„Skaudu ir liūdna. Netekome nuostabaus žmogaus, kolegos ir lašo  gyvo sidabro. Tokią mes tave prisiminsime visada. Užuojauta artimiesiems“, – savo feisbuko paskyroje rašė dainininkas Romas Dambrauskas.

„Kas per metai?!

Sudie, mūsų primadona. Neįsivaizduoju pajūrio be Tavo dainų, pasiilgsiu tavo gero humoro jausmo ir mūsų šiltų apsikabinimų.

Ilsėkis ramybėje.

Užuojauta Monika, stiprybės Tau“, – taip parašė atlikėjas Ruslanas Kirilkinas, išreiškęs užuojautą V.Katunskytės dukrai Monikai.

„Dar vis negaliu patikėti...

Kol kas dar sunku net surasti žodžius, miela Vitalija mums tavęs labai trūks visiem. Tu mums visiems buvai kaip energijos bomba. Kai aš galvodavau, kad pavargau, jau nebėra jėgų, visada pagalvodavau apie tave mieloji. Tu visada buvai pilna energijos ir geros nuotaikos... Tu buvai mums pavyzdys, ilsėkis ramybėje“, – jautriai feisbuke reagavo atlikėja Aušrinė Gerikienė.

Dainininkas socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo profesionalia fotografija, kurioje užfiksuotas jis ir jo mylimasis.

„Šiandien mums vieneri. Atrodo, tik dvylika mėnesių, bet į juos tilpo kur kas daugiau. Parašysiu apie tai ateityje. Nuotraukų bus ir daugiau“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė atlikėjas.

Po R. Kirilkino įrašu pasipylė draugų, gerbėjų ir internautų komentarai. „Didžiausi sveikinimai! Mylėkite ir branginkite vienas kitą. Aš jus labai myliu“, – rašė Diana.

„Labai džiaugiuosi dėl jūsų. Ir linkiu daug gražių gyvenimo akimirkų ir daug laimės kartu“, – emocijų neslėpė Tomas.

„Juodai balta – puiki mintis! Rimtis, susikaupimas, estetika, o kas svarbiausia –  jokio dirbtinumo. Labai meniška nuotrauka“, – fotografiją komentavo Dalia.

„Sveikinu. Saulės ir šviesos kelyje į ateitį. Praeikite šešėlius. Tiesiog jų nepastebėkite. Ir stiprybės“, – linkėjo Rasa.

Konflikto metu, kurio vaizdo įrašas viešoje erdvėje publikuotas praėjusią savaitę, tarp A. Jagelavičiūtės ir kaimynų liejosi necenzūriniai žodžiai, žinoma moteris taip pat aprašinėjo kaimynų buto duris.

Tąkart A. Jagelavičiūtė nuo viešumos atsitvėrė tylos siena, o pirmadienį savo feisbuko paskyroje stilistė pati pasidalijo skandalinguoju vaizdo įrašu ir aptarė situaciją.

Feisbuke apie skandalą pasisakęs R. Kirilkinas teigia, kad gyvenime paslysti gali bet kuris žmogus. O žmonės, kurie šiandien smerkia A. Jagelavičiūtę, rytoj gali smerkti jį – nuo to, pasak žinomo vyro, niekas neapsaugotas.

„Ar kada nors susimąstėte, kokia gi yra tos visiems pavydėtinos šlovės kaina? Postas bus ne apie Agnę Jagelavičiūtę, jis bus apie mus visus, apie žmonės. Ar kada nors susimąstėte, ką reiškia būti žinomu ir kas slepiasi už taip ryškiai blizgančios širmos? Esu žmogus, kuris kiekvieną dieną stoja į kovą prieš neapykantą, noriu aš to ar ne, bet esu prievartaujamas. Apkalbomis, piktais žvilgsniais, komentarais ir ne tik kibernetinėje erdvėje, bet ir realybėje: vedžiojant šunį, apsiperkant parduotuvėje, arba tiesiog ramiai einant gatve...“, – feisbuke rašė dainininkas.

Esu žmogus, kuris kiekvieną dieną stoja į kovą prieš neapykantą, noriu aš to ar ne, bet esu prievartaujamas.

