Ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas, su Lietuvos rinktine praėjusiais metais Italijoje tapęs Europos vicečempionu, per 24 valandas nubėgęs 245,3 km, pasakojo, kaip... pabėgo iš kunigų seminarijos, likus pusantrų metų kol taps kunigu. „Pusseptintų metų praleidau kunigų seminarijoje, bet pajutau abejones, troškau laisvės, norėjau važiuoti į varžybas. Seminarijoje, deja, maldos ir meditacijos to nekompensavo ir teko palikti man brangią Telšių kunigų seminariją. Tai drąsiausias mano sprendimas gyvenime. Ir nebuvo jokios moters, tik viena moteris – meilė bėgimui“, – kodėl netapo kunigu, pasakojo R. Seitkalijevas.

Ruslanas Seitkalijevas./ LNK nuotr. 

Išėjus iš seminarijos ultramaratonininkui teko gyvenimą pradėti nuo nulio. „Tai kaip antras gyvenimas – atsikeli, ir laisvė, net nežinai, ką daryti su ta laisve. Pirmas mano darbas buvo nekokios reputacijos Palangos bare, kuris užsidaro vėliausiai. Bet išdirbau tik savaitę, matyt, per didelis kontrastas po seminarijos. Vaibas labai įspūdingas, šviesos, moterys, merginos, tamsios šviesios, aukštesnės, žemenės“, – šypsodamasis pasakojo Ruslanas.

Skaudus gaisras neaplaužė žolininkės Adelės Karaliūnaitės. „Nuotaika kaip niekada gera, nes ugnis pasiglemžė visa tai, kas buvo bloga. Bet per vasarą  žolelių pasirinkau, sandėliai nesudegė, miškas liko, įrenginėju skarelių muziejų, tvarkau jo vidų. Džiugu, kad mano produkcijos žmonėms reikia ir ji padeda, žmonės perka, nesidera, nes žino, kad man tų pinigų sau nereikia, aš jų nenaudosiu, aš jau visko turiu, mano toks amžius. Na, gal tik susileisiu botokso į kaktą, kad raukšlių nebūtų ir lūpų korekciją pasidarysiu, bet sako, kad čia nebrangu. Gal pabūsiu influencerė ir padarys už dyką“, – šmaikštavo garsi žolininkė.

Adelė Karaliūnaitė. / LNK nuotr. 

Ukrainoje gimęs ir Lietuvoje užaugęs operos dainininkas  Eugenijus Chrebtovas prisipažino gyvenantis įtampoje – išgyvenantis nuolatinį skausmą dėl artimųjų Ukrainoje. „Buvau tarp dviejų šalių, Ukrainoje lankiau darželį, mokyklą. Kai 2014 metais prasidėjo karas, mes močiutę parsivežėme į Vilnių, bet po kelių metų grįžo į gimtinę. Ji jau buvo 85-erių, nujausdama, kad greitai viskas pasibaigs, troško numirti Ukrainoje“, – pasakojo E. Chrebtovas. 

Savo istorija dalinosi ir dainininkė Božena Krasilova, kuri, susirgusi kovidu, buvo per plauką nuo mirties. „Veža į reanimaciją ir galvoji, kad jau viskas, nieko negali padaryti, tik melstis. Galvoju, mano gyvenimas tik prasidėjo, viskas išsipildė, ko norėjau – mylimas vyras, vaikai. Galvoju, negi jau viskas? Man mėnesį buvo sukelta dirbtinė koma. Jokių vilčių, stabiliai bloga situacija, visi mane laidojo, bet meldėsi, ir tas tikėjimas padėjo, mane atgaivino. Atsibundi ir guli kaip daržovė. Meldžiausi, meldžiausi ir išmeldžiau“, – pasakojo Božena.

105 kilogramus svėrusi televizijos laidos vedėja Sandra  Žutautienė atviravo, kaip atsikratė po skyrybų prigauto svorio ir tapo dainininke. „Dėl skyrybų buvau linkusi kaltinti save, skaudėjo iki nuprotėjimo, kol vieną dieną atsidūriau ligoninėje dėl panikos priepuolių, kurie kilo iš savęs kaltinimo, kad nesugebėjau išsaugoti šeimos. Pirmi dvidešimt kilogramų užaugo per pirmą mėnesį, išsipūčiau kaip balionas, negalėjau savęs pakęsti, nieko nenorėjau“ – pasakojo S. Žutautienė, laidoje pristačiusi naujausias savo dainas.

