Pasak mokslininkų, net ir po tiek metų jis tebėra valgomas.

Sviestas glūdėjo maždaug 3,6 metrų gylyje ir jį Airijos Emlagho pelkėje aptiko durpių kasėjas Jackas Conway, kuris nedelsdamas radinį nunešė į Cavano grafystės muziejų.

Nors pelkių sviestas nėra itin retas radinys, šis pavyzdys unikalus, nes jis, palyginus su kitais, gan didelis, o tai reiškia, kad jis veikiausiai priklausė pasiturinčiam asmeniui.

Jis dar įdomus ir tuo, kad rastas trijų karalysčių sandūroje – Drakeratho regione – kuris tais laikais, kai sviestas užkastas, praktiškai buvo niekieno žemė.

„Tuomet šios pelkės buvo nepasiekiamos, paslaptingos vietos“, – The Irish Times sakė Andy Halpin iš Nacionalinio Airijos muziejaus. „Ji yra trijų atskirų karalysčių sandūroje, ir politiškai, galima sakyti, niekam nepriklausanti – čia viskas ir aiškėja.“

Dėl šių sąlygų ir dėl to, kad sviestas rastas be medinės dėžės – kas įprastai būdavo daroma, siekiant išsaugoti sviestą vėlesniam panaudojimui – radinį tiriantys mokslininkai mano, kad jis buvo užkastas kaip auka dievams ar kitoms dvasioms, prašant apsaugos.

Kitaip tariant, niekas šiaip nepamiršo apie sviestą pelkėje. Jis buvo paliktas tikslingai ir jo niekada neplanuota iškasti.

Nedėdavo druskos

Kai nebūdavo aukojamas dievams, pelkių sviestas dažniausiai būdavo užkasamas, siekiant ilgiau jį išlaikyti. Maždaug prieš 2000 metų žmonės į sviestą nedėdavo druskos ar dar kokių nors konservantų, tad jis gan lengvai sugesdavo, o užkasus mažai deguonies turinčioje vėsioje aplinkoje, jis išlikdavo ilgiau.

Nors pagal šiandienos standartus, tai atrodo kaip labai nepatikimas būdas, muziejaus mokslininkai, atlikę preliminarius naujai rasto gabalo paviršiaus tyrimus, sako, kad jis tebekvepia šviežiai.

„Jis kvepėjo kaip sviestas, kai palaikiau rankose, jos iš tiesų kvepėjo sviestu. Sviesto kvapas buvo netgi visame kambaryje“, – UTV Ireland sakė Cavano grafystės muziejaus kuratorė Savina Donoho.

Nors apibūdina maloniai, tačiau paties sviesto sudėtis dar neištirta, ir analizė dar bus atliekama, tad šią medžiagą sušlamšti gal ir nebūtų geriausia mintis. „Teoriškai ši medžiaga tebėra valgoma – bet nepasakytume, kad tai patartina“, – sakė Halpin.

Nors naujai rastas sviestas yra jaudinantis radinys dėl daugelio priežasčių – tarkime, radimo vietos ir apsaugos nebuvimo – tai nėra seniausias rastas pavyzdys.

2009 m. durpyno darbininkai rado 25 kilogramų ąžuolinę statinę, pilną pelkių sviesto Gilltowno pelkėje Kildare'o grafystėje, kuri, mokslininkų vertinimu, buvo užkasta prieš 3000 metų.

Rastas pelkių sviestas dabar laikomas Nacionaliniame Airijos muziejuje. Kol kas niekas nežino, ar jis bus pateiktas viešai apžiūrai.

Jau šią savaitę Lietuvos kino teatrus pasieks ilgai brandintas, net šešerius metus ranka pieštas animacinis filmas visai šeimai „Aukso žirgas“. Nuotykių kupinoje, baltų pasakų motyvais paremtoje pasakoje daug simbolių bei detalių, įkvėptų istorinėmis iliustracijomis, kostiumais bei archeologų radiniais.

Anot vieno „Aukso žirgo“ režisierių, animatoriaus, tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ direktoriaus Valento Aškinio, ypač įdomi animacinės juostos sąsaja su lietuvių tautosakoje sutinkamu ir dar XV amžiaus rašytiniuose šaltiniuose aprašytu Saulės vadavimo mitu. Saulės vaduotojo, dieviškojo kalvio figūrą filme įamžino herojus Aušvydas.

