Kaip praneša Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Kauno priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, gyventojai pirmiausia rado vieną sprogmenį. Vėliau, sulaukus išminuotojų, buvo iš viso rasti penki.

Pranešama, kad teritorija, kurioje buvo rasti sprogmenys, aptverta, per naktį joje budėjo policijos pareigūnai. Nurodoma, kad nukenksminimo darbai bus vykdomi šviesiu paros metu.

Kaip pranešė Vidaus reikalų ministerija, A. Bilotaitė susitiks su Šakių rajono meru Raimondu Januševičiumi, vietos teisėsaugos institucijų vadovais. Su jais ministrė aptars viešojo saugumo situaciją rajone, taip pat civilinės saugos ir gyventojų pasirengimo galimoms ekstremaliosioms situacijos klausimus.

Vakare ji dalyvaus diskusijoje-susitikime su gyventojais, kur bus pristatytas naujausias visuomenės nuomonės tyrimas apie saugumo situaciją Marijampolės apskrityje, apžvelgta kriminologinė situacija Šakiuose, civilinės saugos parengtis. 

Ministerijos ir Policijos departamento iniciatyva pernai rudenį bendrovės „Spinter tyrimai“ vykdyta apklausa rodo, kad 45 proc. Marijampolės apskrities gyventojų žinotų kaip elgtis ekstremaliųjų situacijų atveju. Visoje Lietuvoje taip manančių buvo 52 procentai.

Tai yra vienas prasčiausių vertinimų lyginant su kitomis apskritimis.

Tik 26 proc. Marijampolės apskrities gyventojų žinotų kaip elgtis Astravo AE avarijos atveju, 36 proc. – karo pavojaus atveju, o 46 proc. – potvynio atveju.

Palyginus su visos Lietuvos gyventojais, šios apskrities gyventojai daug prasčiau pasiruošę apsisaugoti nuo stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių: vos dešimtadalis turi pasirengę veiksmų planą, 15 proc. – turi namuose gesintuvą, penktadalis – žino kur yra artimiausia priedanga.

Kaip pranešė Policijos departamentas, penktadienį, apie 12 val., Šaulių gatvėje, bute, sprogus dujų balionui nukentėjo 1970 metais gimęs gyventojas, jis paguldytas į Kauno ligoninę.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas pranešė, kad po dujų nuotėkio įvykus sprogimui namo viduje, išdužo visi buto langai, nukentėjęs gyventojas iškrito pro langą.

Iš namo išnešti visi daiktai, kurie galėtų užsidegti, perlieti vandeniu. Namo konstrukcijos patikrintos termovizoriumi.

Į įvykio vietą atvykęs Šakių miesto meras Raimondas Januševičius kartu su civilinės saugos skyriaus pareigūnais ir šilumos tinklų atstovais spręs, kur apgyvendinti kitus namo žmones.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo.

PAGD duomenimis, 9.29 val. pranešta, kad Šakių rajone, Kiaulupių kaime, rasti sprogmenys, įvestas planas „Skydas“. Budėta įvykio vietoje, kol rastus du 105 mm skersmens Antrojo pasaulinio karo laikų artilerijos sviedinius išminuotojai sunaikino vietoje.

Anot PAGD, 16.16 val. pranešta, kad Telšių rajone, Vainočių kaime, Geležinkelio gatvėje, rastas sprogmuo, įvestas planas „Skydas“. Paaiškėjo, kad atliekant kasimo darbus, rasti panašūs į sprogmenis daiktai. Nustatyta, kad rasti 4 artilerijos sviediniai (150 mm, 2vnt. 105 mm ir 85 mm skersmens). Ugniagesiai budėjo įvykio vietoje, kol atvykę išminuotojai sprogmenis išsivežė.

Kaip pranešė Policijos departamentas, apie 7.55 val., Šakiuose, J. Basanavičiaus gatvėje, automobilis „Ford Galaxy“, vairuojamas 64 metų vyro, partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusį nepilnametį.

13-metis gydomas ambulatoriškai.

Dėl avarijos pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Tos pačios dienos rytą, apie 8 val., Panevėžyje, Beržų ir Staniūnų gatvių sankryžoje, nenustatytas automobilis partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusį 17-metį.

Mašina iš įvykio vietos nuvažiavo.

Nukentėjusysis gydomas ambulatoriškai.

Dėl įvykio pradėta administracinio nusižengimo teisena.

