„Sekmadienį šeimoje pavalgėme pietus, mano gamintos paelijos, ir visi nuėjo į savo kambarėlius užsiimti savomis veiklomis. Kai kas prigulė ant sofos, tarp jų – ir aš. Man begulint ant sofos pradėjo permušinėti širdis. Toks jausmas, kad širdies permušinėjimas atsiliepia į užpakalinę smegenų dalį. Pulsavimas širdis-galva-širdis-galva. Pasijutau prastai ir paprašiau vyro, kad pabūtų šalia manęs. Pakilau, norėjau nueiti į vonios kambarį. Beeinant pradėjau alpti, smukti. Galvojau, kad tai –  sveikatos sutrikimas: galbūt širdies permušimas. Vyras padėjo nueiti iki vonios kambario. Ten, pasak vyro, aš nualpau, prasidėjo traukuliai. Jis pradėjo kviesti vaikus į pagalbą, kad kažkas atneštų telefoną, išsikviestų greitąją pagalbą. Sūnus iš savo kambario atėjo svirduliuodamas, jis užtruko ilgiau. Tada jau vyras suprato, kad ir su sūnumi kažkas negerai. Aš buvau be sąmonės. Atsibudau tik tada, kai greitosios darbuotojai nešė mane į automobilį. Supratau, kad visa šeima, išskyrus vyrą, yra išnešinėjama. Vyras savo kojomis nuėjo iki greitosios pagalbos mašinos. Kadangi sūnus dar nepilnametis, jį išvežė į Antakalnį, vaikų reanimacijos skyrių. O mus, tris suaugusius, išvežė į Lazdynų ligoninę“, – savaitgalio įvykius LNK televizijai pasakojo aktorė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Pirmiausia pagalvojote, kad apsinuodijote savo gamintu maistu?“ –  R. Dominaitytės teiravosi žurnalistė

„Taip“, – pirminę versiją patvirtino žinoma moteris.

„Kada paaiškėjo, kad situacija  – kita?“ – smalsavo žurnalistė.

„Greitosios pagalbos medikų versija buvo, kad mes apsinuodijome maistu. Mūsų klausė, ką valgėme. Mūsų šunelis apsivėmė. Kadangi paelijoje buvo žuvies, tai galėjo būti, kad ji nelabai šviežia. Bet atvažiavus į ligoninę, gydytojai iškart pasakė, kad tai yra smalkės. Atliko kraujo tyrimą ir paaiškėjo, kad mūsų organizme yra 30–40 proc. smalkių. Tai – vidutinio laipsnio apsinuodijimas“ – sakė R. Dominaitytė. 

Supratau, kad visa šeima, išskyrus vyrą, yra išnešinėjama.

„Dažniausiai žmonės, išgirdę, kad tai yra apsinuodijimas smalkėmis, gali pagalvoti, kad tai nutiko sename, malkomis kūrenamame name. O tiesa yra dar baisesnė – jūs gyvenate šiuolaikiniame daugiabutyje ir smalkėmis apsinuodijote per ventiliaciją?“ – stebėjosi žurnalistė.

„Mes tiksliai nežinome, kur yra didžioji problema ir kodėl mes apsinuodijome smalkėmis. Mums buvo šokas, kad gali taip atsitikti Vilniaus centre, daugiabutyje. Namas  – 20 metų senumo. Ventiliacijos problema. Greičiausiai pritrūko deguonies. Yra versija, kad vienu metu veikė per daug įrenginių, naudojančių ventiliacines angas. Ir pas mus buvo įjungtas gartraukis, dujinis katilas apšildo visą namų sistemą, tarp jų – ir vandenį, kaip tik tuo metu sūnus  maudėsi. Įvyko tai, kas tapo didele problema“, – sakė R. Dominaitytė.

Specialisto komentaras

„Kaip susidaro smalkės ir ką reikėtų žinoti žmonėms?“ – žurnalistė teiravosi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovo Aurimo Gudžiausko.

„Smalkės yra bekvapės, bespalvės dujos. Jos yra klastingos,  jas sunku aptikti. Smalkės susidaro patalpose, kai deginamas bet kokios rūšies kuras, turintis anglies. Tai gali būti anglys, malkos, dujos ar bet kokios kitos rūšies kuras. Jeigu neužtikrinama pakankama ventiliacija, oro apykaita, gali susidaryti nepilno degimo produktai, tarp jų ir smalkės. Jos kaupiasi patalpose ir veikia labai toksiškai žmogaus sveikatą. Žmogus gali apsinuodyti per gana trumpą laiką“, – teigė pareigūnas.

Ar gali būti, kad dėl to kaltas dujinis katilas? „Smalkės gali susidaryti sutrikus dujinio katilo veiklai, degant bet kokiam kurui. Ypatingai jeigu trūksta deguonies, jei patalpose neužtikrinama reikiama ventiliacija. Tuomet sutrikus degimo procesui, gali išsiskirti smalkės ir iš dujinio katilo“, – sakė A. Gudžiauskas.

„Su Deiviu esame apie tai kalbėję ir jis prašė pranešti, kai norėsiu ištekėti. Bet, matyt, kol kas manęs tokia „misija“ dar neištiko“, – šmaikštauja aktorė.

Humoras, anot jos, yra vienas iš elementų, sutvirtinančių judviejų su išrinktuoju ryšį. Paklausta, kas jai yra meilė, aktorė nedvejoja – tarp šio jausmo ir pagarbos vienas kitam ji dėtų lygybės ženklą. Tokiu pat simboliu ji pažymėtų ir dar vieną žodį. Tai – laisvė.

„Visos brandesnės poros patvirtins – bet kokie santykiai išgyvena įvairiausius etapus. Jei tai būtų spalvų paletė, joje galėtume nubrėžti liniją tarp skaisčiai rožinės ir niūriai juodos. Tomis akimirkomis, kai šeiminis gyvenimas priartėja prie tobulumo ribos, mylimiesiems net nereikia žodžių, nes jie susikalba tyla. O jei šneka, tuomet pratęsia vienas kito mintį, gyvena tuo pačiu ritmu, mėgaujasi tais pačiais potyriais“, – pastebi R.Dominaitytė.

Partnerystė, augimas kartu – tai, anot jos, meilei taip pat reikšmingi prieskoniai. Deivis aktorei iki šiol tebėra gražiausias, įdomiausias, patraukliausias ir vyriškiausias mylimasis. R.Dominaitytė neabejoja – tam, kad vyras deklaruotų savo jausmus moteriai, visai nebūtina kasdien dovanoti gėlių, nes tuomet šiam romantiškam gestui iškiltų grėsmė tapti dar vienu buities elementu.

„Pasitikėjimas poroje labai svarbus. Jis suteikia laisvę. Ypač menininkams svarbu turėti galimybę atsitraukti, pabūti su savimi ar kitoje erdvėje“, – sako aktorė.

Tokią saviraiškos dovaną ji ir Deivis yra vienas kitam įteikę. „Knygos teatras“, gastrolės, projektai, „Visos mes Ievos“ – R. Dominaitytės darbų laukas labai platus. Naujausias jos kūrinys – moterų stovykla „Dvi naktys iki ryto...“ Babtyno Žemaitkiemio dvare, vyksianti kovo 18– 20 d.