Saulės pagrobimas siejamas su tamsiu metų laiku, žiema, kai kartais Saulės buvo nematyti ištisais mėnesias. Vienas svarbių jos vaduotojo atributų – milžiniškas kūjis, kurį filme „Aukso žirgas“ pakeitė herojaus kalavijas. Dar viena sutinkama sakmė ta, kad kalvis ne tik Saulę išlaisvino, bet ir pats ją nukaldino. Ši siužeto linija taip pat įpinta į animacinį filmą, mat Aušvydas ant namo stogo iškelia paties iš medžio išdrožinėtą stilizuotą saulę. Simboliška, kad ją prikala didžiuliu geležiniu kūju. Dailininkai, kurdami šios saulės modelį, kaip prototipą panaudojo memorialinio paminklo viršūnės-saulės nuotrauką iš Varėnos rajono. Autentiško dizaino filme „Aukso žirgas“ yra ir lietuviškų vėjarodžių pavyzdžiai.

Kurdami Aušvydą žvelgė į Vytautą Didįjį

Išlaisvinti princesės Saulės keliaujantis Aušvydas ne tik susidūria su įvairiais išbandymais, bet ir sulaukia vario, sidabro ir aukso žirgų pagalbos. Prie kiekvieno jų „Aukso žirgo“ dailininkai nupiešė specialius, unikalius šarvus, kuriems įkvėpimo ieškota istoriniuose šaltiniuose, antspauduose bei rekonstruotuose lietuvių karių šarvų modeliuose. „Piešiniai, kuriuose pavaizduoti lietuvių kariai su žarvais ir ginkluote, buvo labai naudinga medžiaga, kuriant Aušvydo riterio šarvus“, – tikino V.Aškinis.

Daug dėmesio skirta aksesuarams – pavyzdžiui, ant stebuklingojo varinio žirgo užšokęs Aušvydas įgyja vario šarvus, o jo apsiaustas susegtas lietuviška varine sege. Filmo kalavijai taip pat piešti pagal išlikusius tikrus kalavijus, o vaizduodami auksiniais šarvais pasidabinusį Aušvydą dailininkai rėmėsi paties Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Vytauto Didžiojo portretu.

Pagrindinį herojų Aušvydą, kuris keliauja prikelti princesę Saulę, įgarsino aktorius ir laidų vedėjas Vytautas Rumšas jaunesnysis. Princesei balsą dovanojo Neringa Nekrašiūtė, Juodajai Motei – Larisa Kalpokaitė, o Baltajam Tėvui – Sigutis Jačėnas. Pasakos pasakotoju tapo Algirdas Latėnas. Taip pat lietuviškai garsintame „Auksiniame žirge“ žiūrovai išgirs Dainiaus Gavenonio, Dalios Michelkevičiūtės, Rimanto Bagdzevičiaus, Remigijaus Sabulio ir kitų žinomų teatro ir kino aktorių balsus.

Lietuvos kino teatrus stebuklingas, senosiomis baltų pasakomis ir saulėgrįžos mitu paremtas pasakojimas „Aukso žirgas“ pasieks jau penktadienį, gruodžio 12 dieną.

Animacinio filmo visai šeimai „Aukso žirgas“ anonsas:

Graikijos ministras pirmininkas pranešė, kad šiaurinėje šalies dalyje antikinį pylimą kasinėjantys archeologai rado įėjimą į kapą, kuris yra išlikęs maždaug nuo paskutinių karaliaus karvedžio Aleksando Didžiojo valdymo metų.

Antradienį kasinėjimų aikštelėje apsilankęs premjeras Antonis Samaras paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, kad šis atradimas „yra akivaizdžiai labai reikšmingas“ ir kad objektas datuojamas 325-330 m. prieš Kristų.

323 m. pr.Kr. miręs Aleksandras Didysis buvo palaidotas Egipte. Jo imperija buvo nusidriekusi nuo šiuolaikinės Graikijos iki Indijos.

Pasak A.Samaro, į kapavietę veda platus kelias, o įėjimą į ją puošia dviejų sfinksų - žmogaus, paukščio ir liūto kūno dalis turinčių mitinių būtybių, skulptūros.

Kas buvo palaidotas šiame netoli Amfipolio esančiame milžinkapyje, dar reikės išsiaiškinti.