šalyse. Tikėjomės rasti įžvalgų, kurios būtų naudingos ne tik šalių vyriausybėms, įmonėms, bet ir paprastiems žmonėms, norint įveikti šią ir kitas panašias krizes.

– Kas tyrimo metu jums buvo įdomiausia? Kodėl?

– Išskirčiau keletą dalykų. Pirmiausia, tai įvairūs būdai, kuriais naudodamiesi žmonės prisitaikė prie nepalankių sąlygų. Pavyzdžiui, žmonės teigia, kad tokia veikla, kaip maisto gaminimas, vaikų priežiūra, nėra našta, ji nesukelia streso. Priešingai, tai puikus būdas sumažinti stresą.

Antra, žmonės stengiasi susiburti, padėti vieni kitiems. Remiantis mūsų atlikto tyrimo duomenimis, 1 iš 5 respondentų, kuris yra susijęs su VILNIUS TECH, karantino metu padėjo savo bendruomenei ir šaliai. Visa tai turi teigiamą poveikį ne tik padedančiojo psichinei būklei, bet ir visai visuomenei.

– Tyrimą atlikote su komanda. Į kokius kriterijus atsižvelgdamas būrėte savo komandą? Kodėl?

– Sulaukęs Paryžiaus pažangių studijų instituto ir jų pasaulinio pandemijos tyrimų tinklo (angl. World Pandemic Research Network) pasiūlymo, galėjau prisidėti prie CCAQ krizių įveikimo vertinimo klausimyno kūrimo.

Tai – atvirojo kodo klausimynas, kurį COVID-19 pandemijos metu galima naudoti vertinant žmonių reakcijas į stresą. Jį kūrėme kartu su geriausiais Europos ekspertais iš Londono ekonomikos mokyklos, Kopenhagos ir Dublino universitetų.

Šio tyrimo duomenis naudoti ir pritaikyti galės viso pasaulio mokslinių tyrimų grupės. Šiuo metu paraiškos dėl naudojimo teikiamos Lietuvoje, Italijoje, Airijoje, taip pat planuojama teikti Kinijoje ir Kolumbijoje.

Kuriant CCAQ klausimyną, prisidėjo ir tarptautiniai mokslininkai. Bendradarbiavau su Londono ekonomikos mokykloje dirbančia Giulia Magnani, Elgesio laboratorijoje (angl. Behavioral Lab LT) dirbančia dr. Dalia Bagdžiūnaite. Svarbu šią apklausą taikyti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, kad būtų galima jas palyginti.

Paulius Yamin Slotkus.

– Kiek laiko truko jūsų tyrimas?

– Tyrimą pradėjome kovo mėnesį, kai Lietuvoje buvo įvestas pirmasis karantinas, o apklausą platinome balandžio mėnesį. Gautus duomenis analizuojame iki šiol.

– Koks buvo tyrimo tikslas, uždaviniai, eiga?

Tyrimo metu buvo siekiama geriau suprasti psichologinius mechanizmus, kuriuos žmonės naudoja, stengdamiesi įveikti COVID-19 pandemijos sukeltus neigiamus padarinius. Visa tai reikalinga tam, kad valstybės institucijoms, įmonėms ir žmonėms būtų galima pateikti rekomendacijas, kurios galėtų sumažinti neigiamą poveikį psichinei sveikatai.

Norėdami šią idėją įgyvendinti, kaip ir minėjau, sukūrėme klausimyną. Jį platinome daugelyje šalių. Viliuosi, kad su išvadomis susipažins ne tik atskirų valstybių politikai, verslo atstovai, bet ir paprasti žmonės.

Lietuvoje prašėme žmonių atsakyti į klausimus ir surinkome beveik 400 respondentų atsakymų. Į apklausą atsakė 78 proc. Vilniuje gyvenančių žmonių. Daugiau nei pusė respondentų, t. y. 62 proc., buvo moterys. 67 proc. apklaustųjų priklausė 18–30 metų amžiaus grupei.

