Apgaulingi protestai
Serbijos Nacionalinė Asamblėja praėjusią savaitę surengė įtemptą inauguracinę sesiją: valdantieji ir toliau ignoravo pranešimus, kad gruodį vykusiuose parlamento ir savivaldybių rinkimuose buvo klastojami balsai ir padaryta kitų pažeidimų; opozicijos atstovai atsisakė prisiekti kartu su valdančiosios partijos deputatais ir savo priesaikas ištarė prie pagrindinės parlamento salės; valdančiųjų šalininkai iškėlė didelį plakatą, smerkiantį opoziciją.
Serbijoje po pastarųjų visuotinių rinkimų kilo protestų, kurie leido manyti, kad galbūt šįkart jie lems pokyčius šalies politiniame gyvenime. Tačiau, pasak J. Kulio, protestams pritrūko masiškumo, kad susiklosčiusi situacija pasikeistų iš esmės. Vis dėlto ekspertas atkreipia dėmesį, kad Vakaruose šie Serbijos rinkimai paskatino diskusijas apie poreikį keisti požiūrį į santykius su šia valstybe ir jos prezidentu Aleksandru Vučičiumi.
„Taip, šie protestai ir santykinai sėkmingas opozicijos pasirodymas turėtų kelti didesnį nerimą tarp valdžią išlaikyti siekiančių valdančiųjų, tačiau tai toli gražu ne pirmieji protestai, kuriuos sėkmingai išgyvena A. Vučičius ir Serbijos pažangos partija“, – sako J. Kulys.
„Kur kas didesnę grėsmę valdžios pozicijai buvo sukėlę šalį dar ne taip seniai purtę aplinkosauginiai protestai, kurie buvo ne tik gana masiški, bet ir sulaukė nemažai visuomenėje žinomų žmonių dėmesio ir palaikymo. Atrodo, kad kol kas šalyje nėra pakankamai didelės grupės gyventojų, kurie norėtų esminių permainų ir būtų pasiryžę garsiai išsakyti šį savo poreikį“, – teigia jis.
Galios įrankis
Vakarų Balkanų įtampos židiniuose, pavyzdžiui, Kosove ar Bosnijoje ir Hercegovinoje, šmėžuoja Serbijos ranka. Kalbėdamas apie konfliktą Kosove, J. Kulys akcentuoja, kad reikėtų pradėti nuo esminio klausimo, kuris vis dar neišspręstas: kas yra Kosovas – nepriklausoma valstybė ar dalis Serbijos?
„Jeigu nuvyktume į Belgradą ir Prištiną, išgirstume abu šiuos kardinaliai skirtingus atsakymus. Tokios dvi radikaliai skirtingos pozicijos lemia, kad net smulkūs, rodos, techniniai klausimai – valstybinių numerių ar universitetų diplomų pripažinimas – tampa simboliški kovoje dėl to, kas yra Kosovas. Nė vienos pusės nepalaikantys politikai nenori nusileisti smulkiuose konfliktuose, kad neatrodytų silpni savo vidaus auditorijoms, kurioms Kosovo klausimas – be galo svarbus ir jautrus. Būtent ši aplinkybė ir lemia, kad net mažiausi pasikeitimai yra priimami labai emocingai“, – sako J. Kulys.
Dinamika: J. Kulys sako, kad Kosovo ir Serbijos politikams gali būti naudinga sukelti mažesnių ar didesnių įtampų, taip stiprinama savų rinkėjų parama ir atkreipiamas Vakarų dėmesys, tačiau vėliau, jau pademonstravus savo poziciją, nuo priimtų sprendimų atsitraukiama. / E. Žaldario nuotr.
Jis pritaria regioną stebintiems ekspertams, kurie teigia, kad neretai įtampa Kosove yra tarsi politinės galios įrankis. Kadangi klausimas yra svarbus ir jautrus, įtampų kėlimas sulaukia didelio visuomenės dėmesio ne tik abiejose šalyse, regione, bet ir Vakaruose. Abiejų šalių politikams gali būti naudinga sukelti mažesnių ar didesnių įtampų, taip stiprinama savų rinkėjų parama ir atkreipiamas Vakarų dėmesys.
„Tačiau galiausiai, parodžius savo tvirtą poziciją, gavus didesnį dėmesį iš Vakarų politinių lyderių ir diplomatų, nuo priimtų įtampas keliančių sprendimų atsitraukiama. Galime matyti, kad beveik kasmet eskaluojami įvairūs nesutarimai, auga įtampa, pilasi grasinimai, kartais prasiveržia riboti smurto protrūkiai, tačiau galiausiai situacija netampa nevaldoma ir bent kuriam laikui nurimsta“, – išskiria J. Kulys.
