Rekrutai ir loterija

Anot virtualiosios parodos „Lietuvos vyrai prievartinėje SSRS kariuomenėje“ autorių, ši tema plačiai nenagrinėta istoriografijoje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso projekte, kurį apžiūrėti galima adresu https://virtualios-parodos.lt/kariuomene, pateikiama koncentruotos medžiagos apie tarnybos okupacinėje kariuomenėje teisines aplinkybes.

Plačiajai visuomenei menkai težinomus tarnybos užkulisius atskleidžia unikalios nuotraukos, suskaitmenintos dokumentų kopijos. Išdėstyta medžiaga suskirstyta į atskirus skyrius – gilinamasi į prievartinės tarnybos istoriją, teisinius aspektus, poveikį Lietuvos visuomenės socialinei raidai.

„Kiekviena šeima ar giminė dar yra išsaugojusi okupacijos, besitęsusios kone 50 metų, atmintį. Slegianti rekrutavimo SSRS kariuomenėje patirtis yra mūsų vyrų, tėvų ir senelių gyvenimo dalis. Būtina tai patirti, permąstyti, kad pajėgtume atsikratyti okupantų primestų vertinimo klišių, kad galėtume jaustis laisvi, gyventi laisvi savo Tėvynėje“, – sako projekto autoriai.

Parodos autoriai pasakoja apie ilgainiui susiformavusios prievolės tarnauti SSRS kariuomenėje aplinkybes ir kasdienybę.

Kaip primena parodos autoriai, SSRS kariuomenės tradicijų šaknys siekia carinės Rusijos laikus. 1795 m., po aneksijos, caro valdžia įvedė Lietuvoje katorgišką 25 metų (vėliau trumpesnę) rekrutų tarnybą. Kaimo ir miesto luomų rekrutų šeimoms tokia prievolė virto tikra tragedija. Rusijos caro kariuomenės tvarka pasižymėjo muštru, fizinių bausmių kareiviams taikymu. Snukių daužymas buvo įprastinė kareivių valdymo forma.

1874 m., panaikinus baudžiavą, įvesta visuotinė karo prievolė valdžios surašytiems Lietuvos vyrams traukti burtus, kam teks eiti į carinę kariuomenę, o kas liks atsargoje. Lietuvoje kasmet į rusų armiją paimdavo apie pusę šauktinių. Nuo tokios dalios vyrai bėgo, slapstėsi, emigravo. Istoriko Vytauto Steponaičio duomenimis, 1908 m. lietuviai užėmė antrą vietą (po žydų) tarp visų imperijos tautų šauktinių, neatvykusių į šaukimo punktus.

Po Vasario revoliucijos Rusijoje lietuvių kariai pradėjo telktis į lietuviškus pulkus, tikėdamiesi grįžti į Tėvynę. Po 1917 m. Spalio perversmo lietuviški daliniai buvo priversti išsiskirstyti, kai kurie lietuviai kariai buvo bolševikų nužudyti ar paimti į Raudonąją armiją. Parodos autoriai pasakoja apie Rusijoje likusių lietuvių vyrų likimą per vėliau ėjusius Pilietinį ir Antrąjį pasaulinį karus.

Alternatyva – miškas

Nauja prievartinės tarnybos banga Lietuvos vyrus užgriuvo 1944 m. vasarą prasidėjus antrajai šalies okupacijai ir paskelbus mobilizaciją. Parodoje detaliai aiškinama, kokius tarptautinius teisės aktus pažeidė Sovietų Sąjunga mobilizuodama okupuoto krašto piliečius. Kaip nurodo istorikas Juozapas Romualdas Bogušauskas, iki 1944 m. gruodžio lietuviai buvo siunčiami į vadinamąsias lietuviškąsias 16-ąją ir 50-ąją šaulių divizijas. Kas nenorėjo žūti ar išduoti nepriklausomos Lietuvos idealų, slapstėsi. Anot J. R. Bogušausko, 1945 m. sausio 1 d. nuo mobilizacijos slapstėsi 58 620 žmonių.

Nuotrauka iš parodos „Lietuvos vyrai prievartinėje SSRS kariuomenėje“.

„Vyrai, neužsiregistravę mobilizacijos punktuose ir surasti besislapstantys, dažnai buvo prilyginami partizanams ar kitiems pogrindžio dalyviams. Todėl su jais neretai buvo elgiamasi kaip su ginkluotojo pasipriešinimo kovotojais“, – straipsnyje „Komunistų partijos ideologinė apologetika slopinant lietuvių tautos pasipriešinimą (1944–1953 m.)“ teigia istorikas.

Jis mini oficialius duomenis: per visą mobilizacijos laikotarpį į Raudonąją armiją buvo paimti 108 378 žmonės, iš jų 82 tūkst. lietuvių. Kiek jų žuvo ar buvo sužeista kare, tiksliai nežinoma, tačiau duomenys apie žuvusių, dingusių karių ar karo invalidų šeimas leidžia spėti jų buvus apie 10 tūkst.

Pasibaigus karui, Rusijos valdžia paskelbė demobilizaciją ir iki 1950 m. lietuviai nebebuvo masiškai šaukiami į privalomą karinę tarnybą – bijota, kad jaunuoliai bėgs į miškus, taps partizanais. Paimti į armiją vyrai okupantams ypatingo pasitikėjimo nekėlė, todėl dauguma jų tapo badaujančių, apiplyšusių statybos batalionų, savo tvarka panašių į konclagerius, kareiviais. Parodoje detaliau pasakojama apie tai, kaip marionetinei valdžiai sekėsi vykdyti įsipareigojimus.

Poveikis visuomenei

Remdamiesi istorikų surinktais faktais ir tyrimais, parodos autoriai pasakoja apie ilgainiui susiformavusios prievolės tarnauti SSRS kariuomenėje aplinkybes ir kasdienybę. Atskleidžiamos priemonės, kaip lietuvius norėta prifarširuoti propaganda ir okupantams palankiais naratyvais.