„Tai pirmos pavasario pilnaties pasimatymas su savimi. Tai savaitgalio trukmės atsipalaidavimas magiškame dvare žvakių ir minkštų audinių, geros knygos ir nuoširdžios moteriškos draugijos apsuptyje“, – intriguoja R.Dominaitytė.

Pirmąją tokią stovyklą ji surengė prieš pusmetį. Tuomet geradariai dalį bilietų padovanojo ir į renginį pakvietė moteris, sergančias vėžiu, ir mamas, auginančias vėžiu sergančius vaikus.

„Ši jaudinanti iniciatyva persikėlė ir į antrąją stovyklą. Viena iš dalyvių taip pat išsakė mintį kvietimą įsigysianti ne tik sau, bet ir padovanosianti dar vienai moteriai, kuriai to labai reikia“, – pasakoja aktorė.

Mintį surengti stovyklą moterims aktorė vadina pavykusiu eksperimentu. Ji pašmaikštauja, kad be visų žinių, kurių įgijo, moterys labiausiai vertino galimybę nepaisyti dienotvarkės, patirti naujų įspūdžių gaminant gardumynus ir dalyvauti fotosesijoje.

„Viskas, ko prireiks stovykloje, – tai lagaminas be planų, grafikų, tikslų ar rūpesčių. Su dvaru atsisveikinsime kaip harmoningesnės, pailsėjusios „aš“ – praturtinusios save naujais skoniais, nuoširdžiais apkabinimais, tikrais pokalbiais, empatiškomis patirtimis ir moteriškos bendrystės jausmu“, – žada R.Dominaitytė.

Liko neišpildytų svajonių

Ji neslepia – 2021 – uosius įsimins ne tik dėl pandemijos, bet ir kitų dviejų jai reikšmingų įvykių. L. Kalpokaitė tvirtina pirmą kartą nuo mokyklos laikų dalyvausianti stovykloje bei pasimėgausianti išskirtinai moteriška kompanija.

„Kremukai, dietos, sportas, naujos suknelės, mados – vis atrodydavo, jog tai temos, apie kurias mintimis dalintis neverta. Gal todėl, kad daugiausiai laiko praleisdavau vyriškoje arba mišrioje draugijoje? Bet dabar jau galvoju kitaip ir atrandu džiaugsmą tose mažytėse moteriškose paslaptėlėse“, – su šypsena sako L. Kalpokaitė.

Ji su šiluma prisimena ir savo vaikystės laikų stovyklas su šokiais, meilės istorijomis, laužais, žygiais, pasirodymais. Tuomet viena pamaina trukdavo 21 dieną, o tokių pamainų Larisai per vasarą pasitaikydavo net kelios.

„Buvau miesto vaikas, neturėjau kaimo, tai tėvai taip pasirūpindavo, kad kuo daugiau laiko praleisčiau gamtoje. Išlikę prisiminimai – patys šviesiausi. Tik kartą, gal būdama trečiokė, verkiau, kad tėvai mane pasiimtų namo, nes grupės vadovė be eilės vis liepdavo daryti nemaloniausius darbus ir akivaizdžiai demonstravo nemėgstanti kelių mergaičių“, – pasakoja L. Kalpokaitė.

Ji juokauja, kad tuomet stovyklose taip ir neišsipildė jos vaikystės svajonė tapti būrio vade ar seniūne.

„Man, scenos žmogui, taip norėjosi išdidžiai pažygiuoti prieš kitus vaikus“, – linksmai apie mokyklinius lūkesčius kalba pašnekovė.

Viešėjo net užsienyje

Paauglystėje stovyklose laiką leisdavo ir aktorė Redita Dominaitytė. „Kartą net stovyklavau užsienyje! Lenkijoje!“ – šypsodamasi patirtus nuotykius pasakoja pašnekovė. Jai stovyklos – tai naujų iššūkių, pažinčių, draugysčių, jausmų vieta.

„Kai namo grįždavome po vasaros, tėvai net neatpažindavo“, – šmaikštavo Redita.

Aktorės Renatos Kutinaitės vaikystės prisiminimuose stovyklų nėra.

„Kadangi turėjau net du kaimus, tai vasaras leisdavau kuriame nors jų, pas senelius. Pirmą kartą, ir kol kas vienintelį, į stovyklą išvažiavau baigusi vienuoliktą klasę su dramos būreliu „Kompanija šauni“. Ir ta stovykla buvo išties labai šauni! Mums labai pasisekė, nes visą savaitę praleidom su grand režisieriumi, maestro Jonu Vaitkumi. Jis mus supažindino su T. Suzuki aktorine technika, kuri, mums vaikams, buvo kietas riešutėlis. Tai reikalavo ir daug fizinių jėgų, ir griežtos disciplinos bei režimo. Net buvom pasiskirstę rytus, kas ir kurią dieną plauna salės grindis. Be to „vargo“, žinoma, darėme ir daug smagių dalykų: gaminomės kaukes, kūrėm etiudus, šokome ir dainavome“, – pasakoja Renata.

Dabar jos pačios vaikai važiuoja į dramos būrelio stovyklas, gamtoje, netoli Kernavės, kurias veda aktorės kolegos.

„Pati ten lankiausi ir buvau sužavėta, kokie vaikai laimingi, atsipalaidavę ir kūrybiškai užimti. Todėl mums su Redita ir gimė ta mintis kartu suorganizuoti moterų stovyklą, kurioje būtų galima pasidalinti savo sukauptomis patirtimis, ne tik mums kaip aktorėms, bet ir kaip moterims“, – sako R. Kutinaitė.

Subalansuota moterims

„Knygos teatro“ įkūrėja R. Dominaitytė kartu su kolegėmis L. Kalpokaite ir R. Kutinaite kviečia moteris pailsėti ir praleisti paskutinį liepos savaitgalį Žemaitkiemio-Babtyno dvare. Aktorės įsitikinusios: „Kad ir kas nutiktų, svarbiausia – nepamiršti savęs“.

Ne paslaptis, kad pastarieji metai charizmatiškoms moterims nebuvo lengvi – nevyko spektakliai, repeticijos – meno pasaulis atrodė lyg įšalęs laike. Aktorėms itin trūko kontakto su žiūrovais ir moteriškų susitikimų. Negalėjusios realizuoti savęs pasirodymuose, energingosios kolegės nusprendė suorganizuoti moterišką poilsį įspūdingame dvare, kurio metu netrūks pokalbių, atradimų ir naujų patirčių.

Negana to, „Visos mes Ievos“ savaitgalis moterims – tai bendra socialinė iniciatyva. Praėjusieji metai buvo sunkūs ne tik kūrybininkams, bet ir daugumai moterų, kurios dirba, rūpinasi šeima ir laiko visus keturis namų kampus. Būtent šios moterys – tyliosios herojės, gyvenančios šalia mūsų, kurioms savaitgalio praleidimas šaunioje kompanijoje – ypač reikalingos. Besirūpindamos kitais, apie save jos galvoja mažiausiai.

„Knygos teatras“ bendradarbiaudamas su Kauno moterų pagalbos linija padovanos „Visos mes Ievos“ savaitgalį Žemaitkiemio-Babtyno dvare moteriai, kuriai šiuo metu itin reikalingas poilsis ir atitrūkimas nuo kasdienybės ir rutinos. Tad kiekviena dalyvė, užsiregistravusi į „Visos mes Ievos“ savaitgalį, prisideda prie bendros socialinės iniciatyvos.

