Paprastai žmonėms, įsivaizduojantiems ar matantiems kitų skausmą, smegenyse aktyvuojasi sritys, atsakingos už empatiją ir rūpestį. Tačiau nuo psichopatijos sutrikimo kenčiantiems žmonėms ši sistema neveikia – už empatiją atsakingos sritys lieka neaktyvios, taip pat, nesusikuria ryšiai su kitomis sritimis, atsakingomis už emocinį suvokimą ir sprendimų priėmimą.

Psichologai ir mokslininkai jau seniai stengiasi išsiaiškinti kaip empatijos būsena sutrikdoma ir kaip šis sutrikimas atsiranda. Ir panašu, jog Norvegijos mokslų ir technologijų universiteto tyrėja Aina Gullhaugen kartu su komanda paslapties šydą, gaubiantį šį sutrikimą šiek tiek praskleidė. Ji atliko pastarųjų trijų dešimtmečių mokslinių publikacijų, kuriuose buvo tiriami už kriminalinius nusikaltimus nubaustų žmonių psichika, metaanalizę.

Be išimties, visi, kuriems pasireiškė psichopatija buvo auklėjami netinkamai.

Priminsime, jog metaanalizė yra metodas, statistiškai analizuojantis ir leidžiantis apjungti nepriklausomus tos pačios rūšies tyrimus. Iš gautų rezultatų daromos naujo lygmens išvados, atspindinčios didelės duomenų bazės rezultatus. Biomedicinos moksluose metaanalizė yra aukščiausią mokslinių tyrimų patikimumo hierarchijos pakopą užimantis metodas.

Gautos išvados mokslininkus sutrikdė. Pasirodo, jog nepaprastai didelę įtaką psichopatijos pasireiškimui turėjo vaikystės išgyvenimai ir tėvų auklėjimas. „Be išimties, visi, kuriems pasireiškė psichopatija buvo auklėjami netinkamai“, – sako A. Gullhaugen. Daugeliui tai buvo fizinis tėvų smurtas ar tėvų noras visiškai kontroliuoti vaiką, nuolatinis nuolankumo reikalavimas. Tačiau kitai pusei – priešingai – visiškas tėvų aplaidumas ir nesirūpinimas savo atžalomis.

Taigi, nei „autoritarinis” auklėjimo stilius, nei visiškas laisvės suteikimas į gera neveda. Tai kraštutinumai, ir nė vienas auklėjimo stilius neugdo emocinio intelekto. A. Gullhaugen suformuluota teorija teigia, jog psichopatijos pasireiškimas nėra vien tik prigimties, kaip anksčiau svarstyta, bet ir ugdymo rezultatas.

Žinoma, individo biologinis pagrindas, temperamentas, asmenybės raida ir daugelio vyresniuose gyvenimo etapuose įgytų patirčių rezultatas taip pat gali lemti psichopatijos pasireiškimą, tačiau panašu, jog ugdymas vis dėlto vaidina didžiausią vaidmenį.

Psichologai teigia, kad psichopatai ir sociopatai gali daryti nusikaltimus, nes paprasčiausiai dėl to nesigaili. Tačiau psichopatai dažniausiai visiškai nejaučia gailesčio savo aukoms. Jie gali ramiai vogti ar kitaip pažeidinėti įstatymus, nes nejaučia gailesčio ar gėdos. Teigiama, kad jų smegenyse matomi tam tikri pakitimai, kurie neleidžia žmogui jausti empatijos.

Tuo tarpu sociopatai dažnai būna visiškai atsiskyrę nuo visuomenės, tačiau pagrindines normas žino. Jie yra labai impulsyvūs ir gali patys sau netikėtai įvykdyti nusikaltimą ar kitaip pakenkti kitiems žmonėms, tačiau vėliau emocijoms atslūgus jie gali gailėtis savo poelgio. Manoma, kad sociopatija gali išsivystyti dėl psichologinių traumų ir noro atsiskirti, tačiau mokslininkai dėl to dar nėra tikri. Psichologai taip pat pastebi, kad psichopatai dažnai būna išsilavinę, puikiai įsilieję į visuomenę, gali turėti gerą darbą. Tačiau jie dažnai stengiasi klaidinti savo įvaizdžiu, kad galėtų kenkti kitiems žmonėms. Sociopatai dažniau yra neišsilavinę atsiskyrėliai, kurie turi prastus socialinius įgūdžius ir negali kontroliuoti savo emocijų.