Apie 15 val. Plungėje, J. Tumo-Vaižganto gatvėje, automobilis „Saturn Vue Hybrid“, vairuojamas 58 metų moters, partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusią 16-metę.

Pradėta administracinio nusižengimo teisena.

PAGD duomenimis, 11.56 val. pranešta, kad Vilniuje, Karačiūnų gatvėje, rastas sprogmuo, įvestas planas „Skydas“. Paaiškėjo, kad miške rastas sprogmuo. Ugniagesiai budėjo, kol atvyko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono išminuotojai ir sprogmenį sunaikino įvykio vietoje.

Anot PAGD, 20.27 val. gautas pranešimas, kad Šakių rajone, Sintautų miestelyje, Juozo Pikčilingio gatvėje, rastas sprogmuo, įvestas planas „Skydas“. Ugniagesiai budėjo įvykio vietoje, kol atvykę išminuotojai rastą 81 mm vokišką minosvaidžio miną susprogdino laukuose.

Septynmetė Evita laiką po pamokų leidžia su mama viename iš Šakių parkų. Mergaitė sako, kad labai mėgsta įvairias sūpynes ir kitas pramogas.

„Mėgstu čiuožti, suptis, sportuoti, laipioti“, – kalbėjo mergaitė.

Mergaitės mama antrina, kad akyviems vaikams viešos žaidimų aikštelės yra tikras išsigelbėjimas.

„Reikia žiūrėti, kad tie vaikai būtų užimti, kad sportuotų, išsidūktų dėl emocinės būklės“, – sakė Evitos mama.

Tačiau dabar situacija tokia, kad Evitai ir kitiems vaikams Šakiuose beliko galimybė laiką leisti labiau suaugusiems nei vaikams pritaikytose aikštelėse, kur įrengti treniruokliai. Vos pernai pastatyta vaikų žaidimų aikštelė – aptverta „STOP“ juosta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Čia kabėjo dvejos sūpynės, dabar jos nukabintos, nes nesaugi danga“, – kalbėjo Sintautų bendruomenės centro pirmininkė Ingrida Jakaitienė.

Visuomenės sveikatos specialistai visoje Lietuvoje tikrina vaikų žaidimų aikštelių saugumą. Daugiausiai problemų rasta Šakiuose, kur iš keturiolikos aikštelių net dešimt jų turėjo pažeidimų.

„Nenurodytas savininko telefono numeris, bendrosios pagalbos numeris, kokiai amžiaus grupei skirta žaidimo aikštelė. Buvo rasta nuodingų augalų. Danga neatitinka reikalavimų“, – sakė NVSC Šakių skyriaus vedėja Brigita Mikalauskienė.

Atradus pažeidimus, draudžiama naudotis aikštelėmis. Vietos bendruomenė šokiruota tokiomis žiniomis.

„Buvo prašoma didžiąją dalį aikštelių aptverti. Buvo pasakyta, kad jei aikštelės neatitiks visų reikalavimų, reikės aikšteles nugriauti“, – sakė Šakių bendruomenių asociacijos tarybos narys Mindaugas Kantautas.

„Tai yra vienintelė vieta, kur vaikai gali pažaisti. Susitinka ir mamos pabendrauti“, – kalbėjo I. Jakaitienė.

Esą, netinka ne tik seniau pačių bendruomenių statytos aikštelės, bet ir visiškai naujos. Dalis aikštelių buvo pastatytos iš Europos Sąjungos pinigų. Bendruomenės sako, kad jei reikėtų gražinti pinigus, bankrutuotų.

Pasak bendruomenės atstovo, klausimų kelia ir dar vienas reikalavimas – kasmet privaloma atlikti aikštelių patikrą, kuri mokama.

„Už aikštelių patikrą kasmet reikia mokėti pinigus. Tų tikrinančių įmonių tikrai nėra daug. Bendruomenės net neturi tų lėšų“, – kalbėjo M. Kantautas.

„Patikrą atlieka akredituotos įstaigos, kurios turi tam tikrus sertifikatus“, – sakė B. Mikalauskienė.

Savivaldybės atstovai sako, kad miestas patirs didžiulių nuostolių, jei reikės aikšteles nugriauti.

„Galiu pasakyti, kad šitos aikštelės pritaikymas, kad ji atitiktų visus reikalavimus, kainuos ne mažiau kaip 20 tūkst. eurų“, – teigė Šakių savivaldybės vicemeras Darius Jakavičius.

Tačiau visuomenės sveikatos specialistai laikosi savo. Svarbiausia – saugumas.