Pasak R. Kirilkino, kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau pasaulyje yra pavydžių žmonių, kurie sunkiomis gyvenimo akimirkomis ne ištiesia pagalbos ranką, o apkalba.

„Gink Dieve šis tekstas ne gailesčiui sukelti. Aš tik noriu, kad jūs ne tik matytumėte, bet ir išgirstumėte. Šiandien stebėdamas jūsų sienas, noriu aš to ar ne, mano gerklėje stojo gumulas. Toks šlykščiai nemalonus, kurį labai sunku nuryti... Tai ir paskatino mane rašyti, čia pat tramdant emocijas, ne pykčio, o baimės... Ar tikrai Dievas mus tokius sukūrė? Būti žmogumi ar antžmogiu yra mūsų pačių laisvas pasirinkimas? Ironiška, kai mes kylame, kažkas tuo džiaugiasi, o kažkam suima pavydas. Kai krentame, gal staiga paslystame, retas kuris ištiesia tau ranką... Ir kai jau mes priversti atidengti tai, kas buvo slėpta, tai, kas mūsų, tai, ką bandėme taisyti patys tyliai, šiandien kalbėdami ir rodydami savo randus mes ir toliau esame spardomi, į mūsų veidą valomasi kojas“, –  apie skaudžią realybę mintis dėstė žinomas vyras.

„Kalbėti apie savo randus nėra gėda. Kalbėti apie savo sunkumus ir pagaliau pripažinti yra sveikintina. Psichologinis ir bet koks kitas smurtas – smerktina. Tad visi, kurie šiandien smerkia Agnę, o rytoj galbūt mane, galite patys oriai pasišalinti iš draugų ar sekėjų rato. Aš nesu tikras, kada aš ir vėl paslysiu, ne kaip Ruslanas Kirilkinas, o tiesiog kaip žmogus... Tad tam, kad aš pakilčiau iš bedugnės, noriu, kad mano rate būtų kiek daugiau žmonių, kurie man ištiestų ranką, o nesidžiaugtų mano randais...“ – įrašą socialiniame tinkle baigė R. Kirilkinas.

„Tas visas laikotarpis per pandemiją buvo sunkus mums visiems. Aš tikiu, kad jis buvo ir yra išbandymų bei ištvermės patikrinimas, visi su tuo taikėmės ar sprendėme labai skirtingai. Šiame kūrinyje dainuoju apie santykius ištikusią krizę, visi su tuo anksčiau ar vėliau susiduriame. Kalbu apie situaciją, kai, rodos,  viskas nebepakeliama, o mes neriame dar gilyn į tamsą, iš kurios dar sunkiau pakilti į šviesą. Kalbu apie momentus, kai būdami santykiuose tampame egoistais ir galvojame tik apie savo jausmus ir savijautą. Šiuo kūriniu noriu pasakyti žmonėms, kad visko nutinka dviejų žmonių santykiuose –  mes visi klystantys. Esame žmonės, o tos klaidos yra nepamatuojamos. Būkime atlaidesni vieni kitiems – ir džiaugsme, ir skausme palaikykime vieni kitus, įsiklausykime...Labai paprasta į viską numoti ranka ir paleisti, o sugrąžinti tai, kas jau prarasta, ne visada pavyksta...Gyvenkite meilėje ir taikoje, nepaleiskite vieni kitų taip lengvai“, – apie dainą kalba atlikėjas.

Tiesa, niekas nesitikėjo, kad „Didįjį šou burbulą“ paliks žmogus, kuris atėjo vos praėjusią savaitę.

Susumavus žiūrovų balsus paaiškėjo, kad su projektu atsisveikinti teks tik praėjusį sekmadienį „Didžiajame šou burbule“ pasirodžiusiam Ruslanui Kirilkinui. Vis dėlto toks atvejis, kai žiūrovų sprendimu naujokui projektą tenka palikti vos po savaitės, yra pasitaikęs jau ir anksčiau – būtent taip nutiko ir Anatolijui Oleinik.