Apie gyvenimo pamokas, kurios ir gniuždo, ir augina, apie baisų skausmą, kuris virsta maloniais atradimais bei dėkingumu –  šį vakarą, 19.30 val., „KK2 penktadienyje“ per LNK.

Jis 100 km Vingio parko takais nubėgo per 7 val. 8 min. 23 sek.

Mažiau nei dviem minutėmis nuo jo atsiliko antrąją vietą užėmęs Evaldas Nausėda (7 val. 10 min. 7 sek.).

„Šiame bėgime buvo daug azarto - tiek žiūrovams, tiek mums, bėgikams. Labai teigiamai vertinu šį renginį. Sveikinu organizatorius, kurie atgaivino šią gražią idėją ir norėtųsi, kad tokie bėgimai nesibaigtų, o tęstųsi kasmet“, - po finišo kalbėjo R. Seitkalijevas.

Jam atiteko ir Lietuvos 100 km bėgimo čempionato aukso medalis. Nors renginio metu oras buvo permainingas, R. Seitkaljevas džiaugėsi geromis sąlygomis, bet prisipažino, kad turėjo tikslą finišuoti greičiau nei per 7 valandas. Ši mintis nukeliama ateičiai.

Bronzos medalį iškovojo Andrius Preibys. Jo laikas - 7 val. 30 min. 40 sek. Šalia prizininkų pakylos liko Robertas Zaicevas (8 val. 18 min. 35 sek.) bei Vaidotas Baužys (8 val. 19 min. 42 sek.).

Šeštąją vietą tarp visų dalyvių užėmė rusė Elena Makarievič (8 val. 24 min. 24 sek.). Ji buvo greičiausia tarp moterų. Lietuvos čempionato medalius išsidalino Monika Gotcaitytė (8 val. 53 min. 26 sek.), Sada Bukšnienė (9 val. 29 min. 53 sek.) ir Vaiva Marcinkevičienė (11 val. 24 min. 13 sek.).

Visą 100 km distanciją iš viso įveikė 53 dalyviai. 1-3 vietas 100 km bėgime užėmę sportininkai (vyrai ir moterys) buvo apdovanoti taurėmis, o 1-5 pozicijoje finišavusieji - ir piniginiais prizais.

Dar keli šimtai dalyvių varžėsi estafetėje 10x10 km.

Čia įspūdingą rezultatą užfiksavo „F.O.C.U.S running“ komanda. Jos laikas - 5 val. 46 min. 56 sek. Artimiausius varžovus ji aplenkė daugiau nei pusvalandžiu.

Antroji vieta atiteko „TRItono“ pirmajai komandai (6 val. 22 min. 52 sek.), trečioji - „Volvere Run 1“ (6 val. 29 min. 43 sek.) bėgikams. Lietuvos policijos komanda (6 val. 32 min. 17 sek.) finišavo ketvirta.

Prizininkais tapusiems estafetės bėgikams atiteko komandinės taurės bei rėmėjų dovanos.

Visiems finišavusiems per nustatytą kontrolinį laiką buvo įteikti atminimo medaliai.

Renginio metu netrūko emocijų ne tik bėgimo trasoje, bet ir šalia jos. Kone visą dieną žiūrovai su šeimomis, vaikais galėjo pramogauti bei išbandyti savo jėgas „Sportland 100 metrų kliūčių ruože“ su atrakcionai.lt komanda bei įveikti „Power Hit Radio 100 iššūkių“ su „Impuls“ treneriais.

Dievo keliai nežinomi. Tuo įsitikinęs ilgų distancijų bėgikas Ruslanas Seitkalijevas, dar vaikystėje nutaręs tapti kunigu. Savo svajonės Telšių kunigų seminarijoje jis kantriai siekė apie šešerius metus. Tačiau planai keitėsi. Būdamas 23-ejų jis pirmą kartą bėgo šimto kilometrų distanciją Nidos ultramaratone ir buvo nepralenkiamas – užnugaryje Ruslanas paliko net ir užkietėjusius bėgikus. Tačiau suderinti griežtos būsimo kunigo darbotvarkės su sportu nesisekė, todėl jis užvėrė seminarijos duris ir išvyko atstovauti Lietuvai pasaulinėse varžybose Gibraltare. Šiuo metu Ruslano asmeninis rekordas yra vienas iš trijų geriausių šalies istorijoje. Ko gero, ne per drąsu būtų pavadinti jį lietuviškuoju Murakamiu.

