Miške – atminimo iškilmės

Prieš 75 metus Latvijos Aucės valsčiuje Ylės miške įrengtoje didžiulėje žeminėje pasislėpę Kārlio Kraujos jungtinės latvių ir lietuvių partizanų grupės kovotojai susikovė paskutiniame mūšyje su šimtais sovietų specialiųjų tarnybų karių.

1949 metų kovo 17-osios įvykius latviai ir lietuviai mini kasmet.

Netoli Lietuvos ir Latvijos valstybės sienos vingiuojančiame kelyje yra nuoroda į Ylės bunkerį. Praėjusį šeštadienį į miško keliuką suko ne tik gausybė nuosavų automobilių, bet ir didžiuliai autobusai. Keli buvo pažymėti lietuviškais valstybiniais numeriais, jais atvyko Joniškio „Saulės“ mokyklos mokinai bei jaunieji šauliai.

Vidurdienį susirinkusieji dalijosi žinia – laukiama Latvijos Respublikos prezidento.

Ir tikrai į miško glūdumą netrukus atvažiavo Latvijos vadovas Edgars Rinkevičs ir gynybos ministras Andris Sprūds.

Ankstesniais metais šiame renginyje yra dalyvavę ir Lietuvos valdžios atstovai, šįkart jų nebuvo. Galbūt mūsų šalies politikai buvo užimti – išvakarėse tapo žinoma apie Lietuvos krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko atsistatydinimą.

Miško aikštelė tądien talpino kelis šimtus žmonių. Dalis jų buvo uniformuoti šių laikų karinėmis bei Jaunsardzes organizacijos, atitinkančios mūsų šaulius, uniformomis.

Atrodė, kad buvę nesutaikomi priešai – sovietų specialiųjų tarnybų kariai ir lietuvių bei latvių partizanai – susitaikė.

Prie paminklo, kuriame iškaltos žuvusių partizanų pavardės, išsirikiavo jaunieji šauliai ir Jaunsardzes nariai su valstybinėmis bei savo organizacijų vėliavomis. Greta plevėsavo ir Ukrainos vėliava.

Kiek atokiau stoviniavo vyrai, tarsi laiko mašina persikėlę iš pokario į mūsų laikus. Atrodė, kad buvę nesutaikomi priešai – sovietų specialiųjų tarnybų kariai ir lietuvių bei latvių partizanai – susitaikė, vyrai draugiškai šnekučiavosi.

Dažnai klausiami apie emocijas, kurios užvaldo apsivilkus saviškių ar priešininkų uniformas, vyrai tikina, kad jų tikslas atkurti senus įvykius ir žiūrovams bent iš dalies parodyti, kaip visa tai atrodė.

Rekonstruktorių būryje dažniausiai buvo galima išgirsti kalbantis apie uniformų detales, ginklų tipus, diskutuojant apie istorinius faktus. Tai buvo kelių Latvijos rekonstruktorių klubų nariai bei lietuviai iš Ukmergės „Miško brolių“ bei Klaipėdos „Baltijos štormo“ karybos klubų.

Nuostaba: klaipėdietis Egidijus Kazlauskis, vilkėjęs Lietuvos partizano uniformą, stebėjosi Ylės bunkerio dydžiu ir išmaniu įrengimu. D. Janauskaitės nuotr.

Latviai gerbia savo prezidentą

Mūšio paminėjimas buvo tikrai iškilmingas. Su didžiule pagarba giedoti Latvijos ir Lietuvos himnai. Žmonės nuščiuvę klausėsi prezidento, ministro, karo kapeliono bei kitų asmenų kalbų.

Be lapelių, sklandžiai, jautriai, suprantamai, kreipdamiesi į visus ir į kiekvieną šie vyrai atrodė paprasti ir žemiški. Keli apsaugininkai aukščiausiesiems šalies asmenims netrukdė bendrauti su atvykusiais iš apylinkių žmonėmis.

Vietos gyventojai pasakojo, kad Latvijoje šalies prezidentas, nepaisant netradicinės seksualinės orientacijos, yra labai gerbiamas.

Ypač didelę pagarbą E. Rinkevičs pelnė po griežto atsako į Popiežiaus raginimą ukrainiečiams kelti baltą vėliavą. Latvijos žmonės jį vadina kietesniu už daugumą Vakarų Europos vadovų.

Daugelyje minėjimo metu skambėjusių pasisakymų buvo kartojamos frazės: „Jie kovojo ne tik už Latvijos ir Lietuvos laisvę“, „Jų nereikėjo raginti ginti tėvynę ir laisvę“, „Prisiminti jų žygdarbį šiuo metu – ypač svarbu“, „Jų ryžtas ir bebaimė kova mums – didžiausias pavyzdys.“

Pagyvenęs Lietuvos šaulys kreipėsi į susirinkusiuosius, latviškai vis kartodamas padėkos žodžius broliškos tautos vadovams, savanoriams, istorijos nepamirštantiems žmonėms.

Bendroje pasipriešinimo deklaracijoje, pokariu pasirašytoje latvių ir lietuvių partizanų, buvo teigiama: „Mes gimėme prie Baltijos laisvi ir žūsime, kad liktume laisvi.“

Prezidentas: į susirinkusiuosius kreipėsi Latvijos vadovas E. Rinkevičs, renginyje dalyvavo ir gynybos ministras A. Sprūds (dešinėje). D. Janauskaitės nuotr.

Žuvusius paliko bunkeryje

Didelio susidomėjimo sulaukė istoriko pasakojimas apie mūšį, kurio metinės tądien minėtos.

Vienas latvių rekonstruktorių Janis Millers jau kelis dešimtmečius su bičiuliais ieško karių, kurie vis dar guli ten, kur buvo nukauti. J. Millers įsitikinęs – nepaisant to, kurioje pusėje kariavo, kiekvienas žmogus turi teisę būti pagarbiai palaidotas.

Nepriklausomybės pradžioje žvalgydamas Ylės miške esančią gynybos liniją, J. Millers aptiko bunkerio liekanas. Pirmu jo radiniu tapo automatas. Žinia apie kažkur čia buvusį bunkerį entuziastą privertė atidžiau pasidomėti jo istorija.

Kai žinios apie dar neatrastą Ylės bunkerį pasiekė specialistus, jie ėmėsi kasinėjimų, bet šie nebuvo nebuvo nuoseklūs. Vis dėlto vėliau buvo iškasti dar vieno partizano palaikai.

Paaiškėjo, kad 1949 metų kovą, pasibaigus mūšiui, sovietų kariai bunkerį tiesiog paliko užverstą žemėmis, likusiomis po sprogimo.

Gyvo likusio šio mūšio dalyvio partizano Modrio Zihmanio pasakojimas atskleidė tikrąją bunkerio ir jame žuvusių partizanų istoriją.

Įvertinimas: J. Millers pasakojo, kaip prieš kelis dešimtmečius atrado Ylės bunkerį ir jame tebebuvusius partizanų palaikus. D. Janauskaitės nuotr.

Paminklai liudija bendrą kovą

Po oficialiosios minėjimo dalies renginio vedėjas paaiškino, kad tie, kas neskuba namo, galės stebėti Ylės mūšio rekonstrukciją, tai yra tuomečio įvykio atkartojimą.

Suskubusiųjų išvykti nebuvo.

Žiūrovai įtemptai stebėjo kautynes, išgyveno partizanų nesėkmę ir žūtį, daugelis gūžėsi ir spaudė rankomis ausis nuo gąsdinančių šūvių bei sprogimų.

