Kūrinio režisierė – jaunosios kartos teatro kūrėja Eglė Švedkauskaitė, organizatorius – Vilniaus mažasis teatras. Tradicinio teatro ribas peržengiančius vaidmenis kuria trims skirtingoms kartoms priklausančios ryškios Lietuvos scenos pasaulio asmenybės: Eglė Gabrėnaitė, Elžbieta Latėnaitė, Justina Mykolaitytė.

Žiūrėdama viena į kitą – performansas, tiriantis moteriško žvilgsnio perspektyvą scenos ir vizualiojo meno lauke. Performanso idėjai pradžią davė V. Šleivytės (1906–1998) kūryba. Tarpukariu aktyviausiai fotografavusi V. Šleivytė savo objektyvą nukreipdavo išskirtinai tik į moteris, tarp jų dažnai ir į save, kurdama surežisuotus, teatrališkus ir naratyvinius autoportretus. Nors jos meninį palikimą tyrinėja grupė menotyrininkių, platesnei publikai ši asmenybė vis dar mažai žinoma.

Performanso kūrybinė komanda liepos mėnesį dešimt dienų rezidavo Kupiškio etnografijos  muziejuje, tyrinėdama archyvinę medžiagą. Kaip teigia performanso režisierė Eglė Švedkauskaitė: „Kūrybinio proceso metu jautėsi, kad bandymai atkartoti laikmetį ar suvaidinti pačią Veroniką Šleivytę, baigtųsi beprasmybe. Apie tai galima tiesiog pasiskaityti – reikia atsisukti į save ir parodyti, kam įkvepia tas žmogus. Panagrinėti jos asmenybę, tačiau nepasakojant apie ją, vadinasi, sukurti performansą apie žvilgsnį. Trys šio performanso moterys per žvilgsnį į kitą – V. Šleivytę – atrado savo šiuo metu aktualiausias temas – tai, apie ką labiausiai norisi papasakoti čia ir dabar, šiame momente. O pačios V. Šleivytės asmenybė tarsi tvyro ore, viską apjungdama.” 

Performanso veiksmas vystosi per vaizdines asociacijas, naudojama daug videomedžiagos (videomenininkė Ieva Kotryna Skirmantaitė), siekiant sluoksniuoti vaizdą, jį dauginti, tarsi dauginant žvilgsnius. Tuo pačiu, videomenas naudojamas kaip patobulintas fotografijos pakaitalas, tiesioginė sąsaja su V. Šleivyte, leidžianti su ja kalbėtis konceptualiai. Pastarosios buvimas lyg migla tvyro tarp besidauginančių, gyvai filmuojamų vaizdų ir atlikėjų ištariamų bei išdainuojamų žodžių.

V. Šleivytės biografijos ir meninio palikimo tyrinėjimai performanso kūrėjoms suteikė impulsą pažinti savo kintančias ir tekančias tapatybes bei ieškoti būdo kalbėti apie gyvenimą, kaip apie meno kūrinį ir nesibaigiantį savęs įteisinimo procesą.

Programą sudaro XX–XXI a. kompozitorių Morton Feldman, Tom Johnson, Georges Aperghis, John Cage, Ernst Toch, Dai Fujikura, Luigi Nono ir Mauricio Kagel vokaliniai kūriniai, atspindintys to meto kūrėjų žvilgsnį į balsą, kaip tyrinėjimų šaltinį.

Unikalaus instrumento – žmogaus balso subtilybėms gvildenti skirta programa iki šiol skambėjo tik kartą. Jos premjera šią vasarą vyko Kintų muzikos festivalyje, kur kūrinius parengti Kintų meno rezidencijoje vykusiuose meistriškumo kursuose kolektyvui padėjo pasaulyje pripažintas prancūzų sopranas, dainininkė Donatienne Michel-Dansac.

Meistriškumo kursų metu įgytas praktikas kolektyvas „Melos“ naudos ir koncerto metu. „Žiūrovai išgirs skirtingas balso technikas: nuo šnabždesio, kalbėjimo, repetatyvaus skaičiavimo, riksmo iki švelnaus vokalo ar net liaudies dainavimo. „Living Room Music“ – performatyvus koncertas, kuris pakvies klausytoją į nenutrūkstamą balso kelionę“, – apie būsimą premjerą sostinėje pasakoja „Melos“ vadovė Karolina Macytė.

Pasak jos, šis koncertas „Meloms“ – neeilinis. Programoje be įprastos ansamblinės sudėties, skambės ir soliniai kūriniai, kuriuos atliks kiekviena „Melos“ kolektyvo narė. „Šiuo neįprastu žingsniu norime parodyti klausytojams ne tik skirtingas vokalines technikas, bet ir atskleisti balsų tembrų įvairovę“, – sako K. Macytė.

K. Ramonės nuotr.

Atrasti viską, ką balsas gali pasiūlyti, „Melos“ kvies nepaparastoje erdvėje. „Koncerto vietą tikslingai pasirinkome Šiuolaikinio meno centrą, o tiksliau, jo laiptus ir fojė. Ši, aktualiu menu pulsuojanti erdvė, taps mūsų „Living Room“, kurioje susirinksime ir kartu keliausime per XX-XXI a. kompozitorių balso tyrinėjimus“, – pasakoja kolektyvo vadovė.

Pernai kolektyvas išleido pirmąjį savo albumą „Minimal Voices“, skirtą lietuvių autorių kūriniams. O artimiausiuose „Melos“ planuose – M. Feldmano „Three Voices“ pristatymas Vilniuje, filmas, pristatantis Ryčio Mažulio kūrybą „Single note“, bendradarbiavimas su Lietuvos ansamblių tinklu, Synaesthesis, Cello Club, bendri projektai su kompozitore Aiste Vaitkevičiūte, garso menininkais Arturu Bumšteinu, Jacob Kirkegaard ir kt. Ateinančią vasarą į šviežiausią vokalinę muziką „Melos“ ir vėl gilinsis meistriškumo kursuose. Šįkart – su dėstytoja iš Vokietijos Angelika Luz.