„Vaikų sveikata ir sauga turėtų būti pirmoje vietoje“, – kalbėjo B. Mikalauskienė.

Bendruomenė turi sutvarkyti vaikų žaidimų aikšteles per kelis mėnesius.

Kaip pranešė Policijos departamentas, trečiadienio paryčiais, apie 3.45 val.,  Draugystės 1-ojoje gatvėje, ūkiniame pastate kilo gaisras.

Atvykus ugniagesiams, pastatas degė atvira liepsna.

Per gaisrą pastatas sudegė. Įtariamas padegimas. Nuostolis nustatomas.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu.

Dar vienas ūkinis pastatas Šakiuose degė antradienio vakarą – 20.12 val. buvo gautas pranešimas apie gaisrą Žalgirio gatvėje.

Atvykus ugniagesiams, ūkiniame pastate iš garažo rūko dūmai. Atidarius garažo duris, paaiškėjo, kad viduje degė lengvasis automobilis BMW X3.

Automobilis buvo ištrauktas į lauką. Per gaisrą sudegė visos lengvojo automobilio degiosios detalės. 

Policijos departamento duomenimis, apie 22.45 val. Gimnazijos gatvėje esančiame parke kilus konfliktui, 1984 metais gimęs Pagėgių pasienio rinktinės pareigūnas sukėlė fizinį skausmą vyrui, gimusiam 1985 metais.

Pareigūnas įvykio metu buvo ne tarnyboje.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

– Ką gyvenime veikia žmonės, darantys tokius neįprastus dalykus?

– Greitai bus 21 metai, kaip kartu kuriame gyvenimo nuotykį. Turime dešimtmetę dukrą Austę ir šešiolikmetį sūnų Mantą. Vytautas su broliu Gediminu vadovauja šeimos verslui – bendrovei „Jakelio žvakės“. Mūsų žvakių fabrikas jau beveik 30 metų Kaune gamina rankų darbo žvakes ir eksportuoja jas į 30 pasaulio šalių. Aš kurį laiką dirbau įvairiose didžiosiose šalies ir tarptautinėse įmonėse, kol galiausiai prieš kelerius metus irgi prisijungiau prie šeimos verslo.

– Kokie jausmai užplūdo, kai pirmą kartą apsilankėte apleistame dvare?

– Ši vieta turi nepaaiškinamą aurą. Tai jautėme nuo pat pirmų žingsnių sode. Tiesa, žengti juos nebuvo labai paprasta, nes pats dvaras, jo aplinka buvo kritinės būklės, paversti šiukšlynu.

Pamenu, buvo saulėtas rugsėjo rytas. Su Vytautu užlipę Žemosios Panemunės piliakalniu patekome į paslaptingą, voratinkliais apraizgytą sodą, per kurį einantis takelis atvedė prie labai apleistų, griūvančių, paskendusių šiukšlėse ir brūzgynuose dvaro rūmų. Kadangi visada turėjome lakią vaizduotę, tai jau eidami tuo siauru dilgėlėtu sodo taku įsivaizdavome, kaip ta pati aplinka galėtų atrodyti ją sutvarkius.

Smegenys: Gediminas, Justina, Rasa, Vytautas – bendraminčių kompanija, šiuo metu prižiūrinti dvaro aplinką ir besirūpinanti dvaro įveiklinimu, kad ateityje jis taptų istoriniu, kultūriniu ir pramoginiu traukos centru. Jakelių šeimos archyvo nuotr.

– Kodėl panorote įsigyti būtent Žemosios Panemunės dvarą, kurio išlikusios, grubiai tariant, tik sienos? Ar daug kitų dvarų prieš išsirinkdami šį apžiūrėjote?

– Esame aktyvūs žmonės, nemėgstame stovėti vienoje vietoje, nuolat ieškome naujų iššūkių ir įdomių patirčių. Tai darome ne tik darbinėje veikloje, bet ir asmeniniame gyvenime: prieš penkiolika metų patys kūrėme pirmus bendrus namus, prieš dešimtmetį – antrus, o prieš penkerius metus atšventėme įkurtuves naujame žvakių fabriko pastate.

Nors anksčiau neturėjome nei svajonės, nei tikslo įsigyti dvarą, jis į mūsų gyvenimą atėjo natūraliai. Visada norėjome veikti kažką naujo, kas mums patiems, taip pat ir aplinkiniams, teiktų džiaugsmą, keltų gerų emocijų – žodžiu, būtų įdomu ir nekasdieniška. Žiūrinėjome įvairaus tipo nekilnojamojo turto objektus, tačiau specialiai dvaro neieškojome – juo labiau XVII a. didikų Sapiegų rūmų (juokiasi).