Daugiau skirtumų tarp sociopatų ir psichopatų – vaizdo siužete:

Apie skirtumus galima kalbėti ilgai – šia tema yra parašyta nemažai knygų. Visgi, keletas pagrindinių mitų visuomenėje vis dar gyvuoja.

1.  Psichopatų ir sociopatų mūsų aplinkoje apstu. Tai nėra tiesa. Įvairūs straipsniai kviečia pasitikrinti, kiek jūsų aplinkoje yra nuo šių sutrikimų kenčiančių žmonių, o ir patys mes dažnai įsivaizduojame, kad kalėjimuose (ar gatvėse) yra pilna psichopatų ir sociopatų. Visgi, statistika yra tokia – vos 1–2 proc. turi šiuos sutrikimus ir daugelis jų pasireiškia labai menkai.

2. Visi psichopatai ir sociopatai yra žiaurūs. Šis mitas yra gajus todėl, kad šie sutrikimai dažnai linksniuojami su nusikaltimais – kaip ir šiame straipsnyje. Tačiau iš tikrųjų nuo šių sutrikimų kenčiantys žmonės tėra labiau linkę daryti bloga kitiems, bet nebūtinai tai daro. Dauguma sociopatų ir psichopatų per savo gyvenimą nepadaro didelių nusikaltimų.

3. Psichopatais arba sociopatais dažniausiai būna vyrai. Tai taip pat nėra tiesa. Iš tikrųjų mokslininkai mano, kad vyrai dažnai ryškiau parodo simptomus – moterys juos moka paslėpti. Tačiau didesnio skirtumo tarp lyčių kalbant apie šiuos sutrikimus tikrai nėra.

4. Gydytojai psichopatams ir sociopatams negali padėti. Šie sutrikimai yra nepagydomi, tačiau gydytojai gali skirti vaistų, kurie slopina simptomus ir psichopatams bei sociopatams padeda gyventi normalų gyvenimą.

5. Psichopatiją ir sociopatiją galima diagnozuoti patiems. Internete yra gausybė testų, teigiančių, kad jais galima nusistatyti šį sutrikimą. Tai nėra tiesa – tiksliai diagnozei reikia gydytojų įvertinimo. Ir nereikėtų galvoti, kad dėl tam tikrų emocijų protrūkių ar noro atsiskirti jūs esate psichopatas ar sociopatas – kartais nesusivaldo ir labai ramūs, sveiki žmonės.

Daug asmenybės ir psichologinių sutrikimų yra apipinti mitais ir legendomis. Šį sąrašą būtų galima tęsti – itin sėkmingi žmonės dažniausiai nebūna psichopatai, turėti draugų kenčiančių nuo šių sutrikimų nėra pavojinga, dideli sukrėtimai negali žmonėms sukelti psichopatijos ir t. t.

Vis dėlto serijinių žudikų veikla – blogiausias atvejis, o dauguma "psichų" gyvena normalius, paprastus gyvenimus ir vaikšto tarp mūsų. Kur tau "normalius", dauguma iš jų iškyla net labai aukštai. Štai, neseniai psichopatijos tyrinėjimų žvaigždė dr. Kevinas Duttonas iš Oksfordo universiteto atliko tyrimą, kurio metu stengėsi kandidatų į JAV prezidento postą bei žymių istorinių figūrų personalijose užfiksuoti psichopatams būdingas savybes.

