„Kas poroje turėtų mokėti mokesčius? Koks geras ir aktualus klausimas. Šiaip turėtų susitarti, atsižvelgiant į gaunamas pajamas šeimoje“, – žurnalistei atsakymą pateikė pakalbintas jaunas vyras. „Kas daugiau uždirba, tas daugiau sumoka mokesčių?“ – tikslinosi žurnalistė. „Proporcingai.“ „O bendrą sąskaitą ar reikia turėti?“ „Manau, labai priklauso nuo žmonių, apie kuriuos kalbame, vieniems, žinau, tai labai padeda, ir viena kortelė, ir viena sąskaita, į kurią būna pervedama pinigų mokesčiams, maistui, vaikų darželiui ir pan. Kiti sugeba labai gražiai susitarti ir pasidalyti proporcingai“, – pasakojo vyras.

„Čia, žinokit, kiekvieno teisė pasirinkti. Kaip sutaria poroje, taip ir būna“, – panašų atsakymą pateikė moteris.

Pakalbinus vyresnio amžiaus porą, moteris teigė: „lygiai“. „O ar reikia turėti bendrą sąskaitą?“, – teiravosi žurnalistė. „Reikia.“ „Ir jūs taip darote?“ „Mes taip nedarome, mes nepervedame. Kadangi mes pensininkai, tai kažkas moka už butą, kažkas už maistą, ir viskas“, – savo situaciją šeimoje apibūdino moteris.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Apie atliktą tyrimą, kaip lietuviai poroje valdo finansus, LNK papasakojo asmeninių finansų ekspertė Sigita Strockytė-Varnė.

– Kaip lietuviai tvarko finansus, kaip juos dalijasi?

– Tyrimas parodė, kad žmonės finansus valdo trimis pagrindiniai būdais. Vienas iš būdų, kad jie tiesiog susitaria, kas už ką sumokės. Tokių yra apie 26 proc. Dar 17 proc. sako, kad jie viską daro bendrai ir kartu valdo savo finansus. Tačiau įdomus tyrimo rodiklis, kad net 37 proc. žmonių sako, kad jie nesitaria, kaip valdys finansus, ir kiekvieną mėnesį už būtinąsias išlaidas moka spontaniškai, kaip kam pavyksta. Iš tiesų šis variantas yra pats pavojingiausias, nes kiekvieną mėnesį tu turi iš naujo galvoti: už ką man dabar reikės mokėti? Galbūt yra kažkokios nusistovėjusios taisyklės, tačiau jos niekada nėra visiškai garantuotos ir kartasi gali neatitikti tam tikrų lūkesčių. Pavyzdžiu, tu tikiesi, kad už ką nors sumokės tavo partneris, o galiausiai mėnesio pabaigoje, kai jau galbūt ir pats nebeturi pinigų, paaiškėja kad tau reikėjo sumokėti už vieną ar kitą dalyką. Dėl to taisyklės, susitarimai, pasikalbėjimas apie tai tikrai yra labai svarbu.

– Kaip partneriai dalijasi išlaidomis? Ar vienas, kuris daugiau uždirba, daugiau ir sumoka, ar vis dėlto per pusę?

– Net 67 proc. porų atsakė, kad jų pajamos skiriasi, ir tik 16 proc. paminėjo, kad dalijasi proporcingai pagal atlyginimą, kaip ir turėtų būti, kad išlaikytų balansą. Nes jei pajamos skiriasi labai stipriai, tai vienam partneriui gali būti labai lengva sumokėti už tam tikrą dalį paslaugų, o kitai pusei gali būti labai sudėtinga. Tuomet, kadangi tyrimai rodo, kad mes dar nelabai ir kalbamės apie tai, gali atsirasti tokių sudėtingų situacijų, kai vienas partneris nori kažkur eiti, dalyvauti, pavyzdžiui, kokiuose nors koncertuose, o kita pusė negali to daryti.

– Kodėl žmonės vengia kalbėtis apie finansus? Kiek jų to vengia? Turbūt yra skirtumas tarp jaunų ir vyresnių žmonių?