L. Kalpokaitė, kuri yra ne tik puiki aktorė, bet ir nuostabi romansų atlikėja, rugpjūčio 1 dieną dalyvėms dovanos nepamirštamą romansų vakarą, į kurį kviečiamos visos moterys, norinčios pirmąjį rugpjūčio sekmadienį bent vienam vakarui ištrūkti iš rutinos.

„Knygos teatro“ vadovė R. Dominaitytė kiekvieną trečiadienį atkeliauja į Lukiškių aikštę po atviru dangumi įsikūrusią skaityklą „Vilnius Skaito“.

Šįkart birželio 27 – ąją vidurdienį su žinoma aktore susitiks bei apie save ir mėgstamas skaityti knygas pasakos dainininkė Monika Linkytė.

„Mano pašnekovai neretai skaito ir ištraukas iš lietuvių autorių knygų. Viso filmavimo metu žiūrovai laisvai gali užduoti klausimus tiesioginiame eteryje, nes visa tai, kas vyksta skaitykloje, yra transliuojama socialiniais tinklais“, – pasakojo R. Dominaitytė.

Antrus metus įgyvendinamo projekto kūrėja patikino – ji sužinojo bei patyrė daug naujo, rašoma pranešime spaudai.

„Apie kai kuriuos savo pašnekovus nuomonę buvau susidariusi jų nepažinodama. Bet dažniausiai pasirodydavo, jog viešojoje erdvėje sukuriamas įspūdis yra klaidingas“, – sakė R. Dominaitytė.

Ji atvirauja – visi pasikalbėti ateidavę žmonės buvo atviri, nuoširdūs ir mokantys dalintis mintimis.

Tačiau bene ryškiausias visus juos vienijęs bruožas – meilė savo tėvynei.

„Ir tai ne vien tik žodžiai. Puikiai matai, ką pilietiškai nusiteikusi karta gali ir ką jau daro dėl savo šalies. Smagu tai pastebėti ir stebėti“, – kalbėjo R. Dominaitytė.

Pastebėjau, jog skaitymas ir taisyklingas rašymas tampa prabanga.

Nemažai jos pokalbių svečių skaito popierines arba elektronines knygas. Tačiau pasitaiko ir jų niekada neatsiverčiančių.

„Svarbu, kad žmonės to „nevynioja“ į vatą, o atvirai pasako neskaitą, nes to nemėgsta arba neturi laiko. Pastebėjau, jog skaitymas ir taisyklingas rašymas tampa prabanga. Tam, kad viso to nepamirštume, jau būtina disciplina, savidrausmė – patys turime save pabarti, padaryti išvadas, priminti, kaip ir kodėl reikėtų taip elgtis“, – įsitikinusi pašnekovė.

Anot jos, yra pasakojančių, kad tam, jog paskaitytų mėgstamą knygą, jie keliasi gerokai anksčiau rytais – pavyzdžiui, 5 valandą. Atrodo – anksti, bet kito laiko įtemptos dienos metu žmogus tam iesiog neberanda.

„Mūsų šūkis: „Skaitymas – tai būdas bendrauti.“ Ir jis yra visiškai teisingas. Jei neturite temos pokalbiui, pasidalinkite mintimis apie knygas – pamatysite, kaip atsivers daugybė kelių diskusijoms!“, – su šypsena kalbėjo R. Dominaitytė.

Paklausta, kas labiausiai ją yra nustebinę kalbantis su žinomais žmonėmis, aktorė prisiminė „radistą“ Joną Nainį.

„Jis sakė kiekvieną dieną pradedąs nuo skambučio mamai! Tai tikrai įspūdinga!“, – sakė R. Dominaitytė.

Ji pasakojo ir apie kunigą, knygų autorių Algirdą Toliatą, kurį į skaityklą pasišnekėti apie gyvenimą palydėjo daugiau nei pusšimtis bendruomenės narių.

„Juk šiais laikais reikia stengtis tam, kad susitiktume su draugais ar bendraminčiais... Nors tai – labai svarbu, vis pasiteisiname neturį laiko. Tad mūsų „Knygos teatro“ iniciatyva vykstantis pokalbių projektas yra skirtas kiekvienam, norinčiam skirti laiko sau. Pasikvieskite draugą, atsineškite puodelį kavos ir pasikalbėkime!“, – kviečia R. Dominaitytė.

Bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų biblioteka pagal Kęstučio Kasparavičiaus apsakymus parengtas spektaklis bus pristatomas  jaukioje, inovatyvioje erdvėje – Vilniaus vaikų dienos darželyje „Basa pieva“, rašoma pranešime spaudai.

„Kažkada apie tai, kad ne tik pati vaidinsiu, bet ir režisuosiu spektaklius, nė akimirkai nesusimąsčiau“, – sakė R. Dominaitytė.

Vaikystėje jos šeimoje nebuvo tradicijos lankytis teatruose, todėl pašnekovė tvirtino mačiusi vos kelis mažiesiems skirtus pastatymus.

Įgijusi vidurinį išsilavinimą, R. Dominaitytė mokslus ketino tęsti universitete ir tapti pradinių klasių mokytoja. Stojamųjų egzaminų rezultatai abiturientei nebuvo palankūs, todėl, laukdama kito bandymo, ji įsidarbino indų plovėja.

Kartą, vartydama laikraštį, mokykloje organizuotumu bei aktyvumu išsiskyrusi mergina, pamatė kvietimą stoti į Kauno jaunimo kamerinio teatro scenos meno mokyklą. Nieko apie aktorystę neišmaniusi Redita nesudvejojo – reikia išmėginti jėgas naujoje srityje.

Iliustruodami kai kurias istorijas papildomai pasitelkiame kvapus arba garsus.

„Kol kiti prieš stojamuosius ruošė etiudus, aš ploviau indus ir net nenutuokiau, su kuo valgomi, tie etiudai!“, – su šypsena prisiminė pašnekovė.

Po dviejų metų ji ne tik baigė mokslus, bet tapo Kauno Mažojo teatro aktore, vaidino įvairiuose televizijos ir teatro projektuose, vedė laidas, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo Meno vadybos bakalauro laipsnį.

„Tai ratas apsisuko... Nors mokytoja taip ir netapau, bet pradėjau kurti spektaklius mažiesiems“, – apie visagalio likimo iššūkius užsiminė aktorė.

Anot jos, naujausias „Knygos teatras“ spektaklis ypatingas tuo, kad veiksmui iliustruoti pasitelkiamas pasakojamasis - skaitovinis teatro žanras. Juo siekiama sužadinti žiūrovo vaizduotę ir perkelti jį į kitą – juslinio pasaulio dimensiją. 

Vaikiškomis istorijomis išprovokuojamų pojūčių spektrą teatras kviečia ne tik pažinti liečiant, bet pasitelkti klausos bei uoslės receptorius. Naudojant inovatyvų pasakojimo būdą, vaidinimuose vaikams parodoma mandagaus elgesio reikšmė, supažindinama su buities daiktais. Istorijoje „Ąsotis“ mažiesiems suprantama kalba atskleidžiamas grožio trumpalaikiškumas. Taip pat jaunieji žiūrovai supažindinami su skirtingais augalais ir jų fizinėmis savybėmis.