Jautė pašaukimą

– Po dešimties klasių įstojote į seminariją. Kaip apsisprendėte tapti kunigu?

– Apie tai svajojau nuo pat mažų dienų. Buvau tiesiog užsidegęs šia idėja. Lankydavausi mišiose, vietinėje savo kaimo bažnytėlėje patarnaudavau apeigų metu. Labai įkvėpė mano dėdė Saulius Tamošaitis – kunigas, daug metų dirbęs Klaipėdoje, o šiuo metu – Telšių seminarijoje. Iš jo daug sužinojau apie tikėjimą, šios bendruomenės gyvenimą. Sprendimui pritarė ir palaikė man artima močiutė, visomis išgalėmis padėjusi patekti į seminariją.

– O kokia buvo kitų reakcija?

– Bendraamžiai juokėsi. Bet man tai nerūpėjo, jaučiau pašaukimą ir buvau tvirtai apsisprendęs dėl savo pasirinkimo. Mačiau tik vieną kelią, ir dvejonės nekamavo. Juolab kad nebuvau užsidaręs ar nuskriaustas gyvenimo vaikas. Turėjau draugų, išeidavau pasilinksminti, šeima mane mylėjo, o sportas sekėsi nuo pat mažų dienų. Ir merginos traukė, tačiau tuomet maniau esantis stipresnis už žemiškus dalykus.

– Mokytis seminarijoje pradėjote būdamas dar labai jaunas. Ar griežtai buvo planuojamas laikas?

– Taip. Galima sakyti, subrendau joje, juk pragyvenau apie šešerius metus. Pamenu, mūsų kursą sudarė šeši žmonės ir jis buvo pats gausiausias. Nedaug kas renkasi tokį kelią. Iš tiesų laikas seminarijoje buvo reglamentuotas. Gyvenau pagal griežtą dienotvarkę, net ir sportui nelikdavo daug laiko. Keldavomės apie šeštą ryto, pusvalandis pasiruošimui, pusryčiai, tada iki pietų – paskaitos. Mokėmės daug įvairių disciplinų, tokių kaip filosofija, lotynų ir kitos kalbos. Vėliau tvarkymosi metas, pamaldos, o vakare – mišios, po kurių turėdavome dvi valandas laisvo laiko savo poreikiams. Jį skirdavau sportui. Laimė, man leisdavo išbėgti į šalia esantį stadioną.

Sankt Peterburgas – Vilkyčiai

– Turite nelietuviškų šaknų. Iš kur esate kilęs?

– Aš gimiau viename gražiausių pasaulio miestų Sankt Peterburge, tėtis kazachas. Tačiau tėvai jau daug metų išsiskyrę, su mama likome gyventi Vilkyčiuose. Kur yra tėvelis, nė nežinau. Jis išvyko, kai man buvo maždaug devyneri, nuo to laiko daugiau nekalbėjome. Kai pradėjau studijuoti seminarijoje, nebuvau jo matęs apie penkerius metus. Gali būti, kad jis savo gimtinėje, Kazachstane.

– Nekilo noras surasti tėvą?

– Žinoma, galvodavau apie tokią galimybę. Tačiau ryšys su juo visiškai nutrūkęs. Juk ne mes su seserimi jį palikome. Jautėme didelį apmaudą, o dabar šios temos stengiamės neliesti.

– Kaip gyvenime atsirado bėgimas? Mėgstate iššūkius?

– Sportuoju jau nuo mažumės. Iš pradžių domėjausi krepšiniu, tačiau nebuvau jame geriausias. Man nestinga ištvermės, tad pradėjau bėgioti. Miestelio lengvosios atletikos treneris pasiūlė rimtai treniruotis, pradėjau dalyvauti įvairiose šalies bėgimo varžybose, gerai sekėsi. Gavau kvietimą atvykti į Klaipėdą ir gerinti savo rezultatus, tačiau gyvenimo su sportu nesiejau, jau buvau tvirtai apsisprendęs mokytis seminarijoje. Todėl išvykau į Telšius.

– Vis dėlto kunigu netapote.

