Šis renginys vyko stačiuose ir vingiuotuose keliuose, įskaitant pavojingą Alpių perėją. Marcelis Renault iškovojo pergalę, važiuodamas vidutiniu 62,5 km/val. greičiu. Nuo tada „Renault“ tapo labai rimtu automobilių lenktynių dalyviu įvairiausio lygio varžybose ir čempionatuose.
1906 metais „Renault“ dalyvavo pačiose pirmosiose didžiojo prizo lenktynėse. Jos vyko Le Mano apylinkėse esančiuose viešojo naudojimo keliuose. „Renault“ startavo su savo „Type AK“ – automobiliu su lengva važiuokle, kurioje buvo įtaisytas keturių cilindrų, 12,9 litro tūrio variklis. Nepaisydamas kepinančio karščio ir beveik tirpstančio asfalto, ilgiau, nei 12 valandų trukusias lenktynes laimėjo „Renault“ vairavęs vengras Ferenças Sziszas. Jau kitais metais ši pergalė leido padidinti Prancūzijos automobilių gamintojo prekybos apimtis.
Džiazo amžius ir greičio rekordai
Trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „Renault“ susikoncentravo ties ralio lenktynėmis ir pasaulio greičio rekordais. 1925 metais „Renault“ laimėjo Monte Karlo ralio lenktynes. Vėliau, 1926 metais, buvo sukurtas 9 litrų variklio varomas „Renault 40CV Type NM des records“. Šis vienvietis automobilis atvirais ratais ir veržlaus silueto kupė kėbulu buvo skirtas greičio bandymams. Jis pasiekė 24 valandų vidutinio greičio rekordą – 173,6 km/val. Tai buvo nepaprastas greitis serijinio modelio pagrindu sukurtam automobiliui.
„Nerva“ serija
Ketvirtajame dešimtmetyje „Renault“ sukūrė „Nerva“ seriją ir tęsė greičio rekordų bandymus, juos vykdant Europos bei Afrikos keliuose. 1932 metų Monte Karlo lenktynėse antrąją vietą iškovojo aviacijos inžinerijos pasiekimų įkvėptas ir antrojo „Renault“ variklio su 8 eilėje išdėstytais cilindrais varomas „Nervasport“. Jis nuo nugalėtojo atsiliko tik dvejomis dešimtosiomis sekundės dalimis. Pergalės buvo iškovotos 1935 metų Monte Karlo ralyje ir 1935 metų Liežo–Romos–Liežo lenktynėse. Tais pačiais metais Maroko ralyje buvo iškovota antroji vieta, nusileidus „Bugatti“ važiavusiems varžovams.
Tačiau įstabiausias pasirodymas buvo surengtas Munlery žiedinėje trasoje. 1934 metų balandį specialiai paruoštas „Nervasport“ pasiekė keletą ištvermės rekordų visose kategorijose: jis per 48 valandas nuvažiavo daugiau nei 8 000 kilometrų, pasiekdamas didesnį nei 160 km/val. vidutinį greitį. Maksimalus automobilio greitis siekė beveik 200 km/val. Išskirtinai veržlių formų vienvietis kėbulas prisidėjo formuojant ateities „Renault“ modelių dizainą.
Šeštojo dešimtmečio žvaigždės
Šeštajame dešimtmetyje „Renault“ atgaivino savo ankstyvųjų dienų novatorišką dvasią, pratęsdami greičio rekordo bandymus. Po dviejų metų, praleistų aerodinaminiame tunelyje, 1956 metų rugsėjį, į JAV esantį Bonevilio druskos ežerą, atsivežė ryškiai mėlyną „Étoile Filante“ (Krintančią žvaigždę). Išskirtinis automobilis buvo su poliesteriu dengtu vamzdiniu kėbulu ir dviem lėktuvą primenančiais „kiliais“ galinėje dalyje. Jis buvo varomas novatoriškos dujų turbinos, pasiekiančios 270 AG pajėgumą, esant 28 000 sūkiams per minutę. Šis agregatas buvo suderintas su „Transfluide“ konstrukcijos transmisija. Tarsi tikras aeronautikos atstovas, šis automobilis buvo varomas žibalu ir dėl itin didelio turbinos sukimosi greičio beveik neskleidė jokios vibracijos. Jau pirmojo bandymo metu automobilio kūrėjas Jeanas Hébertas pasiekė naują greičio rekordą – 308,85 km/val.
