-
„Skalvija“ kviečia atsigręžti į tikras istorijas, keliančias klausimus
Programos tikslas – išryškinti meninę dokumentiką, suteikti jai daugiau dėmesio. Atrinktuose filmuose atsiskleidžia dokumentinio kino formų įvairovė, autentiškas ir smalsus žvilgsnis į paraštes nustumtus herojus, pamirštus įvykius. Visus ciklui atrinktus darbus vienija tai, kad jų pagrindiniai veikėjai filmuose užima praeities ir dabarties liudytojų vaidmenis.
„Siekdami namų kino žiūrovams pasiūlyti visapusišką programą, nusprendėme dokumentikai skirti atskirą ciklą. Kviesime žiūrovus pasvarstyti apie filmuose keliamus klausimus, atrasti netikėtus žmonių gyvenimus, pamedituoti, pakeliauti – dokumentikos programa pasižymi neskubotumu, užburiančiais vaizdais, charizmatiškais herojais...“, – sako Eglė Maceinaitė, „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė ir viena Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programos sudarytojų.
Kadras iš filmo „Saulės miestas“, organizatorių nuotr.
Norisi, kad įsivaizdavimas apie dokumentiką keistųsi ir plėstųsi, kad ši kino rūšis atsiskleistų ir žiūrovai ją prisijaukintų.
„Skalvijai“ dokumentinis kinas artimas ir įdomus jau seniai – kino centras daugiau nei dešimtmetį organizuoja į kūrybinę dokumentiką orientuotą seniausią Baltijos šalyse dokumentinių filmų festivalį. Kadangi festivalis vyksta rudenį, kol kas dokumentinius filmus iš įvairių pasaulio festivalių kino centras sugrąžina į savo namų kino platformą.
„Norisi, kad įsivaizdavimas apie dokumentiką keistųsi ir plėstųsi, kad ši kino rūšis atsiskleistų ir žiūrovai ją prisijaukintų“, – priduria E. Maceinaitė.
Dokumentikos ciklą sekmadienį „atidarė“ kartvelų režisieriaus Rati Oneli filmas „Saulės miestas“ („Mzis qalaqi“, 2017). Autorius stebi kasyklų miestelį Sakartvelo vakaruose. Čia sovietmečiu buvo išgaunama 50 proc. pasaulio mangano. Šiandien šioje vietoje, apsuptoje kalnų, laikas sustojęs. Tačiau žmonės ir toliau gyvena savo gyvenimus: šachtose dirbantis aktorius teatrui skiria vėlyvus vakarus, muzikos mokytojas gyvenimo viltis deda į muziką. Miestelio kvėpavimą palaiko ir tuščiame stadione vienodu tempu bėgančios dvi jaunos atletės, besirengiančios čempionatui.
Kadras iš filmo „Ieškant Evos“, organizatorių nuotr.
„Netikiu tradicine stebėjimo dokumentika. Tai pats sau prieštaraujantis apibūdinimas. Stebėjimo dokumentika – tai tiesiog reportažas. Jei tampi stebėtoju, susikuri distanciją ir esi pašalinis. Tai ne tavo tiesa. Man buvo svarbu atrasti savo tiesą“, – apie filmo „Saulės miestas“ kūrimą yra sakęs R. Oneli.
2017-aisiais R. Oneli svečiavosi VDFF ir „Saulės miestą“ pristatė Lietuvos auditorijai.
Filmo „Saulės miestas“ anonsas:
Šį sekmadienį, balandžio 4 d., dokumentikos programa bus papildyta antruoju filmu, kuris visai kitoks nei „Saulės miestas“. Tai – režisierės Pia Hellenthal debiutas „Ieškant Evos“ („Searching Eva“, 2019). Pagrindinė šio filmo veikėja – Berlyne gyvenanti dvidešimt kelerių italė Eva. Klajūnė, poetė, modelis, sekso darbuotoja, buvusi kvaišalų vartotoja, feministė būdama 17-os paliko gimtuosius namus, kad rastų laisvę. Jos netradicinis gyvenimo būdas, socialiniuose tinkluose publikuojami moralines normas kvestionuojantys įrašai bei drąsios ir atviros nuotraukos pritraukia gausybę gerbėjų. Ją apibūdinančių etikečių daug, bet kas iš tikrųjų yra toji Eva Collé? Berlyno kino festivalyje pristatytas intymus ir spalvingas jaunos moters portretas taikliai atspindi šiuos laikus.
