Pasak pranešimo, Lietuvos nacionalinis muziejus savo kolekciją papildė apie 250 tūkst. negatyvų, tai didžioji menininko palikimo dalis – šeima pasiliko tik ciklą „Žiedai tarp žiedų“.

Muziejus pažymi, kad nors daugelis fotografą R. Dichavičių žino tik kaip aktų ciklo „Žiedai tarp žiedų“ autorių, tačiau menininkas nuo septintojo dešimtmečio pradžios ėmėsi fotografuoti įvairiausius Lietuvos regionus.

Fotografuoti etnografinį palikimą jis pradėjo fiksuoti būdamas trečio kurso studentas per savo pirmąją etnografinę ekspediciją į Dieveniškes 1961 metais. Anot menininko, ekspedicija, kuriai vadovavo profesorė Pranė Dundulienė, buvo tarsi pirmas krikštas.

Po metų, padrąsintas savo bičiulio tapytojo ir skulptoriaus Aloyzo Smilingio, R. Dichavičius nusipirko motociklą „Java“ ir keliavo po kaimus, fiksuodamas kapines, piliakalnius, vienišas sodybas, paminklus, kryžius, akmenis, apgriuvusias, apsamanojusias koplytėles. Fotografavo ir Baltarusijos lietuviškas salas: Gervėčius, Rimdžiūnus, Pelesą.

Priimdama kolekciją Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė Rūta Kačkutė sakė, kad menininkus paprastai vertina meno tarybos, žiūrovai, gerbėjai, kolekcininkai, tačiau nutinka ir taip, kad menininkų darbai, šiuo atveju R. Dichavičiaus fotografija, pasitarnauja ir tautos istorijos tyrimams.

„Tokios kolekcijos tampa ypatingai svarbios ne tik kaip meno objektai, bet ir kaip istorijos liudytojai, nes fotografo R. Dichavičiaus perduoti negatyvai – ne tik meno kūriniai, bet ir istorinio laikotarpio, žmonių kasdienybės, etnografinės aplinkos fiksacija. Tai vaizdinė istorija, padėsianti ir antropologiniams tyrimams“, – sakė R. Kačkutė.

Vyriausybės meno premijos laureatas R. Dichavičius labiausiai yra žinomas savo fotografijų ciklu „Žiedai tarp žiedų“ (1987–1990 metų albumas). Jis yra apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi, ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi.

„Tie portretai yra kelių dešimčių metų darbas: nėra taip, kad nuėjau ir padariau. Situacijų fotografuojant būta įvairių. Kai kurių žmonių, kas labai graudu, jau nebėra tarp mūsų. Ir aš pagalvojau, kodėl nepadarius parodos jų atminimui? Juk jų įdirbis yra neįkainojamas. Pirminė idėja tokia ir buvo – įamžinti dailininką jo aplinkoje, dirbtuvėse“, – parodos mintį trumpai apibūdina fotografas R. Dichavičius.

Kaip praneša Lietuvos nacionalinis muziejus, fotografas atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.

Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.

Visi dirba darbus pagal savo sritį, bet būtent dailininkai „aprengė“ Lietuvos laisvę, jos kultūrą.

„Viskas, ką šiandieną turime vizualaus, kokie 90 procentų, tai padaryta jų. Ir nieks nesusimąsto: valstybė susikūrė, pasiskelbė. Verslai kuriami, o kas toliau? Stovėk ir šauk: „Aš laisvas!“? Toks epizodas iškyla atmintyje: Vytautas Landsbergis po balsavimo rašė kreipimąsi į pasaulio tautas. Pasirašė, bet kas čia – špargalka, popieriukas? O kur koks antspaudas? Dailininkas vienas ten buvo, sako, profesoriau, rytoj bus. Užantspauduota ir tai jau dokumentas – „eina“ į pasaulį. Juk reikėjo ir savo pinigus sukurti, dokumentus, pasą padaryti... Ir niekas nesusimąsto, o kas tai padarė? Būtent dailininkai padarė, o ne kas kitas. Žinoma, visi dirba darbus pagal savo sritį, bet būtent dailininkai „aprengė“ Lietuvos laisvę, jos kultūrą“, – apie šalies dailės korifėjus kalba R. Dichavičius.

Didžiąją dalį parodoje pristatomų dailininkų fotografas įamžino išskirtinėje vietoje – jų asmeninėje erdvėje, dirbtuvėse, į kurias patenka ne kiekvienas.