Penkių valandų mūšis buvo atkartotas vos ketvirtį valandos trukusia rekonstrukcija. Daugelis žiūrovų po jos juokaudami prašė partizanus kitąmet atsilaikyti ir nugalėti okupantus.

Žmonės kalbino karybos istorijos žinovus. Šie aiškino, kad pokariu, spaudžiami sovietinių MGB dalinių, Šiaurės Lietuvos partizanai bėgdavo slėptis į Latviją, o latviai – į Lietuvą.

Apie tai byloja ir dažnai lietuvių lankomos Rucavos aikštėje stovintis paminklas. Jame įrašytos ne tik latvių, bet ir lietuvių partizanų pavardės.

Ylės miške 1948 metais Kārlio Kraujos jungtinė latvių ir lietuvių 30 partizanų grupė savo būstinei pasistatė 45 m ilgio požeminį bunkerį su keliais įėjimais. Šis bunkeris laikomas didžiausiu ir geriausiai įrengtu mūsų šalyse.

Atmintis: paminėti bendros dviejų tautų partizanų kovos atvyko jaunieji Lietuvos šauliai ir Latvijos Jaunsardzės organizacijos nariai. D. Janauskaitės nuotr.

Nenorėjo pasiduoti gyvi

Prieš 75 metus bunkeryje buvo 24 miško broliai. Ankstyvą rytą prasidėjo paskutinis jų mūšis, trukęs penkias valandas. Partizanus puolė 760 okupantų.

Pasak M. Zihmanio, paryčiais iš Lietuvos į bunkerį atėjo penki lietuviai. Jie pranešė matę rusų karinių mašinų judėjimą Jelgavos–Aucės plentu.

Bunkeris buvo apsaugotas minų juosta. Esama žinių, kad čekistai ruošėsi puolimui tris dienas ir kai kurias minas buvo neutralizavę, bet kelios jų suveikė ir pražudė ne vieną priešą, – bunkeryje buvę partizanai girdėjo iš lauko sklindančias dejones.

Partizanai kovėsi taupydami šovinius ir suprasdami, kad vargiai ištrūks. Vienas jų sunkiai sužeistas prašė, kad draugai jį nušautų. Kitas išlindo pro liuką ir paleido ilgas kulkosvaidžio serijas, kol priešų kulkos jį patį pakirto. Jau negyvas jis įgriuvo atgal į bunkerį.

Rekonstrukcija: pagrindinius mūšio epizodus atkūrę žmonės prikaustė žiūrovų dėmesį. D. Janauskaitės nuotr.

Vyrai viduje ėmė dusti nuo parako dūmų, todėl sugulė ant žemės. Vieną lietuvį partizaną ištiko nervinis šokas, dar vienas lietuvis pareiškė, kad gyvas nepasiduos, driokstelėjo šūvis, pasigirdo krentančio kūno garsas. Nusišovė ir vienas latvis.

Per galingą sprogimą bunkerio lubose atsivėrė skylė, į vidų pateko šviežio oro, bet kartu į vidų liejosi benzinas, krito rankinės granatos.

Dar vienas partizanas krito kaip nukirstas, kitas buvo kontūzytas.

Vienas lietuvis įsakė saviškiams užtaisyti pusiau automatinius šautuvus ir pradėti pozicinį mūšį.

Sovietai pro bunkerio liuką įkišo vieną saviškį, tačiau jis šaudė neilgai, užpuolikai ištraukė jo kūną jau be gyvybės ženklų.

Iš lauko sklido raginimai pasiduoti rusų ir latvių kalbomis. Tie, kurie nežuvo ar nenusišovė, dusdami nuo dūmų išlindo iš bunkerio.

Personažai: NKVD karius bei partizanus įkūniję vyrai atrodė lyg tikri pokario kovų dalyviai. D. Janauskaitės nuotr.

Palaidojo po 43 metų

Mūšyje žuvo 15 partizanų: aštuoni latviai ir septyni lietuviai. Devyni pateko į nelaisvę.

Esama duomenų, kad tąkart čekistai paėmė šiuos partizanų ginklus: 82 mm minosvaidį, vieną pabūklą, vieną rankinį kulkosvaidį, 11 automatų, 9 šautuvus, 5 pistoletus.

Mūšio dieną bunkeryje nebuvo vado partizanų būrio vado Kārlio Kraujos ir Jūlijaus Krusto, jie su dar dviem partizanais buvo nuėję pas atokiau gyvenantį batsiuvį.

Esama versijos, kad partizanų bunkerį galėjo išduoti J. Krustas-Kaminskis.

1992 m. lapkričio 14 d. žuvusius latvių ir lietuvių kovotojus perlaidojo Dobelės Virkų kapinėse. Jų kapą pašventino katalikų kunigas Kastytis Romanauskas ir dekanas Augustas Āleris.

Paskutinę pagarbą žuvusiems atidavė iš GULAG’o grįžę kovotojai M. Zihmanis, Alfons Kalniņš ir Augusts Legzdinš.

Dabar Ylės bunkeris yra tapęs lankytina vieta, apie jame veikusius partizanus skelbiama informaciniuose stenduose.

Mažojoje Lietuvoje raudonarmiečių vykdyti karo nusikaltimai sulaukė įvertinimo nepriklausomoje Lietuvoje.

2006 m. Seimo nutarimu spalio 16 d. įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.

Klaipėdos kraštas buvo laikomas Sovietų Sąjungos dalimi, todėl jis nebuvo labai smarkiai niokojamas, o už Nemuno buvo tikroji Vokietija – Rytų Prūsija.

Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, per Antrąjį pasaulinį karą apie 130 tūkst. lietuvių kilmės civilių krašto gyventojų buvo žvėriškai išžudyta.

Tragiškas likimas laukė ir tų Mažosios Lietuvos bei Rytprūsių gyventojų, kurie mėgino ištrūkti, pabėgti.

1945 m. žiemą tūkstančiai besitraukiančių per užšalusias Kuršių marias pabėgėlių buvo subombarduoti ir sušaudyti. Skandinami buvo laivai su pabėgėliais.

Skaičiuojama, kad per Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais. Didžiausia tragedija įvyko 1945 m. sausio 30 d., kai sovietų povandeninis laivas nuskandino lainerį „Wilhelmas Gustloffas“. Katastrofos metu žuvo apie 9,5 tūkst. žmonių (kur kas daugiau, nei nuskendus „Titanikui“).

„Šiandienos geopolitinių įvykių kontekste žodis „genocidas“ įgauna dar ir kitą prasmę, nes, pasirodo, pasaulyje kai kurie baisūs dalykai nesikeičia. Mūsų muziejui yra būtina proga pagerbti Klaipėdos krašto gyventojų atminimą. O kas gi kitas, jei ne mes? Jei istorikai tą padaryti gali savo publikacijomis, knygomis, paskaitomis, tai mūsų muziejus stengiasi vienyti lietuvininkų bendruomenę, kurie yra senosios Prūsijos tiesioginiai tam tikrų įsipareigojimų perėmėjai“, – renginyje kalbėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.

Propagandos galia

Prieš kelerius metus savo rašinyje apie 1941 m. skerdynes Pravieniškėse buvau pateikusi archyvines nuotraukas ir likusių gyvų liudininkų prisiminimus. Keli straipsnio komentatoriai suabejojo aprašytu raudonarmiečių žiaurumu, pavadinę tai propagandine sensacija, rusofobija, Rusijos demonizavimu, sėjama neapykanta putinistams.