Remiantis rezultatais, Lietuvoje net 75 proc. žmonių patyrė stresą, o 60 proc. patyrė bent vieną iš šių reakcijų: jautė nerimą, nebuvo motyvuoti atlikti tam tikrus darbus, jiems buvo sunku susikaupti.

– Kokie atlikto tyrimo rezultatai? Kaip manote, nuo ko jie priklauso?

– Tyrimo metu išsiaiškinome daug įdomių faktų. Dalį jų patvirtina ir kiti moksliniai tyrimai. Tai turėtų padėti teikiant patarimus, kaip sumažinti neigiamą koronaviruso pandemijos poveikį. Pavyzdžiui, karantino metu stresą jautė ne tik tie žmonės, kurie anksčiau turėjo psichikos sutrikimų.

Remiantis rezultatais, Lietuvoje net 75 proc. žmonių patyrė stresą, o 60 proc. patyrė bent vieną iš šių reakcijų: jautė nerimą, nebuvo motyvuoti atlikti tam tikrus darbus, jiems buvo sunku susikaupti.

Skirtingo amžiaus grupių žmonės buvo paveikti nevienodai. Tyrimo metu jaunesnio amžiaus, mažas ir vidutines pajamas gaunantys, nesimokantys, universitetinio išsilavinimo neturintys, nesusituokę, neturintys vaikų žmonės pažymėjo, kad karantino laikotarpiu patyrė itin didelį stresą.

Analizuojant gautus rezultatus paaiškėjo, kad žmonės buvo labiau susirūpinę ne dėl savo sveikatos ar saugumo, o priešingai – dėl savo artimųjų sveikatos, jų saugumo ir to, kad artimieji turi nepakankamai lėšų.

Daug streso sukelia ir domėjimasis žiniasklaidoje skelbiama informacija apie COVID-19 pandemiją. Taip pat žinojimas, kad teks vykti viešuoju transportu, pavyzdžiui, autobusais, lėktuvais, taksi automobiliais.

Karantino metu pasikeitė veikla, kuria žmonės užsiima: jie pradėjo daugiau gaminti, dažniau skaityti interneto dienraščius, apsipirkinėti internetu, mokytis nuotoliniu būdu, tvarkytis. Tiesa, šie pokyčiai tarp moterų ir vyrų pasiskirstę netolygiai. Moterys dažniau gamino maistą ir tvarkė namus, o vyrai dažniau mokėsi.

Respondentai teigė, kad mokymasis, darbas, maisto gaminimas, vaikų priežiūra jiems nebuvo našta. Priešingai, ši veikla padėjo įveikti krizę ir sumažinti streso lygį.

– Atlikote tyrimą apie COVID-19. Kaip manote, kam pandemija padarė didžiausią įtaką? Kodėl?

– Sunku pasakyti, bet daugiau dėmesio turime skirti žmonių psichinei sveikatai, kuriai COVID-19 pandemija, įvesti ribojimai padarė didžiausią poveikį. Kiekvienas iš mūsų turi suprasti, kad reikia keisti senus įpročius. Gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Praeis dar daug laiko, kol galėsime grįžti į įprastas vėžes.

Dirbdami neįprastomis sąlygomis, turime prie jų prisitaikyti, diegti naujoves, užuot grįžę prie senų įpročių.

– Ką, jūsų manymu, reikėtų daryti, norint kuo greičiau atsigauti po koronaviruso pandemijos?

– Tikiu, kad atliktas tyrimas pateikia tam tikrų įžvalgų, kaip padidinti teigiamą ir sumažinti neigiamą pandemijos daromą poveikį mūsų psichinei sveikatai. Tai – puiki galimybė prisitaikyti prie naujos situacijos, transformuotis ir diegti naujoves.

Žmonėms labiau rūpi artimųjų, o ne jų pačių sveikata ir saugumas. Tai yra gera žinia.