Dvarų kultūros pažinimas (bent jau man) prasidėjo net ne Lietuvoje. Kadaise esu dirbusi šampano namuose ir daug keliavusi po Šampanės regioną. Ten žavėjausi, kaip gražiai viskas sujungta į vieną visumą – istoriniai pastatai, asmenybės, ūkis, šalies istorija ir paveldas.

Jakelių šeimos archyvo nuotr.

– Ar, prisiminusi patirtus įspūdžius, buvote pagrindinė šio dvaro pirkimo iniciatorė?

– Tikrai ne. Mūsų visų keturių patirtys skirtingos, taip pat ir charakterio savybės, kurias sujungus gimsta naujų idėjų, naujų projektų. Sprendimą priėmėme per kelis mėnesius. Apsisprendus beliko judėti viena kryptimi – tik pirmyn. Pamažu į projektą įtraukėme ir savo vaikus, dar Vytauto brolį Gediminą ir jo žmoną Justiną. Dabar visi kartu rūpinamės dvaro priežiūra, įveiklinimu ir jo atkūrimo planais.

– Labai smalsu, kaip į jūsų pirkinį reagavo vaikai?

– Mantas ir Austė – tikri miesto vaikai, todėl iš pradžių į mūsų pirkinį žiūrėjo šnairokai. Jie norėjo ir toliau vasaras leisti nerūpestingai, kaip įprasta šiuolaikiniams vaikams, o mes vežėme juos į aplinką, prie kurios kūrimo, manėme, turi prisidėti visi. Teritorija didžiulė – 18 ha, pradžioje visi plušome iš peties. Teko surinkti daug šiukšlių, išnaikinti daug piktžolių, tad natūralu, kad vaikai purkštavo, nesuprasdami, ką tie jų tėvai sumąstė. Dabar, kai aplinka gražėja ir galima nuvykus į vietą tiesiog pasilepinti vaizdu, jų pozityvumas irgi didėja.

– Galbūt per tuos keletą metų, kol tvarkėte aplinką, patyrėte netikėtų atradimų?

– Iš tiesų atsirado dalykų, kurių pirkdami dvarą iš pradžių nė neįvertinome. Pirma – tai atradimo džiaugsmas. Juk atrandame vis naujų istorinių detalių apie dvarą ir tikime, kad šie atradimai tęsis dar ne vienus metus. Antra – tai bendravimas su įdomiais žmonėmis iš mokslo, kultūros ir meno pasaulio. Su jais mus suveda dvaras, jo istorija ir šiandiena. Labai džiugina valstybinių institucijų, tokių kaip Kultūros paveldo departamentas, Panemunių regioninis parkas, Šakių rajono savivaldybė, pozityvus požiūris ir didelė pagalba sprendžiant iškylančius klausimus.

– Įsigiję dvarą, pradėjote nuo aplinkos tvarkymo ir istorinių šaltinių tyrimų?

– Taip. Tikrai nesitikėjome, kad istorijos pėdsakai mus atves net iki XVII a. didikų Sapiegų giminės, čia pastačiusios dvaro rūmus ir kitus dvarui priklausančius pastatus.

Iš pradžių teko iš visų rūmų erdvių išvežti šiukšles ir supuvusias, sugriuvusias konstrukcijų nuolaužas, kad galėtų būti atlikti architektūriniai ir polichromijos tyrimai. Suradome archeologinio tyrimo ataskaitas, darytas prieš 30 metų. Pagal atliktus tyrimus ir gautas išvadas galime teigti, kad Žemosios Panemunės dvaras yra vienas svarbiausių pastarųjų metų paveldo atradimų ir kad jame gyveno be galo iškilios istorinės asmenybės, kurios kūrė mūsų valstybės gyvenimą, – pradedant Lietuvos didžiąja kunigaikštyste ir baigiant nepriklausoma tarpukario Lietuva.

Jakelių šeimos archyvo nuotr.

– Kaip savo dvarą įsivaizduojate po penkerių ar dešimties metų? Gal jau turite viziją, kokią veiklą vykdysite, – rengsite ekskursijas, edukacijas ar menininkų plenerus?