– Mus šiek tiek nustebino, kad 19 proc. apklaustųjų beveik iš viso nesikalba apie finansus, apie atlyginimą, apie pirkinius, apie tai, kaip reikėtų valdyti finansus. Iš tų, kurie nesikalba, net trečdalį sudarė vyriausi mūsų apklaustieji gyventojai, t. y. nuo 60 metų ir daugiau. Mes ieškojome priežasčių ir galvojame, kad greičiausiai tai ir kultūrinis palikimas, kai prieš 30 metų iš tiesų buvo nepatogu kalbėti apie pinigus. Tačiau turime ir gerų žinių – paaiškėjo, kad jaunimas yra labiau linkęs kalbėti apie pinigus, ir tikime, jog įtaką daro tai, kad vis daugiau informacijos yra apie finansų valdymą, apie svarbą, jie tai mato, girdi ir tikrai kalbasi.

– Ar yra žmonių, kurie slepia, kiek uždirba, kam išleidžia, ką perka?

– Taip. Nors anksčiau, tikiu ir žinau, buvo labai populiaru nesakyti, slėpti, ką galbūt ir rodo mūsų tyrimas, bet ir dabar net penktadalis pasakė, kad yra nuslėpę arba savo atlyginimo dydį, arba pirkinių kainas.

Pusė (52 proc.) nurodė, kad ji pastaruoju metu nepasikeitė, o trečdalis (34 proc.) suaugusių šalies gyventojų mano, kad jų šeimos finansinė padėtis pastaruoju metu blogėjo. 3 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Lyginant su apklausa prieš 2 mėnesius, 5 proc. punktais padaugėjo nurodžiusių, kad jų šeimos finansinė padėtis per pastaruosius kelis mėnesius nepakito.

Lyginant su gyventojų atsakymais prieš metus spalį, 7 proc. punktų padaugėjo atsakiusių, kad jų šeimos finansinė padėtis per pastaruosius du mėnesius pablogėjo.    

Kad šeimos finansinė padėtis pastaruoju metu pablogėjo, kiek dažniau nurodė vidutinio amžiaus (30–49 metų) amžiaus respondentai, didmiesčių gyventojai, bedarbiai ir namų šeimininkės bei darbininkai ir ūkininkai, rusų ir lenkų tautybių gyventojai, o kad ji pagerėjo, santykinai dažniau atsakė mažesnių miestų gyventojai, specialistai ir tarnautojai.

Apklausa vyko 2020 metų spalio 13–23 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausta 1000 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų), apklausa vyko 118 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc.

Birželį 8 proc. apklaustųjų savo šeimos finansinę padėtį įvertino kaip pagerėjusią, trečdalis (33 proc.) respondentų nurodė, kad ji pastaruoju metu nepasikeitė.

2 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Lyginant su apklausa prieš 4 mėnesius (vasarį, dar iki koronaviruso pandemijos Lietuvoje pradžios), 36 proc. punktais padaugėjo nurodžiusių, kad jų šeimos finansinė padėtis per pastaruosius kelis mėnesius pablogėjo.     

Kad šeimos finansinė padėtis pastaruoju metu pablogėjo, nurodė daugiau nei pusė visų demografinių bei socialinių grupių Lietuvos gyventojai, o kad ji per pastaruosius kelis mėnesius nepakito, kiek dažniau už kitus nurodė pensininkai, besimokantis jaunimas bei dirbantys valstybiniame sektoriuje.

Karantinas finansiškai galėjo paliesti pusę milijono gyventojų

Komentuodamas apklausos rezultatus, finansų analitikas Marius Dubnikovas teigė, kad tokie rezultatai jo nenustebino.

„Šis skaičius tikrai nestebina, nes reikia suprasti, kad labai daug žmonių prižiūrėjo vaikus arba buvo išleisti į prastovas, arba išvis buvo atleisti iš darbo. Tokių žmonių buvo apie 300 tūkst. Kad jų finansinė padėtis pablogėjo, tai vienareikšmiškai. Prie šitos grupės žmonių prisidėjo ir tie, kurie buvo krizės smaigalyje – viešbučiai, maitinimas, restoranai, turizmas. Šitų sričių atstovų nuotaikos turbūt išvis yra tragiškos.

