Istorijos audrose

Atkaklumu A.T.Antanaitis pasižymėjo jau nuo mokyklos metų. Tol siuntė visokią medžiagą (žinutes, eilėraščius) „Šaltinėliui“, kol buvo išspausdinta jo žinutė apie Naujamiesčio pradinės mokyklos ekskursiją į Panevėžį, o jubiliejinį 1938 m. „Šaltinėlio“ numerį papuošė ir jo, kaip žurnalo bendradarbio, portretas. Jau šeštoje septintoje Panevėžio berniukų gimnazijos klasėse atsiskleidė kaip aktyvus literatas. Tą jo veiklą kiek pristabdė sovietinė okupacija ir tai, kad, pašalinus iš gimnazijos septintos klasės už antisovietinį Spalio revoliucijos metinių paminėjimą, teko net slapstytis.

Vokiečių okupacijos metais jis ne tik grįžo į Panevėžio gimnaziją, bet ir visa jėga atsidavė abiem savo gyvenimo aistroms – literatūrai ir teatrui. Vytautas Beliūnas straipsnyje „Draugo“ laikraščiui, be kita ko, rašė: „Vokiečių okupacijos metais A.T.Antanaitis lankė Juozo Miltinio dramos studiją. Patiko. (...) Taip tapo sceninio humoro ir satyros vaidybinės grupės „Antras kaimas“ vadovu, režisieriumi, aktoriumi, libretų autoriumi. (...) Mokydamasis berniukų gimnazijoje, „Meno kuopos“ susirinkimuose skaitė savo eilėraščius, noveles, o būdamas septintoje klasėje – ištraukas iš rašomo romano "Vėjas ir jaunystė". 1942 / 43 m. buvo išrinktas kuopos valdybos sekretorium, 1943 / 44 m. jam patikėtos ir pirmininko pareigos.“ (Nuo Lemonto iki Panevėžio / Vytautas Beliūnas // Draugas. – D. 2. – 2004, vas. 7, p. 3).

1944 m. liepą pasitraukęs į Vakarus, A.T.Antanaitis gyveno Vokietijoje, kur krovė bėgius, dengė stogus, dirbo pašto tarnautoju, mokytojavo, Vailhaime, Ludvigsburge lankė dažymo ir dekoravimo, mūrininkų, siuvėjų kursus. Siuvėju, dažytoju trumpai teko dirbti ir JAV, tik tai, aišku, buvo laikini užsiėmimai, kaip ir lemtingas darbas pianinų fabrike, kur jis susitiko su Mariumi Katiliškiu, Antanu Škėma ir kitais.

Portretas: A.T.Antanaitis 1941-aisiais, kai degė aistra teatrui ir literatūrai. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Tiesa, likimas A.T.Antanaitį dar šiek tiek pamėtė. Kai 1949 m. išvyko į JAV, atrodė, kad ten ir liks, bet 1951–1953 m., tarnaudamas JAV kariuomenėje, vėl grįžo į Europą. Zalcburge dirbo žvalgyboje – apklausinėdavo iš Rusijos grįžusius karo belaisvius vokiečius, o paskui, 1951 m., tarnaudamas kariuomenėje, baigė radijo mokyklą Lince, Austrijoje, ir dirbo radistu kurortiniame Celio prie Zė miestelyje, kuriame buvo radijo stotis. Ši specialybė, jam suteikusi tam tikrų privilegijų kariuomenėje, buvo naudinga ir dirbant JAV lietuvių radijo laidų vedėju (1971–1988 m.).

Tai buvo tas kritikas, kuris tiek gyvai bendraudamas, tiek spaudoje ar radijuje nesirinko žodžių ir kartu pasverdavo kiekvieną savo žodį apie tuos, kuriuos mylėjo ir vertino.

Šeiminė laimė

Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, JAV patrauklus, žodžio kišenėje neieškantis jaunuolis nestokojo merginų dėmesio – apie tai liudija jų nuotraukos su dedikacijomis ir paties A.T.Antanaičio komentarais, saugomos VU bibliotekos Rankraščių skyriuje, A.T.Antanaičio fonde. Bet pats A.T.Antanaitis rimtai į tuos santykius nežiūrėjo. Tiesa, JAV susipykęs su dėde dėl jam peršamos pastarojo meilužės dukros, buvo susiradęs artimą draugę Ireną Bežonytę, su kuria susirašinėjo ir kariuomenėje. (Emilijos Antanaitytės-Vaitiekūnienės užrašyta istorija apie brolio Algirdo pasitraukimą į Vakarus ir įsikūrimą JAV, gimines ir artimuosius. VU bibl. Rankr. skyrius. F. 270–249, l. 19 v., 24 v.).

Jai ištekėjus už lenkų karininko, o A.T.Antanaičiui grįžus į JAV, į jo gyvenimą pasibeldė didžioji meilė, vardu Auksė. 1960 m. spalio 29 d. vedęs Auksę Rimkutę, liko jai ištikimas visą gyvenimą, o pora džiaugėsi nemažu būriu vaikų ir vaikaičių. Išaugino keturias dukras: Guodą, Dainą, Gailę Indrę ir Jūrą, įsirengė namą Čikagos priemiestyje Lemonte.

Jo sesers užrašytuose atsiminimuose apie šį laikotarpį rašoma: „Aš galvoju, kad daug padėdavau namuose prižiūrint vaikus, maudant, maitinant, paūgėjusias vesdavau į liet. šešt. mokyklą. Auksė mėgo pamiegoti. Keisdavau vystyklus, juos skalbdamas ir tvarkydamas. Vienkartiniai vystyklai atsirado tik Jūrai gimus. Ir jie buvo gana brangūs, neprieinami. Pirmą mašiną nusipirkom tik apsivedę, nes Auksė mokėjo vairuoti nuo 11 metų (traktorių pas tėvus), o nuo 13 metų vairuoja automobilį. Visos mergaitės (išskyrus Indrę) vairuoja ir turi automobilius. Moka ir Indrė, tik neturi automobilio. Gimus visiems vaikams nusipirkau 9 vietų automobilį.“ (Emilijos Antanaitytės-Vaitiekūnienės užrašyta istorija apie brolio Algirdo pasitraukimą į Vakarus ir įsikūrimą JAV, gimines ir artimuosius. VU bibl. Rankr. skyrius. F. 270–249, l. 20).

Užaugusios Guoda ir Gailė buvo ištikimos tėvo palydovės Čikagos poezijos dienose, buvo jų skaitovės ir dainorėlės, tik į humoro grupės „Antras kaimas“ programas kažkodėl nebuvo įtrauktos.

Emigracija: iš JAV į Austriją grįžęs A.T.Antanaitis dirbo žvalgyboje. 1951 m. žiema, Insbrukas. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Aštri plunksna

Literatūros kritikas, žurnalistas A.T.Antanaitis pasižymėjo savitu, lakonišku, kandžiu stiliumi, suderino minties gilumą ir provokuojančias antraštes bei humorą. Tai buvo ne poza – A.T.Antanaitis taip jautė ir taip gyveno. Toks jis atsiskleidė ir laiškuose – tiek dalykiniuose, tiek ir asmeniniuose.

Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomi keletas A.T.Antanaičio laiškų Kaziui Barėnui ir Panevėžio gimnazijai. A.T.Antanaičio laiškų yra ir Biržų krašto muziejuje „Sėla“, vienas jo laiškas iš Čikagos Bernardui Brazdžioniui dėl informacijos apie M.Katiliškį yra saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Algirdo Titus Antanaičio laiškas Bernardui Brazdžioniui. Čikaga. 1981 12 29. MLLM BBR GEK 5510).

Daugiausia A.T.Antanaičio rankraštinės medžiagos: nuotraukų, dokumentų, įvairios humoro grupės „Antras kaimas“ medžiagos, straipsnių mašinraščių ir surinktos straipsniams medžiagos saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (F. 270 yra 328 saugojimo vienetai įvairių dokumentų ir nuotraukų, perduoti šiam skyriui per du kartus, vienu aktu 224 s. vnt., kitu aktu 104 s. vnt.). Dėkodami šios bibliotekos rankraščių skyriaus darbuotojams už maloniai suteiktas gražias A.T.Antanaičio įvairių gyvenimo tarpsnių nuotraukas, neįkainojamus sesers Emilijos Antanaitytės-Vaitiekūnaitės užrašytus A.T.Antanaičio atsiminimus apie jo pasitraukimą į Vakarus bei įsikūrimą JAV, taip pat jo laiškus broliui, mamai, galime pasidžiaugti, kad ir KAVB, J.P.Palukaičio rankraščių fonde, turime septynis A.T.Antanaičio laiškelius ir originalią grupės „Antras kaimas“ reklamą (A.T.Antanaičio fonde VU bibliotekos Rankraščių skyriuje yra daug grupės „Antras kaimas“ medžiagos ir dar septyniolika šios grupės koncertų skelbimų).

Laisvalaikis: A.T.Antanaitis 1952 m. Celyje prie Zė (Austrija), restorane žaidžia šachmatais. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

A.T.Antanaičio laiškeliai J.P.Palukaičiui ir dar vienas laiškelis jam, dėkojant už atsiųstą knygą, yra pavyzdys betarpiško, nefamiliaraus bendravimo, konkretūs susirašinėjusiems ir mažai ką pasakantys nežinantiems aptariamų situacijų ar straipsnių „Dirvoje“ pasirodymo konteksto. Laiškeliai be datų ir be straipsnių pavadinimų, kuriems rengta medžiaga. Tiek recenzijose, tiek šiuose laiškuose A.T.Antanaitis nebijojo prisipažinti, kad kažko nemėgsta a priori, nors nėra lankęsis to asmens koncerte, spektaklyje ir pan. Taip viename laiške J.P.Palukaičiui dėkoja už publikuotą žinutę su nuotrauka apie vienos bobos dainininkės koncertą, nors jos nėra girdėjęs ir abejoja, ar ji ko verta, o ta boba – garsi JAV lietuvių dainininkė Apolonija Stoškutė (A.T.Antanaičio laiškelis J.Pr.Palukaičiui. 1959. KAVB. Jono Prano Palukaičio rankraščių fondas. RF 8–169, l. 1).

Straipsnyje apie teatrą Kaune, kai vėl buvo grįžęs į Lietuvą, taip pat rašo nenuėjęs į vieną džiazo festivalio renginį, nes pagailėjęs pinigų, bet pasitikįs Žilvine Petrauskaite ("Kauno dienos“ žurnaliste), kad ji teisingai apibūdina renginį (Teatro sezonas Kaune... ir visas tas džiazas / Algirdas Titus Antanaitis // Akiračiai. –1996, Nr. 5, p. 13).

Net ir JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija "Antram kaimui" pasidžiaugė, bet čia pat pastebėjo, kad geriau būtų skyrę naują sceninį gramofoną.

Kultūros apžvalgininkas

A.T.Antanaitis rašė romanų, novelių, poezijos ar visos lietuvių literatūros vienais ar kitais metais apžvalgines recenzijas ir jau vien tuo buvo išskirtinis, nes dauguma literatūros kritikų tokių apžvalginių recenzijų vengė. Jo parengtos literatūros, teatro ir apskritai kultūrinio gyvenimo Lietuvoje ir išeivijoje panoramos „Margutyje“ (kol jį redagavo tragiškai žuvęs Algimantas Mackus), V.Kavolio redaguojamuose „Metmenyse“, poleminės, atviros minties „Akiračiuose“ (kuriuose bendradarbiavo nuo pat įsikūrimo) atskleidė ne tik įvairių sričių kūrėjų indėlį literatūros, meno, žurnalistikos, kultūros procesų raidai, bet ir jų tarpusavio neakivaizdinę sąveiką, įgalinančią vertinti tos srities pasiekimus ir trūkumus, atskleisti tam tikras raidos tendencijas, kurios, žvelgiant į kiekvieną kūrėją atskirai, neišryškėtų.

Akimirka: 1952 m. su Resi Feldkirch, Austrija. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Žinoma, A.T.Antanaitis rašė taip pat daug įprastų recenzijų apie kažkurio autoriaus neseniai išleistą knygą, pastatytą spektaklį, įvykusį koncertą ir pan. Nevengė rašyti ir apie kultūrinį gyvenimą okupuotoje Lietuvoje, užsitraukdamas kraštutinių patriotų nemalonę.

Įsitraukęs į literatūrinį gyvenimą „Naujienų“ laikraštyje, „Akiračiuose“ jau galėjo pagrįstai teigti, kad išeivijos literatūrinį gyvenimą pažįsta beveik 100 proc., juo domėjosi nepaviršutiniškai, labai daug skaitė. Toje recenzijų, kultūrinio gyvenimo reportažų gausoje, aišku, būta ir to, ką pats autorius parašė ir užmiršo arba buvo pasirinkęs paviršutinišką vertinimo stilių. Vis dėlto daugumai A.T.Antanaičio recenzijų, straipsnių būdingos pastangos pasikapstyti giliau.

