„Dabar, kai jau galutinai nusprendžiau atsikraustyti į Lietuvą, negaliu pasakyti, ar viskas taip, kaip tikėjausi, tačiau viskuo labai mėgaujuosi“, – sako ji. Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais studentė susiduria Lietuvoje, – kalbos barjeras ir laiko stoka.

Lietuviškos šaknys

KTU studentė iš Argentinos pasirinko dėl puikių atsiliepimų. Nors pirmosios savaitės naujoje šalyje buvo kupinos iššūkių, Luisina tvirtina, kad KTU visada atsiranda žmonių, pasirengusių ištiesti pagalbos ranką.

Studentė iš Argentinos turi lietuviškų šaknų – jos proseneliai buvo lietuviai. Gyvendama Argentinoje ji dalyvavo Beriso lietuvių bendruomenės Buenos Airėse rengiamose veiklose, o „Šokių šventės Argentinoje 2022“ metu Luisina dirbo socialinės žiniasklaidos ir spaudos komandoje. Ši patirtis ją ir paskatino grįžti į Lietuvą.

Mergina sako, kad jai, imigrantei, įsikurti Lietuvoje nelengva – vargina ir biurokratiniai sunkumai, ir krūvis: rytais Luisina studijuoja, o po paskaitų dirba visu etatu. Nors rasti laiko naujiems užsiėmimams jai nepaprastai sunku, norėdama išvengti kalbos barjero keliamų nepatogumų ateityje, studentė sugeba rasti laiko lietuvių kalbos įgūdžiams tobulinti.

Gerbia dėstytojus

KTU L. Allevato pasirinkusi Naujųjų medijų kalbos studijas.

„Ši studijų programa yra nuostabi, nes viskas, ko mokomės, susiję su realiu gyvenimu, dėl to – dar įdomiau“, – sako KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto pirmakursė.

Negaliu pasakyti, ar viskas taip, kaip tikėjausi, tačiau viskuo labai mėgaujuosi.

Luisina turi praktinio darbo patirties – būtent tada jai teko pamatyti ir komunikacijos įmonėse užkulisius. Taip mergina susidomėjo Naujųjų medijų kalbos studijų programos koncepcija, o įdomus studijų turinys paskatino ją pateikti prašymą studijuoti.

„Naujųjų medijų studijose gilinamasi ne tik į tai, ką sakome ar nesakome, bet ir kaip tai sakome, ką turime pasakyti ir kaip tai suvokiama. Šiame pasaulyje visi esame susiję – gyvename ir mirštame dėl savo žodžių ir dėl to, kaip nusprendžiame jais dalytis“, – aiškina studentė.

Vienas geriausių dalykų Naujųjų medijų kalbos studijose Luisinai yra savo darbą mėgstantys dėstytojai: „Perduoti žinias – vienas sudėtingiausių darbų, o mokyti jaunus žmones dar sudėtingiau – nemažai jų turi dėmesio koncentracijos problemų ir yra įsitikinę, kad žino viską.“

Pasak jos, dėl šios priežasties kai kurių dėstytojų paskaitos yra ypač mėgstamos ir vyksta itin sklandžiai, tai motyvuoja mokytis toliau. Studentė pripažįsta, kad būna ir kitaip, – paskaitos, kurias dėsto ne tokie entuziastingi dėstytojai, paveikia priešingai.

„Man labai patinka, kad viskas, ko mokomės, padeda mums tapti geresnėmis mūsų pačių versijomis, nepaisant to, kokiu keliu pasirinksime eiti ateityje. Studijų metu įgyjame įgūdžių, kurių prireikia kiekvienam suaugusiam žmogui darbe arba kasdieniame gyvenime, tokių kaip, viešojo kalbėjimo, akademinio rašymo gebėjimų, taip pat ir specifinių žinių apie medijas“, – sako Luisina.

Kelionė į Lietuvą

Atvykusi iš šalies, kuri nuo Lietuvos nutolusi daugiau nei 12 tūkst. km, studentė iš Argentinos džiaugiasi daugybe dalykų – nuo to, kad čia saugu, iki galimybės sutaupyti pinigų.

Visgi ji pripažįsta, kad būna akimirkų, kai gyvendama čia jaučiasi lyg būtų nukeliavusi laiku atgal, o vietinių gyventojų siaurą požiūrį ir šaltumą jai šiek tiek sunku suprasti.