„Iliustruodami kai kurias istorijas papildomai pasitelkiame kvapus arba garsus. „Knygos teatre“ yra derinamas skaitovinis žanras su kompoziciniais elementais, tačiau komandos stiprybe išlieka lietuvių literatūros perkėlimas į sceną. Daiktais ir detalėmis yra atkuriama jutiminė aplinka, kuri atgyja žiūrovo vaizduotėje įvairiais pojūčiais. Spektakliu „Trumpos istorijos apie...“ kreipiamės į nuoširdžią, jautrią ir itin atvirą naujiems potyriams vaikišką vaizduotę“, – sakė R. Dominaitytė.

Trumpas K. Kasparavičiaus istorijas perteiks kūrybinė spektaklio trupė: teatro aktoriai Aura Garmutė, Artūras Dubaka ir Laura Misiukevičiūtė. Režisierė – R. Dominaitytė. Kostiumų dailininkė – Greta Subatavičiūtė, kompozitoriai -–Modestas Kapustinskas ir Laura Misiukevičiūtė, molio dizainerė – Augustė Maziukaitė.

„Šešios dienos per mėnesį, skirtos sau ir artimiesiems, tai kol kas daugiausia, ką galiu patirti“, – sakė pašnekovė.

R.Dominaitytė nuoširdi – jai tokia kasdienybė priimtina. „Jei mano gyvenimas būtų šventė, o ne darbas, galbūt rankinių, delninių ir kuprinių turėčiau daugiau nei jų dabar yra namuose! Tiesiog daugiau laiko skirčiau moteriškumui puoselėti”, – su šypsena patikino aktorė.

Jei mano gyvenimas būtų šventė, o ne darbas, tai daugiau laiko skirčiau moteriškumui puoselėti.

Pastarieji keleri metai jai – kiek kitokie. R. Dominaitytė pradėjo itin vertinti saikingo vartojimo kultūrą, o jos namuose daiktai ėmė atrasti savąsias vietas.

“Vertinu kokybiškus, laiko tėkmei ir madai nepavaldžius daiktus, todėl mano garderobe galima rasti įvairiais periodais įsigytų pirkinių”, – sakė moteris.

Dalyvaudama naujo prekės ženklo YCHO rudens/žiemos kuprinių fotosesijoje ji įvertino ne tik jų universalumą, bet ir dizaino “švarą” bei estetiką. R. Dominaitytė neslėpė – į kuprinę ji kaskart mėgina sutalpinti bent pusę savo gyvenimo, todėl visada atkreipia dėmesį, iš kokios odos ir kaip tvirtai kasdienybėje būtinas aksesuaras yra pasiūtas.

“Prieš kelis metus kaip verslo dovaną gavau lietuvių autorių odinę delninę. Prisipažinsiu, man toks gestas tikrai paliko įspūdį. Svarbu ne pats daiktas, o pateikimo ir vertės suvokimas. Tai parodo santykį į tarpusavio bendradarbiavimo ilgalaikę galimybę ”, – sakė pašnekovė.

R.Dominaitytė pasakojo visuomet atkreipianti dėmesį ir į daikto spalvą. Geriau jei jis būna ne juodas, baltas ar pilkas. Aktorė paatviravo – šiuo metu ji išgyvena mėlynąjį periodą.

Ji nėra vienintelė, gyvenanti įtemptu grafiku, todėl teikiančiųjų pirmenybę patogumui, patvarumui ir universalumui gretos vis didėja. Aktorė prisiminė popietę vienoje kavinėje, kur visos tuo metu joje buvusios damos avėjo žemakulnius batelius, greta buvo pasidėjusios būtent kuprines ir dirbo nešiojamais kompiuteriais.

Trys dalys

Šių metų programa sudaryta net iš trijų dalių: kūrybinių dirbtuvių ir spektaklių vaikams visą rugpjūčio mėnesį bei teatro festivalio, vyksiančio rugsėjo 8-9 dienomis.

„Rugsėjo devintosios rytas vėl džiugins gausybe pasirodymų, tarp kurių ir  ne vienas žaliakalniečio pasirodymas. Šiais metais turėsime net tris skirtingus pasirodymus ir vakaro programoje: akordeonų koncertą „InDeed“, šokio spektaklį „Ground Zero“ ir specialiai festivaliui sukurtą šokio-maisto spektaklį“, - pasakojo festivalio organizatorė Paulina Nešukaitytė.

Rugpjūtis skirtas vaikams

Jau rugpjūčio mėnesį Žaliakalnio turguje ieškokite festivalio palapinės, kurioje  kiekvieną penktadienio rytą mamytės su pačiais mažiausiais pabiručiais bus kviečiamos dieną pradėti su mankšta. Joms pasibaigus – kūrybinės dirbtuvės vaikams iki 12 metų. Penktadieniais nuo 10 val. čia vyks šokio, cirko, dizaino užsiėmimai. Kūrybinės dirbtuvės ir mankštos – nemokamos. Patiems mažiausiems vaikams bus skirti ir rugpjūčio šeštadienio rytai.  Čia sulauksime svečių iš Vilniaus „Knygos teatro“ , šokio teatro „Dansema“ ir  klaipėdiečių šokio teatro „Padi Dapi Fish“.

„Šiemet norėjome daugiau dėmesio skirti bendruomenei ir ypač vaikams, kurie vasaroja mieste. Siūlome jiems ne tik kartu smagiai praleisti laiką, bet ir ko nors naujo išmokti.  Visos veiklos vyks festivalio palapinėje, tad blogas oras mums tikrai nebaisus. Į kūrybines dirbtuves ir mankštas reiktų registruotis iš anksto, nes jau dabar vietų skaičius tirpsta. Dar vienas didelis privalumas tėveliams – jie ramiai galės apsipirkti turguje, kol mažieji bus užsiėmę festivalio palapinėje“, – teigė festivalio organizatorė Renata Bartusevičiūtė.

Rugpjūčio 5 d. svečiuosis „Knygos teatras“ su premjeriniu spektakliu vaikams „Trumpos istorijos apie...“ pagal K. Kasparavičiaus istorijas, kurį režisuoja teatro įkūrėja Redita Dominaitytė. Spektakliu siekiama sužadinti žiūrovo vaizduotę ir perkelti jį į juslinio pasaulio dimensiją. Spektaklyje susipina trys skirtingos istorijos, kurias „Knygos teatras“ kviečia patirti liečiant, uodžiant, ragaujant. Spektaklis pritaikytas ir vaikams su regos sutrikimais.

Rugpjūčio 12 d. lauks šokio teatro „Dansema“ interaktyvus šokio spektaklis „Spalvoti žaidimai“ vaikams iki 3 metų. Tai spektaklis, pilnas netikėtų, spalvotų daiktų, kurie skatina mažuosius žiūrovus kartu su šokėja tyrinėti ir atrasti daug naujo apie save ir aplinką. Juk žaidimas – ne vien tik smagus kūdikių ir mažų vaikų užsiėmimas, žaisdami vaikai pažįsta save ir aplinkinį pasaulį, jį tyrinėja ir daug ko išmoksta.

Rugpjūčio 19 d. ir 26 d. svečiuosis klaipėdiečiai iš šokio teatro „Padi Dapi Fish“. Pirmasis spektaklis – fantastiška vaizduotės kelionė „VVV+v“ (Virvė-Virvelė-Virvytė-Virvogalis). Antrasis šio teatro pasirodymas turguje – interaktyvus spektaklis „Apkabinsiu tave“.