Filmo „Ieškant Evos“ anonsas:
Dokumentikos programą rasite čia.
-
Žmogaus teisių dieną – nemokama filmo apie tibetiečių pasipriešinimą peržiūra
Dokumentiniame filme „Rezistencijos ritualai“ pasakojama apie išeivijoje gyvenančius trijų kartų tibetiečius bei skirtingus jų pasipriešinimo Kinijos okupacijai būdus.
Daugiau nei šešis dešimtmečius besitęsiantis Tibeto civilizacijos bei tautos naikinimas, kelioms tibetiečių kartoms jau tapo traumine patirtimi. Per asmenines istorijas, liudijančias nesusitaikymą su priespauda, filmo herojai atskleidžia sudėtingus ir dramatiškus savo pasirinkimus.
Įprastai, kalbant apie tibetiečių laikyseną nuo 1949 metų besitęsiančioje okupacijoje, remiamasi Jo Šventenybės Dalai Lamos propaguojamu nesmurtiniu keliu. Akivaizdu, kad daugiau nei per pusšimtį metų šią „vidurio kelio politiką“ nuolankiai priėmė ne tik Tibeto vyriausybės išeivijoje lyderiai, dvasininkija bei šviesuomenė, tačiau ir paprasti tibetiečiai tiek Tibete, tiek už jo ribų.
Tačiau šioje istorijoje būta ir kitokių pasirinkimų, kuriuos savo filme atskleidžia režisieriai Tenzinas Phuntsogas ir Joy Dietrich. Šią kino juostą galima vadinti simboline tibetiečių rezistencijos retrospektyva.
Po Kinijos invazijos į Tibetą, pamaldus vienuolis 1950 metais tampa partizanų vadu ir iš savo bazės Nepale pradeda ginkluotą pasipriešinimą. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kalifornijoje, gyvenanti pabėgėlė iš Tibeto, po trisdešimties išsiskyrimo metų, siekia susitikti su Kinijos kontroliuojamose teritorijose gyvenančia savo šeima. Į Indiją iš Tibeto pabėgęs studentas, savo gyvenime matęs, kokių represijų prieš jo tautiečius imasi kinų pareigūnai, pasirenka kankinio kelią, bandydamas susideginti.
Kiekvienas filmo herojus išgyvena skaudžius vidinius prieštaravimus tarp gyvenimą persmelkusių budistinių įsitikinimų, nacionalinės savo tapatybės bei nuosekliai ir dramatiškai blogėjančios situacijos jų Tėvynėje. Ši konfrontacija persmelkta abejonių bei ryžto veikti vardan savo tautos likimo.
Tai humanistiniais idealais, o kartu – bekompromisiu pasiaukojimu persmelktas filmas, parodantis naujausių laikų Tibeto istoriją per jo sūnų ir dukterų drąsą bei atkaklų ryžtą, kovojant už savo pačių bei savo šalies ateitį.
Per pastaruosius šešiasdešimt metų, kai komunistinė Kinija okupavo Tibetą, Pekinas niekada nepakeitė savo „kietos rankos“ politikos šiame regione. Tai lėmė ne tik Tibeto šventyklų bei vienuolynų naikinimą okupacijos pradžioje, gamtos išteklių naudojimą regione, taip pat žudymus, kankinimus, įkalinimus ir Tibeto žmonių žeminimą, nuolatinius Visuotinės Žmogaus Teisių deklaracijos ir kitų JT sutarčių pažeidinėjimus.
Kasmet Tibeto žmogaus teisių ir demokratijos centro ataskaitoje apie žmogaus teisių situaciją Tibete konstatuojama, kad, nepaisant žadėtų reformų, žmogaus teisių situacija šiame krašte ir toliau blogėja. Sulaikytų asmenų mirtys, kolektyvinės bausmės, susirinkimo ir bendradarbiavimo laisvių apribojimai – visose srityse tibetiečių padėtis smarkiai pablogėjusi. Tą iliustruoja ir precedento pasaulio istorijoje neturintys tibetiečių susideginimų aktai, kuriais protestuojama prieš Kinijos agresiją. Šiuo metu yra įvykę 165 susideginimai Tibete bei išeivijoje.