Remdamasis šiais duomenimis, jis, pasitelkęs savą skaičiavimo sistemą, išvedė tai, ką galima pavadinti "psichopatijos koeficientu". Dr. K.Duttono lentelės viršūnėje randame Irako diktatorių Saddamą Husseiną (189 balai), Anglijos karalių, atskyrusį šalį nuo Katalikų bažnyčios, Henriką VIII (178), Adolfą Hitlerį (169) ir tokias šviesias asmenybes kaip Winstonas Churchillis (155) arba Abrahamas Lincolnas (123).

Savo ruožtu Donaldas Trumpas, surinkdamas 171 balą, aplenkė A.Hitlerį, bet nusileido Irako diktatoriui ir minėtam Anglijos monarchui. Buvęs Donaldo konkurentas Tedas Cruzas vos vienu balu aplenkė W.Churchillį, o Bernie Sandersas pasirodė esąs net šešiais balais "didesnis psichas" už negrus išlaisvinusį JAV prezidentą.

Hillary Clinton surinko 152 balus ir atsidūrė tarp Napoleono Bonaparto bei imperatoriaus Nerono. Tiems, kas nesidomi Romos imperijos istorija, priminsime, kad Neronas Koliziejuje suorganizavo moters bei neūžaugos dvikovą, o kartą, apsivilkęs žvėrių kailiais, pats puolė pririštas prie stulpo aukas. Taip pat jis nužudė savo motiną (tą bandė padaryti ne vieną kartą), susidorojo su dviem žmonomis, privertė nusižudyti filosofą Seneką ir pradėjo krikščionių persekiojimą, apkaltindamas juos Romos padegimu (sakoma, jog pats ją ir padegė apimtas kūrybinio įkvėpimo, tačiau tai nepatvirtinta).

Ar mums jau verta pradėti nerimauti dėl H.Clinton veiksmų jai tapus pirmąja JAV prezidente moterimi? Nebūtinai.

Kas apskritai yra psichopatija? Psichiatrai įsitikinę, jog tai asmenybės sutrikimas, jungiantis empatijos nebuvimą ir emocinį šaltumą, silpną impulsyvaus elgesio kontrolę ir manipuliuotojo elgesį.

Tyrimai parodė, jog psichopatai suvokia visuomenėje priimtus moralumo ir amoralumo standartus bei nutuokia būsimas pasekmes, tačiau jų nepaiso. Siekdami sau naudingų tikslų arba tiesiog dirbdami savo darbą, jie sugeba nuo tų standartų atsiriboti bei žengti tokį žingsnį, kuris tuo metu, žvelgiant per racionalią prizmę, gal ir yra amoralus, bet reikalingas. Tam jie prislopina arba apskritai "išjungia" savo ir taip paviršutiniškas emocijas.

Štai vieno tyrimo duomenimis, į psichopatiją linkę asmenys buvo labiau pasiryžę pasmaugti rėkiantį vaiką vien todėl, kad jo neišgirstų ir besislapstančios grupės žmonių nerastų jų ieškantis priešas. Pati populiariausia psichopatų dažniausiai pasirenkama profesija yra vadovavimas privačioms verslo įmonėms, mat čia pasitelkus visas savo savybes galima siekti galios, valdžios ir prestižinės pozicijos. Neretai psichopatai, pasitelkę asmeninį žavesį ir manipuliacijas, o kartais ir vulgarų psichologinį terorą, priverčia kuklesnius žmones nudirbti visą purviną darbą ir tuo pat metu susirenka visus jų laurus taip lipdami karjeros kopėčiomis. Jiems nerūpi, jog jie traiško kitų žmonių gyvenimus ir yra paprasčiausiai nekompetentingi toje srityje, kurioje dirba.

Vis dėlto tas pats dr. K.Dutonas yra įsitikinęs, jog iš psichopatų galima daug ko pasimokyti – ryžto, pasitikėjimo savimi, įtikinėjimo meno, gebėjimo susitelkti į savo tikslą, nepasiduodant kitų žmonių manipuliavimui emocijomis ar primestomis vertybėmis.