„Melos“ gretose šiuo metu skamba dainininkių Karolinos Macytės, Gabrielės Bilevičiūtės, Justinos Leinartaitės, Evitos Rudžionytės, Ūlos Barboros Zemeckytės, Karolinos Ramonės ir Gabijos Adamonytės balsai.

Ketvirtus metus gyvuojančio projekto tikslas – skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą bei jos sklaidą ne tik šalies, bet ir tarptautiniu mastu. Parodų dalyviai išrenkami atviro šaukimo metu, kur iš visų gautų paraiškų parodos kuratoriai atrenka penkis projektus. Tuomet iš atrinktų darbų formuojama konceptuali grupinė ekspozicija. Kiekvienam projektui skiriama kuratorinė parama ir 1500 eurų biudžetas įgyvendinimui. Parodos metu, iki pat gruodžio, Šiuolaikinio meno centro erdvėje visuomenei ir bus pristatomi atrinkti nauji menininkų darbai, o vienam iš jų tarptautinės komisijos sprendimu lapkričio gale atiteks net 4000 eurų vertės premija ir galimybė eksponuoti savo darbus lauko reklamos plotuose.

Šiemet parodos organizatoriai sulaukė didelio menininkų susidomėjimo ir gavo net 75 projektų paraiškas. Iš jų parodos „JCDecaux premija 2019“ kuratoriai atrinko penkis aktualiausius, vizualiai bei idėjiškai įdomiausius pradedančiųjų menininkų projektus, kurie bus pristatomi šių metų projekte. (Kuratorių komanda keičiasi kas dvejus metus, siekiant išlaikyti ekspozicijos originalumą, užtikrinti kaskart vis naujus ir dinamiškus sprendimus bei procesus.) Šių metų kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius drauge kuravo 2018 ir šių metų parodas.

M. Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, grafinio romano „The Great Outdoors“ bendraautorė, šiuo metu dirbanti Vilniaus dailės akademijoje. Ji reguliariai publikuoja grožinius tekstus ir parodų recenzijas Lietuvos ir užsienio spaudoje bei aktyviai dirba su jaunųjų menininkų parodomis.

A. Narkevičius nuo 2017 metų yra meno ir edukacijos centro „Rupert“ rezidencijų ir edukacijos kuratorius. Dirbdamas „Rupert“, inicijavo ir kuruoja garso meno ir eksperimentinės muzikos renginių programą. Pastaruoju metu aktyviai dirba su jaunųjų Lietuvos ir užsienio menininkų parodomis ir renginiais Lietuvoje, kuruoja 7 „Rupert“ alternatyvios edukacijos programas. Yra eksperimentinės popgrupės „Without Letters“ narys.

Šiais metais atrinkti 2019 m. parodos dalyviai ir jų pristatomi darbai:

Agnė Jokšė (g. 1993) yra šiuo metu Kopenhagoje gyvenanti menininkė, studijuojanti Danijos Karališkojoje vizualiųjų menų akademijoje. Jos kūryba apima tekstą, meno akcijas, garsą ir bendruomenines veiklas bei feminizmo, LGBTQIA ir kitus sociopolitinius kontekstus. Menininkė „JCDecaux premijos“ ekspozicijoje pristatys darbą „Miela, drauge“ – vaizdo liudijimą, o atidarymo metu (19 val.) vyks ir performansas, nagrinėjantis platonišką moterų draugystę bei jos detalią, kintančią kasdienybę, kupiną magijos elementų ir kliūčių, kurios įveikiamos drauge.

Arvydas Umbrasas (g. 1986) yra Vilniuje gyvenantis menininkas, studijavęs Vienos taikomųjų menų universitete Austrijoje ir Bergeno meno ir dizaino akademijoje Norvegijoje. Jo kūrybai būdinga minimalistiška estetika, balansuojanti tarp abstrakcijos ir kūniškumo ženklų. Parodoje A. Umbrasas pristatys astronominių fenomenų, fantastinės vaizduotės ir lytiškumo tyrinėjimų įkvėptą objektą „Sapnagaudis“.

Nancie Naive (Emilė Skolevičiūtė, g. 1997) – kylanti populiariosios kultūros, šiuolaikinio meno ir kino superžvaigždė, socialinių tinklų persona, įkūnytas kūrybinis alter ego, pati sau kūrinys, produktas, prekė ir reklama. Ekspozicijoje Nancie pristato kūrinį „Aš esu Nacie“, kuriame atsigręžia į ją lydinčią šlovę ir stoja į akistatą su kiekvienos įžymybės amžinais palydovais – paparacais ir jų blykstėmis. Taip ji nagrinėja „žvaigždės“ savoką ir tai, kaip šlovės šviesoje pasirodę dalykai tampa svarbūs, net jei tokie ir nėra.

Gabrielė Vetkinaitė (g. 1996) šiuo metu studijuoja skulptūros bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje ir kuria garso instaliacijas bei vaizdo darbus, apmąstančius ir keičiančius iš pažiūros jau suvoktas istorijas. Parodoje ji pristatys iš asmeninių patirčių bei lyrinių įspūdžių kylantį muzikinį kūrinį „Žinutės“. Tai pačios autorės jos kambaryje įrašytos istorijos-tekstai parodos lankytojui, skirti intymiam ir atidžiam klausymuisi.

Milda Januševičiūtė (g. 1990) ir Miša Skalskis (g. 1994) – Lietuvoje ir Olandijoje gyvenantis menininkų kolektyvas, dirbantis vaizdo meno ir garso instaliacijų srityse. „JCDecaux premijos“ parodoje jie pristatys sociologiniais tyrimais ir asmenine patirtimi paremtą kūrinį „Bejėgis vaistas“. Tai vaizdo instaliacija, kurioje apmąstomos pažeidžiamumo ir bendražmogiškumo temos sveikatos apsaugos sistemų kontekste.