Nauja projekto dalyve tapo grupės „Studija“ vokalistė, tarptautinių konkursų nugalėtoja bei Žilvino Žvagulio antroji pusė Irena Starošaitė. „Manau, kad tai – labai smagi kompanija, talentingas jaunimas. Su Žilvinu žiūrėjome paskutinę laidą – mums labai imponavo pasirodymai. Iš mano pusės yra taip, kad jei jau einu dalyvauti į kokį projektą, aš dedu visas pastangas, labai daug laiko, darbo, ir negailiu savęs nei fiziškai, nei emociškai, kad pasirodymas būtų geras“, – sakė Irena.

Scenoje atlikdama savo prisistatymo pasirodymą, Irena pasirodė ne viena, o su vyru Ž. Žvaguliu. Laidos vedėjams Mindaugui Rainiui ir Mindaugui Stasiuliui pajuokavus, ar į projektą nenorėtų prisijungti ir pats Žilvinas, šis teigė, kad be jo neišgyventų mylima anūkė Barbora, o Irenai net kelis kartus prieš atsisveikinant ir paleidžiant į „Didįjį šou burbulą“atlikėjas pakartojo, kaip ją myli.

Meilės vakarą „Didžiajame šou burbule“ netrūko ir kitų romantiškų gestų. Gabrielė Rutkauskienė-Vasha pabučiavo šokėją, o Justinas Mejeris – savo scenos partnerę Ievą Riepštaitę. Violeta DaQueen ir jos mylimasis Augustinas Paulionis-Auggi pasirodymo metu papasakojo visą savo meilės istoriją, o jo gale taip pat aistringai apdovanojo vienas kitą bučiniu.

O štai projektą palikęs Ruslanas pastarąją savaitę itin suartėjo su Mia Pilibaityte. Ketvirtadienį tarp dalyvių įvyko kivirčas – Ruslanas sukritikavo kitos projekto dalyvės Violetos DaQueen sukurtą bendrą šokį sekmadienio pasirodymui, o tokie jo žodžiai įplieskė ir kitų „Didžiojo šou burbulas“ dalyvių nepasitenkinimą. Galiausiai visi „Didžiojo šou burbulas“ dalyviai pasidalijo į dvi stovyklas – Mia ir Ruslanas stojo į vieną pusę, o visi kiti dalyviai – į kitą. Iki sekmadieninio šou „Didžiojo šou burbulas“ dalyviai vieni kitų atsiprašyti taip ir nepajėgė.

Kaip vyksta pasiruošimas sekmadienio pasirodymams, kokios intrigos, emocijos ir diskusijos verda siekiant tapti geriausiu, bei kaip atrodo šou pasaulio užkulisiai, galite stebėti kiekvieną dieną 24 val. per parą per naujos kartos televiziją Go3. Taip pat žiūrovai realybės šou metu gali daryti įtaką pasirodymų temoms, siūlyti savo idėjas dalyviams ir bendrauti su jais online.

Žinomas vyras įrašu atvira išpažintimi feisbuke pasidalijo kovo 11-ąją. „Ar tai – laisvė, kai tau trūksta oro, kai esi nematomas ir negirdimas? Šiandien, tokia reikšminga mums visiems diena, nesinori apsimetinėti, pasipuošti trispalve ir įsijungti panoramą. Šiandien noriu pakalbėti apie tai, kas nepatogu. Jei ir nebūsiu išgirstas ar suprastas – vis tiek noriu pasisakyti, nes tas gumulas gerklėje neleidžia man pilnai kvėpuoti stebint pastaruosius įvykius mano šalyje. Retai kalbu šia tema, nes kaip ir buvau susitaikęs, o gal mano gyvenimiška patirtis, liaudiškai tariant „oda“ leido man atsiriboti, nematyti, susitaikyti...? Ne. Tačiau nebegaliu, nes šiandien aš kalbėsiu už kitus, šiandien aš kalbėsiu Jūsų visų vaikų vardu, na, o kad Jums būtų aiškiau, persikelkime trumpam visi kartu į mano vaikystę. Nuo pat mažens aš supratau, kad esu visiškai kitoks berniukas, nei kad kiti, tiesą sakant aplinkiniai man tai leido suprasti. Žaisdamas kieme kartu su vaikais, labiausiai pritapdavau prie mergaičių kolektyvo, nors giliai širdyje aš norėjau su kiemo berniukais žaisti krepšinį ar net futbolą, jei atvirai, tai nemėgau abiejų, tačiau labai norėjau būti tokiu kaip jie, kad ir kokia kaina man tai kainuotų, na, o jei tą akimirką turėdavau kišenėje saldainių ar dar ko, na, kas jiems būtų reikalinga ar įdomu, tai leisdavo man bent trumpam pažaisti su jais ir pasijausti berniukų būrio dalimi... Džiaugsmo pojūtis buvo, lyg ką tik nusipirkau bilietą į karuseles“, – prisiminė dainininkas.