– Ilgainiui ėmė slėgti ramybė. Pradėjau trokšti varžybų, pergalės jausmo. Dalyvauti jose galėjau tik per atostogas. Taigi, grįžęs bėgau 101 kilometrą Nidos ultramaratone, pasisekė – finišavau pirmas. Pirmąkart bėgau tokį didelį nuotolį. Iki tol savo kuklių treniruočių metu daugiausia buvau nubėgęs tik 45 kilometrus. Per tas septynias su trupučiu valandų netekau maždaug trijų kilogramų. Antrąjį varžybų dalyvį lenkiau tik keliomis minutėmis.

Treniravosi tarp pamaldų

– Kaip ruošėtės? Juk tai didelis iššūkis net ir užkietėjusiems bėgikams.

– Treniruodavausi seminarijoje. Kasdien tam turėdavau bent po kelias valandas, tad geru tempu galėdavau nubėgti apie 30 kilometrų. Per savaitę įveikdavau po 170 kilometrų. Mano asmeninis ultramaratono rezultatas buvo pasiektas Vingio parke. Laikas – 7 val. 16 min. Tai greičiausias mano ir kartu trečias rezultatas visoje Lietuvos istorijoje. Kol kas tik keli žmonės yra bėgę greičiau. Jei galimybės leis, tikiuosi kitąmet pagerinti rezultatą ar net pasiekti Lietuvos rekordą.

– Buvo sunku apsispręsti palikti seminariją?

– Taip, tai nebuvo greitas išėjimas, ilgai svarsčiau. Pajutęs sėkmės skonį be bėgimo negalėjau gyventi, norėjosi intensyvinti treniruotes. 25-erių užvėriau seminarijos duris. Siela troško laisvės. Šį kelią renkasi kitokie žmonės. Pamenu, buvo ir labai šviesių, protingų jaunuolių, puikiai išlaikiusių egzaminus ir galinčių pasirinkti bet kurią specialybę. Ir priešingai, manančių, kad jiems tai galimybė pasitempti ar turėti patogų gyvenimą. Tad grįžau į Vilkyčius. Buvau pakviestas dalyvauti pasaulinėse varžybose Gibraltare.

– Kaip sekėsi?

– Iš visų varžybų Europoje šios įsiminė labiausiai. Tai turbūt egzotiškiausia šalis, kurioje teko bėgti. Suvažiavo geriausi pasaulio bėgikai, gyvenome dideliame kruiziniame laive, beveik kaip ponai. Pati gamta nuostabi – bėgant su tavimi nuo medžių sveikinasi beždžionės, svilina didelis karštis. Būtų smagu dar kartą sugrįžti. Svajoju kada nors bėgti Bostono maratone, tai bėgikų Meka. Apskritai egzistuoja šeši aukščiausios klasės ir didžiausi pasaulio maratonai, atviliojantys daugiausia entuziastų. Europoje tai – Berlyno ir Londono maratonai, Amerikoje – Čikagos, Bostono, Niujorko ir vienas Tokijuje. Juose dalyvauti – bėgikų svajonė, čia suvažiuoja geriausieji, ir laimėjimai yra didžiausi. Kitąmet galbūt pavyks dalyvauti Londono maratone – tai yra vos kelios valandos nuo dabartinių mano namų.

Bėgti nepakanka

– Nuo ko priklauso toji sėkmė?

– Kaip mes patys sakome, rezultatui įtakos turi daug faktorių. Neteisinga manyti, kad pakanka tik daug bėgti. Mitybos įpročiai, gyvenimo būdas, fizinis pasirengimas, ištvermė, kūnas turi būti visiškai pasirengęs. Bandau save visaip įkvėpti, juk visuomet norisi kuo geresnio asmeninio rezultato, taip pat deramai atstovauti Lietuvai. Bėgdamas klausau meditacinės arba priešingai – sunkesnės muzikos, tačiau tik treniruočių metu arba prieš varžybas.

– Kodėl palikote Lietuvą?

– Taip jau susiklostė. Po seminarijos įstojau į Klaipėdos universitetą mokytis psichologijos. Pačios studijos man patiko, tačiau nepavyko suderinti jų su darbu ir bėgimu. Negalėjau iš sporto išlaikyti mokamos vietos, todėl nusprendžiau padirbėti užsienyje ir iki šiol tai darau. Dabar treniruojuosi prieš darbą ir po jo. Taip pat tris mėnesius tarnavau Lietuvos kariuomenėje. Savanorystė – puiki patirtis. Tiesą sakant, gyvenome pagal panašią dienotvarkę kaip ir seminarijoje. Tiek, kad joje dominavo akademinis pasiruošimas, o tarnyboje – fizinis. Dabar stengiuosi bent kelis kartus per metus mėnesiui grįžti į Lietuvą, man čia labai patinka. Myliu lietuvišką gamtą. Tik savo vizitus derinu su varžybomis. Bėgimas organizmui tapo geru įpročiu, jis net maištauja, jei ilgiau nebėgi. Nėra energijos, nuotaikos.