Besibaigiant parodai bus apdovanotas premijos laureatas bei daugiausia lankytojų simpatijų sulaukęs darbas. Parodos lankytojai išrinks jiems labiausiai patikusį darbą balsuodami, o premijos laureatą išrenka kaskart naujai suburiama tarptautinė šiuolaikinio meno kūrėjų, kuratorių ir tyrėjų komisija ir ji lapkritį įteiks apdovanojimą vienam parodoje dalyvaujančiam menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą. Šių metų komisijos nariai: nepriklausoma kuratorė Monika Lipšic (Lietuva); meno kritikas Jensas Asthoffas (Vokietija); kuratorė, projektų erdvės „Mimosa House“ įkūrėja Daria Khan (D. Britanija / Italija).

Paroda vyks nuo rugsėjo 20 d. iki gruodžio 1 d.

Tai jau trečioji paroda iš kasmetinių parodų ciklo „JCDecaux premija“, kuriuo siekiama pristatyti Lietuvos jaunųjų menininkų kūrybą ir skatinti naujų darbų sukūrimą.

Kasmet įteikiama „JCDecaux premija“ yra 3 tūkst. eurų dydžio. Tarptautinės komisijos sprendimu ji yra skiriama vienam parodoje dalyvaujančiam menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą. „JCDecaux premijos“ parodų dalyviai išrenkami atviro šaukimo metu. Iš visų gautų pasiūlymų parodos kuratoriai atrenka 5 projektus, iš kurių formuojama konceptuali grupinė ekspozicija. Kiekvienam projektui skiriamas produkcijos biudžetas ir kuratorinė parama.

„JCDecaux“ vadovė Žaneta Fomova džiaugiasi, kad kasmetinė premija jau yra tapusi gražia tradicija, gyvuojančia trečius metus iš eilės ir sulaukiančia vis daugiau dėmesio.

„Būti šio projekto bendraautoriu yra svarbu abiem pusėms – naujų idėjų paieška yra reklamos pasaulio varomoji jėga, o jauniesiems talentams reikalingas įvertinimas ir paskata. Tikime, kad bendradarbiaudami su Šiuolaikinio meno centru galime jiems sukurti tokią erdvę, padėti siekti savo tikslų, užtikrinti, kad jie būtų pastebėti, o jų talentas – tinkamai įvertintas“, – teigė Ž. Fomova.

Skiriama premija – puikus būdas išreikšti palaikymą ir tikėjimą jaunais menininkais, savo kūriniuose originaliai ir kartais netgi sukrečiančiai paliečiančiais jautrias, aktualias, asmeniškas temas.

Anot jos, skiriama premija – puikus būdas išreikšti palaikymą ir tikėjimą jaunais menininkais, savo kūriniuose originaliai ir kartais netgi sukrečiančiai paliečiančiais jautrias, aktualias, asmeniškas temas. 

Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas taip pat džiaugiasi besitęsiančiu bendradarbiavimu ir galimybe populiarinti jaunųjų menininkų kūrybą.

„Labai džiaugiuosi jau tęstiniu tapusiu bendradarbiavimu su „JCDecaux“ organizuojant jaunųjų menininkų parodas ŠMC. Ši parodų serija yra puiki galimybė jauniems menininkams ne tik būti pamatytiems, bet ir įgyvendinti savo idėjas dirbant su profesionalia komanda,“ – teigė direktorius.

Kaip įprasta šiai parodai, kuratoriai, užuot siūlę temą iš anksto, pavadinimą rinko atsižvelgdami į parodoje dalyvaujančių menininkų – Gabrielės Adomaitytės, Mato Janušonio, Godos Palekaitės, Anastasijos Sosunovos ir kūrėjų kolektyvo „Pinigų uostas“ – kūrybinius procesus bei ambicijas, jų darbų pasakojimus ir formas. Tęsdami pasiruošimą lapkričio 30 d. Šiuolaikinio meno centre atsidarysiančiai parodai, kuratoriai nekantrauja pamatyti, kokia bus tolesnė šių kūrinių raida ir „Orumo“ istorija.

Jaučia poreikį

"Kaunas 2022" diskusiją "Šiuolaikinio meno centras Kaune: realybė ar iliuzija?" pradėjęs Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus pirmininkas, akvarelininkas Eugenijus Nalevaika pastebėjo, kad bandymai atkreipti dėmesį į parodinių erdvių trūkumą Kaune tęsiasi jau tris dešimtmečius.

"2004-aisiais diskutavome su atstovais iš Kauno miesto savivaldybės ir, rodos, blykstelėjo viltis, kad tuomet dar projektuojamoje "Žalgirio" arenoje būtų galimybė įkurti autonominę galeriją. Su Arvydu (galerijos "Meno parkas" vadovas Arvydas Žalpys – aut. past.) lankėmės architekto studijoje, norėdami stebėti, kaip vyksta projektavimo procesas, tačiau viskas taip ir liko tik vizija, todėl patalpų paieškos tęsėsi toliau. Apžiūrėjome visus įmanomus variantus: "Drobės" ir "Vilko" fabrikus, buvusį Karmelitų vienuolyną, Kauno taksi parko erdvę ir kt.. Tačiau realių rezultatų pasivaikščiojimai po šias skirtingas erdves neatnešė", – sakė jis.

E.Nalevaikos žodžiais, daugelis Kauno parodų kuratorių, meno festivalių organizatorių yra dėkingi Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui ir jo direktoriui Osvaldui Daugeliui, kuris supranta ekspozicinių patalpų stygiaus problemą ir įsileidžia į savo erdves.