Aš kiekvieną dieną stojau į kovą prieš patyčias, diskriminaciją, psichologinį / fizinį smurtą, aš neturėjau kam pasiskųsti, nes tais laikais tai daryti buvo itin nevyriška.

„Bet visa tai trukdavo neilgai, na, dažniausiai tol, kol aš neįmesdavau kamuolio į krepšinį, ar neatlaikydavau kamuolio saugojant futbolo vartus. Visi ir vėl smagiai pasijuokdavo iš manęs ir to pasekoje pasigirsdavo unisonu mano antrasis vardas, tikrai taip, Jūs teisingai perskaitėte, aš buvau ne tik Ruslanas, mane vadino „Galuboy“, tiesa, turėjau ir pravardę „Ruslik suslik“, ši man labiau patikdavo, na, o „Galuboy“ verčiant iš rusų kalbos – „žydras“, tiesa sakant, aš tuo metu nežinojau ką tai reikšdavo, tik kažkodėl aš jausdavau didžiulę gėdą, kad esu toks, kokiu jie į mane kreipiasi, nes iš jų lūpų kiekvieną kartą tai nuskambėdavo itin pagiežingai ir smerkiančiai. Šitaip mane vadinti pradėjo dar šeštoje ar septintoje klasėje, puikiai pamenu, kai visiems klasiokams pradėjo kaltis pirmieji ūsai, o aš jų dar visai neturėjau, labai dėl to pergyvenau ir jaučiau didžiulę gėdą, nes aš nenorėjau būti kitokiu nei jie, mano ūsuotieji klasiokai... Tik norėjau būti tokiu, kaip jie“, – socialiniame tinkle rašė R. Kirilkinas.

R. Kirilkino feisbuko nuotr.

Pasak dainininko, psichologinis smurtas netrukus peraugo į fizinį. „Su lyg kiekviena diena pildydavosi jų žodynas, kol tai staiga perėjo ir prie dar didesnio psichologinio, bei fizinio smurto. Klasėje aš buvau pastoviai apstumdomas, vien todėl, kad stoviu prie savo suolo, ar už tai, kad pavyko atsakyti į mokytojų užduotus klausimus, ar jų užduotis, na, ir žinoma profilaktiškai už tai, kad tiesiog esu „žydras“ ir taip jų visų pakrikštytas. Gal jei tik būčiau žinojęs, ką reiškia visi tie mano nauji vardai „galuboy“, „pyd*r“, „pyd*rbaba“ ir t. t., būčiau tikrai ieškojęs būdų, kaip nebūti tuo, kuo jie mane vadina... Aš kiekvieną dieną stojau į kovą prieš patyčias, diskriminaciją, psichologinį / fizinį smurtą, aš neturėjau kam pasiskųsti, nes tais laikais tai daryti buvo itin nevyriška. Mokytojai tai matė ir žinojo. Kiti mokytojai tame drąsiai dalyvavo pritardami klasiokams, kad esu mergaitiškas, nevyriškas, ne toks koks visi. Žodžiu, kol aš pagaliau supratau, kad esu visiškai bejėgis, kažkoks kitoks, gal kaip koks raupsuotasis ar dar baisiau, kol vieną dieną aš pats pradėjau savimi šlykštėtis ir savęs gėdytis. Buvo dienų, kurios virsdavo savaitėmis, kai nustojau lankyti mokyklą, nes viso šito aš tiesiog nebepakeldavau... Aš darydavau viską, kad namuose apie tai niekas nesužinotų, nors ne visuomet išties ir pavykdavo, nes mamos pusseserė mokytojavo mūsų mokykloje“, – rašė vyras.