„Suprantu, kad kultūrinis šokas, kurį patiriu, gali būti susijęs su šalies istorinėmis aplinkybėmis, tačiau kartais, kai išėjusi iš namų sutinku vietinių vertinančias akis, jaučiuosi lyg iš 2023 m. Argentinos būčiau nukeliavusi į XX a. septintojo dešimtmečio Lietuvą“, – sako studentė, beveik prieš metus persikėlusi gyventi į savo prosenelių gimtinę.

Tačiau jai ypač patinka Lietuvos kraštovaizdis: „Net ir niūrią žiemos dieną apsnigti miškai, ežerai ir upės atrodo magiškai.“

Šių metų žiemą Luisina pirmą kartą matė sniegą – sako, jai patiko. Kadangi mūsų šalyje gyvena jau nuo praėjusio pavasario, teigia, kad vasara Lietuvoje malonesnė nei Buenos Airėse, kadangi čia klimatas kiek sausesnis.

Nors iš pradžių ji turėjo galimybę paragauti vietinių lietuviškų patiekalų, neseniai Luisinai buvo diagnozuota celiakija.

„Dabar galiu valgyti tik cepelinus“, – šypteli mergina ir prisipažįsta, kad mėgsta juos pirkti šaldytus vietiniame prekybos centre.

Kai turi laiko, Luisina pietums renkasi restoraną, tačiau dažniau bando suspėti atlikti daugybę darbų ir pasikliauja savo laiko planavimo įgūdžiais.

„Mano šūkis – pailsėsiu vasarą“, – juokauja pirmakursė lietuvių kilmės studentė Luisina Allevato iš Argentinos.

Tai atsitiko Jungtinių Arabų Emyratų mieste Dubajuje, praneša žmogaus teisių organizacija „Detained in Dubai“.

21-erių metų Elizabeth Polanco De Los Santos su drauge skrido iš Stambulo į Niujorką su persėdimu Dubajuje. Merginos keliavo 2023 metų liepos mėnesį.

Patikslinama, kad studentei neseniai buvo atlikta operacija, todėl kelionės metu ji dėvėjo medicininį tvarstį.

Per patikrinimą oro uoste mergina pateko į asmens apžiūros patalpas, kur jos paprašė nusiimti korsetą. Pasak studentės, pareigūnės elgėsi šiurkščiai, todėl jai buvo nejauku ir baisu.

Galų gale Elizabeth leido išeiti, tačiau ji nesugebėjo pati susitvarkyti tvarsčio. Mergina atsargiai pastūmė vienos pareigūnės ranką, nes norėjo pakviesti savo draugę.

Tačiau muitininkės turistę apkaltino užpuolimu ir įžeidimu. Keliautoja buvo paduota į teismą. Ji turėjo sumokėti beveik 3000 JAV dolerių baudą. Vis dėlto muitininkės apskundė nuosprendį, todėl dabar studentei gresia vieni metai kalėjimo.

Žmogaus teisių gynėjai tvirtina, kad nuo liepos mėnesio mergina išleido 50 tūkst. dolerių kasdienėms išlaidoms ir advokatų paslaugoms.

„Maža to, kad Elizabeth buvo pažeminta ir traumuota oro uosto darbuotojų, ji kelis mėnesius kentėjo dėl to, kad buvo priversta likti brangioje šalyje, mokėti brangiems advokatams ir praleisti mokslus universitete“, – teigė „Detained in Dubai“ įkūrėja Radha Stirling.

Teisininkai patikslino, kad „jei viskas vyks gerai“, merginą laikys tik tol, kol ji užsisakys lėktuvo bilietą iš Dubajaus.

Baigusi vidurinę mokyklą, Sofiia rinkosi šalį, kurioje norėtų siekti aukštojo mokslo. Iš visų galimybių Europoje labiausiai išsiskyrė Lietuva – panaši kultūriškai, netolima ir nelabai brangi.

Kaip pati teigia, ją patraukė studijų programos naujųjų medijų kalba dalykų įvairovė: kalbotyros, medijų ir užsienio kalbų dermė. Be to, universitete ji galėjo studijuoti ir švedų kalbą, kuri Sofiią visada domino.