"Vis dėlto muziejaus funkcijos yra kitos, jis turi savo strategiją, planus. Muziejus padarė viską, ką galėjo. Dabar tai – mūsų pačių rūpestis", – sakė LDS Kauno skyriaus pirmininkas.

Projekto "Kaunas 2022" meno vadovė, mokslo ir meno projektų koordinatorė Virginija Vitkienė pastebėjo: ekspozicinių erdvių mieste yra, tačiau esamos galerijos, muziejai neatitinka daugybės įvairių saugumo, drėgmės ir pan. reikalavimų, taikomų šiuolaikinei ekspozicijų erdvei. Diskusijoje dalyvavusių savivaldos atstovų ji klausė apie galimą miesto paramą pastarosioms renovuoti, modernizuoti.

"Kaune organizuojami valstybinės reikšmės meno projektai, renginiai. Įdomu juos rengti įvairiose miesto erdvėse, kita vertus, jei norime atsivežti menininkų iš užsienio kūrinių ir įgyvendinti rimtą projektą, atsiranda problema – ne vienas žymų dailininką kuruojantis kuratorius patvirtina, kad neturime tam sąlygų", – kolegei antrino A.Žalpys.

Pasirinkimo dilema

Grynindamas problemą Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) vadovas, meno istorikas Kęstutis Kuizinas žengė dar toliau. Jis kvietė neapsiriboti tik diskusijomis apie naujas erdves: Kaunui esą reikia institucijos, kuruojančios šiuolaikinį meną.

Vis dėlto jo tezė liko neišgirsta, diskusijos dalyviai ir toliau kalbėjo apie tai, kad ieškojimas menui tinkamų erdvių užima daug laiko, kurį būtų galima investuoti į kokybinius elementus.

Žvilgsniui iš šalies atstovavęs ŠMC vadovas siūlė tikslingai išnaudoti esamą struktūrą – Kauno paveikslų galerijos patalpas, kurios šiuo metu yra gana apleistos ir naudojamos kaip sandėliai. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dekanas prof. Jonas Audėjaitis kvietė apskritai inventorizuoti ekspozicijoms tinkančias erdves.

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovo pavaduotoja muziejininkystei ir administracijai Daina Kamarauskienė pastebėjo, kad visuose muziejaus padaliniuose buvo numatytos salės laikinoms parodoms rengti. "Tačiau muziejus – augantis organizmas ir jei tik mes nustosime pirkti kūrinius – sustabdysime istoriją", – sakė ji.

Menininkų paprašytas išdėstyti savivaldos poziciją miesto vicemeras Simonas Kairys kvietė neskubėti. "Įmanoma pastatyti naują objektą, tačiau kas bus po 2022-ųjų – neaišku, gal centras taps nebereikalingas? – žvelgdamas į perspektyvą pasibaigus metams, kai Kaunas bus Europos kultūros sostine, retoriškai klausė S.Kairys.

Anot jo, negalima ir muziejaus palikti nuošalėje, atimant lankytojų srautus. "Be to, Kaune yra apie trylika objektų, laukiančių ES fondų finansavimo, todėl reikia apsispręsti, ko norime labiau, ar investuoti į esamų objektų renovaciją, ar pastatyti naują meno centrą?" – į diskusiją kvietė savivaldos atstovas.

Žvilgsnis valdžios link

Tad ką daryti, kad Kaune menui nebetrūktų erdvių?

"LDS Kauno skyrius turėtų būti iniciatorius, padarantis namų darbus: suburiantis žmonių komandą, sugeneruojantis idėją, išvystantis projektą", – nuomone pasidalijo J.Audėjaitis.

V.Vitkienė svarstė, kas būtų realiau: statyti naują pastatą, įsigyti jau pastatytą objektą ar atnaujinti Kauno paveikslų galeriją?

"Neturėkite iliuzijų, kad muziejus išsikels. Dvejus trejus metus KEKS gali būti veiklų operatoriumi jame, tačiau tai muziejaus nepanaikins", – užtikrintai sakė D.Kamarauskienė.

"Šiuolaikinis menas miestui yra pridėtinė vertė. Daugelis pasaulio didmiesčių turi jų pačių išlaikomas parodines erdves ir jos nebūtinai yra kitų muziejų sudėtyje", – diplomatiškai nuomonę išreiškė ŠMC vadovas.

Diskusijai rimstant, A.Žalpys pasidalijo viltimi, kad miesto savivaldybė atsižvelgs į menininkų lūkesčius.

"Vykstanti diskusija patvirtina, kad energijos kultūros operatoriai nestokoja, priešingai, turi jos daugiau, nei yra kur panaudoti. Iš miesto savivaldybės norisi tikėtis sulaukti iniciatyvos, o tam reikia kontakto, dialogo, dalyvavimo ne tik organizaciniame procese, tačiau, plačiąja prasme, kultūroje", – reziumavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis.

Kaip ir vystydamas kitas savo tarptautines kolaboracijas, šiuo metu jau įsibėgėjusio „Wrixling“ performanso metu, M.Portnoy iki šiol nepramintais takais veda ne tik savo kūrybinę komandą, tačiau ir kiekvieną, išdrįsusį sudalyvauti unikalioje akistatoje su vienu iš šešių „elgesio režisierių“. Pati „elgesio režisieriaus“ sąvoka jau yra gerai pažįstama bet kam, kiek artimiau susipažinusiam su M.Portnoy kūryba. Viskas dėl to, kad pats kūrėjas, jau nuo praėjusio dešimtmečio pradžios labiausiai išgarsėjęs būtent kaip performanso menininkas, dažnai šiuo terminu apibūdindavo pats save, tiek aptarinėdamas savo kūrybos kryptį, tiek kalbėdamas apie vienus ar kitus konkrečius savo įgyvendinamus projektus, kurie žadėdavo „užkurti“ psichologinius savęs kvestionavimo mechanizmus, pasitelkiant įmantrius žaidimus su kalba, pokalbiu ir pačiu bendravimu.