Tarptautinė žmogaus teisių diena pasaulyje minima nuo 1948 metų. Būtent gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja paskelbė Visuotinę Žmogaus Teisių deklaraciją, „kaip visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės“. Šioje deklaracijoje įtvirtinti principai pripažinti šiandienos žmogaus teisių apsaugos pagrindu.
Gruodžio 10 d. filmą „Rezistencijos ritualai“ bus galima pasižiūrėti virtualioje „Skalvijos“ salėje čia.
-
Rekomendacijos savaitgaliui: trys nuotaikingi ir originalūs filmai
Netikėta – tokia yra San Sebastiano kino festivalyje pristatyta komiška drama „Miręs ir tuo patenkintas“ (Dead Man and Being Happy, 2012), pasakojanti apie septyniasdešimt kelerių metų samdomą žudiką Santosą. Svarbios detalės – jis serga vėžiu ir nežudo. Nenorėdamas savo paskutinių dienų praleisti palatoje, vyras pabėga iš ligoninės. Taip susiklosto, kad pakeliui jis sutinka keistuolę Eriką ir jie kartu leidžiasi į kelionę.
Pasakojimas apie esmines temas – gyvenimą, meilę ir mirtį – trečiasis ir kol kas pastarasis Madride gimusio režisieriaus Javiero Rebollo ilgametražis filmas. Šis, kaip ir pirmieji du jo darbai („Viskas, ką aš žinau apie Lolą“ bei „Moteris be pianino“), buvo rodomas Lietuvoje.
„Baden Badeno“ (Baden Baden, 2016) pagrindinei veikėjai Anai – 26-eri. Jį ką tik metė pabodusį darbą ir grįžo į gimtąjį Strasbūrą. Kol močiutė gydosi ligoninėje, Ana sumąsto jai įrengti dušo kabiną. Tuo pat metu ramybės neduoda ir meilės reikalai. Ką daryti ir kaip gyventi toliau? Ana ieško struktūros savo chaotiškam ir sujauktam gyvenimui.
Berlyno kino festivalio „Panoramos“ programoje pristatytas filmas – paskutinė Anos trilogijos dalis, pirmosios dvi dalys buvo trumpametražės. Šiuo pasakojimu režisierė siekė pavaizduoti jauno žmogaus virsmą suaugusiu ir apskritai – virsmą į žmogų, tad „Baden Badeną“ galima vadinti brandos drama. Taip pat autorei svarbi ir kita tema – santykis tarp aistros ir veiksmo.
Portugalų režisierius Pedro Pinho debiutiniame filme „Nieko fabrikas“ (The Nothing Factory, 2017) su humoru žvelgia į darbininkų santykius – šioje muzikinėje dramoje jie šoka ir dainuoja. Autorių inspiravo to paties pavadinimo pjesė apie fabriką, kuriame nieko nevyksta. Tarsi pjesę trijų valandų filmą jis suskaidė į tris veiksmus-dalis.
Vieną vakarą Lisabonos gamyklos darbininkai sužino, kad administracija gvelbia įrangą ir mašinas iš savo paties darbovietės. Supratę greitai būsią atleisti, jie nusprendžia užimti gamyklą. Jų nuostabai, administracija suteikia kolektyvui laisvę nevaržomai įsivaizduoti naujus darbo metodus sistemoje, kurioje krizė virto dominuojančiu valdymo modeliu.
„Skalvijos“ virtualios salės repertuaro pagrindą sudaro specialiai atrinkti įsimintiniausi pastarojo dešimtmečio filmai ir ryškiausi režisierių debiutai. Katalogas dažnai atnaujinamas – filmai jame keičiasi panašiai, kaip kino teatrų programose – žiūrovų pamatytas juostas keičia nauji darbai.
Namų kino platformoje esantys filmai subtitruoti anglų arba lietuvių kalbomis, o pirmoji peržiūra nemokama.