Iš tiesų yra tokių profesijų, kur psichopato savybės tiesiog būtinos – chirurgo, kariškio, teisininko, žurnalisto, policijos pareigūno, visų šių profesijų atstovams pasitaiko tokių situacijų, kai pasidavimas emocijoms gali būti mirtinai pražūtingas darbo rezultatui.

Na, ko vertas teisėjas, kurį pravirkdo liūdna nusikaltėlio gyvenimo istorija? Arba chirurgas, kuris, įpusėjęs operaciją, pradeda gailėtis beviltiško paciento artimųjų?

O kaipgi politika su ponia H.Clinton? Iš tiesų, kai kurie jos poelgiai signalizuoja apie ciniškai šaltą, jeigu ne vaikiškai kaprizingą siekį eiti savo užsibrėžto tikslo link (tapti pirmąja JAV prezidente). Psichopato savybės paaiškintų, kodėl Hillary tariamai atleido Billui Clintonui jo nuotykį su Monica Lewinsky. Normalus žmogus tokios viešos išdavystės nebūtų dovanojęs, bet Hillary tikriausiai puikiai suvokė, jog, spjovusi Billui į veidą, iš politinės virtuvės išmestų ne tik jį, bet išskristų ir pati.

Be to, atlaidžios ir tolerantiškos žmonos įvaizdis dar niekam nepakenkė. Ar gali būti, kad H.Clinton yra tarsi Miledi de Vinter iš "Trijų muškietininkų" – žiauri, viską apskaičiuojanti, puikiai žinanti, ką nori matyti ir girdėti žmonės, jiems tą duodanti, bet tuo pat metu viduje šalta kaip ledas? Galbūt, tačiau būkime vargšai, bet teisingi: politika yra purvina sritis, kurioje išgyvena tik reto cinizmo ir žiaurumo asmenys. T. y. tik tokie kaip Francis (Kevinas Spacey) ir Claire (Robin Wright) Underwoodai iš serialo "Kortų namelis" ("House of Cards").

Čia kaip ir boksininkų dvikovoje yra tik du variantai: jūs arba jūsų priešininkas. Politikoje, kaip ir teisme arba operacinėje, būna tokių situacijų, kuriose "tenka pasmaugti vaiką", kad išgyventum ne tik tu, bet ir kiti.

Įsivaizduokime, kad yra svarstomas sankcijų Rusijai pratęsimo klausimas, ir staiga į salę įeina Julija Jefimova. Ji nužvelgia visus ir graudžiai sušunka: "Kodėl puolama vargšė Rusija?" Visi į ją žiūri ir pirmajam ašara ištrykšta Viktorui Orbanui. Tada apsiverkia Angela Merkel, Barackas Obama ir visi likusieji. Galų gale jie apsikabina ir nutraukia sankcijas Rusijai. O kitą dieną "pratybų" metu netikėtai okupuojamos visos Baltijos šalys ir likusi dalis Ukrainos. Štai jums ir empatijos bei tariamo humanizmo pergalės pavyzdys.

Tačiau kaip sužinoti, ar jūs pats nesate psichopatas?

Be abejo, tai turi patvirtinti profesionalas ar net du, tačiau yra keletas generalizuotų testų, kuriuos atlikę galite gauti užuominų į savo psichinę būseną. Svetainėje „YouTube“ kanale „Big Think“ žinomas Oksfordo universiteto psichologas Kevinas Duttonas paaiškina, kas yra psichopatija. Įsivaizduokite, kad regite traukinį, prieš kurį įstrigę penki žmonės. Yra jungiklis, kuris galėtų nukreipti traukinį į kitus bėgius, ir nors tai išsaugotų šiuos penkis pasmerktus žmones, tačiau trenktųsi į vieną vienintelį alternatyviame kelyje esantį asmenį.

Taigi, ar paspaustumėte jungiklį? Jei taip, jūs išgelbėtumėte daugiau gyvybių, bet pasirinktumėte nužudyti vieną nekaltą žmogų.