– Kokius kriterijus turi atitikti profesionalus bėgikas?

– Jei gali gyventi iš bėgimo, o kūno stiprinimas – tiesioginis tavo darbas, gali vadintis profesionalu. Ir mes gauname tam tikras stipendijas, tačiau nesame tikrieji profesionalai, neuždirbame pakankamai iš sporto. Apskritai Lietuvoje tokių profesionalių yra tik trys moterys, dalyvaujančios olimpinėse varžybose ir rodančios itin gerus rezultatus.

Įkvėpė draugę

– Bėgimas dabar yra tapęs savotiška mada. Ir gyvenimo draugę užkrėtėte?

– Taip, bėgikų tik daugėja. Yra tokių, kurie apsiauna bėgimo batelius dėl fotografijos ar dėl įvaizdžio, bet tai vis tiek geriau nei nuolatinis sėdėjimas baruose. Ir mano draugė anksčiau bėgiojo kur kas mažiau nei dabar. Mums susipažinus jos rezultatai pagerėjo. Kaip tik ir susitikome bėgimo varžybose, kur ji savanoriavo. Kartu esame jau pusantrų metų. Tai pirmoji mano ilga, rimta draugystė.

– Prieš kelias savaites Vilniaus maratone finišavote trečias. Bėgo apie 16 tūkstančių dalyvių iš pusšimčio pasaulio valstybių. Kokių ambicijų dar turite?

– Tai buvo jubiliejinis, penktasis mano 42 kilometrų nuotolio bėgimas. Iš tiesų susirinko bėgikai iš viso pasaulio, tikra sėkmė atbėgti trečiam. Įdomu tai, kad šiame maratone triumfavo etiopas, antrasis buvo vilnietis. Tiesa, vienam bėgikui varžybos baigėsi liūdnai, tačiau nuo to niekas nėra apsaugotas. Mirtis gali ištikti bet kada, galbūt tai tiesiog sutapimas. Būna tokių, kurie pervertina savo galimybes. Kūnas mums siunčia ženklus ir reikia jų paisyti. Tiesa, šiam sportui amžiaus ribų nėra, žinau bėgančių septyniasdešimtmečių. Galbūt į prizines vietas jie nepretenduoja, tačiau šauniai įveikia maratonus. Pats artimiausiu metu ketinu grįžti į Londoną. Kitais metais čia noriu dalyvauti šimto kilometrų pasaulio čempionate. Na, o šiandien Nidoje bėgsiu 21 kilometrą. Tačiau tai nėra mano rungtis. Galima tapti šimto kilometrų čempionu, tačiau gerokai nuo kitų atsilikti pusės maratono bėgimo distancijoje.

Vizitinė kortelė

Gimė 1987 m. vasario 20 d. Sankt Peterburge, Rusijoje.

Baigė Vilkyčių pagrindinę mokyklą.

Mokėsi Telšių vyskupijos licėjuje, vėliau – Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje.

Mokėsi psichologijos Klaipėdos universitete.

2009 m. tapo bėgimo Nida–Būtingė 101 km čempionu.

2010 m. Lietuvos čempionas 100 km bėgimo distancijoje.

2011 m. Lietuvos čempionas 100 km bėgimo distancijoje.

2011 m. Baltijos šalių taurės 100 km čempionas.

2012 m. Lietuvos vicečempionas 100 km bėgimo distancijoje.

2012 m. Baltijos šalių 100 km taurė – vicečempionas.

2013 m. Lietuvos vicečempionas 100 km bėgimo distancijoje.

2013 m. Baltijos šalių 100 km taurė – trečia vieta.

2013 m. įvykdė sporto meistro normatyvus.

2015 m. Lietuvos maratono 42 km vicečempionas.

2015 m. Vilniaus tarptautiniame maratone užėmė trečią vietą.

Penkis kartus atstovavo Lietuvos rinktinei Europos ir pasaulio čempionatuose.