Kitose Menų akademijos ekspozicijų erdvėse žiūrovai galės pamatyti S.Eidrigevičiaus kurtų ekslibrisų, atvirukų. Parodą papildo eksponuojami dailininko sukurtos poemos „Giedanti gaidžio galva“ tekstai.

Penki kūrybos dešimtmečiai

„S.Eidrigevičius – žmogus fontanas, trykštantis idėjomis. Jaučiuosi praturtėjusi, pažinusi jį ir labai dėkinga menininkui už bendradarbiavimą rengiant šią retrospektyvinę parodą, kuri pažymi penkis aktyvius dailininko kūrybos dešimtmečius. Seniausias joje eksponuojamas kūrinys, sukurtas 1973 m., naujausias – 2021 m.“, – pažymi parodos kuratorė, Menų akademijos vadovė dr. Inga Valentinienė.

Už parodos eksponatus Menų akademija dėkinga „ArtVilnius“ vadovei Dianai Stomienei ir mugės organizatoriams – Lietuvos meno galerininkų asociacijai, dr. Arūnui Astramskui, laikinai einančiam kuriamo S.Eidrigevičiaus menų centro direktoriaus pareigas, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės–Bitės viešajai bibliotekai.

Į susitikimą „Pelėdų kalno“ galerijoje atėję S.Eidrigevičiaus draugai, pažįstami, kūrybos gerbėjai tapo liudininkais, kaip buvusi alma mater pagerbė vieną garsiausių mūsų šalies menininkų, kurio kūryba įvertinta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija, ordinu „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Komandoro kryžiumi.

Pradžia: šiandien pasauliniame meno vandenyne plaukiojančio S.Eidrigevičiaus kūrybos kelias prasidėjo nuo Pelėdų kalno. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Sveikindama menininką I.Valentinienė įteikė jam unikalią dovaną – odos menininkės Ramutės Toliušytės sukurtą vienetinę eskizų knygą, kurios viršelį puošia S.Eidrigevičiaus pastelės „Vandens Lelija“ kopija.

Dailininkui, kaip meno mokyklos, išdidžiai stovinčios aukščiausioje Kauno miesto vietoje – ant Pelėdų kalno, absolventui, taip pat įteiktas Menų akademijos simbolis – pelėdžiukas. Už palaikymą organizuojant Kauno meno mokyklos 100-mečiui skirtas parodas, pelėdžiukas įteiktas ir buvusiam Kauno kolegijos direktoriui dr. Mindaugui Misiūnui.

Platus kūrybos horizontas

Susitikimo metu, pokalbyje, kurį moderavo I.Valentinienė, S.Eidrigevičius pasidalijo mintimis apie rašymą, kuris yra labai svarbi jo saviraiškos dalis.

„Mėgstu dalytis tuo, ką matau. Todėl ir rašau“, – sakė dailininkas ir prisiminė, kad pirmoji jo publikacija buvo išspausdinta lenkiškame žurnale, vėliau tekstus publikavo Lietuvoje leidžiamas dienraštis, o ilgiausiai, net kelis dešimtmečius, trunka S.Eidrigevičiaus ir žurnalo „Kultūros barai“ draugystė.

„Tai, ką rašau, yra autentiška. Tekstuose išlieju ne tik tai, ką jaučiu, įdedu ir fantazijos. Rašymas suteikia formą tiems dalykams, kurių nupiešti negaliu“, – atviravo dailininkas, kuriam istorijų pasakojimas yra atskira meno forma.

Buvo metai, skirti iliustracijoms, buvo metai, skirti grafikos miniatiūroms, buvo metai, skirti fotografijai. Dabar juos skiriu pastelėms.

S.Eidrigevičius prisiminė ir kompozitorių Bronių Kutavičių, sukūrusį „Aštuonias Stasio Miniatiūras“, kurios, demonstruojamos virš įėjimo į „Pelėdų kalno“ galeriją kabančiame ekrane, užpildo Menų akademijos erdves muzika. „Su B.Kutavičiumi susipažinau Panevėžyje. Jo kūrybos fragmentus norėjau panaudoti savo spektaklyje „Baltas briedis“. Taip užsimezgė mūsų draugystė. Dovanojau jam vieną savo miniatiūrą, kuri tapo įkvėpimu „Aštuonioms Stasio Miniatiūroms“, kūriniams, skambėjusiems netgi Tokijo operoje, ant scenos demonstruojant 1975 m. sukurtus darbus“, – pasakojo dailininkas ir poetiškai pridūrė, kad muzika jam yra tai, ką sunku apibūdinti žodžiais, ji sklando ore.

Pradžia: šiandien pasauliniame meno vandenyne plaukiojančio S.Eidrigevičiaus kūrybos kelias prasidėjo nuo Pelėdų kalno. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Kalbėdamas apie savo kūrybos, kurioje ir pastelės, ir grafika, fotografija, skulptūros, instaliacijos, performansai, platumą menininkas sakė nenorintis ir negalintis išskirti, kuris žanras jam artimiausias. „Buvo metai, skirti iliustracijoms, buvo metai, skirti grafikos miniatiūroms, buvo metai, skirti fotografijai. Dabar juos skiriu pastelėms“, – sakė dailininkas.