Kad daugiau nei pusė žmonių mano, jog jų finansinė padėtis pablogėjo, labai atspindi tai, kas vyko. Realiai gali būti, kad žmonių, kuriuos paveikė situacija, yra daugiau. Šeimose gali būti vienas dirbantis ir jis buvo išleistas prastovą. Galima kalbėti, kad tai palietė per 500 tūkst. žmonių. Natūralu, kad nuotaikos subjuro“, – Eltai teigė M. Dubnikovas.

Šis skaičius tikrai nestebina, nes reikia suprasti, kad labai daug žmonių prižiūrėjo vaikus arba buvo išleisti į prastovas, arba išvis buvo atleisti iš darbo. Tokių žmonių buvo apie 300 tūkst.

Jo nuomone, tokiems neigiamiems rezultatams įtakos galėjo padaryti ir psichologiniai aspektai.

„Netiesioginė įtaka, kad nuotaikos subjuro, gali būti ir dėl šalutinių atvejų. Daliai žmonių karantininis laikotarpis asocijuojasi su tamsiu laikotarpiu. Finansiškai net jei nenukentėjo, jų nuotaikos ir optimizmas arba požiūris į situaciją gyvenime gali taip pat pablogėti, nors finansiškai galbūt niekas ir nepasikeitė“, – komentavo analitikas.

Vis dėlto, M. Dubnikovo teigimu, kai kurių sričių darbuotojai dėl karantino galėjo ir pagerinti savo finansinę situaciją.

„Iš karantino išlošė žmonės, kurie dirba įmonėse, kurios karantino nebuvo paliestos, pavyzdžiui, IT sektorius, kur žmonės galbūt net ir sulaukė atlyginimų padidėjimo. Programuotojas dirbo ar jam karantinas, ar ne, jis galėjo dirbti tiek iš namų, tiek darbo vietoje. Jeigu atlyginimas padidėjo, tai galėjo nuotaikos ir pagerėti“, – sakė jis.

„Žmonės, kurie užsiima verslu, tokių nėra daug, bet kai kurie sektoriai irgi galėjo pasistūmėti į priekį ir pasigerinti finansinę situaciją“, – pridūrė M. Dubnikovas.

Apklausa vyko 2020 m. birželio 15 – 25 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausta 1000 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų), apklausa vyko 108 atrankos taškuose. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc.

Atsakymas į šiuos klausimus paprastesnis nei daugelis iš mūsų galvojame. Gerai planuoti savo finansus galime tada, kai gerai žinome savo poreikius ir kai savo gyvenimą galime numatyti ilgiau nei artimiausios atostogos. Deja, bet tuo pasigirti gali ne kiekvienas. Tikrame gyvenime, kaip ir mano draugės atveju, neretai daugeliui žmonių jų finansinius tikslus iškelia ne jie patys, o jų nerašyti įpročiai ir juos supanti aplinka – artimieji, draugai ar kolegos.

Kaip jiems tai pavyksta?

Dažnoje šeimoje besikalbant apie finansus kalba pakrypsta apie kitų žmonių įpročius ar planus, ir mes imame aptarinėti kitų finansus ir galimybes. Draugai, kaimynai ar giminės nusipirko geresnį automobilį, išvažiavo žiemoti į Tailandą arba nuolat lankosi restoranuose, tai kodėl mes to negalime. Kaip jiems užtenka viskam pinigų, o mums ne?

Normalu, kad savo finansinę gerovę ir socialinį statusą vertiname lygindamiesi su kitais. Tačiau taip niekada nesužinome tikrojo atsakymo į klausimą, kaip jiems tai pavyksta. Nežinome ir jų lėšų išlaidoms kilmės: gal jie skolinasi, o gal gauna pagalbos iš artimųjų. Taip pat nesužinosime, kokių dalykų dėl to automobilio ar kelionės yra atsisakoma. Mes dažnai regime tik viešai rodomą kitų žmonių „veidą“, o ne jų finansų sveikatą. Galbūt tie žmonės – vieni iš 234 tūkst. lietuvių, kurių kredito istorijoje yra įrašas apie pradelstus mokėjimus. Todėl sekti kitų pavyzdžiu vien tam, kad neatsiliktumėme, gali būti ne tik neprotinga, bet ir finansiškai skausminga.