Asmeniniame R. Dichavičiaus archyve saugomas ne tik dailininkų portretų ciklas, bet ir per dešimtmečius sukaupti negatyvų ciklai Lietuvos etnografijos, peizažo, gamtos temomis. Autorius prisipažįsta, kad savo darbų gausos nebūtų suvaldęs be žmonos, kuri dirbo bibliotekoje, o laisvalaikiu sistemino ir archyvavo visą jo gyvenimo kūrybą.

„Tokio krūvio nebūčiau vienas pakėlęs. Esu dėkingas likimui, kad pusę amžiaus šalia buvo, viską suprato ir svariai talkino mano žmona Valerija. Ji nebuvo dailininkė, tačiau jautria savo prigimtimi suprato kitus“, – sakė R. Dichavičius.

Parodą palydi ir papildo paties R. Dichavičiaus parengtas parodos katalogas, jame – nuotraukos ir trumpos istorijos apie kiekvieną fotografijose įamžintą menininką.

Paroda „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki lapkričio 28 dienos.

Fotomenininko R. Dichavičiaus aštuoniasdešimtmečio proga surengta retrospektyvinė paroda „Tobulybės vizija“. R. Dichavičius prisidėjo formuojant Lietuvos fotografiją ir dailę, ugdė jaunuosius menininkus, kūrė Lietuvos dailės ir fotografijos pasaulinį įvaizdį.

Parodoje pristatomi ryškiausi R. Dichavičiaus kūrybos etapai. Visose galerijos „Arka“ erdvėse  eksponuojami darbai, nuo garsiausio fotografijų ciklo „Žiedai tarp žiedų“, kurį pradėjo kurti būdamas  28 metų, iki naujausių pastarųjų dešimtmečių kūrinių. Parodoje pristatomos serijos „Lietuvos etnografija“ ir „Dailininkų portretai“.

Šalia fotografijų eksponuojami menininko taikomosios grafikos kūriniai, iliustracijos, tapybos darbai, jo parengti leidiniai apie reikšmingus atkurtos Lietuvos valstybingumo ženklus, Sąjūdžio laikotarpį. Parodą baigia naujausias fotografijų ciklas „Vizijos“.

R. Dichavičiaus kūrybą galerijoje „Arka“ galima apžiūrėti iki kovo 3 d.

Plačiau apie tai – Urtės Korsakovaitės reportaže.

„Jau daug metų Jūsų kūryba džiugina fotomeno gerbėjus Lietuvoje, eksponavote savo darbus svarbiose galerijose, esate pripažintas ir prestižiniais apdovanojimais įvertintas menininkas. Jūsų talentas leidžia fotografijose išryškinti žmogaus ir gamtos harmoniją, atspindėti mūsų kultūros įvairovę, įprasminti istorijai svarbius reiškinius“, – sakoma premjero sveikinime. 

Vyriausybės vadovas palinkėjo R. Dichavičiui tvirtos sveikatos, giedrų ateities dienų ir visada išlaikyti menininkui būdingą optimistinį žvilgsnį ir laisve paženklintą požiūrį į gyvenimą bei kūrybą.

Per daugiau nei penkiasdešimt metų fotografijoje – keli šimtai tūkstančių kadrų, šimtai parodų ir aktų knyga, kurios leidybai turėjo pritarti pats Sovietų Sąjungos lyderis – tokią patirtį yra sukaupęs fotomenininkas R. Dichavičius.

Gamta, įsikūnijusi moters grožyje – taip savo fotografijas apibūdina fotomenininkas R. Dichavičius. Prieš dvidešimt metų jo aktų fotografijų albumas „Žiedai tarp žiedų“ tapo sensacija ir sukėlė nevienareikšmę reakciją.

Kūrėjas pasakojo, kad dėl aktų knygos jam teko vykti į Maskvą, kur buvo gautas paties Michailo Gorbačiovo leidimas. Tačiau tuo leidimu spausdinti knygą menininko vargai nesibaigė – jam teko rinkti parašus ir dėl leidimo platinti aktų albumą.

Fotografija susidomėjęs vos dvidešimties, menininkas tvirtina, kad tai tapo jo gyvenimo būdu.

Pastaruosius metus jis praleido prie albumo, kuris spėjo tapti vienu mieliausių darbų širdžiai per visą kūrybinį laikotarpį. Tai – trečiasis knygos „Laisvės paženklinti“ tomas, kuriame – dar per tris šimtus Lietuvos valstybingumo pamatus paklojusių menininkų darbų.

„Be šitų ženklų šiandien nebūtų Lietuvos, arba ji būtų visai kitokia ir gal net kitu pavadinimu, kadangi tie ženklai saugoja mūsų istoriją, kultūrą, paveldą. Čia yra valstybės ženklai: ir pinigai, ir monetos, ir istoriniai ženklai, ir padavimai, ir legendos, ir kas tik norit“, – vardijo autorius.