Skaudu, bet tokie ir panašūs komentarai byloja, kad raudonieji okupantai po savęs paliko Lietuvoje nemaža šiukšlių, iki šiol degančių neapykanta laisvai Lietuvai.

Tad grįžkime dar kartą į Pravieniškes, prisiminkime čia 1941 m. birželio 26 d. raudonarmiečių įvykdytas žudynes, kurios išsiskyrė masiškumu, – buvo žudomi ne tik kaliniai (tarp jų nebuvo įkalintųjų už kontrevoliucinę veiklą), bet ir jų prižiūrėtojai su šeimomis, ir kolonijos tarnautojai.

Vertingas radinys

Kaip savo knygoje „Raudonasis teroras“ rašo krašto apsaugos ministras, istorikas  Arvydas Anušauskas, prasidėjus karui, Pravieniškėse kalėjo beveik 450 žmonių. Tarp jų buvo 80 internuotų lenkų ir kelios dešimtys už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių, už smulkius nusikaltimus įkalintų žmonių iš įvairių Lietuvos vietų, ūkininkų, nepristačiusių pyliavų, pasisakiusių prieš sovietų valdžią ir pan. Visi minėto lagerio prižiūrėtojai ir sargybiniai buvo lietuviai.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje tarp netvarkytų foliantų buvo aptikti Danutės Labanauskienės publikuoti žudynių Pravieniškių lageryje gyvų liudininkų prisiminimai. Dėl vietos stokos atpasakosime tik vieno žudynių liudininko, buvusio aštuoniolikmečio kauniečio Juozo Barkausko, teisto už smulkią vagystę, prisiminimus. Šio buvusio jauno kalinio prisiminimus susirinkusiems į renginį, skirtą žudynių metinėms paminėti, pateikė Rumšiškių kultūros centro Pravieniškių kultūrinių veiklų koordinatorė Aušra Radzevičienė.

Krito kaip lapai

Kaip žinoma, vokiečiai įžengė į Lietuvą 1941 m. birželio 22 d. Tai buvo sekmadienis. Pirmadienį, anot J. Barkausko, Pravieniškių kolonijos viršininkas įsakė kalinius laikyti uždarytus kamerose, išleisti tik kartą per dieną į kiemą. Prižiūrėtojai persirengė civiliais drabužiais, nuleido raudoną vėliavą, panaikino penkiakampių žvaigždžių formos klombas kieme. Čia kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti iš lagerio pačioje karo pradžioje.

Birželio 26-ąją pasigirdo smarkus šaudymas aplinkiniuose miškuose, o  apie 15 val. prie kolonijos atriedėjo rusų šarvuotis, daugybė kareivių apsupo lagerį, išvarė kalinius į kiemą ir liepė susispiesti prie barako. Buvo atvaryti ir kaliniai, dirbę kolonijos dirbtuvėse anapus trijų eilių spygliuotos lagerio tvoros.

Raudonarmiečiams paklausus, ar daugiau nėra pasislėpusiųjų, kalinys Mickus, matyt, pabūgęs sušaudymo, nurodė, kad rūsyje yra prižiūrėtojų žmonos. Jos buvo atvarytos ir tuoj pat sušaudytos kartu su prižiūrėtojais, prieš tai liepus išvarytiems prie barako kaliniams nusigręžti į sieną. Tada vienas iš raudonarmiečių užlipo ant šarvuočio ir pasakė, kad visi kaliniai yra liaudies priešai, juos reikia sunaikinti.

Tą birželio popietę lageryje buvo išžudyta ne mažiau kaip 230 žmonių.

Leitenanto kerštas

Po kryžminės kulkosvaidžių ugnies kaliniai krito kaip lapai ant žemės. Ne visi žuvo iškart – sužeistieji dejavo. Tada į lavonų krūvas buvo mėtomos granatos. Jei dar kas sudejuodavo, tuos pribaigdavo durtuvais. Tiesa, tik tuos, kurie buvo lengviau sužeisti – sunkiai sužeistuosius palikdavo kankintis.

Smarkiai sužeistas J. Barkauskas kentėjo, tyliai gulėdamas po lavonais. Tokių buvo ir daugiau. Kai raudonarmiečiai pasitraukė ir viskas nurimo, sužeistieji, išlindę iš po lavonų, susirinko barakuose persirišti žaizdų, praleisti naktį. Sveikesnieji išbėgo miškan.

Tą birželio popietę lageryje buvo išžudyta ne mažiau kaip 230 žmonių. Kauno komendantūros karininko Mato Valeikos raporte nurodoma, kad birželio 29 d. vienoje duobėje buvo palaidota 182 aukos – kitus nužudytuosius išsivežė palaidoti jų artmieji. Rugpjūčio viduryje speciali komisija tyrė žudynių ir aukų užkasimo vietą. Kartu su komisija atvyko ir dalis aukų artimųjų. Aukos buvo iškastos, atpažintos ir laidojamos į atskirus kapus pušinėlyje, apie 200 m nuo barakų, prie kelio.

Išlikusių gyvų kalinių parodymai byloja, kad sušaudymo iniciatorius buvo leitenantas V. Kiseliovas, čia kalintas iki karo pradžios. Matyt, todėl taip žiauriai keršijo: buvo sušaudyti ne tik kaliniai, bet ir jų prižiūrėtojai su žmonomis ir vaikais. Istorikas daro prielaidą, kad V. Kiseliovas į Pravieniškių lagerį atvyko su 11-osios sovietų armijos penktąja divizija, nes tuo metu ji traukėsi iš šių vietovių.

Bendraminčiai: prie memorialo žudynių aukoms atminti susitiko V. Markevičius (antras iš dešinės) ir Sąjūdžio vaizdo metraštininkas L. V. Glinskis, kuriuos sieja tos pačios vertybės, požiūris į savo šalies istoriją. V. Skučaitės nuotr.

Nužudė ir gimdyvę

Prieš šešiolika metų „Kauno dienos“ kalbinta Kretingoje gyvenusi Jadvyga Jasevičienė sakė, kad jos mama Elena prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ištekėjo antrą kartą ir tapo Budriene. Jau būdama devintą mėnesį nėščia, ji išvažiavo su dviem dukrelėmis ir antruoju vyru gyventi į Pravieniškes, kur jis dirbo kalėjime buhalteriu. Elena paliko pas savo motiną Tauragėje dvi dukrytes, kurias ketino atsivežti, kai įsikurs naujoje vietoje. Būtent todėl dvi mergaitės liko gyvos, 1941 m. birželio 26 d. visa Kazio Budrio šeima buvo sušaudyta Pravieniškėse. Tiesa, per tikrą stebuklą išliko gyva Budrių trimetė Janytė, buvusi prie nužudytos nėščios motinos. Janytės vyresnioji trylikametė sesutė žuvo – kareivis perrėžė durklu jos pilvelį.

„Trimetę Janytę išgelbėjo vokiečiai – jie atnešė mergytę į mano senelių namus Pravieniškėse, iš kur ją gal po mėnesio pasiėmė močiutė, atvažiavusi iš Tauragės su Janytės sese Jadvyga“, – prieš šešiolika metų pasakojo Pravieniškių gyventoja Danutė Kepežinskienė (mirė 2016). Beje, „Kauno dienos“ tyrimo išvadoje šios dvi moterys, Elenos Budrienės dukra Jadvyga Jasevičienė ir Janytės gelbėtojų dukra D. Kepežinskienė, buvo susitikusios po daugybės metų Pravieniškėse.