S.Eidrigevičius vaikščiojo prisiminimų takais ir pasakojo apie tai, koks buvo jo kelias į tuometį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (dabar Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademija). „Literatų būrelis, spektakliai, išvykos, šventės, atvykus mokytis į technikumą man, iki tol gyvenusiam kaime, buvo nauja. Bet aš jau tada turėjau tikslą iškeliauti į platųjį pasaulį“, – pabrėžė menininkas.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje S.Žuko technikumą baigęs menininkas vėliau studijavo tuomečiame Lietuvos dailės institute. Nuo 1980 m. jis gyvena Lenkijoje.

Pradžia: šiandien pasauliniame meno vandenyne plaukiojančio S.Eidrigevičiaus kūrybos kelias prasidėjo nuo Pelėdų kalno. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Nepaliekantis abejingų

Tikslas buvo pasiektas – daugybė aukščiausių tarptautinių apdovanojimų, Japonijos Otaru mieste veikiantis dailininko muziejus „Hiroko Mori & Stasys Museum“, Latvijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Japonijoje JAV, Meksikoje ir kitose šalyse surengtos parodos.

„Šventė yra matyti S.Eidrigevičių, malonumas – mėgautis jo kūryba, kuri, nesvarbu kokioje pasaulio šalyje būtų eksponuojama, žiūrovų nepalieka abejingų“, – apie žemietį sakė Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas.

Architektas Audrys Karalius S.Eidrigevičių vadino stipriausiu nacionaliniu prekės ženklu, kuris priklauso tai pačiai gretai kaip ir rašytojas Sigitas Geda, kompozitorius Bronius Kutavičius, kurie "nedarė meno, o kūrė taip, kaip kvėpavo“.

Susitikimą S.Eidrigevičius baigė uždainuodamas lietuvių liaudies dainą „Saulutė teka rytuose“ ir paragindamas prisijungti susirinkusius svečius. „Lietuvių kalbos skambesys ir melodingumas užsieniečiams yra labai paslaptingi. Kaip ir juodos duonos skonis“, – sakė S.Eidrigevičius, kurio meilė Lietuvai tokia pat gili kaip ir jo kūryba.

Kaip antradienį informavo savivaldybė, menininkas multifunkcionalistas tai patvirtino kultūros ministerijai ir Panevėžio miesto savivaldybei skirtame rašte, taip išsklaidydamas abejones dėl projekto sąlygų įgyvendinimo ir galimybės panaudoti projektui 3 mln. eurų europinės paramos.

„Neabejoju, kad abipusis nuoširdus bendravimas dovanos mūsų kraštui neįkainojamos meninės vertės kultūros objektą – Stasio Eidrigevičiaus menų centrą“, – savivaldybės pranešime cituojamas S. Eidrigevičius.

S. Eidrigevičiaus kūrybos eksponavimas – tai svarbiausia menų centro veikla. Taip pat čia bus eksponuojami ir įvairių autorių kuriamo šiuolaikinio meno kūriniai, kaupiamos meno kūrinių kolekcijos, vykdomos įvairios menų edukacijos ir rodomas nekomercinis kinas.

Pasak savivaldybės, kultūros ekspertų darbo grupės posėdyje laikinai Stasio Eidrigevičiaus menų cento (SEMC) direktoriaus pareigas einantis Arūnas Astramskas pristatė menų centro viziją, misiją, numatomas veiklos kryptis ir artimiausius uždavinius.

Anot jo, bus siekiama, kad centras, eksponuodamas S. Eidrigevičiaus kūrybą, pasaulio meno paveldą bei įvairių žanrų šiandienos kūrėjų darbus, didins Panevėžio patrauklumą, taip pat bus siekiama „diegti kūrybines inovacijas, ugdyti kūrybiškumą, bendruomeniškumą bei socialinį solidarumą bendruomenės tarpe“.

„S. Eidrigevičiaus kūrybos eksponavimas – tai svarbiausia menų centro veikla. Taip pat čia bus eksponuojami ir įvairių autorių kuriamo šiuolaikinio meno kūriniai, kaupiamos meno kūrinių kolekcijos, vykdomos įvairios menų edukacijos ir rodomas nekomercinis kinas“, – pabrėžė A. Astramskas.

Savivaldybė, iki šiol neturėjusi aiškaus atsakymo iš menininko, vis dar susiduria su aktyviu visuomenininkų priešinimusi naujo menų centro projektui, kurį ketinama statyti nugriovus „Garso“ kino teatro pastatą – šis centras iki šiol Panevėžyje vienintelis rodė nekomercinį kiną.

Savivaldybė savo ruožtu pabrėžia, kad nekomercinis kinas bus „labai svarbi menų centro veiklos dalis“ ir tai yra įtvirtinta dokumentuose – projekto pirmąjame statybų etape numatyta įrengti atskirą nuo pagrindinio pastato nekomercinio kino salę, taip pat ketinama toliau tęsti kino centro „Garsas“ vykdomas edukacijas.

„Norime pabrėžti, kad nekomercinis kinas niekur nedingsta – jo rodymui bus įrengta specialiai tam pritaikyta kino salė, kurioje vienu metu arthauzinius filmus galės stebėti apie 80 žiūrovų. Atsižvelgiant į iki šiol fiksuotą nekomercinių kino filmų seansų lankomumą bei kitas šalies nekomercinio kino sales, galime teigti, kad toks vietų skaičius yra optimalus“, – sako A. Astramskas.