Teatro fiesta turguje – rugsėjį

Į teatro fiestą Žaliakalnio turguje visi teatro gurmanai kviečiami rugsėjo 8 – 9 dienomis.  Šeštadienio rytą  į turgų vėl sugužės aktoriai, šokėjai, cirko artistai ir akrobatai. Čia pamatysite žadą atimančius Prancūzijos galiūnus, kurie trumpam užsuks į Žaliakalnį iš „Naujojo cirko savaitgalio“, šiuolaikinio cirko artistų Kontantino Kosoveco ir Elenos Nechiporenko spektaklį „Try again“, Mimų teatro,  gyvųjų skulptūrų pasirodymus.

Tiek penktadienio, tiek ir šeštadienio vakaras bus skirtas spektakliams bei koncertui. Choreografė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė šiemet vėl ruošia staigmeną: Žaliakalnio turgaus erdvių įkvėptą šokio, cirko, teatro ir maisto spektaklį. Skambiomis melodijomis vakarinėje programos dalyje turgaus padangę nuspalvins  akordeonistų kvartetas „Indeed“. Atrasti naktinį turgų pakvies ir į šokio kovas įtrauks spektaklis „Ground Zero“ kartu su šokėjais Mariumi Pinigiu ir Mariumi Paplausku.

Festivalį dalinai finansuoja Lietuvos kultūros ministerija ir Kauno miesto savivaldybė.

Bilietus platina „Tiketa“. Daugiau informacijos apie festivalį:  www.grynparkas.lt.

Tarp pievoje ant pledų įsikūrusių pikniko dalyvių renginyje buvo galima išvysti ir garsių žmonių: atlikėją bei prodiuserį Liną Adomaitį, aktorę Reditą Dominaitytę, aktyvios gyvensenos šalininkę ir visuomenės veikėją Joaną Bartaškienę.

Pasimėgauti ką tik ant grotelių iškepta mėsa ir gyvo garso Ievos Zasimauskaitės koncertu po atviru dangumi L. Adomaitis atvyko su žmona. „Tai labai jauki, šilta ir prasminga iniciatyva, kuri skatina bendruomeniškuma ir draugystę. Pats esu lankęs Borjomi miestelį – jau tada įsitikinau, kokie gruzinai paslaugūs ir draugiški. Ne veltui Lietuva ir Gruzija turi ypatingą ryšį, laisvės troškimą, o gal tiksliau – troškulį?“, – sakė dainininkas.

Pikniko dalyviai vaišinosi Lietuvos barbekiu kepėjų asociacijos profesionalų ant grotelių iškeptais „Krekenavos“ „Grilio čempionų“ šašlykais, kurių renginio metu buvo išdalinta apie 1000 porcijų. Gardžiu maistu galėjo džiaugtis tiek vištienos, tiek kiaulienos mėgėjai. Po sočios mėsiškos vakarienės šventės svečiai vaišinosi natūraliu mineraliniu vandeniu „Borjomi“.

„Iškyla gamtoje asocijuojasi su gardžiu ant grotelių kepamos mėsos kvapu. Valgyti gryname ore, besiklausant muzikos – tikras malonumas, tik yra grėsmė įsijautus suvalgyti keliais kąsneliais per daug. Natūralus mineralinis vanduo padeda susigrąžinti lengvumo pojūtį, todėl renginio dalyviams parūpinome tūkstantį buteliukų mineralinio vandens – tiek, kiek ir buvo išdalinta šašlykų porcijų“, – sako pikniką organizuojančios ir piknikų kultūrą Lietuvoje kurstančios įmonės „IDS Borjomi Europe“ marketingo vadovė Tatjana Rudienė.

Pavakarieniavę pikniko dalyviai po koncerto iš Santakos slėnio skirstytis neskubėjo – gera nuotaika ir draugiška atmosfera kauniečiams ir toliau leido mėgautis saulėtu vakaru gryname ore.

Šią vasarą „Borjomi“, toliau plėsdama vis labiau populiarėjančią piknikų kultūrą Lietuvoje, ant grotelių kepamos mėsos ir natūralaus mineralinio vandens šventes taip pat ketina surengti Vilniuje ir Klaipėdoje.

Klaipėdos dramos teatro erdvėje intriguoja kamerinis ir netradicinis, savo spalvą ir aromatą turintis žanras, kurį pristato unikalus ir nenuspėjamas 2012 m. aktorės Reditos Dominaitytės sostinėje įkurtas „Knygos teatras”, kviečiantis klaipėdiečius pasinerti į ištaigingą, jautrų ir kartu ironišką spektaklį „Prabangos“ (režisierius Alius Veverskis) pagal lietuvių modernistinės krypties rašytojo Jurgio Savickio (1890–1952) noveles.

Pamatytas spektaklis – tarsi perskaityta knyga – tai vienas svarbiausių „Knygos teatro” bruožų. Neįprastos spektaklių vietos, naujos, nuolat kintančios erdvės ir naujų kūrybinių sprendimų paieškos neleidžia pastatymams išsikvėpti, sustabarėti; jie visuomet išlieka jaudinančiu, neįprastu bei žavingu reginiu.

„Prabangos” – tai į vientisą, harmoningą fabulą sujungtos rinkinyje „Ties aukštu sostu“ (1928) esančios J.Savickio novelės „Palikimas“, „Ponia Janina Sudocholskienė“ ir „Prabangos“, leidžiančios žiūrovams iš šalies, su subtiliu humoru ar net ironija pažvelgti į miestiečio problemas. Kas yra prabanga? Ar tai materialus turtas, ar prabanga virsta galimybė gyventi, mylėti ar net mirti? Gal šie klausimai neturi teisingų atsakymų?

Tragikomedijos veikėjai – tai trys vėlės, kurios J.Savickio noveles pateikia lyg savo gyvenimo istorijas. Vėlės įstrigo laike, jos negali patekti į kitą dimensiją. Jų tikslas – pakeisti materiją, ištrūkti iš esamo būvio, kuriame nebejaučia, – laižomas cukrus burnoje virsta talku ar smėliu. Istorijų, kuriose vaizduojamas autentiškas tikrų žmonių gyvenimas, pasakojimas vėlėms virsta vieninteliu pasitenkinimo šaltiniu. Tai naujas bandymas iš naujo patirti gyvenimą.

Šį kartą į prabangą nukelia ne tik akivaizdus aktorės, „Knygos teatro” vadovės R.Dominaitytės, 2015-aisiais geriausia jaunąja aktore pripažintos Virginijos Kuklytės, Eimučio Kvoščiausko ir jį dubliuojančio Šarūno Gedvilo talentas, bet ir spektaklio draminę formą pabrėžiantys įspūdingi dizainerės Jurgitos Januškevičiūtės kostiumai, specialiai šiam pastatymui sukurti Martynos Bartkutės juvelyrikos dirbiniai ir scenografija, pajusti praėjusio laiko dvelksmą leidžiantis ir nuolat spektaklio metu sklindantis antikvarinių kvepalų aromatas. „Prabangas“ kartu kūrė fotografas Deivis Lukas, vaizdo projekcijos autorius Leonas Blėdis, garso menininkė Laura Misiukevičiūtė, šviesos dailininkas Rytis Vasiliauskas, grafikos dizainerė Julija Račiūnaitė, šukuosenų meistrė Rūta Marozovienė ir asistentė Eglė Kaukėnaitė.