Bendras vardiklis – būti savimi

Vienas mano bičiulis gali sau leisti per mėnesį nusipirkti po vieną porą naujų sportinių batelių ir tris kompiuterinius žaidimus, o kartą per ketvirtį – naują skaitmeninį įrenginį, pavyzdžiui, išmanią apyrankę ar naują telefoną. Ir tai yra jo tikras ir nesumeluotas poreikis, kurio nepatenkinęs jis nesijaus savimi. Tačiau taip pat turiu ir draugę, kuri turi stiprų poreikį jaustis finansiškai saugi –prisikimšti vadinamąją „finansinę pagalvę“, kurią sudaro 6 mėnesio atlyginimų suma. Tokiu būdu ji jaučiasi laisva rinktis labiau mėgstamą darbą ir yra apsidraudusi nuo laikinų finansinių sunkumų.

Stebėdami, kaip gyvena ir kuo socialiniuose tinkluose dalijasi mūsų aplinkos žmonės ir tuo pat metu akylai sekdami tuos, į kuriuos panašūs norėtume būti, noromis nenoromis susiformuojame savo vaizdinį, kaip turėtume gyventi ir ką turėtume turėti. Siekiant įgyvendinti tą vaizdinį į mūsų finansinius tikslus ima skverbtis ir svetimos mintys. Tuomet pats metas paklausti savęs, kas man asmeniškai suteiks gyvenimo kokybės: saugumo jausmas, bendravimas su man įdomiais žmonėmis, kitiems daromas įspūdis, namų jaukumas ar galimybė turėti daugiau laisvo laiko?

Ar tikslai gali būti universalūs?

Prieš kelerius metus „Swedbank“ Finansų institutas klausė gyventojų nuomonės, ar atostogos – tai būtinosios mūsų išlaidos. Ir rado atsakymą – taip. Kokios tai gali būti atostogos, kiekvienas turi sau atsakymą. Ar mes geriausiai pailsime kelionėje, o galbūt reikėtų žygio į gamtą, sportinės išvykos, o gal savaitė ramybės sodyboje pamiršus socialinius tinklus ir telefoną yra tai, ko mums reikia labiausiai? Nors daugelis finansinių tikslų gali būti labai individualūs, yra ir keli, tinkantys visiems. Atostogos yra vienas iš jų.

Antrasis universalus tikslas, ko gero, būtų tam tikras finansinis saugumas. Daugelis žmonių pereina tą etapą, kai tenka pagyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo, bet jei tai tampa ilgalaike būsena, tai gali turėti įtakos savivertei ir gyvenimo kokybei. Kokio dydžio santaupų jums reikia, kad jaustumėtės užtikrintai, ar pakaktų turėti tik santaupų ar reiktų pasirinkti gyvybės draudimą ar kitus saugumą užtikrinančius sprendimus – spręsti mums patiems.

Galbūt nuskambės banaliai, tačiau trečiasis būtinas dalykas yra tam tikras džiaugsmo kiekis. Ne paslaptis, kad gera atmosfera organizacijose didina produktyvumą, o sugebėjimas švęsti pergales skatina siekti jų dar daugiau. Kai kalbame apie taupymą, žinome, kad daugiau ir greičiau sutaupys tas, kuris kaupia lėšas konkrečiam trokštamam ir džiuginančiam dalykui. Todėl paklauskime savęs – o kas džiugina mane ir kas mane stumia eiti pirmyn? Ir ar tai tikrai yra mano, o ne kitų, tikslas.

O kaip vaikai?

Jei mūsų, suaugusiųjų, finansinius tikslus lengvai gali formuoti aplinka ir kitų nuomonė, įsivaizduokime, kaip smarkiai aplinka gali veikti vaikus ir jų požiūrį į finansus ir jų valdymą. Šis poveikis, sudėtas draugėn su finansų valdymo pagrindų neturėjimu, kelia nerimą dėl jų ateities. Pernai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) paskelbtas penkiolikmečių finansinio raštingumo tyrimas parodė, kad jaunieji lietuviai rikiuojasi tirtųjų šalių sąrašo pabaigoje, vos lenkdami Lotynų Amerikos šalių bendraamžius.