2022 m. vasario 24 d., Rusijai įsiveržus į Ukrainą, Sofiia pagal „Erasmus“ mainų programą studijavo Švedijoje. Vis dėlto, paklausta, ar nenorėjo likti tolesnėje ir iš pažiūros saugesnėje Skandinavijos šalyje, Sofiia sako – ne.

„Švedija – tikrai gera šalis, bet tuo metu man buvo labai sunku, jaučiausi prislėgta ir įstrigusi ten“, – sako Sofiia.

Paskui ji praleido vieną semestrą Graikijoje, iš ten ir vėl grįžo į Lietuvą, supratusi, kad ši šalis jai patinka labiausiai. Studentė atskleidžia, kad viena iš priežasčių, dėl kurių grįžo į Lietuvą, yra mūsų šalies dvasinis ir fizinis artumas Ukrainai.

Mūsų šalys panašios, bet ne tokios pačios.

„Mūsų šalys panašios, bet ne tokios pačios“, – šypsosi Sofiia, atkreipdama dėmesį į lietuvišką šaltumą ir santūrų požiūrį į užsieniečius. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad kelionės ir bendravimas su tarptautine bendruomene išmoko lietuvius atvirumo kitataučiams.

Sofiia vertina lietuvišką tautinį pasididžiavimą ir įsipareigojimą saugoti tradicijas ir paveldą, ji žavisi žmonių pastangomis puoselėti unikalų šalies kultūrinį palikimą. Pasak Sofiios, šiuos turtus labiausiai atskleidžia liaudies šventės, tradiciniai amatai ir virtuvė, ypač du jos mėgstamiausi patiekalai – vėdarai ir cepelinai.

Ukrainietė studentė nemoka už studijas KTU. „Esu dėkinga už paramą ir be galo laiminga, kad kol kas visko nepraradau. Yra žmonių, kuriems palaikymo reikia labiau nei man“, – mano Sofiia.

Sofiia yra viena iš studenčių, tapusių 2023–2024 m. KTU priėmimo kampanijos veidu.

„Niekada nelaikiau savęs tinkama būti modeliu, tad ši fotosesija tikriausiai buvo didžiausias asmeninis šių metų pasiekimas – plakatai su mano veidu kabo visame Kaune ir internete! Nereikia nė sakyti, kad tėvai manimi nepaprastai didžiuojasi, jie rodo tas nuotraukas visiems draugams ir giminaičiams. Nors visada sakiau, kad planuoju dirbti reklamos srityje, niekada nemaniau, kad šią karjerą pradėsiu nuo modelio darbo“, – juokiasi Sofiia.

Kai rinkosi magistro studijas, M. Kettab nesidomėjo, kur yra pats universitetas, jai svarbiausia buvo išsirinkti tinkamą studijų programą.

„Kai sužinojau apie viešosios politikos ir saugumo magistro studijas KTU ir apsvarsčiau dėstomus studijų dalykus, tikrai nedvejodama pateikiau prašymą studijuoti. Žinojau, kad šios studijos – man“, – tvirtina M. Kettab, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto studentė iš Prancūzijos.

Mahdjouba tikina, kad KTU patenkino jos lūkesčius. Mat studijų programa, kurią studentė pasirinko, yra susijusi su krizių valdymu. Ši profesinė sritis studentei yra aktualiausia.

„Neslėpsiu, buvo įtampos ir ne visos paskaitos man patiko, tačiau apskritai šios studijos buvo naudingesnės nei ankstesnės“, – tvirtina Mahdjouba.

Įvertino praktinę dalį

Studijuodama KTU, studentė iš Prancūzijos atrado tai, ką norėtų veikti ateityje: „Buvo paskaita, kur turėjome pasirinkti vieną riziką, ją ištirti ir pateikti rekomendacijų krizių valdymo protokolui, kad šis būtų efektyvesnis, tikslesnis. Man tai labai patiko! Pamenu galvojau: būtent tai ir noriu veikti ateityje.

Studentės nuomone, krizių valdymas yra viena iš svarbiausių šiuolaikinės visuomenės kompetencijų – politiniu, ekonominiu ir asmeniniu lygmeniu. Ateityje Mahdjouba norėtų dirbti tarptautinėje ekspertų komandoje, kuri vertins politiką, susijusią su tam tikromis visuomenės krizėmis, pavyzdžiui, prekyba žmonėmis.