Neatsitiktinai jo archyve yra likę nemažai surinktos medžiagos apie įvairius kūrėjus, nes tik gerai juos pažindamas, net ir tuos, su kuriais buvo daug bendravęs, drįsdavo pateikti vienokių ar kitokių įžvalgų. Tai buvo tas kritikas, kuris tiek gyvai bendraudamas, tiek spaudoje ar radijuje nesirinko žodžių ir kartu pasverdavo kiekvieną savo žodį apie tuos, kuriuos mylėjo ir vertino. Jo vertinimuose yra ir daug humoro, ironijos, net sarkazmo, ir intymaus atsivėrimo bei akademinio rimtumo, rašant apie draugus, tokius kaip M.Katiliškis, Henrikas Nagys, A.Mackus, kurių kūrybą pats labai gerai vertino, noriai pristatydavo, ne kartą kėlė ant pjedestalo ir skaudžiai išgyvendavo dėl nepakankamo jos įvertinimo (pvz., dėl M.Katiliškio kiek pavėluoto įvertinimo už jo „Miškais ateina ruduo“, kai džiaugėsi, kad, vienai premijai nuplaukus, kitą šis autorius vis dėlto gavo ir ta premija, kaip matome iš A.T.Antanaičio laiškelio, jau iš anksto buvo aplaistyta: A.T.Antanaičio laiškelis J.Pr.Palukaičiui. 1959. KAVB. Jono Prano Palukaičio rankraščių fondas. RF 8–169, l. 1).

Matęs daug užkulisinių premijų skyrimo srovių, pats tame procese ne kartą dalyvavęs, apskritai labai skeptiškai vertino įvairių premijų skyrimą, gana pagrįstai įtardamas, kad komisijų nariai kai kurių kūrinių nė neperskaitydavo, o ir ne visi autoriai galėjo pakliūti į vertinamųjų sąrašą, tad premijomis, pasak jo, nebūtinai įvertinami patys geriausieji. Net ir JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija "Antram kaimui" pasidžiaugė, bet čia pat pastebėjo, kad geriau būtų skyrę naują sceninį gramofoną, kurio jau labai reikia (Premijos ir kūryba / Algirdas T.Antanaitis // Akiračiai. – 1982, Nr. 2, p. 9–10). Kai P.Naujokaitis pareiškė, kad A.Vaškelio kritika dėl 1982 m. Lietuvių rašytojų draugijos premijų paskyrimo pareikšta netinkamu tonu, esanti nekultūringa ir užgauli, A.T.Antanaitis citata iš paties Pr.Naujokaičio pasisakymo leido suprasti, kad pastarasis kuo pats kvepia, tuo kitus tepa (Žodžiai pamoko, pavyzdžiai patraukia / Algirdas Titus Antanaitis // Akiračiai. – 1982, Nr. 5, p. 14).

Afiša: humoro grupės „Antras kaimas“ reklama. 1986 m. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

A.T.Antanaitis nevengė ir aštrokos polemikos su įvairių leidinių bendradarbiais, redaktoriais (pvz., su „Varpo“ redaktoriumi Antanu Kuču). Daug tokios polemikos matome „Akiračių“ rubrikoje „Atvirai kalbant“, kurią vienokiomis ar kitokiomis įžvalgomis ir užpildydavo A.T.Antanaitis. Tiesa, kartais prisiimdavo ir taikdario vaidmenį įvairių politinių krypčių kovoje spaudos puslapiuose. A.T.Antanaitis visada su humoru žvelgė į gyvenimą ir tai jam padėjo be pykčio, argumentuotai reaguoti net į atvirus užgauliojimus. Neatsitiktinai A.T.Antanaičio rašytas vienas jo parengtos knygos „Antras kaimas“ skyrius pavadintas „Juokiamės pirmiausia iš savęs“ (Juokiamės pirmiausia iš savęs / Algirdas Titus Antanaitis // Antras kaimas: Veidai ir tekstai / sudarė Algirdas Titus Antanaitis. – Čikaga: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1989, p. 45–60).

"Antro kaimo" programose netrūko ir saviironijos, provokuojančio įsikūnijimo į savo vaizduojamus personažus ne tik vaidinimuose, bet ir grupės reklamose, gyvenime už scenos, o pats A.T.Antanaitis, tėviškai vadinamas humoro grupės prievaizda, vienoje jos reklamoje pavaizduotas tampantis grupės artistus tarsi kokias marionetes už virvučių. Iš tikrųjų to nebuvo, bet kaip kitaip, jei ne su humoru parodysi, kad jo buvo pilna visur.

Pokalbių su savo aprašomais herojais ar neformalių žurnalistų susiėjimų nuotraukose A.T.Antanaitis nepozuoja, neslepia rankoje turėtos taurelės ar cigaretės, jis tiesiog vaidina save ir tai jam puikiai pavyksta. Nevaidinsime ir mes, kad A.T.Antanaičio gyvenimas jau išgliaudytas kaip riešutai ant vaišių stalo. Šios pabiros tegu būna pretekstu pasidomėti, koks buvo Algirdas Titus – įdomi, bet nepakankamai pažinta ir įvertinta asmenybė.

Buvo laikomas vertybe

Iškiliai V.Šiugždinio asmenybei Mokytojo vardas prilipo neatsitiktinai. Tarpukariu VDU studijavęs romanistiką, V.Šiugždinis 1938–1939 m. stažavosi Nansi (Prancūzija) universitete, įgijo teisę mokyti prancūzų kalbos ir literatūros. "Vis stebėdavausi, kad mokėjo aštuonias kalbas, kad per visus istorinius mūsų šaliai virsmus išsaugojo švarią lietuvių kalbą", – prieš septynerius metus kalbėjo šiemet miręs žinomas vertėjas, redaktorius, kultūrologas Petras Kimbrys.

P.Kimbrys teigė nepažinojęs kito žmogaus, kuris lotyniškai mintinai giedotų viduramžių giesmes ir graikiškai cituotų tekstus iš "Iliados" ir "Odisėjos". V.Šiugždinis bičiuliavosi su dailininku Liudu Truikiu, literatūros kritiku, vertėju, žurnalistu Valiu Drazdausku, vienu žymiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos rašytoju ir kultūros veikėju Juozu Grušu, pulku režisierių, aktorių ir tiesiog intelektualų. Bendravusieji su V.Šiugždiniu tvirtino – jautėmės tarsi prisilietę prie didžiausių žmonijos vertybių.

P.Kimbriui, ilgai ieškojusiam kreipinio į V.Šiugždinį, šis pats pasiūlė vadinti jį Mokytoju. V.Šiugždinis iš tiesų visą gyvenimą mokytojavo, ypač palankiai atsiliepdamas apie savo darbą Kauno jėzuitų gimnazijoje. Tačiau ne dėl mokytojavimo V.Šiugždiniui artimi žmonės vadino jį Mokytoju.

Dėkojo A.Tarkovskis

Pasak prieš kelerius metus kalbinto Nepriklausomybės akto signataro Algirdo Patacko, Mokytojas kartą prisipažino, kad pokariu jam buvo nesmagu vaikščioti Laisvės alėja – visas tautos žiedas buvo išvežtas į Sibirą, dalis sušaudyta, kiti žuvo miškuose, o jis išvengęs tokios lemties. Gal todėl, kad buvo vedęs komunistinio pogrindžio veikėjo dukrą.

Nepaisant minėtų V.Šiugždinio vedybų, 1953 m. jis buvo atleistas iš darbo, o jo kūryba, vertimai, o ypač – Oskaro Milašiaus, retai būdavo spausdinami. Tačiau V.Šiugždinis netapo disidentu klasikine šio žodžio prasme. Jis buvo disidentas savo nepalaužiama dvasia, nepataikavimu valdžiai, režimui – tokia Mokytojo laikysena imponavo jo mokiniams.

Mokytojas, nepaisant jo kūrybos ignoravimo, atkakliai rašė ir vertė tai, kas jam atrodė svarbu. Beje, būtent per O.Milašiaus kūrybos skaitymus V.Šiugždinis įgijo dar daugiau bičiulių, dalis jo išverstų į rusų kalbą O.Milašiaus kūrinių sukėlė didžiulį Rusijos inteligentijos susidomėjimą. Tie vertimai buvo skaitomi žymaus rusų rašytojo, ignoravusio sovietų cenzūrą, Vasilijaus Aksionovo bute. Po vieno tokio vakaro V.Šiugždinį pasiekė netikėtas laiškas – režisierius Andriejus Tarkovskis dėkojo už galimybę prisiliesti prie O.Milašiaus kūrybos.

Dvasios šviesa

Pasak režisieriaus Gyčio Padegimo, Mokytojas ir atrodė, ir elgėsi taip, tarsi būtų Prancūzijos meno akademijos narys. "Jis buvo mūsų, jo mokinių, guru, Mokytojas. Jo namuose girdėdavome naujausius Vakarų rašytojų, poetų vertimus, Mokytojo kandžius ir kartu su švelniu atspalviu juokelius. Mokytojo namuose mes gaudavome neįprasto sovietmečiui bendravimo injekcijas. Tai buvo geros dvasios ir intelekto namai.

Režisierius prisiminė, kad paskutiniais V.Šiugždinio gyvenimo metais nutarė Šiaulių dramos teatre pastatyti O.Milašiaus 1914 m. parašytą pjesę "Mefibosetas". V.Šiugždinis ją išvertė, bet scenoje pamatyti nespėjo – mirė.

Bendravusieji su V. Šiugždiniu tvirtino – jautėmės tarsi prisilietę prie didžiausių žmonijos vertybių.

Aktorė Doloresa Kazragytė pirmą kartą išvydo V.Šiugždinį praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje Kauno dramos teatre. Jo antrajame aukšte buvo režisieriaus Jono Vaitkaus kambarys – ten buvo skaitoma V.Šiugždinio versta Jeano Cocteau pjesė "Žmogaus balsas". Skaitomo vertimo klausėsi ir pats vertėjas.

"Jis vilkėjo šviesius marškinius ir tamsiai mėlyną švarką. Tas žmogus švytėjo. Iš vidaus. Norėjosi su juo būti, jo klausytis – šis mano noras netrukus išsipildė, tačiau pjesės, deja, neleido teatre statyti, – apgailestavo aktorė. – Ir tik todėl, kad ją vertė Vaclovas Šiugždinis. Kuo jis buvo nusikaltęs anuometinei valdžiai? Ogi tuo, kad vertė garsaus stačiatikių teologo, vėliau nužudyto Aleksandro Menio raštus, O.Milašių, bet svarbiausia – jo vertimus spausdino KGB nekenčiama "Katalikų kronika".

"Nors tėtis buvo didelėje valdžios nemalonėje, tačiau savo gyvenimu ir kūryba įrodė, kad galima rašyti ir versti tai, ką nori net ir tada, kai kūrybos publikavimui dega raudona šviesa. Jis turėjo ypatingą savo pasaulį, į kurį neįsileisdavo išorinio purvo. Vis vertė ir vertė iš įvairių kalbų žinomų autorių kūrinius, nors žinojo, kad tie vertimai nebus spausdinami. Todėl jį laikiau tikru fanatiku, dideliu mažu žmogumi", – kalbėjo V.Šiugždinio dukra Loreta.

D.Kazragytė prisiminė vieną pirmųjų savo apsilankymų pas V.Šiugždinį jo bute, kai jo šeima iš buto Laisvės alėjoje išsikraustė į Žaliakalnį.

"Įėjau į prieškambarį ir iškart patekau į miniatiūrinį jo darbo kabinetėlį, kuriame stovėjo nedidelis darbo stalelis, lentynos su knygomis, pora foteliukų, kukli lovelė. Jis pats išvirė man arbatos – žmona, kurią jis vadino "mano mergaitė", nepasirodė ir niekada nepasirodydavo vėliau man atėjus... Atsimenu, kalbėjome apie O.Milašių. V.Šiugždinis man sakė, kad prabudęs pirmiausiai pažvelgia į Kristaus, o paskui – į O.Milašiaus paveikslą ir taip pradedąs savo dieną", – prisiminė D.Kazragytė.

Beje, aktorė iki šių dienų yra išsaugojusi kelias dešimtis V.Šiugždinio verstų O.Milašiaus eilėraščių. Šį kūrėją jis vertino kaip savo širdies balsą.