Kitas variantas: tas pats traukinys rieda link penkių žmonių, bet šį kartą nėra jungiklio. Vietoj to, jūs stovite šalia gana apkūnaus nepažįstamojo, su kuriuo neturite jokio ryšio. Jei stumsite jį ant traukinių bėgių, vyras mirs, tačiau užblokuos bėgius ir bus išgelbėtos penkios gyvybės.

Abiem atvejais jūs pasmerkiate kažką pražūčiai vardan kitos gyvybės. Tačiau pirmoji situacija yra „neasmeninė dilema“, kuri apima racionalų mąstymą. Antroji situacija apima „asmeninę dilemą“, kuri įtraukia empatiją bei bandymą suprasti, ką kiti pagalvos apie tavo veiksmus.

Nesvarbu, ar esate psichopatas ar ne, jūs greičiausiai nuspausite traukinio jungiklį ir paaukosite vieną, vietoje penkių gyvybių. Tačiau kitas reikalas yra su antrąja situacija. Čia dauguma psichopatų visiškai nemato problemos nustumti apkūnų nepažįstamąjį priešais atriedantį traukinį, kad išgelbėtų penkis kitus žmones.

K. Duttonas atkreipia dėmesį, kad yra ir psichopatai-gelbėtojai, ir tie, kurie mėgaujasi gyvenimo užbaigimu, ar net abiejų savybių turintys žmonės. Tačiau tikrą psichopatą išduoda jo sugebėjimas „išjungti“ savo empatiją – ar apskritai šio jausmo neturėjimas.

Populiariame prekybos centre netoli Vašingtono užpuolikas, kuris turėjo savadarbių sprogmenų, šeštadienį nušovė du žmones ir nusižudė pats, pranešė policija.

Tyrėjai aiškinasi išpuolio motyvus, bet sako, kad „preliminariai identifikavo“ užpuoliką, kuris dar turėjo „didelį amunicijos kiekį“, kai pareigūnai rado jo lavoną greta dviejų aukų vienoje parduotuvėje prabangiame prekybos centre „Columbia Mall“ Merilande.

„Kadangi buvo nerimaujama dėl kitų ginklų, kuriuos jis galėjo turėti, ar sprogmenų, mes to imamės labai atsargiai“, - sakė Hovardo apygardos policijos viršininkas Billas McMahonas (Bilas Makmonas).

Vėliau policija „Twitter“ parašė, kad apieškojus užpuoliko krepšį buvo rasti du primityvūs užtaisai, kurie, „regis, buvo bandymas pasigaminti sprogmenų“ ir kurie abu buvo neutralizuoti.

Pareigūnai kol kas neatskleidė užpuoliko, kuris tikriausiai nusišovė pistoletu, tapatybės, o specialieji daliniai vėlai vakare toliau tikrino prekybos centrą.

Pirmiesiems į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams apie šaudymą prekybos centre buvo pranešta vėlyvą rytą. Tame dviejų aukštų prekybos centre su 200 parduotuvių, karusele ir žaidimų zona savaitgaliais lankosi daug jaunų šeimų; centras yra už maždaug 45 min. kelio nuo Vašingtono centro.

Policija nustatė, kad aukos yra 21 metų Brianna Benlolo (Brajana Benlolo) iš Koledž Parko Merilande ir 25 metų Tyleris Johnsonas (Taileris Džonsonas) iš Elikot Sičio taip pat Merilande. Abu jie dirbo riedlenčių parduotuvėje „Zumiez“.

Smarkiai sukrėsti pirkėjai pasakojo, kaip apimti panikos bėgo ar gūžėsi tarpduriuose. Kai kas karštligiškai skambino artimiesiems.

Hovardo apygardos ligoninė pranešė, kad visi penki per išpuolį sužeisti žmonės, suteikus jiems pagalbą, buvo išleisti. Vienam jų kulka pataikė į pėdą.

