Palaikymo šokėjų grupei „The Red Foxes“ šis čempionatas taip pat atnešė pasaulinį pripažinimą, krepšinio fanams skanduojant žodį „pertrauka“, kad tik greičiau išvystų dar šių merginų šokių.

Didžiąją dalį laiko Lietuvoje gyvenančios ukrainietės Olenos Rozhkovos, tai pat žinomos Elena Foxes slapyvardžiu, įkurtas šokių kolektyvas „The Red Foxes“ gimė 2001-aisiais. Nuo mažens gimnastika užsiiminėjusi moteris paauglystėje atrado šokį, o vėliau – ir krepšinį, kuriame išvydo galimybę ir iki tol neišnaudotą potencialą, nes norėjo daryti dalykus kitaip.

Tuo metu neseniai įkurta Šiaurės Europos krepšinio lyga (NEBL) taip pat turėjo kitokį požiūrį. Iš NBA į Lietuvą sugrįžęs lygos įkūrėjas Šarūnas Marčiulionis mėgino už Atlanto matytas praktikas pritaikyti Europoje. Netrukus moderniai mąstančių NEBL ir „The Red Foxes“ keliai susikirto, o 2002 metais kolektyvas jau šoko turnyro finalo ketverto rungtynėse.

Jau kitais metais „The Red Foxes“ gavo kvietimą šokti Europos čempionate Švedijoje, o pasirodymai jame kolektyvui atnešė pasaulinį pripažinimą. Šokėjos buvo pastebėtos ir liaupsinamos už savo idėją kiekvienai šaliai sukurti atskirą šokį, panaudojant tos šalies muziką bei nacionalinius motyvus.

Už šios genialios idėjos stovi šokių kolektyvo trenerė ir vadovė Olena Rozhkova iš Ukrainos, su kuria šiandien kalbamės apie viską – „The Red Foxes“ atsiradimą, darbą su Šarūnu Marčiulioniu, ryškiausius Europos čempionato prisiminimus bei šokėjų realybę karo metu.

Šiuo metu pasaulį sužavėjęs šokių kolektyvas ruošiasi ypatingam renginiui – rugsėjo 21 dieną Vilniaus „Avia Solutions Group“ arenoje vyksiančioms parodomosioms rungtynėms tarp „Auksinės“ 2003 metų Lietuvos rinktinės ir Lietuvos U20 rinktinės.

Olena Rozhkova tikisi, kad šiam renginiui pavyks vienam vakarui į aikštelę sugrąžinti ne tik krepšininkus, bet ir šokėjas, kurios šoko Stokholme prieš 20 metų. Bet kuriuo atveju, arenoje susirinkę žiūrovai mėgausis naujosios „The Red Foxes“ šokėjų kartos pasirodymais, bus atlikti legendiniais tapę 2003 metų Europos čempionato numeriai, o taip pat laukia daug staigmenų.

Interviu su Olena Rozhkova.

– Olena, esate šokių trenerė, kada ir kaip pati susidomėjote šokiais?

– Nuo mažens užsiėmiau gimnastika, bet jau paauglystėje pajutau potraukį šokiui. Po kiekvieno turnyro vykdavo „gala“ koncertas, kuriam ruošdavau šokius ir galvodavau choreografiją. Šokti pradėjau būdama šešiolikos, bet profesionaliai – truputį vėliau, kai Kijeve buvo atidaryta viena šokio mokykla ir man pavyko gauti joje stipendiją. Tam persikėliau iš Lvivo į Kijevą. Universitete išbandžiau įvairiausius šokius: moderniuosius, šiuolaikinius, gatvės ir daug kitų. Iš pradžių šokau viena, vėliau šokome duetu, o galiausiai – su kolektyvu.

– O kaip jūsų gyvenime atsirado krepšinis?

– Viskas įvyko netyčia. Pamenu, universitete vyko sporto festivalis, kuriame lankėsi krepšininkai iš tokių šalių, kaip Didžioji Britanija. Tada pirmąkart dalyvavau krepšinio rungtynėse ir tai mane sužavėjo. Pamačiau šokį sporto atmosferoje ir suvokiau, kad galiu sukurti vertę. Įsidarbinau Kijevo krepšinio klubo šokėjų kolektyve, kur pamažu supratau, kad tai, ką darome, yra truputį atgyvenę ir per paprasta. Tikėjau, kad galiu tai pakeisti, pagerinti, nes turėjau kitokią viziją – sukurti šokį, kuris ne tik linksmintų fanus, bet ir suvirpintų žiūrovų širdis. Tai man buvo svarbiausias šokio aspektas. Taip gimė „The Red Foxes“ (liet. Raudonosios Lapės) šokėjų komanda, kuriai pavadinimą iš dalies sugalvojo mano mama, vadinusi mus lapėmis, o vėliau tiesiog pridėjome žodį „raudonosios“.

– Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

– Panašiu metu Lietuvoje Šarūnas Marčiulionis įkūrė Šiaurės Europos krepšinio lygą (NEBL), kurios esmė buvo tobulinti Europos krepšinį, semiantis patirčių iš NBA. Oleksandras Volkovas Kijeve įsteigė krepšinio klubą, kuris taip pat ieškojo nestandartinių sprendimų, o mūsų kolektyvas tapo jo dalimi. Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 2002 metais, kai Vilniuje šokome NEBL finalo ketverte. Čia sutikau ir savo būsimą vyrą Dmitrijų Buriaką, su kuriuo vėliau Lietuvoje susilaukiau pirmojo vaiko. Taigi, Lietuvoje vyko itin svarbūs įvykiai tiek karjeroje, tiek asmeniniame gyvenime. Dabar Lietuvoje praleidžiu maždaug pusę viso savo laiko, tuo metu kitą laiką leidžiu „ant lagamino“. (juokiasi)

– Labiausiai išgarsėjote 2003 metų Europos čempionate, kurį Lietuva laimėjo. Koks yra ryškiausias jūsų prisiminimas iš to laikotarpio?