„Knygos teatro“ tikslas – sugrįžti prie teatro ištakų – teksto bei žodžio. Bet čia aktoriai atsiduria taip arti publikos, kad be žodžių tampa svarbi ir kiekviena grimo, kostiumo, aksesuarų detalė. Tikimasi, jog kiekvienas spektaklio žiūrovas galės pasakyti – aš perskaičiau, išgyvenau, aš buvau knygoje...

„Knygos teatras“ spektaklį „Prabangos“ Klaipėdos dramos teatre parodys balandžio 13 d. 18 val. Bilietai – nuo 9,20 Eur. Bilietus platina „Tiketa.lt“.

"Kaunas – teviškė. Myliu jį. Jis turi savo charakterį ir spalvą", – prisipažįsta aktorė Redita Dominaitytė. Ji neslepia: nors pastaraisiais metais gyvena Vilniuje, taip ir netapo vilniete. "Tai ne mano miestas. Bet jis turi ką pasiūlyti", – sako aktorė, į gimtąjį Kauną grįžtanti su savo įkurtu "Knygos teatru".

Pokalbis su R.Dominaityte apie tai, kas slypi už jos teatro iškabos, kuo ypatingas jo repertuaras ir santykis su žiūrovais.

– Jūsų pavadinime užkoduota ištikimybė klasikiniam teatrui, kurio pamatas – literatūra, ne eksperimentai, Teatro pristatyme pabrėžiama, kad derinate "skaitovinį teatrą su kompoziciniais elementais". Kodėl?

– Jaučiu stiprų potraukį skaitovinio teatro formai ir principams. Matyt, tai susiklostė, kai dar buvau mokyklinio amžiaus. Sovietmečiu daugelis aktorių turėdavo savo skaitovines programas ir jas pristatydavo moksleiviams – matėme pačias iškiliausias teatro asmenybes: Rūtą Staliliūnaitę, Jūratę Onaitytę, Petrą Venslovą ir t. t. Pirmoji mano pažintis su teatru buvo būtent klausantis šių programų ir radijo teatro pjesių – girdėdavau jas kiekvieną sekmadienį, kai kartu su tėvais važiuodavome į kolektyvinį sodą. Nostalgija mažajai teatro formai nulėmė mano pačios suformuoto teatro koncepciją.

– Esate kaip kūrėjai konservatyvūs, ar tiesiog pajutote būtent tokios formos teatro poreikį?

– Ne, išties nesame konservatyvūs, tik pasirinkome tokią pateikimo formą. Atvirkščiai – bandome ją praplėsti ir transformuoti, pateikti aktualizuojant, kita spalva. Turim gilias tradicijas, puikius aktorius, išskirtinę literatūrą, todėl belieka šiuos ingredientus teisingai sudėlioti, pabarstyti prieskoniais ir estetiškai pateikti žiūrovui. Žmonės pasiilgę tokios formos, kuri nesiekia stebinti, jie tiesiog nori pailsėti, nurimti, pabėgti nuo visuotinio triukšmo ir išgirsti žodį. Neseniai dariau žiūrovų apklausą. Žinote, ko labiausiai pasiilgę žiūrovai? Ogi teatro-šventės. Tai nereiškia, kad juos reikia juokinti – tiesiog jie nori pasiruošti šiam įvykiui, pabendrauti prieš spektaklį, pamaloninti kūną, kad gera būtų sielai.

– Kaip atsirado jūsų teatro kolektyvas, kaip renkatės režisierių, kiek apskritai žmonių dalyvauja kuriant spektaklį?

– Tai projektinio tipo teatras ir kiekvieno spektaklio ciklas tęsiasi maždaug trejus metus: pirmas etapas – pastatymas, premjera ir gastrolės Lietuvos regionuose, antras – pjesės adaptacija ir įrašas radijo formatu, ir paskutinis – išeivija bei edukaciniai projektai. Nuolatinė tik administracija ir techninis personalas. Pas mus nėra griežtai paskirstytų pareigybių, kiekvienas yra visų pirma kūrėjas – patikėkite, nė vienas pakviestas visuomenėjė pripažintas aktorius neatsisakė vaidinti dėl teatro formos, nors jų honorarai gerokai mažesni ir sąlygos prastesnės. Jie neturi savo grimuotojo, dekoratoriaus, jiems patiems tenka nešioti dekoracijas, spektaklio rekvizitą, kostiumus, bet kūrybai tai netrukdo. Manau, galimybė daryti įtaką spektaklio procesui yra šio teatro sėkmė. Aktoriai renkasi, kuri iš novelių jam patraukliausia, kaip ją galima būtų pateikti, kokios reikalingos kostiumo detalės ir koks bus personažo kvapas. Jie nuo pradžių dalyvauja procese, todėl kartais giliau susipažįsta su medžiagą, ją interpretuoja pasitelkdami savo patirtį, o režisierius atlieka labiau techninę dalį – sudėlioja viską į vietas, o kartais šią funkciją išpildo patys aktoriai. Spektaklio trupę įvairiuose etapuose sudarė nuo 10 iki 15 žmonių.

Esu dirbusi įvarių modelių teatruose, ir esu sau įsipareigojusi, kad mano teatre niekada nebus nuolatinės kūrybinės trupės – nes paprastai atsiranda tik santykiai, o kūrybinis procesas nutrūksta. Noriu likti atvira naujiems susitikimams su kūrėjais ir pati tobulėti su jais dirbdama.

– 2015-uosius Knygos teatras praleido literatūrinėje kelionėje po Lietuvą. Kaip jus priėmė ne didmiesčiuose gyvenantys žmonės, kas buvo jūsų žiūrovai, ar buvote išgirsti, suprasti?

– Ši tema verta didelės diskusijos. Kadangi studijuoju teatro vadybą, mano diplominio darbo tema –"Profesionalaus teatro sklaida Lietuvos regionuose". Kodėl man tai aktualu? Dirbu ne tik "Knygos teatre", todėl matau teatro sklaidos padėtį regionuose iš asmenines patirties. Analizuojant bendrą kultūrinę situaciją suvoki, kad regionai iš principo liko be profesionalaus teatro. Atkūrus nepriklausomybę, teatras išgyveno krizę: žiūrovai nelankė teatro, nustojo gastroliuoti, visi privalėjo išgyventi, tuomet į rinką atėjo komercinis teatras. Reikia jiems atiduoti pagarbą už tai, kad jie iš dalies kompensavo teatro stygių periferijoje, bet atsirado kokybės problema. Šiandien suvokiame, kad užaugo ištisa karta, kuri galbūt net nė karto nėra mačiusi profesionalaus teatro. Kas už tai atsakingas? Didieji teatrai pasigamina tokias dekoracijas, kad negali pajudėti iš vietos, o mažųjų rėmimas sklaidai yra skurdžiai juokingas. O žmonės laukia... Ir nemanykit, kad jie nelaimingi – su rūpintojėlio vainiku ant galvos, kuriuos galima pamaitinti bet kokiu produktu. Tai šviesūs, nuoširdūs, inteligentiški, vis dar pasiruošę nustebti. Toks žiūrovas man patrauklus ir aš dėsiu visas pastangas, kad tokiam žmogui parodyčiau, ką sugebu.