Režimo nepalaužtas

"Kai vertėjas atsidūrė ligoninėje, pirmą kartą išvydau jį nesiskutusį, – pasakojo D.Kazragytė. – Ant jo galvos buvo uždėtas kažkoks tinklelis. Paprašė atidaryti prie lovos stovėjusios spintelės stalčių – jame pamačiau Evangeliją ir rožinį. Paprašė jį paduoti – pasakė "rožančių". Apie mirtį jis kalbėjo ramiai, sakydamas, kad tai yra išsivadavimas, tačiau kartu tvirtino negalįs dovanoti tiems žmonėms, kurie visą gyvenimą nepaliko jo ramybėje. Tarsi apgailestaudamas, kad negali atleisti jį ir sūnų Liną kankinusiai KGB, jis paspaudė savo karščiuojančia ranka manąją. Iš jo akies kampučio neskustu skruostu nuriedėjo ašara..."

Kai V.Šiugždinis grįžo iš ligoninės namo, D.Kazragytė nuėjo jo aplankyti. Sutiko vaikštinėjantį gatvėje. Vilkėjo tamsų paltą, šviesius marškinius, galvą dengė įprasta juoda beretė. "Jis, skleisdamas ypatingą šviesą, visada rengdavosi pedantiškai tvarkingai ir visada prašydavo perduoti linkėjimus mano sūnui Tomui. Kai V.Šiugždinis mirė, buvo pašarvotas Šv.Antano bažnyčios rūsyje – tada dar nebuvo šarvojimo salių. Atsimenu, naktį ten budėjome drauge su V.Šiugždinio sūnumi Rimantu, žinomu smuikininku, keliolika jaunų žmonių. Ir tą naktį sklido V.Šiugždinio šviesa, nebuvo jokio gedulo. Prieš akis vis regėjau neužmirštuoles, kuriomis, augančiomis po jo buto langais, jis taip džiaugdavosi", – prisiminė D.Kazragytė.

Liūdna dėl rankraščių

Anot L.Šiugždinytės, tėtis supirkdavo šeimai visus produktus, slaugė du sūnelius ir dvi dukreles, kai šie sirgdavo, šluostė jiems ne tik nosis.

"Jis mylėjo vaikų mamą – mes niekada negirdėjome tėvų pykstantis. Mūsų namuose visada buvo daug knygų ir muzikos: sesuo skambino fortepijonu, brolis grojo smuiku, o tėtis dažnai namie dainuodavo prancūziškai. Tėtis turėjo keturis brolius ir sesę, kurią jis labai mylėjo. Buvo labai ištroškęs žinių, gebėjo džiaugtis mažais dalykais ir gilintis į gyvenimo filosofiją, mokėjo bendrauti ir su labai išsilavinusiais žmonėmis, ir su paprastais kaimiečiams.

Tėtis turėjo puikų humoro jausmą, nevengė autoironijos, garsėjo prancūzišku bendravimo lengvumu bei elegancija, buvo giliai tikintis. 

Tėtis turėjo puikų humoro jausmą, nevengė autoironijos, garsėjo "prancūzišku" bendravimo lengvumu bei elegancija, buvo giliai tikintis, – teigė dukra Loreta. – Mūsų namuose rinkdavosi labai daug to meto menininkų: Petras Venslovas, Doloresa Kazragytė, Dalia Teišerskytė, Gytis Padegimas, Kęstutis Genys, Virginija Kochanskytė, Algirdas Patackas, Vitoldas Masalskis, Petras Kimbrys ir kt. Jiems ir man jis liko žmogiškumo, dvasingumo ir geranoriškumo pavyzdys. Liūdna, kad negaliu rasti rėmėjų, kurie padėtų išleisti nespausdintus tėčio rankraščius, tačiau džiaugiuosi, kad likimas man lėmė turėti tokį tėvą."

Iš biografijos faktų

Gimė 1911 m. rugpjūčio 16 d. Kaune.

Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno su tėvais Rusijoje.

1921 m. grįžo į Lietuvą.

Dirbdamas "Spindulio" spaustuvėje, baigė gimnaziją, įstojo į VDU, kur studijavo romanistiką.

1938–1939 m. stažavosi Nansi (Prancūzija) universitete, įgijo teisę mokyti prancūzų kalbos ir literatūros.

1939–1971 m. mokytojavo Kauno ir kitų miestų mokyklose.

Nuo 1925 m. iki gyvenimo pabaigos vertė iš prancūzų, ispanų, lenkų, rusų kalbų poezijos ir prozos kūrinius, dramos veikalus. Tarp išverstų autorių – Oskaras Milošas, Paulis Éluard'as, Theophile Gautier, Arthuras Rimbeau, Tadeuszas Różewiczius, Henri Barbusse, Marguerite Duras, Jeanas Cocteau, Jaque LeClerq, René Laurentinas, Romainas Rollandas ir daugybė kitų.

1936 m. išleido pirmąją savo poezijos knygą "Amžini stabai". Sovietmečiu kai kuriuos jo vertimus spausdino "Literatūra ir menas", "Nemunas". 1998 m. pasirodė antroji knyga "Stabai sudužo", kurią savo lėšomis išleido D.Teišerskytė. Buvo išleista daug religinio turinio knygų, kai kurie jo vertimai.

Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje yra saugomi šeimos perduoti V.Šiugždinio asmens ir tarnybos dokumentai, jo originalūs kūriniai, vertimai iš prancūzų, ispanų, lenkų, rusų ir kitų kalbų, korespondencija, ikonografinė medžiaga.

Mirė 1988 m. lapkričio 22 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

2014 m. Kaune, ant Laisvės al. 101 pastato, kur su šeima jis gyveno 1942–1980 m., atidengta V.Šiugždiniui atminti lenta (aut. skulptorius Danielius Sodeika).

Spalio 5-ąją Kauno tvirtovės III forte buvo parodytas unikalus vaizdo ir garso spektaklis "Atminties poternos. Pirmoji dalis".

Garsai aidi iš visur. Atrodo, jie skverbiasi pro betoną ir laiką. Užgroja arfa, kažkur tolumoje pasigirsta soprano atliekama melodija. Tai Roberto Schumanno "Im wunderschonen Monat Mai" ("Tą nuostabią gegužę"). Laisvai liejasi romantiškos eilės iš ciklo "Poeto meilė". Iš ekrano žvelgia jauni ir pagyvenę Kaizerio kariai. Tarp jų tikrai yra poetų. Visi mylėjo ir buvo mylimi.

Gyvai atliekamos muzikos, elektronikos, teksto, vaizdo projekcijų visuma nukelia ekskursijos dalyvius į Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario, partizaninio pokario laikus. Skamba R.Schumanno, Richardo Strausso, Giacomo Puccini, Sergejaus Rachmaninovo, Piotro Čaikovskio, šiuolaikinės muzikos grupės NB8 ART, kompozitoriaus Igno Juzoko muzika, operos solistės Julijos Karaliūnaitės balsas, Viktorijos Smailytės pirštai pravirkdo arfą, Edvino Cilindzo – akordeoną. Muzikai pritilus prabyla aktorius Simonas Dovidauskas.

"Iki kito karo. Kurio nebus", – taria balsas. Žiūrovai dar nesiskirsto. Vaišinasi forto arbata.

"Tai, ką mes kuriame, galima pavadinti muzikine-vaizdine kultūros archeologija, – sakė idėjos, scenarijaus, vaizdo projekcijų autorius, spektaklio režisierius Ričardas Rickevičius. – Gilinamės į konkrečioje vietovėje įvairiais laikotarpiais gyvenusių žmonių ir įvykių ženklus, žmonių jausmus, gyvenimus, likimus."

Anot žinomo menininko, tai geriausiai atskleidžia tų laikų filmuota medžiaga, fotografijos ir, žinoma, muzika, kurios žmonės klausėsi, dainos kurias dainavo.

"Kai žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo vokiečių, rusų kareivių, Nepriklausomos Lietuvos karininkų ir ju šeimų narių, Lietuvos partizanų veidus, matome gyvus žmones. Tuomet dar gyvus, laimingus, viltingus. Niekas tą fotografavimo akimirką dar nežinojo, kas bus. O buvo. Vieni žuvo nuo kulkų, dujų ar siaubingų didžiosios Bertos sviedinių sprogimų Kauno tvirtovės fortuose, kiti – tremtyje, pokario miškuose. Bet šį vakarą, jie visi buvo gyvi ir žvelgė į mus iš trečiojo forto kareivinių skliautų. Ir tai jaudino", – pastebėjo R.Rickevičius.

Buvo žiūrovų, kurie braukė ašarą. Tiek salėje, tiek stebėdami transliaciją internetu. "Tai geriausias įrodymas, kad mūsų papasakota istorija pasiekė protus ir širdis", – sakė jis.

Kauno tvirtovės parko direktorius, karo istorikas, prof. dr. Valdas Rakutis priminė: prieš 100 metų lapkričio 11-ąją Pirmasis pasaulinis karas, tarpukariu vadintas Didžiuoju, nusinešęs 12 mln. žmonių gyvybę, baigėsi.

"Visą gyvenimą studijuoju ir bandau suprasti karus, o šitas spektaklis leidžia ir suprasti, ir pajausti, kas yra karas. Ši tvirtovė prisimena ir liudija karo laikus ir tarsi klausia: žmogau, paskui ką eini? Paskui laikiną vertybę ar paskui tikrus dalykus. Pirmajame pasauliniame kare visos didžiosios valstybės pralaimėjo – neteko valdų, subyrėjo imperijos. Kas laimėjo? Laimėjome mes, nes atsirado palankios prielaidos paskelbti Lietuvos nepriklausomybę", – sako istorikas.

Renginys vyko Kauno tvirtovės tarpsritinio kultūros paveldo festivalio "Baterija" metu.

* Poterna (pranc. poterne) – požeminis koridorius (galerija), jungiantis atskiras forto ar kito įtvirtinto gynybinio statinio dalis. Naudojama karių saugiam judėjimui, taip pat įvairioms požeminėms komunikacijoms pravesti.

Misija iš pašaukimo

Prancūzų ir lenkų garbinamas O.Milašius Lietuvoje yra nepelnytai primirštas, įsitikinęs vienas iš renginio iniciatorių prof. Alvydas Laiškonis.

"Lietuvos valstybei ruošiantis švęsti 100-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines privalu prisiminti, kaip vis dėlto buvo sunku atkurti mūsų valstybę. Dar sudėtingiau buvo pasiekti, kad ją pripažintų ir kitos šalys. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Lietuva beveik 120 metų išnyko iš pasaulio žemėlapių. Tad naujai šaliai reikėjo šauklių, diplomatų, kurie kalbėtų apie Lietuvą, garsintų ją ir jos praeitį. Tokių žmonių buvo labai nedaug, bet vienas iš jų buvo širdimi lietuvis, Prancūzijoje žinomas O.Milašius", – diplomato indėlį į Lietuvos valstybingumo atkūrimą nusakė A.Laiškonis.

Renginio metu prisiminimų apie O.Milašiaus asmenybę pynę audė ir Vilniaus universiteto profesorė Genovaitė Dručkutė. Anot jos, labiausiai stebina poeto ir diplomato apsisprendimas tarnauti Lietuvai – iki 1918 m. neegzistavusiai, tarsi iš nebūties išnirusiai valstybei.

Skulptūra Fontenblo bus pastatyta 2018 m., tad laiko dar šiek tiek turime.

Užmezgęs ryšius su nepriklausomybę ką tik paskelbusios Lietuvos delegacija, vos šiai atvykus į Prancūziją, O.Milašius tapo būtinu tarpininku Lietuvai ieškant ryšių su Prancūzijos politikais, naujo Europos žemėlapio braižytojais. Jau kitų metų sausį O.Milašius paskirtas Lietuvos delegacijos diplomatiniu sekretoriumi Taikos konferencijoje, dar po metų – oficialiu Lietuvos įgaliotiniu Prancūzijoje, nors oficialiai šias pareigas jis ėjo jau nuo 1919 m. gruodžio. Tad diplomato indėlis į beatsikuriančios Lietuvos ryšius su Prancūzija yra sunkiai įkainojamas.

Prasmingas projektas

G.Dručkutė susirinkusiesiems priminė ir poetinę O.Milašiaus pusę. Kūrėjas savo eilėmis skleidė žinią apie Lietuvą, o versdamas į prancūzų kalbą lietuvių tautosaką propagavo mūsų šalies kultūrą.

"Kas įvyksta, kai viename asmenyje susitinka poetas ir diplomatas? – retoriškai klausė profesorė. – O.Milašius ir būdamas diplomatu išliko ištikimas pirmajam intuityviai pajustam ir sąmoningai plėtotam poeto pašaukimui. Jis – ir poetas, ir diplomatas. O jo poetinė ir vėliau pasireiškusi politinė vaizduotė suteikė O.Milašiui sparnus."