– Stokholme (aut. past. – Švedijoje, kur vyko čempionatas) įvyko tai, kas tiesiog pakeitė mano gyvenimą. Buvo rungtynių pabaiga, mums buvo belikę atlikti vieną šokį. Šokėjos persirengusios sugrįžta iš rūbinės, nes netrukus gali tekti žengt į aikštę. Žiūrovai tai pamato ir visa arena pradeda skanduoti „PER-TRAU-KA“. Žaidėjai nesuprato, kas vyksta, tuo metu mes negalėjome patikėti tuo, kas vyksta. Kažkas nubėgo pasakyti vienam iš komandų trenerių ir šis specialiai paprašė minutės pertraukėlės. Nuo to laiko iki pat šių dienų straipsniai apie mus dažnai prasideda su fraze: „pasaulyje yra tik vienas šokėjų kolektyvas, kurį išvysti žmonės prašo minutės pertraukėlės“. Buvo nerealu. Šis čempionatas mums buvo pirmasis tokio lygio tarptautinis pasirodymas. Lietuvoje, NEBL turnyre, šokome tik finalo ketverte, keletoje rungtynių. Tuo metu Europos čempionatas buvo visai kas kita – tai tarsi maratonas, nes per tą dvejų savaičių laikotarpį vyksta kartais vyksta po 2 ar 3 rungtynes.

– Kuo „The Red Foxes“ išsiskyrė iš kitų kolektyvų, jog sulauktų tokios meilės iš žiūrovų?

– Norėjome kažką daryti kitaip. Kažką, ko tuo metu Europoje nebuvo. Tada šovė paprasta idėja: sukurti po atskirą šokį kiekvienai šaliai. Sirgaliai tiesiog pamišo tai pamatę. Galbūt šiandien tai nebebūtų kažkas neįtikėtino, tačiau tuo metu, norint sukurti šokį ir suprasti, kas paliestų skirtingų šalių žmonių širdis, nebuvo lengva. Teko labai daug domėtis ir ieškoti visur, kur tik gali rasti informacijos, nes internetas nebuvo išsivystęs, kaip yra dabar. Kai kurioms šalims sukurti šokį nebuvo labai sunku, pavyzdžiui, Graikijos fanams sušokom sirtakį. Bet norint sukurti šokį, pavyzdžiui, Japonijai teko keliauti į biblioteką ir daug skaityti. Keliaudama taip pat nuolat rinkdavau apie šalis informaciją, kurią rasdavau oro uoste: informacinės skrajutės, kompaktiniai diskai, knygos... Savo nauju konceptu, kurį vadinu „kalbantys šokiai“, 2003 metų Europos čempionate mes pradėjome kažką naujo, kas vėliau padėjo išpopuliarinti patį FIBA prekės ženklą ir išgarsėjo pavadinimu „Penkių žemynų šokiai“. O tada mūsų idėją pastebėjo ir Olimpinių žaidynių organizatoriai, supratę, kad tai puikiai gali veikti ir ten. Mūsų kolektyvas tapo pirmuoju, kuris šoko Olimpinėse žaidynėse.

– Ką laikote didžiausiu savo šokių kolektyvo pasiekimu?

– „The Red Foxes“ kolektyvas įkurtas prieš 22 metus, per tą laiką daug kas pasikeitė, tarp jų – atėjo kelios kartos naujų šokėjų. Prieš kelerius metus į šį klausimą būčiau atsakiusi taip: didžiausias pasiekimas, tai trejos Olimpinės žaidynės ir devyni Europos čempionatai. Tačiau, manau, kad didžiausias mūsų pasiekimas –  tai, kad karo metu mes vis dar egzistuojame. Karui prasidėjus buvo tikras chaosas. Kai kurios merginos gali šokti, kitos negali dėl karo ir pavojaus, dalis persikraustė, kad galėtų. Kažkaip keliaujame, palaikome ryšį ir padedame savo žmonėms. Tai nelengva, bet mums labai svarbu atstovauti savo šalį visaip, kaip tik galime. Bendradarbiavome ir su Lietuvos krepšinio lyga per turnyro atkrintamąsias varžybas, šokome Latvijoje, Sakartvele, Prancūzijoje. Bet žmonės Lietuvoje buvo pirmieji, kurie mums padėjo. su Mūsų kolektyve yra 30 šokėjų iš Ukrainos, bet tai dar ne viskas. Taip pat turime šokių studiją, kuri sujungia per 200 šeimų. Sužinai kiekvienos šeimos istoriją, kaip jie gyvena karo metu.

Aišku, mes didžiuojamės ir tuo, kad buvome pirmosios Olimpinėse žaidynėse pasirodžiusios šokėjos. Arba tuo, kad buvome šio sporto pradininkės tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje. Mano svajonė, jog ateityje mūsų šokiai taptų olimpine sporto šaka ir merginos galėtų ne tik palaikyti komandas, bet ir pačios varžytis dėl medalių. Siekiant šio tikslo, kartu su Vilma Brinec įkūrėme ir Lietuvos „cheerleading“ sporto sąjungą.

– Rugsėjo 21 dieną pasirodysite Vilniuje, kai minėsime Lietuvos rinktinės triumfą 2003 metų Europos čempionate. Ko galime tikėtis iš jūsų?

– Džiaugiuosi, kad šis renginys vyksta ir vėl galėsime prisiminti tą nerealų čempionatą. Kadangi į aikštelę išbėgs tie krepšininkai, kurie žaidė prieš 20 metų, todėl mano tikslas pakviesti tas merginas, kurios tada šoko, kad kartu prisimintume auksinius laikus. Tikiuosi, kad dalyvaus ir kitų 2003 metais pasirodžiusių šokėjų, kaip Vilma Javtokienė, kuri tada, Stokholme, buvo mūsų konkurente, o dabar esam geros draugės (šypsosi). Žiūrovai arenoje išvys mūsų naująją šokėjų kartą. Atliksime 2003 metų čempionato finalo šokį, vieną ukrainietišką šokį, o taip pat legendinį šokį pagal dainą „Trys Milijonai“. Turėsime ir daugiau siurprizų, bet visko neišplepėsiu – žiūrovai patys pamatys.

– Ačiū jums labai už pokalbį. Sėkmės visuose projektuose ir nekantriai lauksime rugsėjo 21 dienos.

Per savo gyvavimą lyga turėjo vos tris prezidentus – nuo 1993 iki 2002 m. juo buvo legendinis šalies krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, o iki 2013-ųjų prezidento pareigas ėjo Šarūnas Kliokys.