Betvarkės, nestatutinių santykių lydimą tarnybą stengtasi pateikti kaip kiekvienam jaunuoliui privalomą vyriškumo mokyklą. Įvairios kariškos tradicijos, tęstinumą įgavęs primityvusis pseudomenas, virtęs šūsniais fotostudijose daromų portretų ir kopijuojamais paveikslėliais išmargintų albumų, tapo minkštosios galios priemonėmis, kuriomis kūrėsi romantizuotas tarnybos įvaizdis, o kariniai šablonai, leksika veržėsi ir į okupuotos visuomenės kasdienybę.

Pažeminimai, nehumaniškos buitinės sąlygos, nuolatinė baimės atmosfera transformavo ne vieno tautiečio sąmonę. Vieni – kaip kad 8-ąjį dešimtmetį tarnavęs Arvydas Rukšnaitis – kišeniniame kalendoriuje stropiai skaičiavo kiekvieną 349 tarnybos dieną. Kiti, rekrutuoti net ankstyvuoju okupacijos periodu, gimusieji dar laisvoje Lietuvoje, ėmė surusėti – net artimiesiems skirtose fotografijose į lietuviškus užrašus kaišiojo kirilicos raidžių.

„Badmiriavimas, prastas maistas vertė kareivius vogti, karinių invazijų metu plėšti gyventojus. Plito alkoholizmas ir narkomanija. Lietuvos vyrai iš tarnybos į namus kartais atsiveždavo kitataučių žmonų. Taip Lietuvoje plito svetima kultūra, nutautėjimas“, – pažymi parodos autoriai.

1853 m. kovo 19 d. sukilėliai užėmė vieną žymiausių Kinijos miestų – Nandzingą, kurį pervadino Tiandzingu (Dangiškąja sostine) ir paskelbė savo būsimos valstybės administraciniu centru.

Tų pačių metų gegužę Hongo pasekėjai surengė žygį į šiaurę, siekdami apgulti Pekiną, tačiau ši ekspedicija galiausiai patyrė nesėkmę.

Pasakojama, kad naujojoje Hongo sektantų įkurtoje valstybėje buvo įvestos griežtos, pačias slapčiausias vakcinacijos priešininkų ir gandrų žaginimo profesionalų vyriausybės šalininkų svajones reprezentuojančios taisyklės.

Naujoji valdžia uždraudė alkoholio ir opiumo vartojimą, azartinius lošimus, prostituciją, poligamiją (Kinijoje pasiturintys vyrai galėdavo sau leisti ne tik oficialią žmoną, bet ir mėgautis sugulovių paslaugomis), kontroversiškąją pėdų rišimo praktiką (tais laikais ne viena Kinijos moteris susiverždavo pėdas, mat šlubčiojimas stimuliuodavo kai kurių vyrų vaizduotę ir žadindavo jų seksualines mintis) bei paskelbė, kad nuo šiol visi žmonės, nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio ar lyties, bus lygūs.

Skirtingų lyčių žmonės buvo sulyginti, tačiau griežtai atskirti vieni nuo kitų (kai kas teigia, kad net susituokusios poros negalėjo užsiimti lytiniais santykiais). Bene pats įdomiausias naujosios valdžios žingsnis buvo privačios nuosavybės panaikinimas (visa žemė priklausė valstybei, kuri ją dalijo savo nuožiūra).

Tuo metu Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) tiesioji smegenų žarna peristaltikos (nevalingu lygiųjų raumenų susitraukinėjimo) būdu tebuvo išstūmusi pirmuosius komunistinės ideologijos ekskrementus.

Skaitytojai jau galėjo įvertinti jo ir Friedricho Engelso (1820–1895) sukurtą "Komunistų partijos manifestą" (Manifest der Kommunistischen Partei, 1848), tačiau tikimybė, kad Jėzaus Kristaus jaunesniuoju broliu pasiskelbęs Hongas ar kuris nors jo bendražygis gavo ir perskaitė šį vokiečių kalba išleistą sudėtingą ir nuobodų veikalą, yra labai menka.

Faktas, kad, K.H.Marxui tebebrandinant pagrindines komunizmo ideologijos dogmas, Kinijos žemėse jau kūrėsi SSRS pirmtake vadintina valstybė, verčia susimąstyti.

Atrodo, kad pats K.H.Marxas apie Hongo sektos sukilimą užsiminė kažin kuriame savo vėlesniame darbe, tačiau labai sunku pasakyti, ką jis apie juos kalbėjo. Vis dėlto faktas, kad, K.H.Marxui tebebrandinant pagrindines komunizmo ideologijos dogmas, Kinijos žemėse jau kūrėsi SSRS pirmtake vadintina valstybė, verčia susimąstyti.

Galbūt šis atvejis patvirtina antisemitinio pobūdžio teorijas, teigiančias, kad marksizmas ir judaizmas (krikščionybė) yra tiesiogiai susiję? O gal tai tėra paprasčiausias Kinijos Liaudies Respublikos ekspertų bandymas įrodyti, kad Kinijoje marksizmas egzistavo dar iki paties K.H.Marxo?

Marksistiniuose gyvulių ūkiuose visi padarai paprastai būna lygūs, tačiau kai kurie jų – lygesni (Hongo sektos įkurta valstybė netapo išimtimi). Sakoma, kad po Nandzingo užėmimo Hongas pasitraukė iš aktyvios politikos ir apsigyveno prabangioje rezidencijoje kartu su savo haremu. Jis veikiausiai linksmai leido laiką, kurdamas įstatymus, kol žemesniųjų luomų sektantai tęsė kovą su mandžiūrų Qing dinastijos šalininkais.

Pasakojama, kad kautynės dažniausiai būdavo nuožmios ir negailestingos. Abi kovojančios pusės dažniausiai negailėdavo nei savęs, nei priešininkų ir neretai griebdavosi praktikos, kuri šiais laikais veikiausiai būtų įvardyta genocidu.