JAV prezidento posto siekiantis Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) mielai pabrėžia esantis verslininkas, tapęs milijardieriumi dėl savo išradingumo ir nuovokos, bet pirmadienį pripažino, kad prasimušti jam padėjo tėvas, suteikęs „mažą“ 1 mln. dolerių paskolą.

„Man nebuvo lengva“, – respublikonų kampanijos favoritas sakė per vieną susitikimą su rinkėjais Naujojo Hampšyro valstijoje, transliuotą televizijos NBC.

„Pradėjau Brukline. Mano tėvas suteikė man nedidelę paskolą – milijoną dolerių“, – aiškino jis, pridūręs, kad tuos pinigus vėliau su palūkanomis grąžino savo tėvui – milijonieriui Niujorko nekilnojamojo turto vystytojui Fredui Trumpui (Fredui Trampui).

„Tačiau atvykau į Manhataną ir pradėjau pirkti namus; man puikiai sekėsi“, – sakė D.Trumpas.

Šie komentarai daugelį nustebino per rinkimų kampaniją, kurioje dauguma konservatyvių pažiūrų rinkėjų nusigręžė nuo buvusio Floridos gubernatoriaus Jebo Busho (Džebo Bušo) – dviejų ankstesnių JAV prezidentų sūnaus ir brolio, bet uoliai palaiko savarankiškai prakutusius politikos autsaiderius, tokius kaip D.Trumpas ir neurochirurgas pensininkas Benas Carsonas (Benas Karsonas), kuris jaunystėje buvo neturtingas.

Kai sulaukė klausimų dėl minėto pareiškimo, D.Trumpas pripažino, kad jo paminėta aplinkybė paprastam rinkėjui gali atrodyti kaip didžiulis palengvinimas.

„Jūs teisūs, bet milijonas dolerių nėra labai daug lyginant su tuo, ką aš sukūriau, – jis sakė NBC. – Noriu pasakyti, kad sukūriau vieną iš didžiųjų bendrovių, bet man visuomet buvo sakoma – tu negali padaryti to, negali padaryti ano.“

D.Trumpas savo kapitalą vertina net 10 mlrd. dolerių, bet žurnalas „Forbes“ teigia, kad labiau realistinis skaičius yra 4,5 mlrd. dolerių.

Kurį laiką D.Trumpas dirbo savo tėvui, kuris pastatė tūkstančius gyvenamųjų būstų Brukline.

8-ame dešimtmetyje D.Trumpas pradėjo savą verslą, pastatęs kelis pastatus Manhatane, kurių daugelis dabar yra pavadinti jo vardu.

Savo verslą jis pavertė tarptautiniu ir statė viešbučius, golfo aikštynus, kurortus ir prabangius dangoraižius visame pasaulyje.

Vyriausybė pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymui bazinio būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio perskaičiavimo koeficientą padidinti nuo 1 iki 1,6.

„Padidinus koeficientą, kompensacijos dydis padidės 60 procentų ir tai gali tapti ženkliu postūmiu tirpdant būsto laukiančiųjų eilę nelaukiant kitų metų", - sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

Priimtas Vyriausybės nutarimas įsigalios ir padidintas koeficientas bus pradėtas taikyti nuo šių metų lapkričio 1 d.

Siūlyti didinti koeficientą paskatino vidutinių būsto nuomos kainų didėjimas savivaldybėse bei tai, kad kompensacija kaip paramos forma nėra lygiavertė socialinio būsto nuomai, todėl nėra pakankamai patraukli pasinaudoti asmenims ir šeimoms, laukiantiems paramos būstui išsinuomoti.

Šiuo metu labai mažai žmonių, kuriems reikalinga parama būstui, naudojasi nuo 2015 m. teikiamomis būsto nuomos kompensacijomis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos turimais duomenimis, šiuo metu visoje šalyje kompensacijomis naudojasi tik 42 asmenys (12 šeimos). Priėmus pakeitimus, ši paramos forma taps patrauklesnė ir, tikėtina, ja pasinaudos daugiau žmonių.

Paskatinus asmenis ir šeimas pasinaudoti kompensacija, sumažėtų asmenų ir šeimų, laukiančių paramos būstui išsinuomoti skaičius.