„Reikia suprasti, kad, priešingai negu Ukrainoje, situacija Kosove yra visiškai kitokia. Šalyje dislokuota tūkstančiai NATO kariškių, kurių pagrindinė misija – užtikrinti taiką šioje valstybėje. Bet kokia didesnio masto karinė ar smurtinė eskalacija regione į konfliktą iškart įtrauktų ir jau yra įtraukusi NATO pajėgas. Būtent Vakarų karinis buvimas šalyje veikia kaip stabilizuojantis veiksnys, kuris sukuria reikšmingą atgrasymą nuo labai plataus masto konfliktų eskalavimo“, – teigia jis.
Tiesa, čia J. Kulys prabyla ir apie į Vakarų daržą mėtomus akmenis – pastaraisiais metais žymūs regiono stebėtojai negaili kritikos Vakarams dėl leidimo Serbijai ar su ja susijusiems asmenims įvairiomis provokacijomis stumdyti vadinamąsias raudonąsias linijas, taip pažeidžiant jau minėtų Tarptautinių saugumo pajėgų (KFOR) sukuriamą atgrasymo efektą.
„Tai ypač išryškėjo kalbant apie ataką Banjskoje, kurios metu žuvo Kosovo policijos pareigūnas. Dalis regiono stebėtojų mano, kad į tokius incidentus Vakarai turėtų reaguoti tvirčiau. Manoma, kad tvirtesnė reakcija padėtų užtikrinti, kad tokių incidentų ateityje mažėtų“, – priduria J. Kulys.
Šiaurės Makedonijos, Albanijos ir Juodkalnijos situacija saugumo klausimais yra gerokai kitokia – visos jos yra NATO narės.
Separatizmo miražai
Kitoje Vakarų Balkanų valstybėje Bosnijoje ir Hercegovinoje įvairios provokacijos taip pat dažnas reiškinys. Šalis itin brutalų karą išgyveno vos prieš keletą dešimtmečių. 1995 m. Srebrenicoje įvykęs genocidas išlieka vienas kruviniausių įvykių Europos istorijoje po Antrojo pasaulinio karo. Situacija išlieka įtempta, istorinė atmintis vis dar gyva karą liudijusių žmonių atmintyje, o šalies politikoje vietoj susitaikymo vis dar vyrauja susiskaldymo atmosfera.
J. Kulys sako, kad neverta stebėtis, jog tokioje aplinkoje etninės įtampos tarp čia gyvenančių bosnių-musulmonų, kroatų, serbų tęsia savo gyvavimą daugiakultūrėje visuomenėje.
Bosnija ir Hercegovina padalyta į dvi dalis – Bosnijos ir Hercegovinos Federaciją ir Serbų Respubliką. Pastarosios siekis atsiskirti nuo Federacijos – labai garsiai ir nuolat artikuliuojamas. Tiesa, vargu ar išties realus, pabrėžia J. Kulys.
„Kaip ir Kosove, Bosnijoje ir Hercegovinoje Vakarai yra užsitikrinę savo karinį buvimą per EUFOR misiją. Nors karių skaičius reikšmingai mažesnis – vos 1 tūkst., tačiau tai veikia kaip karinis dėmuo, užtikrinantis Daytono taikos susitarimo įgyvendinimą. Lygiai taip pat šiam taikos susitarimui palaikyti vis dar veikia ir civilinis Specialiojo pasiuntinio biuras, kuris užtikrina, kad Bosnija ir Hercegovina per savo teisėkūrą ar kitus civilinius procesus nepažeidžia Daytono taikos susitarimo“, – aiškina jis.
Galbūt tai nėra garantuotas taikos ir stabilumo šioje šalyje mechanizmas, viskas vis vien priklauso nuo šias institucijas formuojančių valstybių politinės valios, tačiau tai veikia kaip gana tvirta institucinė ir karinė priemonė pačiam svarbiausiam dalykui – taikai – Bosnijoje ir Hercegovinoje palaikyti.
„Serbiją šiuo atveju matyčiau kaip veikėją, kuri neabejotinai įvairiapusiškai remia Serbų Respubliką, skiria labai didelį politinį dėmesį ir investicijų, tačiau vargu ar Belgradas išties turėtų didelį interesą bandyti suskaldyti Bosniją ir Hercegoviną ir įtraukti Serbų Respubliką į savo valstybės sudėtį. Tai ne tik sukurtų papildomą chaosą kaimynystėje, potencialiai išprovokuotų karinį konfliktą, bet ir supriešintų Serbiją su Vakarų šalimis. Nepaisant balansuojančios užsienio politikos, Vakarai, ypač ES šalys, Serbijai yra labai svarbios ekonomiškai, konfliktas su jomis kainuotų brangiai“, – neabejoja J. Kulys.
Kremliaus šešėliai
Kai kurie analitikai sako, kad separatizmo idėjas reguliariai keliantis Serbų Respublikos lyderis Miloradas Dodikas bando situaciją Bosnijoje ir Hercegovinoje paversti įšaldytu konfliktu. Tačiau J. Kulys teigia, kad Serbų Respublikos atvejis yra šiek tiek kitoks negu tai, ką matome, pavyzdžiui, nuo Moldovos atsiskirti svajojančioje Uždniestrėje.