Dėl sėkmingų ir nenusisekusių žygių naujosios valstybės bendruomenėje itin sparčiai išaugo vieno Hongo vadų Yango Xiuqingo (1821–1856) autoritetas. Kadaise jis buvo vargšas kūrikas, tačiau tapęs Hongo sektos nariu sugebėjo įtikinti kitus tikinčiuosius galįs pasiekti transą ir prabilti paties krikščionių Dievo Tėvo balsu.

Kovų metu jis įrodė esąs dar ir talentingas organizatorius bei gabus karo vadas. Jo reputacija vis labiau augo, o Dievo Tėvo balsas vis dažniau perduodavo Yangui palankesnes politines žinutes. Neatmetama prielaida, kad Yangas slapta gviešėsi sosto ir ruošėsi pašalinti Hongą, tad 1856 m. kūrikas ir jo šalininkai buvo nužudyti.

Vakariečių pozicija šių Kinijos imperijos neramumų atžvilgiu buvo dvilypė. Tų pačių 1856 m. rudenį tarp Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Jungtinių Valstijų ir Qing dinastijos valdomos Kinijos kilo antras opiumo prekybos sukeltas konfliktas.

Kinijos vidaus neramumai Vakarų valstybėms buvo naudingi. Privatūs asmenys pardavinėjo Hongo šalininkams ginklus, o pati sekta atstovavo Kinijos gyventojų savaip interpretuotam vakariečių tikėjimui – krikščionybei, tačiau britai, prancūzai ir amerikiečiai jau spėjo suleisti savo nagus į Šanchajų.

Hongo sukilėliai keletą kartų bandė užpulti šį prekybai svarbų miestą, tad kai kurie vakariečių karininkai parėmė Qing dinastijos siekį malšinti sukilimą.

Nors 1862–1863 m. Hongo sektos nariai vis dar buvo gana aršūs, Qing dinastijos šalininkai, vedami Zengo Guofano (1811–1872 m.) ir kitų vadų, padėjo Kinijos imperijos valdžiai atkurti tvarką ir atgauti prarastas teritorijas.

Šiuo metu niekas negali nurodyti tikslių jaunesniuoju Jėzaus Kristaus broliu apsiskelbusio Hongo mirties aplinkybių.

Vieni kalba apie sąmoningą savižudybę, kiti tvirtina, kad jis apsinuodijo laukiniais augalais (Qing pajėgoms apsupus Nandzingą, pradėjo trūkti maisto), tačiau beveik visi pritaria prielaidai, kad, vyriausybės žmonėms mieste skerdžiant sukilėlius, Hongas jau buvo palaidotas.

Kai kurie liežuvautojai netgi teigia, kad ant aplink Hongo kapą augusių medžių šakų it kalėdinės girliandos kabojusios jaunesniojo Jėzaus brolio sugulovės.

„Euro Weekly News“ rašo, kad SSRS pasai buvo dalis tariamo Rusijos plano sukurti okupacinę administraciją Kyjivo regione.

Visiems užsiregistravusiems gyventojams vietoje Ukrainos dokumentų būtų duodami SSRS pasai, bent iki tol, kol būtų išduoti oficialūs Rusijos Federacijos dokumentai.

Teiginius esą liudija Ukrainos saugumo tarnybos kontržvalgybos gauti duomenys – rasta buvusios SSRS pasų blankų slėptuvė.

Teigiama, kad šis dokumentas neteisėtas, nes jį priėmė ne konstitucinis organas ir juo buvo pažeisti kai kurių SSRS konstitucijos straipsnių reikalavimai. Esą, buvo pažeistas SSRS įstatymas dėl sąjunginės respublikos išstojimo iš SSRS klausimų sprendimo tvarkos, nes Lietuvos Respublika nesurengė referendumo dėl išstojimo iš SSRS ir nenustatė pereinamojo laikotarpio visiems ginčytiniems klausimams apsvarstyti. 

Lietuvos ekspertai sako, kad tai rodo Rusijos politikų impotenciją, bet profesorius Vytautas Landsbergis portalui 15min teigė, kad tai gali būti signalas, jog Rusija planuoja Lietuvos užpuolimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Net jei jis ir būtų priimtas, neturėtų jokios galios tarptautinės teisės požiūriu, kadangi valstybės pripažinimas yra neatšaukiamas.

„Matot, net jei jis ir būtų priimtas, neturėtų jokios galios tarptautinės teisės požiūriu, kadangi valstybės pripažinimas kaip toks yra neatšaukiamas. Kalbant apie motyvus, kuriuos jis nurodo, tai vėlgi, tarptautiniam teisės aktui tai yra nesvarbu, ką apie tai sako nebegaliojanti Sovietų Sąjungos konstitucija. Pabrėžčiau dar tokį vieną dalyką – Rusija yra Lietuvą pripažinusi netgi ne šito Sovietų Sąjungos valstybės tarybos nutarimo pagrindu, bet 1991-ųjų liepos 29-os dienos sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindu. Pirmasis straipsnis yra neriboto galiojimo, neatšaukiamas. Net jeigu sutartis būtų nutraukta Rusijos iniciatyva, kas techniškai įmanoma, tai tas pirmasis straipsnis liktų galioti“, – tvirtino buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas.

Ramina ir buvusio užsienio reikalų ministro pozicija.

„Čia yra visiška depresija politiniam elitui, kuris dar įsivaizduoja, kad diktuoja kažkokias sąlygas. Komentuoti tokių išpuolių nėra prasmės. Yra politikų, kurių vieta – zoologijos sode, o ne rimtoje politinėje scenoje, todėl apie juos kalbėti rimtai nematau prasmės“, – teigė buvęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Vis dėlto kokia apsunkusi turėtų būti žmogaus galva, kad ji tikrai trokštų vėl atsidurti pilkoje SSRS laikų tikrovėje? Kuo reikia maitintis, kad atsirastų tokia svajonė? Juk tokių svajotojų yra ne vienas ir ne du, bet daugybė. Virtuvėje šakute maigydami kotletą, jie paisto, kaip tada buvo gera gyventi, ir nesuvokia, kad iš tiesų kalba apie praeities nykumose dingusią savo jaunystę.