Po šio išskirtinio pasiekimo „Renault“ pakartojo ir savo sėkmę ralio lenktynėse. Daugybėje lenktynių, įskaitant „Mille Miglia“, dalyvavo nedidelis ir novatoriškas modelis „Dauphine“ su gale įmontuotu varikliu. Jis 1965 metais vykusiose lenktynėse užėmė pirmąsias keturias vietas, taip pat tais pačiais metais laimėjo „Tour de Corse“ lenktynes. Po dviejų metų „Dauphine“ laimėjo ir legendinį Monte Karlo ralį.
Bendradarbiavimo su „Gordini“ pradžia
Septintojo dešimtmečio viduryje Amédée Gordini, anksčiau kūręs savo pavarde pavadintus automobilius Didžiojo Prizo lenktynėms, pagamino sportiškesnę, didesnės galios „Dauphine“ versiją. „Renault-Gordini“ bendradarbiavimas buvo itin sėkmingas – artimiausiais metais pasirodėt klasikinis „R8 Gordini“, R12 ir R17. „R8 Gordini“ puikiai pasirodydavo ralio, pakilimo į kalną bei žiedinėse lenktynėse. Ilgainiui jis tapo toks populiarus, kad 1966 metais pradėta „Renault 8 Gordini Cup“ lenktynių programa. Ji pradėjo naują automobilių sporto reiškinį – vienos automobilių markės čempionatų tradiciją. „Renault 12 Gordini“ variklis buvo panaudotas pirmiesiems „Formula Renault“ automobiliams, o pirmasis šios klasės automobilių čempionatas Prancūzijoje buvo surengtas 1971 metais. Šiame čempionate savo įgūdžius tobulino daugybė vėliau išgarsėjusių sportininkų, tarp kurių – Jacques Laffite, Jeanas Ragnottis, Alainas Prostas, Sebastianas Vettelis, Kimis Raikkonenas ir Lewisas Hamiltonas.
Kai Paryžiuje esanti „Gordini“ gamykla pasirodė esanti pernelyg maža ambicingoms programoms, pradėta ieškoti naujų, užmiestyje esančių patalpų. Idealiai tinkanti vieta buvo surasta Viry-Šatiljone. 1969 metų vasario 6 dieną ten buvo atidaryta nauja „Gordini“ gamykla, kuri tapo sekančius dešimtmečius neapleidusios sporto sėkmės kalve.
Pradžioje dėmesys buvo sutelktas ties 2 litrų V6 tipo varikliu, kurio gamyba oficialiai pradėta 1973 metų sausio mėnesį. Šis agregatas netrukus parodė savo pajėgumą prestižinėje Europos automobilių su 2 litrų darbinio tūrio varikliais lenktynių serijoje. Po to šio variklio versija su turbokompresoriumi jėgas demonstravo FIA Pasaulio sportinių automobilių (World Sportscar Championship) čempionate.
1976 metais įkūrus „Renault Sport“, Europos „Formulės 2“ čempionate atsirado paralelinė vienviečių automobilių su V6 varikliu programa.