Studentei patinka, kad viešosios politikos ir saugumo magistro studijose dėstomi moduliai yra suderinti su šia profesija. Ypač jai patiko studijų praktiškumas, palyginti su Europos politikos ir socialinių mokslų bakalauro studijomis namuose. Pastarosiose ji gavo tik teorinių žinių apie krizių valdymą.

„Mes rengiame ir individualias ataskaitas, ir dirbame grupėse. Pagaliau gebu kritiškai pažvelgti į susidariusią situaciją realybėje, tą situaciją įvertinti ir pasiūlyti sprendimo rekomendacijų. Tokia praktinė veikla magistro studijose man buvo itin reikalinga“, – tikina M. Kettab.

Kitąmet studentė pabaigs studijas – vėliau planuoja įgyti darbo patirties, o vėliau tęsti mokslus, toliau gilintis į krizių valdymo sritį.

Nuostabi patirtis

Kadangi 90 proc. studijų vyko nuotoliniu būdu, Mahdjouba mokėsi gyvendama namuose ir Kauną aplankė tik porą kartų, kai laikė egzaminus.

„Tiesą pasakius, pirmą kartą apsilankius, Kaunas manęs nesužavėjo. Tačiau juk pirmą kartą atvykau į šalį, apie kurią nė nesvarsčiau! Viskas pasikeitė, kai pasilikau Kaune dviem savaitėms laikyti egzaminų“, – teigia studentė.

Pagyvenusi Kaune Mahdjouba pakeitė nuomonę apie studijas užsienyje: tai ne tik sunkus darbas, bet ir nuotykis. Ji daug vaikščiojo ir lankė muziejus, prekybos centrus.

Kaunas man tikrai patiko, jaučiausi čia kaip namie.

„Pats miestas man tikrai patiko. Jis nedidelis ir jame jaučiausi saugiai. Bene pirmą sykį nebijojau viena vakare išeiti į gatvę. Be to, pagyvenau šalyje, kur atšaldavo iki –19 °C!“ – tikina mergina, aplankiusi Lietuvą  šalčiausiu metų laiku.

Vis dėlto prancūzei studentei labiausiai įsiminė ne šaltis, o arbata.

„Tai aviečių arbata, bent jau tai man sakė bendrakursiai, kai nenustojau kalbėti apie ją. Jie sako, kad tokią arbatą gali pasidaryti užpylus aviečių uogienę karštu vandeniu, bet aš supratau, kad namuose ji nebus tokia skani kaip Kaune. Galvoju apie tą arbatą kasdien“, – šypteli Mahdjouba.

Svarbiausias atradimas

Pasakodama apie studijas, Mahdjouba pabrėžia tarptautinės bendruomenės svarbą. Būtent šie žmonės pakeitė jos nuomonę apie studijas užsienyje.

„Mano kurse buvo ir mergina iš Indijos. Su ja pradėjome artimiau bendrauti prieš man atvykstant į Kauną ir puikiai sutarėme, esame gana panašios. Kai atvykau, ji buvo mano gidė – aprodė miestą ir padėjo užmegzti artimesnį ryšį su kitais kurso draugais“, – sako Mahdjouba.

M. Kettab, kilusi iš Prancūzijos šiaurės, niekada nebuvo buvusi Rytų Europoje, o prieš atvykdama nieko nežinojo nei apie Lietuvą, nei apie Kauną. Studijas užsienyje ji išnaudojo ir labiau pažinti Europą: „Į Kauną skridau per Vieną, kur puikiai praleidau keturias dienas. Mano skrydis namo iš Kauno buvo su persėdimu Kopenhagoje – gera proga pabūti ten keletą valandų.“

Ar, baigusi studijas, ji kada nors sugrįš atgal į Kauną? Mergina tvirtina, kad mielai – kaip turistė.

„Pastarąjį kartą neturėjau laiko apžiūrėti viso miesto, nes vyko egzaminai, o juos lydėjo stresas. Tačiau Kaunas man tikrai patiko, jaučiausi čia kaip namie“, – tvirtina M. Kettab, KTU Viešosios politikos ir saugumo magistro studijų studentė iš Prancūzijos.