Ministerijos duomenimis, visoje šalyje šiuo metu paramos būstui išsinuomoti laukia apie 27,7 tūkst. asmenų ir šeimų - tai apie 5,1 tūkst. asmenų ir šeimų mažiau negu 2014 m. Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, skaičius sumažėjo įsigaliojus Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatoms, nustatančioms, kad asmenys ir šeimos, laukiantys paramos būstui išsinuomoti, turtą ir pajamas privalo deklaruoti kasmet.

Ministerijos skaičiavimais, nustačius naują dydžio koeficientą ir įvertinus 2016 m. planuojamas skirti valstybės biudžeto specialiąsias tikslines dotacijas kompensacijoms mokėti, šia paramos forma galėtų pasinaudoti beveik 13,9 tūkst. asmenų.

Daugiau nei du trečdaliai jaunų Lietuvos gyventojų norėtų kurti verslą kartu su savo šeimos nariais. Tačiau daugelį jų nuo šeimos verslo atbaido rizika, kaip reikės gyventi iš vieno pajamų šaltinio ir atsisakius samdomo darbo. Tokius rezultatus atskleidė DNB banko inicijuotas „Šeimos verslo tyrimas“.

Tyrimas parodė, kad net 70 proc. gyventojų su savo šeimos nariais norėtų kurti bendrą verslą. Šeimos verslas daugeliui lietuvių tai galimybė sukurti gerovę šeimos nariams, įtraukti juos į įmonės veiklą, o ateityje perduoti verslą vaikams (39 proc. apklaustųjų). Sekantis įvardintas privalumas – nereikia dirbti samdomo darbo, o pelnas lieka šeimai (24 proc.).

DNB tyrime apklausus jaunų įmonių savininkus, paaiškėjo, kad 34 proc. jų savo įmonę pavadintų „šeimos verslu“. Likusieji verslą plėtoja vieni ar su partneriais.

„Tyrimo rezultatai parodė, kad net pusė apklaustųjų šeimos verslo trūkumu įvardijo baimę visas šeimos pajamas užtikrinti tik iš vienos pajamų šaltinio – šeimos verslo. Šią riziką galima suvaldyti įvertinus šeimos finansinę padėtį – kiek reikės pradinių investicijų verslo pradžiai, o kiek privalu turėti santaupų šeimos poreikiams. Be to, verslo pradžioje šeimos pajamos laikinai sumažės, todėl reikia turėti atsargą ir einamosioms išlaidoms“ , – teigė DNB banko valdybos narys dr. Šarūnas Nedzinskas.

Pasak Š. Nedzinsko, šeima taip pat turėtų objektyviai įvertinti riziką, ar verta visiems šeimos nariams vardan bendro verslo atsisakyti samdomo darbo. Galbūt verslo pradžioje įmanoma su derinti šeimos verslą ir samdomą darbą ir turėti kelis šeimos pajamų šaltinius?

Ir pagalba, ir trukdis

Apklaustų gyventojų ir verslininkų nuomonės šeimos verslo privalumų ir trūkumų šiek tiek išsiskyrė.  Vertinant šeimos verslo pliusus,  verslininkai taip pat akcentavo galimybę užtikrinti šeimos gerovę (29 proc.), bet nemažai jų išskyrė ir kitą privalumą – su šeimos nariais lengviau plėtoti verslą, išgyventi sudėtingus etapus (22 proc.).

Be to, jauni verslininkai šeimos versle labiau akcentavo trūkumą suderinti šeimos ir asmeninius santykius (34 proc.), taip pat – jie dažniau pabrėžė šeimos narių patirties, naujų idėjų ir kompetencijos trūkumą (16 proc.).

Šeima – tarsi kumštis

Prieš penkerius metus su šeimos nariais žalio maisto restoraną „RawRaw“ įkūrusi Olga Dzindzeleta akcentuoja, kad šeimos versle svarbiausia yra visų šeimos narių įsitraukimas į bendrą veiklą. Be Olgos šeimos verslu užsiima vyras Viktoras bei vaikai Romanas ir Elena.