„Kitų keturių problemos yra arba medicininės, arba išsinarintos kulkšnys, dalykai, atsirandantys, kai žmonės bėga tolyn nuo labai, labai chaotiškos ir pavojingos situacijos“, - sakė B.McMahonas.

Paprastai žmonėms, įsivaizduojantiems kitų skausmą, smegenyse aktyvuojasi sritys, atsakingos už empatiją ir rūpestį. Tačiau nuo psichopatijos sutrikimo kenčiantiems žmonėms ši sistema neveikia – už empatiją atsakingos sritys lieka neaktyvios, taip pat, nesusikuria ryšiai su kitomis sritimis, atsakingomis už emocinį suvokimą ir sprendimų priėmimą.

Tokios Čikagos universiteto mokslininko Jeano Decety ir kolegų atlikto tyrimo išvados rugsėjo 24d. skelbiamos žurnale „Frontiers in Human Neuroscience“

Psichopatija yra asmenybės sutrikimas, kurio požymiai: negebėjimas jausti empatijos ar gailesčio, emocinė apatija, šiurkštumas ir polinkis manipuliuoti. Ankstesni tyrimai atskleidė, jog net 23 procentai nusikaltėlių, atliekančių bausmes kalėjimuose, kenčia nuo psichopatijos. Tuo tarpu, bendroje populiacijoje psichopatų yra tik apie 1 procentas.

Norėdami geriau suprasti neurologines šio sutrikimo priežastis, mokslininkai į pagalbą pasitelkė funkcinį magnetinį rezonansą. Buvo tirtas 121 kalinys, atliekantis bausmę JAV vidutinio saugumo režimo kalėjimuose.

Tyrimo dalyvių buvo paprašyta užpildyti klausimyną, plačiai naudojamą nustatant polinkį į psichopatiją (angl. Hare Psychopathy Checklist). Remiantis šiuo testu, tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes, pagal psichopatijos lygį: sunkų, vidutinį ir silpną.

Tiriamiesiems buvo rodomi vaizdai, demonstruojantys fizinį skausmą: tarpduryje prispaustas pirštas, ant kojos nykščio užkritęs sunkus objektas ir pan. Kalinių buvo prašoma įsivaizduoti, jog ši nelaimė nutiko jiems patiems, o po to – kitiems. Kaliniams taip pat buvo rodomi „kontroliniai“ vaizdai, kuriuose nebuvo jokių skausmingų situacijų. Pavyzdžiui, durų rankena, ar ranka.

Sunkų psichopatijos sutrikimą turintiems tiriamiesiems įsivaizduojant sau patiriamą skausmą, smegenys sureaguodavo įprastai. Taip pat aktyvuodavosi smegenų regionai, atsakingi ir už empatiją. Skausmo suvokimas smegenyse šiuo atveju buvo neįprastai didelis, kas leidžia manyti, jog psichopatai yra jautrūs mintims apie skausmą.

Tačiau sunkų psichopatijos sutrikimą turintiems tiriamiesiems įsivaizduojant, jog skausmą jaučia kiti, – tie patys smegenų regionai likdavo neaktyvūs. Tarsi to būtų maža, psichopatams aktyvuodavosi prieškaktinė smegenų sritis, atsakinga už malonius pojūčius. Tai leidžia manyti, jog aukštą psichopatijos lygį turintys asmenys ne tik negali jausti empatijos kitiems, tačiau ir mėgaujasi kitų kančiomis. Ventromedialinės kaktos srities smegenų žievės centras, atliekantis pagrindinį vaidmenį priimant sprendimus, susijusius su rūpinimusi kitais, psichopatų smegenyse likdavo neaktyvus.

Pasak tyrimo autorių, šis atradimas apie netipišką aktyvių smegenų regionų kombinaciją, gali padėti kuriant naujus terapijos būdus psichopatams, kai įprastai dėl jų būna nuleidžiamos rankos. Psichopatams skirtos kognityvinio elgesio terapijos gali remtis tuo, jog įsivaizduodami save nelaimėje, save jie užjaučia daug stipriau, nei kitus.