Šį kartą Virginijos Januškevičiūtės kuruojamame „Wrixling“ projekte, įgyvendinamame ŠMC, M.Portnoy kviečia į akistatą su vienu iš šešių elgesio režisierių. Juos įkūnija specialiai šiam performansui apmokyti niujorkiečiai aktoriai, o projekto rėmuose terapija vadinamai individualiai sesijai dalyviai iš anksto registruojasi tam, kad atėjus sutartam laikui pasinertų į internetinėje platformoje vyksiantį asmeninį pokalbį su savo pasirinktu elgesio režisieriumi. Būtent čia ir atsiveria durys nežinomybei, kadangi sesijos metu iš anksto numatyti scenarijai keičiasi ir keičia vienas kitą priklausomai nuo pokalbio eigos ir aibės nenumatytų faktorių. Nors dalyviai iš anksto įspėjami, kad jų laukianti akistata nėra terapijos sesija, terapinis šio intencionaliai neterapiško performanso poveikis – itin dažna jo pasekmė.

Projektui įsibėgėjus, pasikalbinome ir patį M. Portnoy, siekdami išsiaiškinti projekto užkulisius, įgyvendinimo kontekstą bei jo lūkesčius, susijusius su „Wrixling“ eiga.

– Kaip susipažinote su „Wrixling“ kuratore Virginija Januškevičiūte ir kaip vystėsi Jūsų bendradarbiavimas įgyvendinant šį projektą?

– Su Virga prieš maždaug devynerius metus mus supažindino bendri draugai. Dirbome kartu ŠMC 2012 m., kai buvau vienu iš 11-osios Baltijos trienalės kuratorių (tuomet paprašėme aktoriaus Dariaus Gumausko atlikti pagrindinį vaidmenį visuose trienalės performansuose ir visą festivalį pavadinome jo personažo vardu: tai buvo Mindaugo trienalė). Ji – nepaprastai unikali ir detalėms atidi mąstytoja, taip pat turi puikų humoro jausmą – dėl to pasiruošimas projektui buvo gana sklandus ir malonus. Jos idėjos kuriant „Wrixling“ ir ieškant galutinės projekto formos buvo labai naudingos.

– Lietuvoje esate žinomas ir dėl ryškių projektų, kuriuos kūrėte drauge su Lietuvos menininkais – pavyzdžiui, Ieva Misevičiūte. Ar buvusios ir esamos kolaboracijos su lietuvių menininkais, kuratoriais suteikia Jums naujų idėjų ir galimybių?

– Palaikau gan artimus ryšius su keliais lietuvių menininkais ir kuratoriais, tarp kurių – Raimundas Malašauskas, Liutauras Pšibilskis ir, be abejo, mano žmona I.Misevičiūtė – visi jie suteikia man labai daug įkvėpimo.

– Koks yra projekto „Wrixling“ kontekstas? Kaip Jums kilo jo idėja?

– Iš esmės savo kūryboje domiuosi kalbos, logikos, elgesio ir asmens savivokos ribų išplėtimu, siekiu sudaryti situacijas, kuriose žmonės gali pasinerti į abstraktesnį ir absurdiškesnį bendravimą ir buvimą kartu. Online terapijos ėmiausi kaip formato, kurį galiu patobulinti pritaikydamas jam mano pamėgtą prasmės kūrimo techniką – „kalbos chirurgiją“. Sesijos eigoje atlikėjai ar – kaip mes juos vadiname, elgesio režisieriai – pasiima dalyvį į nevaldomą kolektyvinį sapną, kuriame abu žaidėjai persikūnija į visą eilę skirtingų vaidmenų ir būsenų.

– Ką reiškia projekto pavadinimas?

– Wrixle – senovinis anglų žodis, nenaudojamas nuo pat penkiolikto amžiaus. Jis reiškia tiek „apsikeisti“, tiek „sumaišyti“, – ir tai puikiai apibendrina šį projektą.

– Kodėl šis performansas vyksta būtent internetinėje platformoje ir kodėl nurodėte, kad dalyvavimui jame netinka mobilieji įrenginiai?

– Norėjau, kad neišeidami iš namų projekte galėtų sudalyvauti žmonės iš bet kurio pasaulio kampelio. Net ir aktoriai šiam performansui naudoja įrangą ir scenografiją, sumontuotą jų pačių namuose. Tikimės vieną dieną integruoti ir mobiliąsias sesijas, tačiau nešiojami ir stacionarūs kompiuteriai tapo mūsų prioritetu dėl kelių priežasčių – tarp jų ir vaizdo dydis, ir galimybė išlaikyti laisvas dalyvių rankas ir kūnus.

– Ar šis performansas siekia keisti tuos, kurie nori jame dalyvauti?

– Nors „Wrixling“ nėra terapija, mes tikime, kad performansas gali būti gana terapinis, išlaisvinantis dalyvius.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte ruošdamasis performansui?

– Pagrindiniai iššūkiai buvo susiję su techniniais dalykais, tačiau nepaisant to, visas repeticijų procesas buvo tikras džiaugsmas, kadangi performanso komandą sudaro labai talentingi, linksmi ir kūrybingi aktoriai, komikai ir poetai

– Ką jau galite papasakoti apie vykstančius performansus?

– Sesijų turinys yra konfidencialus, tačiau sulaukiame teigiamų atsiliepimų, ir žmonės registruojasi iš įvairiausių šalių. Nekantrauju pamatyti, kaip projektas vystysis toliau.

Dalyvavimas „Wrixling“ performanse vyksta prisijungus prie internetinės platformos, pasiekiamos adresu wrixling.com. Norintieji dalyvauti šiame terapiniame užsiėmime, kviečiami pasirinkti jų pageidaujamą elgesio režisierių ir, rezervavus jo laiką, iš anksto suplanuoti savo dalyvavimą projekte.