„Pradėjus verslą nežinomybė buvo didelė – žaliavalgystė buvo naujas reiškinys ir nežinojome, ar sulauksime lankytojų. Tačiau dėl bendro tikslo mūsų šeima buvo vieninga – visi daug dirbome, verslui skyrėme visą laisvalaikį. Be to, kiekvienas šeimos versle pritaikėme savo įgūdžius – nuo finansų valdymo, rinkodaros iki kasdienio darbo restorano virtuvėje“, – pasakoja O. Dzindzeleta. 

Dabar šeimos verslas išsiplėtė ir apima restoraną „Botanique“, e. prekybą ir kitas su žaliavalgyste susijusias veiklas. Nors šeimos nariai turi ir kitų veiklų, jie ir toliau randa laiko šeimos įmonei.

Reprezentatyvų „Šeimos verslo tyrimą“ atliko rinkos tyrimų bendrovė „SIC tyrimai“. 2015 metų rugsėjį buvo apklausti 500 Lietuvos gyventojų (25-39 metų) bei 290 įmonių, kurios veikia 1-2 metus savininkų ir vadovų.

18–25 metų lietuviai dažniau nei estai ar latviai taupo konkrečiam tikslui – automobiliui, mokslui ar netgi vestuvėms, rodo SEB banko tyrimas. Anot banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanauskienės, vis dėlto dėl didesnių atlyginimų estai yra sutaupę daugiau ir jiems labiau sekasi laikytis išlaidų plano – Lietuvoje to nepavyksta padaryti kas septintam jaunuoliui.

– Tai, kad jaunimas taupo, – gera žinia?

– Taip, nes visuomenėje vyrauja stereotipas, kad kas jau kas, o jauni žmonės nemoka taupyti, negali to daryti, gyvena tik šia diena. [...] Jauni žmonės stebina tuo, kad jų turimos santaupos nuo metų pradžios didėja ir tai, įvertinus tų žmonių pajamas, vyksta gana sparčiai.

– Kaip paprastai vyksta tokios apklausos? Ar keliamas klausimas, ar jie pinigus taupo grynaisiais pinigais?

– Kai atlikome apklausą, nekėlėme tikslo išsiaiškinti, kaip žmonės taupo. Tyrėme elgseną, požiūrį į taupymą – ne visus pinigus išleidžiu, o dalį jų (vienu ar kitu būdu) atsidedu. Formuluodami šį klausimą, neskirstėme, ar jauni žmonės taupo indėlio sąskaitoje, ar grynaisiais pinigais. Tiesiog klausėme – ar šiuo metu taupote kokiam nors tikslui? Įvardijome keletą tikslų.

Paaiškėjo, kad vieną iš tų tikslų praleidome – vestuves. Apklausoje buvo galima nurodyti ir kitą tikslą, nei buvo išvardyti. O analizuodami pamatėme, kad ir Lietuvoje, ir Estijoje žodį „vestuvės“ įrašo net 3 proc. apklaustųjų. Tai nustebino, nes žmonės, atsakydami į apklausas, dažnai nueina lengviausiu būdu – pasižiūri, kas išvardyta, ir pasirenka, kas artimiausia. Tai rodo, kad žmogus nepatingėjo įrašyti, jog taupo vestuvėms.

Vestuvės – pražiūrėtas tikslas. Gal iš seniau ateina nuomonė, kad apvesdinti vaikus lyg ir tėvų reikalas. Šiais laikais yra kitaip, vestuvinis amžius vėlėja, todėl kalbame apie visiškai savarankiškų žmonių pasirinkimą. Jie patys sprendžia.

– Populiariausia taupyti automobiliui ar vis dėlto būstui?

– Atsakymai pasiskirstė po lygiai. Reikia suprasti – taupymas būstui gali reikšti, kad žmogus taupo pradiniam įnašui, kad gautų paskolą. [...] Nėra aišku, ar jie mintyse jau turi konkretų būstą, ar deda pinigus, kad, atėjus laikui, nereikėtų tik tada pradėti.

Kartu sudėjome atsakymą, kad pasirenkama taupyti automobiliui ar vairuotojo teisėms gauti. Jaunam žmogui tai yra toks pat prioritetas, kaip ir būstas.

– Dabar labai paplitusi būsto paskola, viską galima įsigyti lizingu, todėl nereikia taupyti, o paskui galima gyventi, kaip sako, susiveržus diržus. Ar tai nėra populiaru?