"Mano šeima džiaugiasi mano meile Lietuvai. Jie patys irgi ją labai myli, nors dar nėra čia buvę, tačiau yra girdėję daug gražių draugystės istorijų ir labai džiaugiasi, kad Sakartvelas turi tokią gerą draugę kaip Lietuva. Šeima žiūri į mano sėkmės istorijas iš toli, didžiuojasi ir galvoja, kad turėdama didelę motyvaciją ir žinių įnešiu savo mažą indėlį padedant Sakartvelui tapti ekonomiškai stipriu ir vieningu ES ir NATO nariu", – laisvai lietuviškai pasakoja kartvelė.

– Papasakokite, kaip atsidūrėte Lietuvoje? Ir kodėl pasirinkote būtent Lietuvą?

– 2015 m., kai tapau bakalauro studente Tbilisyje, teko kartu gyventi su giminaitėmis studentėmis, iš kurių sužinojau apie Sakartvelo technikos universiteto lietuvių kalbos ir kultūros centrą. Lietuvių kalba man atrodė labai egzotiška, įdomi ir nepaprasta, apie kurią aš nieko nežinojau, todėl galvojau, kad būtų labai įdomu išmokti jos šiame centre. Ten sužinojau tikrai labai daug dalykų apie Lietuvą, jos kultūrą, istoriją ir tradicijas, tad greitai gimė didelė meilė Lietuvai. Centras suteikė man daugybę galimybių keliauti į Lietuvą ir ten įgyti aukštos kokybės išsilavinimą – 2016 m. atsidūriau Lietuvoje pirmą kartą ir man taip patiko, kad nuo tada jau žinojau, jog noriu susieti savo ateitį būtent su jūsų šalimi.

Kartvelai labai gerbia tą draugystę ir labai myli lietuvius.

– Kodėl pasirinkote Diplomatijos magistro studijas?

– Baigiau anglų filologijos bakalauro studijas, tačiau magistrantūroje norėjau pakeisti kryptį ir studijuoti politikos mokslų srityje. VDU pasirinkau todėl, kad 2016 m. mano pirmi lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursai buvo būtent VDU Kaune. Tuo metu labai patiko pats universitetas, dėstytojai. Sakartvelo ambasada yra Vilniuje – ten aš norėjau atlikti praktiką, todėl man labai pasisekė, kad būtent Vilniuje galėjau pasirinkti VDU diplomatijos magistro studijas.

Iš studijų likę labai geri įspūdžiai, turėjome labai draugiškus, protingus ir patyrusius dėstytojus.

Universitete mane supo tikrai puikūs grupiokai, visi buvo vyresni negu aš ir turėjo daugiau darbo praktikos bei patirties diplomatijos srityje, iš jų išmokau irgi labai daug. Džiugu, kad su jais palaikau ryšį ir šiandien.

Sophio Tabatadzė/VDU nuotr.

– Praktiką atlikote Sakartvelo ambasadoje Lietuvoje.

– Buvau diplomatijos studijų antro semestro studentė, kai laimėjau Sakartvelo užsienio reikalų ministerijos konkursą ir atlikau stažuotę Sakartvelo ambasadoje Lietuvoje. Universitete įgytas žinias realiai galėjau pritaikyti darbinėje veikloje, nes iš studijų jau viską žinojau apie diplomatinį protokolą, ambasados ir diplomatinio korpuso darbą bei funkcijas. Kadangi moku lietuvių kalbą, buvau konsulo sekretore, pati išduodavau svarbius dokumentus kartvelams lietuvių kalba, išversdavau reikalingą informaciją iš kartvelų į lietuvių kalbą ir atvirkščiai, padėdavau planuoti renginius. Dirbdama ambasadoje įgijau praktinės diplomatinės patirties ir suvokiau, koks svarbus darbas būti diplomatu ir reprezentuoti savo šalį užsienyje.

– Dabar dirbate nevyriausybinėje organizacijoje "Lietuvių ir kartvelų draugystės ambasada" ir atliekate praktiką Belgijoje esančioje transeuropinėje politikos studijų asociacijoje (TEPSA). Papasakokite, ką darote, su kokiais profesiniais iššūkiais susiduriate?

