„Man regis, nepaisant jos baigties, ši byla jau paskatino sulaužyti ne vieną antikorupcinį tabu ir vienareikšmiškai prisidėjo prie politikos ir sprendimų priėmimo skaidrumo Lietuvoje. Pavyzdžiui, prieš penkerius metus beveik nieko nežinojome apie tai, su kuo bendrauja politikai, kas gauna leidimus į Seimą“, – BNS sakė S. Muravjovas.

Pasak jo, dabar skiriame žymiai daugiau dėmesio sąsajoms tarp politikų ir verslo nustatyti, o visuomenė vis drąsiau sankcionuoja ir pasisako prieš neskaidrius ir neetiškai besielgiančius politikus. 

S. Muravjovo teigimu, dabar yra gera proga aptarti kelis svarbius klausimus dėl įrodymų svorio.

„Pavyzdžiui, iš kolegų nuolat tenka girdėti, kad mūsų teismai korupcijos bylose taiko itin aukštą įrodinėjimo kartelę. Tad galbūt atėjo laikas pagaliau išdiskutuoti, kokie įrodymai galimi ir kokių pakaktų teismui tokiose bylose? Jei manome, jog tokių bylų nagrinėjimas užtrunka per ilgai, ar įmanoma paspartinti procesą? Jei kelia abejonių teisėsaugos darbas, kaip galime jį pagerinti? Ar teisėsauga turi pakankamai resursų tinkamai atstovauti valstybę tokiose bylose?“ – kalbėjo S. Muravjovas.

Jo teigimu, teismų nuosprendžiai tokio stambumo bylose suteikia galimybę pasitikrinti, ar sutariama, ko reikia korupcijai pažaboti ir kas už tai atsakingas.

„Daug metų buvome pratę deleguoti šią atsakomybę teisėsaugai, o antikorupcinę sėkmę sieti vien su jos veiksmais ir laimėtomis bylomis. Džiaugiuosi, jog tai užmarštin nueinantis leitmotyvas. Aišku, teisėsauga turi itin svarbų antikorupcinį vaidmenį, tačiau korupcijos pažabojimas ir skaidrumo standartų diegimas visų pirma yra įstaigų vadovų, politikų ir verslininkų atsakomybė“, – svarstė jis.

S. Muravjovas, be kita ko, prognozuoja, kad šis teismo sprendimas – ne pabaiga, laukia šios istorijos narpliojimo teismuose tęsinys.

Antradienį Vilniaus apygardos teismas paskelbė išteisinantis visus kaltinamuosius vienoje didžiausių ir garsiausių politinės korupcijos bylų, kurioje buvęs tuometinio koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis kaltintas kyšių davimu politikams už koncernui naudingų sprendimų priėmimą.

Kyšius paėmę kaltinti buvęs Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis, buvęs Seimo narys liberalas Šarūnas Gustainis ir dabartinis parlamentaras Darbo partijos frakcijos narys Vytautas Gapšys. Eksparlamentaras liberalas Gintaras Steponavičius įtartas piktnaudžiavimu, nesant kyšininkavimo požymių.

Teisėsaugai įtariant, kad „MG grupė“, Liberalų sąjūdis ir Darbo partija gavo naudos iš jų atstovų galbūt neteisėtos veiklos, kaltinimai buvo pateikti ir šiems trims juridiniams asmenimis.

Televizijos kanalo „The Current Time“ žurnalistai paskelbė interviu su Rusijos liaudies ūkio ir valstybės tarnybos akademijos (buvusios Maskvos G.Plechanovo liaudies ūkio akademijos) socialine antropologe Aleksandra Archipova, kuri teigė įžvelgianti dvi pagrindines masinio skiepų skepsio buvusiose komunistinio Rytų bloko šalyse priežastis. Visų pirma, mokslininkės požiūriu, totalitarinėje sistemoje vaikų skiepijimas buvo visuotinė prievartinė procedūra, dėl kurios tėvų nuomonės niekas neklausdavo. Tai, pasak A.Archipovos, turi neigiamų liekamųjų efektų. Kita vertus, mokslininkė tvirtina įžvelgianti tiesioginių sąsajų tarp skiepų skepsio visuomenėje ir jos požiūrio į korupciją. Esą kuo požiūris į korupciją atlaidesnis, tuo didesnis ir skiepytis griežtai atsisakančių visuomenės narių skaičius, kuris buvusios sovietinio bloko šalyse svyruoja nuo 25 proc. iki 50 proc.

Antrasis rusų mokslininkės pastebėjimas tapo pretekstu pasikalbėti su korupcija kovojančios pasaulinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) vadovu Sergejumi Muravjovu. Tačiau vėliau nuklydome šiek tiek giliau, nes, 2020 m. TILS sudaryto Korupcijos suvokimo indekso (KSI) duomenimis, šalies gyventojų nuomone, labiausiai korumpuotos institucijos: gydymo įstaigos, sveikatos apsauga – 51 proc., teismai – 37 proc. ir Seimas – 33 proc. Lyginant su 2019 m., pokyčiai – neesminiai.

„Valdžia turi ne tik informuoti visuomenę apie tai, kokie sprendimai priimti, tačiau ir išsamiai paaiškinti, kaip ir kodėl jie yra priimami“, – tai, kas, jo įsitikinimu, padidintų besiskiepijančiųjų skaičių, įvardija S.Muravjovas.

Žmonės mano, kad kyšis pagreitins, palengvins procedūrą, kurios jie laukia.

– Ar TILS įžvelgia paralelių, kad priešiškesnis požiūris į skiepus būdingas tiems žmonėms, kurie yra atlaidesni kasdienei korupcijai?

– Kai tarėmės dėl pokalbio, iškart pažiūrėjau, kaip atrodo Europos šalių „Transparency International“ sudaromas korupcijos suvokimo indeksas ir nuo COVID-19 paskiepytų žmonių skaičius. Plika akimi galima pastebėti: kuo valstybėse aukštesnis korupcijos suvokimas, t.y. valstybės atrodo geriau už kitas, tuo jose daugiau pasiskiepijusių žmonių. Tai puikus pagrindas diskutuoti, kodėl taip yra, ar yra kažkoks priežastingumo ryšys? Į šį klausimą aš dabar negaliu atsakyti, tačiau atsargiai spėliodamas drįsčiau tvirtinti, kad tose šalyse, kuriose kuriama gerovės valstybė, kuriose žmonės jaučiasi esą šeimininkai, pasitiki valdžios institucijomis, žino, kad viešosios paslaugos yra kokybiškos, labiau įsiklausoma ir į tai, ką sako tų šalių lyderiai, nes žmonėms atrodo, kad įsiklausyti verta. Todėl drąsiau ir skiepijamasi.