Profesorės žodžius paliudijo aktorės Karolinos Paliulis prancūziškai skaitomos O.Milašiaus eilės, alsuojančios meile Lietuvai.

Kauno publikai pristatyta ir skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo sukurta O.Milašiaus skulptūra, kurią grupelė entuziastų, poeto gerbėjų užsimojo padovanoti Fontenblo miestui, kuriame diplomatas praleido ne vienus metus.

Reziduodamas šiame mieste ir pristatęs miesto bendruomenei projekto idėją, K.Pūdymas sulaukė didelio miesto gyventojų, vietos valdžios ir O.Milašiaus asociacijos narių palaikymo. Bronzinė O.Milašiaus skulptūra minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-metį turėtų iškilti Fontenblo bibliotekos kieme.

Į dangų žvelgiančio poeto skulptūra Į Kauną buvo atgabenta tik vienai dienai – vėliau iškeliavo į Paryžių, kur gruodžio pradžioje bus pristatyta tarptautiniame kolokviume.

Entuziastų frankofonų iniciatyva paremtas projektas vykdomas iš O.Milašiaus asmenybei neabejingų piliečių aukų. Vienas iš skulptūros dovanojimo iniciatorių, Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos komiteto narys prof. A.Laiškonis įsitikinęs: projektui reikalingą 20 tūkst. eurų sumą pavyks surinkti, nes svarbiai Lietuvos istorinei asmenybei parodyti dėmesį panoro nemažai žmonių.

"Skulptūra Fontenblo bus pastatyta 2018 m., tad laiko dar šiek tiek turime. Tikiu, kad ir daugiau žmonių atkreips dėmesį į O.Milašiaus pagerbimo svarbą", – kalbėjo jis.

Pagarbos ženklai

Sveikinimo žodį renginiui ir iniciatyvai tarė ir Lietuvos garbės ambasadorius Prancūzijoje Ričardas Bačkis. Ambasadorius priklauso 50 metų jubiliejų atšventusiai Prancūzijos O.Milašiaus bičiulių draugijai, kurios tikslas – garsinti poeto ir diplomato vardą Prancūzijoje, populiarinti jo kūrybą. Būtent ši draugija kartu su Prancūzijos nacionaline biblioteka ir rengia kolokviumą, kuriame bus pristatyta skulptūra.

Bronzinė poeto figūra su knyga po pažastimi ir paukšteliu – ne atsitiktinis vaizduotės kūrinys. "Poetas mokėjo prisijaukinti paukščius. Juos kviesdavo švilpdamas Richardo Wagnerio operos melodijas. Be to, jis devynerius metus gyveno "Juodojo erelio" viešbutyje. Ironiška, bet O.Milašius netgi mirė šaukdamas iš narvelio ištrūkusią mylimą kanarėlę – jį ištiko infarktas", – kūrinio kodus iššifravo skulptorius K.Pūdymas. Dvikalbė prancūziška ir lietuviška knyga – nuoroda į diplomato prancūziškąją ir lietuviškąją pusę.

"Minint 140-ąsias poeto gimimo metines, 2017-uosius Fontenblo miesto savivaldybė paskelbė O.Milašiaus metais. Sukaktį paminėjo ir Baltarusija, kadangi poetas gimė Čerėjos dvare – dabartinėje Vitebsko srityje. O mes, lietuviai, kuriems ši istorinė asmenybė davė daugiausia, smarkiai atsiliekame", – apgailestavo prof. A.Laiškonis.

Maža to, daugelis ministrų buvo likę už istorikų tyrimų lauko. Mat labiau tyrinėtos buvo prezidentų, ministrų pirmininkų, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrų biografijos, o finansų, vidaus reikalų, susisiekimo, teisingumo, žemės ūkio ministrų veikla, personalijomis nebuvo giliau domimasi.

"Santakai" pradėjus domėtis pastarųjų likimais, pavyko aptikti net trijų ministrų sušaudymo ir jų kūnų užkasimo vietovę pamaskvėje. Tęsdama žurnalistinį tyrimą, "Santaka" prašo atsiliepti buvusio vidaus reikalų ministro Juliaus Čapliko ir teisingumo ministro Antano Tamošaičio, kurie 1941 m. liepos 30-ąją buvo drauge sušaudyti su vidaus reikalų ministru Kazimieru Skuču ir užkasti Komunarkoje, artimuosius ar gimines. Prašom skambinti tel. (8 37) 302267 arba rašyti e.paštu: v.skucaite@kaunodiena.lt.

Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) vykstančioje Austrijos ir Baltijos šalių menininkų parodoje "Istorijų pasakojimas" eksponuojamas Dainiaus Liškevičiaus projektas "Ramybė" pasakoja kauniečių – 43-iuoju numeriu pažymėto namo buvusioje LTSR 25-mečio g. ir jo kooperatyvo "Ramybė" – istoriją.

"Noriu papasakoti savo daugiabučio istoriją, – sako D.Liškevičius ir išnyksta iš visuomeninio gyvenimo, nes, kaip aiškina pats: – Dar turiu truputį pafilmuoti, pasiimti vieną daiktą, kurį daro kiti... Blogai, kai negali pats pagaminti – nežinai, ar tie kiti spės laiku, ar tikrai sugebės..."

Paslapčiomis mąstau, kad daugiabučio istoriją jau bandė papasakoti Dailės akademijos fotografijos ir medijos katedros studentas Ronaldas Gutmanas savo bakalauriniame videodarbe, tačiau istorija nelygu istorijai, o studentas – meistrui.

Pasakojimus, kaip žinome, nepakanka tiesiog apžvelgti, juos reikia perskaityti ar išklausyti, tad iš žiūrovo ši paroda NDG reikalauja kiek daugiau laiko ir atidumo. Žinoma, kad visa tai atsiperka, apsimoka, nors tokį pigų mainų terminą net nesmagu vartoti.

Žinios, istorijos žinios, kurių pagrindu tapo ne vienas šios parodos kūrinys, formuoja mūsų pasaulio suvokimą ir ne tik, bet pradžioje tiesiog sugrąžinančios ten, kur prabėgo vaikystė, – į paprastą sovietinį daugiabutį.

Šventės daugiabučio kieme

Aš irgi užaugau penkiaaukščiame, vadinamojoje chruščiovkėje, ten praleidau ne tik vaikystę, bet ir gariūnmetį, tačiau apie mūsų namą nieko panašaus, ką pasakoja D.Liškevičius, negalėčiau papasakoti.

D.Liškevičiaus istorija pasakoja: namo gyventojai buvo itin patriotiškai nusiteikę, net gėles sodindavo tautinės vėliavos spalvų – raudonos, žalios, geltonos. Tik šiomis spalvomis buvo dažomi suoliukai ir kiti objektai. Neįtikima, pamanau. Bet visai tikėtina, kad kažko panašaus negalėčiau atrasti netgi visame savo vaikystės Vilniaus Savanorių pr. rajone. Tačiau viename iš archyvinių filmų, demonstruojamų menininko kūrinyje, namo kieme matome ilgą eilę baltomis staltiesėmis padengtų stalų, nukrautų valgiais – 1999 m. švenčiama Žolinė. Groja muzika, sakomos kalbos.

Netikėtai prisimenu, kad ir mūsų namo gyventojai toje tolimoje vaikystėje švęsdavo vestuves kieme, o mes bėgdavome kaulyti saldainių ir gaudavome tų šokoladinių, nelabai pakitusių iki dabar, – "Raudonoji aguona". Taigi vestuves švęsdavo ten, kur ir gyveno, viešai. Gal restoraną užsakyti buvo sudėtinga, o gal tiesiog atrodė, kad "taip reikia", aplinkinių namų gyventojų akivaizdoje, niekam nepykstant, kad iki paryčių groja muzika, kaip, beje, ir laidotuves – laiptinės gyventojai būtinai eidavo atsisveikinti su mirusiuoju.

Šiukšles kaimynas, mano žaidimų draugo Robkės tėtis, nešdavo apsirengęs dryžuota pižama, avėdamas šlepetes, bent jau šiltesniuoju metų laiku ateidamas gerokai anksčiau, su pasimėgavimu pratęsdamas lūkuriavimo procesą, pasikeisdamas naujienomis.

Taigi pakito aprangos kodas, neliko 18 val. į daugiabučio kiemą atvažiuojančios šiukšlių mašinos – nespėjai grįžti tam laikui, pats kaltas, gyvenk su dvokiančiu kibiru namie!

Patriotiškasis ir nelabai

Ne, mūsų namas buvo ne tik ne patriotinis, net žaidimų draugas Vycka nelabai mokėjo lietuviškai, muzika grodavo taip pat iš rusiškų filmų dainų repertuaro, o name priešais Tarybinės armijos dienos proga vienas veteranas, išėjęs į balkoną, garsiai sveikindavo visus, išrėždamas kalbą ir išgerdamas stopkę degtinės. Pasipuošęs, žinoma, karine uniforma ir medaliais – kaip priklauso. Toks tas užmirštasis aprangos kodas.

Taigi aš gyvenau Vilniuje, labai jau proletariškame Raudonosios armijos pr., tad patriotizmo, paprastos ramybės ar Ramybės jame visada buvo mažai. Tačiau tuo ir įdomus D.Liškevičiaus kūrinys – nejučia pradedi lyginti, svarstyti, kaip tos sovietmečio patirtys vienur dubliuojasi, o kitur ir ryškiai skiriasi, klausti – kodėl?

Ir visai gali būti, kad skiriasi rajonai, nes manajame buvo apgyvendinti visokie perėjūnai iš "plačiosios sovietinės tėvynės". Nebijau sakyti perėjūnai, nes būtent Radonosios armijos pr., arba vadinamoji Krasnūcha, garsėjo banditizmu ir chuliganizmu. Tai va, tiek tos ramybės. Galiu tik spėlioti, kad naujieji Lazdynai, tada gavę Lenino premiją, atrodė visai kitaip, kitokie buvo gyventojai ir atmosfera.

Dar galiu spėti, kad tokie, kaip D.Liškevičiaus "Ramybės" kooperatyvai gali būti kaip tik sukurti Kauno miesto, tuomet garsėjusio spekuliantais, o dabar, kai sovietinė panieka gebantiesiems uždirbti kiek sumažėjo (bet neišnyko) – verslininkais ir, žinoma, patriotizmu.

Taip, Kaunas visada buvo neapykantos okupantams neslepiantis, Lietuvos nepriklausomybę menantis miestas. Apie tai kalba, nors netiesiogiai, ir menininko video "Prisiminimai", kur jis pats vėl iškelia Lietuvos vėliavą ant namo kieme stovinčių tam skirtų stiebų.

Žinoma, pats gražiausias tikrąja to žodžio prasme yra parodoje eksponuojamas 43-iojo namo maketas su mažyčiais žmogučiais, medžiais ir žolės ploteliais aplink, net su automobiliais, stovinčiais kieme, kurie taip pat sviedžia į praeitį, nes tokius automobilių modeliukus kolekcionavo beveik visi berniukai. Mano brolis – taip pat. Dėdavo juos į sekciją po stiklu, tik retkarčiais ištraukdamas apžiūrėti.

Nora iš kito pasaulio

Ne, ne tik vienas šis namas padeda nukeliauti į savo praeitį. Tai daro daugelis parodos kūrinių. Nesvarbu, kad tapo madinga sovietmečio tema ir štai jau gan dažnai tenka apie tai rašyti, bet keliauti po pačios istoriją ir ją tyrinėti vis dar malonu.

Estų menininko Marge Monko kūriniui "Noros seserys" panaudotos vieno didžiausių sovietinių tekstilės fabriko "Kreenholf" archyvo nuotraukos – besišypsantys moterų veidai primena daugybę kartų matytas "sėkmingų" darbininkių nuotraukas laikraščiuose.

Tačiau staiga šį srautą nutraukia ne sugretinimas su Nobelio premijos laureatės austrų rašytojos Elfriede's Jelinek pjesės "Kas nutiko po to, kai Nora paliko savo vyrą arba visuomenių ramsčiai", turėjęs nunešti link moters padėties to meto visuomenėje apmąstymų, o nuotraukoje aiškiai matomi išgedę vienos darbininkės dantys. Ši šypsosi taip pat atvirai ir nuotrauka taip pat skirta iliustruoti "laimingai" socialistinei santvarkai iliustruoti.

Nuotrauka yra iš visai kito pasaulio, tad tik siaubingojo mokyklos stomatologinio kabineto, artimo kankinimo kamerai, prisiminimas gali nutiesti tiltus tarp dabartinio glamūrinio grožio supratimo, gyvenimo būdo, jaunatviškumo ir sportiškumo reikalavimų ir ano, dabar jau beveik neįtikimo pasaulio, kai 35 metų žmogus nebeturėjo galimybės stoti į aukštosios mokyklos dieninį skyrių, nes buvo per senas.