Aš darydavau viską, kad namuose apie tai niekas nesužinotų, nors ne visuomet išties ir pavykdavo, nes mamos pusseserė mokytojavo mūsų mokykloje

„Mes itin sunkiai gyvenome ir tai būdavo dar vienas mano trūkumas prieš kitus vaikus... Tokiame mažame mieste kaip Telšiai, greitai sklido gandai. Visiems buvo įdomu, kaip atrodo „galuboy“, jie visi tenorėjo apspjauti ir išsivalyti savo batus į mane. Mano vaikystėje buvo ir daug šiltų vasaros dienų, kai verčiau žaisdamas lauke ar besimėgaujant vasara, aš likdavau namuose, išmokdamas tiesiog viskuo džiaugtis per langą. Aš paprasčiausiai buvau pavargęs nuo pastovių užgauliojimų, patyčių, smurto. Žinojau, kad nuo to niekur per toli nepabėgsiu ir nepasislėpsiu. Kol vieną dieną... Aš buvau priverstas sugalvoti įvairiausių būdų, kaip prasimanyti pinigų, tam, kad daugiau manęs neskriaustų vaikai mokykloje, ar dar kiti vaikai atėję iš gretimų kiemų į mano kiemą. Tad aš pardavinėdamas laikraščius, išmesdamas kaimynams šiukšles, rinkdamas butelius ir t. t. užsidirbdavau pinigų. Tuo metu man tai buvo lyg koks vienintelis išsigelbėjimas ir atsiradęs normalus procesas – mokestis už tai, kad tavęs niekas neliestų ar nevadintų „žydru“. Tiesą sakant, susitarimo ar galiojimo laiko dėl neliečiamybės statuso nebuvo, matyt, buvom per kvaili apie tai net ir pagalvoti, visgi vaikais mes buvome... Aš išbandžiau viską, bandžiau būti ir blogiuku klasėje ar klounu, lygioje vietoje konfliktuojant su mokytojais, ar skeliant juokelius pamokos metu, tam, kad pamoka nueitų šuniui ant uodegos, kad klasiokai išvengtų užduočių ir t. t. Visa tai dariau tik dėl jų, tam, kad mane „užrespektintų“, kitaip tariant, užsitarnauti pagarbą, kad pagaliau tapčiau laisvu ir neliečiamu, bet ir ši korta man buvo laikina“, – mintimis dalijosi R. Kirilkinas.

Dainininkas prisiminė, kad kelias iš mokyklos į namus taip pat keldavo daug neigiamų emocijų – mat jis būdavo sekamas. „Mane sekdavo iš mokyklos į namus, kartais pavykdavo išvengti Linčo teismo, kad esi „kitoks“, bet dažniausiai ne. Grįžtant namo iš mokyklos aš rinkdavausi ilgesnį kelią, tą, kuriuo eidavo daugiausiai žmonių, nors artimiausias būdavo tiesiai per kapines, bet „mirusieji“ manęs ten neapgindavo... Kai pasidarydavo išvis nebepakeliama, aš mintyse rašydavau savo paskutinių gyvenimo minučių scenarijus“, – rašė vyras.

„Rodos, praėjo šitiek metų ir laiko, šiandien tam berniukui iš praeities yra 37 metai, klausiate ar tebeskauda? Taip. Ar laikas gydo žaizdas? Ne. Laikas jas tik „aptvarsto“. Šiandien mes stovime vietoje ir panašu, kad mes einame sparčiais žingsniais atgal. Tad tam, kad tokių istorijų kaip mano, kurių yra tūkstančiai, būtų kuo mažiau ir duok Dieve jos nesikartotų. Kad už savo laisvę – mylėti ir būti savimi nebereikėtų mokėti tokia kaina... Nustokime pagaliau vien tik puoštis žodžiu „tolerancija“, jis Jūsų vaikų neapsaugos ir neapgins. Šiandien aš kreipiuosi į „tolerantiškus“, tradicinių pažiūrų / vertybių ir šeimų sergėtojus tėvus, tam, kad praregėtumėte... Nes būtent mes, jūsų homoseksualūs vaikai, gimstame jūsų heteroseksualių žmonių šeimose. Tad klausimas Jums, kurią šiandien pusę stotumėte ginti, jei Jūsų vaikas po ilgo laiko pagaliau išdrįstų pasibelsti Jums į duris. Į Jūsų širdį. Tas pats vaikas, patiriantis psichologinį ir fizinį smurtą, dėl savo orientacijos ir yra nuolatos persekiojimas jums viso to nė neįtariant? O Jūs bent trumpam pabandykite įsivaizduoti tai, ką teko išgyventi mane supusiems artimiesiems. Leiskite atslūgti emocijoms. P. S. Simboliška, o gal atsitiktinumas, kad tuo metu, kai visa tai vyko, aš laikiau plakatą su užrašu „VILTIS““, – įrašą socialiniame tinkle baigė dainininkas.

