Po slaptų vedybų Lietuvos didysis kunigaikštis, būsimasis Lenkijos karalius Žygimantas Augustas ruošėsi pusei metų išvykti iš Vilniaus. Jam reikėjo suderinti savo santuoką su šeima bei Lenkijos didikais ir ją įteisinti. Barborą Radvilaitę jis paliko patikimų pavaldinių globai, bet prieš tai dar užsakė pagaminti skaidraus stiklo indų rinkinį. Jis turėjo būti skirtas tik žmonos maistui ir gėrimams. Kunigaikštis prisakė indus laikyti specialioje dėžėje, ištraukti juos tik prieš pat paduodant Barborai maistą, o raktą nuo dėžės atidavė ištikimam tarnui. Taip Ž. Augustas tikėjosi apsaugoti savo meilę nuo pasikėsinimo ją nunuodyti.

Ši istorija įkvėpė parodos „Slapta meilė“ ir to paties pavadinimo kultūros startuolio sumanytoją, mados dizainerę, tarpdisciplininę menininkę, kultūros projektų organizatorę Juliją Janus kartu su stiklo menininku R. Kriuku sukurti šiuolaikinio dizaino taures. Jas vis dar galima pamatyti Vilniaus rotušėje šią savaitę veikiančioje parodoje „Slapta meilė“, kuri tapo vienu iš Vilniaus dizaino savaitės renginių.

Prieš keletą metų kilusi kultūros startuolio „Slapta meilė“ idėja menininkei J. Janus leido suburti įdomiausius šalies menininkus ir kartu su jais sukurti to paties pavadinimo modernią dovanų ir dizaino objektų kolekciją. Visą kolekciją galima rasti interneto puslapio „Slapta meilė“ parodų kambaryje-platformoje. Kultūros startuolio idėja – sujungti gamintojus ir kūrėjus, įkvėpti juos įsigilinti į Vilniaus ir Lietuvos istoriją, atspindėti ją savo darbuose ir pakviesti būsimuosius objektų pirkėjus iš kolekcijos platformos nukeliauti pas kūrėjus.

„Stiklo kvartalas Vilniuje iškilo kaip tik Ž. Augusto valdymo laikotarpiu. Tai įdomi Lietuvos stiklo istorija, prie kurios Julija man leido prisiliesti“, – sako stiklininkas R. Kriukas, „Slaptos meilės“ kolekcijai sukūręs dvi taures, atspindinčias karališkos poros meilę ir esminį In ir Jang pradą.

M. Savičiūtės nuotr.

„Buvo įdomi patirtis atsigręžti į Barboros ir Žygimanto laikotarpį, nors nesu didis istorijos gerbėjas. Man patiko tema, patiko kvietimas kalbėti apie meilę, kuriai laikotarpiai nepavaldūs. Esu modernaus meno kūrėjas, buvo smalsu pamėginti stikle atgaivinti istoriją. 1547 m. būtent Ž. Augustas suteikė privilegiją Martynui Paleckiui prie Vilniaus įsteigti stiklo dirbtuvę ir prekiauti stiklo dirbiniais. Dirbtuvėje buvo gaminamas langų stiklas, stiklinės, buteliai, indai. Senieji Vilniaus žemėlapiai rodo, kad prekybos stiklu centru anuomet tapo Stiklių gatvė“, – pasakoja menininkas ir priduria, kad šiandien stiklo meistrų Lietuvoje nedaug likę.

Beveik 470 m. klestėjusi stiklapūčių tradicija atsidūrusi šių laikų aklavietėje. Sau vietos meno, kultūros ir verslo lauke nerandantys stiklininkai keičia profesijas arba išvyksta dirbti į kitas šalis. O garsusis Stiklo kvartalas šiandien neturi nė vienos vietos, kurioje būtų eksponuojami stiklo gaminiai ar jų būtų galima nusipirkti. Net ir R. Kriukui, vienam garsiausių Lietuvos stiklo menininkų, nuolat rengiančiam savo parodas užsienio šalyse, darbą savo studijoje Panevėžyje teko pristabdyti, veiklą tęsti Čekijoje.