Siunčiame labai aiškią žinią valdžios institucijoms, įmonėms, visuomenės nariams – būtina atkreipti dėmesį į žmonių psichinę sveikatą, neigiamus padarinius sveikatai, kuriuos sukelia COVID-19 pandemija. Nukentėti gali visi. Ne tik tie, kurie anksčiau yra sirgę psichinėmis ligomis.

Atrodo, kad pagalba kitiems, aktyvus dalyvavimas iniciatyvose ne tik padeda mūsų psichologijai, bet ir sumažina neigiamą krizės poveikį.

– Kaip manote, ką turėtų padaryti kiekvienas, norėdamas prisidėti prie koronaviruso plitimo mažinimo?

– Pirmiausia pagalvokite apie kitus. Apklausos rezultatai rodo, kad žmonėms labiau rūpi artimųjų, o ne jų pačių sveikata ir saugumas. Tai yra gera žinia. Nes būtent tai gali paskatinti daugelį žmonių laikytis rekomendacijų ir ribojimų, kurie, kaip mes žinome, gali padėti sumažinti viruso plitimą.

Žmonės yra linkę netinkamai vertinti įvairias rizikas. Pavyzdžiui, jie netinkamai dėvi kaukę ir sako, kad susidūrę su virusu išliks drąsūs ir sveiki. Jų nuomonė pasikeičia tuomet, kai kalbama apie galimybę apsaugoti kitus žmones. Juk žinome, kad kaltės jausmas – itin galingas.

Visuomenės nariai turėtų būti sąmoningi: nereikia, kad vyriausybė nuspręstų ir pasakytų, nuo kurios dienos kaukes dėvėti privaloma, kada galima jų nenešioti. Tai suprasti turėtume patys, norėdami pasirūpinti savo artimaisiais.

Žinutė mąstyk apie kitus apima valdžios institucijas ir įmones: ekonomika ir pelnas – labai svarbūs veiksniai. Tačiau kiekvienas, kuris rimtai vertina ilgalaikes prognozes, turi pripažinti, kad labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą.

Žinoma, ji priklauso ir nuo žmonių psichologinės pusiausvyros. Pavyzdžiui, jeigu žmonės negali dirbti pagal lankstų darbo grafiką, mažėja jų motyvacija, jie perdega.

– Kaip manote, kokį vaidmenį pandemijos metu atlieka bendruomenė?

Mano manymu, labai svarbų. Atliktas tyrimas atskleidė, kad veikimas kartu su bendruomene ar jos labui padeda sumažinti neigiamą psichologinę įtampą ir kitus krizės padarinius.

Atlikti tyrimai rodo, kad žmonės, padedantys kitiems, krizės metu dažnai patiria daug didesnį stresą. Tačiau pasibaigus krizei jie būna daug geresnės psichologinės formos. Manau, kad mes turime perduoti šias žinias kuo daugiau žmonių, kad jomis būtų galima pasinaudoti.

Ketvirta dailės paroda

Reabilitacijos ligoninėje sveiksta pacientai po sudėtingų širdies, neurochirurginių operacijų, gydomi kiti širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys pacientai. Čia jie džiuginami ir susitikimais su profesionaliais dailininkais, jų darbų parodomis. Šiuo metu čia veikia Pasaulinės ligonių dienos proga surengta žinomo tapytojo Alvydo Bulakos, tapančio gamtos įkvėptus abstrakčius paveikslus, darbų paroda.

Būdama garsaus tapytojo abstrakcionisto Konstantino Žardalevičiaus žmona L.Baltrušaitytė neatsitiktinai užsuko ir pas abstrakcionistą A.Bulaką. Atrinkdama studijoje paveikslus parodai (specialistė įsitikinusi gydomąja meno galia) ji atkreipė dėmesį ir į dailininką kamuojančią balso problemą. Tad šis susitikimas ir paroda tapo abipusiškai naudingi: sveikstantys ligoninės pacientai parodoje gavo gerą dozę teigiamų emocijų, o L.Baltrušaitytė, kaip balso sugrąžinimo specialistė, supažindino dailininką su galimybe reabilituoti balsą.