2013 m. lygos vairą perėmė iki pat dabar LKL vadovaujantis ir trečią kadenciją einantis Remigijus Milašius. Dabartinio lygos prezidento teigimu, jam atėjus į organizaciją reikėjo nuveikti daug darbų.

„Kai atėjau, tikėjausi kitokios lygos, o kai supratau, kur papuoliau, nebuvo linksma. Todėl, kad ne taip įsivaizdavau organizacijos funkcionavimą, bet nenoriu apie tai kažko sakyti, tai buvo labai sunku“, – savo vadovavimo pradžią prisiminė LKL prezidentas.

Pokyčius pradėta įgyvendinti nuo įvestos klubų licencijavimo tvarkos, o vėliau kiekvienais metais lygoje atsirasdavo vis kitų naujovių. Kalbėdamas apie svarbiausius dešimtmečio momentus, R. Milašius visų pirma išskyrė Karaliaus Mindaugo taurę, kuri pradėta organizuoti 2016 m.

„Kad būtų įdomu, mes susėdę modeliavome. Ta žvaigždžių diena kažkuria prasme buvo mirusi, nes ji neįdomi. Reikėjo padaryti, kad pritrauktume žmones ir žaidėjams būtų įdomu. Dėl to nuėjome visai kitu keliu, investavome pinigus į šou, į prizinius fondus, kad sudomintume visą struktūrą, visas organizacijas.

Gavosi, kas gavosi. Net Europoje tokio renginio, kokį turime mes, neturi nė viena valstybė. Niekas neturi prizinių fondų, niekas neturi šou elementų. Jie susirenka, pažaidžia, gauna taures ir viskas baigiasi, o mes turime visa kita. Galime didžiuotis, esame taurių turnyrų lyderiai“, – teigė R. Milašius.

Nors ilgą laiką LKL rungtyniavo 10 ekipų, pastaraisiais metais lygos klubų šeima gausėjo, o šiemet, po kone dešimtmečio pertraukos, čempionate dalyvauja 12 komandų, kurios rungiasi viename konkurencingiausių sezonų istorijoje. Taip pat po ilgos pertraukos vėl kalbama apie sportinio principo įgyvendinimą, paskutinę LKL komandą pakeičiant NKL čempionais.

Lygos gimtadienio proga – portalo LKL.lt interviu su lygos prezidentu R. Milašiumi.

– Lygai švenčiant trisdešimtmetį, ar prisimenate, kaip atrodė pati lygos pradžia? Kiek jums tuo metu buvo įdomus krepšinis?

– Pačios lygos pradžios tikrai neprisimenu. Buvo kūrimo procesai, prisimenu, kurie buvo verslininkai, kad Šarūnas Marčiulionis organizavo, pamenu tą momentą, bet detalių neprisimenu. LKL pradžią prisimenu per miglą, kaip jie viską kūrė ir darė, tai buvo jau prieš 30 metų. O krepšinį jau žiūrėjau nuo tų laikų, kai „Žalgirį“ treniravo Vytautas Bimba, krepšinis patiko nuo tų laikų.

– Kaip nusprendėte siekti lygos prezidento posto 2013-aisiais?

– Daugiausiai mane įkalbinėjo Šarūnas Kliokys, mes buvome pažįstami, draugai. Aš turėjau ir turiu verslus, buvo madinga, kad verslininkai tampa lygos prezidentais, taip ir atkeliavau.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte savo darbo pradžioje?

– Kai atėjau, tikėjausi kitokios lygos, o kai supratau, kur papuoliau, nebuvo linksma. Todėl, kad ne taip įsivaizdavau organizacijos funkcionavimą, bet nenoriu apie tai kažko sakyti, tai buvo labai sunku.

– Didelis pokytis, atsiradęs jūsų vadovavimo laiku yra Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketvertas, kurios organizavimą lyga perėmė iš LKF, tuo pačiu panaikindama LKL žvaigždžių dieną. Kiek patenkintas esate būtent šiuo projektu?

– Federacija turėjo šitą projektą, bet jie nėra verslo struktūra, jie daugiau atsakingi už vaikus, moteris, rinktines. Jie neturi tokios patirties organizuojant tokius renginius, nes tai daugiau susiję su verslu.

Kad būtų įdomu, mes susėdę modeliavome. Ta žvaigždžių diena kažkuria prasme buvo mirusi, nes ji neįdomi. Reikėjo padaryti, kad pritrauktume žmones ir žaidėjams būtų įdomu. Dėl to nuėjome visai kitu keliu, investavome pinigus į šou, į prizinius fondus, kad sudomintume visą struktūrą, visas organizacijas.

Gavosi, kas gavosi. Net Europoje tokio renginio, kokį turime mes, neturi nė viena valstybė. Niekas neturi prizinių fondų, niekas neturi šou elementų. Jie susirenka, pažaidžia, gauna taures ir viskas baigiasi, o mes turime visa kita. Galime didžiuotis, esame taurių turnyrų lyderiai.

– Ko gero ryškiausias ir labiausiai netikėtas iššūkis buvo koronaviruso pandemija. Kaip sekėsi su tuo tvarkytis?

– Aš pripratęs prie to savo gyvenime – prie pakilimų ir nusileidimų. Tai man nieko naujo, versle niekada nėra viskas į viršų. Būna ir aukštyn, ir žemyn.

Komanda buvo ir yra labai stipri, mes turėjome aiškius planus, kaip gyventi, kaip išgyventi ir mums tikrai nepasijautė, be to, kad ištikimiausi sirgaliai negalėjo papulti į arenas ir nematė savo mylimų komandų. Dėl viso kito neturėjome didelių problemų, tuo metu biudžetas netgi pradėjo augti, sustiprinome jį, stiprėjome patys, kaip lyga. Didelės įtakos tai nepadarė, dar daugiau susikaupėme, buvo daugiau idėjų. Praėjo laikas, atrodo, kad to ir nebuvo.

– Nuo 2015 m. sekė šešerių metų laikotarpis, kuomet lygoje žaidė dešimt komandų, bet buvo tikslas turėti dvylika. Kaip buvo einama link šio tikslo?

– Tikslas buvo labai paprastas. Kaip mėgsta mūsų kolegos pasakyti – kam mums reikia silpnesnių komandų? Čia ne Eurolyga, čia yra nacionalinis interesas, kad jauna karta irgi turėtų žaisti. Ne visi gali pakliūti į „Žalgirį“ ar „Rytą“, dabar jau ir į „7bet-Lietkabelį“ ar „Wolves“.