Faktas:  E. Budrienė, turėjusi netrukus gimdyti, buvo be gailesčio nužudyta. 1941 06 26. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Anot D. Kepežinskienės, pravieniškiai matė visus žvėriškų žudynių pėdsakus, kai iš Kauno vokiečių atvaryti žydai turėjo užkasti aukas. Vaikams nebuvo leista to matyti. Tik vėliau ant didžiulio neatsiimtų aukų kapo vaikai pamatė rūtomis išrašytus žodžius: „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Į broliškos kapavietės smėlį buvo įkalta 213 medinių kryžių, o dar apie 80 žudynių aukų palaidota Rumšiškėse. Kur ta broliška kapavietė, D. Kepežinskienė prieš šešiolika metų jau negalėjo parodyti, nes ši vieta yra patekusi į išplėstos kalėjimo teritorijos zoną.

Kur aukų kapavietė?

J. Jaseviečienė teigė, kad tuomet, kai ji su močiute 1941 m. vasarą atvažiavo į Pravieniškes pasiimti Janytės, kartu lankėsi ir vienoje kalėjimo administracijos patalpoje. Ten dar matėsi E. Budrienės žudynių ženklai. Jadvyga su močiute aplankė ir bendrą nužudytųjų kapavietę, buvusią netoli 1991 m. birželio 26 d. atidengtos paminklinės kompozicijos (tautodailininkas Algirdas Šalkauskas, architektas Zenonas Sakalauskas), skirtos žudynių aukoms atminti.

Laidojimas: į iškastą milžinišką duobę nešamos žudynių aukos. 1941 06 29. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Mano močiutė buvo aukšta moteris, tai ir žingsniai jos buvo platūs. Ji išmatavo žingsniais didžiulę kapavietę. Ji buvo 24 žingsnių ilgio ir keturių pločio“, – teigė Jadvyga. Anot jos, tą vietą ji įsiminė: ji buvo tarp dviejų pastatų, žiūrint iš broliškos kapavietės, buvusios už lagerio pietinės tvoros, taško. Vadinasi, dar dabar būtų galima pagal senus šios kruvinos teritorijos planavimo brėžinius nustatyti tų dviejų pastatų vietą. Beje, tęstiniame leidinyje „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“ 1942 m. rašoma, kad, prieš sovietams okupuojant Lietuvą, Pravieniškėse veikusio Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyriuje – priverčiamųjų darbų stovykloje buvo septyniolika įvairaus dydžio ir paskirties pastatų.

Viltinga žinia

Dabartinis Pravieniškių gyventojas Adolfas Vozgirdas, 50 metų čia dirbęs bokštinio krano mašinistu, smarkiai nustebino – sakė žinąs, kur ta broliška aukų kapavietė: „Ją man dar sovietmečiu parodė mano 1922 m. gimęs uošvis. Jis jau miręs. Tų kruvinų įvykių metu uošvis buvo 19 metų ir dirbo prie geležinkelio. Uošvis sakė man, kad ant aukų palaikų sovietmečiu buvo pastatyta medienos džiovykla. Ji tebestovi ir dabar.“

A. Vozgirdo žodžių negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti 1991 m. Pravieniškių kolonijai Nr. 2 vadovavęs Igoris Zareckis, dabar gyvenantis Rumšiškėse. Medienos džiovykla, greičiausiai, buvo pastatyta dar gerokai prieš jam ateinant į kolonijos vadovo postą. Beje, būtent I. Zareckio iniciatyva jo įstaiga finansiškai prisidėjo prie visuomenės ir Sąjūdžio iniciatyvos pastatyti netoli aukų kapavietės jiems skirtą memorialą.

1941: vienas iš kraupių vaizdų po birželio 26-osios žudynių. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Byla nebaigta

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotoja Janina Karosevičiūtė 2019 m. yra pastebėjusi, kad 1942 m. Vilniuje ir Kaune buvo surengtos tapybos kūrinių ir nuotraukų parodos „Raudonasis teroras Lietuvoje“. Vokiečiams rūpėjo viešai parodyti visuomenei karo priešininkų nusikaltimus. Pravieniškių skerdynėms skirtoje parodos dalyje buvo nužudytos E. Budrienės nuotrauka – tai byloja išlikęs parodos katalogas. Visa ši ekspozicija sovietmečiu dingo be pėdsakų, bet E.Budrienės nuotrauka 1970 m. pateko į JAV išleistą knygą „Know your enemy – communism“ („Pažink savo priešą – komunizmą“).

Kaip sakė 2007 m. kalbinta D. Kepežinskienė, atrodo, kad žudynės Pravieniškėse buvo suplanuotos. Mat sovietų rankose buvusi kolonijos vadovybė žudynių išvakarėse įsakė tarnautojų šeimos nariams kitą dieną prisistatyti su maistu. Tai nieko nenustebino – visi žinojo, kad kaliniai badauja. Tikroji priežastis buvo stulbinamai žiauri – sumanyta išžudyti kalinius, kalėjimo prižiūrėtojus, tarnautojus ir jų šeimų narius. Beje, čia žuvo ir kunigo Alfonso Bulotos artimieji.

Užstatė: J. Jasevičienė, sovietmečiu atvažiavusi į Pravieniškes, neberado aukų kapavietės – toje vietoje jau stovėjo kažkokie pastatai 2007 m. birželis. T. Raginos nuotr.

Anuometinio vyriausiojo Lietuvos saugumiečio Piotro Gladkovo ataskaitose nėra jokių duomenų apie skerdynes Pravieniškėse. Tik 1988 m. paraginus Persitvarkymo Sąjūdžiui ir po rašinių spaudoje buvo sudaryta Vyriausybinė komisija 1941 m. įvykių Pravieniškėse aplinkybėms tirti. Deja, kaltininkai iki šiol nenustatyti.

Tikroji priežastis buvo stulbinamai žiauri – sumanyta išžudyti kalinius, kalėjimo prižiūrėtojus, tarnautojus ir jų šeimų narius.

Siekė įamžinti

J. Jasevičienė maždaug prieš dešimtmetį kreipėsi į Kalėjimų departamentą, Teisingumo ministeriją, prašydama Pravieniškių pataisos namuose įkurti bent ekspoziciją, skirtą čia 1941 m. birželio 26 d. įvykusiai tragedijai atminti. Deja, viskas baigėsi tik mandagiais laiškais ir pažadais. Žuvusių kalėjimo darbuotojų (pavyzdžiui, Jadvygos patėvis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, dirbęs 1941 m. kalėjime buhalteriu) atminimas nerūpi šiuolaikiniams Pravieniškių pataisos namams, o Teisingumo ministerija, į kurią kreipėsi J. Jasevičienė, prašydama aukų atminimą įamžinti bent raudonųjų bukų alėja, nerado tam lėšų, o gal ir noro... Tad moteris pati 2016 m. pasodino vieną raudonlapį buką.

Neišliko: į taip iškastą tranšėją buvo laidojamos skerdynių aukos. Ši vieta dabar nežinoma. 1941 06 29. LGGRTC nuotr. iš Vytauto Markevičiaus archyvo

Pasak aktyvaus visuomenininko rumšiškiečio Vytauto Markevičiaus, stulbina įvairių Lietuvos institucijų abejingumas šiai Pravieniškių tragedijai, jos tyrimui ir įamžinimui. „Tik mūsų pačių jėgomis ir iniciatyva kasmet prisimenamas šis baisus karo nusikaltimas, kuriam senaties negali būti“, – įsitikinęs  V. Markevičius ir jo bendraminčiai: A. Radzevičienė, Pravieniškių seniūnas Kęstutis Marcinkevičius (pasirūpino informacinės lentos apie žudynes pastatymu 2021 m.), folkloro ansamblio vadovė E. Žiūkiene ir kiti aktyvesni pravieniškiai.