Sėkmė Le Mane ir debiutas „Formulėje 1“
Sportiniuose automobiliuose montuojamas turbokompresorinis „Renault“ variklis pasirodė esantis neįtikėtinai pajėgus, sugebėdamas užtikrinti eilę pirmųjų startinių pozicijų ir greičiausių rato įveikimo rezultatų. Visą tai 1978 metais vainikavo istorinė Didier Pironi ir Jeano-Pierro Jaussaudo pergalė Le Mane, iškovota su „Alpine-Renault A442B“, varomu V6 formos turbokompresorinio „Renault“ variklio. Kitas „Renault“ finišą pasiekė ketvirtas . Pasiekus pergalę Le Mane, „Renault“ nusitaikė į kitą tikslą –„Formulę 1“.
Turbokompresorinio variklio naudojimo galimybė buvo numatyta daugybę metų, bet niekas iki „Renault“ nedrįso ja naudotis. Bandymai 1976 metais prasidėjo nuo 1,5 litro tūrio turbokompresorinio variklio, o jau kitais metais buvo numatyta trumpa lenktynių programa.
Turbokompresorinis V6 tipo RS01 pirmą kartą pasirodė 1977 metų Britanijos Didžiojo prizo lenktynėse, Jeano-Pierro Jabouille pilotuojamame automobilyje. Pramintas „geltonuoju arbatinuku“, automobilis nebaigė pirmųjų lenktynių, tačiau prieš tai spėjo padaryti didelį įspūdį. Vertingą patirtį padidino dar keturios, metų pabaigoje nebaigtos lenktynės. Tobulumo paieškos tęsėsi ir 1978-ais metais, kol Jabouille JAV Didžiojo prizo lenktynėse iškovojo pirmuosius taškus „Renault“ automobiliui ir turbokompresoriniam varikliui. 1979 metais Monako Didžiojo prizo lenktynėms paruoštas variklis su dvigubais turbokompresoriais buvo vienas iš didžiųjų žingsnių pirmyn. Komanda pagaliau rado vaistą prieš kritinę „turbo duobės“ problemą. Jabouille, startuodamas iš pirmosios vietos, savo gimtinėje, Dižone, markei iškovojo istorinę pergalę.
Ralis iki pergalės
Tuo pat metu „Renault“ tęsė savo ralio programą. Prieš tai, kai „Alpine A310 Group 5“ vairuojantis Guy Fréquelinas 1977 metais laimėjo Prancūzijos ralio čempionatą, 1973 metais buvo laimėta Pasaulio ralio čempionato konstruktorių taurė. Šlove mėgavosi Jeano Ragnotti vairuojamas „Renault 5 Alpine“, 1978 metų Monte Karlo ralyje laimėjęs antrąją vietą. Vėliau Ragnotti su „Renault 5 Turbo“ iškovojo pergalę 1981 metų Monte Karlo ralyje ir 1985 metų „Tour de Corse“ ralyje.
„Renault“ taip pat dalyvavo Paryžiaus–Dakaro ralio reiduose: 1982 metais šio, Afrikos dykumose vykusio, maratono nugalėtoju tapo brolių Marreu vairuojamas privatus „Renault 20“.
Tuo metu „Renault“ dalyvavimas „Formulėje 1“ ėmė duoti pirmuosius rezultatus ir 1983 metų čempionate Alainas Prostas iškovojo antrąją poziciją. Prancūzas laimėjo keturias sezono lenktynes, o čempionu tapęs Nelsonas Piquet – tris. Iki nugalėtojo titulo Prostui pritrūko vos dviejų taškų. Tais pačiais metais „Renault“ pirmą kartą tapo variklių tiekėju, sujungdamas jėgas su „Lotus“ komanda. Vėlesniais sezonais variklių tiekimo sutartys buvo sudarytos ir su „Ligier“ bei „Tyrrell“ komandomis. 1985 metais Portugalijoje „Renault“ variklio galią pažabojęs Ayrtonas Senna iškovojo savo pirmąją pergalę „Formulės 1“ lenktynėse. Tais metais brazilas pasirodė kaip viena iš ryškiausių sezono žvaigždžių. 1985 metų pabaigoje programa buvo koncentruota į variklių tiekimą kitoms komandoms. Ir 1986 metais Sennos / „Lotus“ / „Renault“ derinys pasirodė greičiausias iš visų, brazilui iškovojus aštuonias pirmąsias vietas.