Čekijoje pagamintos ir „Slaptos meilės“ taurės, kurias parodoje eksponuoja R. Kriukas. Kūrinius įkvėpė projekto sumanytojos J. Janus atrasti senieji brėžiniai. „Jokių eskizų nepiešiau, stiklo gražiai nupiešti neįmanoma, stiklo kūriniai gimsta kaskart vis iš naujo, – sako stiklininkas, kadaise puoselėjęs idėją iš stiklo sukurti ypatingą indų servizą. Jo puošmena turėjusios tapti taurės. – Ir, štai, aš jas sukūriau – karalių ir karalienę. Jie yra tarsi nematomojo mano fantazijų servizo dalis.“

Kurdamas savo taurių kolekciją R. Kriukas konsultavosi su Čekijos stiklo meistrais. Papasakojęs jiems Ž. Augusto ir Barboros legendą, išgirdo nuostabą – kaip gali tokią didingą istoriją perteikti mažose kūrybos formose, juk esi skulptūrų meistras?! „Bet meilė gali dar ne tokius dalykus, – juokiasi menininkas. – Ar prisimenate, kaip už savo meilę reikėjo pakovoti Žygimantui? Meilėje egzistuoja labai stiprus meno ir kūrybos pradas.“

P. Židonio nuotr.

Rodos, būtent jis stiklo menininką įkvėpė Barboros ir Žygimanto taurių formas perkelti į didžiules vazas skulptūras. Kol kas jos gyvena dar tik menininko fantazijoje, tačiau ateityje būtent jomis stiklininkas norėtų prabilti apie vyro ir moters santykį modernioje situacijoje.

Parodoje „Slapta meilė“ J. Janus pristato kūrybos objektus, atsiradusius bendrystėje ne tik su stiklo menininku R. Kriuku, bet ir su stiklo kūrėja Unda Prisca, mados dizainere Andra Jatautiene, grafikos dizaineriu Gajumi Eidiejumi, Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklos drabužių konstravimo ir siuvimo studijų skyriumi, augalinio vaško gamintojais „Flamera“, patalynės kūrėjais „Decoflux“, „De Ribas Jewellery“ juvelyrais, saldainių fabriku „Rūta“, „Art-on“ spaudinių ir tekstilės ekspertais.

Paroda veikia Vilniaus rotušėje iki gegužės 28 dienos.

Auginasi publiką

Galimybė išvysti tokią ekspoziciją Lietuvos publikai tenka ne itin dažnai. Jos autoriai – panevėžiečiai menininkai Indrė Stulgaitė-Kriukienė ir Remigijus Kriukas – savo darbų pristatymus dažniau rengia svetur nei gimtinėje.

Antai iki metų pabaigos užsienyje jau suplanuotos trys šio kūrybinio tandemo parodos.

"Lietuvoje apskritai gana sudėtinga eksponuoti stiklo meno kūrinius. Ypač anksčiau galerijos labai prisibijodavo didelių nuostolių – kad žmonės užkliudys, nuvers, sudaužys... Be to, daugelis galerijų neturi tinkamos įrangos, pjedestalų, apšvietimo, tad visus šiuos klausimus tenka spręsti mums patiems. Vis dėlto Lietuvoje bent kartą per metus stengiamės surengti po parodą ir taip po truputį augintis žiūrovą, supažindinti jį su stiklu, nes ši medžiaga yra be galo graži", – kalbėjo I.Stulgaitė-Kriukienė.

Netikėtumo momentas

Ištikimybę ir meilę stiklui sutuoktiniai skaičiuoja jau dešimtmečius: Remigijus – daugiau nei 30, o Indrė – bemaž 20 metų. Kaip vaizdžiai kalbėjo pašnekovė, ši medžiaga žavi tuo, jog ji – tarsi gyvas organizmas; kaip žmogus, kaip partneris, reikalaujantis ir dėmesio, ir kantrybės, ir kompromiso paieškų.