– Visu etatu dirbu nevyriausybinėje ir ne pelno organizacijoje "Lietuvių ir kartvelų draugystės ambasada". Organizacijoje mes esame neoficialūs ambasadoriai ir statome tiltus tarp kartvelų ir lietuvių, bandome didinti supratimą ir žinias apie Lietuvos ir Sakartvelo istoriją, tradicijas, kultūrą, organizuojame renginius, kur supažindiname lietuvius ir kartvelus vieni su kitais, padedame lietuviams ar kartvelams su verslu susijusiais klausimais ir t.t.

Kai pabaigiau mokslus, VDU suteikė galimybę atlikti praktiką užsienyje. Pasirinkau TEPSA, nes jų tyrimai ir projektai daugiausia susiję su ES, o mane labai domina ta organizacija ir mano šalies perspektyvos įstoti į ją. Dabar komunikuoju su TEPSA 43 nariais institutais, skaitau jų tyrinėjimus, aktyviai padedu organizuojant TEPSA svarbiausią renginį, skirtą 2021 m. Slovėnijos pirmininkavimui ES Tarybai, padedu rengiant informacinius videoįrašus apie ES ir apskritai kitus projektus, kurie padeda priartinti ES prie savo piliečių.

– Kaip vertinate Sakartvelo ir Lietuvos santykius?

– Lietuva tvirtai palaiko Sakartvelo suverenitetą ir teritorinį vientisumą ir yra stipri Sakartvelo narystės ES rėmėja. Be to, ji buvo viena pirmųjų šalių, ratifikavusių Sakartvelo ir ES asociacijos susitarimą. O Sakartvelas laiko Lietuvą labai tvirta drauge ir partnere, kartvelai labai gerbia tą draugystę ir labai myli lietuvius. Galiu pasakyti, kad Sakartvelas ir Lietuva pasiekė aukščiausią draugystės ir bendradarbiavimo lygį visomis kryptimis.

– Esate minėjusi, kad jūsų tikslas – tapti Sakartvelo ambasadore Lietuvoje. Kaip siekiate šio tikslo?

– Didžiausias mano noras, susijęs su savo šalimi, yra pamatyti stiprų, vieningą Sakartvelą, kuris būtų ES ir NATO nariu, todėl galvoju, kad jeigu kada nors tapsiu Sakartvelo ambasadore, ypač Lietuvoje, galėčiau parodyti savo šalies teigiamas puses – kokia puiki, nuostabi ir vertinga mano šalis gali būti būdama ES bei NATO nare. Sustiprinčiau draugiškus santykius tarp Lietuvos ir Sakartvelo, nes manau, kad Lietuva yra stipriausia Sakartvelo rėmėja jo europizacijos kelyje. Tam man reikia daug išmokti, kaupti žinias ir patirtį, o aš to tikslo siekiu savo studijomis, stažuotėmis ir užduotimis diplomatiniuose darbuose.

Bylos duomenimis, eismo nelaimė įvyko praėjusių metų liepos 26-ąją. Molėtų rajone. Kelių Vilnius-Utena ir Molėtai-Pabradė sankryžoje L. P. vairuojamas automobilis, sukdamas į kairę nepraleido atvažiuojančio kito automobilio ir su juo susidūrė.

Per avariją žuvo studentės nepraleisto automobilio 7-metė keleivė, buvo sužeista kartu važiavusi jos mažametė sesuo ir tėvas.

Nesunkiai buvo sutrikdyta sveikata ir avarijos kaltininkės automobilio keleivei.

Abiejų automobilių vairuotojai buvo blaivūs.

Anot prokuratūros, avariją sukėlusi vilnietė teigė atlikdama posūkio manevrą nepastebėjusi jai iš kairės atvažiuojančio automobilio.

Pasak ikiteisminį tyrimą vykdžiusio prokuroro Gintaro Čekuolio, įtariamoji savo kaltę pripažino visiškai, tačiau žuvusios mergaitės tėvų neatsiprašė, su jais susitikusi nebuvo.

Byla perduota nagrinėti Utenos apylinkės teismui.

Jeigu jos kaltė bus įrodyta teisme, avariją sukėlusiai studentei gresia laisvės atėmimas iki aštuonerių metų.

Garsaus Napoleono eksperto byla vėl atkreipė dėmesį į smurtą prieš moteris Rusijoje, įskaitant jos akademinę aplinką. Kritikai sako, kad pareigūnai į tokius atvejus rimtai nereaguoja.