Tik kada anuomet buvo gyventi geriau: kai vodkos butelis kainavo 3,62 ar jau kai 4,12 rub.? O gal kai 5,3 rublio?

Menant bolševikmetį, išties yra ką prisiminti. SSRS buvo tokia atominė, galinga ir ginkluota, kad visi jos bijojo, o J.Gagarinas tapo pirmuoju komunistu, save ekshumavusiu kosmose. Tačiau tuo pat metu milijonai sovietinių piliečių toje svajonių šalyje dešimtmečius gyveno be tualetinio popieriaus. Tokia heroizmo kaina: žmogaus poreikiai – apskritas niekas, užtat ideologija yra viskas.

Iš tiesų, kokio nuokrypio turėjo būti gyvenimas sovietų valstybėje, kurioje patys tos sistemos kūrėjai buvo priversti vogti tualetinį popierių?

Tiesa, partijos komitetų išvietėse to popieriaus vis dėlto būdavo, todėl kai kurie komunarai ten reguliariai lankydavosi ir tyliai susirinkdavo tuos vienasluoksnio papiruso ritinėlius į portfelį. Šiandien tokie veikėjai kartais save vadina disidentais ir pasakoja, kaip įtemptos konspiracijos sąlygomis kovojo su tarybų valdžia.

Iš tiesų, kokio nuokrypio turėjo būti gyvenimas sovietų valstybėje, kurioje patys tos sistemos kūrėjai buvo priversti vogti tualetinį popierių?

Taigi šiandien tie, kurie vis dar kliedi apie už dyką gautą butą, raudonas vėliavas ir žigulinį alų po 33 kapeikas, turėtų suvokti, jog jei, neduok dieve, koks nors maniakas restauruotų SSRS, vėl tektų plėšyti "Komunistų partijos organo" prenumeratą ir, užuot garsiai paisčius savo tiesas, sėdėti sučiaupta srėbtuve.

P.S. Kas dar šiandien slypi anus laikus šlovinančių žmonių galvų stalčiukuose?

Pasakojama, kad šis plėšrūnas sirgęs kadaise plačiai paplitusia, bet dabar jau užmiršta ekstremistine raudonosios pasiutligės forma. Vieniši po Europą ar Vidurinius Rytus keliavę klajūnai teigė ne vieną naktį tolumoje girdėję skausmingą Iljičiumi Ramirezu Sanchezu (1949) praminto gyvūno staugimą, kuriame atsispindėdavo pačios intymiausios šio žinduolio svajonės.

Kaip ir dauguma bendraminčių, šakalas veikiausiai troško sugriauti kapitalizmu pravardžiuojamą laisvosios rinkos ekonomiką ir prisidėti prie komunistinės utopijos statybų, tačiau didžiąją jo energijos dalį pasiglemžė palestiniečiais vadinamų musulmonų kova su Izraeliu.

Teigiama, kad 1973–1974 m. žiemą Iljičius įsliūkino į Londone gyvenusio verslininko Josepho Edwardo Sieffo (1905–1982) namus ir bandė šį kompanijos "Marks & Spencer" atstovą mirtinai užgraužti, tačiau tolumoje netikėtai sugaudusios šungaudžių sirenos privertė šakalą sprukti.

Manoma, kad šakalas keletą metų palaikė gana artimus santykius su profesionaliu palestiniečių dresuotoju Wadie Haddadu (1927–1978), kuris, pasak į Didžiąją Britaniją pabėgusio SSRS valstybės saugumo komiteto archyvaro Vasilijaus Nikitičiaus Mitrochino (1922–2004), buvo dar ir to paties sovietų komiteto agentas, viršininkų pramintas Nacionalistu.

Pasakojama, kad kartu su W.Haddadu šakalas bandė organizuoti keletą teroro aktų, tačiau po politiškai nenusisekusio OPEC atstovų pagrobimo (1975 m. gruodžio 21–23 d.) dresuotojo ir gyvūno santykiai pašlijo. 1978 m. pavasarį W.Haddadas mirė Rytų Vokietijoje nuo leukemijos.

Dvasinio vadovo netekęs šakalas daugelį metų klajojo po pasaulį, tačiau galiausiai buvo sugautas Sudane ir išsiųstas į zoologijos sodą Prancūzijoje.

1974 m. Jungtinės Tautos pripažino ekstremistinę Palestinos išsivadavimo organizaciją oficialia palestiniečių atstove ir suteikė jai stebėtojos statusą. Nepraėjus nė metams, buvo žengta dar toliau. 1975 m. lapkričio 10 d. Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją 3379, kuria buvo įtvirtinta nuostata, jog sionizmas yra rasizmo ir rasinės diskriminacijos atmaina.

Už šią iniciatyvą daugiausia balsavo musulmoniškų (Afganistanas, Saudo Arabija, Libija), Lotynų Amerikos (Meksika, Brazilija), juodosios Afrikos (Nigeris, Uganda, Ruanda, Tanzanija) ir komunistinių valstybių (SSRS, Kuba, Rytų Vokietija, Kinija, Jugoslavija) atstovai.

"Simboliška, kad šie ginčai, galintys tapti lūžio tašku Jungtinių Tautų ateičiai ir lemiamu tolesnio šios organizacijos gyvavimo veiksniu, užvirė būtent lapkričio 10 d. Ši diena prieš trisdešimt septynerius metus buvo įrašyta į istoriją kaip Kristallnacht, Krištolinė naktis", – pastebėjo būsimasis Izraelio prezidentas Chaimas Herzogas (1918–1997), tuo metu atstovavęs žydų valstybei Jungtinėse Tautose.