"Stiklas jaučia tavo nuotaikas ir būsenas. Tai nuolatinis procesas ir bendravimas, net nekyla noras sakyti siekiant suvaldyti medžiagą – veikiau siekiant susitarti su ja ir rasti bendrą sprendimą. Nes kartais atrodo, kad technologiškai turėtų būti vienaip, bet galiausiai stiklas padiktuoja savaip, tad visada išlieka netikėtumo momentas", – aiškino kūrėja.

Neatsitiktinai kaip mėgstamiausią menininkai išskiria karšto, vadinamojo gyvo stiklo technologiją (pūtimas, liejimas, laisvas formavimas), kai kitąkart tam tikras veiksmas turi būti atliktas netgi ne minučių, o sekundžių tikslumu.

"Kelių valdyti stiklą yra labai įvairių ir labai daug. Tad dirbant su šia medžiaga rutina negresia, stiklas neleidžia užsnūsti ties tuo, ką tu jau žinai, ir visą laiką atsiranda kažkokių naujų kelių, idėjų, naujų prasmių", – pripažino I.Stulgaitė-Kriukienė.

Gimę su stiklo gabalėliu

Be to, anot pašnekovės, stiklas reikalauja savito dėmesio ne tik kūrybinio proceso metu.

"Kad žiūrovas galėtų perskaityti tai, ką norėjai pasakyti kūriniu, jį reikia ir atitinkamai pateikti – stiklas be šviesos neatsiskleidžia. Tam mes ir rengiame patalpas, nuolatos ieškome atitinkamų sąlygų, sprendimų. Netgi tas pats kūrinys skirtingoje vietoje, skirtingai apšviestas suskamba visiškai kitaip, ima generuoti naujas netikėtas prasmes. Pavyzdžiui, Plungėje demonstruojamoje parodoje žaidžiama ne tik apšvietimu, šešėliais, bet galima išgirsti ir muzikos momentų, pajusti kvapų. Net ir toji tamsa, kurioje atsiduria žiūrovai, žadina jiems įvairialypius jausmus", – teigė kūrėja.

Ar menininkai įžvelgia skirtumų tarp jų parodose besilankančių tautiečių ir užsienio publikos reakcijų, vertinimų?

"Turbūt emociškai žmonės kūrinius vertina panašiai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tačiau kalbant apie kažkokius technologinius, kad ir tuos pačius eksponavimo niuansus, tokiose giliomis stiklo tradicijomis pasižyminčiose šalyse kaip Čekija, Suomija, Švedija, Italija, Rusija ar Amerika, žinoma, publika yra labiau išprususi. Antai kai turėjome parodą Suomijoje, nustebino tai, jog apie stiklą čia puikiai išmano nuo vaiko iki senjoro, tad su jais galima diskutuoti tokiais klausimais, kurie paprastam žmogui, atrodo, neturėtų būti žinomi. Kaip juokauja Remigijus, jie jau gimė su slidėmis ir stiklo gabalėliu rankose", – šypsojosi kūrėja.

Darbas dieną naktį

Nors, kaip šmaikštauja menininkai, Lietuvoje meninis stiklas dar tik sauskelnių stadijos, tačiau šioje srityje besireiškiantis kad ir negausus būrys kūrėjų pamažu kloja pagrindus jo mokyklai, tradicijai, istorijai, o savo darbais svetur skleidžia žinią apie mūsų šalį.

"Ir Lietuvoje jau yra žmonių, kurie investuoja į stiklo meno kūrinius. Didesnes skulptūras ar interjerinius darbus užsako arba tie, kurie turi galimybių tai išeksponuoti savo gyvenamojoje aplinkoje, arba įmonės, įstaigos, turinčios tam tinkamas erdves. Žinoma, galima rinktis ir mažosios plastikos darbus, kurie irgi yra unikalūs rankų darbo kūriniai", – kalbėjo I.Stulgaitė-Kriukienė.