Anot jo, daugiau erdvės reikalaujantys renginiai, taip pat ir kino filmų premjeros, galės vykti paties centro daugiafunkcinėje erdvėje.

Sovietmečiu statytas 3,7 tūkst. kvadratinių metrų patalpas turintis „Garso“ kino teatras duris Respublikos gatvėje atvėrė 1968-aisiais. Projekto rangovas „Panevėžio statybos trestas“ įsipareigojo naująjį centrą už daugiau kaip 9 mln. eurų pastatyti maždaug per dvejus metus – iki 2023-iųjų pavasario.

Numatyta, kad čia atsiras muziejus, ekspozicijų salės, edukacijų erdves, infocentras, meno knygynas, mediateka, vėliau – antstatas su stogu, pritaikytas apžvalgos aikštelei, ekspozicijoms ir kameriniams renginiams. Centro nuolatinės ekspozicijos pagrindą turėtų sudaryti menininko multifunkcionalisto S. Eidrigevičiaus darbų kolekcija.

Simonas Kairys per Seimo Kultūros komiteto posėdį pranešė antradienį beveik valandą bendravęs su S. Eidrigevičiumi ir išgirdęs patikinimą, kad jis lieka projekte.

„Vakar ilgai bendravau su Stasiu Eidrigevičiumi. Mes kelis kartus vis perklausėme vienas kito ir sutarėme, kad menininkas tikrai lieka procese, bet yra tam tikrų sąlygų. Jas mes girdime ir bandysime, kaip ministerija, įsitraukti ir šiek tiek moderuoti visą šitą dialogą arba tiksliau jo nebuvimą“, – sakė ministras.

„Nors tai yra visiškai savivaldybės objektas, daviau pažadą menininkui, kad bandysime tarpininkauti. Kitą savaitę su savivaldybe smulkiai nagrinėsime patį projektą, visas erdves, būsimą modelį, nes yra labai daug klausimų“, – teigė jis.

S. Kairys akcentavo, kad Stasio Eidrigevičiaus menų centras svarbus ne tik Panevėžiui, bet ir visai Lietuvai, ir apgailestavo, kad Panevėžio miesto savivaldybei pritrūko patirties, vadybinių gebėjimų įgyvendinant projektą.

Pasaulinio garso menininkas prieš kelerius metus įsipareigojo leisti naudoti savo vardą menų centrui ir žadėjo padovanoti darbų kolekciją. Tačiau visuomenininkams aktyviai priešinantis kino teatro „Garsas“, vietoje kurio numatytas SEMC, griovimui, taip pat savivaldybei įsivėlus į teisinius ginčus su Statybų inspekcija, S. Eidrigevičius pernai rugpjūtį viešai pareiškė ketinimų atsisakantis.

S. Kairys trečiadienį teigė, kad menininkas vis dėlto dalyvaus projekte.

„Turiu jo patikimą, kad bandome likti procese ir judame toliau“, – teigė jis.

Komiteto posėdyje dalyvavęs Panevėžio miesto meras Rytis Račkauskas S. Eidrigevičiaus elgesį aiškino, kad tai yra „menininkas, jautriai reaguojantis į situaciją dėl centro“.

Meras pranešė, kad gauti 3 mln. eurų projektui vystyti, pasirašyta sutartis su rangovu ir netrukus prasidės statybos darbai.

SEMC planuojama įkurti kino teatro „Garsas“ vietoje, jį rekonstravus.

R. Račkauskas užtikrino, kad naujajame centre bus įrengta ir kino salė, kurioje bus rodomas nekomercinis kinas.

„Apie kino diskriminavimą net kalbos negali būti“, – garantavo meras.

Kol vyks statybos darbai, kino salę planuojama iškelti į profesinės mokyklos patalpas miesto pakraštyje.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Vaidutė Ščiglienė trečiadienį teigė palaikanti visuomenininkų iniciatyvą, kad kino teatro „Garsas“ pastatą būtina išsaugoti kaip kultūros vertybę.

Ji pranešė, kad komisija dėl to anksčiau kreipėsi į prokuratūrą, jog ši gintų viešąjį interesą, bet sulaukė neigiamo atsakymo.

Pagal projektą, vietoj kino teatro „Garsas“ Respublikos gatvėje turi būti pastatytas 3,7 tūkst. kvadratinių metrų ploto Stasio Eidrigevičiaus menų centras.

Panevėžio statybos trestas įsipareigojo darbus atlikti už daugiau kaip 9 mln. eurų per 20 mėnesių.

Pastate planuojama įkurti muziejų, ekspozicijų sales, transformuojamas edukacijų erdves, infocentrą, meno knygyną, mediateką, vėliau žadama pastatyti antstatą su stogu, pritaikytą apžvalgos aikštelei, ekspozicijoms ir kameriniams renginiams.

Sutarta, kad muziejaus nuolatinės ekspozicijos pagrindą sudarys menininko multifunkcionalisto S. Eidrigevičiaus darbų kolekcija. Taip pat bus pristatomi Panevėžyje vykstančių meno bienalių, simpoziumų metu sukurti profesionaliojo meno kūriniai.

Sovietmečiu statytas kino teatras „Garsas“ veikė nuo 1968 metų.

Pasak kultūros ministro, turbūt niekada nėra per maža įvertinti S. Eidrigevičiaus kūrybą, nes šis įvairiapusis menininkas atlieka didžiulius darbus mūsų kultūrai, jos sklaidai visame pasaulyje.