Turime komandas, kur jaunesni žaidėjai, talentai gali pradėti karjeras ir atsiskleisti, augti iki turtingų klubų lygio. Mano tikslas buvo šitas ir jis yra pasiektas. Jį užsibrėžiau, o statydamas savo kandidatūrą trečiai kadencijai pasakiau, kad bus taip ir visi prabalsavo už mano pasiūlymą. Susidėliojau planą ir jį įvykdžiau.

– Per dešimtmetį smarkiai augo ne tik lyga, bet ir turtingiausias jos klubas – „Žalgiris“. Ar nebuvo apmaudu, kad ilgą laiką nebuvo didesnės intrigos kovoje dėl titulo?

– „Žalgirio“ biudžetas paskutinius aštuonerius metus yra didžiuliu skirtumu atsiplėšęs nuo kitų klubų. Tai turėjo įtakos pasirenkant žaidėjus ir automatiškai buvo užprogramuota, kad jie Lietuvos čempionai. Bet tai nėra nieko blogo, taip susidėliojo.

Gyvenimas eina į priekį, atsiranda konkurentų. Alytaus klubas pervažiuos į Vilnių, turės kitokį biudžetą, gali pagal jį vytis „Žalgirį“, čia yra kiti organizaciniai klausimai, kaip pavyks priartėti. Tas pats „Rytas“ – auga biudžetas, auga organizacija. Kaip matėte pernai, jie pateikė staigmeną, pralenkdami „Žalgirį“ su daug mažesniu biudžetu. „7bet-Lietkabelis“ labai pavažiavo į priekį per paskutinius penkis metus, tapo elitine Lietuvos komanda.

Kas liečia „Žalgirį“, nuo kažkokios biudžeto sumos jau nelabai kas keičiasi. Viskas priklauso nuo to, kas sveikas, kas ne, koks komandos vidus. Tai yra sėkmės formulė.

– Kokius tris svarbiausius įvykius per pastaruosius dešimt metų LKL galėtumėte įvardyti?

– Pats pirmas yra Karaliaus Mindaugo taurė, kuri buvo sukurta mūsų, tas yra labai svarbus dalykas. Kitas įvykis – pandemija, kuri buvo iššūkis, su kuriuo sklandžiai susitvarkėme. Trečias – praėjusių metų sezono kulminacija – istoriniai pusfinaliai ir finalas, kuris buvo kitoks nei per mano dešimtmetį.

– Jums ėmus vadovauti LKL, ženkliai padidėjo lygos dėmesys klubams. Mokami dideli pinigai, padedama rengiant rinkodaros specialistus ir skatinant tvarkytis klubų administracijas bei infrastruktūrą. Ką tai duoda?

– Privalai padėti klubams. Turime padėti rinkodaros sistemoje, nes pas mus dirba profesionalūs žmonės. Komunikaciniame lauke irgi turime padėti. Jei LKL, pati viršūnė, bus stipri, o klubai silpni – jie neturės biudžetų, negalės savęs pristatyti komunikuodami.

Daug kalbame per susirinkimus šiais klausimais. Kuriems reikia pagalbos – jie jos gauna. Kai kuriems nereikia, jie patys iš savęs stiprūs, lyderiauja net Europoje, kaip „Žalgiris“. Gali kiti Europos klubai mokytis.

Tam tikslui padeda ir LKL akademija. Žmonės, kurie ją pabaigia, įsilieja į klubus, nebūtinai LKL, į kitas sporto organizacijas. Jie praeina tam tikrus kursus, mokymus, užbaigia ir gali įsilieti į daug organizacijų. Kiekvienais metais kiek jų pabaigia, turbūt neužtektų vietų.

Turime idėjų ateityje ir dėl trenerių – atrinkti būrį talentingiausių ir ruošti pamainas su užsienio partneriais, mūsų klubais, kad jie galėtų pasisemti patirties mėnesį ar du, pabūti prie vyr. trenerių, pasiklausyti, ką jie kalba. Yra tokių idėjų, bet viskas atsiremia į pinigus, kurių dar reikėtų pageneruoti daugiau. Visa tai yra pagalba klubams.

– Krepšinio bendruomenė pabrėžia LKL pažangą jūsų vadovavimo metu. Kaip tai pavyko?

– Ačiū tiems, kas pastebi. Ką jaučiu pats – tai buvo darbas, darbas ir darbas. Kada nori, gali pasiekti. Kai partneriai yra klubai, su kuriais randi bendrą kalbą, juos įtikini, kuriuo keliu turime eiti. Lyga yra organizacija, kuri be klubų nieko nepadarys. Mūsų kartu buvo siekiamas tikslas, jį buvau užsibrėžęs konkretų – padaryti Lietuvoje mažąją Eurolygą arba NBA ir tai mums pavyko. Jei valstybė būtų didesnė, biudžetas būtų didesnis, tai su jais dar pakovočiau.

– LKL įgyvendina daugybę naujovių – nuo aukštos kokybės TV produkcijos ir techninės pagalbos teisėjams iki aistruolių bei krepšinio bendruomenės įtraukimo įrankių. Kas generuoja tas idėjas ir kaip pavyksta jas įgyvendinti?

– Kiekvienais metais mėginu įgyvendinti dvi-tris savo idėjas. Toliau mes kaip komanda sėdame kartu ir kalbame, ar įmanoma, ar neįmanoma. Tai susiję su televizija, partneriais. Jie irgi reikalauja naujovių, ypač nauja karta turi idėjų, kurios veikia. Mūsų komanda jauna, protingi žmonės. Idėjos nebūtinai matosi, bet kiekvieną dieną kūrybiniame procese jų atsiranda, ne visos pastebimos. Džiaugiuosi, kad šie žmonės yra šalia manęs, man pavyko juos suburti, įtikinti ir esu labai laimingas, kad juos turiu.

– Kiek lygai aktualūs yra klubų pasirodymai tarptautiniuose turnyruose?

– Kaip lygos vadovas, visada skatinu, kad klubai dalyvautų tarptautiniuose turnyruose. Visada stengiuosi padėti, jei yra galimybė. Padėjau, padėsiu ir stumsiu.