– Reikėtų nepamiršti, kad kalbame apie jaunus žmones. Kai kurie jų dar neturi reguliarų, nuolatinių pajamų. Kitiems padeda tėvai. Tokio žmogaus galimybės pasiskolinti iš komercinių struktūrų yra ribotos. Pavyzdžiui, norint gauti būsto paskolą, reikia sukaupti pradinį įnašą – apie 15 proc. būsto vertės. Žinant šios dienos būstų kainas, paaiškėja, kad žmogus, norėdamas sutaupyti tiek pinigų, užtruks 4–5 metus. To norisi šiek tiek greičiu.

Sugriežtinta Lietuvos banko priežiūra lizingo ir kitokių paskolų tiekėjams. Finansų institucijos ir anksčiau taikė taisyklę – žmogui, kuris neturi pajamų, kreditai nesuteikiami. Apklausos rezultatai parodė, kad du trečdaliai respondentų jau turi nuolatines pajamas, bet gal reikia atkreipti dėmesį, kaip apklausą formavome. Buvo išsiųsti klausimai jauniems žmonėms, kurie yra bankų klientai. Tie, kurie banko sąskaitų neturi, net nepateko į apklausą. Apklausėme tuos žmones, kurie arba turi pajamų, arba kažkada jų turėjo, bet net ir pastarieji nepamiršta, kad reikia taupyti.

– Anksčiau vis buvo sakoma, kad mūsų žmonės yra finansiškai neraštingi, pasiduoda reklamai. Nors jaunas žmogus atakuojamas reklamomis, vis dėlto matome, kad jis nepasiduoda ir vis tiek taupo?

– Turbūt yra ir tokių, kurie neturi šių įpročių bei įgūdžių. Galbūt jie pasiduoda ir yra labiau matomi. Juk sakoma, kad visada blogi pavyzdžiai, nelaimingi atvejai, nors jų ir yra mažiau, yra pastebimesni, nelaimės – skaudesnės. Problemos ir bėdos labiau atkreipia dėmesį, bet vis dėlto didelė dalis jaunų žmonų yra atsparūs reklamai.

– Tyrimas parodė, kad taupymo įpročiai skiriasi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – lietuviai dažniau taupo konkretiems tikslams. Kas galėjo lemti šiuos skirtumus?

– Panašu, kad tie skirtumai tarp šalių yra labai panašūs, nesvarbu, ar analizuojami jaunų, ar vyresnių žmonių įpročiai. Kalbant apie santaupas, taupymą, kai analizuojame visus žmones, neišskirdami jaunų ar nejaunų, matome, kad Lietuvoje polinkis taupyti yra stipriausias. Estai yra susitaupę daugiau, bet jų pajamos didesnės. Lygindami santaupas ir vidutines pajamas, matome, kad Lietuvoje polinkis taupyti yra stipriausias. Jaunų žmonių – taip pat. Latvijoje polinkis taupyti išreikštas mažiausiai, todėl jaunimo apklausoje matome tą patį.

Ši apklausa parodė, kad estai vis dėlto yra labai pragmatiška tauta. Turiu omenyje tai, kad vienas iš klausimų buvo – ar jūs planuojate išlaidas. Tai reiškia – ar turite išlaidų planą ir sugebate jo laikytis. Vienas iš atsakymų, kurį buvo galima pasirinkti, – taip, planuoju, bet man vis tiek nesiseka, mėnesio pabaigoje pritrūksta pinigų. Mažiausiai planuojantys išlaidas prisipažino estai. Ką reiškia „mažiausiai“? Lietuvoje tokių žmonių iš apklaustųjų yra 86 proc., o Estijoje – 83 proc.

Bet iš tų, kurie planuoja ir prisipažino, kad jiems nelabai sekasi to plano laikytis, estų yra mažiausiai. Turbūt tai reikėtų pavadinti efektyvumu. Latvijoje noro planuoti lyg ir yra daugiausia, bet daugiausia ir tų, kurie prisipažįsta, kad jiems nesiseka. Lietuvoje kas septintas iš tų, kurie pasakė, kad planuoja išlaidas, prisipažino, jog vis tiek nesiseka iki mėnesio galo pagal tą planą išgyventi.