„Kaip manote, kuo gali pasibaigti Jūsų nuostabi diena Šventojoje? Jau kelintą vasaros sezoną iš eilės, aš apsistoju Šventojoje, Būtingės sodų bendrijoje kartu su savo augintiniu Guru. Ši vieta yra nuostabi savo gamta, miškais ir išskirtine ramybe. Pats Šventosios miestelio centras yra už maždaug 4,5 km kelio nuo mano gyvenamosios vietos, tai yra, apytiksliai, valanda laiko einant pėsčiomis“, – pasakoja R. Kirilkinas.

Vos tik spėjus pasisveikinti su gerbiamu vairuotoju, jis pasitiko mus ypač piktu žvilgsniu, lyg būtume jo baisiausi priešai.

Vyras sako, kad pajūryje tenka ne tik vaikščioti pėsčiomis, bet ir naudotis viešojo transporto paslaugomis. „Būnant ir apsistojant čia, aš gan dažnai nueinu iki pat Šventosios pėsčiomis kartu su savo augintiniu, o grįžtame paskutiniu kompanijos „Vlasava“ autobusu, kuris išvyksta 18 val. (maršrutas Palanga–Šventoji–Būtingės terminalas). Šiandien buvo nuostabi ir saulėta diena, vidurdienį pajudėjome pėsčiomis link Šventosios kartu su Guru, ketindami prasivaikščioti ir pasidžiaugti gražiu oru, tuo pačiu nusipirkti reikiamų maisto produktų, kadangi artimiausia nuo mano namelio parduotuvė yra tik Šventojoje“, – apie, atrodo, įprastą dieną rašo atlikėjas.

R. Kirilkinas pasakoja, kad šįkart bandymas važiuoti viešuoju transportu buvo kitoks – atlikėjas susidūrė su vairuotoju, kuris, pasak vyro, elgėsi itin šiurkščiai.„Tad po mūsų 10 km pasivaikščiojimo kartu pėsčiomis, apsipirkome prekybos centre ir nulėkėme link autobuso stotelės pasitikti savo paskutiniojo autobuso į namus. Atvykus autobusui, aš, kaip visada, prieš įlipant į vidų, paėmiau savo 2 kg sveriantį bei ramų augintinį ant rankų. Vos tik spėjus pasisveikinti su gerbiamu vairuotoju, jis pasitiko mus ypač piktu žvilgsniu, lyg būtume jo baisiausi priešai. Nedelsiant buvome grubiai ir gan agresyviai išprašyti iš autobuso, nes vairuotojas nesutiko vežti mūsų į Būtingės terminalą“, – šiurkščiu vairuotojo elgesiu piktinosi vyras.

„Aš ramiu tonu paaiškinau vairuotojui, kad neturiu kaip grįžti ir esu su sunkia bei pilna kuprine ant pečių. Taip pat paklausiau, kuo jis skiriasi nuo jo kolegų, kurie vežiodavo mus su Guru keletą vasaros sezonų iš eilės? Tačiau gerbiamas vairuotojas buvo kategoriškas ir su malonumu dėstė savo ir ne savo taisykles, lyg mėgaudamasis savo valdžia. Piktas, agresyvus ir, mano akimis žiūrint, nelaimingas vairuotojas paaiškino, kad tokius gyvulius kaip Guru reikia narvuose vežiotis, nes šiandien, neva, aš šunį vežtis noriu, o jau rytoj kokį arklį užsimanysiu įgrūsti į jo autobusą“, – vairuotojo žodžius prisimena R. Kirilkinas.