Dirbdamas kartu su kuratore Neringa Bumbliene, Liamas įvardijo šį projektą kaip savotiškus mainus tarp savęs ir jos. Pavadinta „Šviesos nėra ryškesnės centre“, paroda tarsi nukelia mus į pramoninius praėjusio amžiaus Vakarų pasaulio didžiųjų miestų pakraščius, kur verdantis gyvenimas nėra ne tik ramesnis, bet ir blankesnis nei centrinėse šių miestų dalyse. Sumaniai žaisdamas su masteliais, šviesomis ir garsu didžiulėje instaliacijoje, išdėstytoje ŠMC salėje, menininkas mums primena, kad periferija gali atrodyti tamsesnė, kai žiūri į ją iš centro, tačiau, iškeitus jį į pakraščius, supranti, kad juose šviesos yra tokios pat ryškios – tad viskas priklauso tik nuo požiūrio taško.

Kadangi tiek parodos pavadinimas, tiek jos turinio visuma nejučiomis gali paspausti kokį nors dėl gyvenimo ir kūrybos kiek atokiau nuo pasaulinių meno ir kultūros centrų atsradusio eilinio lietuvio argumentų apie centro-periferijos kaip išimtinai požiūrio taško skrynelės atidarymo mygtuką, šiuo metu Niujorke gyvenančio ir kuriančio L.Gillicko nusprendėme paklausti ir apie jo požiūrį į šį konceptą – ne tik pro urbanistinę, tačiau ir pro sociokultūrinę prizmę.

– Kokius įspūdžius paliko Vilnius? Ką dar spėjote čia nuveikti?

– Buvau išėjęs į miestą tik kartą ar du. Visą laiką tiesiog kursavau tarp viešbučio ir čia (mosteli delnu ŠMC fojė link). Šis pastatas ypatingas, jis man labai patiko.

– Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip nusprendėte surengti savo personalinę parodą būtent čia – Vilniuje, ŠMC? Juk tai pirma jūsų viešnagė Baltijos šalyse?

Gimiau 7-ajame dešimtmetyje, tad mačiau pokyčius, kurie vyko pas jus, tačiau tik iš tam tikro atstumo. Tad atvykti čia asmeniškai buvo iš tikrųjų svarbu.

– Iš tiesų buvau įtrauktas į vieną didesnę parodą, kuri prieš kelerius metus buvo rengiama čia Britų tarybos, galbūt buvo dar keli mažesni projektai, tačiau tada asmeniškai čia nevažiavau. Šį kartą atvykau gavęs kvietimą – iš tiesų buvau pakviestas be jokių tikslių sąlygų. Žinojau, kad čia galiu eksperimentuoti, turėjau galimybę užmegzti glaudžius santykius, ir manau, kad iš tikrųjų gerai yra atvykti kažkur pirmą kartą būtent taip, tinkamai, tam, kad dirbtum čia, o ne būtum tiesiog įtrauktas į didelę grupinę ekspoziciją ar panašiai. Vis dėlto neišvengiamai tenka pagalvoti ir apie visą šį kontekstą – juk kai esi europietis, čia tikrai yra apie ką pagalvoti. Gimiau 7-ajame dešimtmetyje, tad mačiau pokyčius, kurie vyko pas jus, tačiau tik iš tam tikro atstumo. Tad atvykti čia asmeniškai buvo iš tikrųjų svarbu. Žinoma, jeigu kalbėtume apie laiką, šiek tiek pavėlavau – regis, turėjau čia apsilankyti anksčiau.

– Tačiau tai nėra pirma jūsų personalinė paroda vietose, kurios tam tikru laikotarpiu buvo suvokiamos kaip Europos pakraščiai, pavyzdžiui, Rytų Europoje.

– Tikrai ne. Esu surengęs netgi labai ankstyvas savo parodas tokiose vietose kaip Lodzė – tai buvo 1995 m. 1998-aisiais surengiau parodą Prahoje, taip pat panašiu metu rengiau ekspoziciją Liublianoje, tad jaučiuosi turįs tam tikrą ryšį. Tačiau čia mes turime kontekstą, kuris yra šiek tiek kitoks. Ten man teko dirbti su didelėmis ar, sakykime, istorinėmis institucijomis, o dabar yra kiek kitaip. Šiuolaikinio meno centras įsikūręs modernistiniame pastate, tai tam tikra prasme vis dar yra vieta iš 7-ojo dešimtmečio, tad čia aš tam tikra prasme jaučiuosi labiau namie, kadangi tai man primena apie tas vietas, kuriose lankydavausi paauglystėje.

– Taigi ir pats ŠMC kaip vieta jums šiame kontekste taip pat yra ypatingai svarbus?

– Taip, nes čia, galima sakyti, jaučiuosi kaip namie ir dėl to, kad, pavyzdžiui, būdamas paauglys, eidavau į Londono ICA (Institute of Contemporary Arts) tam, kad pasiklausyčiau muzikos, dalyvaučiau vakarėlyje arba išgerčiau kavos. Būtent taip susidomėjau menu – dalyvaudamas tokiuose tarsi pašaliniuose, papildomuose renginiuose, kai tiesiog sėdėjau sodelyje rūkydamas arba šnekučiuodamasis su draugais. Būtent todėl šiuolaikinio meno centro idėja man visada patiko – juk tai daug įdomiau nei muziejus.

– Vietiniai lankytojai, atvykę į jūsų parodą ŠMC Vilniuje, tikriausiai jau bus susipažinę su parodos aprašymu, kuriame nurodomas tarsi opozicinis ryšys tarp centro ir pakraščių. Ar parodoje jie turėtų pamatyti ir tam tikrą nuorodą į vietinį, Vilniaus, kontekstą?