„Stasys Eidrigevičius yra tas žmogus-tiltas, per kurį eina daugybė ryšių su mums gretima lenkų kultūra, jos nuolatiniu gyvybės rimtu, su be galo plačiais pasaulio kontekstais. Šis apdovanojimas – simbolinis menininko kūrybos turinio, laikysenos, atsidavimo įvertinimas. Kartais nelengva suprasti, iš kur Stasio Eidrigevičiaus darbuose sklinda šviesa, kas yra jos šaltinis. Pastebėjau, kad šio menininko kuriamų personažų akyse dažniausiai spindi šviesos taškelis. Greičiausiai tai šviesa iš vidaus, ta savoji šviesa“, – sakė ministras M. Kvietkauskas.

Lenkijoje gyvenantis menininkas atvyko į Kultūros ministeriją atsiimti rugsėjo mėnesį jam skirto apdovanojimo už daugiasluoksnę kūrybą, išsiskiriančią savitu metaforų prisotintu meniniu braižu ir žaismingu, įtraukiančiu meninės minties pasauliu.

Kultūros ministerijos tradiciniai apdovanojimai „Nešk savo šviesą ir tikėk“ yra padėka už daugelio metų darbą kultūros ir meno srityje, už kūrybą ir jos sklaidą. 

S. Eidrigevičius – Lietuvoje ir pasaulyje žinomas kaip tūkstančių piešinių, šimtų tapybos darbų, ekslibrisų, miniatiūrų, pastelių, koliažų, plakatų, knygų iliustracijų, įvairių žanrų fotografijų, taip pat skulptūrų, instaliacijų, performansų, teatro spektaklių ir straipsnių kultūros spaudoje autorius. Jo kūryba įvertinta 35 svarbiais tarptautiniais apdovanojimais.

Menininko kūrinių yra Lietuvos ir Lenkijos muziejuose, Britų muziejuje Londone, Modernaus meno muziejuje Niujorke, Nacionalinėje bibliotekoje Vašingtone, Vatikano muziejuje, Tokijo kūrybos galerijoje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

„Menas ir kūryba yra neatsiejami jūsų gyvenimo kelio, kuriuo keliaujate jau septynis dešimtmečius, palydovai ir ištikimi bendražygiai, netelpantys į jokius rėmus, stebinantys ir žavintys žanrų įvairove. Jūsų kūrinių stilistika atpažįstama pasaulyje, jūsų darbai pelnę per 30 svarbių tarptautinių apdovanojimų, net kelios praėjusio amžiaus antrosios pusės žmonių kartos užaugusios su jūsų iliustruotomis knygomis. Neabejotinai reikšmingas jūsų indėlis į Lietuvos knygos, plakato, ekslibriso istoriją. Džiaugiuosi, kad esate tas menininkas, kuriam itin rūpi jaunimas, taip pat gimtinė, kuri pasirengusi įamžinti jūsų vardą“, – teigia kultūros ministras M. Kvietkauskas.

S. Eidrigevičius – vienas žinomiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, grafikas ir režisierius.

Statinių projektavimo įmonę turintis verslininkas, projektuotojas Raimundas Pilkauskas BNS sakė, kad pikete prie savivaldybės kitą savaitę dalyvaus apie dešimt žmonių.

„Man teko dalyvauti pirmame kino filme, tuomet tai buvo spalvotas „Gulbių ežeras“ – tėvai davė dešimt kapeikų, aš ėjau žiūrėti. Tokio miesto visas gyvenimas sukosi apie „Garsą“. Ką matydavome pasaulyje, tai tik iš šio kino teatro. Tad yra ir nostalgija“, – BNS sakė jis.

R. Pilkauskas stebėjosi, kad S. Eidrigevičiaus centrą savivaldybė nusprendė statyti būtent vietoje „Garso“, nors, jo teigimu, Panevėžyje apstu kitų vietų, taip pat ir neužbaigtų pastatų, kur centras galėtų įsikurti.

„Dėl to ir protestuojame, kad sunaikinti kažką yra lengva, o sukurti – ne taip ir paprasta. Pastatas turės būti nugriautas ir pastatytas naujas namas. Vilnius irgi turėjo simbolinį kino teatrą, kur visi eidavo žiūrėti filmų. O čia paėmė, išgriovė, pastatė kažką“, – lygino jis.

Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas sakė, kad Lietuva yra „laisva šalis ir kiekvienas reiškia savo emocijas, kaip nori“, tačiau protesto iniciatorių argumentus, jog pastatas yra kultūros vertybė ir čia sovietmečiu buvo skleidžiamas laisvas žodis, vadina nerimtais.

„Ten buvo rodomas sovietinis kinas. Tai yra tipinis kino teatras, kurių Lietuvoje gal penki tokie buvo – Klaipėdoje apšiuręs stovi, Druskininkuose paverstas prekybos centru, yra Kaune. Tai nieko unikalaus. O jei žurnalas „Tarybų Lietuva“ buvo laisvo ir nepriklausomo žodžio skleidėjai, man tai nesuprantama. Pas mus mėgstama apskritai prieš viską protestuoti“, – teigė meras.

Anot jo, nepriklausomas nekomercinis kinas ras kitas erdves mieste, viena jų, mero teigimu, galėtų būti dabartinis teatras „Menas“, kur tarpukariu veikė kino salė. Erdvė kinui vėliau bus numatyta ir pačiame S. Eidrigevičiaus centre.