Beje, vieną menininko R.Kriuko darbų galima išvysti ir Respublikinės Klaipėdos ligoninės erdvėse.

Pašnekovė pripažino, jog daugeliui vis dar sunku suvokti stiklo meno kūrinių vertę.

"Daugelis meno gerbėjų supranta, kodėl galima tiek mokėti už bronzinę skulptūrą. O juk stiklas atrodo tokia paprasta medžiaga. Tad kviesdami žmones į savo studiją Panevėžyje, aiškindami, rodydami jiems procesus, atliekame ir savotišką edukacinę misiją. Mūsų studija dirba 11 mėnesių dieną naktį be pertraukos – stabdome ją tik kartą per metus, kad atnaujintume įrangą. Taigi nepaliaujamai kūrenamos dujos, eikvojama elektra, dirba visa komanda žmonių, nes stiklo kūryba yra komandinis darbas", – aiškino kūrėja.

Ir skirtingi, ir panašūs

Ne vieną bendrą stiklo meno parodą surengę menininkai, kaip pripažino I.Stulgaitė-Kriukienė, turi skirtingą kūrybinę patirtį bei išsiskiria savitu braižu, stiliumi.

Antai R.Kriukas linksta į stambesnius gabaritus, naudoja sau būdingas autorines technikas, tam tikru liejimo būdu išgautas detales komponuoja su skaidriais, optiniais stiklo luitais. Optinį stiklą menininkas derina su lietu, pjaustytu, šlifuotu ir poliruotu.

Abu menininkai savo kūriniuose pasitelkia ir tokias medžiagas kaip akmuo ar metalas.

"Remigijus labiau gilinasi į technologines galimybes, niuansus, ką dar stulbinamo galima sukurti iš tos medžiagos, kad žiūrovas aiktelėtų – negi taip galima padaryti? Mano kūryboje galbūt labiau atsispindi idėja, potekstė, ką konkrečiu darbu noriu pasakyti. Tai yra ne tiek nustebinti forma, žmogiškosiomis galimybėmis, bet šnekėti tarp eilučių, pasakyti daugiau, nei gali išreikšti žodžiais, užkabinti tam tikras žmogaus sielos stygas, kad jis kažką prisitaikytų savo patirčiai. Pati forma man yra svarbi tiek, kiek per ją kažką galiu pasakyti pasauliui. Taigi nors, viena vertus, mes esame kiek skirtingi, tačiau abu gyvename tuo pačiu", – šyptelėjo pašnekovė.

"Monologai"

Ekspozicijoje pristatoma kelerių pastarųjų metų autorių kūryba, įvairūs tiek stilistika, tiek vizualia išraiška meno kūriniai: skulptūros, instaliacijos. Čia galima išvysti ir 2017 m. tarptautinėje meno mugėje "ArtVilnius‘17" rodytą instaliaciją "4 dienos Marse", kurią žiūrovai išrinko geriausia, o menininkų duetas tapo "Žiūrovų rinktiniais menininkais". Meninio stiklo paroda "Monologai" Plungėje veiks iki rugsėjo 30 d.

"Perėję didžiuoju stiklo keliu, pagaliau savo darbus galime parodyti Lietuvai", – juokauja menininkai, kuriuos, koks paradoksas, labiau žino ir vertina užsienyje nei Lietuvoje.

– Ar stiklas yra gera medžiaga kūrybai?

– Stiklas – itin specifinė medžiaga, kuriai suvaldyti pasitelkiame įvairias technologijas. Kuriame instaliacijas, skulptūras, – stiklas pasaulyje jau seniai peržengė taikomojo meno ribas. Tai, kas Lietuvoje vadinama dizainu, Suomijoje priskiriama meno kategorijai.