Kai kas šį Jungtinių Tautų meilės protrūkį palestiniečiams yra linkęs sieti su ketvirtuoju generaliniu sekretoriumi Kurtu Josefu Waldheimu (1918–2007), kuris Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1945) tarnavo Vermachte, tačiau į Jungtines Valstijas pabėgęs komunistinės Rumunijos žvalgybos karininkas Ionas Mihai‘us Pacepa (1928–2021) savo knygoje "Dezinformacija" (2013) pateikė kiek kitokią versiją.

Anot jo, šios rezoliucijos, kuri oficialiai buvo pristatyta kaip arabų iniciatyva, projektą iš tikrųjų parengė Maskva. Tarsi to dar būtų negana, KGB darbuotojai Jungtinių Tautų būstinės apylinkėse tais metais išplatino šimtus pašaipaus pobūdžio antiamerikietiškų ir antisemitinių iliustracijų, mat, anot Jurijaus Andropovo (1914–1984), komiški paveikslėliai trečiojo pasaulio atstovus veikia labiau nei dokumentinė, faktais grįsta medžiaga.

"Per tuos metus, kai buvau sovietų bloko žvalgybos bendrijos viršūnėje, supratau, kad simbolinė prasmė yra labai svarbi žinia "pašvęstiesiems". Kremlius visada buvo linkęs į simbolizmą – dar vieną emocijas veikiantį ginklą, meistriškai įvaldytą Rusijos carų ir jų įpėdinių komunistų", – samprotavo I.M.Pacepa.

1976 m. birželio 27 d. "Air France" kompanijos lėktuvą, padedami dviejų palestiniečių, užgrobė "Revoliucinių ląstelių" (Revolutionäre Zellen) organizacijai priklausantys kairieji vokiečių teroristai Wilfriedas Bonifatius Böse (1949–1976) ir Brigitte Kuhlmann (1947–1976).

Iš pradžių pagrobėjų užvaldytas lėktuvas kartu su įkaitais nusileido Libijos mieste Bengazyje, tačiau teroristams pulkininkų pulkininko Muammaro Muhammado Abu Minyaro al-Gaddafio (1942–2011) karalystė veikiausiai nepaliko įspūdžio, tad galiausiai nuspręsta skristi į žmogėdros įvaizdį puoselėjančio Idi Amino (1925–2003) valdomą Ugandos miestą Entebę.

Teigiama, kad Ugandos despotas šiltai sutiko lėktuvo pagrobėjus ir net pats juos asmeniškai pasveikino. Patikimų paaiškinimų, leidžiančių racionaliai pagrįsti Idi Amino džiaugsmą, beveik nėra. Galima tik kelti prielaidą, kad Ugandos diktatorius tikėjosi iš įkaitų krizės išpešti politinės naudos, susikurti naują diskusiją skatinančio tarpininko įvaizdį ir savo trofėjų kolekciją papildyti Nobelio taikos premija.

Pagrobėjams įsikūrus Entebėje, žydų tautybės žmonės buvo atskirti nuo kitų įkaitų. Vėliau pasakota, kad vienas pagrobtųjų teroristui Wilfriedui parodė ant kūno ištatuiruotą skaičių kombinaciją, liudijusią apie žmogaus patirtą nacionalsocialistinės Vokietijos koncentracijos stovyklų siaubą.

Į šį gestą Wilfriedas atsakė Nobelio medicinos premijos verta sentencija: "Aš nesu nacis. Aš – idealistas."

1976 m. liepos 4 d. Entebėje įkalintus įkaitus išvadavo Izraelio gynybos pajėgų kariai, kurie į Ugandos teritoriją pateko negavę asmeniško Idi Amino leidimo. Sužinojęs apie sėkmingą Izraelio operaciją, Idi Aminas taip nusiminė, kad po poros metų pradėjo kariauti su kaimynine Tanzanija.

Gyvenimu vadinamo žaidimo taisykles į naują lygį perkeliančių momentų jis paprasčiausiai nepastebi arba, vangiai suvokdamas jų svarbą, greitai užmiršta.

Kadaise žmonės itin sureikšmino vadinamąjį Arabų pavasarį, "WikiLeaks" nutekintus duomenis ir "Okupuok Volstrytą" (Occupy Wall Street) piketus. Vėliau itin daug buvo tikimasi iš Donaldo Johno Trumpo (1946), kurį JAV politinė sistema prarijo, suvirškino ir išstūmė pro kitą galą, bei išstojimą iš ES skelbiančio britų referendumo.

Šiuo metu itin dideli lūkesčiai siejami su Greta Thunberg (2003), seksualinėmis mažumomis, abortų reikalaujančiomis Argentinos moterimis ir vakcinacijos bijančiais gibonais, tačiau tik nedaugelis "Facebook" ekspertų prisimena lemtingus 1956-uosius. Metus, kai geopolitiniai vėjai iš tiesų pertvarkė pasaulį.

Viskas prasidėjo 1952 m. liepos 23 d., kai maištaujantys egiptiečių karininkai nusprendė nuversti paskutinį šios valstybės monarchą, jo didenybę Viešpaties malonėje Egipto ir Sudano valdovą Faruką I (1920–1965). Manoma, kad prie monarchijos žlugimo itin prisidėjo egiptiečių jaučiamos nuoskaudos dėl pažeminimo, patirto 1948 m. kare su Izraeliu.

Kartu su senojo monarcho nuvertimu Egipto politinėje padangėje sužibo naujojo autoritarinio drakono Gamalio Abdel Nassero Husseino (1918–1970) žvaigždė, kuri spindėjo iki pat politiko mirties. Teigiama, kad naujoji valdžia pradėjo itin spartų Egipto modernizavimą, pasitelkdama reformas ir projektus, kuriuose arabiško nacionalizmo elementai susipynė su Rytų Europos socializmo tvaiku.