Čempionų lygoje esame dalininkai. Kas liečia Eurolygą ir Europos taurę, turime dvi vietas – „Žalgiriui“ ir Panevėžiui. Kauniečiai žaidžia su dešimties metų licencija, o Panevėžys – už iškovotą vietą Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad jie paskutiniu metu rodo puikius rezultatus, nors nuo jų lemiamose rungtynėse nusisuka sėkmė, gaila.

– Prieš NKL finalo ketvertą yra kalbų apie tai, kad po ilgos pertraukos įmanomas sportinio principo įgyvendinimas, paskutinė LKL komanda iškristų, o ją pakeistų NKL čempionai. Kiek tai realu?

– Šeštadienį sužinosime. Šansų, kad taip nutiks, yra.

– Kaip apibūdintumėte savo vadovavimo dešimtmetį iš asmeninės pusės – buvo lengva ar sunku?

– Labai paprastai – pirmi, antri, treti metai buvo labai sunkūs. Paskui palaipsniui darėsi vis lengviau, o dabar, kai yra tokia stipri komanda, dirbdamas jaučiu malonumą.

„Esame sukaupę didelę teniso varžybų ir lygų organizavimo patirtį, ja norime pasidalinti ir su padelio mėgėjais. Juolab kad tam tikra prasme tai giminingos sporto šakos. Manau, vos ne kiekvienas teniso žaidėjas yra išbandęs savo jėgas ir padelio aikštelėje“, – sako „Teniso Namų“ vadovas Vytautas Bartulis.

Anot jo, per metus bus surengti keli  maždaug po 3 mėnesius truksiantys lygos varžybų etapai, o sezoną vainikuos finaliniai turnyrai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, svarbiausiuose šalies padelio centruose. Pagal jų rezultatus bus sukurta vieninga žaidėjų reitingavimo sistema.

„Aišku, padelis žinomumu kol kas nusileidžia tam pačiam tenisui, tačiau paskutiniu metu – smarkiai populiarėja. Tai yra gana demokratiškas sportas, kurį žaisti gali praktiškai kiekvienas. Be to, prie jo augimo prisideda ir tai, kad miestuose gana sparčiai auga padelio infrastruktūra, didėja aikštelių skaičius“, – kalbėjo V. Bartulis.

Įvairiais vertinimais padelį Lietuvoje šiuo metu aktyviai žaidžia bent keli tūkstančiai žmonių. O jo pradininku mūsų šalyje galima laikyti Lietuvos krepšinio legendą ir Dubingių teniso ir padelio klubo, esančio prie Asvejos ežero, įkūrėją Šarūną Marčiulionį.

„Būtent Šarūno iniciatyva atsirado pirmosios padelio aikštelės. Labai tikiuosi, kad jis ir pats prisijungs prie naujosios lygos varžybų“, – šypsojosi V. Bartulis.

„Grip padelio lygos“ turnyras skirtinguose divizionuose (pagal žaidėjų pajėgumą) vyks dviem etapais – grupių varžybose ir atkrintamųjų etape.

Padelis yra vienas iš rakečių sportų. Jo aikštelę iš šonų juosia tinklas, o galuose bei šonuose yra įrengtos stiklo sienos. Žaidėjai gali mušti ir nuo sienų atšokusius kamuoliukus. Taškų skaičiavimo sistema yra identiška tenisui. Šis sportas yra kilęs iš Meksikos, o dabar jis Ispanijoje populiarumu nenusileidžia tenisui.

Š. Marčiulionis yra Lietuvos padelio teniso federacijos steigėjas, o pirmuoju jos prezidentu buvo pasaulio ir Europos šiuolaikinės penkiakovės čempionas Andrejus Zadneprovskis.

Pristatė unikalų projektą

Buvę bendražygiai Š.Marčiulionis ir Arvydas Sabonis suvienijo jėgas ir drauge laikė savotišką egzaminą. Krepšinio žvaigždės per susitikimą su Švietimo, mokslo ir sporto ministru Algirdu Monkevičiumi pristatė unikalų projektą, kuris būtų pavyzdinis ir daugumai užsienio valstybių, ir jį palaikančiai Tarptautinei krepšinio asociacijų federacijai (FIBA).

Š.Marčiulionio ir A.Sabonio iniciatyva siūloma prie mokyklų papildomai įrengti modulines sporto sales, kuriose sportuotų vaikai, ypač jaunesnio amžiaus. Olimpiniai čempionai teigia, kad šis projektas padės ne tik atsiskleisti vaikų talentui, bet ir ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius.

Š.Marčiulionis kartu su A.Saboniu pasiūlė įgyvendinti Lietuvoje moksleiviams skirtą sporto projektą.

Pasak A.Sabonio ir Š.Marčiulionio, šis projektas neabejotinai taps pavyzdžiu ir kitoms šalims, kurios rūpinasi vaikų fizine sveikata. Jų teigimu, jau dabar kolegos – pasaulio krepšinio žvaigždės – nekantriai laukia, kaip šį projektą pavyks įgyvendinti Lietuvoje.

Planuojama, kad analogų neturinčiose sporto salėse būtų įrengti monitoriai su virtualaus trenerio funkcija, kuri šiuolaikiškai ir nuotaikingai pateiktų treniruočių instrukcijas mokiniams su specialiai jiems pritaikytais treniruokliais. Tokia salė būtų pritaikyta ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Didžiausios modulinės sporto arenos kaina apytikriai būtų 300–400 tūkst. eurų.

Prisikviesti nelengva

Šio projekto, sulaukusio palaikymo ir ministerijoje, kontūrus Š.Marčiulionis praskleidė bendraudamas su LSU studentais.

Renginyje, kurį organizavo LSU auklėtinius krepšinio paslapčių mokantys žinomi treneriai Ramūnas Butautas ir Edas Nickus, apsilankė kelios dešimtys studentų, ne vien būsimųjų krepšinio specialistų, bet ir kineziterapeutų, vadybininkų. Jaunuoliai įdėmiai gaudė kiekvieną Marčelos žodį.

Kadaise Europos aikštelėse karaliavęs kaunietis – vienas pirmųjų Senojo žemyno atstovų Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) lygoje, kur ne tik įsitvirtino, bet ir praleido septynerius įsimintinus metus.