Sergejus Muravjovas. Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

– Pateikite Lietuvos diagnozę…

– Mes akivaizdžiai matome, kad per 30 metų pas mus radosi visuomenės dalis, kuri jaučiasi valdžios užmiršta, galbūt nemoka mokesčių, nes mano negaunanti jai būtinų viešųjų paslaugų, todėl tos visuomenės dalies pokalbis su kitais visuomenės nariais ir valdžia yra sudėtingesnis. Bendraudamas su sociologais dažnai girdžiu, kad vadinamieji antivakseriai galėtų būti suvokiami kaip visuomenės protesto balsas. Žmonės, kurie ilgą laiką nerūpėjo visuomenei, o dabar parūpo, nes atsirado būtinybė užtikrinti bendrą visuomenės sveikatą ir imunitetą.

– Lietuvą priskirtumėte prie tų šalių, kuriose valdžia nepasitikima?

– Taip. Lietuvoje valdžia nepasitikima. Pasitikėjimas mūsų parlamentu, politikais yra gana menkas. Deja, tai yra paneuropinė tendencija. Tačiau, jeigu lygintume korupcijos suvokimo rodiklius ir pasiskiepijusiųjų skaičių, pamatytume, kad esame stiprūs vidutiniokai Europoje. KSI – 60 balų. Pasiskiepijusių vyresnių žmonių – daugiau nei 70 proc.

– Prieš porą mėnesių viešojoje erdvėje nuskambėjo, kad viena gydymo įstaiga interesantams išdavė „galimybių pasų“, kurie buvo neteisėti. Ar jus – korupcijos procesų tyrėją – įtikina, kad ta neteisėta veika buvo tik Naujosios Vilnios poliklinikoje?

– Man atrodo, kad ši tema Lietuvoje yra it karšta bulvė. Aš norėčiau matyti, kad jai būtų skiriama daug daugiau dėmesio pirmiausiai Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM), taip pat gydymo įstaigose. Pirmiausiai dėl to, kad Lietuvos gyventojai toli gražu nemano, jog pandemijos valdymas pas mus vyksta skaidriai. Teigiamai jį vertina gal tik ketvirtadalis žmonių. Ir tai yra žymiai nuo, pvz., Švedijos besiskiriantis skaičius. Jis yra mažesnis už ES vidurkį (jei neklystu, ES jis viršija 40 proc.).

Kuo valstybėse aukštesnis korupcijos suvokimas, tuo jose daugiau pasiskiepijusių žmonių.

Todėl turime galvoti, kad valdžia turi ne tik informuoti visuomenę apie tai, kokie sprendimai priimti, tačiau ir išsamiai paaiškinti, kaip ir kodėl jie priimami. Mes prisimename, kas vyko 2020 m. Kokių skandalų tada buvo, kai, žvelgiant iš šalies, atrodė, kad už sveikatos apsaugą atsakingos institucijos pirko viską, bet kur ir bet ką. Buvo visiškai nesigilinama – kiek, kodėl? Pirko ministerija, savivaldybės, ligoninės. Toks chaosas turėjo priežasčių – reikėjo reaguoti į blogėjančią padėtį, konkuruoti dėl prekių. Tačiau ta reakcija privalėjo būti vertinama ir iš korupcinės rizikos pusės: ar iš tikrųjų perki skaidriai, ar nepermoki, ar valdai galimus interesų konfliktus, ar viešini informaciją, iš ko perki. Suprantu, kad viską daryti vienu metu, kai atrodo, jog laikas nelaukia, yra sudėtinga. Nes yra karšta bulvė...

Man regis, kad atsakymas turėtų būti – taip, nes antikorupcinė elgsena turėtų būti kasdienė. Kuo išsamesnė informacija turi būti pateikiama nuolat, nes tai padeda suvokti riziką, atsakyti į klausimą, su kuo bendrauji kitoje derybų stalo pusėje.

– Ką apie tai rodė jūsų atliekamos apklausos?

– Iš apklausų mums kilo įtarimas, kad 2020 m. apskritai gydymo įstaigos nežinojo, ką jos turi, kokių medicinos priemonių įsigijo ar planuoja įsigyti, nes kažko trūksta. Mano galva, tai bloga praktika, nes dėl to nėra geriau žinoma, ką reikėtų daryti, ko imtis, jeigu, neduokdie, ateityje patirtume panašią krizę. Man atrodo, kad ligi šiol sveikatos apsaugos sistemoje neparengti įrodymais grįstų sprendimų priėmimo modeliai.

Kita vertus, prisiminus Naujosios Vilnios poliklinikos atvejį, būčiau supratęs, jeigu tos įstaigos vadovybė būtų pareiškusi apie savo atsistatydinimą. Nepaisant pastangų švelniai užglaistyti tą istoriją, akivaizdu, kad įstaigos vadovai privalėjo žinoti, kas joje vyksta. Tai yra jų atsakomybė. Dėl to tikiuosi, kad SAM jau yra suplanavusi arba planuoja atlikti sveikatos apsaugos įstaigų antikorupcinį auditą, kad suprastų, ar kitose gydymo įstaigose negalėjo būti taip, kaip įvyko Naujojoje Vilnioje. Norėčiau tikėti, kad tai buvo vienintelis atvejis, kai buvo neteisėtai išrašomi galimybių pasai. Tačiau, bendraujant su panašių įstaigų atstovais, aiškėja, kad nebūtinai taip yra.

– Ką apie tai rodo TILS atliekami tyrimai?

– Mes, deja, neturime duomenų, kiek žmonių Lietuvoje yra pasiruošę neteisėtai įsigyti galimybių pasą ar kiek jį jau yra nusipirkę. Tačiau matome, kad gydymo įstaigose neatsirado daugiau esminių antikorupcijos prevencijos priemonių.