Įsitikinusi, kad menas – puiki terapijos priemonė sveikstantiems po įvairių ligų, pacientų kalbą reabilituojanti ir meną suprantanti specialistė surengė ligoninėje jau ketvirtą profesionalių tapytojų darbų parodą. "Šiuo metu ligoninėje eksponuojame dar dviejų autorių paveikslus: harmonizuojančios energijos didelio formato Simonos Juškevičiūtės ir Konstantino Žardalevičiaus abstrakčias drobes. Džiugu, kad ne vienas profesionalus tapytojas geranoriškai sutinka perkelti savo kūrinius į ligoninės erdves. Manau, kad tokia meniška aplinka teigiamai veikia sveikstančius žmones", – įsitikinusi Loreta.

Sudomino renginio dalyvius

Tai, kaip Reabilitacijos ligoninėje sveikstantys žmonės reagavo į A.Bulakos darbus, kaip smalsavo, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus menotyrininkei Saulenei Žardalevičiūtei pristatant parodą, kaip skirstėsi nušvitusiais veidais iš parodos atidarymo – visa tai bylojo, kad Loreta pasirinko teisingą, tegul ir ne pagrindinį, pacientų sveikatinimo kelią. Beje, A.Bulaka, paklaustas, kodėl kuria abstrakčius paveikslus, paaiškino: "Noriu, kad žiūrintys ir vertinantys pasuktų galvas, pažadintų vaizduotę, kartu ir emocijas. Tai duoda daug naudos kiekvienam žmogui. Juk yra įvairių terapijos būdų. Menas – vienas iš jų", – įsitikinęs dailininkas, parodos atidarymo metu skaitęs ir savo kūrybos eiles.

Yra įvairių terapijos būdų. Menas – vienas iš jų.

Dailininko poeziją labai šiltai priėmė šio neįprasto ligoninėse renginio dalyviai, o Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos tėvelis Antanas, dalyvavęs parodos atidaryme, nuoširdžiai apgailestavo, kad baigiasi jo kardiologinės reabilitacijos šioje ligoninėje laikotarpis. "Jei prireiks dar kartą reabilitacijos, tai važiuosiu tik čionai ", – tikino A.Nausėda.

Prabyla negalėjusieji kalbėti

Po renginio L.Baltrušaitytė pakvietė A.Bulaką į kabinetą, kur ant stalo stovėjo nedidelis aparatas, padedantis atgauti kalbą. Tai klinikinis elektrostimuliacijos prietaisas, skirtas diagnostikai ir terapijai. Juo Loreta padeda atkurti pacientams insulto pažeistas balso klostes, jų judrumo sutrikimus po intubacijos procedūros, rijimo sutrikimus ar kitų galvos nervų porų pažeidimus.

"Po diagnostikos minėtu prietaisu įsitikinau, kad nesuklydau, jog tapytojo Alvydo balsas yra pažeistas. Žinoma, tiek šis menininkas, tiek kiti pacientai, kuriems dėl įvairių priežasčių pažeistas balsas, turi daug dirbti savarankiškai namuose, išmokę pas mus rijimo refleksą stiprinančių ir kalbos aiškumą, artikuliaciją, gerinančių pratimų, atlikdami įvairias užduotis", – pasakojo Loreta.

Klinikiniu elektrostimuliacijos prietaisu nustatomas balso pažeidimo laipsnis ir parenkamos atitinkamos terapinės programos, kontroliuojamas gydymas. "Jei žmogus nededa jokių pastangų, netiki, kad ilgainiui prabils (o taip kartais nutinka), joks gydytojas ir gydymo priemonės nepadės. Tokiu atveju tenka skaudžiai nusivilti savo pastangomis. Nors galiu pasidžiaugti ir puikiais rezultatais, kai prabyla nė žodžio negalėję ištarti ligoniai, nudžiugina paskambinę, kad išgirsčiau jų balsą", – džiaugėsi Loreta.