Dar viena gija, nešanti prisiminimų spiralėmis tampa pavadinimas, kurį perskaičius vis prisimenu televizijos spektaklį pagal Henriko Ibseno "Lėlių namus", ne kartą mūsų su mama žiūrėtą mažyčiame "Šilelio" ekrane (šis daiktas, matyt, būtinas tokioje parodoje, neatsitiktinai jis atsidūrė jau D.Liškevičiaus projekte "Ramybė").

Tačiau iki šiol nesu įsitikinusi, kad sovietinį režimą reikėtų kaltinti ypatinga moterų diskriminacija, valdant tokiai represinei sistemai, kai "už antisovietinę" veiklą į Sibirą buvo tremiami net vaikai, sunku pasverti, kuri grupė pagal lyties požymius labiau nukentėjo. Tad Nora man liko simbolizuoti troškimą ištrūkti iš sovietinės šeimos modelio. Neabejoju, kad šis noras apimdavo ir vyrus, tuo labiau kad vyrams partijos nariams apribojimai buvo dar didesni – skyrybos jiems buvo itin nepageidaujama biografijos dėmė, o vieniša moteris su vaiku kartais tapdavo didvyriškos sovietinės moters pavyzdžiu.

Titrai prie besišypsančios moters juodais dantimis, kaskart jai pasirodžius ekrane, vis būna kiti. "Tai kitoks grožis – vidinis. Jis ne toks madingas kaip išorinis", – netikėtai perskaitau, o susidariusi vaizdo ir teksto kombinacija sukrečia. Kažin koks grožis madingas dabar, praėjus daugybei metų po to, kai Nora paliko savo vyrą?

Spaustuvės kvapų mistika

Industrinėje dabartyje mums, pamišusiems dėl reklamos ar nuo jos, spaustuvės yra dar vienas aparatas, gaminantis produkciją, pretenduojančią valdyti mūsų sąmonę, iš spaustuvių ateina tas pašto dėžutes kemšantis srautas, bet ten įsikūnija ir knygos, net popierinis "Kauno dienos" variantas. Tiesa, ir ta, rimtoji, literatūra yra mūsų sąmonę formuojanti jėga.

Spausdinto žodžio galia naudojosi sovietinės represinės struktūros. Kita vertus, jo tiesos bijodami laikė vienu iš galimų strateginių pasipriešinimo židinių, nes ten galėjo gimti ir kitokio pobūdžio politiniai lapeliai. "Spaustuvė buvo sukurta kaip sovietinės propagandos pirštas, bet tapo pasipriešinimo kumščiu", – randu videofilmo "Spaudos rūmai" tekste.

"Per nacionalines šventes visos spausdinimo mašinėlės iš redakcijos kabinetų turėjo būti nunešamos į pirmąjį aukštą ir užrakinamos kambarėlyje. Tikriausiai tam, kad priešai per šventę negalėtų įsibrovę dievaži ko atsispausdinti, nežinau – gal skrajučių? Tai tikriausiai buvo Stalino laikų nurodymas, bet jis buvo toliau vykdomas. Ir visi prisitaikydavo, gal bambėdavo, bet nunešdavo spausdinimo mašinėlę ir jos būdavo užrankinamos. Nieko čia baisaus. Daug buvo tokių nesąmonių."

Vien šios trumpos ištraukos užteko mikliai teleportuotis į mano asmenines istorijas.

Turiu pasakyti, kad spaustuvė nuo senų laikų man buvo labai svarbi. Dar Smetonos laikais Kauno "Spindulyje" dirbo senelis Juozas Aleškevičius ir močiutė, gal todėl net spaudos dažų kvapas man sukelia katarsį. Arba peilio, kertančio popieriaus krūvos kraštą, garsas.

"Pjovėjo" (kaip buitiškai buvo vadinama) profesija ypatinga, kaip ir viskas tame didžiuliame organizme, sudarytame iš žmonių ir mašinų, nors tai – ne fabrikas, kur gali mechaniškai atlikti kasdienį vis tą patį veržlės prisukimą. Kiekviena knyga vis kitokia, reikalaujanti meistrystės ir dėmesio.

Prisimenu, dar prisimenu popieriaus badą sovietmečiu, prastą poligrafinę kokybę. Prisimenu cinko plokštelių klišes, kurias mano tėtis Vincas Kisarauskas kartais panaudodavo savo kūrybai. Skaitant spausdintą lapelį su išverstais filmo subtitrais žnybtelėja visa vaikystė, kai spaustuvėn su tėčiu traukdavome pasirūpinti jo knygos apie Lietuvos knygos ženklus leidyba ar dėl kokio sumaketuoto viršelio.

Pamenu ir polimerines laikraščio formas ar jau nebeidentifikuojamą spaustuvės kiemą, kuriame gyvavo net smėlio dėžė (!), ten tėtis mane paliko žaisti su klišių atraižomis. Atrodė, kad laukiau labai labai labai ilgai.

"Kažkur čia buvo mano laboratorija. Tiesiai priešais mane buvo Janaitis ir žymus pokario fotografas Žanis Legzdinis, kuris dirbo žurnale "Zvaigzne", jo durys buvo čia.
(Latvijos metų sekretorė... ir čia yra panašių dalykų, kaip šitie... šitie buvo naudojami, ryškinant nespalvotas fotografijas, čia fotopopierius, čia plačios juostos buvo ryškinamos. "Kodak ad", kažkokie chemikalai, "Roentgen 2", kokia netvarka, kodėl jie naudojo šias patalpas kaip sąvartyną? Sunku suprasti...)"

Tačiau nors šie sakiniai dar priklauso "Spaudos rūmų" projektui, bet jie nukreipia į kitą filmo scenarijų pagal du pokalbius (Transkripcija ir pritaikymas Petra Koehle & Nicolas Vermot Petit-Outhenin), pristatomą NDG vestibiulyje, į "It depends entirely upon the hue of the lighting (Viską lemia apšvietimo spalva)".

Iš nežinomos praeities

Taip, tai – dar vienas videofilmas, nešantis į technikos muziejaus patyrimus, siūlantis pasinerti į technologijų istoriją ir apnuoginantis mūsų atminties skyles. Jame moterys Rosmarie Nohr, Gisela Nohr, Petra Koehle dalijasi su Nicolasu Vermotu Petit-Outheninu savo prisiminimais, besisukančiais apie spalvotos fotografijos pradžią Austrijoje.

Moterys kilusios iš dabartinės Lenkijos ("Mes – vokietės iš Silezijos, nežinau, ar žinot, kas yra Silezija?" "Visgi mūsų buvo 12 milijonų. 12 milijonų sileziečių buvo ištremta." "Po Antrojo pasaulinio karo, 1945-aisiais."). Čia viena iš jų karo metais baigė aukštąją mokyklą ("Kai dar lankiau mokyklą arba, kai ją buvau ką tik baigusi, pasakiau tėvams, kad noriu būti fotografe. Tada tėtis nuvažiavo su manimi į Leipcigą, nes ten buvo naujai įsteigtas Spalvotosios fotografijos institutas. Jis mane ten užregistravo ir pradėjau mokytis. Tai buvo per karą. Karo įkarštyje..." "Ji buvo ką tik išrasta, spalvota fotografija. "Agfa" – Lėverkuzene. Mes irgi buvome Lėverkuzene, lankėme kursus. Tada gavome fiurerio užduotį ir visąlaik tik sėdėjom ant grindų, bažnyčioje, ir fotografavome...", "visose bažnyčiose ir pilyse reikia nufotografuoti sienų ir lubų freskas. Viską spalvotai, o mums bus sumokėta už spalvotas fotojuostas ir nuotraukas").

Užfiksuoti freskas reikėjo tam, kad jei statiniai karo metais nukentėtų, restauratoriai galėtų jas atkurti pagal nuotraukas. Čia fotografija tampa tuo tikruoju dokumentu. Kaip ir keistas, pilnas atminties skylių pasakojimas. Mergina viena iš pirmųjų pradėjo dirbti su tada tik atsiradusiomis fotografinėmis plokštelėmis, kurių, norint gauti spalvotą vaizdą, reikėjo net trijų ("Trys plokštelės, kurias išdidindavo ant trijų spalvotų plėvelių. Raudonos, žalios, mėlynos..."), fotografuojant triskart tą patį objektą vis per skirtingą filtrą, o paskui visas tris sudėjus (spaudžiant vieną po kitos) buvo ir gaunamas spalvotas vaizdas. Taip vadinama duksochromija.

Kalba dar sukasi apie meno kūrinių (Kirchnerio) fotografijas ir reprodukcijas, o tai vėl mane grąžina į asmeninius archyvus: meno kūriniai, galerijos... Skaitydama šios pjesės vertimą (videofilme kalbama prancūziškai ir vokiškai), taip įnikau, kad tik budėtoja priminė, jog baigiasi galerijos darbo laikas.

Pažadintos patirtys

Asmenines kryptis parinkau, žinoma, tyčia, nors kitam žiūrovui, ko gera, bus svarbi visai kita pasakojimo dalis. Nenagrinėju kūrinių visumos, medžiagų, raiškos, nes kai kurias istorijas pakanka perskaityti, net nežiūrint, kaip nejudrūs aktoriai įgarsina kadaise įvykusius pokalbius ("Viską lemia apšvietimo spalva").

Pakanka paprasto lapo, kurį skaitydama praradau dabarties laiką ir įgijau kitą, man iki tol nepatirtą. Ilgas ilgas laukimas smėlio dėžėje, nejučia išnykusios kelios valandos čia, NDG, atgal į praeitį, per savus ir svetimus patyrimus, viskas šiose istorijose, kaip ir turi būti, susipynę į intriguojančius mazgus.

Tas dabar ar kažkada ir yra svarbioji medžiaga, iš kurios sudaryti parodos eksponatai, nors gali pasirodyti, kad jie suteikia mums istorinių žinių ar verčia išgyventi fikciją kaip tas žinias. Tačiau iš tiesų – kas gi jos, jei ne galimybė valdyti pagrindinį mūsų pasaulio dėsnį, daugiau valdantį mus nei traukos dėsnis – laiką.

Kas? "Istorijų pasakojimas".
Kur? Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)
Kada? Veikia iki rugsėjo 14 d.

Šiemet sukanka 70 metų, kai gen. ltn. Povilas Plechavičius per labai trumpą laiką suorganizavo Vietinę rinktinę (VR) – 13 batalionų, dalinius prie komendantūrų – maždaug 20 tūkst. žmonių. Iki šių dienų likusių gyvų plechavičiukų gyvenimai atskleidžia tragizmą, kuris lydi į istorijos labirintą patekusio žmogaus gyvenimą.

Apstulbino patriotizmo mastai

Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, didžiulių karinės jėgos nuostolių patyrusi Vokietija reikalavo, kad Lietuva organizuotų SS dalinius, tačiau lietuviai boikotavo šią užmačią, nutarę kurti savas karines pajėgas.
Tuo metu dalelė Lietuvos gyventojų būrėsi į sovietinės pakraipos diversines grupes, remiamas iš Rytų ir nukreiptas ne tik prieš vokiečių karinius objektus, bet ir neįtikusius vietos gyventojus. Be to, už Lenkijos nepriklausomybę kovojusi lenkų Armija Krajova, veikė ir Rytų Lietuvoje, kur jų kovines operacijas ir ekspansinius sumanymus lydėjo lietuvių kapų kryžiai. Tokią padėtį Lietuvoje sunkino pakilusi banditizmo banga.

"Štai tokioje situacijoje 54 metų gen. lt. P.Plechavičius 1944 m. vasario 16-ąją kreipėsi per radiją į tautą, kviesdamas vyrus imtis ginklo iškilusios Tėvynei grėsmės akivaizdoje", – prisiminė buvęs plechavičiukas Edmundas Barkauskas.

– Paskirtą dieną prie savanorių registracijos punktų nuo aušros driekėsi ilgos gimnazistų, studentų, miesto ir kaimo jaunimo eilės. Vokiečiai buvo tiesiog priblokšti tokio lietuvių patriotizmo. Numatytas surinkti kiekis karių į minėtus punktus atvyko per kelias dienas, bet jaunimas vis plūdo ir plūdo į registracijos punktus. Tuomet kovo 5-ąją P.Plechavičius įsakė nutraukti savanorių registraciją."