– Jūsų gastrolių geografija neapsiriboja vien Lietuva. Kokių įspūdžių parsivežate iš užsienio, koks jis – emigracijoje gyvenantis tradicinio teatro gerbėjas?

– Panaši problema kaip ir regionuose. Mažas finansinis pajėgumas, patys bendruomenės nariai savo iniciatyva ir lėšomis savo vaikams stengiasi atskleisti lietuviško žodžio grožį. Galų gale jiems – tai dar viena reta galimybė susitikti savo bendruomenės narius, pabendrauti, pakalbėti lietuviškai. Liūdna, aktoriai atvyksta tik su lagaminais, net rekvizitų nelabai gali pasiimti. Vos neatšaukė mūsų gastrolių sužinoję, kad turime dekoracijų, kad ir lengvai tranportuojamų. Pati ieškojau rėmėjo, kuris galėtų pervešti mūsų turtą, ir dėjau visas pastangas vaidinti ne mokykloje, o išskirtinėje erdvėje. Aišku, pastangos pasiteisino, mus lydėjo sėkmė, įvertinimas ir komentarai, kad pirmą kartą stebėjo tikrą teatrą. Dėl to verta stengtis. Mums labai pavyko, kad autoriumi pasirinkome Jurgį Savickį. Jis buvo dirbęs diplomatu visose Skandinavijos šalyse, paliko ten ryškų pėdsaką, todėl gastrolių maršrutas sieks ir Skandinaviją, ir Prancūziją, kurioje jis mirė.

– Kauniečius pakviesite į spektaklį, sukurtą pagal J.Savickio noveles. Kuo patraukė šio rašytojo asmenybė ir kūryba?

– Šiam autoriui galiu skirti atskirą interviu. Mūsų karta jį prarado dėl cenzūros, bet tokios kitos asmenybės literatūros kontekste nėra. Sunku jį pasisavinti kaip Lietuvos kūrėją, nors rašė lietuviškai – tai buvo pasaulio žmogus. Jame – ir lietuviška nostalgija, ir prancūziškas manieringumas bei elegancija, ir skandinaviškas subtilumas. Šmaikštus, lengvas, aristokratiškas – kaip pajūrio brizas.

– Paprastai spektaklius pristatote teatrui ne itin tradicinėse erdvėse – dvaruose, muziejuose. Kiek tokia aplinka keičia jūsų spektaklius, kiek jus įpareigoja?

– Spektakliui nėra galimybės užmigti – niekad nežinai, kas tavęs laukia.

– Šįkart vaidinsite Kauno dramos teatre, Rūtos salėje – vadinasi, bus mažiau intymumo, santykiai su žiūrovais bus kaip klasikiniame teatre. Ar scena pakeis spektaklio scenografinius, režisūrinius sprendimus?

– Nacionalinis Kauno teatras skaičiuoja jau 95 metus, tai jo erdvės niekaip nepavadinsi šiuolaikine. Tačiau jis atitinka mūsų keliamus reikalavimus. Rūtos salę rinkausi neatsitiktinai, ši erdvė turi savo specifiką: seną sieną, kurią panaudosime spektaklio metu, nėra pakylos ir žiūrovas pakankamai arti, kad būtų ryšys. Paliksime salę tokią, kokia ji yra. Nemėgstu per daug lįsti į žiūrovo erdvę, ir pati nemėgstu, kai lenda į mano, todėl čia svarbus subtilumas: kartais užtenka, kad aktoriaus drabužio klostė paglosto žiūrovo kelius, vintažinis kvapas dulksnena ore arba veiksmo metu susiliečia pirštai.

– Pernai rudenį Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio apdovanojimų ceremonijoje "Knygos teatro" spektaklis "Prabangos" apdovanotas dviem prizais. Pagrindinį vaidmenį sukūrusi Virginija Kuklytė buvo pripažinta geriausia jaunąja aktore, o spektaklis pelnė prizą už sėkmingiausią metų debiutą. Nors dažnai sakoma, kad apdovanojimas ne tik įpareigoja, jis visada pirmiausia reiškia įvertinimą, suteikia pasitikėjimo. Ar šis įvertinimas kaip nors keis jūsų planus, koncepciją, pasirodymų intensyvumą?

– Būsiu atvira, šie apdovanojimai reikalingi pardavimams ir meno ekspertams. Mes dėl to nepradėjome geriau ar blogiau dirbti. Taip, įgijome daugiau pasitikėjimo, bet ar tai nulems teatro kokybę? Vargu.

– Be J.Savickio novelių teatro repertuare buvo ir Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly". Kaip renkatės kūrinius ir kokia knyga dabar ant jūsų darbo stalo?

– Jurgos Ivanauskaitės "Pakalnučių metas". Jau vyksta paruošiamieji darbai ir tikimės pristatyti premjerą iki rudens.

Turime gražią teatro žinutę – "atgimstanti miesto literatūros klasika". Tai sudėtingas uždavinys – verksmingoje ir agrarinėje lietuvių liteatūroje atrasti "miestą". Po kiekvienos premjeros atsiranda didžiulis galvos skausmas: o kas dabar? Kuris bus kitas autorius? Ši paieška atima daugiausia laiko ir jėgų. Norisi apimti kuo skirtingesnius laikotarpius. Mūsų literatūra ir žodis dar labai jauni, bet kai įvyksta atradimas, jis tolygus Kolumbo Amerikos atradimo stebuklui. Paskui procesas jau paprastas, viskas savaime veriasi – kaip karoliukai.

– Ar galėtų atsirasti ir poezija (prisiminkime kad ir Cezario Graužinio spektaklio "Nutolę toliai" pagal Pauliaus Širvio eiles sėkmę – spektaklis, kurio forma tikrai galėtų būti artima knygos teatro spektakliams, 2011 m. buvo apdovanotas net Auksiniu scenos kryžiumi)? Arba paaugliams, vaikams skirtos knygos?

– Artimiausiu metu savo teatre dar nematau poezijos inscenizacijos, nors gražūs pavyzdžiai įkvepia, bet kiekvienam savo kelias. Poezija visada šalia, bet vis neturiu rakto jai pateikti, o eiti jau pramintais keliais nesinori, noriu turėti savo matymą ir pateikimo būdą. Turbūt viskam savo laikas, ateis jis ir vaikams, o paauglius pažįstame ir vienas dieninis spektaklis Kaune bus skirtas būtent jiems.

– Kompaktiška teatro forma, spektaklio trukmė – ideali pasirodymams ir mokyklose. Jūsų dėmesys nacionalinei literatūrai – dar viena priežastis, kodėl "Knygos teatras" tiesiog privalėtų tapti nuolatiniu mokyklų svečiu, dar daugiau – galėtų papildyti literatūros pamokas, suteiktų joms vizualumo, kuris šiuolaikiniam mokiniui ypač svarbus. Galbūt ne be paramos iš valstybės biudžeto – juk mūsų šalyje nuolat deklaruojamas noras kelti mokinių raštingumą, remti lietuvių literatūrą. Ar įsivaizduojate tokio bendradarbiavimo su mokyklomis galimybę? O gal tokiu atveju neišvengiamas tiražavimas, spektaklių kiekybė jums būtų nepriimtina?