Bendros pastangos

Po diagnostikos seanso A.Bulaka pastebėjo, kad procedūra buvo neskausminga. "Daktarytė apvyniojo kaklą kažkokiu raiščiu, prijungė jį laidais prie aparato. Visą laiką turėjau kalbėti pagal iš anksto sudarytą programą. Daktarytė sakė, kad teks atvažiuoti gydytis balso klosčių", – silpnai skambančiu šiurkštoku balsu juokdamasis pasakojo dailininkas. Logoterapeutė paaiškino, kad A.Bulakos balso klosčių gydymo planas bus sudarytas pagal diagnostikos rezultatus. Tapytojui buvo patarta, kokius dokumentus pats turės sutvarkyti, kad galėtų atvykti balso reabilitacijai, taikant elektrostimuliacijos metodą.

Kaip patikslino L.Baltrušaitytė, minėtas elektrostimuliacijos aparatas labai praverčia ir disfagijų (rijimo sutrikimų), dizartrijų (tarimo, artikuliacijos), afazijų (negebėjimo kalbėti) atvejais. Kai pacientui diagnozuojama afazija, dažnai reikia gaivinti ir paciento atmintį, mąstymą, dėmesį, suvokimą. Sėkmė galima tik dirbant komandoje su psichologais, ergoterapeutais, tačiau galutinis reabilitacijos rezultatas priklauso ne vien nuo gydytojų reabilitologų, bet ir nuo pacientų pastangų, tikėjimo sėkme.

Pasak jo šaltinių, atlikėjai prireikė specialistų pagalbos, nes ji labai jaudinasi dėl sunkios tėvo ligos. Jam per kelias pastarąsias savaites buvo atliktos dvi operacijos.

Dainininkė buvo paguldyta į ligoninę prieš maždaug savaitę ir, kaip manoma, praleis joje apie 30 dienų. Sausio mėnesį B. Spears tviteryje parašė laikinai nekoncertuosianti, kadangi jos tėvas atsidūrė ligoninėje ir „vos nenumirė“.

B. Spears yra pelniusi daug muzikos apdovanojimų, tarp jų - „Grammy“. 2017 metais ji buvo įtraukta į žurnalo „Forbes“ sudarytą geriausiai apmokamų dainininkių sąrašą. Ji per 12 mėnesių uždirbo apie 34 milijonus dolerių ir užėmė sąraše aštuntąją vietą.

Pritaikė specialius akinius

Įsiaudrinusiam, manijos apimtam pacientui siūloma užsidėti oranžinius akinius. Jie beveik niekuo nesiskiria nuo įprastų. Tačiau gražūs ir stilingi akiniai skirti ne pasislėpti nuo saulės ar demonstruoti madas.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo Ūmios psichiatrijos skyriaus vedėja Veronika Žalimienė pasakojo, kad apie specialius akinius išgirdo pernai birželį, kai dalyvavo Islandijos sostinėje, Reikjavike, Šiaurės šalių psichiatrų kongrese.

Ten gydytojos dėmesį patraukė norvegų pranešimas apie akinius, kurie be fizinio suvaržymo padeda nuraminti manija sergančius sujaudintus pacientus.

Mokslininkai iš Norvegijos turimas žinias pritaikė naujai: žinoma, kad smegenys reaguoja į mėlyną šviesą, kuri spalvų spektre yra aktyvuojanti. Pašalinus šią šviesą, mažinamas dirginimas smegenyse. Tad norvegai sukūrė specialius akinius be mėlynos spalvos. Užsidėjus tokius akinius vietoj jos matoma žalsva spalva.

Atlikus tyrimus, nustatyta, kad akinius per parą reikia nešioti ne trumpiau nei 14 valandų tris dienas iš eilės. Pacientas po truputį pradeda rimti, reikia vartoti mažiau vaistų, tad tramdomųjų priemonių nebeprireikia.