Improvizavo tardami priesaiką

"Iš 20 tūkst. įregistruotų savanorių per trumpą laiką buvo suformuota 13 batalionų, Marijampolėje įkurta Karo mokykla, į kurią nukreipta mokytis 2 000 jaunuolių. Į tą skaičių patekau ir aš", – prisiminė 88 metų kaunietis.
Netrukus savanoriai buvome aprengti vermachto uniforma su lietuviškais skiriamaisiais ženklais ant kepurės ir rankovės, ant kurios buvo prisiuvamas trispalvis trikampis. E.Barkausko teigimu, tai buvo daroma pagal P.Plechavičiaus sutartį su aukštais vokiečių kariniais vadovais.

Sutarties turinys, pašnekovo nuomone, buvęs gana palankus lietuviams: be P.Plechavičiaus sutikimo VR kariai negalėjo būti niekam panaudoti, o VR veikimo plotas – Lietuva. Be to, VR vadovavo tik lietuvių karininkai, vilkėję lietuviškas tarpukario uniformas.

"Kai atėjo metas mums, kariūnams, prisiekti ir priesaikos tekstą skaitęs karininkas priartėjo prie eilučių, kuriose buvo sakoma, kad mes, fiurerio Hitlerio vadovaujami, kovosime prieš raudonuosius, visi nuleidome tariant priesaiką pakeltą ranką, o po to, skaitant tekstą toliau, vėl ją pakėlėme", – E.Barkauskas pabrėžė: kariūnų nuostata buvo aiški – kovoti už Lietuvos, o ne už Vokietijos interesus.

Vokiečių išpuolis

Savanorius P.Plechavičius mylėjęs – aplankydavęs mokykloje, pakalbindavęs. Mylėję ir marijampoliečiai: vakarais rikiuotėje giedančių Lietuvos himną ir "Marija, Marija", paklausyti susirinkdavo daugybė žmonių.
Mokymų pabaiga atėjo greitai.

"VR vadovybė, supratusi, kad negalės pasipriešinti vokiečių mobilizacijos planams, įsakė kariūnams išsiskirstyti mažomis grupelėmis, tačiau ne visiems pavyko išvengti tarnavimo Vokietijos karinėse pajėgose", – pasakojo E.Barkauskas.

Kariūnai pakluso įsakymui – pažiro po gretimus Marijampolei kaimus, kur ėmė laukti tolesnių įvykių.Gegužės 15-ąją, vos auštant, E.Barkauskas nusprendė nueiti į Marijampolę, kad įvertintų padėtį, užsuktų į Karo mokyklą pasiimti civilinių drabužių.
Mokykloje dar buvę kariūnų, budėjo savi sargybiniai. Pašnekovą įleido, nes vilkėjo kariūno uniformą. "Kareivinėse susiradau paltą ir apsirengiau ant uniformos", – pasakojo E.Barkauskas.

Sugebėjo pabėgti

Kai buvo bežengiąs į mokyklos kiemą, neteko žado – kieme pamatė dvi tanketes, kulkosvaidžius ir esesininkus. Jie akimirksniu įsiveržė į mokyklą ir suėmė visus joje buvusius plechavičiukus – 8 karininkus ir apie 30 kariūnų.

Kariūnus, atskyrę nuo karininkų, nuvedė į uždarą Karo mokyklos maniežą, kur jau buvo apie 130 sugautų plechavičiukų. Ten visus laikė gal dvi paras, o paskui grupėmis – maždaug po 50 kariūnų nuvarė į vietos gimnaziją, kur perrengė vokiečių priešlėktuvinės gynybos uniforma.

"Mus, varomus gatve į gimnaziją, lydėjo marijampoliečiai. Moterys ir merginos verkė, vyrai stovėjo be kepurių... Aš, eidamas gatve, sugalvojau pabėgimo planą – įsikibau vienai merginai, kuri kartu su kitais marijampoliečiais lydėjo gatvės pakraščiu plechavičiukų koloną, į parankę ir dingau su ja minioje. Pasislėpti pavyko, nes vokiečiai negalėjo pastebėti mano uniformos – ji buvo po paltu", – pašnekovas prisiminė jo gyvybę išgelbėjusį pabėgimą. Vėliau tapo aišku, kad kas dešimtas sugaudytas plechavičiukas buvo sušaudytas Paneriuose.

Likimas vėtė ir mėtė

Minioje ištirpusį plechavičiuką pastebėjo vietos gimnazistas – nuvedė E.Barkauską į geležinkelio stotį, kur jis sutiko Karo mokyklos karininką, vilkėjusį geležinkelininko uniforma.
Pastarasis parūpino kariūnui dokumentus. Netrukus šis įšoko į pirmą pasitaikiusį prekinio traukinio vagoną, kuriame buvo šiaudų, – po jais ir pasislėpė. Netoli tilto Kaune traukinys stabtelėjo, ir kariūnas iššoko iš vagono. Persikėlęs keltu per Nemuną, atsidūrė Šančiuose, ties XIX krantu, kur gyveno.

Po kelių dienų E.Barkauskas išvažiavo į Žemaitiją, kur slapstėsi jo brolis Antanas, sykiu mokėsis Karo mokykloje. Abu broliai Mažeikiuose netruko įstoti į čia pradėtą formuoti Tėvynės apsaugos rinktinę (TAR), kurios tikslas buvo kovoti su puolančia SSRS kariuomene.

Kai E.Barkauskas nuvažiavo pas giminaičius į Akmenę drabužių, kurie būtų pravertę TAR, Lietuvos pajūryje pasirodė sovietų kariuomenė.

Laukė šūvio į pakaušį

Bėgdamas nuo sovietų kariuomenės, E.Barkauskas pasuko Latvijos link, tačiau ten pateko į vokiečių rankas – buvo aprengtas vermachto uniforma, apginkluotas ir SSRS kariuomenės (joje buvo ir 16-oji, lietuviškoji, divizija) apsuptyje po devynių mėnesių kartu su visa vokiečių Kuržemės grupuote sulaukė Vokietijos kapituliacijos.

Prieš pat karo pabaigą E.Barkauskas buvo sužeistas ir paguldytas į vokiečių ligoninę – čia jį užklupo sovietų kariai ir uždarė ligoninės rūsyje.

"Mane tardė ir tardė, versdami prisipažinti, kad esu šnipas. Aš tai atkakliai neigiau, nes toks nebuvau. Tuomet mane nuvedė prie iškastos duobės. Laukiau šūvio į pakaušį, bet išgirdau tik patyčių juoką. Likau gyvas, bet buvau išsiųstas į SSRS, į Podolsko, o vėliau – į Serpuchovo lagerius", – tęsė tiesiog neįtikimą likimo posūkių pasakojimą E.Barkauskas.

Prasilenkė su mirtimi

Serpuchovo lageryje kaliniai buvo marinami badu – vyrai tesvėrė 35–40 kg. Daugelis jų mirė. Kai nebeliko tokių, ant kurių sėdynių prižiūrėtojai užčiuoptų kokį raumenėlį, nebeliko kam dirbti – dauguma kalinių neturėjo jėgų eiti, galėjo tik ropoti. Tuomet šį lagerį uždarė, o šešis atrinktus iš gyvų likusių belaisvių išvežė į Maskvą. Tarp tų šešių klipatų buvo ir 19-metis E.Barkauskas.

"Gyvenome ir dirbome Raudonojoje aikštėje, kur statėme kažkokios ministerijos pastatą. Teritorija, kurioje dirbome, buvo aptverta aukšta aklina tvora, tačiau nuo aukšto pastato viršaus matėme Maskvos Kremliaus Spaso bokšto laikrodį", – mintimis į tragiškų išgyvenimo metus grįžo pašnekovas.

Šiose statybose dirbusius kalinius maitino daug geriau, tačiau tai ne itin gelbėjo: dauguma kalinių buvo labai išsekę.
Po to plechavičiukas buvo išvežtas į Balašichos lagerį, iš ten parašė mamai laiške ant kartono skiautės, kad nebeilgai gyvens ir paprašė atvažiuoti atsisveikinti.

"Mama atvažiavo į Maskvą, gulėdama ant karinio ešelono vagono (juose buvo vežama karinė technika ir kariuomenė Japonijos link) stogo drauge su kitais civiliais. Į tokias pavojingas civilių keliones sovietai anuomet žiūrėjo pro pirštus. Su mama pasimačiau prie spygliuotos lagerio tvoros, kuria buvo paleista elektros srovė. Mama manęs nepažino. Pagaliau supratusi, kad priešais ją vos ant kojų stovinti apgailėtina žmogysta – jos 19-metis sūnus, suakmenėjo, užsidengusi rankomis akis", – prisiminė E.Barkauskas, jau tuomet išvaikščiojęs Žemėje visus pragaro ratus.

Politkalinio etiketės jėga

Iškentęs lagerių baisumus, 1949 m. E.Barkauskas grįžo į Lietuvą ir nutarė mokytis – įstojo Kaune į aukštesniąją muzikos mokyklą.

Mokydamasis groti gitara, artimai bendravo su Miku Vaitkevičiumi ir su Juozu Tiškumi – netrukus išryškėjo pastarojo gebėjimai vadovauti muzikantų ansambliui.

"Prie mūsų prisijungė dar keli instrumentalistai, ir mes, vadovaujami J.Tiškaus, įkūrėme bene pirmąjį anuomet džiazo ansamblį. Beje, su M.Vaitkevičiumi uždarbiaudavome grodami Kauno restoranuose. Užbaigti muzikos mokyklos negalėjau – pasiūlė stoti į komjaunimą, ir aš, išsigandęs knaisiojimosi po mano biografiją, palikau mokyklą. Kadangi sovietmečiu studijuoti niekur negalėjau: politinių kalinių net Kazimieras Baršauskas negalėdavo į KPI priimti – visą gyvenimą dirbau paprastus darbus", – užbaigė savo gyvenimo pasakojimą buvęs plechavičiukas, užauginęs du sūnus ir sulaukęs trijų anūkų bei trijų proanūkių.

Kaunietė Aldona Ona Tamošaitytė pagarbiai saugo namuose nuo tarpukario išlikusias relikvijas, primenančias kai kurias šios šeimos asmenybes, vieno iš popierinių litų banknoto pavyzdžių kūrimo istoriją.

A.Tamošaičio pėdsakas

Moters tėvai Juozas ir Matilda Tamošaičiai tarpukariu ūkininkavo Suvalkijoje, Barzdų kaime, turėjo 50 ha žemės. Tėvo brolis Antanas buvo žinomas tarpukario tekstilininkas, kolekcininkas, liaudies meno propaguotojas, dėstęs Kauno meno mokykloje.

"Kai 1922 m. spalio 2-ąją Lietuvoje buvo įvesta piniginė valiuta litas, banknotų pavyzdžius kūrė minėtos meno mokyklos dėstytojai dailininkai A.Varnas, A.Galdikas, Antanas Žmuidzinavičius, V.Jomantas. Mano dėdė Antanas, anuomet dėstęs Meno mokykloje, suprantama, pažinojo litų pavyzdžių kūrėjus, kartu su jais diskutavo, aptarinėjo, kas galėtų būti pavaizduota ant banknotų", – sklaidydama seną šeimos albumą pasakojo A.O.Tamošaitytė.

Kuriant litus valstybė skyrė didelį dėmesį žemės ūkiui, todėl Lietuvos bankas 1927 m. paprašė dailininko A.Žmuidzinavičiaus parinkti būsimo 10 litų vertės banknoto reversui tvarkingą Lietuvos ūkininko sodybą. Tuomet A.Tamošaitis pasiūlė jo tėviškėje per sėją darytą nuotrauką – lito kūrėjui ji tiko ir patiko. Taip A.Tamošaičio fotografuotas sėjos tėviškės laukuose momentas 1927 m. atsidūrė ant dešimties litų banknoto projekto reverso.

Be vandens ženklų

Taip ant banknoto, kurį šiandien galima išvysti ne viename istorijos vadovėlyje ar muziejuje, atsirado pašnekovės tėvo J.Tamošaičio atvaizdas.

"Turiu išsaugojusi tą sėjos nuotrauką ir 1927 m. lapkričio 24 d. sukurto 10 litų vertės banknoto, kurio dailininkas A.Žmuidzinavičius, kopiją. Šis banknotas su sėjos nuotrauka reverse į masinę apyvartą išleistas 1928-ųjų balandį", – A.O.Tamošaitytė atskleidė šio 10 litų banknoto sukūrimo istoriją.

Lietuvos banko pinigų muziejaus Kaune specialistė Rūta Kupraitienė patvirtino, kad šis 10 litų vertės banknotas buvo išleistas į apyvartą 1928 m. balandžio 28-ąją. Lietuvos banko pageidavimu, šie banknotai buvo atspausdinti ant popieriaus be vandens ženklų ir veikiausiai todėl greitai patraukė pinigų padirbinėtojų dėmesį – buvo užfiksuota daug šių banknotų falsifikatų.