– Turint galvoje, kad kaip tik sveikatos apsaugą lietuviai laiko labiausiai korumpuotu institutu…

– Na, lyginant su kokių 20 ar penkiolikos metų praeitimi, sistemos vertinimas labai pagerėjo. Tačiau jei kai kurie žmonės mano, kad galimybių pasą įmanoma įsigyti medicinos įstaigoje neteisėtu būdu, jie gali mėginti tai padaryti. Tada kyla klausimas, kaip įstaigos personalas gali atsispirti pagundoms. Ar su įstaigose dirbančiais žmonėmis apie tai kalbama? Ar jie supranta tokių neteisėtų žingsnių svarbą tuo metu, kai itin aktualūs tampa tokie veiksniai, kaip bendras visuomenės saugumas, imunitetas, ir kokią grėsmę tai kelia. Iš to, ką žinau, galiu pasakyti, kad nesu tikras, jog medicinos įstaigų vadovai šia tema kalba su savo pavaldiniais ir ar mėgina įtikinti, kad tokių dalykų negali būti jokiu būdu.

– O kaip atrodo mūsų sveikatos apsaugos sistema korupcijos suvokimo požiūriu, jeigu sakote, kad padėtis per pastaruosius dešimtmečius yra pagerėjusi?

– Mūsų duomenimis, kyšininkavimo lygis yra kritęs, nors tai vis dar labiausiai korumpuotas visuomenės institutas Lietuvoje. Dabar tai labiau stambesnės nacionalinio lygio, miestų gydymo įstaigos. Man atrodo, kad tai įstaigos, kuriose piliečiai susiduria su sunkesnėmis sveikatos problemomis. Ten, kur žmonės nesijaučia saugiai, nes kyšiu yra perkamas didesnis saugumo jausmas. Žmonės mano, kad kyšis pagreitins, palengvins procedūrą, kurios jie laukia. Į gydymo įstaigas patekę piliečiai yra priklausomi nuo gydytojų, personalo, nes šie turi galios poziciją. Todėl mes dažnai pabrėžiame, kad medicinos įstaigose neturi būti net užuominų, jog žmogus privalo kažkam atsilyginti ar susimokėti už gaunamas paslaugas avansu. Įstaigų personalas privalo žinoti, kad net siūlymus būtina griežtai atmesti, o dar geriau pabrėžti kietą principą pažinties su pacientu pradžioje. Nuo žodžių iki kūno kalbos. Džiaugiuosi, kad vis daugiau gydytojų, medicinos personalo tai supranta ir taip elgiasi.

Tačiau kyšininkavimas paciento ir gydytojo lygiu yra tik vienas korupciją atitinkančių iššūkių. Mes išskiriame dar bent du labai svarbius veiksnius – viešuosius pirkimus ir gydymo įstaigų, atskirų jų atstovų santykius su farmacijos verslu. Iš prieš maždaug dešimtmetį darytų tyrimų matėme, kad neskaidrūs gydytojų santykiai su farmacijos bendrovėmis gali lemti ne tik aukštesnes medikamentų kainas rinkoje, bet ir kai kurių pacientų sveikatos sutrikimus.

Šia tema tikrai yra apie ką kalbėti. Man atrodo, yra problema, kad SAM iki šiol dar neturi aiškių nuostatų ir elgesio rodiklių, pagal kuriuos galėtų spręsti, ar situacija keičiasi ir kuria linkme. Kalbu ne apie globalius rodiklius, kaip šalies korupcijos žemėlapis, o rodiklius kiekvienoje gydymo įstaigoje, kad galėtų daryti įtaką kiekvienoje miesto ligoninėje ar poliklinikoje.

– Ar labai dažnai ant medikų kabinetų durų pastebimi lipdukai „Geriausia padėka medikui – šypsena“, „Šypsena vietoje kyšio“ – vienas problemos sprendimo būdų?

– Įdomu, kad pastebėjote. Lipdukų idėja kilo TILS bendradarbiaujant su medicinos studentų atstovybėmis ir iniciatyva nukeliavo per visą Lietuvą. Dėl to mes labai džiaugiamės.

Prisiminkime, kaip buvo kuriama nepriklausomybę atkūrusi valstybė? „Mums reikia institucijų ir įstatymų“ pagal liberaliosios demokratijos principus. Kyšininkavimas ir korupcija? „Mums reikia antikorupcinių agentūrų.“ Tačiau XXI a. parodė, kad turėti antikorupcinę agentūrą – tokią kaip mūsų Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), mažai ką reiškia. Nors STT aš vertinu kaip vieną pažangiausių bent jau mūsų žemyne, tačiau to neužtenka. Neužtenka turėti įstatymus ir jų priežiūros / baudžiamąsias institucijas. Reikia ir tokių priemonių, kurios padėtų keisti institucijų ir piliečių elgesį, veikimo būdą.

Mes gyvename moralinės psichologijos eroje. Suprasdami, kad skaidrumas turi būti įprotis, etiškas elgesys – taip pat. O įpročiams suformuoti reikalingi nuostatai. Nuostatai atsiranda iš idėjų srauto. Ką reiškia pasakyti, kad šypsena yra geriausia padėka? Kažkam tai gali nepatikti, kažkas įžvelgs dviprasmybę… Tačiau tai, kad toks leitmotyvas – jau ant mediko kabineto durų, rodo, kad mes sukuriame bendravimo taisykles dar šioje durų pusėje. Labai svarbu, kad tokį lipduką medikas klijuoja ne kur nors kabineto kampe, o ant durų – savo profesinę erdvę atribojančioje vietoje.

Aš, be to, tokį veiksmą suprantu dar ir taip, kad medikai nori kalbėti apie didesnes oficialias algas, kurių jie, be abejonės, yra verti už profesionalų ir skaidrų savo darbą. Nesiūlykite mums saldainių, šokolado, kiaušinių, nes tai žemina. O didesnė alga už profesionalų darbą reiškia, kad tu, gydytojau, esi gerbiamas ir vertinamas. Nes tokiems išsilavinusiems, intelektualiems žmonėm, kokie yra medikai, pagarba iš baimės nepriimtina.

Aš esu labai laimingas dėl šios pažangos, nes dar prieš kelis dešimtmečius ją pasiekti atrodė labai sunku. Ir šiuo požiūriu mes esame gana toli nuo kai kurių buvusio komunistinio lagerio šalių.

„Mano galva, tai – abejotinas teismo sprendimas, kuris sukuria pavojingą precedentą ir nustumia viešąjį interesą į pamestinuko vietą. Tai taip pat yra žadintuvo skambutis, parodantis, kad pagaliau turime iš esmės susitarti, kas yra viešasis interesas ir kuriuo metu žmogus yra prilyginamas viešajam asmeniui, apie kurį mes galime paskelbti daugiau duomenų“, – feisbuke ketvirtadienį rašo S. Muravjovas.