Greičiau nurimsta

Pirmieji pacientai uostamiestyje jau išbandė šią naujovę. V.Žalimienė pastebėjo, kad akiniai išties tinkami – manijos apimti, įsiaudrinę pacientai greičiau nurimsta ir grįžta į normalią būseną.

"Tyrimų kol kas nedarėme, nes reikėtų lyginti, kokia būklė buvo su akiniais ir be jų, naudojant tuos pačius medikamentus. Mes tuo neužsiimame. Tiesiog akinius naudojame kaip pagalbinę gydymo priemonę", – aiškino vedėja.

Norvegai minėjo, kad galimas šalutinis šių akinių poveikis – galvos skausmas, tačiau gydant pacientus uostamiestyje su tuo nebuvo susidurta.

Pacientai jaučiasi ypatingi

Akinius kaip pagalbinę gydymo priemonę galima taikyti tik pacientui sutikus. Kol kas dar nė vienas jų neatsisakė išbandyti. Gydytojos pastebėjimu, pacientai su specialiais akiniais jaučiasi ypatingi, išskirtiniai.

Vienai pacienčių tie akiniai taip patiko, kad net su jais miegodavo, tad reikėdavo priminti juos nusiimti naktį.

Vienai pacienčių tie akiniai taip patiko, kad net su jais miegodavo, tad reikėdavo priminti juos nusiimti naktį. Kitiems, atvirkščiai, – nuolat priminti juos užsidėti.

Iš pradžių specialius akinius nešiojančius pacientus tenka labiau prižiūrėti, nes jie pernelyg dažnai juos nusiima, demonstruoja kitiems, dalijasi.

"Geriau tokia priežiūra nei fizinis suvaržymas", – įsitikinusi Ūmios psichiatrijos skyriaus vedėja.

Kuria grandiozinius planus

Psichiatrijos filialo medikai nerimauja, kad įsiaudrinę pacientai šiuos akinius gali netyčia arba specialiai sulaužyti, numesti, nes sergantys psichikos ligomis – neprognozuojami.

Kol kas nė vieni iš trejų akinių nenukentėjo. Vieni jų yra pritaikyti nuolat akinius nešiojantiems žmonėms.

Į Ūmios psichiatrijos skyrių kas antras patenkantis pacientas būna sujaudintos būsenos, tačiau tik kai kuriems jų galima pasiūlyti naują pagalbinę gydymo priemonę. Pavyzdžiui, tokių akinių negali nešioti pacientas, sujaudintas tam tikrų vaizdinių ar kliedesių.

Pasak V.Žalimienės, maniakinės būsenos ištiktam žmogui būdingas pagreitėjęs mąstymas, judesiai, padidėjęs fizinis aktyvumas, neadekvatus elgesys, sutrikęs miegas, žmogus jaučiasi itin kūrybingas, turintis ypač daug idėjų ir planų, kai kurie jų gali girdėti balsus.

Manijos apimti žmonės neretai prisigalvoja įvairių veiklų, atidaro įmones, negalėdami adekvačiai vertinti situacijos, pridaro finansinių nuostolių, iššvaisto pinigus, kam nors nepavykus ar susierzinę, jie gali į darbą paleisti kumščius, vairuodami nesilaiko kelių eismo taisyklių, juos lengvai gali sunervinti kitas vairuotojas ar lėtai per gatvę einantis pėsčiasis.

Manija gali būti lydima pykčio, dirglumo, agresijos, nukreiptos prieš kitus žmones, tad kartais jie tampa pavojingi aplinkiniams.

Manijos apimti pacientai būna puikios, pakilios nuotaikos, tad savo noru atsisakyti jos visai netrokšta. Dauguma jų į gydymo įstaigą patenka artimųjų, bendradarbių prašymu, kai kurie atvežami ir prievarta.

Tramdomieji marškiniai – muziejuje

V.Žalimienė atkreipia dėmesį, kad psichinėmis ligomis sergančių pacientų gydymas eina humaniškumo link: siekiama, kad būtų kuo mažiau suvaržymų, nepatogumų pacientui.