Viliojanti „Formulės 1“ sėkmė
Devintojo dešimtmečio pabaigoje „Renault“ oficialiai sugrįžo į formulę, tačiau šį kartą – kaip „Williams“ komandos variklio tiekėjas. Pirmaisiais bendradarbiavimo metais laimėtos dvi Didžiojo prizo lenktynės, dar dvi – 1990 metais. Prie komandos prisijungė „Lotus“ komandoje su „Renault“ varikliais susipažinęs Nigelis Mansellas.
Tai buvo neįtikėtinos eros pradžia. Iki 1991 metų pabaigos sukūrus sunkiai įveikiamą kombinaciją, 1992 metų sezone Mansello dominavimas pasiekė tokį lygį, kad pirmasis „Renault“ iškovotas Pasaulio čempiono titulas buvo užtikrintas dar rugpjūčio mėnesį.
1993 metais buvęs „Renault“ komandos vairuotojas Alainas Prostas prisijungė prie „Williams“ ir iki pasitraukimo iš lenktynių laimėjo vieną titulą. Kita sezono pergalė 1996 metais atiteko Damonui Hillui ir 1997 metais – Jacquesui Villeneuve. „Williams-Renault“ konstruktorių taurę laimėjo 1992, 1993, 1994, 1996 ir 1997 metais.
1995 metais „Renault“ praplėtė savo bendradarbiavimą su „Benetton“ komanda. Tais metais čempionatą laimėjo Michaelis Schumacheris, o „Benetton“ – konstruktorių taurę. Kartu su savo dviem partneriais „Renault“ nuo 1992 iki 1997 metų pelnė šešis iš eilės apdovanojimus. Laikotarpyje tarp 1995 ir 1997 metų „Renault“ varikliai laimėjo 74 proc. visų didžiojo prizo lenktynių.
1997 metų pabaigoje „Renault“ oficialiai pasitraukė iš „Formulės 1“. „Williams“, „Benetton“ ir vėliau – naujoji BAR komanda naudojo „Renault“ konstrukcijos pagrindu sukurtus variklius su „Supertec“, „Mecachrome“ ir „Playlife“ pavadinimais.
Dešimtajame dešimtmetyje „Renault“ lygiagrečiai tęsė ir savo ralio programą su „Maxi Mégane“ iškovojant pergalę 1997 metų „Tour de Corse“ lenktynėse.
Sugrįžimas į „Formulę 1“
Oficialus „Renault“ pasitraukimas iš „Formulės 1“ vėl nebuvo ilgalaikis. 2001 metų pradžioje buvo paskelbta, kad kompanija nusipirko „Benetton“ komandą tam, kad sugrįžtų kaip visavertė komanda. Tais metais „Renault“ vardas sugrįžo kaip „Benetton“ variklių tiekėjo, o 2002 metais komanda atgimė kaip „Renault F1 Team“. Jos važiuoklės kūrimo padalinys liko Jungtinėje Karalystėje, Enstoune, vykdant glaudų bendradarbiavimą su Prancūzijoje, Viry esančiu variklių kūrimo padaliniu.
2003 metais Fernando Alonso komandai padovanojo pirmąją starto poziciją Malaizijos etape. Vėliau šį pasiekimą lydėjo pirmoji jaunojo ispano ir komandos pergalė Vengrijoje. Kitais metais Jarno Trulli „Renault“ komandai pasiekė pergalę prestižinėse Monako lenktynėse.
2005 metais Alonso buvo kietas riešutėlis varžovams: jis iškovojo asmeninį čempiono titulą kartu su komandos draugu Giancarlo Fisichella prisidėdamas prie konstruktorių taurės laimėjimo. Abu jie tais metais iškovojo pergales aštuoniuose etapuose.