Jis pabrėžia, jog asmens duomenų apsauga nėra absoliutus gėris, ką numato ir Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR).

„Būtina tinkamai nubrėžti ribas, kada asmens duomenys saugotini, o kada visuomenės poreikis žinoti, skaidrumas ir atvirumas yra svarbiau“, – teigia nevyriausybinės organizacijos vadovas.

Būtina tinkamai nubrėžti ribas, kada asmens duomenys saugotini, o kada visuomenės poreikis žinoti, skaidrumas ir atvirumas yra svarbiau.

Pasak jo, tendencija, jog „siekiama pasislėpti už duomenų apsaugos“ pastebima nuo pat BDAR įsigaliojimo, su tuo susidūrė ir TILS, mėgindama gauti informaciją apie savivaldybių įmonių vadovus ar į Seimą leidimus gaunančius asmenis.

„Raginčiau jau dabar aiškiai susitarti, kokie duomenys turi būti vieši, ypač, kai kalbame apie mūsų visų lėšų naudojimą viešųjų pirkimų metu. Taip pat – apibrėžti, kas yra viešasis interesas ir viešieji asmenys“, – siūlo S. Muravjovas.

Jis teigia, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija turėtų artimiausiu metu pateikti dėl to gaires. S. Muravjovo teigimu, tai itin svarbu rengiantis sukurti galutinių naudos gavėjų registrą Lietuvoje, kuriame bus skelbiami duomenys apie tai, kas yra tikrieji įmonių savininkai, akcininkai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ketvirtadienį neskundžiama nutartimi atmetė „Atviros Klaipėdos“ skundą dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimo, kuriuo portalas, pranešdamas apie Klaipėdos miesto savivaldybės valdomos bendrovės „Gatvių apšvietimas“ viešuosius pirkimus, buvo pripažintas pažeidęs BDAR.

Publikacijoje portalas nurodė, jog viešąjį pirkimą dėl šviestuvų atramų laimėjusios įmonės vienintelis akcininkas yra „Gatvių apšvietimo“ buvusios finansininkės sūnus. Sutartį dėl šio pirkimo Viešųjų pirkimų tarnyba rekomendavo nutraukti dėl pažeisto skaidrumo principo.

Žurnalistų etikos inspektorius pripažino, jog publikacijos tikslas galėjo būti pasiektas ir neatskleidus jo asmens duomenų – neįvardijus vardu, pavarde, taip pat nenurodžius giminystės ryšio. Šį sprendimą portalas skundė teismams, tačiau jie palaikė inspektoriaus sprendimą.

Šis sprendimas sulaukė žurnalistų bendruomenės kritikos: jų teigimu, taip smarkiai susiaurinama galimybė skelbti reikšmę visuomenei turinčią informaciją. Etikos inspektorė teigia, jog informacija paviešinta neatlikus tyrimo, momentiškai, neįrodytas jos ryšys su pagrindine istorija.

Pagal kyšininkavimą sveikatos apsaugoje Lietuvą tarp ES šalių lenkia tik rumunai. Beveik penktadalis mūsų pacientų prisipažįsta davę medikams kyšį. Palyginkime: Danijoje tokių – 1 proc., Estijoje – 2. Tik kas ketvirtas gyventojas mano, kad Lietuvoje COVID-19 pandemija valdoma skaidriai, Švedijoje – 72 proc.

Nors teigiamų poslinkių yra, bet su korupcija kovojančios organizacijos „Transparency International“ 2021 m. Pasaulinis korupcijos barometras giedros Lietuvoje dar nerodo. Kodėl, aiškinamės su „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) vadovu Sergejumi Muravjovu.

Pasak S.Muravjovo, atėjo laikas daugiau dėmesio skirti savivaldai, jos atstovai turėtų parodyti lyderystę įtraukiant gyventojus į sprendimų priėmimą, kiekvienoje turėtų atsirasti dalyvaujamasis biudžetas, kai žmonės patys siūlo idėjas, kam skirti lėšų. (A. Ufarto / Fotobanko nuotr.)

Pandemijos įtaka

– „Transparency International“ skelbia, kad COVID-19 pandemija padidino korupciją visoje ES. Lietuvoje taip pat paaiškėjo galimai korupcinių sandorių įsigyjant įvairių sveikatos apsaugos priemonių, kilo skandalų dėl paramos skirstymo. Viešasis sektorius nesugeba veikti ekstremaliomis aplinkybėmis ar piktybiškai naudojasi tokia situacija?

– Ekstremaliomis sąlygomis kartais reikia žaibiškų sprendimų, tad tenka veikti pasitikėjimo principu, pasikliauti savo atstovais, kad jie priims visiems geriausią sprendimą. Tačiau antrai ir trečiai pandemijos bangai tie patys pasiaiškinimai, kad neturėjome laiko viešuosius pirkimus vykdyti skaidriai, vertinti su korupcija susijusias rizikas, negalioja. Todėl dabar, pandemijos įtampai atslūgstant, būtina skirti dar daugiau dėmesio viešiesiems finansams, taip pat ir netrukus mus pasieksiančiai europinei paramai skaidriau panaudoti.

Kai ateina dideli pinigai, šiuo atveju – milijardai, kurių dalybos sutraukia daug suinteresuotų asmenų, interesų grupių, korupcinės rizikos tikimybė padidėja. Todėl labai svarbu šiuos pinigus skirstyti kiek įmanoma skaidriau, skelbti kriterijus, pagal kuriuos atrenkami jų gavėjai, ir jų sąrašą. Bent jau iki šiol viešai prieinamų tokių duomenų nebuvo.

– Neseniai paaiškėjo, kad paramą, skirtą nukentėjusiomis nuo COVID-19 pripažintoms įmonėms, kai kurios jų išleido prabangiems automobiliams, laivams, jachtoms. Pinigai – mokesčių mokėtojų, ar, jūsų manymu, teisinga, kad tokių įmonių sąrašas slepiamas?

– Ši istorija labai aiškiai parodo vieną esminių iššūkių, su kuriais dabar susiduriame Lietuvoje: viešojo sektoriaus institucijos neprisiima daugiau atsakomybės mažinti stambios korupcijos lygį. Jos turi aiškiai suvokti, kad viešasis interesas yra svarbiausia. Šiuo konkrečiu atveju visuomenė turi žinoti bent jau dėl kurių įmonių pradėti tyrimai.

Be to, ši istorija dar kartą parodė, kad itin svarbu viešai skelbti kriterijus, pagal kuriuos parama skirstoma, ir jos gavėjų sąrašą.