– Šiuo metu rengiame projektinius pasiūlymus. Nuo pat pradžių norėjome, kad šią vietą atrastų gamtos, istorijos ir kultūros mylėtojai. Todėl jau šį pavasarį pradėjome kviesti į pažintines-istorines ekskursijas. Jose dalijamės atrasta ir neįtikėtinai turtinga dvaro istorija, kuri prasideda nuo X–XI a. ir tęsiasi iki pat šių dienų.

Be to, šių metų gegužę, pražydus obelims (sode jų daugiau nei 660!), kvietėme visus gamtos mylėtojus į pikniką. Kaip patys sakome, tarp milijonų obelų žiedų. Šiais metais, mūsų džiaugsmui ir nuostabai, į kvietimą atsiliepė gausus būrys dvaro svečių, taip pat gegužę Kauno apskrities viešoji biblioteka surengė kultūrinį edukacinį renginį dvaro parko erdvėse.

Ateityje kviesime klasikinės muzikos mėgėjus, rengsime festivalius, plėsime bendradarbiavimą su mokslo, meno ir kultūros bendruomenėmis. Norime, kad atgimęs dvaras atlieptų šiuolaikinės visuomenės kultūros ir poilsio gamtoje poreikius, teiktų žmonėms atokvėpio ir įkvėpimo erdvę.

Teko surinkti daug šiukšlių, išnaikinti daug piktžolių, tad natūralu, kad vaikai purkštavo, nesuprasdami, ką tie jų tėvai sumąstė.

 

– Ar galėtumėte trumpai papasakoti dvaro istoriją? Pasufleruoti, kuo jis ypatingas? Intriguojate faktu, kad dvaras pastatytas ant Kryžiuočių ordino pilies liekanų?

– Ne kasdien taip nutinka, kad įsigijęs visų pamirštą, seną daiktą ir nupūtęs nuo jo dulkes supranti, jog tavo rankose – nešlifuotas deimantas. Žemosios Panemunės dvaras – gyvas XVII a. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorijos liudininkas. Legendos pasakoja, kad renesansiniai dvaro rūmai buvo pastatyti ne tuščioje vietoje, o anksčiau čia stovėjusios kryžiuočių gynybinės pilies vietoje. Aišku, kol kas tai tik legendos. Tačiau atlikti archeologiniai tyrimai dvaro teritorijoje esančiuose piliakalniuose nukelia mus net į bronzos amžių.

Beveik per 400 metų iki šių dienų išlikęs dvaras priklausė garsioms didikų ir kunigaikščių giminėms – Sapiegoms, Čartoriskiams, Tiškevičiams. Tarpukariu jo savininkas buvo žurnalistas ir visuomenės veikėjas Valentinas Gustainis. Gaila, kad V. Gustainio palikuonys, prieš 30 metų atgavę senelio turtą, juo nesirūpino ir leido dvaro rūmams labai sunykti.

– Prie dvaro yra didelis senas sodas, kuriame auga daugiau nei 600 įvairių rūšių obelų. Rudenį spausite sultis, gaminsite obuolių sidrą?

– Beveik atspėjote. Ir tiesų dvaro teritorijoje yra išlikęs didžiulis senų obelų sodas. Didesnės dalies dabartinių medžių amžius siekia 70–100 metų, tačiau turime ir gerokai senesnių obelų. Pomologai padėjo nustatyti šešiolika istorinių obelų veislių, o dar dešimt genotipų liko neatskleisti. Kai pražysta vaismedžiai, pas mus ypač gražu. Tuomet dvaras tiesiog paskęsta baltų obelų žiedų jūroje, o rudenį užaugina didžiulį obuolių derlių. Dalį jo sunaudojame savo šeimos reikmėms – spaudžiame sultis, eksperimentuojame su natūralios fermentacijos sidru, o kitą dalį mielai suvartoja sodą lankančios stirnos.

– Kaip ruošiatės sudominti žmones šia vieta, kad gandas apie Žemosios Panemunės dvarą pasklistų po visą Lietuvą?

– Esame dėkingi gausiam būriui istorikų, architektų, kitų specialistų, padėjusių Žemosios Panemunės dvaro istorijai vis labiau ryškėti ir atgimti, kad būtų papasakota ir perduota ateities kartoms. Kadangi skaitmenizacijos procesas sparčiai vyksta tiek mūsų, tiek kitų šalių archyvuose, daug laiko paieškoms skiriu ir pati, o kiekviena naujai atrasta istorinio paveikslo detalė suteikia labai daug džiaugsmo.