Be to, Š.Marčiulionis su Lietuvos rinktine iškovojo 1992 m. Barselonos olimpiados bronzą, 1995-ųjų Europos čempionato sidabrą, 1996-ųjų Atlantos olimpinių žaidynių bronzą, o anksčiau, 1988-aisiais, su SSRS rinktine, kuriai tuomet atstovavo ir A.Sabonis, Rimas Kurtinaitis ir Valdemaras Chomičius, – Seulo olimpiados auksą.

"Prisikviesti tokį pašnekovą – tas pats, kaip medžiotojui pašauti retą trofėjų. Juolab kad Šarūnas gyvena tarp dviejų žemynų – Europos ir Amerikos. Tad mums labai pasisekė, todėl naudokitės proga, drąsiai klauskite mūsų legendos", – studentus ragino R.Butautas.

Įveikė patį Sabą

R.Butautas, buvęs Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris, nuotaikingai prisiminė pirmuosius žingsnius krepšinyje, kuriuos žengė drauge su Š.Marčiulioniu.

"Šarūnas yra pavyzdys, kaip sukandus dantis, kantriai dirbant galima nukeliauti visą vingiuotą kelią nuo, iš pirmo žvilgsnio, ne paties talentingiausio Kauno krepšinio mokyklos moksleivio iki Europos ir NBA viršūnių", – kalbėjo R.Butautas.

Š.Marčiulionis šypsodamasis pasakojo apie savo bandymus vaikystėje įveikti A.Sabonio vedamą konkuruojančios krepšinio mokyklos komandą.

"Tuo laiku Kaune buvo dvi mokyklos, tad konkuruodavome aršiai. Mes su Ramūnu atstovavome komandai, kuri neturėjo nei aukštaūgių, nei išskirtinių talentų, o Sabo komandoje žaidė ne tik jis, bet ir dar būrys labai gabių jaunųjų krepšininkų. Atsimenu, per apšilimą prieš rungtynes jie jau dėliodavo kamuolį į krepšį, o mes vos lentą pasiekdavome. Jie aukšti, ištįsę, pasipuošę firmine sporto apranga, o mes – mažiukai, apsivilkę kas ką. Pralaimėjome gal 50 taškų skirtumu", – pasakojo Šarūnas.

Tačiau tuoj pat pateikė istorijos tęsinį. Mat po tokios gniuždančios nesėkmės treneris Stepas Butautas vaikinus apkrovė papildomomis treniruotėmis, kurios atrodė nelabai prasmingos – vien metimai, šuoliukai. Tačiau vos per metus tas kolektyvas taip patobulino savo įgūdžius, kad ėmė ir patiesė Sabo žvaigždžių ekipą ir pakeitė ją tuomet prestižinėse SSRS moksleivių varžybose.

Š.Marčiulionio karjerą iškalbingai įprasmino išskirtinis įvertinimas – 2014-aisiais jis buvo priimtas į J.Naismitho krepšinio Šlovės muziejų.

Statybininkų linksmybės

Augdamas ir bręsdamas Š.Marčiulionis grūdino ir charakterį. Ne veltui jis vadinamas vienu valingiausių Lietuvos sportininkų.

Baigdamas vidurinę mokyklą Šarūnas buvo 183 cm ūgio, tad treneriai vietą starto penkete patikėdavo kitiems žaidėjams, o prasimušti į "Žalgirį" tuomet atrodė nelabai realu. Tad Š.Marčiulionis drąsiai apsuko karjeros ir gyvenimo kreivę – išvyko į sostinę, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos, apsivilko "Statybos" marškinėlius ir pamažu kilo kandidatų į SSRS rinktinės reitinge.

Tačiau ir tada niekas jo neapipylė dangiškąja mana.

"Jau buvau SSRS rinktinės kandidatas, bet gyvenau paprastame statybininkų bendrabutyje. Nakčiai prie lovos pasidėdavau daug batų. Mat, vos nurimus, grindis imdavo graužti kažkoks pacukas. Taip garsiai ir įkyriai, kad negalėdavau užmigti. Tad kas kelias minutes vis mesdavau į triukšmingą kampą po batą ir, kai graužikas trumpam nutildavo, stengdavausi užmigti", – prisiminė Š.Marčiulionis.

Ne ką mažiau triukšminga buvo ir bendrabučio publika. Ypač audringai darbo žmonės švęsdavo tada, kai gaudavo atlyginimą.

"Jų avanso ir algų dienas žinojau atmintinai", – juokėsi olimpinis čempionas.

Stumdėsi su D.Rodmanu

Š.Marčiulionio svajonė išsipildė su kaupu. 1987-aisiais lietuvis buvo pašauktas NBA naujokų biržoje, po dvejų metų jis galiausiai išvyko į "Golden State Warriors" klubą, kuriame pelnė iki tol gana skeptiškai europiečius vertinusių vietinių pripažinimą.

"Krepšinis, kurio mokiausi, labai skyrėsi nuo NBA žaidimo – pradedant gynybos ir puolimo sistemomis, baigiant tokiomis smulkmenomis kaip kojų ir rankų padėtis ginantis. Mes tai darydavome kur kas primityviau, tad teko nepaprastai daug mokytis net būnant jau subrendusiu žaidėju", – pripažino Š.Marčiulionis.

Lietuviui adapduotis labai padėjo prieš tai Vilniuje viešėjusio "Atlanta Hawks" klubo trenerio Mike'o Frattelo surengta treniruočių stovykla.

Paklaustas, prieš kurį oponentą NBA lygoje žaisti būdavo sunkiausia, Š.Marčiulionis įvardijo "Detroit Pistons" ir JAV rinktinės gynėją Joe Dumarsą. Šis krepšininkas garsėjo išskirtiniu darbštumu ir kibia gynyba.

"Teko žaisti ir prieš kur kas aukštesnius už mane Dennisą Rodmaną, Charlesą Barkley. Nežinau, kodėl būtent mane mesdavo prieš juos. Gal dėl to, kad buvau labai stiprus fiziškai. Ne kartą teko su tais vyrukais pasidaužyti. Tačiau labiausiai nemėgau J.Dumarso gynybos. Jis kažkaip nereaguodavo į mano klaidinančius judesius, tad tekdavo gerokai paprakaituoti, kad ištrūkčiau iš jo gniaužtų", – sakė Šaras.