Nepaisant 2006 metais įvykusių svarbių pokyčių, V10 variklius pakeitus V8 varikliais, „Renault F1 Team“ įstengė išlaikyti savo konkurencingumą. Sezono metu, dėl abiejų čempionato titulų kovodama su „Ferrari“ komanda, „Renault“ laimėjo aštuonis etapus ir vėl parodė savo neeilines galimybes, laimėdama čempionatą tiek vairuotojų, tiek konstruktorių įskaitose.
Kitų komandų palaikymas buvo ilgalaikė „Renault“ politika, todėl 2007 metais pradėta nauja partnerystė su „Red Bull Racing“ komanda. Tamsiai mėlyni automobiliai netrukus užėmė pirmąsias starto vietas ir 2010 metais triumfavo Vettelis, tapdamas jauniausiu čempionu istorijoje. Tuo tarpu „Red Bull-Renault“ pelnė konstruktorių įskaitos nugalėtojo laurus.
„Renault“ savo veiklą vėl sukoncentravus į variklių tiekimą, Vettelis tapo nesustabdomu čempionu, sumušdamas visus rekordus ir paeiliui iškovodamas titulus 2011, 2012 bei 2013 metais.
Kartu su „Red Bull Racing“, „Renault“ buvo „Lotus F1 Team“, „Caterham F1 Team“ ir „Williams F1 Team“ komandų tiekėjas. Per visą laiką 250 Viry-Šatiljone dirbančių inžinierių sukurti V8 varikliai dominavo lenktynėse, iškovodami per 40 proc. visų įmanomų pergalių ir rekordinį pirmųjų starto vietų skaičių.
Pasitraukimas iš „Formulės 1“
„Renault Sport Technologies“ ir toliau tęsė vieno gamintojo čempionatus – „Formula Renault 2000“ ir „Clio Cup“. Ralyje sėkmės sulaukė „Clio Super 1600“, nuo 2003 iki 2005 metų laimėdamas keletą tarptautinių ralio varžybų.
2005 metais buvo sukurta Pasaulinė „Renault“ lenktynių serija („World Series by Renault“), sujungusi „Eurocup Formula Renault V6“ ir „World Series by Nissan“. Jau vienuoliktus metus „World Series by Renault“ derina aukščiausios klasės varžybas su šeimyninėmis pramogomis. Ši serija tapo tramplinu daugumai dabar „Formulėje 1“ dalyvaujančių vairuotojų.
Naujo nuotykio pradžia
2014 metais „Formulėje 1“ pasirodė radikaliai naujos technologijos, apimančios avangardines pavaros sistemas. Naujajame „Renault F1“ variklyje buvo peržiūrėta ankstesniojo, turbokompresorinio agregato konstrukcija, jį suderinus su galingais elektros varikliais ir daugybe pažangių, energiją regeneruojančių sistemų, leidžiančių kiekvienais metais degalų sąnaudas sumažinti 40 procentų, išlaikant nekintantį galios ir greitėjimo lygį.
„Renault“ ir toliau liko „Red Bull Racing“, giminingos kompanijos „Scuderia Toro Rosso“ ir „Lotus F1 Team“ tiekėjas, tačiau ši era buvo pažymėta sunkiomis kovomis. Iškilo poreikis iš naujo apgalvoti bendrąją strategiją ir 2015 metų pabaigoje „Renault“ paskelbė apie ketinimą turėti nuosavą komandą.
Nuo 2016 metų „Renault“ vėl atsirado „Formulės 1“ varžybose. Šį kartą – su „Renault Sport Formula One Team“ vėliava.
Jos tikslas yra ne tik atiduoti pagarbą praeities sėkmei, bet ir atgaivinti daugybę „Renault“ projektų. Turtinga ir ilga „Renault“ istorija dabar tapo šiandieninės komandos įkvėpimu ir motyvacija.