Kaišiadorių rajono savivaldybė 2016 m. kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC), prašydama nustatyti tikslią Pravieniškių pataisos darbų kolonijos teritorijoje raudonarmiečių įvykdytų žudynių vietą, tačiau, atlikus tyrimą, tikslaus atsakymo dėl žudynių ir aukų užkasimo vietų nerasta.

Tarp konferencijoje pranešimus skaičiusių ekspertų buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, prof. Algis Vyšniūnas, Strateginių iniciatyvų centro direktorius Alkas Paltarokas, Ivano Frankivsko apskrities Laisvės kovų moziejaus direktoriaus Jaroslavas Krtečukas, filosofijos mokslų kandidatas, docentas, šiuo metu – Ukrainos nacionalinės gvardijos „Azov“ puolimo brigados seržantas Vladislavas Dutchakas.

Kodėl apskirtai žmonės priešinasi ginklu ar rizikuodami gyvybe padeda kovojantiems? „Vienas iš veiksnių – tautinė tapatybė“, – sakė Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko patarėja Emilė Balodytė. Kodėl ji tokia įtaigi ir dažnu atveju yra stipriausias motyvas priešintis? „Dr. Aida Savicka yra puikiai apibrėžusi – tapatybė yra tam tikras žmogaus savęs suvokimas. Tai, ką žmogus laiko svarbiais dalykais pačiam save suvokiant ir save pristatant kitiems žmonėms arba, kitaip sakant, tokių asmenų bendrumo ir unikalumo jausmas“, – akcentavo pranešėja.

Anot jos, pats besikeičiančios ir dinamiškos tapatybės ieškojimas yra universalus dalykas, būdingas visoms tautoms. Kalbant apie Ukrainą, jos tautinė tapatybė nuo XIX a. buvo pažymėta nepriklausomybės laikotarpiais, po kurių sekė priverstinė integracija į Rusijos imperinę sferą.

Ukrainiečiai turi išskirtinį etninį, kalbinį ir kultūrinį paveldą, kuris istoriškai stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp nuožmios nepriklausomybės ir prievartinės integracijos į Rusijos (ir sovietų) politines sistemas.

„Todėl tikriausiai ne veltui šiandien kalbame apie UPA. Būtent šis judėjimas išsiskyrė ryškiu tautiniu elementu ir idėja atkurti Ukrainos valstybę. Nagrinėjant, kodėl žmonės jungėsi į UPA, galima matyti ryškią sąsają su minėtais elementais – tapatybę, formuotą per šeimos patirtis, tradicijas“, – sakė E. Balodytė.

Kad matytume tam tikrą dėsningumą, svarbu paminėti ir Ukrainos liaudies respubliką. Dauguma UPA veteranų turėjo asmeninį ryšį su šios respublikos veteranais – daug jų giminaičių kovojo Ukrainos nacionalinės respublikos, Ukrainos Galicijos armijose ar Sicho šaulių gretose.

Asmeninės šeimos istorijos apie herojiškus Galicijos nacionalinės armijos mūšius nuo mažens darė įtaką UPA veteranams. Pavyzdžiui, Maksymo Wowko prisiminimai apie tėvo kovas buvo būdingi daugumai veteranų: „Mano tėvas kariavo, taip pat ir tėvo brolis. Jo brolis mirė 1918 m., o tėvas vėliau prisijungė prie Sicho šaulių, buvo sužeistas ir grįžo namo. Vyresnioji karta su mumis pasakojo apie mūšius, o ir tie, kurie nekovojo, dar turėjo ginklų ir kai prireikė, kaip 1943 m., jie buvo atiduoti tęsusiems kovą vėliau.“

Anot E. Balodytės, pati UPA buvo kovos tęsinys. „Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) padaliniai ėmė kurtis 1942 m. rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Šiuo atveju tautinės organizacijos kovojo ne tiek dėl valdžios, kiek dėl savo valstybės išlaisvinimo. Ši organizacija buvo rimta jėga, su kuria negalėjo nesiskaityti okupantai. Kai kurie bandė jas panaudoti savais tikslais, kai kurie skirdavo milžiniškų resursų toms organizacijoms likviduoti“, – sakė E. Balodytė.

Nors UPA tema yra lydima sudėtingo emocinio krūvio ir yra kompleksiškas reiškinys, dažnai vadinamas kontroversišku, anot pranešėjos, svarbu akcentuoti, kad UPA kovotojų tautinė tapatybė ir siekiai budina ukrainiečius: tarsi tęstųsi kova su tuo pačiu priešu, o galima mirtis – kaina už laisvą rytojų, jei bent ne pačiam, tai vaikams.

Tą pačią dieną dviejuose pasaulio poliuose rinkosi žmonės, suvienyti skirtingų dalykų: Maskvoje – agresijos, Liverpulyje – muzikos. Viename – muliažus primenantys žmogystos, kitame – džiaugsmą spinduliuojantys veidai.

Ir viename, ir kitame poliuje yra pokyčių. Pergalės mitui palaikyti skirtas paradas šiemet – praskydęs, iš pompastikos telikęs farsas. Sovietinės tuštybės festivalyje – gegužės 9-osios paraduose – pirmą kartą parodyta tiek mažai ginkluotės, dangaus virš Raudonosios aikštės neraižė karinė aviacija. Ir net „didžiosios tėvynės“ pašaliuose šviesiu komunistiniu rytojumi įtikėję koloradininkai vangiau rinkosi. Ir tyliau per garso kolonėles leido sovietų armiją šlovinančią rusišką muziką.

Tą pačią dieną dviejuose pasaulio poliuose rinkosi žmonės, suvienyti skirtingų dalykų: Maskvoje – agresijos, Liverpulyje – muzikos.

Kitame poliuje skamba kitokia muzika. Ir „Eurovizijoje“ yra pokyčių. Pirmą kartą nuo 1956-ųjų gyvuojančio festivalio istorijoje viena valstybė perėmė kitos pareigą ir atsakomybę surengti konkursą. Nepolitiniame konkurse – daug Ukrainą palaikančių ženklų. Rasta būdų paskelbti – Europa smerkia putinišką agresiją prieš ukrainiečius. Europa sako „šč“ mažam piktam diktatoriui psichopatui.

Tačiau narsiai besiginančios Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui neleista pasveikinti dainuoti susivienijusią Europą. EBU, Europos transliuotojų sąjunga, atmetė šį prašymą remdamasi esmine taisykle: konkurse draudžiama skelbti politinius pranešimus. Tiesa, britų dienraštis „The Times“ spėja, kad V. Zelenskio vaizdo sveikinimas dar gali pasirodyti „Eurovizijoje“. Šįvakar pamatysime, ar konkursas išlaikys istorijos egzaminą ir ar jame įvyks dar vienas pokytis.

– Bylos – su žmonių vardais, pavardėmis. Kokios informacijos dar galėtume jose rasti?

– Čia yra žmonių, numatytų ištremti iš Lietuvos į Sibirą ir kitus regionus, sąrašai. Pirmiausiai norėčiau pasakyti, kad kai mes paskelbėme elektroniniame pavardžių archyve didelę dalį tų sąrašų, daugeliui kilo klausimas, ar visi įtrauktieji į jį ir buvo ištremti. Sunku būtų pasakyti tą procentą, tačiau tikrai ne visi, nes dalis žmonių negyveno pagal vietinės valdžios organų dokumentuose užfiksuotą gyvenamąją vietą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar šiose bylose minimas ištrėmimo motyvas, priežastys? Jeigu kalbėtume apie 1941-ųjų sąrašus, tai tuomet daugiausiai buvo tremiama inteligentija. Vėliau – ūkininkai, antisovietinio pasipriešinimo dalyviai.