Spausdino Anglijoje

Visi Lietuvos banko banknotai buvo spausdinami užsienyje – Vokietijoje, Čekijoje, Anglijoje.

1927 m. A.Žmuidzinavičiaus sukurtas 10 litų banknotas buvo spausdinamas Anglijoje, spaustuvėje "Bredberis ir Vilkinsonas". Lietuvos bankui pageidaujant, svarbiausi šio banknoto piešiniai buvo spausdinami ranka graviruotomis plieno klišėmis, kiti piešiniai – "duplex" technika.

Rūta Kuncienė knygoje "Lietuvos pinigai 1945–1941" rašo, kad atspausdinti ir supakuoti A, B ir C serijos 10 litų banknotai buvo sudėti į metalines hermetiškai uždarytas dėžes, o pastarosios – į medines dėžes, perjuostas metalinėmis juostomis ir antspauduotas firmos spaudais. Firma visą užsakytą banknotų siuntą savo lėšomis pristatė į Klaipėdos uostą, o iš ten Lietuvos bankas juos parsigabeno į Kauną savo lėšomis. Firmos paslaugos bankui kainavo 5250 svarų sterlingų.

Minint 70-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines Kauno miesto muziejuje atidaryta ilgalaikė paroda "Kauno žydų bendruomenė istorijos šaltiniuose". Bendras šio muziejaus ir Kauno apskrities archyvo projektas atskleidžia žydų tautos vaidmenį ikikarinio Kauno gyvenimui.

Turtinga gyventojų dauguma

Archyvarių Vitalijos Girčytės ir Nijolės Ambraškienės kruopščiai atrinkti Kauno apskrities archyve saugomi dokumentai pristatomi net keturiose muziejaus salėse.
Pirmojoje esančiose XIX a. dokumentų spintose galima patyrinėti iki 1847 m. sudarytą miesto plėtros planą, kur net gatvių pavadinimai (Senoji žydų gatvė, Pirmoji ir Antroji žydų gatvės) liudija apie seniausias žydų susitelkimo vietas Kauno mieste. Čia pat pristatomi ir Kauno gubernijos statistikos komiteto parengti duomenys, pagal kuriuos 1901 m. judėjai sudarė 41 proc. visų Kauno gyventojų – tai buvo net 2 proc. daugiau nei Romos katalikų bendruomenė.

Peržvelgus žydams skirtų mokesčių dokumentus, niekam nekils klausimų, kodėl caro valdžiai taip rūpėjo suskaičiuoti Kauno ir Vilijampolės žydus dar gerokai iki pirmojo visuotinio gyventojų surašymo.

Parodos lankytojai turės unikalią galimybę pamatyti ryškiausių, iki šiol tebestovinčių ir Laisvės al. (XIX a. – Nikolajaus prospekto) puošmenomis vadinamų, pastatų projektus. Jų užsakovai – turtingi Kauno žydų pirkliai, nekilnojamąjį turtą dažnai išnuomodavę valstybės įstaigoms. Simboliška, kad Kauno apskrities archyvas kaip tik įsikūręs XIX a. žydų pirkliui M.Hausmanui priklausiusioje namų valdoje. Anuomet ten stovėję žydų maldos namai – tai religinis, Toros studijų, bendruomenės susirinkimų centras.

Judėjų religijos simboliai

1880 m. dokumentai fiksuoja, kad Kauno mieste buvo 23, Vilijampolėje – 12 maldos namų. Tarp jų minima 1872 m. statyta ir iki šiol veikianti Kauno choralinė sinagoga, kurioje saugomi įdomūs daiktiniai eksponatai. Dalis jų dabartinio Kauno žydų religinės bendruomenės vadovo ir Kauno choralinės sinagogos seniūno Moisiejaus Bairako dėka praturtino žydų religiją pristatantį parodos kampelį.

Smalsuoliams sukurta reta proga pamatyti XIX a. Torą (susidėvėjusios jos privalo būti naikinamos), atverstą Talmudą (ne judėjams to daryti nevalia,  skelbia žydų tradicijos), palyginti, kuo skiriasi menora ir chanukos žvakės ir, šiek tiek atitrūkus nuo dokumentų gausos, antrojoje parodos salėje susipažinti su tradicinėmis judėjų šventėmis ir liturgija.

Parodos salėje rengėjai kviečia lankytoją pabūti savotišku istorijos tyrėju-detektyvu ir po trečiojoje salėje pristatomų fondų, aprašų bei bylų šifrais ieškoti žydų pėdsakų Pirmosios Lietuvos Respublikos politinėje, kultūrinėje, socialinėje ir ekonominėje sferose.

Daugelis XX a. dokumentų lietuviški, tad lankytojui nekils kliūčių atidžiau patyrinėti jų turinį, pvz., paskaičiuoti, kiek lėšų Ginkluotosioms krašto pajėgoms remti surinko žydų prekybininkų iniciatyvinė grupė; sužinoti, kuris iš dviejų žinomiausių Kauno saldainių ir šokolado fabrikų "Tilka" ar "Aškinazi" gamino "Caro karamelius", "Auksines žuveles", "Damų liežuvėlius" ir kitus gardumynus skambiais vardais.

Skaudūs liudininkai

Paroda baigiama itin jautria tema. Nedidelis intarpas apie pirmosios sovietinės okupacijos metais vykdytus trėmimus – tarp ištremtųjų ir garsūs Kauno žydų visuomenės veikėjai, tokie kaip advokatas, "Žydų balso" vyr. redaktorius R.Rubinšteinas, žydų pradžios mokyklos vadovas D.Isikovičiaus.

Daugiau dėmesio šioje salėje skirta 1941 m. pradėtam formuoti Kauno getui Vilijampolėje: vidinei geto struktūrai, žydų kasdienybei už spygliuotos vielos, laipsniškam geto ir jo gyventojų naikinimui. Lankytojus turėtų sudominti itin charakteringi Kauno litvako H.Levino, gyvenusio Vilijampolės gete, vėliau ištremto į Štuthofo koncentracijos stovyklą, prisiminimai.

Kas: paroda "Kauno žydų bendruomenė istorijos šaltiniuose".
Kur: Kauno miesto muziejuje.
Kada: veikia iki 2014 m. birželio 15 d.

Iš kur kilo mada namus apstatyti vazoninėmis gėlėmis? Kodėl taupumas buvo neatsiejamas nuo kauniečių gyvenimo būdo, o šeimos relikvijų turėjo net ir neturtingos miestiečių šeimos? Atsakymus į šiuos ir daugybę kitų klausimų galima rasti Istorinėje Prezidentūroje veikiančioje parodoje.

Architektūros ypatumai

Kaunui tapus laikinąja sostine, čia susitelkė pagrindinis lietuvių inteligentijos žiedas. XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje šalis išgyveno pokario nepriteklius, labai stigo butų, todėl net ir aukšto rango tarnautojų šeimoms teko gyventi ankštuose nuomojamuose kambariuose.

Praėjus pirmajam Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui Kaunas pasikeitė neatpažįstamai, išdygo modernių pastatų ir gyvenamųjų namų kvartalai. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje daugelis inteligentų šeimų įsikūrė nuosavuose namuose Vytauto kalne, Žaliakalnyje ir centrinėje miesto dalyje. Modernų laikinosios sostinės veidą kūrė Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Edmundas Alfonsas Frykas, Karolis Reisonas, Vytautas Žemkalnis-Landsbergis ir kiti.

Architektai privačius namus projektavo laikydamiesi populiaraus modernizmo principų, sukurdami harmoningą pastato santykį su supančia aplinka ir pritaikydami prie šeimos poreikių. Jeigu bent vienas iš šeimos narių vertėsi privačia praktika (gydytojo, odontologo, advokato ir pan.), architektai siūlydavo pirmajame aukšte įrengti kabinetą su atskira įeiga.

Atsižvelgiant į vaikų lytį ir skaičių šeimoje, buvo siūlomi bendri (vienos lyties vaikams) arba atskiri skirtingų lyčių vaikų kambariai. Dauguma tarnautojų šeimų turėjo samdomas šeimininkes, kurios taip pat buvo laikomos šeimos nariais, tad ir joms reikėjo atskiro kambarėlio. Svarbiausia namų erdvė atitekdavo valgomajam, kur šeima susirinkdavo per pietus ir vakarienę, o šventadieniais pasikviesdavo svečių.

Namai pirmiausia turėjo tarnauti šeimos patogumui ir poilsiui. Siūlyti stilingi butų projektai su erdviais ir šviesiais kambariais. Gausybė sieninių spintų ir podėlių šeimininkams namuose praktiškai leido išnaudoti kiekvieną centimetrą. Virtuvė buvo projektuojama šiaurinėje namo dalyje, o šaldytuvą anuomet atstojo šiauriausiame taške įrengta sieninė spinta su grotelėmis sienoje.

Inteligentai ypač atsakingai žiūrėjo į kuriamą gyvenamąją erdvę, nes vyravo nuostata, kad tik "gražus, meniškai įrengtas butas yra aukščiausias kultūros požymis".

Tautiškasis modernizmas

Kurdama jauną valstybę lietuvių inteligentija siekė tapti modernaus pasaulio dalimi, tačiau kartu išryškinti ir tautinę kultūrą, lietuvišką dvasią. XX a. pradžioje buvo suvokta, kad tik tautine kultūra išreiškiamas tautos gyvybingumas ir individualumas.

Kokią svarbią reikšmę lietuviams turi liaudies menas dar 1908 m. rašė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: "Liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuvių stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyje, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas." (Amatininkas, 1937, Nr. 1, p. 3)

Inteligentų dėtos viltys į tautinės kultūros puoselėjimą greitai davė vaisių: tarptautinėse parodose lietuvių liaudies dirbiniai pelnė pripažinimą ir buvo prilyginti vadinamajam aukštajam menui. Tai paskatino tautinius elementus plačiai naudoti visuomeninių pastatų dekore ir namų interjeruose. Ilgainiui liaudies menas buityje tapo puikia priemone stiprinant visuomenės patriotizmą ir tautinę savimonę bei savigarbą. Lietuvos gamintojai vartotojams siūlė tautiškais raštais, valstybiniais simboliais, lietuviško peizažo vaizdais papuoštas įvairių prekių pakuotes.

Mikalina Glemžaitė, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Tamošaitis ir Paulius Galaunė vieni pirmųjų ėmė propaguoti tautišką modernizmą, kuris reiškė, kad namudininkų pagaminti nauji, tradicinius tautodailės dirbinius atkartojantys baldai, audiniai, drožiniai tapo būtinu susipratusio lietuvio buto elementu.

Spaudoje buvo džiaugiamasi, kad "mūsų ponios, prieš kelerius metus savo butus puošusios beverčiais importuotais kilimais ir keisčiausio piešinio pagalvėlėmis, šiandien randa vietinius kilimus ir kitus daiktus". (Lietuvos aidas, 1934 02 20)

Moterims skirti žurnalai mirgėjo patarimais: "Papuoškime langus savo audiniais ir išsiuvinėjimais, tegul mūsų staltieses, pagalvėles puošia mūsiškas ornamentas, te bufetą, stalelius dabina mūsiška keramika ir drožinių stovyklėlės. Tegul mūsų jaunimas ir vaikai pajunta mūsų dirbinių ornamentikos grožį." (Dulaitienė E., Mums ir mūsų namams, Moteris ir pasaulis, 1939, Nr. 3, p. 22)

Autentiškų tautinio interjero pavyzdžių šiandien galime pamatyti Kauno muziejuose. Dailininko A.Žmuidzinavičiaus ir odontologės, visuomenininkės Marijos Žmuidzinavičienės namuose tautinė stilistika tapo pagrindiniu akcentu. Visi baldai buvo išmušti lietuviškais raštais austu audiniu, sienas puošė austi kilimėliai, kanklės.

Rašytojos Sofijos Čiurlionienės namus taip pat puošė tautiniais raštais dekoruotos užuolaidos, lovatiesės, sienų kilimėliai, darbo kabinete stovėjo lietuviškas Rūpintojėlis. Visos šios detalės reiškė šeimininkei svarbiausią bruožą – lietuvybę. Danutė Čiurlionytė-Zubovienė rašė: "Mano Mamos kabinetas visuomet buvo moteriškai jaukus. Prie sodžiaus audeklu apmuštų baldų gražiai derinosi jos pačios juostų ir tulpių raštais siuvinėtos užuolaidos, pagalvėlės bei staltiesėlės. Knygų lentynoje vis rymojo mediniai dievukai ir laiks nuo laiko atsirasdavo nauja puokštė Vilniaus verbų (...)." (Čiurlionytė-Zubovienė D. Patekėjo saulė, Kaunas, 2007, p. 39).