Dėl to esą gerėjo paprastų egiptiečių gyvenimo kokybė, o Vakarų Europos valstybių (pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos) įtaka Egipte sumenko. 1955 m. Egiptas užmezgė ginklų prekybos ir mainų ryšius su Sovietų Sąjunga bei Čekoslovakija. 1956 m. sausio 1 d. Sudanas taikiai atsiskyrė nuo Egipto ir tapo nepriklausoma savarankiška valstybe.

1956 m. vasario 25 d. XX Komunistų partijos suvažiavime kilmingos baudžiauninkų giminės palikuonis, SSRS lyderis Nikita Sergejevičius Chruščiovas (1894–1971), šokiravo susirinkusius delegatus, atskleisdamas tikrąjį Josifo Stalino (1878–1953) veidą.

Iki vasario 25 d. daugelis SSRS piliečių tikėjo gyvenantys pasakų krašte, kuriame auga medaus ir duonos medžiai bei teka pieno upės. Kiekvienam partijos nariui užtekdavo nusimauti kelnes, pritūpti ir jam pro kitą galą imdavo byrėti auksiniai rubliai. Visi šie stebuklai vykę vien Josifo dėka. Dabar komunistai sužinojo, kad jų valstybėje siautė partijos valymai, parodomieji teismai, masinės deportacijos ir neteisėtos egzekucijos, o pats Josifas buvo brutalios didybės manijos apsėstas paranoikas.

Nikita vis kalbėjo ir kalbėjo, kukliai nutylėdamas savo tiesioginį dalyvavimą stalinistinės epochos nusikaltimuose ir aistringą lindimą Josifo išangėn, o klausytojai tik aikčiojo, dejavo ir alpo. Sakoma, kad kai kurie vėliau net nusižudė. Tarsi to būtų negana, Nikita iškėlė teoriją, kad pats Vladimiras Iljičius (1870–1924) kadaise prieš pat savo mirtį suvokęs despotišką Josifo prigimtį ir įspėjęs partijos bičiulius, bet niekas jo tada neklausė.

Greitai slaptoji Nikitos kalba tapo pačia opiausia tema abiejose geležinės uždangos pusėse. Visi apie ją kalbėjo, nors niekas nebuvo nei matęs, nei skaitęs. Galiausiai 1956 m. birželį "slaptą" Nikitos pranešimą išleido "The New York Times". Egzistuoja kelios versijos, aiškinančios pranešimo kelią nuo XX suvažiavimo tribūnos iki "The New York Times" redakcijos.

Viena versija teigia, kad leidinys kalbos kopiją gavo iš CŽV, o šie – iš Izraelio tarnybos "Mossad". Tikima, kad pats Davidas Ben-Gurionas (1886–1973) perskaitė Nikitos kalbą ir pareiškė savąją nuomonę. Anot liežuvautojų, Izraelio ministras pirmininkas tvirtinęs, kad tai – istorinės svarbos artefaktas, beveik įrodantis, kad Rusija ateityje gali tapti demokratiška valstybe.

1956 m. liepos 19 d. JAV valdžia pareiškė neteiksianti finansinės paramos Egipto Asuano užtvankos statybos projektui. Po septynių dienų G.A.Nasseras paskelbė apie Viduržemio ir Raudonąją jūras jungiančio, britų ir prancūzų akcininkų tebevaldyto Sueco kanalo nacionalizaciją.

To paties mėnesio 28-ąją Didžiosios Britanijos vyriausybė, vadovaujama Roberto Anthony Edeno (1897–1977), įšaldė britų bankuose laikomą Egipto turtą. Kol komunistinę Rytų Europą tebedrebino Vengrijos sukilimas, įtaką Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose išsaugoti siekę britai ir prancūzai Sueco kanalo kontrolę nusprendė atgauti jėga.

Savo pusėn jie sugebėjo patraukti ir jauną, bet jau stiprią, kaimynų musulmonų neapykantą užsitraukti spėjusią žydų valstybę. 1956 m. spalio 29 d. Izraelio pajėgos įsiveržė į Egiptą per Sinajaus pusiasalį. Lapkričio 5 d. britų parašiutininkai nusileido Egipto žemėje. Prasidėjo kova.

Didieji taikdariai, demokratai ir reformatoriai sovietai švaistėsi grasinimais stoti Egipto pusėn ir net pradėti raketų atakas prieš Didžiąją Britaniją, Prancūziją bei Izraelį. Politiniuose ir diplomatiniuose kloduose nuvilnijo baimės dėl branduolinių galvučių naudojimo ir Trečiojo pasaulinio karo virpesiai, tad netgi JAV valdžia pradėjo grasinti savo sąjungininkams britams finansinėmis represijomis.

Galų gale ugnis buvo nutraukta, britai ir prancūzai pasitraukė, o lengviau atsikvėpę SSRS nomenklatūrininkai galėjo ramiai nuslopinti neramumus Vengrijoje.

Izraelio reikšmė išaugo, o daugelį dešimtmečių geopolitikoje dominavusios Prancūzija ir Didžioji Britanija buvo nustumtos į antrą planą. Politiniame teatre jas pakeitė Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga.

Tad vėl iškilo paminklo nukėlimo klausimas, vėl pasigirdo raginimai „nepainioti meno su politika“, tai yra – cukrinių avinėlių su J.Stalino saule, nors juos itin talentingai sulipdė P.Cvirka.

O buvo taip. Kaip tik šiandien, lygiai prieš 81 metus, prasidėjo ypatingoji Liaudies Seimo sesija, paskelbusi Lietuvą sovietine respublika.

Šito Liaudies Seimo prezidiumo antruoju sekretoriumi tapo rašytojas P.Cvirka.

Jis kartu su kitais keturiais prezidiumo nariais pasirašė keturias deklaracijas, panaikinusias konstitucinę šalies santvarką Lietuvoje ir paskelbusią Lietuvos įstojimą į SSRS.