Pacientą stengiamasi įkalbėti, kad jis pats norėtų gydytis. Jei vis dėlto prireikia fizinio suvaržymo priemonių, stengiamasi, kad jos būtų naudojamos kuo trumpiau.

Gydytoja psichiatrė kartais iš aplinkinių žmonių sulaukia klausimų apie tramdomuosius marškinius.

"Dirbu šiek tiek daugiau nei 30 metų ir per tą laiką beveik nesu jų mačiusi, net studijų metais. Tik kartą juos mačiau Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje, kur parodė pakabintus už stiklo, kaip muziejaus eksponatą", – pasakojo ji.

V.Žalimienė mano, kad neatsiejama tramdomųjų marškinių ir psichinių ligonių tramdymo asociacija kilo iš populiaraus rusiško filmo apie Šuriko nuotykius.

Stengiasi sutramdyti žodžiu

Kaip tramdomi bei nuraminami įsiaudrinę, dažnai ir agresyviai nusiteikę pacientai?

"Mes prie jų pratę, kartais net intuityviai pajaučiame, kaip su kokiu pacientu bendrauti. Iš pradžių bandome kalbėtis, jei nepadeda – užrakiname vienvietėse palatose, kur įrengtos stebėjimo kameros. Jei pacientas labai blaškosi, pakalbėti su juo įeina sanitaras, slaugytoja, gydytojas – kartais ir visi kartu, priklausomai nuo paciento.

Kartais kalbamės vieni, bet saugumo sumetimais mus stebi kas nors iš šono. Bandome įkalbėti pacientą susileisti vaistų, tikrai nepuolame jo visi kartu kaip įniršusio žvėries.

Blogiausiais atvejais tenka suvaržyti ir suleisti vaistų. Tam turime plačius, nežalojančius diržus – taip pririšti jie stebimi per vaizdo kameras ir palatos langelį. Vienų jų nepaliekame. Kartais pacientui taip ramiai pagulėti prireikia vos kelių minučių, tada diržus atlaisviname", – pasakojo Ūmios psichiatrijos skyriaus vedėja.

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Psichosomatinių susirgimų skyriaus vedėja gydytoja psichiatrė Elvyra Baumilienė sako, kad nuostata, jog su ne vieną mėnesį ar net ne vienerius metus besitęsiančia slogia nuotaika, apatija, gyvenimo džiaugsmo praradimu reikia kovoti pačiam, „tyliai“ – kad niekas apie tai nežinotų – yra didelė klaida.

„Požiūris, kad psichikos liga yra vertinama tarsi stigma, gėdos ženklas, privalo keistis. Turime tvirtai pasakyti, kad nėra „nenormalu“ sirgti, bet nėra normalu metų metus kentėti dėl psichologinio diskomforto, stebėti pro akis bėgantį gyvenimą, kai yra visos galimybės gauti kvalifikuotą pagalbą ir išsivaduoti iš tokios būsenos“, – sako gydytoja psichiatrė E. Baumilienė, pridurdama, jog klaidinga manyti, kad psichikos sutrikimus gali išspręsti tik gydytojo paskirti vaistai.

Pasak gydytojos, jeigu laiku nesikreipiama į specialistą, neišsiaiškinamos prastos savijautos priežastys, gydomasi „tyliai“, savarankiškai, o vaistai, turintys spręsti trumpalaikes sveikatos problemas, pradedami vartoti nuolat – žmonės įninka ir atsiduria užburtame rate, iš kurio ištrūkti patys negali.

„Mūsų ligoninės Toksikologijos centre kasmet konsultuojama ir gydoma keliasdešimt pacientų, kenčiančių dėl priklausomybės nuo benzodiazepinų ir hipnotikų grupėms priskiriamų vaistų arba, paprastai tariant, migdomųjų ir raminamųjų. Vaistai gali būti paskirti visiškai „nekaltai“, pavyzdžiui, nemigai dėl įvairiausių gyvenimiškų išgyvenimų gydyti, tačiau atsiradęs pripratimas į jų vartojimą įklampina dešimtmečiams“, – apie pasekmes įspėja psichiatrė E. Baumilienė.