Didžiausias skaudulys

– Pagal kyšininkavimą sveikatos apsaugos srityje ES esame antri po Rumunijos. Ar sergame nepagydoma liga?

– Kyšininkavimo mastai Lietuvoje mažėja, vis daugiau gyventojų supranta, kad susimoki mokesčius valstybei ir turi gauti kokybišką paslaugą be jokių papildomų nelegalių mokėjimų. Visame viešajame sektoriuje per ketverius metus kyšininkavimo lygis sumažėjo 7 proc., iki 17 proc.

Antrai ir trečiai pandemijos bangai tie patys pasiaiškinimai, kad neturėjome laiko viešuosius pirkimus vykdyti skaidriai, vertinti su korupcija susijusias rizikas, negalioja.

Tačiau vis dar yra didelių problemų sveikatos apsaugoje, ir būtent dėl kyšininkavimo šioje srityje taip prastai atrodome tarp kitų ES šalių. Jei išspręstume šį skaudulį, galėtume lygiuotis į mūsų šiaurės kaimynus skandinavus, kurie iš principo neturi kyšininkavimo problemos viešajame sektoriuje.

Tad Sveikatos apsaugos ministerija ir jos ministras, šios srities įstaigų vadovai turi imtis veiksmų, kad jau artimiausiu metu turėtume ne tik konkretų planą mažinant kyšininkavimą, bet ir matytume pažangą. Dabar, kai po truputį didėja medikų atlyginimai, turime kalbėti ir apie didesnę jų atsakomybę suteikti kokybišką paslaugą. Dauguma medikų – sąžiningi žmonės, bet sveikatos apsaugos įstaigų vadovai turi padėti visai medikų bendruomenei dar aiškiau pasakyti ne kyšiams.

– Tačiau, kaip parodė neseniai paskelbti teisėsaugos operacijos rezultatai, patys sveikatos įstaigų vadovai įsiraizgę pažinčių, giminystės ryšių, korupcijos tinkluose. Įtariamaisiais didžiulės apimties korupcijos sveikatos apsaugos srities byloje tapo net 35 asmenys. Kaip kovoti su stambia korupcija?

– Čia, visų pirma, reikia kalbėti apie viešuosius pirkimus ir apie interesų grupių, verslo atstovų įtaką sprendimų priėmėjams, gydymo įstaigų vadovams.

Tobulinant viešuosius pirkimus reikėtų sumažinti perkančiųjų organizacijų skaičių Lietuvoje, daugiau specializuotis, kad viešajame sektoriuje galėtume išlaikyti viešuosius pirkimus išmanančius žmones ir pirkimus vykdytume kokybiškiau. Reikia atverti viešųjų pirkimų duomenis, kad būtų lengva suprasti, ką perka viena ar kita gydymo įstaiga, palyginti vienos ar kitos įstaigos duomenis, ir ne po metų ar pusmečio, o iš karto po pirkimų.

Kalbant apie verslo įtaką, reikia daugiau informacijos, kas lankosi gydymo įstaigose, bendrauja su jų vadovybe. Dažniausiai tokio pobūdžio informacijos viešai nerasime, nors tai jau būtų žingsnis į priekį.

Vien įstatymų nepakanka

– Vis dėlto kodėl viešieji pirkimai, ne tik sveikatos apsaugos srityje, dažnai lieka tik jų profanacija, nors juos reguliuojantis įstatymas vis tobulinamas ir tobulinamas?

– Viešųjų pirkimų įstatymas – vienas dažniausiai keičiamų Lietuvoje. Tačiau, man regis, atėjo laikas susitarti, kad viešųjų pirkimų duomenys Lietuvoje turi būti teikiami viešu formatu, kad būtų aišku, kas, ką, iš ko, už kiek nupirko. Jais turi turėti galimybę naudotis ne tik viešųjų pirkimų tarnybos, bet ir verslo, kitų įstaigų atstovai. Tokio pobūdžio analitika leistų kalbėti apie duomenimis grįstą sprendimų priėmimą – to ir reikia, jei norime iš esmės tvarkytis su stambios korupcijos iššūkiais, kurių yra ne vienas ir ne du. Lietuvos viešųjų pirkimų sistema pasenusi, ji turėtų būti kur kas atviresnė ir skaidresnė.

– Ar galime pasakyti, kad Lietuvoje gerai veikia ir Lobistinės veiklos įstatymas, kai dėl lošimų reguliavimo suinteresuoti asmenys ir institucijos savo tikslų vis tiek bandė siekti nederamo tono skambučiais ir siūlydami kyšius Seimo nariams?

– Tokios istorijos primena ir kiek dar daug turime nuveikti, ir kiek jau nuveikėme. Vis dėlto, stebėdamas šią diskusiją, noriu pasidžiaugti, kad pastebiu pokytį: politikai kitaip kalba, vis geriau supranta ir aiškiai pasako, kad jie suvokia, jog turi būti atskaitingi, o geras politikas – tai skaidrus politikas.

Ši istorija turėtų paskatinti mus grįžti prie esminių tikslų – dar labiau skaidrinti teisėkūrą, kad matytume, kaip kuriami įstatymai, kas teikia pasiūlymus, kas dalyvauja juos aptariant. Prieš porą savaičių TILS paskelbė duomenis, kaip keliauja įstatymų projektai iš vieno Seimo kabineto į kitą. Iki šiol tie duomenys buvo skelbiami viešai, tačiau bendro vaizdo neturėjome.

– Premjerės Ingridos Šimonytės nuomone, korupcijos apraiškas mažinti padėtų elektroninių paslaugų plėtra. Kokį antikorupcinį efektą tai galėtų turėti?

– Tam tikrų paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę vienareikšmiškai gali sumažinti biurokratijos lygį ir korupcijos tikimybę. Bet kaip antikorupcinė priemonė tai gali suveikti tik tuo atveju, jei bus aiškus sutarimas, ką darome, kodėl darome ir kaip pamatuosime pokytį. Lietuva didžiuojasi „FinTech“ įmonių plėtra, bet, kaip parodė TILS tyrimas, pandemijos metu galėjo išaugti sukčiavimo ja mastas. Kaip jį užkardyti?