„Serbų Respublika yra vienas iš federacinių vienetų ir turi gana aiškiai apibrėžtą teisinį statusą Bosnijos ir Hercegovinos sudėtyje. Aišku, bandymų stumdyti ribas, įgauti daugiau galios ir autonomijos yra nemažai, tačiau bent kol kas tokie bandymai labai reikšmingų ir iš esmės situaciją šalyje keičiančių rezultatų nedavė“, – sako J. Kulys.
Yra ir tokių ekspertų, kurie tvirtina, kad ne Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, bet būtent M. Dodikas yra geriausias Rusijos prezidento Vladimiro Putino draugas Europoje, tačiau J. Kulys tokias interpretacijas vertina kaip šiek tiek perspaustas.
„Serbų Respublika turi gana artimus santykius su Rusija ir jie dažnai kyla dėl tų pačių veiksnių, kurie suartina Belgradą su Maskva. Pats M. Dodikas yra atviras V. Putino rėmėjas. Tiesa, ta parama greičiau yra simbolinė, mat didžiausia M. Dodiko įtaka apsiriboja ties Bosnijos ir Hercegovinos priimamais sprendimais. Priešingai negu V. Orbanas, jis negali paveikti tokių reikšmingų sprendimų kaip NATO ar ES šalių parama Ukrainai ar šių blokų įvedamų sankcijų“, – sako J. Kulys.
Kiek tiksliai Rusijos įtakos gali būti šiame įtampų kontekste, sunku pasakyti. Tačiau ryški ir formali Rusijos įtaka jaučiama per jos balsavimus Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, kurioje Maskva remia Serbijos poziciją Kosovo klausimu.
„Ryški įtaka yra karinis ir žvalgybinis Belgrado ir Maskvos bendradarbiavimas, regiono ekspertai daug kalba apie rusiškų medijos kanalų įtaką informacinei erdvei regione. Apie neformalias įtakos formas kurstant konfliktus daugiau galima nebent spekuliuoti, remiantis prielaida, kad Rusijai galėtų būti naudinga didinti įtampą, pavyzdžiui, Kosove, taip nukreipiant Vakarų dėmesį nuo karo Ukrainoje. Tokių svarstymų, ir gana gerai pagrįstų, yra“, – teigia J. Kulys.
„Dėl Rusijos tiesioginio įsitraukimo į bet kokį hipotetinį konfliktą Vakarų Balkanuose svarstyti nesiryžčiau, nes tai būtų labai spekuliatyvu, galiu tik pasakyti, kad būtų sunku tai įsivaizduoti, nes Bosnija ir Hercegovina, Serbija ir Kosovas yra įsupti kaimynių, kurios jau priklauso NATO“, – akcentuoja jis.
Serbų Respublikos siekis atsiskirti nuo Bosnijos ir Hercegovinos Federacijos – labai garsiai artikuliuojamas. Tiesa, vargu ar išties realus.
ES viliasi sutaikyti
ES demonstruoja pasiryžimą nepaleisti Vakarų Balkanų Maskvos įtakos sferai. Blokas pastaraisiais metais pabrėžia, kad šio regiono priėmimas į ES yra tarsi neišvengiamas. Tačiau ar tikrai blokas galėtų ryžtis priimti rizikų židinyje esančio regiono valstybes? Gal tokį naratyvą reikėtų vertinti kaip faktą, kad ES paprasčiausiai nemato minimų grėsmių?
J. Kulio vertinimu, narystė yra matoma kaip galimybė ilgalaikiam ir tvariam susitaikymui: „Dalis narystės derybų yra tiesiogiai susietos su regiono susitaikymu ir vis dar egzistuojančių konfliktų sprendimu. Be to, Europos integracija pati savaime, bėgant laikui, labiau suartintų regiono valstybes, sukurtų svarbių tarpusavio priklausomybių. Manau, nebūtų teisinga sudėti visas regiono valstybes į vieną rizikos krepšelį.“
„Šiaurės Makedonijos, Albanijos ir Juodkalnijos situacija saugumo klausimais yra gerokai kitokia – visos jos yra NATO narės. Jas nuo narystės ES skiria institucinių reformų, teisėkūros, vidinio stabilumo ir panašūs klausimai. Šiaurės Makedonijos atveju galima dar pridėti ir dvišalius nesutarimus su Bulgarija, tačiau jie neturi ryškios saugumo rizikų dedamosios. Likusių trijų valstybių klausimu, be abejo, rizikos yra matomos ir Bendrija aktyviai naudoja savo diplomatinius kanalus, tiek siekdama išspręsti nesutarimus tarp Serbijos ir Kosovo, tiek užtikrindama taiką ir stabilumą Bosnijoje ir Hercegovinoje“, – tikina ekspertas.
„Tiesa, svarbu paminėti, kad jeigu niekas reikšmingai nesikeis ir regiono šalys prie narystės ES artės tokiu pačiu tempu kaip dabar, šie procesai truks dar ilgus metus. Per juos ir saugumo rizikos lygis gali reikšmingai pasikeisti“, – išskiria jis.