– Taip, iki 1949 metų, pokario laikotarpiu daugiausiai buvo tremiami tie, kurie turėjo artimųjų, giminių, dalyvavusių ginkluotame antisovietiniame pasipriešinime. Nuo 1949-ųjų prasidėjo trėmimai pagal socialinį statusą. Tai yra buvo išvežami ir nacionalizuojamas turtas pasiturinčių ūkininkų, kuriuos sovietai vadino buožėmis. Vėlesniais metais, nors sąrašai dar ir buvo sudarinėjami, bet tremties operacijos apie 1952–1953-uosius praktiškai nevyko. Tad daugelis net neįtarė, kad jų giminaičiai galėjo būti įtraukti į tuos sąrašus, jei nebuvo išvežti.

Nuo 1949-ųjų prasidėjo trėmimai pagal socialinį statusą. Tai yra buvo išvežami ir nacionalizuojamas turtas pasiturinčių ūkininkų, kuriuos sovietai vadino buožėmis.

 

– Ar tiesa, kad per visą trėmimo laikotarpį buvo numatyta ištremti daugiau kaip 30 tūkst. vaikų? Ar šiose bylose yra ir jų vardai bei pavardės?

– Ankstesniais metais būdavo tiesiog įrašoma tokio ir tokio asmens vaikai nieko nekonkretizuojant. Vėliau, nuo 1948–1949 metų, prie tremiamo žmogaus vardo ir pavardės jau būdavo įrašoma, kad tokio ir tokio dukra arba sūnus bei jo vardas. O kai kada ir pavardėmis nurodyta.

– Gal galite atversti kokią bylą ir pakomentuoti?

– Taip, štai čia Tauragės apskrities byla pavadinimu „Viesna“. Joje yra susirašinėjimas ir sąrašai žmonių, kurių ištrėmimas jau patvirtintas. Štai 1949-ųjų sąrašuose jau, kaip minėjau, nurodytas tėvas, jo pavardė ir vardas, o šalia išvardinta jo žmona, sūnus Jonas, sūnus Stasys, dukra Janė, sūnus Alfonsas (2 metų) ir dar 84-erių močiutė, šeimos galvos motina Magdalena. Čia – jau sąrašai per masinio trėmimo operaciją, jie yra detalūs. Išvertus į lietuvių kalbą, ši byla vadinasi „Bangų mūša“.

Jeigu visas bylas sudėtume vieną šalia kitos, tai ta eilė nusitęstų 17,5 km.

 

– Gal žinoma, iš kokių apskričių buvo daugiausiai tremiama žmonių? Ar yra tokia informacija?

– Galima būtų pastebėti, kad iš visos Lietuvos buvo tremiama vienodai, tikslios tokios informacijos nėra.

– Ir visas šias bylas dabar perkelsite į skaitmeninę erdvę?

– Taip, tačiau nereikia manyti, kad visos šios bylos – 1 mln. 350 tūkst. – taip greitai atsiras skaitmeninėje erdvėje, nes kiekis milžiniškas. Jeigu visas bylas sudėtume vieną šalia kitos, tai ta eilė nusitęstų 17,5 km.

– Kaip šioje skaitmeninėje erdvėje atrasti savo gimines, artimuosius, jeigu norima sužinoti, ar jie nebuvo įtraukti į šiuos sąrašus?

– Tiesiog į paieškos laukelį reikia įvesti norimą pavardę ir spausti „ieškoti“. Pavyzdžiui, įvedėte pavardę Paškevičius ir išmeta visus Paškevičius, kurie yra paminėti archyvų bylose. Rodo, kad iš viso yra 46 puslapiai. Paieška sutrumpės įvedus ir giminaičio vardą, jeigu žinote. Dabar didžioji dalis dokumentų yra visiems laisvai prieinami ir norintieji gali susipažinti su juos dominančia informacija.

„Aišku, žala padaryta atskiriems žmonėms. Todėl, kad buvo šimtai tūkstančių žmonių ištremti, šimtai tūkstančių atsidūrė lageriuose“, – patikslina LNK žurnalistams kalbėjęs istorikas Marius Ėmužis.

Pusei amžiaus sužlugdyta sustiprėjusi Lietuvos ūkio plėtra. „Buvo planinė ekonomika, ne rinkos“, – paaiškino M. Ėmužis.

Daug žalos gamtai, ypač dėl kariuomenės poligonų ir pratybų. „Žala gamtai, kokia buvo padaryta kariuomenei rengiant manevrus“, – tikina istorikas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Ir kita žala, kurią sunku išmatuoti. „Žala kultūrai kaip tokiai plačiausia šito žodžio prasme“, – sakė M. Ėmužis.

Skaičiuojame, kad dėl trėmimų, žudynių, represijų Lietuva neteko milijono žmonių. Dėl sovietų okupacijos žalos įvertinimo labiausiai pasistūmėjo latviai. Prieš šešerius metus Latvijos teisingumo ministerija ir jos komisija paskelbė, kad sovietų okupacija Latvijai padarė 185 mlrd. Eurų žalos. Pabrėžta, kad neįvertinti nuostoliai dėl prarastų gyventojų. Estija oficialiai okupacijos žalos neskelbė, skaičiavo, kad žala galėtų siekti 49 mlrd. eurų. Lietuva vyriausybės lygiu okupacijos žalą yra įvertinusi tik vieną kartą ir senokai. 1995 m. suskaičiuota, kad Lietuva patyrė 80 mlrd. litų žalos. Eurais – 23 mlrd.

„Į šią sumą nebuvo įskaičiuota ir žmonių netektys, ir tie, kurie buvo ištremti į Sibirą ir mirė kaip tremtiniai“, – priminė Genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorius Arūnas Bubnys.

2000 m. Seimas priėmė įstatymą, kad Lietuva privalo reikalauti iš Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos Rusijos atlyginti okupacijos žalą. Įstatymas jau du dešimtmečius nevykdomas, žala net neįvertinta.

„Lietuvoje šitas darbas nėra baigtas, nes neapsispręsta dėl kriterijų“, – patikslino buvęs premjeras Gediminas Kirkilas.

Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio manymu, tebėra galimybė išsireikalauti okupacijos žalą.

„Ta galimybė yra visada. Kartu su Ukrainos atstatymo žala Lietuva visada primins, kad už mūsų okupaciją žala nėra atlyginta“, – tikino jis.

Kartu su Ukrainos atstatymo žala Lietuva visada primins, kad už mūsų okupaciją žala nėra atlyginta.

Net kai su Rusija dar buvo kalbamasi, patys Lietuvos diplomatai nekeldavo rusams klausimo dėl okupacijos žalos. „Manau, kad šiuo metu mums nėra prasminga erzinti savo kaimynių“, – sakė buvęs ES ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas.

„Tiesiogiai Rusijos politikams man atrodo nė karto (nebuvo priminta), net kada ir buvo galimybė tą padaryti. Nei susitikimuose su prezidentu Vladimiru Putinu (buvo susitikusi D. Grybauskaitė)“, – priminė G. Kirkilas.

Dar 2006 m. pas prezidentą Valdą Adamkų atvyko Rusijos prezidento patikėtinis ir sakė: „Rusija neketina atlyginti žalos ir manau, kad geriau šiai dienai tą temą kartą ir visiems laikams baigti“.