Pasak R. Dichavičiaus, kuriančio žmogaus stiprybė yra gebėjimas įžvelgti kasdieniuose dalykuose grožį, kurio nemato kiti, ir jį atskleisti.

Netikėtos dovanos jubiliejaus proga sulaukęs garsus uostamiesčio fotografas Vaclovas Straukas nesuka sau galvos, jog atšventus 90-metį pelnytasis miesto garbės piliečio vardas tapo savotišku skolos nominacijos titulu. Už kūrybinius pasiekimus gausybės ir įvairiausių įvertinimų sulaukęs fotomenininkas tvirtino, jog yra dėkingas už bet kokį dėmesio ženklą.

Užsitarnavo autoritetą

"Kartais už konkrečias nuotraukas kas savaitę vis pasitaikydavo auksas, auksas, auksas. Bet visada jaučiu didelį pakylėjimą, kai įvertina mano darbą. O dabar, kai suteikė garbės piliečio vardą, namuose ir žmona klauso. Pagaliau ėmė laikyti mane autoritetu", – šmaikštavo fotografas.

Puikiu humoro jausmu, šviesiu protu ir atmintimi žavintis V.Straukas prisipažino, jog už tvirtą sveikatą, gyvybingumą pirmiausia turėtų būti dėkingas būtent sutuoktinei, kuri ilgus metus dirbo medike.

Kas žino, kaip būtų pasisukęs šiandien garsaus fotomenininko gyvenimas, jei prieš šešetą dešimtmečių ponia Emilija savo vyrui nebūtų padovanojusi fotoaparato "Zorkij".

"Tai buvo pats paprasčiausias fotoaparatas, kurį dar turiu, ir jis iki šiol veikia. Bet po to jau mažai su juo dirbdavau, stengdavausi įsigyti geros technikos, negailėdavau tam pinigų. Turėjau daugiau aparatūros nei proto", – juokėsi pašnekovas.

Prieš keletą dešimtmečių sukurtos nuotraukos žavi ne tik įspūdingais kadrais, bet ir novatoriškumu, jų autorius nesibaimino eksperimentuoti spalvomis. Ponia Emilija priminė, jog jos sutuoktinis buvo pirmasis, Klaipėdoje pradėjęs daryti spalvotas fotografijas. Vis dėlto didžiausio įvertinimo sulaukė juodai balti fotomenininko darbai.

Anot V.Strauko, reikia tik džiaugtis, kad technologijos kasdien tobulėja, nes tai suteikia didesnių saviraiškos galimybių ir patiems fotomenininkams.

"Tai yra ir techniškas, ir meniškas amatas. O šiandien fotografija yra labai pažengusi į priekį. Mano darbų pagrindas – lyrinis realizmas, tačiau man labai įdomu modernizmas, matau tikrai originalių, stiprių darbų, tai veikia mane, mano galvoseną", – teigė fotografijos maestro.

Pirko ir karalienė

Didžiąją V.Strauko gyvenimo aistrą fotografijos iliustruoja ir jo namuose. Ant sienų kabančiuose fotopaveiksluose – spalvotuose ir baltai juoduose – daugiausia įamžinti gamtos vaizdai.

Žvelgdamas į Juodkrantėje užfiksuotą akimirką, kūrėjas pasidžiaugė, kad šį darbą bemaž prieš 20 metų po parodos Londone įsigijo Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta.

"Turbūt už ją gavau ne mažiau kaip 200 dolerių", – bandė prisiminti klaipėdietis, pajuokavęs, jog tai buvęs solidus honoraras.

V.Straukas neneigė, jog įvairūs laimėjimai jam pelnė ne vien pripažinimą, tačiau patikino, jog iš savo kūrybos turtų nesusikrovė, galiausiai anuomet ir mados tokios nebuvę.

Kūrėjas su šypsena prisiminė net vieną atvejį, kai jis pats turėjo sumokėti už galimybę nufotografuoti žmogų. Kad užfiksuotų tinkamą kadrą, V.Straukui teko 10 kartų spustelėti fotoaparato mygtuką. Už kiekvieną kadrą jo herojus užsiprašė po rublį, tačiau galiausiai sumą pavyko nusiderėti perpus.

Fotomenininkas prisipažino po to gailėjęsis, kad pašykštėjo – šis jos fotodarbas, pavadinimu "Malūnininkas", netrukus buvo įvertintas aukso medaliu.