Esame susiję su kitomis pasaulio valstybėmis, tarptautiniais verslais, taip pat ir stambia korupcija. Mūsų tyrimai rodo, kad per Lietuvą, padedant „FinTech“, gali keliauti su korupcija susiję pinigai. Turime gerinti pinigų plovimo prevenciją. Reikia, kad būtų skaidresnė stebėsenos sistema, visų pirma, įmonių savininkų registras, kad lengvai galėtume pamatyti, kam priklauso viena ar kita įmonė. Tai labai svarbu ir skaidrinant viešuosius pirkimus. Tada matytume, kad juose kartais dalyvauja tik dokumentuose skirtingos įmonės, bet iš tikrųjų susijusios su tais pačiais akcininkais, o viešuosius pirkimus laimi vis tie patys žmonės ir įmonės.

Bet nesuprantu, kada bus atviras registras naudotojui. Aišku tik tai, kad ši Vyriausybė turi tą patį įsipareigojimą, kokį turėjo ir buvusioji. Gal iki šių metų pabaigos bus toks registras, bet prie kurio bus galima prieiti tik už užmokestį. Noriu atkreipti dėmesį, kad tai nėra geroji praktika – daugelis valstybių teikia tokio pobūdžio duomenis viešai ir nemokamai. Vis daugiau valstybių, pavyzdžiui, mūsų kaimynai latviai ar danai, tai daro atviru formatu, t.y. taip, kad galėtum dirbti su apdorotais duomenimis, matyti tendencijas, žinoti, kaip atrodo šiek tiek platesnis paveikslas, nei tik ieškoti informacijos pagal įmonės pavadinimą.

Skaidrinti procesą

– Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Lietuvos korupcijos žemėlapyje metai po metų kartojasi tie patys didžiausi židiniai, kuriuos gyventojai pernai surikiavo taip: sveikatos apsaugos institucijos (51 proc.), teismai (37 proc.), Seimas (33 proc.), savivaldybės (22 proc.). O kuriose srityse pavyko situaciją pakeisti?

– Kai kurie rodikliai rodo pažangą, pavyzdžiui, per pastaruosius ketverius metus triskart daugiau gyventojų palankiai vertina valdžios darbą sprendžiant korupcijos problemas, trečdalis mano, kad korupcijos lygis per pastaruosius metus sumažėjo, ir tai vienas geriausių rodiklių ES.

Kyšininkavimo lygis irgi krenta. Pavyzdžiui, policija iš esmės su šia problema susitvarkė. Bet atėjo laikas iš principo atsikratyti šio sovietinio palikimo ir sutelkti dėmesį į stambiąją korupciją, nes akivaizdu, kad Lietuvoje reikia skaidrinti sprendimų priėmimą.

Čia pagal tam tikrus rodiklius irgi pirmaujame ES. Pavyzdžiui, šeši iš dešimties lietuvių mano, kad interesų grupės turi itin didelį vaidmenį priimant sprendimus Lietuvos politikoje, kad mūsų valdžios atstovai dažnai, visų pirma, paiso stambių verslo grupių interesų. 44 proc. piliečių teigia, kad nacionalinės valdžios atstovai neatsižvelgia į jų nuomonę priimdami sprendimus. Tai kelia nerimą, nes matyti didėjanti atskirtis, kai žmonės net nežino, kaip išreikšti savo nuomonę, kaip įsitraukti į sprendimų priėmimą šalyje. Vadinasi, tai, ką iki šiol darėme, neveiksminga.

Šeši iš dešimties lietuvių mano, kad interesų grupės turi itin didelį vaidmenį priimant sprendimus Lietuvos politikoje, o mūsų valdžios atstovai dažnai, visų pirma, paiso stambių verslo grupių interesų. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

– Kaip situaciją pakeisti?

– Gerai, kad turime lobistinės veiklos, pranešėjų apsaugos įstatymus. Bet atėjo laikas daugiau dėmesio skirti savivaldai, nes ji arčiausiai žmonių. Jų atstovai turėtų parodyti lyderystę įtraukiant gyventojus į sprendimų priėmimą. Norėčiau, kad kiekvienoje savivaldybėje iki savivaldos rinkimų atsirastų dalyvaujamasis biudžetas, kai kartu su bendruomene sprendžiama dėl viešųjų lėšų panaudojimo, žmonės patys siūlo idėjas savivaldybei. Tada piliečiai ne tik geriau suprastų, kaip atrodo šie procesai, bet ir lavintų savivaldybių atstovus, kurie vis dar per daug biurokratiškai bendrauja su žmonėmis, užmiršdami, kad jų darbas – gerinti mūsų visų gyvenimą.

Lietuva padarė nemažą pažangą siekdama sumažinti korupcijos lygį, tačiau besikeičiančiame pasaulyje nebegalime sėkmingai veikti senamadiškais metodais. Šiuolaikiniame pasaulyje antikorupcines iniciatyvas turime grįsti, visų pirma, pirminių duomenų kuo platesniu atvėrimu, o žvelgiant į juos būtų aišku, ar viešojo sektoriaus įstaigos daro pažangą.

Kalbant apie verslo įtaką, reikia daugiau informacijos, kas lankosi gydymo įstaigose, bendrauja su jų vadovybe.

Sveikatos apsaugos įstaigos turėtų skelbti, kaip keičiasi pacientų nuomonė apie jų darbą, kiek žmonių apsilanko pas vieną ar kitą gydytoją. Savivaldybės – kiek viešųjų pirkimų vyksta apklausos būdu ir kiek yra perkama iš vieno tiekėjo, kiek skiriasi kainos, kokios įmonės dalyvauja ir laimi rinkimus, iš ko būtų matyti susitarimų viešuosiuose pirkimuose tikimybė. Labai svarbu kiekvienai įstaigai turėti pamatuojamus ir įgyvendinamus antikorupcinius tikslus – tada žinotume, kaip sekasi juos įgyvendinti.

Akivaizdu, kad korupcijos lygio negalėsime sumažinti vien STT ar kitų teisėsaugos įstaigų pagalba. Siekiant didesnės pažangos reikia, kad visi labiau įsitrauktume. Labai norėčiau, kad dalyvaujamieji biudžetai atsirastų kiekvienoje Lietuvos mokykloje. Diskusijos apie mokyklos biudžetą ne tik patinka moksleiviams, bet ir didina jų finansinį raštingumą, lavina jų gebėjimą įsitraukti į demokratinius procesus. Aplinka tampa skaidresnė, o jaunimas išaugs pilietiškesnis ir aktyvesnis.