Sankt Peterburgo universitete dėstęs 63 metų O. Sokolovas prisipažino, kad nužudė savo 24 metų meilužę, buvusią studentę, ir supjaustė jos kūną.

Vyras buvo suimtas šeštadienį, kai buvo ištrauktas girtas iš Moikos upės su kuprine, kurioje buvo moters rankos.

Rusijos Sankt Peterburgo teismas pirmadienį leido dviem mėnesiams suimti nužudymu įtariamą istorijos profesorių Olegą Sokolovą.

Teismas atmetė gynybos prašymą skirti įtariamajam namų areštą.

O. Sokolovo advokatas Aleksandras Počujevas po teismo pranešė, kad artimiausiu metu istorikui bus pareikšti kaltinimai.

Įtariama, kad Anastasiją Ješčenko, su kuria vyras gyveno keletą pastarųjų metų, istorikas nužudė praėjusią savaitę.

Sankt Peterburgo valstybinis universitetas savo ruožtu pranešė, kad atleidžia docentą O. Sokolovą iš pareigų.

„Dėl to, kas įvyko, universitetas nutraukia santykius su docentu Sokolovu: jis bus atleistas, o jo akademinis krūvis bus paskirstytas kitiems dėstytojams. Universitetą šokiravo šis siaubingas nusikaltimas. Visos tragedijos aplinkybės bus nustatytos per tyrimą“, – sakoma universiteto pranešime.

Po pranešimų apie šį atvejį ir kilusių įtarimų, kad O. Sokolovas galėjo išnaudoti mažiausiai dar vieną savo studentę, visuomenė reikalauja valdžios imtis veiksmų.

„Šis atvejis aiškiai parodo, kad išnaudotojai visuomenėje yra nebaudžiami, – sakė Aliona Sadikova, Maskvoje įsikūrusio moterų krizių centro „Kitež“ vadovė.

Daugiau nei 5 tūkstančiai žmonių pasirašė peticiją internete, ragindami pareigūnus pradėti tyrimą dėl Sankt Peterburgo valstybinio universiteto, prezidento Vladimiro Putino alma mater, valdymo.

Peticijoje sakoma, kad O. Sokolovas „siaubingai“ elgėsi su savo studentais. Joje cituojama kita šio dėstytojo studentė, tvirtinanti, kad 2008 metais istorikas ją mušė, grasino nudeginti karštu lygintuvu ir nužudyti.

„Dėl nežinomų priežasčių šis smurtautojas sugebėjo išvengti bausmės“, – sakoma peticijoje. Joje taip pat raginama pradėti tyrimą dėl policijos pareigūnų, ignoravusių moters skundus.

Rusija neturi specialaus įstatymo, draudžiančio smurtą artimoje aplinkoje arba seksualinį priekabiavimą darbo vietoje. Per JAV ir kitas Vakarų šalis nuvilnijusi moterų teisių judėjimo „#MeToo“ banga Rusijoje didelio poveikio neturėjo.

Dauguma rusų įsitikinę, kad romantiški santykiai tarp viršininkų ir jų pavaldinių, o taip pat dėstytojų ir studentų, yra visiškai priimtini, jeigu abi partneriai jiems pritaria.

Supuvusi sistema

Maskvos teisininkė ir moterų teisių gynėja Aliona Popova sako, kad „mūsų supuvusi sistema dangstė“ O. Sokolovą – garsų istoriką, kuris mokėsi Sorbonoje ir palaikė glaudžius ryšius su Rusijos valdžia.

„Šios žmogžudystės galima buvo išvengti“, – parašė ji socialiniame tinkle „Facebook“.

Kita moterų teisių aktyvistė Ana Rivina naujienų agentūrai AFP sakė, kad smurtas prieš moteris dažnai yra ignoruojamas tol, kol „įvyksta kažkas siaubinga, nepakeičiama“.

„Mūsų visuomenė yra visiškai nepasiruošusi užsiimti smurto prevencija“, – kalbėjo A. Rivina, vadovaujanti vienam pagalbą smurto aukoms teikiančiam centrui.

Dauguma taip pat kritikavo dažnai nepriimtiną atmosferą akademinėse įstaigose.

Vieno socialinio tinklo paskyroje, skirtoje lytiniam smurtui, viena moteris rašo, jog universiteto dėstytojai dažnai siekia „seksualinių paslaugų“ iš „patrauklių studenčių“.