„Manau, kad skaičiuoti yra prasmė. Visų pirma tai yra ir istorikams, ir visuomenei tam tikras sužinojimo momentas. Kai kažkas yra skaičiuojama, atsiranda metodika, šaltiniai, jų sisteminimas. T.y. tam tikra nauda bendram žinojimui“, – įsitikinęs M. Ėmužis.

Lietuva skaudžiai nukentėjo ir dėl nacių Vokietijos. Bet su vokiečių reparacijomis situacija kita. Po II-ojo pasaulinio karo Josifas Stalinas, Teodoras Ruzveltas ir Vinstonas Čerčilis sutarė, kad Vokietija mokės Maskvai, o ši paskirstys reparacijas nacių nusiaubtiems kraštams.

„Atseit turėjo dalintis tais pinigais su naujomis socialistinėmis valstybėmis, kurios atsirado po II-ojo pasaulinio karo. Aišku, jokių veiksmų tam nebuvo imtasi“, – istoriją priminė signataras Česlav Okinčic.

Užsienio reikalų ministras sako, kad reparacijų iš Vokietijos klausimas išspręstas. „Mano vertinimu, Lietuvai (šis klausimas – aut.past.) yra uždarytas“, – neabejojo G. Landsbergis.

Populiarus rusų propagandos teiginys neva ne Maskva kažką skolinga, o atvirkščiai – neva sovietai Lietuvai pastatė gamyklų, kelių. Šį mitą paneigė mokslininkė, išnagrinėjusi sovietų finansines ataskaitas. Net iki trečdalio prekių ir pinigų keliavo iš Lietuvos. Lietuva buvo Sovietų Sąjungos donorė. „Paneigė tą ir sovietinę, ir proputinišką propagandą, kad Baltijos šalys buvo Sovietų Sąjungos biudžeto išlaikytinės“, – sakė A. Bubnys.

Rusija turi ir rašytinių įsipareigojimų atlyginti sovietmečio žalą. Kai Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas pasirašė sutartį dėl rusų karių išvedimo. „Rusija jau tuomet, 1991 m. liepą, pasirašydama dvišalę sutartį, įsipareigojo Lietuvai atlyginti sovietų padarytą okupacinę žalą“, – tikina Genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorius.

V. Putinui atėjus į valdžią, Rusija neigia sovietų okupaciją. Rusų vaikai mokyklose mokomi, kad Lietuva ir kitos šalys savo noru stojo į Sovietų Sąjungą.

Tad vėl iškilo paminklo nukėlimo klausimas, vėl pasigirdo raginimai „nepainioti meno su politika“, tai yra – cukrinių avinėlių su J.Stalino saule, nors juos itin talentingai sulipdė P.Cvirka.

O buvo taip. Kaip tik šiandien, lygiai prieš 81 metus, prasidėjo ypatingoji Liaudies Seimo sesija, paskelbusi Lietuvą sovietine respublika.

Šito Liaudies Seimo prezidiumo antruoju sekretoriumi tapo rašytojas P.Cvirka.

Jis kartu su kitais keturiais prezidiumo nariais pasirašė keturias deklaracijas, panaikinusias konstitucinę šalies santvarką Lietuvoje ir paskelbusią Lietuvos įstojimą į SSRS.

„Cukriniai avinėliai“, „Vaikų karas“ ar „Žemė maitintoja“, kaip bežiūrėsi, neatsveria šitos solidžios sovietinės veiklos, nors P.Cvirkos palikuonys su tuo ir nenori sutikti.

Jis buvo paskirtas dvidešimties asmenų įgaliotosios komisijos, Maskvoje paprašiusios priimti Lietuvą į SSRS sudėtį, nariu (čia tas J.Stalino saulės parvežimo į Lietuvą epizodas).

Jis LKP CK pateikė pareiškimą „Dėl Lietuvių rašytojų draugijos reorganizavimo sovietiniais pagrindais“ ir buvo paskirtas tos sąjungos vadovu.

Jis balsavo už naujos, sovietinio pavyzdžio LSSR Konstitucijos priėmimą, o jos pagrindu – LSSR Liaudies Seimo transformavimą į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.

Jis buvo vienbalsiai išrinktas tos tarybos Prezidiumo nariu ir kartu su kitais priiminėjo sprendimus, sukėlusius itin žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui.

„Cukriniai avinėliai“, „Vaikų karas“ ar „Žemė maitintoja“, kaip bežiūrėsi, neatsveria šitos solidžios sovietinės veiklos, nors P.Cvirkos palikuonys su tuo ir nenori sutikti.

Beje, J.Stalinas jaunystėje irgi buvo poetas, rašė nelėkštus eilėraščius, ir jo anūkai lig šiol negali pripažinti, kad jų senelis buvo galvažudys, kriminalinis bei politinis nusikaltėlis.

Tiesa, Rusijoje jau kur ne kur vėl ima dygti jo paminklai.

Šis paminklas pakeis iki tol A. Barausko žūties vietoje stovėjusį simbolinį atminimo ženklą, pranešė Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT).

Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas paminklas 1940-ųjų birželio 15-ąją nužudytam A. Barauskui pastatytas pernai, tačiau dėl epidemiologinės situacijos jo atidengimo ceremonija atidėta.

Paminklas – stilizuotas simbolinis pasienio ženklas, pasibaigiantis dvigubu kryžiumi.

„Paminklo forma atspindi jaunos valstybės veržlumą, laisvės ir nepriklausomybės troškimą. Neatsitiktinai pasirinkta ir medžiaga, iš kurios pagamintas paminklas. Granitas simbolizuoja pasieniečių tvirtumą, valstybės tvarumą“, – rašoma VSAT pranešime.

Atidengimo ceremonijoje antradienį dalyvavo A. Barausko dukra Ona Marija Brasiūnienė.

Pirmoji sovietinės okupacijos auka A. Barauskas žuvo ankstų 1940 metų birželio 15 dienos rytą prieš pat Lietuvos okupaciją, sovietų kariuomenės daliniams atakavus Ūtos sargybos postą.

Paminklo forma atspindi jaunos valstybės veržlumą, laisvės ir nepriklausomybės troškimą.

Apie 3 val. 40 min. sovietų kariuomenės kareiviai perėjo Lietuvos valstybės sieną ir atakavo Ūtos sargybos postą, maždaug dvidešimt minučių šautuvais ir kulkosvaidžiais apšaudė sargybos būstinę. Po to metė granatas, kurios sprogo prie pastato langų.

Šeši rusų kareiviai įsiveržę į vidų ir ištempė sargybos viršininką į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus jam kirto kardu, o jam nugriuvus, kitas užpuolikas šovė į galvą. Šį įvykį matė aštuoni liudininkai. Po egzekucijos sovietų kareiviai skubiai pasitraukė į Baltarusijos teritoriją.

Sunkiai sužeistą savo viršininką pasieniečiai vežė į ligoninę, tačiau kelyje A. Barauskas mirė. Velionį palaidojo Noškūnuose, vėliau A. Barauskas perlaidotas Perlojos bažnyčios šventoriuje, šalia varpinės.

A. Barauskas po mirties yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi, jam suteiktas kario savanorio statusas, skirtas Valstybės sienos apsaugos tarnybos atminimo ženklas „Valstybės sienos apsaugai – 90“.

Nuo 2006 metų birželio 15 dienos A. Barausko vardas suteiktas VSAT Varėnos rinktinės Dubičių užkardai, 2015 metais – patruliniam Valstybės sienos apsaugos tarnybos laivui.