Suėmiau save į rankas ir vėl grįžau nufilmuoti „didvyrį“, kuris išvažiuodamas iš stotelės, lyg gąsdindamas, o gal visai rimtai, norėjo pervažiuoti per mano augintinį ir mano kojas

„Išeidamas drebančiomis rankomis iš autobuso, aš net nesugebėjau tinkamai jo nufilmuoti, bet patyręs tokį nemalonų incidentą, rodos, net pats telefonas manęs nebeklausė. Vairuotojas, matydamas, kad bandau kažką filmuoti, išlipo iš savo kabinos į lauką, lyg mane nuvydamas ir šaukdamas visa gerkle: artiste tu! Aš tuoj tau pafilmuosiu. Tiesą sakant, aš išsigandau ir sparčiais žingsniais nuėjau tolyn. Kiek vėliau suvokiau, kad telefono kamera nieko neužfiksavo. Tad suėmiau save į rankas ir vėl grįžau nufilmuoti „didvyrį“, kuris išvažiuodamas iš stotelės, lyg gąsdindamas, o gal visai rimtai, norėjo pervažiuoti per mano augintinį ir mano kojas“, – apmaudo neslėpė vyras.

„Dar ilgai stovėdamas mąsčiau, kuo galėjo viskas pasibaigti. Gal, visgi, tokiems kaip šis, nestabilios psichikos, bendravimo sutrikimų turintiems ir etiketo nesilaikantiems vairuotojams jau būtų pats laikas palikti tokias darbo vietas ???Gerbiamas bendrovės „Vlasava“ vadove Sauliau Čepkauskai, aš to nerašyčiau, jei žmogiškumo neturėčiau nei lašo... Man, pasirodo, rūpi visi jūsų klientai, kartu su jų gyvūnais, ar be jų. Tačiau ar mes rūpime Jums?“ – retoriškai klausia R. Kirilkinas.

„P. S. Namo teko grįžti gana nepigiai, pasitelkiant vietinės taksi paslaugas“, – taip įrašą socialiniame tinkle baigia atlikėjas.

Portalo žurnalistams įmonės atstovas Arūnas Zaveckas teigė, kad galioja tam tikros gyvūnų vežimo taisyklės. „Bendrovė „Vlasava“ informuoja, jog pagal galiojančių „Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių“ 70 punktą – autobusuose draudžiama vežti gyvūnus be taros (šiuo atveju „tara“ laikoma dėžutė, narvas, rankinė, kuprinė, lagaminas – talpa, iš kurios augintinis neištrūktų į saloną (bagažinę))“, – konkretizavo A. Zaveckas.

Įmonės atstovas nurodė ir konkrečius leidžiamo su savimi pasiimti rankinio bagažo matmenis. „Gyvūnai taroje traktuojami kaip bagažas. Kiekvienas keleivis turi teisę nemokamai vežtis vieną rankinį bagažą, kurio matmenys ne didesni kaip 60x40x20 cm arba kurio bendra matmenų suma ne didesnė kaip 120 cm, vienetą. Autobuso bagažinėje galima vežti vieną bagažo, kurio matmenys ne didesni kaip 100x50x30 cm arba kurio bendra dydžių suma ne didesnė kaip 180 cm, vienetą. Antrą arba didesnį negu šie matmenys bagažo vienetą keleivis gali vežti tik tada, jei baigus keleivių įsodinimą, bagažinėje lieka laisvų vietų. Bagažą į autobuso bagažinę priima ir paskirties punkte išduoda ekipažas, pateikus bilietą“, – komentavo įmonės atstovas.

Pasak A. Zavecko, taisyklėse pasitaiko ir išimčių. „Taisyklių 70 punkte numatytas reikalavimas vežti gyvūnus taroje netaikomas, jeigu keleivis aklasis, o jo šuo – vedlys. Tokiu atveju šuo vežamas tik pateikus dokumentus, kuriuose nurodoma šuns sveikatos būklė ir skiepų žymos. Šuo vedlys vežamas nemokamai ir neturi užimti sėdimos vietos“, – teigė įmonės atstovas.