Centrą projektuos „Implmnt architects“ grupė, jos darbas pripažintas geriausiu iš 19 konkurso dalyvių. Pagal projektą, senojo pastato turėtų nelikti.

Planuojama, kad pirmuoju etapu iki 2022 metų naujame statinyje bus įrengtos ekspozicijų erdvės, holas su infocentru. Ketinama įrengti ir meno knygyną, mediateką – kultūros informacijos centrą, pagal poreikius transformuojamas edukacines erdves, meno kūrinių saugyklą, archyvą, administracines, sanitarines, ūkines, kavinės, inžinerines ir kitas patalpas, vestibiulį, drabužinę.

Stogą ketinama pritaikyti apžvalgos aikštelei, ekspozicijoms ir kameriniams renginiams, taip pat turėtų būti įrengta požeminė automobilių stovėjimo aikštelė.

Laikinasis savivaldybės administracijos direktorius Tomas Jukna tvirtino, kad be jau Kultūros ministerijos paskirtų 3 mln. eurų Europos Sąjungos lėšų, apie 3 mln. eurų prisidėtų savivaldybė, dar apie 5 mln. prašoma iš Valstybės investicijų programos.

„Jei tokioms dalims pavyktų sutarti dėl finansavimo, manau, per porą metų projektą galima įgyvendinti“, – sakė jis.

Panevėžio savivaldybė tikisi, kad S. Eidrigevičiaus menų centras taps reprezentaciniu miesto simboliu.

Iki šiol veikiančio kino teatro „Garsas“ istorija siekia 1928-uosius, kai savo namuose Respublikos gatvėje Nina Fridmanienė atidarė kino teatrą „Sirena“. Pavadinimą „Garsas“ teatras įgijo 1939-aisiais, kai pirmasis Lietuvoje ėmė rodyti įgarsintus kino filmus. Toje pačioje vietoje sovietmečiu statytame naujame pastate kino teatras duris atvėrė 1968-aisiais.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos dienos proga Vilniuje apdovanojimus už lenkų ir lietuvių bendradarbiavimo plėtojimą nusipelniusiems asmenims įteikė ambasadorė Lietuvoje Urszula Doroszewska (Uršula Doroševska).

Apdovanojimai įteikti S. Eidrigevičiui, diplomatui Dainiui Junevičiui, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanui R. Petrauskui, menotyrininkams Kęstučiui Kuizinui, Helmutui Šabasevičiui, Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovei Rūtai Prusevičienei, buvusiam kultūros ministrui Jonui Jučui, dabartiniam – M. Kvietkauskui, poetui, buvusiam švietimo ministrui poetui Kornelijui Plateliui, rašytojui Herkui Kunčiui, žurnalistams Virginijui Savukynui, Donatui Pusliui ir kitiems.

U. Doroszewska sveikindama apdovanotuosius pažymėjo, kad prieš 228 metus lenkai ir lietuviai dėjo milžiniškas pastangas valstybei modernizuoti.

„1791 m. gegužės 3-iąją Varšuvoje Lenkijos ir Lietuvos Seimas priėmė Konstituciją. Tai buvo pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje pagrindinis įstatymas, reguliuojantis valstybės santvarką. Tai buvo aukščiausioji Žečpospolitos teisė –  anuomet taip buvo vadinama Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybė, kur gyveno daugybė tautų. Konstitucija iš karto buvo išversta į lietuvių kalbą“, – teigė ambasadorė.

Anot jos, Lenkija ir Lietuva išlaiko strateginę partnerystę bei tikisi, kad Lietuvos lenkų bendruomenei svarbūs klausimai bus išspręsti.

„Šie klausimai turi būti išspręsti, kad daugiau niekada negalėtų tarnauti mūsų priešams nuodijant Lenkijos ir Lietuvos santykius” – pabrėžė ji.

Abiejų tautų respublikos (ATR) Konstitucija priimta 1791 metų gegužės 3 dieną – tarp pirmojo ir antrojo valstybės padalijimų. Paskutinysis ATR karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis šiuo dokumentu siekė reformuoti ant išnykimo ribos atsidūrusios valstybės politiką bei išsaugoti nepriklausomybę.

Skirtingi, bet panašūs

Į Kauną atkeliavusi paroda praėjusiais metais gimė Druskininkuose, buvusiame Čiurlionių šeimos name įsikūrusiame memorialiniame muziejuje. Vis dėlto mintis įprasminti žymiausio Lietuvos dailininko atminimą S.Eidrigevičiui kilo prieš du dešimtmečius.

"Žvelgdamas į "Jūros sonatos" bangose iškylančius Čiurlionio inicialus, nusprendžiau šį trijų raidžių junginį savaip įamžinti pastelinės tapybos darbuose, –  atskleidė Lenkijoje gyvenantis vienas garsiausių pastarojo meto lietuvių grafikų.

"Mūsų kūrybos technikos yra gana panašios – abiem būdinga pastelė, akvarelė, pieštukas. Na, o raidę, kaip ženklą, tam tikrą simbolį, mėgau visada – ji kartais gali būti netgi beveik nematoma, savotiškai pasislėpusi. Savo inicialus neretai vaizduoju lyg fantastinius, erdvinius pastatus", – paraleles įžvelgė menininkas.