Scenografo Liudo Truikio ir operos solistės Marijonos Rakauskaitės namuose lietuvių liaudies meno kūriniai derėjo kartu su egiptietiškomis ir Rytų meno vertybėmis. Tautiniai ir valstybiniai simboliai tarpukario interjeruose atspindėjo ne to laiko madą, bet gilų dvasinį turinį.

Tautybės antspaudas

Lietuvių inteligentų propaguotu tautišku stiliumi įrengti namai nebuvo originali idėja. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios Vakarų Europos valstybių menininkai ypač akcentavo tautinius bruožus, todėl tarptautinėse amatų parodose buvo pastebimas grįžimas į senovę, prie individualių liaudies meno formų, ir šiame kontekste Lietuvos eksponatai pelnydavo aukščiausius įvertinimus.

1937 m. Paryžiuje įvykusi tarptautinė amatų paroda "Menas ir technika moderniame gyvenime" parodė, kad prancūzai nusprendė grįžti prie liaudies meno ir jame ieškoti formų šių dienų daiktams. Be to, madingas tapęs tautinis stilius iš dalies buvo reakcija į trafaretinę, serijinę gamybą. Dalis Europos vartotojų buvo nusivylę masiniais daiktais, todėl pritarė, kad modernūs dirbiniai privalo būti ne tik dailūs, bet ir pasižymėti "tautybės antspaudu".

Gyvenimas lietuviškoje aplinkoje buvo toks svarbus, kad kai kurie tautinio modernizmo šalininkai kritikavo bet kokią svetimą detalę namuose. Meno istorikas Ignas Šlapelis buvo įsitikinęs, kad žmogų supantys daiktai veikia psichiką ir gali jam skiepyti tautinę arba svetimą dvasią.

"Mes šiandien esame apsistatę visokiausiais svetimais fabrikatais ir manome, kad tai nieko nereiškia mūsų tautybei. Labai klystame taip manydami. Jei nuolat kalbant svetima kalba yra pavojus nutausti, tai nedaug mažiau yra pavojaus nutausti, apsistačius savo kasdieninį gyvenimą svetimais dirbiniais", – teigė I.Šlapelis.

1930 m. pabaigoje Kaune, Laisvės al. įkurtai "Marginių" bendrovei buvo patikėta lietuvių namus aprūpinti tautodailės dirbiniais: įvairiais medžio dirbiniais, baldais, paveikslais, dėžutėmis, tekintomis ir dekoruotomis lėkštėmis, tautiškais drabužiais, medžiagomis butui dekoruoti ir baldams apmušti, gintaro dirbiniais ir įvairiais papuošalais.

"Marginių" parduotuvės apyvarta nuolat augo: didžiausią pasisekimą turėjo audėjų, siuvinėtojų, pynėjų, drožėjų, puodžių ir keramikų kūryba. Kadangi šie liaudies meno kūriniai formavo vartotojų meninį skonį, jiems imta kelti vis didesnius reikalavimus, nes  suprasta, kad plačiąja prasme jie reprezentuoja nacionalinę taikomąją dailę.

Namai skendo gėlėse

Tautinis modernizmas buvo populiarus, tačiau dalis inteligentijos manė, kad, kaimišką kūrybą mechaniškai perkėlus į miestiečio namus, interjeras taps maskaradiškas. Jie namų stilių kūrė vadovaudamiesi pirmiausia daiktų funkcionalumu, estetikos taisyklėmis, nesureikšmindami tautiškumo. Įvairia stilistika įrengtuose lietuvių namuose buvo vienas svarbus elementas – gausybė kambarinių augalų.

Meilė gamtai pasireiškė didžiuliais fikusais, filodendrais ir aukštomis palmėmis puošiamomis ne tik valstybinių įstaigų salėmis, bet ir privačių butų salonais. Šeimininkės labai mėgo fuksijas, primules, pelargonijas, mirtas, oleandrus, dracenas, kaktusus.

Gėlės buvo dovanojamos įvairiomis progomis, tačiau ne skintos, kaip įprasta dabar, bet dailiai aptaisytuose vazonėliuose.

Vakarietiška buitis

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje daugelis inteligentų šeimų naudojosi moderniais elektros prietaisais: elektriniu arbatinuku ar kavos virimo aparatu, lygintuvu, dulkių siurbliu, duonos skrudintuvu. Pakilusį buities lygį liudijo modernus radijo imtuvas, patefonas ir telefonas.

Lietuvos įmonės atidžiai sekė naujausius Vakarų Europos pramonės laimėjimus ir stengėsi patenkinti vis išrankesnius vartotojus. Naujų modernių prietaisų siūlyta įsigyti ir išsimokėtinai. Pirkėjai su naujausiais lietuviškais ir užsienietiškais gaminiais susipažindavo ir apsipirkdavo Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose.

Vis dėlto inteligentijos buitis netapo labai prabangi, nes plačiai buvo kalbama apie būtinybę taupyti, dalį lėšų pasidėti juodai dienai. Vaikai auklėti, kad "pirmasis žingsnis į praturtėjimą buvo ir bus taupumas". Galiojo taisyklė, kad nemokanti ekonomiškai tvarkytis šeima, nors ir turėtų daug kitų privalumų, niekada nebus pavyzdinga.

Periodikoje populiarius siūlymus tuščiai neišlaidauti papildė patarimai nesivaikyti pigių, bet nekokybiškų, neturinčių jokios išliekamosios vertės prekių. Teigta, kad besižavintieji "daug ir pigiai" taisykle, daro didelę žalą sau, savo tautai ir amatų kultūrai.

Buityje, kaip ir daugelyje kitų sričių, inteligentai siekė sukaupti ilgalaikių vertybių, kurios būtų tvirtu atspirties tašku augančiai kartai. Save gerbianti ponia rinkosi vieną sidabrinę delninukę su graviruota monograma arba egzotišką driežo odos rankinuką vietoj keleto pigesnių aksesuarų.

Tarpukariu galiojusią taisyklę išsiskirti kokybiškais ir vertingais daiktais patvirtino ekonomisto, "Lietūkio" sekretoriaus Jono Masiulio dukra Karolina Masiulytė-Paliulienė, kuri teigė, jog jos tėvai pagal išgales stengėsi šeimoje kaupti įvairias materialines vertybes, perimti tai, kas buvo geriausia ir pažangiausia Vakarų Europoje, kad užsieniečiai, apsilankę lietuvių namuose, išvyktų su puikiais įspūdžiais apie savitos kultūros, tačiau modernius žmones.

Svetingumo tradicijos

Inteligentų šeimose buvo skiriama daug dėmesio šeimos susibūrimui prie pietų stalo ir svečių priėmimui. Svarbia naujove tapo svečio pagerbimas ne dideliu maisto ir gėrimų kiekiu, bet jaukiu priėmimu prie gražiai padengto stalo.

"Kelios gėlelės, švari, skoninga staltiesė, pritaikyti prie vienas kito indai ir jų tinkamas sutvarkymas susirinkusiems bendram valgiui šeimos nariams sudaro puikią nuotaiką, gerina apetitą" – taip tarpukariu ponios buvo mokomos etiketo taisyklių.

Sekmadieniais ir švenčių progomis šeimos pietauti kviesdavosi draugus ir gimines. Populiarėjant užsienietiškiems patiekalams, skatinta neužmiršti ir lietuviškos virtuvės. Kritikuotas šeimininkių noras aklai sekti užsienį, pamirštant, kad tai, kas tinka turtingo italo, prancūzo ar anglo stalui, tas lietuviams per brangu ir netinka.

"Mums reikalinga sava, vietos sąlygas ir žmogaus organizmo sveikatingumą atitinkanti kulinarija tiek kasdieniam šeimos gyvenimui, tiek iškilmėms, svečiams", – mokė  lietuviškos virtuvės rėmėjos.

Šventadienių pietūs trukdavo 2–3 valandas. Jų metu dalytis girdėtais gandais ar asmeninėmis problemomis buvo nepadoru, dažniausiai gvildenti visuomeniniai klausimai, skaityti specialiai parengti referatai. Savišvieta, tarptautinės politikos naujienų aptarimas nenutrūkdavo net patiekus desertą.

Žinoma, namų šeimininkei tekdavo svarbiausias vaidmuo: ji turėjo pasirūpinti ne tik vaišėmis, bet ir tinkama draugija, įdomiomis pokalbių temomis.

Geras tonas reikalavo svečius pagerbti ne tik geru maistu, bet ir estetiškai dekoruotu stalu. Dažna šeimininkė tokiomis progomis ištraukdavo savo monograma papuoštų sidabrinių stalo įrankių komplektą, puikiausio porceliano servizą, stalą papuošdavo porcelianine skulptūrėle ar žvakide ir balta staltiese. Daugelis šių senelių namuose naudotų daiktų tapo šeimos relikvijomis, nes keliauja iš kartos į kartą apgaubti brangiais prisiminimais ir spinduliuojantys mylimų žmonių energija.

Iš ko valgė prezidentai?

Istorinėje prezidentūroje Kaune, parodoje "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje", pristatomas tarpukario buities kultūros paveldas. Daugiausia dėmesio sulaukia Smetonų šeimos relikvija: sidabro servizas, kurį dukrai Marijai vestuvių proga įteikė prezidentas Antanas Smetona su žmona. Servizą Sofija Smetonienė įsigijo dar Pirmojo pasaulinio karo metais, todėl tikėtina, kad jis regėjo gausybę iškilių lietuvių politikos ir kultūros veikėjų, kurie telkėsi Smetonų namuose Vilniuje.

Sidabro servizas buvo labai reikalingas ir poniai M.Valušienei, kuriai būnant prezidento dukra buvo privalu gerinti šalies įvaizdį ir organizuoti priėmimus savo namuose.

Deja, didelė dalis tarpukario materialiosios kultūros jau sunaikinta, nes tūkstančiai inteligentų patyrė trėmimus į Sibirą, kita dalis pasitraukė į Vakarus 1940–1944 m., likimo valiai palikę visą turtą. Laimė, bent nedidelė dalis inteligentų šeimų palikuonių, suprasdami senelių buities reliktų istorinę vertę, išsaugojo juos, kai ką perdavė Lietuvos muziejams arba paskolino parodos rengėjams.

Apsilankę parodoje "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje" lankytojai sužinos, kokia kavamale Ona Stulginskienė ruošė kavą prezidentui Aleksandrui Stulginskiui ar kokia modernia rašomąja mašinėle istorijos knygų rankraščius rašė Augustinas Janulaitis.

Ryškūs vaikystės prisiminimai

Nuotrupų, kaip atrodė inteligentų šeimų namai, randame jų vaikų prisiminimuose. Ilgamečio Kauno burmistro Jono Vileišio dukrai Ritai įstrigo, kad "į mūsų butą vedė platūs laiptai, (...) , iš abiejų pusių buvo aukšti veidrodžiai. Įėjus į vidų buvo didelis prieškambaris, iš kurio galėjai patekti į Tėvelio kabinetą, salioną, valgomąjį ar sesers Birutės kambarį. Salionas buvo didelis (...) Čia buvo ir židinys. (...) Lubos visame bute buvo labai aukštos, su pagražinimais. Šildoma buvo krosnimis, kurios beveik siekė lubas. Grindys buvo parketinės, ant jų buvo galima čiuožti ne blogiau kaip ant ledo. (Vileišytė-Bagdonienė R.A, Tolimi vaizdai. Signataro dukters atsiminimai, Vilnius, 2008, p. 15.)

Vytautas Šliūpas apie tėvų namus rašė: "Namuose didžiausias kambarys, (...) buvo valgomasis. Jame buvo baltų koklių krosnis, ištraukiama sofa, apskritas valgomasis stalas ir šešios kėdės, ant spintelės – patefonas ir senoviškas radijas "Marconi", didelis fortepijonas (...) ir juoda indauja (bufetas). Kambario centre, virš stalo, kabėjo moderni lempa su keturiais abažūrais, o ant sienos, virš fortepijono, didžiulis dailininko A.Žmuidzinavičiaus dovanotas paveikslas "Keistas rytas". (Šliūpas V., Tėvas, kokį aš prisimenu, Šiauliai, 2000, p. 74.)

Namų jaukumą kūrė ne tik mieli daiktai, bet ir maloni, pagarbi atmosfera. Paprašyti apibūdinti, ką geriausiai prisimena iš savo gimtųjų namų aplinkos, tarpukario inteligentų vaikai tvirtino, kad svarbiausi šeimos prisiminimai susiję su ten tvyrojusia šiluma, aukšta kultūra, mandagiu bendravimu.

Kas? Paroda "Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje".

Kur? Istorinėje Prezidentūroje Kaune.

Kada? veikia iki 2015 m. birželio 20 d.