Turtingą lietuvio karjerą iškalbingai įprasmino išskirtinis įvertinimas 2014-aisiais Š.Marčiulionis buvo priimtas į Jameso Naismitho krepšinio Šlovės muziejų.

Stebės žaidžiantį sūnų

Š.Marčiulionis sugrįžo į Kauną palaikyti sūnaus Augusto, drauge su Vilniaus "Ryto" jaunių komanda dalyvaujančio Eurolygos jaunių atrankos turnyre.

Krepšinio žinovų nuomone, A.Marčiulionis žaidimo stiliumi labai primena savo tituluotąjį tėvą.

"Augustui tai trečias toks bandymas, bet pirmas žaidžiant su savo bendraamžiais, nes anksčiau jis būdavo gerokai jaunesnis nei varžovai. Tad labai įdomu, kaip jam seksis. Prieš turnyrą Augustas buvo šiek tiek traumuotas, bet jis visada dega noru padėti komandai ir įrodyti, ko yra vertas", – teigė legendinis krepšininkas.

Pagal pranešimą, sportininkai, pristatę idėją, teigia, kad šis projektas padės ne tik atsiskleisti vaikų talentui, bet ir ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius. Pasak A. Sabonio ir Š. Marčiulionio, šis projektas neabejotinai taps pavyzdžiu ir kitoms šalims, kurios rūpinasi vaikų fizine sveikata. Jų teigimu, jau dabar kolegos – pasaulinės krepšinio žvaigždės – su dideliu susidomėjimu laukia, kaip šį projektą pavyks įgyvendinti Lietuvoje.

„Svarbu, kad Lietuvos krepšinio federacijai, kitiems krepšinio atstovams rūpi ne vien ši viena sporto šaka, bet jie suinteresuoti, kad vaikai susidomėtų ir galėtų užsiimti kitomis sporto veiklomis, kuo anksčiau pradėtų aktyviai sportuoti. Be to, šios daugiafunkcės mobilios sporto salės tiktų ir bendruomenės, kitokiems kultūriniams renginiams“, – sako švietimo, mokslo ir sporto ministras A. Monkevičius.  

Ministerija tarpininkaus informuodama šalies savivaldybes ir mokyklas apie galimybę įsirengti šias daugiafunkces sporto sales, bus aktyviai dalyvaujama detalizuojant ir parengiant projektą, ieškant finansavimo išteklių. Svarstoma, kad viena tokia sporto salė galėtų būti įrengta dar šią vasarą kaip bandomasis projektas.

Mobili sporto salė būtų lengvos konstrukcijos statinys su monitoriais, virtualiu treneriu, kuris pateiktų instrukcijas mokiniams, priklausomai nuo jų amžiaus ir lyties, su vaikams specialiai pritaikytais treniruokliais. Krepšinio aikštelės išmatavimai atitiktų olimpinės rungties „trys prieš tris“ standartus. Salėje būtų sumontuoti veidrodžiai, kad erdvę būtų galima pritaikyti šokių pamokoms, jogos ir kitiems panašiems užsiėmimams. Taip pat tokia salė būtų pritaikyta specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Didžiausios modulinės sporto salės kaina apytikriai būtų 300 tūkst. - 400 tūkst. eurų.

„Esu girdėjęs istorijų, koks stiprus buvo Šarūnas (Marčiulionis). Nežaidžiau prieš jį, bet Michaelas (Jordanas) man vis sakydavo, kad, jis buvo stipriausias varžovas, prieš kurį jam teko žaisti.

Arvydas (Sabonis) žaidė Portlande ir aš pirmą kartą pamačiau taip gerai kamuolį perduodantį aukštaūgį, – apie legendinius krepšininkus iš Lietuvos kalbėjo K. Bryantas. – Vėliau sužinojau, kaip jauni žaidėjai Lietuvoje yra mokomi nuo jauno amžiaus. Jie mokomi visų žaidimo aspektų.

Nesvarbu, ar ar esi mažiukas, ar didelis, išmoksi varytis kamuolį, išmoksi mesti į krepšį, ar centruoti. Žaidėjai iš Lietuvos atrodo labai universalūs.“

Tai buvo kur kas išsamesni atsakymai nei tie, į kuriuos Kobe atsakydavo apie kitų šalių rinktines ar krepšininkus. Žurnalistai norėjo išgirsti jo nuomonę apie Argentinos, Čekijos, Graikijos ir Lenkijos krepšinį, tačiau į daugelį tokių klausimų K. Bryantas atsakė standartinėmis frazėmis.

K. Bryantas Kinijoje yra be konkurencijos populiariausias krepšinio žmogus. Vos jam pasirodžius ant Pekino arenos parketo, žiūrovai jį sutiko plojimais, o spaudos konferencijų salė buvo pilnutėlė žurnalistų iš viso pasaulio.

„Man didelė garbė būti viso to dalimi, – apie savo ambasadoriaus pareigas kalbėjo K. Bryantas. – Užaugau užsienyje, mano pirmos krepšinio pamokos buvo išmokytos Italijos trenerių ir krepšinis tada nebuvo toks globalus.

Dabar esu šio čempionato ambasadorius ir skleidžiu krepšinio grožio žodį. Galiu visiems fanams pasakyti, koks tai nuostabus žaidimas.“

Jei prieš keletą metų 17-metis dar vaikydavosi kamuolį vaikų turnyruose ir buvo tik legendinio krepšininko sūnus, pradėjęs kopti jaunimo rinktinių laipteliais, jis į save kreipė vis daugiau akių.

Prie to prisidėjo ir sėkmingas įsitvirtinimas Vilniaus „Ryto“ sistemoje.

Būtent klausimas, kaip susiklostys A. Marčiulionio ateitis, tapo viena karščiausių vasaros intrigų sostinėje.

Lietuvos žiniasklaidoje buvo pasirodę kalbų, kad gynėjas svarsto galimybę jau šįmet keltis į JAV, ten pabaigti mokyklą ir keltis tiesiai į NCAA universitetą.

Kai Augustas galiausiai nusprendė toliau žaisti Vilniuje, naujasis „Ryto“ direktorius Rolandas Jarutis tai pristatė kaip klubo pergalę ir džiaugėsi, kad pavyko talentą įtikinti likti.

Tačiau pats krepšininkas situaciją apibūdino visai kitaip – jis tikina amerikietiško varianto rimčiau net nesvarstęs.