Anuomet, apie 2000 m., dailininkas nupiešė tik porą M.K.Čiurlionio atminimui skirtų darbų, kuriuose kūrėjo veidas tarsi pasislėpęs už raidžių kaukės. Metams bėgant jų vis daugėjo, o galiausiai, S.Eidrigevičiui besilankant Druskininkuose, nuspręsta surengti ir parodą, tad ciklą papildė dar keletas kūrinių.

"Kauną pasiekę darbai daugiausia sukurti Varšuvoje ir Druskininkuose. Idėjos vis grįžta, tad atsiranda naujų piešinių. Specialiai šiai parodai buvo sukurtas ir antspaudas, kuriuo paženklinti teminiai plakatai", – sakė S.Eidrigevičius.

Iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingus kūrėjus jungia ne tik meilė raidei ir naudojamų technikų bendrumas. Svarbi ir simbolių kalba. S.Eidrigevičius sako metams bėgant pastebėjęs, kad jo kūriniuose pasikartoja tie patys motyvai, kuriuos mėgo ir M.K.Čiurlionis: žaltys, karalius, pasakų elementai, savotiškas susimąstymas, liūdesys, vienišumas. "Tad nors gyvename atskiruose pasauliuose, mūsų kūryboje nemažai sąlyčio", – sakė jis.

S.Eidrigevičius sako metams bėgant pastebėjęs, kad jo kūriniuose pasikartoja tie patys motyvai, kuriuos mėgo ir M.K.Čiurlionis: žaltys, karalius, pasakų elementai, savotiškas susimąstymas, liūdesys, vienišumas.

Lydi muzika

Įdomu tai, kad pats M.K.Čiurlionis savo inicialus yra įspaudęs tik viename kūrinyje – pirmuosius parodos darbus įkvėpusiame "Jūros sonata. Finale" (1908 m.). Raidės čia įsitaisiusios ant bangos keteros, grasinančios nušluoti plūduriuojančius laivelius.

Kalbėdamas apie raidžių, kaip simbolių, reikšmę S.Eidrigevičius prisiminė ir neseniai įvykusią juokingą situaciją. Šiuo metu Japonijoje ruošiama jo paroda "Stasys – 70", kuri lankytojams atsivers rugsėjo mėnesį. Parodos rengėjai paklausę, ar galima nuo "č" raidės pavardėje nuimti varnelę. Atsakymą grafikas pateikęs dviem piešiniais: pirmajame ant raidės pasodinęs paukščiuką, o antrajame sparnuotis nuskrenda. Taip japonai supratę, kad ta varnelė turi svarbią reikšmę.

Kaip ir M.K.Čiurlionio, S.Eidrigevičiaus gyvenime muzika užima svarbią vietą. Praėjusiais metais išleistas elektroninės muzikos dueto "Golden Parazyth" albumo viršelis pasipuošė būtent šio menininko kūriniu. Muzikai dailininką lydėjo ir ankstesniais gyvenimo etapais.

"Sakyčiau, kad daugiausia esu bendradarbiavęs su kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi. Kažkada padovanojau jam keletą katalogų, o jis parašė netgi kelis kūrinius pagal mano miniatiūras. Kai režisierius Andrzejus Papuzińskis kūrė dokumentinį filmą "Septynios paslaptys pagal Stasį", nutariau pakviesti būtent B.Kutavičių parašyti filmui muziką", – bendradarbiavimą prisiminė kūrėjas. Šio kompozitoriaus muzika skambėjo ir S.Eidrigevičiaus 1993 m. režisuotame spektaklyje "Baltas briedis".

Nors apdovanotas didžiuliu talentu, M.K.Čiurlionis savu laiku nebuvo suprastas ir pakankamai vertinamas. Liaudžiai norėjosi dailėje regėti sodybas ir kasdienius objektus, o ne aiškintis simbolių prasmę. Šiandien dailininko unikalumas pripažintas visame pasaulyje, tačiau, S.Eidrigevičiaus manymu, atsiranda kita problema: nuolatinis šiuolaikinio žmogaus skubėjimas ir negebėjimas įsigilinti.

"Šiandien tempas vis greitėja:  atėjau, pamačiau, išėjau. Dažniausiai genialiems kūriniams suprasti reikia daugiau laiko, gilesnės analizės. Man patinka, kad M.K.Čiurlionio dailės muziejuje galima ramiai atsisėsti, įsižiūrėti į paveikslą, pamąstyti. Aišku, daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus asmeninių savybių. Mažiau žinių turintis žmogus kūrinį vertins pagal tai, ką mato čia ir dabar, jautresnis menui – įžvelgs simbolius ir referencijas į kitus kūrinius", – pastebi dailininkas.

Nauji horizontai

Nuo 1980 m. Varšuvoje gyvenantis menininkas ne veltui vadinamas geriausiu Lietuvos ambasadoriumi Lenkijoje. S.Eidrigevičius pripažino, kad neretai tenka žmones iš viso pasaulio pažindinti su žymiais Lietuvos kūrėjais. "Nemažai keliauju ir daug kalbuosi su įvairiais žmonėmis, skirtingai susiduriančiais su kultūra. Dažnai paklausiu pašnekovų, ar jie yra girdėję apie M.K.Čiurlionį. Deja, pasitaiko tokių, kurie nežino žymiojo kūrėjo. Tokiais atvejais sakau: įsijunkite internetą ir susipažinkite su nuostabia kūryba. Jie taip ir padaro, o tada labai nustemba, kad nėra nieko girdėję apie šį XIX a. genijų", – sakė S.Eidrigevičius.