Stiklo menininkų Lietuvoje nėra daug. Nėra konkurencijos, neturime tradicijų. Ir galerijos, ir meno kritikai, ir kolekcininkai stiklo tarsi prisibijo.

– Tačiau to niekaip negalėtume pasakyti apie užsieniečius. Jūsų autorinių darbų galima rasti Lvovo meno muziejuje, Evaldo Oko muziejuje Estijoje, Suomijos stiklo muziejuje, jų turi net keletas Rusijos muziejų.

– Lietuvoje vis dar gyva samprata – taikomasis. Su ja kovoti sunku. Pavasarį buvome surengę parodą Čekijoje, Šiaurės Bohemijos muziejuje. Nuostabus muziejus, sulaukėme daugybės gerų atsiliepimų. Čekams nekyla abejonių, kad tai, ką darome, yra menas.

– Kuo lietuviai gali nustebinti regioną, kuris garsėja stiklu?

– Čekų stiklo menininkas gali bet kur ir bet kaip numesti savo darbą, jis vis tiek bus pastebėtas. Mums reikia įdėti kur kas daugiau jėgų ir išmonės. Parodai Čekijoje ruošėmės dvejus metus. Stiklo kūriniai turi būti pateikti su pagarba – šviesa yra neatsiejama stiklo parodos dalis. Štai kodėl kiekvieną kartą, demonstruodami savo kūrinius, didžiulę reikšmę skiriame apšvietimui.

Kolegos stiklininkai dažnai klausia: kaip jūs tokius didžiulius kūrinius padarote?

Kolegos stiklininkai dažnai klausia: kaip jūs tokius didžiulius kūrinius padarote? Stiklas yra medžiaga, kurią ne taip paprasta suvaldyti. Ir tam reikia komandos, vienam tikrai neįmanoma. Kurti iš stiklo – tarsi groti keturiomis ar šešiomis rankomis. Vienas neša, kitas lieja, trečias diriguoja. Mūsų mėgstamiausia – karšto stiklo technologija. Karštą stiklo masę pučiame, liejame, formuojame. Būna, atrodo, puikiausiai su stiklu susikalbi, o po dviejų dienų paaiškėja, kad jis skyla, neatitiko koeficientai, skaidrus nederėjo su spalvotu. Nuostabus, be galo įdomus ir niekuomet nesikartojantis procesas!

– Pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje stiklas tarsi grįžta į madą. Didžiąją dalį savo kūrinių parduodate užsienyje. Ar lieka lietuviams? Ar stiklas juos domina?

– Lietuvoje lieka apie 20 proc. autorinių kūrinių. Pastebėjome, kad daugėja žmonių, norinčių juos įsigyti. Kuriame ir specialius užsakymus festivaliams, sporto varžyboms. Kartais žmonės sako: labai norėčiau turėti jūsų darbą, tačiau interjeras per mažas.

Kartais prašome, kad žmonės, kurie įsigijo mūsų darbus, atsiųstų nuotraukas, kur jie stovi. Viena, nuostabi, atkeliavo iš Sardinijos. Stiklo burė įsitaisė name ant kalno, pro langus matyti jūra. Ir tokių istorijų daugybė – viena suomių šeima mūsų kūrinį pasidovanojo savo vestuvėms. Kaip tik rengėme parodą Suomijoje, po parodos darbą jiems nuvežėme.

– Stiklas – trapus daiktas. Turbūt nėra lengva jį vežioti po pasaulį?

– Stiklui turi jausti pagarbą. Nuo akimirkos, kai jis gimsta, iki pat tos sekundės, kai randa savo vietą. Jis diktuoja savo sąlygas, tačiau per daugybę metų išmoksti su juo kalbėtis. Kiekvienas kūrinys – tarsi kūdikis, gimusį juk saugai labai natūraliai. Skaudu, kai po parodos užsienyje parkeliauja stiklo duženų krūva – organizatoriai ne taip supakavo, kaip reikia, vežėjai ne taip sukrovė. Užtat dažnai keliaujame patys savo sunkvežimiu.