D. Lukštos nuotr.

„Tai buvo visiškai nerealu, – paklaustas apie kalbas dėl savo persikėlimo į JAV, sakė A. Marčiulionis. – Man pačiam tai buvo naujiena, visiškai iš niekur. Buvo planuota, kad liksiu Vilniuje, „Ryto“ sistemoje.“

Apie įvairius karjeros variantus 190 cm gynėjas visada pirmiausiai kalbasi su tėčiu. Šarūnas Marčiulionis šįkart buvo už tai, kad sūnus liktų gimtinėje.

Tačiau tai nereiškia, kad Augustas sparnų nepakels ateityje, baigęs mokyklą. Jo sutartis su sostinės ekipa galios dvejus metus.

„Aišku, JAV variantas visada lieka, bet kol kas žiūrėsime, kaip čia seksis, kaip sužaisiu rinktinėse. Tėčiui ta Amerikos galimybė visai nieko, ji ateičiai dar neatmesta“, – kalbėjo Augustas.

Praėjusį sezoną Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) Vilniaus „Perlo“ marškinėlius vilkėjęs krepšininkas rinko po 7,1 taško ir atliko po 3,5 rezultatyvaus perdavimo.

Jam treneris Arvydas Gronskis per mačą vidutiniškai suteikdavo po 19 žaidimo minučių.

Labai realu, kad šis skaičius nuo rudens išaugs, ir ne vien dėl didesnio A. Marčiulionio patirties bagažo.

Jaunuoju talentu ypač pasitiki prie klubo vairo stojęs Jarutis – jiedu pažįstami jau ne vienerius metus.

„Facebook“ nuotr.

Praeityje Š. Marčiulionio krepšinio akademijoje darbavęsis Jarutis yra legendinio krepšininko bičiulis, o jo sūnaus progresą sekti galėjo nuo mažų dienų.

„Rolandas nuo senų laikų dirbo tėčio akademijoje, tai esame gerai pažįstami. Su juo neseniai pakalbėjome, kad kitą sezoną duos ir daug laisvės, ir pyks, ir rėks. Manau, darbas bus geras ir tie pasikeitimai komandoje išeis į naudą“, – svarstė A. Marčiulionis.

Gynėjo vaidmuo priklausys ir nuo to, kaip susidėlios „Perlo“ planai kitam sezonui. O jie kol kas nekonkretūs.

Nors „Ryto“ vadovai darbuojasi svarstydami jaunųjų žaidėjų kandidatūras ir tai, kas kurioje komandoje žais, pirmiausia turi išspręsti naujo trenerio rebusą.

Pasibaigus Gronskio sutarčiai, į jo vietą svarstomi bent keli kandidatai. „Su „Perlu“ ir jos specialistais kol kas dar yra laukimo situacija“, – ketvirtadienį „lrytas.lt“ sakė Jarutis.

Olimpinę žvaigždę LTOK prezidentė 80-mečio proga ant kaklo užkabino nusipelniusiam Lietuvos krepšinio treneriui, buvusiam ilgamečiam krepšinio federacijos generaliniam sekretoriui, Lietuvos veteranų čempionatų organizatoriui, prie krepšinio populiarinimo Lietuvoje aktyviai prisidėjusiam Eduardui Algimantui Ivašauskui.

Toks pat apdovanojimas įteiktas prieš savaitę 55-ą gimtadienį paminėjusiam legendiniam Lietuvos krepšininkui, olimpiniam čempionui ir dviejų bronzos medalių laimėtojui bei pirmajam į stipriausią pasaulio krepšinio lygą NBA patekusiam europiečiui Šarūnui Marčiulioniui.

Buvusiam krepšininkui ir Lietuvos krepšinio lygos (LKL) įkūrėjui D. Gudzinevičiūtė taip pat perdavė net tris olimpinius ciklus Š. Marčiulioniui taip ir neįteiktus 1996 metų Atlantos olimpinių žaidynių diplomą ir dalyvio ženklelį.

Apdovanojimų ceremonijoje 75-mečio proga LTOK prizu „Citius. Altius. Fortius“ apdovanotas ir eilę metų pasaulio lietuvių sporto žaidynes Gervėčiuose, Baltarusijoje, vykdantis, Astravo rajono lietuvių kilmės jaunuosius sportininkus į Gervėčių sporto klubą subūręs ir vasaros stovyklas organizuojantis bei į varžybas Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje vykstantis Alfonsas Augulis.

Tuo metu ilgamečiam Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos nariui, LTOK žurnale „Olimpinė panorama“ istorine tematika tekstus rašančiam ir knygų parodas įvairių sukakčių proga rengiančiam Vytautui Ruzginui 80-mečio proga įteiktas LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“.

Politikas taip pat priminė, kad ir pats yra atsisakęs Europos Parlamento nario mandato.

„Aš jums priminsiu, kad irgi esu pasitraukęs. (...) Kiekvienas žmogus apsisprendžia, ką jis gali geresnio padaryti Lietuvai“, – antradienį vakare sakė jis žurnalistams.

Politikas teigė gerbiantis Š. Marčiulionio ketinamus įgyvendinti projektus, susijusius su moksleivių įtraukimu į  sportą. „Jis tame mato daug prasmės. Jeigu, jo nuomone, jis čia gali padaryti daug daugiau negu  būdamas ten, aš gerbiu jo nuomonę“, – sakė R. Karbauskis.

„Valstiečių“ lyderis tvirtino, kad Š. Marčiulionio apsisprendimas  atsisakyti mandato, jam buvo netikėta naujiena.

„Man tai buvo tokia pat naujiena kaip ir jums visiems. Aš ją sužinojau rinkimų dieną. Tikrai nebuvo iš anksto susitarta. Net minties tokios nebuvo, aš buvau šiek tiek nustebintas“, – teigė  R. Karbauskis.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąraše Europos Parlamento rinkimuose kandidatavęs ir antrą mandatą sąjungai iškovojęs Š. Marčiulionis pranešė, kad atsisako mandato, nes nori daugiau laiko skirti Lietuvoje pradėtiems jaunimo, taip pat karjerą baigusių sportininkų projektams.

Š. Marčiulioniui atsisakius mandato, europarlamentaru turėtų tapti Stasys Jakeliūnas. Savo sprendimą Seimo narys praneš artimiausiu metu.