„Vos prieš keletą dienų tu palikai šį pasaulį... Bet mano prisiminimuose tu liksi tol, kol plaks mano širdis, kuri visada troško tave pažinti kaip tėtį, kaip žmogų, kurį nuteisė visas pasaulis, bet... ne aš. Vaikystėje man tikrai labai tavęs trūko, kaip vaikui, kuris neturėjo tos vyriškos atramos, bet aš visada tikėjau, kad savo mintyse ir viduje tu kažkur šalia ir kad vaiko ir tėvo ryšys tiesiog nenutrūkstantis... Augau gana keistoje aplinkoje, kurioje mane nuteikinėjo prieš tave nuo pat mažens ir žodis „tėtis“ buvo nuodėmė, tarsi būtų gėda jį ištarti. Žodis „tėtis“ iš mano lūpų kitiems asocijavosi su pasmerkimu, pažeminimu, gėda. Man tuo tarpu buvo sunku suvokti, kodėl ir už ką jie tave linčiuoja?! Kodėl visi tie, kurie linki man tik geriausio, apie mano tėtį kalba šitaip pašaipiai ir smerkiančiai“, – atlikėjas tikina, kad niekada nepasidavė suaugusių žmonių manipuliavimui bei nesąžiningiems žaidimams, į kuriuos įtraukdavo ir vaikus.

„Visada širdyje tyliai apie jį pasvajodavau ir įsivaizduodavau, koks jis ir kiek visko kartu galėtume mes nuveikt, tos vaikiškos svajonės buvo labai paprastos, aš nelaukiau iš jo dovanų ar saldainių, aš tik norėjau jį turėti. Manęs dažnai vaikystėje klausdavo, kaip aš jaučiuosi augant be tėvo, kuris manęs išsižadėjo, dar visaip kitaip atsikratė, žmonės užduodami tokius klausimus kažkuria prasme jausdavo malonumą, o aš tuo tarpu kaip karys ramia sąžine ir širdimi atsakydavau ir juos nuramindavau, kad viskas man yra gerai ir kad jo man visiškai netrūksta... Taip, aš meluodavau, meluodavau tik tam, kad jie paliktų mane ramybėje, tai dariau tik tam, kad visi tie teisuoliai matytų mane stiprų, o ne sužeistą, – rašė R. Kirilkinas. – Ir žinote, kuo labiau jie visi stengėsi jį nukryžiuoti, tuo stipresnis jausmas ir pagarba jam augo, nes jis buvo ir tebėra ir bus mano tėtis, kurio aš nespėjau pažinti.“

Vyras tikina, kad vakar naktį, kai sužinojo šią liūdną žinią, jį aplenkė dviprasmiški jausmai.

„Juk lankydamasis Telšiuose, vaikščiodamas gatvėmis, aš jo ieškojau. Ieškojau parduotuvėse, kavinėje geriant kavą ir stebint praeivius. Aš net repetuodavau mintyse, ko jo paklausčiau, ar kaip pradėčiau mūsų pokalbį, aplankydavo baimė ir jaudulys, bet noras sutikti ir susitikti neišblėso niekada“, – R. Kirilkinas žinojo  kelius ir takelius, kuriuose jis galėjo tėtį sutikti, galėjo sužinoti ir kur jis gyvena, o galų gale galėjo išgerti su juo puodelį kavos, kad ir be jokio dialogo, tik pabūti.

„Aš to nepadariau...Vis laukiau jo, vis tikėjausi ir maniau, kad jis turėjo tai padaryti, nes jį nuteisė gerieji žmonės ir kad kitaip negali būti. Tėti, aš tavęs niekada nesmerkiau už tai, ko tu „galbūt“ nepadarei, už tai, ką tu „galbūt“ turėjai padaryti...Atvažiuoju atsisveikinti su tavimi ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad tavo garbę ginsiu iki paskutinės savo gyvenimo dienos, nes esu dėkingas tau už šį gyvenimą, už gyvenimą, kuris mus dažnai laužo, bet tik tam, kad mes išmoktume mažuose dalykuose atrasti didžiausius stebuklus. Ilsėkis ramybėje, tėti, aš neturiu už ką ant tavęs pykti, aš tik visada gailėsiuosi, ko aš nepadariau ir lai mano ašaros tavęs neskandina, o tik nuramina“, – jautrius žodžius liejo R. Kirilkinas.