– Jau minėjau mūsų teatro formos ištakas – jos neišvengiamai susijusios su mokykla. Visi inscenizuotų kūrinių autoriai įeina į privalomų perskaityti autorių literatūros sąrašą – šiais metais inscenizacijos laukia J.Ivanauskaitė. Bet į mokyklas mes nevažiuosime, nebent tai ypatingos vertės pastatas – čia mano esminė nuostata. Priežastis paprasta: sukramtytas ir įdėtas į burną maistas neskanus. Noriu, kad mokiniai jau pratintųsi suvokti meno, teatro vertę, o spektaklis, paduotas ant lėkštutės, kaip literatūros pamoka, nebus vertinamas. Atsakingai renkamės vaidinimo erdves, dažnai tai architektūrinio paveldo objektai, spektaklio adaptacija juose – vienas iš būdų jaunajai kartai parodyti, kokie gražūs jų namai, ir kad ten gali gimti teatras.

Viename regione, diskutuojant apie bilieto kainą moksleiviams, sulaukiau pareiškimo, kad moksleiviai neina į tikrai vertingus renginius net už 1,5 euro. Pasiutau. Vaikai nekalti – kalta visuomenė, kuri juos taip auklėja. Aš per daug gerbiu savo aktorius, kad nusileisčiau iki tokios ribos. Problema ne finansai, o požiūris. Viskas priklauso nuo mūsų, jei negerbsime savęs – mūsų taip pat negerbs ir valgys kaip bulvių traškučius už pusantro euro. Mūsų teatre niekada kiekybė neatsvers kokybės – tai ne greitojo maisto restoranas.

Dar tiksliai neatsakiau į klausimą, kas turi rūpintis vaikų meniniu edukavimu – švietimo ar kultūros ministerija. Turbūt abi, bet jos labiau konkuruoja, nei ieško sprendimų. Jei literatūros mokytojas gali sau leisti pasakyti, kad moksleiviai nesupranta J.Savickio, duokit ką nors paprastesnio, tai ko galima reikalauti iš mokinio?

– Esate Knygos teatro įkūrėja, vadovė, vadinasi, be aktorinių ieškojimų, jums galvą skauda ir dėl buhalterijos.

– Skauda, bet tai sveika, kai skauda. Svarbu, kad skausmas liga nepavirstų.

– Koks šiuo požiūriu Lietuvos kultūrinis laukas – svetingas mažam, kompaktiškam, savo nuolatinės scenos neturinčiam teatrui?

– Niekada nesijaudinau dėl nuolatinės scenos, ji man niekada nebuvo prioritetas, mums daug svarbiau, kad turime puikią aikštelę repeticijoms, – tai mano šeimai priklausanti studija, kurioje gimsta daug meno formų. Daug įdomiau ieškoti erdvės ir ją surasti, nei zulinti tas pačias teatro sienas. Tai net galima vadinti azartu, kaip pritaikyti netipinę erdvę teatro pastatymams. Sveika visiems – ir organizatoriams, norintiems surasti savo žiūrovą, ir kūrėjams, aktoriams, kurie nustoja kurti pradėjus gyventi patogiai.

– Klausimas aktualus ne vien norint artimiau pažinti jūsų teatrą, bet ir dėl diskusijų, kurios lydi periodiškai kylantį valdžios institucijų norą suteikti daugiau laisvės biudžetiniams teatrams, – pirmiausia laisvės patiems prasimanyti pinigų. Naujausios permainos – gruodį Vyriausybė pritarė pasiūlymui suteikti galimybę biudžetinei įstaigai tapti viešąja.

– Įdomu, kuo baigsis ši reforma, kuria linkme pradės judėti didieji teatrai, ar jie moka parsiduoti? Ar jie pardavinės aukštos kultūros renginius, kas jiems privalu pagal įstatus, ar jiems priklausančias erdves? Kol kas girdžiu tik desperatiškai rėkiančius aktorius, kurie dreba dėl savo darbo sutarčių. Esu tik stebėtojas.

Mūsų pastatymai niekada nebuvo priklausomi nuo valstybės malonės. Daug esu parašiusi paraiškų, bet niekada nelaukiu, kol kas ką nors duos. Pirma pinigai, o paskui kėdės? Patogu, bet mes tokios laimės neturime.

Man išvis nesuvokiama tokia teatro politika, kai teatras, kuris inscenizuoja išskirtinai tik nacionalinę literatūrą, beveik nesulaukia paramos iš valstybės. Kartais pati nesuvokiu, kodėl aš ėmiausi tokios misijos. Suprantu, kad turime įrodyti, kad verti palaikymo, bet gyvuojame jau ketveri metai ir manau, kad jau įrodėme savo vertę darbais. Kiek dar turime pastatyti premjerų, kad suvoktų, jog esame verti medalio vien už tai, kad prikeliame lietuvių literatūrą, kurios baidosi jauni žmonės. Kas bus su mūsų žodžiu, jei nepalaikysime tokių iniciatyvų.

– Kokia yra Redita Dominaitytė – teatro gerbėja?

– Aš aktorė ir vadovė. Stebiu spektaklius kaip aktorė – emocionaliai, visada labiausiai gaila aktorių, esu jų pusėje, kad ir kas atsitiktų, didžiausias pretenzijas keliu režisieriui. Esu pamišusi dėl teatro. Negaliu pakęsti, kai nemyli žiūrovo, – spektakliai, kuriami savo ambicijoms patenkinti, paliekant jį nuošaly, tik tarp kitko. Ieškau naujų formų ir peno savo teatrui, nuolat mokausi.

– Kokio režisieriaus, teatro premjeras stengiatės būtinai pamatyti?

– Studijuoju ir vartoju viską įvairiems tikslams patenkinti – nuo medžiagos interpretacijų iki vadybos, nuo jaunų aktorių iki teatro erdvės paieškos. Esu nuolat alkana, kartais persivalgau, bet užtenka savaitės ir vėl atsigaunu.

– Gimėte Kaune, jūsų kelias į sceną taip pat prasidėjo Kaune. Šiandien gyvenate Vilniuje. Gal ir jūs jau pastebėjote lengvą kultūrinę migraciją iš renginiais, žvaigždėmis išlepinto Vilniaus į daugeliu prasmių alkaną Kauną? Ar pati dažnai į jį grįžtate? Kokį jį matote stebėdama tarsi iš šalies?

– Kaunas – teviškė. Myliu jį. Jis turi savo charakterį ir spalvą, to pasigendu Vilniuje. Netapau ir netapsiu vilniete, čia tik gyvenu, studijuoju ir dirbu – tai ne mano miestas. Bet jis turi ką pasiūlyti, o mes turime galimybę rinktis. Nemaniau, kad "Knygos teatras" reziduos Vilniuje, bet nuo vasario jau rodysime Vilniaus "Vaidilos teatre" – atiduosime duoklę tiems, kurie mus myli ir laukia sostinėje.

Alkana visa Lietuva, ne tik Kaunas. O Kaunas niekada nepražus, jame stiprus komercinis pradas ir senos aristokratiškumo tradicijos. Žiūrėkit, kaip sparčiai vystosi visa šou industrija Kaune: filmuojami televizijos serialai, laidos, net garsinami filmai. Visi dirba, dūzgia – bus duonos, atsiras ir žaidimų.