Su įvairių šalių kūrėjais bendradarbiaujantis dailininkas tiki, kad situaciją gali pakeisti net ir maži žingsneliai. "Apskritai labai įdomu stebėti, kurie kūrėjo darbai sulaukia populiarumo įvairiuose kraštuose. Pavyzdžiui, Japonijoje ypač mėgstamas Zodiako ženklų ciklas", – sakė menininkas.

Po viešnagės Kaune paroda iškeliaus į Vilniaus M.K.Čiurlionio namus. S.Eidrigevičius neslėpė minčių ateityje savaip įamžinti ir parodos Kaune atidarymo išvakarėse mirusio avangardisto Jono Meko atminimą. Tačiau kol kas idėjos gyvena tik eskizų knygelėje, su kuria dailininkas kelionių metu nesiskiria.

"Sutapo, kad dieną, kai atvykau į Kauną, netekome J.Meko. Kadangi su juo esu susitikęs Paryžiaus Georges Pompidou centre, knygelėje nupiešiau piešinį, skirtą šiam kūrėjui. Dar būdamas studentu tuomečiuose Parodų rūmuose (dabar Šiuolaikinio meno centras) pirmą kartą išvydau jo filmus. Taip įsiminiau režisieriaus pavardę kaip įdomaus, neįprasto žmogaus", – prisiminimais dalijosi menininkas, J.Meko atminimą pagerbęs ir M.K.Čiurlioniui skirtos parodos atidarymo metu.

Kas? Stasio Eidrigevičiaus paroda "Hommage a Čiurlionis"

Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje

Kada? Iki kovo 3 d.

Kalbininko, vertėjo, žurnalisto, redaktoriaus Bronio Savukyno (1930–2008) premija paskirta rašytojai Aušrai Marijai Sluckaitei-Jurašienei už intelektualiosios eseistikos knygą „Spektaklių ir sapnų klavyrai“ – mąslų ir atvirą pasakojimą apie namus be namų.

„A. M. Sluckaitė-Jurašienė mums yra pilietinės laikysenos pavyzdys, kaip tamsiausiu Lietuvai metu buvo galima išlikti oriam, pasipriešinti sistemai ir išlaikyti tiesų pilietinį stuburą. Kartu ji leido mums geriau suvokti ir pažinti menininko savijautą, savo vietos ieškojimą kitoje kultūroje ir visuomenėje“, – sveikindama laureatę sakė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

Šiuo metu JAV gyvenanti A. M. Sluckaitė-Jurašienė negalėjo atvykti atsiimti premijos, laureatei skirtą laudaciją perskaitė kultūrologas, eseistas, publicistas, 2014 metų šios premijos laureatas prof. dr. Almantas Samalavičius.

B. Savukyno premija įsteigta 2010 m. Kultūros ministerijai bendradarbiaujant su Lietuvių PEN centru. Premija komisijos sprendimu skiriama intelektualiosios eseistikos kūrinių autoriams, kultūros leidinių redaktoriams už vertingą indėlį į kultūros temų sklaidą, kultūros problemų apmąstymą periodiniuose kultūros leidiniuose per pastaruosius penkerius metus.

Kultūros ministrė taip pat įteikė tris kasmetines premijas už publicistinius kūrinius. Dailininkui ir eseistui Stasiui Eidrigevičiui premija paskirta už metaforiškus, labai asmeniškus, o kartu ir paradoksaliai universalius eseistinius tekstus.

Poetas ir eseistas Donatas Petrošius premiją pelnė už svarius kritiškai mąstančio, dažnai pačią humanitarų, literatų bendruomenę diskutuoti išprovokuojančio autoriaus publicistinius kūrinius, pasižyminčius gilia kultūros procesų analize, šmaikščiu stiliumi, intelektine įžvalga.

Premija taip pat paskirta muzikologei Vytautei Markeliūnienei, kurios darbai muzikos publicistikos baruose pasižymi nepriekaištingu profesionalumu, įžvalgumu, erudicija ir nešališkumu.

Trys kasmetinės premijos už publicistinius kūrinius skiriamos už reikšmingiausius ir profesionaliausiai sukurtus publicistinius kūrinius, paskelbtus visuomenės informavimo priemonėse kultūros temomis per praėjusius metus. Premijų laureatus išrenka Lietuvos kultūros ir meno taryba.

„Tai mano kukli dovana Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga Asociacijai LATGA, kuri mane atstovauja visame pasaulyje“, – sako Lenkijoje gyvenantis vienas žymiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų, kurio darbai itin atpažįstami ir mėgstami, todėl kūriniai dažnai naudojami neteisėtai bei plagijuojami.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas S.Eidrigevičius nuo 1980-ųjų gyvena Lenkijos sostinėje Varšuvoje, tačiau kasmet bent kelis kartus įvairiomis progomis apsilanko gimtinėje. Jis – dažnas svečias ir Asociacijos LATGA būstinėje Vilniuje. Žinomas menininkas užsuka pasikonsultuoti įvairiais autorių teisių klausimais pas Vizualiųjų menų poskyrio vadovę Gabrielę Naprušienę.