– Taip, tačiau iš tikrųjų viskas tiesiog priklauso nuo žiūros taško. Toks būdas žiūrėti į pasaulį visada priklauso nuo to, kaip padedi žemėlapį. Žinoma, čia esama ir tam tikro žodžių žaismo, tam tikra prasme netgi žaidimo žodžiais. Centras čia gali būti suvokiamas ir kaip urbanistinis terminas, centras gali reikšti miestą, kuriame šviesos ryškios, o viskas aplinkui atrodo beveik paskendę tamsoje. Tačiau atsidūręs miesto pakraštyje arba kaimo vietovėje matai ne ką blankesnes šviesas. Šioje mano parodoje demonstruojamas šviesos ir garso žaidimas visų pirma nukreipia mus būtent į miesto pakraštį. Tad iš esmės čia kalba eina labiau apie urbanistinį miesto kontekstą nei apie šalių ir tautų tarpusavio ryšius.

Išaugau Londono pakraštyje, mėgau tas jo vietas, kuriose galėjai susitaisyti automobilį – arba galbūt nusipirkti medienos, arba tuščias vietas, kuriose nebuvo nieko, o kartais – užtikti kur nors įsispraudusį naktinį klubą – tai buvo vietos, kuriose galėdavai kelti daug triukšmo. Tad šioje parodoje ir noriu papasakoti apie miesto centrą ir miesto pakraštį. Tačiau kartu – ir apie meną, meno centrą, kvestionuoti idėją apie tai, kas yra geriau menui, kas yra geriau kultūrai. Ar meno centras šiuo atveju yra geresnė vieta negu blogas, triukšmingas naktinis klubas miesto pakraštyje? Nesu dėl to toks tikras, kadangi kai buvau jaunas, lankydavausi ir ten, ir ten. Galėdavau nueiti į savotiškai kičinį, grubų naktinį klubą ir tada nukeliauti į meno centrą. Apie tai dabar galvojau daugiau negu su šia opozicija susijusius tautinius klausimus. Kita vertus, mano šeima yra kilusi iš Airijos, kuri istoriškai visą laiką buvo šalia itin galingos valstybės ir – jokiu būdu nebandau čia kažko susieti – manyje yra kažkas tokio, kas palaiko manyje susidomėjimą tuo, ką angliškai vadiname proximity (liet. artumas) – šiuo atveju tuo, kas nutinka, kai esi šalia kažko galingo, kažko, kas dominuoja kultūriškai, ekonomiškai ar kitaip. Savo darbe žaidžiu su šiomis idėjomis ne vien tam, kad parodyčiau opoziciją tarp centro ir pakraščio kaip kažkokio didelio atstumo išdavą, tačiau ir pabrėžčiau galimą jų artumą. Manau, kad tai yra gana produktyvus mąstymo būdas – apie tai gana sunku kalbėti, bet kažkas tame yra.

– Šios parodos pavadinimas išduoda, kad joje kalbama būtent apie šviesą. Bet juk skiriate dėmesio ir garsui?

– Taip. Lankydamiesi šioje parodoje išgirsite garsus. Tai garsai iš kaimo vietovės. Šunys, paukščiai ir taip toliau… Ir galiausiai pradedate girdėti muziką. Bet ji skamba iš tolo, tai garsas iš koncerto, naktinio klubo ar kokio nors renginio... Tas jausmas, kai išgirstate ritmingus žemus dažnius ir žinote, kad kažkas vyksta, – tai vienas iš būdų, kuriais garsas dera, kuriais jis tarsi atitinka šviesą ir veikia kartu su ja. Kaip minėjau, išaugau Londono pakraštyje – artimiausias futbolo stadionas buvo maždaug už 4 km ir kartais galėdavai matyti švytėjimą virš namų, kartais ten vykdavo koncertai ir galėdavai girdėti bent jau žemus garsus, tad žinodavai, kad ten kažkas vyksta – ir tai galima būtų pavadinti atstumu nuo renginio. Pasakysiu, kuo man tai žavu: mene – plačiąja prasme – tu turi turėti pojūtį, pavyzdžiui, ateiti į parodą ir jaustis jos dalimi arba žiūrėti į kažką iš arti... Tad norėjau surengti parodą, kurioje būtų sužaidžiama su šia atstumo idėja, kurioje galėtum kvestionuoti savo atstumą nuo įvykio. Būdamas parodoje ir matydamas tam tikrą iliuziją, turi savęs paklausti – kaip arti turėčiau būti, kad turėčiau tą pojūtį?

– Tiek parodos pavadinimas, tiek jos aprašymas vietiniams lankytojams gali asocijuotis su tam tikromis mūsų tapatumo temomis. Gyvendami posovietinėje visuomenėje, kartais jaučiamės, kad esame tauta, kuri visą laiką atsiduria ko nors pakraštyje – tad galbūt jūsų parodoje apsilankęs žmogus gali rasti atsakymą į tai, kaip galėtume susidoroti su tokiais jausmais?

– Iš tikrųjų tai gali būti sunku įsivaizduoti, bet tikiu, kad tam tikra prasme kiekviena Europos šalis yra posovietinė šalis. Jeigu išaugai Anglijoje – taip kaip aš, buvai susidūręs su, pavyzdžiui, antibranduoliniu judėjimu, kuris vyko pas mus, ir panašiai. Galvojau apie tai, ko paklausėte, tačiau tai nėra vien apie Lietuvą, visos esame posovietinės šalys. Tiesiog mes esame toliau – bet ir Anglijoje mes turėjome daug amerikiečių karinių bazių, jų karių... Tad turėjome savo klausimų, nors tai jokiu būdu nebuvo tas pats. Nuolat galvoju apie šiuos dalykus, tačiau viskas nėra taip betarpiška, kaip galėtum pagalvoti.

– Kitas dalykas, apie kurį norėjote kalbėti parodoje, – atvirkštiniai ankstyvosios kapitalizmo mechanikos procesai, tam tikri kapitalistinės gamybos procesų narstymai. Kaip parodos lankytojas galės pamatyti juos?