Istorija gyva, kai ja dalijamasi, todėl, visų pirma, dalijamės ja Žemosios Panemunės dvaro feisbuko paskyroje. Aš su malonumu vedu istorines pažintines ekskursijas dvare. Tai puikus būdas įprasminti viso gausaus specialistų būrio ir mano pačios naktimis atliekamo darbo pastangas. Kokia nauda, jei mūsų atrasta informacija nuguls stalčiuose arba ją žinos tik siauras tam tikrų sričių specialistų ratas?

Jakelių šeimos archyvo nuotr.

– Šiandien jūsų laisvalaikis – bemiegės naktys ir mintys apie dvarą?

– Galima sakyti ir taip (juokiasi). Vis tiek didžioji dalis infomacijos suplaukia pas mane. Bendradarbiauju su daugeliu Lietuvos istorikų, kurie jau pažįsta tiek mane, tiek ir Žemosios Panemunės dvarą. Nesidalyti negaliu, nes kalbama apie tikrai išskirtines asmenybes, kūrusias Lietuvos valstybę. Manau, net daugeliui netoliese gyvenančių žmonių naujai atrasta šio dvaro istorija buvo ir tebėra didėlė naujiena.

– Tačiau jūs juk nesate istorikai?

– Ne. Jei kažkas man būtų pasakęs prieš trejus metus, kad aš gebėsiu skaityti lenkiškai, būčiau tik smagiai nusikvatojusi. Šiandien lenkų kalba (ja buvo rašomi visi senieji dokumentai)  randu daug informacijos, nes lietuviškai jos beveik nėra. Džiugu, kad dauguma raštų jau yra suskaitmeninti. Skaitai vieną, kitą, trečią pastraipą, o po kiek laiko, žiūrėk, jau imi suvokti prasmę.

Panašiai radau ir labai vertingą užuominą apie knygą, kurią užsisakiau iš Lenkijos. Kai ėmėme su vyru ją skaityti, radome ištisus skyrius apie gyvenimą mūsų Panemunės dvare XVIII a. Tai knyga-dienoraštis, kurį parašė bajoras, panašiu metu gyvenęs dvare – dar prieš kazokų užpuolimą 1813 m. Po šio įvykio jis emigravo, o emigracijoje rašė dienoraštį, kurį pavyko rasti vienam iš lenkų istorikų.

– Ar galima spėti, kad Žemosios Panemunės dvaras jūsų šeimai ilgainiui taps savotiška vasaros rezidencija?

– Dvaras jau dabar mums ir atokvėpio, ir įkvėpimo rezidencija. Juolab kad jis yra labai netoli – tik apie 40 km nuo Kauno. Veiklos ir darbų čia begalė. Tiesą sakant, būdami dvare pamirštame miestą ir jame likusius rūpesčius. Vietoj jų pasineriame į begalinį atradimų, ramybės ir įkvėpimo šaltinį. Esame gamtos vaikai, todėl net ir keliaudami svečiose šalyse mieliau renkamės užmiestį ir gamtą nei didmiesčius.

Kovo mėnesį verslo reikalais viešėjome Japonijoje. Nors Tokijo parkuose žydėjo sakuros, supratome, kad tas technologijų miestas su daug betono mūsų nežavi. Pats sakurų žydėjimas truputį romantizuotas. Kuo prastesnis vaizdas Lietuvoje, kai žydi mūsų medžiai?! Galbūt po šios kelionės mums ir gimė mintis: jei galima džiaugtis sakuromis, kodėl gi nepasidžiaugus lietuviškų obelų žydėjimu?

– Ar žmonės, atvykdami pas jus į svečius, gali atsivežti ir savo augintinius?

– Žinoma. Gyvenimas dvaro ritmu džiugina ne tik mus, bet ir mūsų pačių augintinius. Savaitgalio dvaro sode visada laukia mūsų šeimos draugas, hovavartų veislės šuo Gibsas. Galbūt sutapimas, o gal ir likimas, kad šios veislės šunys taip pat turi istoriją, datuojamą jau nuo XIV a. Šių šunų tėvynė – Vokietija, o istoriniais laikais jie buvo skirti pilių ir dvarų teritorijoms apsaugoti. Ne mažiau smagiai dienas dvare leidžia Gedimino ir Justinos Havanos bišonas vardu Milas. Tad į dvarą kviečiame ne tik šalies istorija ir kultūra besidominčius lankytojus, bet ir draugiškai nusiteikusius jų keturkojus draugus. Erdvės čia daug – vietos užteks visiems.