Tokių iniciatyvų viešajame sektoriuje atsiranda vis daugiau. Štai Skaidrumo akademija, inicijuota Prezidento Gitano Nausėdos ir koordinuojama STT, siekia suvienyti korupcijos prevencijos ekspertus, atsakingas ir suinteresuotas institucijas, paskatinti dalytis gerąja patirtimi. Labai svarbu, kad valstybės vadovai, Vyriausybė garsiau primintų, kad būtina susitvarkyti su korupcijos problema ir kad tai  akivaizdus prioritetas.

Tad šiuolaikinis būdas kovoti su korupcija – atverti daugiau duomenų viešajame sektoriuje ir jais naudotis priimant geriausius pagrįstus sprendimus mūsų visų naudai. Turime susitarti, kad tai įmanoma, ir į šiuos susitarimus įtraukti ir verslą, kuris gali bei turi veikti skaidriau.

Pasak jo, politikams deklaruoti reikėtų tuos susitikimus, kurių metu yra siūlomas konkretus įstatymo projektas, o Lobistinės veiklos įstatymo pataisų tikslas apskritai turėtų būti padėti visuomenei suprasti, ar politikai priima pagrįstus sprendimus.

„Mano akimis, Lobistinės veiklos įstatymas arba bet koks lobistinės veiklos reguliavimas neturėtų siekti pagauti ar pričiupti kiekvieną žmogų. Jis turėtų išskaidrinti veikimo lauką. Būtent dėl to džiaugiuosi, kad atsirado mažareikšmiškumo kriterijus, yra aišku, kad neturi būti iškart baudžiami žmonės. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) turėtų skambinti ir paraginti deklaruoti arba pranešti apie kažkokį susitikimą“, – ketvirtadienį apsilankęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos posėdyje sakė S. Muravjovas.

Mano akimis, Lobistinės veiklos įstatymas arba bet koks lobistinės veiklos reguliavimas neturėtų siekti pagauti ar pričiupti kiekvieną žmogų. Jis turėtų išskaidrinti veikimo lauką.

Jo teigimu, kryžminimo principas paskatintų spręsti tarpusavyje, kurį susitikimą reikėtų deklaruoti.

„Kryžminimas, kurį mes šiuo metu siūlome, (...) yra iš elgsenos perspektyvos tas kelias, kuris padėtų sukurti pakankamai paskatų žmonėms kalbėtis ir tarpusavyje spręsti, kokį susitikimą vis dėlto reikėtų deklaruoti. Iš principo bet koks reguliavimas neturėtų būti skirtas sekimui arba gaudymui. (...) Man atrodo, kad kalbame apie reputacines ir kitas rizikas, kurias jūs patys kuo puikiausia gebate valdyti ir jums spręsti, ar esate pasiruošę ir norėtumėte skirti daugiau laiko skaidrumui, kuris skatina pasitikėjimą, didina aiškumą. Šio reguliavimo tikslas nėra pamatyti, kiek jūs susitikimų turite, bet padėti visuomenei suprasti, ar politikai ir valstybės tarnautojai priiminėja pagrįstus sprendimus ir ar buvo tartasi su įvairiausių grupių atstovais“, – teigė „Transparency International“ vadovas.

Pasak S. Muravjovo, lobistinės veiklos apibrėžimą reikėtų sukonkretinti ir susiaurinti.

„Mūsų pasiūlymas būtų skirti daugiau dėmesio normatyviniams teisės aktams ir kalbėti tik apie tuos susitikimus, kurių metu buvo siūlytas konkretus įstatymo projektas. Tai reiškia, kad reikėtų gairių, didesnio VTEK įsitraukimo“, – pažymėjo S. Muravjovas.

„Tikiuosi, po tokių audito išvadų A. Monkevičius nedelsdamas imsis konkrečių žingsnių užkirsti kelią korupcijai jam pavaldžiose įstaigose. Kitu atveju, auditas iš sveikintinos iniciatyvos rizikuoja virsti beprasmiu mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu“, – BNS trečiadienį paskelbtus audito rezultatus komentavo S. Muravjovas.

Auditas rodo, kad dalį Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų pirkimų laimi jų pačių darbuotojai, kai kurie įsigijimai vykdomi neefektyviai, o kai kur tvyro didelis nepotizmo lygis.

Šį viešųjų pirkimų patikrinimą atliko Susisiekimo ministerijos auditoriai, jo išvados pirmadienį buvo pateiktos švietimo ir sporto ministrui A. Monkevičiui.

Laikinai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai vadovavęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis auditą inicijavo per mokytojų streiką, žadėdamas iš neefektyviai naudojamų įstaigų lėšų surasti papildomų išteklių pedagogų algoms didinti.

Kitu atveju, auditas iš sveikintinos iniciatyvos rizikuoja virsti beprasmiu mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu.

Audito metu tikrinta Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei 17 jai pavaldžių įstaigų – Ugdymo plėtotės centro, Švietimo aprūpinimo centro, Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro bei kitų.

Per patikrinimą nustatyta, kad ministerija ir jai pavaldžios devynios įstaigos per 2016 – 2018 metus su 69 savo esamais, buvusiais ar kitų susijusių institucijų darbuotojais sudarė sandorių už daugiau nei 304 tūkst. eurų, rašoma BNS turimoje audito išvadoje.

Pavaldžios įstaigos atliko daug konkurenciją galbūt ribojusių neskelbiamų pirkimų, dažnai institucijos prekes ir paslaugas įsigydavo iš vieno konkretaus tiekėjo, o viešuosius pirkimus atlikę darbuotojai neturėdavo tinkamos kompetencijos.

Dėl dviejų tyrimo metu paaiškėjusių epizodų siūloma kreiptis į teisėsaugą.

Audito išvadoje teigiama, kad įstaigos nesugebėdavo įvertinti pirkimų apimčių, vertės ir turimų išteklių, todėl įsigijimai vykdyti ne pagal poreikį, o gautas lėšas, kurias siekta maksimaliai įsisavinti.

Švietimo ministras A. Monkevičius trečiadienį pranešė pašalinęs didelę dalį pavaldžiose įstaigose audito metu nustatytų trūkumų ir patvirtino dėl pažeidimų neketinantis atleisti nė vieno žmogaus.

„Daugelį dalykų mes jau esame išsprendę“, – trečiadienį žurnalistams Vyriausybėje sakė ministras.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras tvirtino prašęs „žaibiškai informuoti, jei reikėtų reaguoti nedelsiant sprendžiant personalinį klausimą dėl pažeidimo“, ir jis gavo „apibendrintas pastabas, kuriose konkrečių dalykų nėra“.