„Cukriniai avinėliai“, „Vaikų karas“ ar „Žemė maitintoja“, kaip bežiūrėsi, neatsveria šitos solidžios sovietinės veiklos, nors P.Cvirkos palikuonys su tuo ir nenori sutikti.

Jis buvo paskirtas dvidešimties asmenų įgaliotosios komisijos, Maskvoje paprašiusios priimti Lietuvą į SSRS sudėtį, nariu (čia tas J.Stalino saulės parvežimo į Lietuvą epizodas).

Jis LKP CK pateikė pareiškimą „Dėl Lietuvių rašytojų draugijos reorganizavimo sovietiniais pagrindais“ ir buvo paskirtas tos sąjungos vadovu.

Jis balsavo už naujos, sovietinio pavyzdžio LSSR Konstitucijos priėmimą, o jos pagrindu – LSSR Liaudies Seimo transformavimą į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.

Jis buvo vienbalsiai išrinktas tos tarybos Prezidiumo nariu ir kartu su kitais priiminėjo sprendimus, sukėlusius itin žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui.

„Cukriniai avinėliai“, „Vaikų karas“ ar „Žemė maitintoja“, kaip bežiūrėsi, neatsveria šitos solidžios sovietinės veiklos, nors P.Cvirkos palikuonys su tuo ir nenori sutikti.

Beje, J.Stalinas jaunystėje irgi buvo poetas, rašė nelėkštus eilėraščius, ir jo anūkai lig šiol negali pripažinti, kad jų senelis buvo galvažudys, kriminalinis bei politinis nusikaltėlis.

Tiesa, Rusijoje jau kur ne kur vėl ima dygti jo paminklai.

Maistas buvo pakenčiamas, keliaujantys žmonės galėjo mėgautis šokių ir koncertų vakarais bei religinėmis apeigomis, o nemalonius sentimentus keliantis Adolfo Hitlerio (1889–1945) biustas buvo uždengtas staltiese.

Gegužės 27 d. laivas atplaukė į Kubą. Salos valdžia atsisakė priimti keleivius ir tik po penkių dienų sutiko įsileisti 28 žmones.

Supratęs, kad reikalas bergždžias, laivo vadas nusprendė pabandyti laimę Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje, tačiau ir ten jis nieko nepešė.

Galiausiai "MS St. Louis" teko apsisukti ir grįžti į Europą. Kelionės sąlygos prastėjo, kapitono nuotaika gedo, tačiau jis atsisakė grąžinti laivą į Hamburgą kartu su keleiviais.

Birželio 17 d. "MS St. Louis" atvyko į Antverpeno uostą Belgijoje. Vieniems klajūnams prieglobstį suteikė Didžioji Britanija, kitiems – Prancūzija, Olandija ir Belgija.

1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Trečiojo reicho atstovai sudarė Joachimo von Ribbentropo (1893–1946) ir Viačeslavo Molotovo (1890–1986) paktą, kuriuo buvo pasidalytos Lenkija ir Baltijos valstybės.

Sovietų Sąjungai taip pat atiteko kai kurios Rumunijos sritys, o su Suomija komunistams leista elgtis savo nuožiūra. Šio pakto įgyvendinimas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkai iš paskutiniųjų priešinosi naciams, tačiau to paties mėnesio 17 d. Lenkija iš rytų netikėtai buvo užpulta Sovietų Sąjungos.

Po sėkmingos okupacijos Vokietijos užimtų Lenkijos žemių valdytoju buvo paskirtas Hansas Michaelis Frankas (1900–1946).

1939 m. spalio 8 d. Petrakavo mieste buvo įsteigtas vienas pirmųjų getų, turėjusių izoliuoti žydų tautybės žmones nuo likusių gyventojų. Po daugiau nei metų Lenkiją kontroliuojanti Vokietijos nacionalsocialistų valdžia įsteigė vieną didžiausių getų sostinėje Varšuvoje.

Gyvenimo sąlygos getuose būdavo siaubingos. Vyravo skurdas, maisto ir higienos stoka, o daugelis žmonių gyveno mažoje teritorijoje susispraudę vieni šalia kitų. Dėl šių veiksnių getuose neretai kildavo įvairių epidemijų protrūkiai.

Išeiti žydams iš izoliuotos zonos buvo draudžiama, o kitų tautybių civiliai negalėjo į geto teritoriją įžengti, tačiau nelegalūs ryšiai tarp pasaulių vis dėlto buvo užmegzti. Palaikyti tvarką getuose naciams padėjo atstovų tarybos (Judenrat) ir jų paskirtos žydų policininkų pajėgos.

1940 m. pavasarį nacionalsocialistų kariaunos pradėjo nuožmų turą po Vakarų Europos šalis. Jie greitai užėmė Daniją, Norvegiją, Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Liuksemburgą.

1941 m. sausį, fašistų valdomoje Italijoje gyvenęs amerikietis, poetas Ezra Westonas Loomis Poundas (1885–1972) pradėjo savo radijo laidų ciklą, trukusį iki pat 1945 m. kovo.

Šiose Didžiosios Britanijos, Centrinės Europos ir JAV klausytojams pasiekiamose laidose pripažintas poetas keikė nacizmui besipriešinančius Vakarų politikus ir žydų tautą bei šlovino A.Hitlerio režimą.

1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija išdavė savo bičiulius sovietus. Trečiajam reichui vis labiau skverbiantis į SSRS pavergtas žemes, radikalesnė darėsi ir nacių politika žydų atžvilgiu.

1941 m. vasarą bolševikų represijų ir teroro nustekentas Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemes sukrėtė dar viena smurto orgija.

Masiniuose šaudymuose, pogromuose ir žydų turto grobstyme noriai dalyvaudavo ne tik SS nariai, bet ir vietos kolaborantai, kurių atsirasdavo kiekviename vokiečių užkariautame krašte.