Anot kūrėjo, būta ir ne vieno atvejo, kai jo nuotraukos dingdavo tiesiog iš parodų. "Jos turėjo baisiai didelį pasisekimą", – juokėsi pašnekovas.

Ilgapirščiai nepasikuklindavo vogti ne tik iš parodų, bet ir iš namų. "Spintelėje laikiau maišelį, kuriame buvo šimtas medalių, ir vieną dieną jo nebeliko. Nujaučiu, kieno tai galėjo būti darbas, bet ką dabar padarysi", – be krislo nuoskaudos kalbėjo fotomenininkas.

Sijonėlį tik kilstelėdavo

Klaipėdiečio darbų kraityje – garsieji fotografijų ciklai "Pamario motyvai", "Kopos", "Jaunoji Klaipėda", "Neringa", "Fotografijos". Vis dėlto bene didžiausią pripažinimą menininkui pelnė darbų serija "Paskutinis skambutis".

Iki visa galva pasinėrė į fotografiją, 15 metų pedagogu dirbęs V.Straukas prisipažino, jog visada buvo įsimylėjęs jaunimą, tad su moksleiviais nesunkiai rasdavęs bendrą kalbą. Pašnekovas šypsojosi, kad ir pozuoti, ypač merginų, netekdavo ilgai įkalbinėti.

"Mano nuotraukose daugiausia merginos. Turbūt tai būtų galima pavadinti poligamija, – juokavo menininkas. – Bet tai būdavo momentinė simpatija – kol nuspausdavau aparato mygtuką."
V.Strauko žmona tikino sutuoktiniui tokių simpatijų nepavydėjusi: "Ką darysi, man irgi gražu tos merginos".

Prieš 62 metus su mylimąja žiedus sumainęs, tačiau nei vaikų, nei anūkų neturintis kūrėjas svarstė, jog galbūt visą savo tėvišką meilę atidavė būtent jauniesiems fotografijų herojams.
"Paskutinio skambučio" nuotraukos – tarsi odė jaunystei. Net vėjo kilstelėta mokyklinė suknelė čia atrodo ne vulgariai, o valiūkiškai, gal net subtiliai erotiškai.

V.Strauko nuomone, erotika fotografijose – natūralus dalykas. Tačiau kūrėjas prisipažino, jog jis nedrįsdavo imtis tokių atvirų kadrų kaip kitas garsus jo kartos fotomenininkas Rimantas Dichavičius.

"Sijonėlį pakeldavau tik porą centimetrų, ne daugiau, kad būtų didesnis žiūrovų susidomėjimas", – šmaikštavo pašnekovas.

Užkliuvo apatinukas

Fotografijos metras prisiminė, jog viena tokia nuotrauka sulaukė ne tik paprastų žiūrovų akylesnio dėmesio.

"Kai vėjas pakėlė merginos sijoną, pasirodė labai gražus apatinukas. Ši nuotrauka buvo labai populiari, bet aš dėl jos vos nenukentėjau, – šypsojosi pašnekovas. – Juk tai buvo užsieninis apatinukas, vadinasi, yra ryšių su Vakarais, o anuomet tai buvo netoleruojama. Labai norėjo ištirti, iš kur ta mergaitė, kas ji tokia, bet pasakiau, kad jos nepažįstu."
Menininkas prisipažino kartais sulaukdavęs ir viršininkų iš Vilniaus skambučių su liepimu iš parodos pašalinti vienokią ar kitokią nuotrauką.

Į V.Strauko "fotoakį" anuomet buvo papuolusios ir tokios žinomos šių dienų moterys kaip Inga Valinskienė, Asta Baukutė ar Ingrida Sabonienė. Kūrėjo nuotraukose galima rasti ir kitų šiandien garsių, nemažai savo profesijose pasiekusių klaipėdiečių.

"Daugiausiai mane traukia žmonės ir gamta – tai vyraujantys dalykai. Mano siekius nuotraukose lengva nustatyti. Nesiekiau kokio nors praktinio pasitenkinimo fotografijoje, daugiausia ieškojau estetikos, grožio", – kalbėjo pašnekovas.

Miesto garbės pilietis prisipažino, jog ir šiandien neatsispiria pagundai įamžinti vieną ar kitą akį patraukusį kadrą.

"Tik šiandien norisi atsitraukti nuo to, kas negera, nenoriu būti ten, kur siaučia nelaimės. Nors anksčiau fotografuodavau ir tragiškus momentus. Dabar bijau, nebenoriu, atsiriboju. Ieškau angeliško grožio", – šyptelėjo pašnekovas.