– Šią parodą lydi ir nedidelė knygelė, kurioje taip pat kalbama apie architektūrą. Ji susijusi su pasakojimu, kurį pradėjau prieš dešimt metų, kai ėmiausi rašyti didelę knygą. Galiausiai nusprendžiau, kad tai bus knyga be galo, ji niekada nebus pabaigta. Joje nagrinėjama krizė pasireiškia fizinio ir kognityvinio darbo santykyje. Norėjau parašyti tam tikrą distopinį romaną apie tai, kas nutinka, kai tokia krizė pasireiškia ten, kur iš esmės nevyksta jokia krizė. Kai imiesi dekonstruoti pramonę, architektūrą, tradicines darbo praktikas ne tradicinėse tradicinės krizės ištiktose vietose – ne Detroite, ne Mančesteryje, o tarkime, Švedijoje ar kitose Šiaurės Europos šalyse. Ir darai tai vien dėl ideologinio polėkio, o ne dėl to, kad vyksta krizė – tokia, kokia ji būtų tradiciškai suvokiama. Taigi, tai tam tikra prasme būdas sukurti krizę.

Taigi ši knyga – labai paprasta istorija apie grupę žmonių, kurie imasi dekonstruoti seną gamyklą, ardydami fabriką į jo sudedamąsias dalis. Jie tampa tobulais ekodarbininkais, kurie praleidžia dienas dekonstruodami fabriką ir daro tai tam, kad sukurtų tobulą ekologinę ekonomiką, kur viskas dera. Ardydami jie apverčia gamybinius procesus aukštyn kojomis, siekdami tokiu būdu suprasti pasaulį, suprasti gamybą, suprasti vartojimą. Be jokios ideologijos – be komunizmo, be kapitalizmo, tad tai tam tikra prasme ir yra savotiška distopinė idėja. Tačiau, žinoma, galiausiai juos jie yra pričiumpami. Tai įvyksta tada, kai jų paprašoma paaiškinti, kaip jie tai padaro. Tada jiems vėl iš naujo tenka viską sudėti.

Ir galiausiai tai tampa tarsi diskusija, savotiškomis derybomis, kadangi mes gyvename laikotarpiu, kai kapitalizmas yra pažengęs ir viskas yra paslėpta tame savianalizės procese, kur kiekvienas prisideda, yra ekosąmoningas ir užsiima atitinkamomis praktikomis. Tad tai tarsi kita viso šou pusė – ši metafora ir slepiasi kitoje pusėje parodos. Viena jos pusė demonstruoja malonumą ir tam tikrą kvailumą, o kitą – rimtumą ir susitelkimą. Ir visa tai žengia kartu. O erdvėje tarp šių dviejų dalykų nutinka dar kažkas...

Pirmoji personalinė L.Gillicko paroda Baltijos šalyse veiks ŠMC (Vilnius, Vokiečių g. 2) iki 2018 m. sausio 14 d. Parodos uždarymo savaitgalį (2018 m. sausio 11–14 d.) ŠMC kino salėje vyks šios parodos proga specialiai atrinktų L.Gillicko filmų retrospektyva.

"370"  ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Naujas žurnalo numeris pasirodys sausio viduryje.

Antrojoje parodoje bus pristatyti penkių menininkų konkursiniai darbai, kuriuos atrinko tarptautinė komisija. Juos sukūrė jaunieji talentai: Antanas Lučiūnas ir Monika Janulevičiūtė, Andrius Arutiunian, Viktorija Damerell, Rūtenė Merkliopaitė bei  Austėja Vilkaitytė, rašoma pranešime spaudai. Jaunieji menininkai pristatys skirtingo žanro kūrinius – tapybą, performansus, instaliacijas ir filmą.

Pasak lauko reklamos sprendimų bendrovės „JCDecaux Lietuva“ vadovės Žanetos Fomovos, būti šio projekto bendraautoriu yra svarbu abiem pusėms – naujų idėjų paieška yra reklamos pasaulio varomoji jėga, o jauniesiems talentams reikalingas įvertinimas ir paskata. „Šiuolaikinio meno ir reklamos bendradarbiavimo formos yra įvairialypės ir atveria duris kūrybiškoms inovacijoms,“ – pasakojo  Ž. Fomova.

Ši parodų serija yra puiki galimybė jauniems menininkams ne tik būti pamatytiems, bet ir įgyvendinti savo idėjas dirbant su profesionalia komanda.

„Labai džiaugiuosi jau tęstiniu tapusiu bendradarbiavimu su „JCDecaux“ organizuojant jaunųjų menininkų parodas ŠMC. Ši parodų serija yra puiki galimybė jauniems menininkams ne tik būti pamatytiems, bet ir įgyvendinti savo idėjas dirbant su profesionalia komanda“, – sakė ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas.

Šių metų „JCDecaux“ premijos laimėtojas paaiškės gruodžio 14 dieną, laimėtojui atiteks ne tik 3 tūkst. eurų premija, bet ir bus suteikta galimybė savo darbus eksponuoti lauko reklamos plotuose.

„JCDecaux premija“ – tai 2016 m. Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ rengiamas menininkų projektų konkursas ir apdovanojimas, skirtas skatinti Lietuvos jaunųjų menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu.

Šio konkurso esmė – kartą per metus vykstančių parodų ciklas. Projekte gali dalyvauti tebestudijuojantys arba ne anksčiau kaip prieš dvejus metus iki parodos atidarymo studijas baigę menininkai. Vienkartinė 3 tūkst. eurų dydžio premija, kurią įsteigė „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodoje dalyvaujančiam menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.

Pernai šią premiją laimėjo skulptorė Ona Juciūtė, pristačiusi meninį darbą „Puota”.

Paroda veiks nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. sausio 14 d.