Požiūris, kad psichikos liga yra vertinama tarsi stigma, gėdos ženklas, privalo keistis. Turime tvirtai pasakyti, kad nėra „nenormalu“ sirgti.

Gydytojos teigimu, norint įveikti ligą, atgauti gyvenimo kokybę, o ne tik gydyti ligų simptomus, tikslinga taikyti kombinuoto gydymo taktiką.

„Iš tiesų, didelei daliai žmonių, kurių bėdos nėra tokios, kad jiems reikėtų gydymo specializuotose gydymo įstaigose, galime padėti jų neguldydami į ligoninę, pagalbą teikdami pacientams lankantis Psichiatrijos dienos stacionare. Čia taikome kompleksinę pagalbą, susidedančią iš individualiai parinkto medikamentinio gydymo, individualios ir grupinės psichoterapijos bei fizinio aktyvumo programos“, – apie naująją paslaugą visiškai neseniai duris RVUL atvėrusiame Psichiatrijos dienos stacionare pasakoja Psichosomatinių susirgimų skyriaus vedėja.

Atsižvelgę į kiekvieno poreikius bei patiriamus sunkumus, siūlomos psichoterapijos paslaugos: individuali psichoterapija, psichoterapinės grupės, meno terapija, įvairių formų relaksacijos, fizinio aktyvumo, kognityvinių įgūdžių lavinimo, diskusijų grupės, filmų ir kitos procedūros pagal poreikį.

„Gydymasis dienos stacionare suteikia galimybes pacientui išlikti sau įprastoje aplinkoje, būti „viena koja“ namuose – gyvai spręsti kylančius sunkumus, derinti gydimąsi su studijomis, daliniu darbo krūviu“, – teigia gydytoja E. Baumilienė.

„Pacientams, susidūrusiems su nerimo, miego sutrikimais, patyrusiems emocines krizes, išsekimą, kenčiantiems dėl lėtinio nuovargio sindromo, depresinių būsenų, psichosomatinių sutrikimų, ypač svarbu išlikti aplinkoje, kurią jie gerai pažįsta. Todėl minimaliai varžantis režimas, kai pacientai atvyksta ryte, o jau po pietų gali keliauti namo ir laiką leisti su artimaisiais, turi teigiamą poveikį pacientų sveikimui“, – sako gydytoja E. Baumilienė, akcentuodama, kad toks gydymas taikomas esant lengvesnei sutrikimų simptomatikai.

Anot gydytojos, kalbant apie tikimybę susirgti psichine liga, galioja posakis „niekada nesakyk niekada“. „Psichinės ligos, kaip ir visos kitos, nesirenka žmonių nei pagal amžių, nei pagal lytį, nei pagal socialinę padėtį visuomenėje, todėl nė vienas negalime pasakyti, kad tokie sutrikimai neužklups mūsų ar mūsų artimiausių žmonių. Verta žinoti, kad dažnai psichikos sutrikimai prasideda dėl labai gyvenimiškų aplinkybių – artimųjų netekties skausmo, skyrybų, darbo netekimo, finansinės situacijos staigaus pablogėjimo ar kitų išgyvenimų. Ne visi žmonės pajėgia susidoroti su užklupusiomis gyvenimo negandomis, todėl svarbu pabrėžti, kad, jeigu taip atsitiko man ar mano artimajam, tai nėra nenormalu ir, jokiu būdu, nėra gėdinga ieškoti specialistų, galinčių padėti išsivaduoti iš krizinių būsenų“, – apie dažnas susirgimų priežastis pasakoja daugiau nei trisdešimties metų darbo patirtį turinti gydytoja psichiatrė E. Baumilienė.