Būtent ant šios specialistės kabineto sienos ir „apsigyveno“ S.Eidrigevičiaus sukurtas personažas –  ir rašytojo plunksna, ir dailininko teptuku „ginkluotas“ žmogeliukas, kurį rašyti ir piešti įkvepia šalia muzikuojantis smuikininkas.

Nuolat plagijuojamas

„Stasys Eidrigevičius – vienas iš tų autorių, kuris yra labai aktyvus, daug dirba, o tuo pačiu nuolat susiduria su autorių teisių pažeidimais. Ypač dažnai jo kūriniai neteisėtai naudojami Rusijoje, labai dažnai šioje šalyje šis autorius susiduria ir su savo kūrinių plagijavimo problema. Bėda ta, kad Rusijoje vizualinių menų kūrinių autoriai praktiškai nėra atstovaujami. Panaši situacija ir Lenkijoje – jų autorių teisių bendrija dailininkų neatstovauja, tad susidūrę su neteisėtu kūrinių naudojimu ir plagijavimo atvejais dailininkai, fotografai, skulptoriai ir kiti vizualiųjų menų atstovai yra priversti kreiptis į brangiai kainuojančius advokatus“, – paaiškina G.Naprušienė.

S.Eidrigevičius nuo 2002-ųjų yra Asociacijos LATGA narys, asociacijos specialistai ir teisininkai skuba suteikti jam pagalbą, kai tik jos prireikia. 

„Apie plagiatus sužinau iš meno kūrinių pirkėjų, kurie kreipiasi į mane įsitikinti, ar tikrai šis darbas yra mano kūrinys. Kartais plagiatus ar neteisėtus kūrinių naudojimo atvejus atrandu ir pats, naršydamas internete. Tada kreipiuosi į Asociaciją LATGA, kuri mano turtines teises atstovauja visame pasaulyje bendradarbiavimo sutarčių su užsienio bendrijomis pagrindu“, – pasakoja vienas žymiausių Lietuvos dailininkų.

Kodėl jo kūryba taip plačiai kopijuojama ir plagijuojama,  menininkas vienareikšmiško atsakymo neturi. „Aš tikrai negaliu atsakyti, kodėl taip dažnai tampu falsifikatorių auka. Kolegos juokauja, jog tai yra įrodymas, kad tapau klasiku. Bet man tai juokai menki, nes padirbinėtojai ir kopijuotojai atima potencialius pirkėjus – užuot nusipirkę originalą, jie nusiperka kopiją, plagiatą. Kol dar esu gyvas, galiu būti ekspertas ir pasakyti, ar tai – mano darbas, ar –  ne. O kas bus po to?“, – retoriškai klausia dailininkas.

Jis akcentuoja, kad neretai pasitaiko ir atvejų, kai internete aptinka pasiūlymų pasigaminti norimo dydžio atspaudus su savo darbais. „Tai jau kitas atvejis, bet esmė ta pati – kažkas naudojasi mano kūryba, siekdamas užsidirbti. Tokiais atvejais taip pat kreipiuosi į Asociaciją LATGA, kuri surašo pretenziją ir kreipiasi į tokių pasiūlymų autorius“, – paaiškina menininkas, šiuo metu besiruošiantis didelei parodai Strasbūre, kurioje bus eksponuojami 26 žymiausių šiuolaikinių pasaulio dailininkų kūriniai.

S.Eidrigevičius sako, kad jam yra didžiulė garbė atstovauti Lietuvai šioje, nuo kovo 15 d. iki gegužės 12 d. Médiathèque André Malraux centre veiksiančioje parodoje, todėl labai tikisi ir šiame mieste gyvenančių ir dirbančių tautiečių palaikymo.

Renka atlygį už kūrinių naudojimą

Šiuo metu Asociacijai LATGA priklauso 1090 vizualiųjų menų autorių, taip pat asociacija bendradarbiavimo su užsienio bendrijomis pagrindu atstovauja per 100 tūkstančių viso pasaulio dailininkų turtines teises. 

G.Naprušienė akcentuoja, kad Asociacija LATGA ne tik kovoja su neteisėtu kūrinių naudojimu, bet ir licencijuoja kūrinių panaudojimą bei renka autorinį atlyginimą vizualiųjų menų kūrinių autoriams.

Pasak jos, atlyginimas renkamas už kūrinių atgaminimą (knygose, periodiniuose leidiniuose), viešą skelbimą internete, viešą kūrinių rodymą, už kūrinių transliavimą per televiziją ir kabelinę televiziją. Taip pat vizualiųjų menų autoriai gauna kompensacinį atlyginimą už meno kūrinių perpardavimą aukcionuose, galerijose, už kūrinių panaudą bibliotekose (jei knygose yra dailininkų iliustracijos) ir už asmeninį kūrinių atgaminimą reprografijos būdu.

„Kiek sudėtingesnė situacija susiklostė dėl kompensacinio atlyginimo už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais (dar vadinamo Tuščios laikmenos mokesčiu) – vizualiųjų menų kūrinių autoriams jis šiuo metu nėra mokamas dėl klaidingai suformuluoto straipsnio Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme. Bet labai tikimės, kad mums, Asociacijai LATGA, pavyks iškovoti, kad dalis per metus surenkamo kompensacinio atlyginimo bus paskirstyta ir vizualiųjų menų autoriams, kurių kūriniai taip pat yra gausiai kopijuojami, kaip parodė mūsų užsakymu atlikta šalies gyventojų apklausa“, – sako G.Naprušienė.