Vietoj kaukės – dujokaukė

Kai praėjusią savaitę Vyriausybė atšaukė privalomą kaukių dėvėjimą lauke, žmonės lengviau atsikvėpė.

Tačiau, regis, dėl tokio palengvinimo džiūgauja ne visi.

Uostamiesčio centre klaipėdiečius ir toliau stebina vienas keistuolis, kuris į parduotuvę vis susiruošia tarsi į Pirmojo pasaulinio karo mūšio lauką, saugodamasis nuo priešų armijos mirtinų dujų atakos.

Vyras vietoj įprastos medicininės, medžiaginės kaukės ar respiratoriaus į prekybos centrą apsipirkti ateina ant galvos užsitempęs sovietinių laikų dujokaukę su anglies filtro dėžute.

Su dujokauke vaikštinėjančią vieną tokią senyvą damą klaipėdiečiai ne kartą galėjo sutikti ir turgavietėje, tik ši moteris prie įrenginio žarnos neturėjo prisijungusi jokio filtro.

Palaida žarna draikėsi į visas puses tarsi rujojančio dramblio straublys. Tad šiuo atveju apsauga nuo viruso buvo visiškai beprasmė.

Galima manyti, kad šie žmonės įsitikinę, jog dujokaukė, net ir be filtro, yra efektyviausia priemonė nuo koronaviruso.

Atgyvena: sovietmečiu populiarios dujokaukės jau seniai nebenaudojamos, bet jų dar galima rasti ne vieno klaipėdiečio namuose. (Vytauto Liaudanskio ir „Klaipėdos“ skaitytojo nuotr.)

Nauda – labai abejotina

Dujokaukė ant veido dedama paprastai siekiant apsisaugoti nuo nešvaraus oro, nuodingų dujų ar kitų kenksmingų medžiagų patekimo į žmogaus kvėpavimo takus.

Dujokaukę sudaro apsauginis sluoksnis nosiai, burnai, akims ir kitoms veido vietoms bei filtro dėžutė.

Dujokaukės įprastai apsaugo nuo dujinių ar kietųjų dalelių.

Vis dėlto kai kurių klaipėdiečių dėvimos dujokaukės laukiamo efekto veikiausiai neduoda, nes jos yra labai senos, dar sovietinių laikų, joms mažiausiai 30 metų ir jų filtrų garantinis laikotarpis neabejotinai yra pasibaigęs.

Tokių jau niekas nebegamina, Lietuvos kariuomenė naudoja naujesnes ir gerokai modernesnes.

Tad senųjų dujokaukių nauda, saugojantis nuo koronaviruso, labai abejotina.

Įsigyti galima ir tanką

Nepaisant to, internete pilna skelbimų, siūlančių pirkti arba parduoti senas sovietines dujokaukes.

„Superkame visų tipų rusiškas dujokaukes GP5 (pilkas ir juodas), GP7, GP-7V, PBF (pilkas ir juodas), GP4 ir kitus modelius. Taip pat domina priedai: žarnos dujokaukėms“, – rašoma viename skelbime.

„Parduodami puikios būklės dujokaukių komplektai: GP-5 – 7 eurai, PDF – 5 eurai. PDF labiau tinka vaikams (kūdikiams), kadangi jos yra mažo dydžio“, – rašoma kitame skelbime.

Kai kurios parduodamos dujokaukės yra dėvėtos, kai kurios – naujos.

Be sovietinių dujokaukių, pardavinėjamos ir modernios karinės dujokaukės „Forsheda F2“, kurios naudojamos Švedijos ir Latvijos kariuomenėse nuo 1997 m.

Šios parduodamos dujokaukės irgi ne naujos, jos yra dėvėtos, tačiau prašoma kaina gana solidi – 70 eurų.

Pardavėjas dar informuoja, kad filtrus ir dėklus galima įsigyti atskirai, pagal individualų poreikį.

Tačiau pastaruoju metu būtent šitų brangiųjų dujokaukių nebeliko. Pranešama, kad jos jau parduotos.

Panaši informacija apie parduodamą dėvėtą karinę amuniciją nestebina.

Prieš kelerius metus buvo kilęs ažiotažas, kai vienas kolekcininkas skelbė parduodantis 1950 m. laidos sovietinį tanką T-55.

Tiesa, jis buvo įregistruotas kaip traktorius, tačiau, panašu, kad į gatves juo išvažiuota nebuvo.

Savininkas vėliau patikino jį pardavęs į Latviją ir tolesnio tanko likimo nežinantis.

Rekomenduoja nenaudoti

Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Civilinės saugos skyriaus vedėjas Stanislovas Kučinskas pabrėžė, kad senas sovietines dujokaukes verta įsigyti nebent kaip senieną į savo kolekciją, nes jokios kitos naudos jos duoti nebegali.

Tas sovietines dujokaukes reikėtų užmiršti, jau 30 metų praėjo, jų filtravimo dėžutės tikrai nebetinkamos.

„Dujokaukę sudaro antveidis ir filtruojanti dėžutė. Sunkiai tikėtina, kad po tiek metų filtruojanti dėžutė būtų tinkama naudoti. Todėl senų dujokaukių nepatarčiau dėvėti jokiais atvejais, kadangi jų galiojimo terminas gamintojų duodamas tik penkiolikai metų. Po to reikia atlikti laboratorinius tikrinimus. Individualiai kiekvienos dėžutės atskirai niekas netikrina, tikrinamos yra dėžučių partijos. Tad tas sovietines dujokaukes reikėtų užmiršti, jau 30 metų praėjo, jų filtravimo dėžutės tikrai nebetinkamos, nebėra jokių garantijų“, – tikino S.Kučinskas.

Stanislovas Kučinskas / Redakcijos achyvo nuotr.

Šiuo metu prekiaujama ir moderniomis dujokaukėmis, tačiau jos vargu ar pritaikytos apsisaugoti nuo virusų.

Pagrindinė apsauga – higiena

Panašu, jog saugotis nuo COVID-19 dujokaukėmis nėra nei patogu, nei prasminga.

Specialistai rekomenduoja dėvėti medicinines kaukes.

Tačiau vien tik kaukės dėvėjimas, anot ekspertų, nesuteikia visiškos apsaugos, todėl ji turi būti naudojama kartu su kitomis prevencijos priemonėmis: rankų higiena, kosėjimo ir čiaudėjimo etiketu, pirštinėmis.

Be to, kaukės turi būti dėvimos tinkamai.

Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijas, kaukę reikia užsidėti kruopščiai, kad ji visiškai dengtų burną bei nosį, ir surišti taip, kad tarp kaukės ir veido būtų kuo mažiau tarpų.

Dėvint kaukę, nereikia jos liesti rankomis, o nusiimant pakanka suimti tik už raištelių.

Nusiėmus kaukę arba ją palietus, reikia nusiplauti rankas. Pakeisti nauja reikia tada, kai dėvimoji tampa drėgna.

Vienkartinių kaukių pakartotinai rekomenduojama nenaudoti, panaudotas po kiekvieno naudojimo būtina išmesti.

Nuo virusų esą efektyviau apsaugo tik aukšto filtravimo kaukės (respiratoriai).

Jos dažniausiai yra skirtos medicinos darbuotojams, kurie itin artimai kontaktuoja su sergančiais asmenimis ir jų išskiriamais biologiniais skysčiais.

Paprastai jomis prekiauja specialią medicinos įrangą tiekiančios įmonės.