„Daugelis dalykų savaime spręsis reorganizuojant įstaigas, atnaujinant valdymą, atnaujinant administravimą“, – aiškino A. Monkevičius.

Reitinge, kuris sudaromas pagal ekspertų ir verslo lyderių pateikiamus vertinimus, Lietuva užėmė 38 vietą 180 šalių sąraše. Pagal šį rodiklį Lietuva lenkia Latviją, bet atsilieka nuo Lenkijos ir Estijos.

„Transparency  International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas sako, jog kol kas dar nėra įvertintos Lietuvos pastangos mažinti korupciją.

„Šių metų rezultatai rodo, kad ekspertai ir verslo atstovai pastangų sumažinti korupciją nevertina avansu. Manau, tai taip pat aiškus signalas viešojo sektoriaus ir verslo atstovams nelaukti priežiūros institucijų ar teisėsaugos dėmesio, o patiems imtis iniciatyvos. Kitaip didesnių pokyčių galime ir nepamatyti“, – pranešime spaudai cituojamas S. Muravjovas.

Anot „Transparency International“, korupcijos suvokimo indeksas parodo, kaip įvairioms pasaulio valstybėms pavyksta kontroliuoti korupciją. Esama padėtis įvertinama konkrečiu skaičiumi šimto balų skalėje nuo 0 iki 100, kurioje 0 reiškia absoliučiai korumpuotą šalį, o 100 – labai skaidrią valstybę. Korupcijos mastą viešajame ir politikos sektoriuose vertina įvairių sričių ekspertai ir verslo lyderiai. 

Korupcijos suvokimo indekso tyrime Lietuvai skirti 59 balai iš 100 galimų. Tokį įvertinamą šalis gauna jau trečius metus iš eilės.

Ankstesniame vertinime Lietuva buvo gavusi 59 balus ir užėmė 38 vietą iš 176 valstybių. Lietuva užima 16 vietą tarp Europos Sąjungos valstybių, pernai ji buvo 19-ta. Šiemet, kaip ir 2017 metais, vėl pirmauja Danija bei Naujoji Zelandija, atitinkamai surinkusios po 88 ir 89 balus. Paskutinis sąraše yra Somalis (9 balai). 

„Džiugu matyti, kad politikai galų gale skyrė dėmesio pranešėjų apsaugos klausimams, gerai, kad atsirado įstatymo projektas, bet dabartinį įstatymo projektą dar reikia tobulinti. Jei Seimas priims įstatymą, kaip jis surašytas, tai bus blogas įstatymas. Dabar yra didelė tikimybė, kad daug ką spręstų viena galinga institucija, prokuratūra. Tai nėra pats tvariausias veikimas, mano akimis“, – BNS sakė S.Muravjovas.

Anot TILS vadovo, kuris buvo vienas iš 17 Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą rengusios darbo grupės narių, dabartinis projektas nepakankamai skatina vadovus sudaryti sąlygas, kad žmones jau pačioje įstaigoje galėtų konfidencialiai pranešti apie pastebėtas negeroves.

„Dabar įstatymas neskatina pakankamai įstaigų vadovų imtis veiksmų savo įstaigoj ir padaryti taip, kad žmonės žinotų, jog gali pranešti saugiai, kad organizacijos vadovybė skatina atvirą bendravimą ir yra pasiruošusi įsiklausyti į bet kokį nuogąstavimą“, – sakė S.Muravjovas.

„Įstatymas tai pat skatina klijuoti etiketes, nes dabar viena institucija spręs, ar esate pranešėjas ar ne. Pasaulinė praktika yra šiek tiek kitokia, jei praneši, praneši tikėdamas, kad nori padaryti gerai, ieškai būdų praneši apie viešo intereso pažeidimą arba paprasčiausiai pranešti apie kokį nors piktnaudžiavimą, iš principo jau esi pranešėjas. Labai svarbu padaryti taip, kad žmonės, kurie praneša apie labai svarbų dalyką, netaptų procedūrų ir biurokratizmo įkaitiais, nes aišku, kad tai nepaskatins žmonių pranešti“, – kalbėjo TILS vadovas.

Klausiamas, kaip siūlytų tobulinti projektą, S.Muravjovas sakė, jog dabartinis dokumentas – startinė pozicija, ir dėl konkrečių formuluočių diskutuojama ir tariamasi bus rudenį Seime, pradėjus svarstymą.

„Reikia padaryti šiek tiek tvariau, kad neatsirastų Lietuvoje viena įstaiga ir žmonių akyse būtų atsakinga už pranešėjų apsaugą. Pranešėjų apsauga prasideda nuo kiekvienos organizacijos, nuo kiekvieno vadovo, administracijos, kuri aiškiai turėtų transliuoti žinią, kad žmonės, pamatę, kad kažkas yra negerai, būtų skatinami ateiti, papasakoti, būtų galima tai padaryti konfidencialiai“, – savo pastebėjimus išsakė TILS vadovas.

Seime įregistruotas darbo grupės parengtas projektas numato, kad visų pirma turėtų būti kiek įmanoma užtikrinamas informaciją apie pažeidimus pateikusių asmenų konfidencialumas.

Tapatybę identifikuoti leidžiantys pranešėjo duomenys galėtų būti pateikti tik tam asmeniui ar institucijai, kuri nagrinėja informaciją apie pažeidimą, būtų nustatoma, kad informacija apie pranešėjus tyrime nedalyvaujantiems asmenims negali būti teikiama.

Taip pat pateikus informaciją apie pažeidimą nuo to momento prieš pranešėją būtų draudžiama imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones kaip bauginimas, priekabiavimas, grasinimai susidoroti, atlyginimo sumažinimas, darbo valandų pakeitimas ir t.t.

Draudimas daryti neigiamą poveikį pranešėjui galiotų dvejus metus po galutinio sprendimo priėmimo tiriant asmens pateiktą informaciją apie pažeidimą.

Taip pat įstatyme nustatyta galimybė pranešėją, kuris dalyvavo darant pažeidimus, bet apie juos pranešė, atleisti nuo atsakomybės.

Darbo grupėje dalyvavo parlamentarai, Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos teisės instituto, Valstybinės darbo inspekcijos, Nacionalinės kovos su korupcija asociacijos bei „Transparency International“ Lietuvos skyriaus atstovai.

Seimo valdybos sprendimu Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas įtrauktas į Seimo rudens sesijos darbų programą.