Itin didelio masto nacių organizuotas žydų šaudymas įvyko 1941 m. rugsėjo 29–30 d. Ukrainoje, Babij Jaro vietovėje, netoli Kijevo. Vos per porą dienų natūrali gamtos suformuota dauba tapo milžinišku kapu, savo guolyje priglaudusiu beveik 34 tūkst. žmonių.

Tų pačių metų rudens ir žiemos mėnesiais Lenkijos žemėse pradėta itin aktyviai steigti masinio naikinimo stovyklas. Juose šaudymą greitai pakeitė nuodijimas "Ciklono B" (cianido vandeniliu) dujomis.

Europos tautoms klimpstant į despotizmo ir smurto liūną, Jungtinėse Valstijose siaučiančio "Pirmiausia Amerika" (America First) pacifistinio judėjimo veidas Charlesas Augustusas Lindberghas (1902–1974) siekė įtikinti amerikiečius, kad jie privalo atsiriboti nuo Senąjį žemyną krečiančių negandų.

1941 m. rugsėjo 11 d. sakydamas kalbą Ajovos valstijos sostinėje Di Moine, Atlantą be sustojimo perskridęs (1927) aviatorius pareiškė, kad labiausiai JAV dalyvavimu kare yra suinteresuoti žydai, britai ir Franklino Delano Roosevelto (1882–1945) administracija. Jis taip pat pabrėžė, kad JAV atsiribojimui nuo Europos itin didelę grėsmę kelia žydų įtaka Jungtinių Valstijų kinui, radijui, spaudai ir vyriausybei, tačiau pati aviatoriaus retorika buvo gana atsargi, it gibonų (Hylobatidae) jauniklio hemorojų gydančio veterinaro.

1942 m. sausio 20 d. aukšto rango nacių pareigūnai susirinko į Berlyno priemiestį Vanzę, kad aptartų Trečiojo reicho valdžiai vis daugiau nerimo keliantį žydų tautos klausimą. Konferencijos metu nuspręsta, kad vienintelis pozityvus žydų klausimo sprendimas yra absoliutus semitų tautos sunaikinimas.

1942 m. vasarą, konferencijai dirigavusį Trečiojo reicho slaptųjų tarnybų vadovą Reinhardą Tristaną Eugeną Heydrichą (1904–1942) užpuolė ir mirtinai sužalojo du iš Didžiosios Britanijos atvykę čekoslovakų diversantai.

"Jis mėgdavo pjudyti vienus su kitais, kai, išgavęs priesaiką laikytis griežto slaptumo, teikdavo kompromituojančias žinias apie konkurentą, o mainais už tai gaudavo dar daugiau žalos galinčios padaryti informacijos. R.Heydrichas faktiškai buvo tikrasis Trečiojo reicho marionečių teatro režisierius", – po karo išleistuose memuaruose milijonus pražudžiusį savo viršininką šiltai prisiminė Walteris Friedrichas Schellenbergas (1910–1952).

Ekspertai vėliau ištyrė, kad bent 254 žmonės, plaukę laivu "MS St. Louis", mirė per nacių organizuotas žudynes.

Tiesa, fantazijos tuose užsienio reikaluose galėtų būti daugiau, bet, kaip sakoma, dar ne vakaras – visada galima nukakti pas senelį, kuris mielai patars, kaip siutinti diktatorius užsienyje.

Prieš 31 metus, iškart po Kovo 11-osios, profesorius oficialiu raštu kreipėsi į M.Gorbačiovą, pavadindamas šį "jūsų prakilnybe". Kadangi nei ponų, nei "prakilnybių" apskurusioje darbininkų ir valstiečių šalyje nebuvo, vien tik draugai (drg.), SSRS prezidentą dėl šio įmantraus kreipinio ištiko isterijos priepuolis.

Tuomet ir paaiškėjo, kad V.Landsbergis yra didis fantazijų asas, mokantis nuotoliniu būdu sukelti alergiją bet kuriam blogio imperijos kanopiniam.

Išgrūsti lauk daugumą Baltarusijos SSR ambasados diplomatų – primityvu, kaip kasytis kūno slėpinius atsuktuvu. Gal geriau reikėjo grūsti atgal ne konsulus, o tuos perbėgėlius, kurie formaliai yra nusikaltėliai.

Štai ir dabar šią patirtį būtų galima panaudoti. Išgrūsti lauk daugumą Baltarusijos SSR ambasados diplomatų – primityvu, kaip kasytis kūno slėpinius atsuktuvu. Gal geriau reikėjo grūsti atgal ne konsulus, o tuos perbėgėlius, kurie formaliai yra nusikaltėliai. Na, čia tikrai reikėjo daugiau išmonės, būdingos seneliui. Nes su kuo dabar šnekėti apie reikalus, kad ir kokie nemalonūs jie būtų?

O buvo galima pasiūlyti drg. A.Lukašenkai geriausių mūsų psichiatrų pagalbą čia pat, negalios vietoje. Arba Lietuvoje: "Sveikas atvykęs į Žiegždrius, Vasia Trubačiovai! Tabletės pas mus niekada nesibaigia."

Galima buvo ir oficialiai paakinti režimą pasidalyti kalėjimų našta – siūlyti perimti iš bausmių vykdymo įstaigų visus ten uždarytus politinius kalinius. Gi, kaip sako pats pacientas, "Baltarusija – ne pamazgų duobė".

Bet geriausia, aišku, būtų buvę teikti humanitarinę pagalbą A.Lukašenkos chuntai, pavyzdžiui, išsiunčiant keletą vagonų lietuvių literatūros vadovėlių. Apsišviestų nemokyti diktatūros organizmai, gal, kaip sakoma, tamsumas prasišalintų iš medinių jų galvų ir perspektyvose išvystų spalvotą liberalijos aušrinę.

Tiek to, ar taip galėjo būti, dar nesužinosime. Nes didžiajai politikai vis stinga fantazijos.