„Man gaila mūsų, jeigu apie šį persekiojimą universitetuose pagaliau nebus pradėta kalbėti viešai“, – parašė kita moteris Anastasija Chodyreva.

O. Sokolovas yra kelių knygų apie Prancūzijos imperatorių Napoleoną Bonaparte'ą (Napoleoną Bonapartą) autorius, kelių istorinių filmų apie Napoleono karą Rusijoje konsultantas. 2003 metais jis buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu.

O. Sokolovas ir A. Ješčenko yra kelių darbų bendraautoriai. Jiedu kartu studijavo Prancūzijos istoriją ir mėgo rengtis istoriniais kostiumais. O. Sokolovas dažnai apsirengdavo Napoleonu.

Įtariama, kad savo mylimąją istorikas nužudė kilus konfliktui, paskui nupjovė jai galvą, rankas ir kojas.

Taip pat pranešama, kad atsikratęs kūno jis ketino nusižudyti, prieš tai apsirengęs Napoleono kostiumu.

Lietuviška kilmė

Mergina pasakoja, kad pirmą kartą Lietuvoje ji apsilankė dar vaikystėje, būdama trejų. Čia gimė jos senelis, kuris į gimtinę iš Rusijos vykdavo kasmet. Būtent dėl senelio pasakojimų Dianai Lietuva tapo šalimi, į kurią norėjosi sugrįžti, prisiminti savo šaknis.

"Savo namuose senelis turėjo Lietuvos vėliavą, daug knygų lietuvių kalba. Svetainėje ant sienos kabėjo Gedimino pilies paveikslas – dabar šį jo palikimą paveldėjau aš. Užaugau trokšdama vėl aplankyti šį paslaptingą kraštą, kuris iš senelio pasakojimų man atrodė kaip pasakų šalis", – paaiškina D.Žukauskaitė, kuriai šis apsilankymas Lietuvoje jau ketvirtas.

Savotišku priminimu apie lietuvišką kilmę tapo ir Dianos pavardė, kuri Rusijoje skambėjo itin egzotiškai. Draugai ir mokytojai mokykloje įžvelgė panašumą su kita lietuvių kilmės ruse: garsiąja dainininke Kristina Orbakaite. Studentė prisipažįsta, kad būdama maža ir ji pati save vadindavo Orbakaite, nes "Žukauskaitę" ištarti teisingai vaikystėje buvo nemenkas iššūkis.

"Čia viskas kitaip"

Į Lietuvą Diana sugrįžo jau suaugusi – pirmiausia norėdama susitikti su giminėmis Vilniuje ir Palangoje. Čia ji sakosi išsyk supratusi, kad jos senelis buvo tikras lietuvis: bendraudama su žmonėmis ji atpažino jo būdo bruožus, ramumą ir neskubumą, kuris nebūdingas gyvenantiems Rusijoje.

"Čia visiškai kitaip nei Maskvoje, kur gyvenu dabar, arba mažame Rusijos miestelyje, kuriame gyvenau vaikystėje. Gyvenimo tempas, ritmas kitoks: ir žmonės ramesni, skiria daugiau laiko pomėgiams, įvairiai veiklai. Lietuvoje tiek daug gamtos – man atrodo, ji žmones ir nuramina", – samprotauja pašnekovė.

Nauji atradimai

Maskvos universitete rusų kalbos bakalauro studijas baigusi D.Žukauskaitė dabar svarsto galimybę rinktis magistrantūrą Lietuvoje. Mergina jau mokosi ir lietuvių kalbos, kuri nelengva, ypač dėl linksniavimo – tačiau susikalbėti ir pagelbėti duoną perkančioms senutėms parduotuvėje ji jau gali.

Lietuvoje svetingu priėmimu džiaugiasi ne tik pati Diana, bet ir jos beveik bendraamžė sesė, kuri taip pat planuoja likti studijuoti Lietuvoje ir jau mokosi lietuvių kalbos. Lietuvoje gyvena ir Dianos dėdė – čia jis dirba operatoriumi. Vienas iš jo nufilmuotų serialų buvo "Laisvės kaina. Savanoriai", pasakojantis apie tarpukario Lietuvą.

"Rusiją ir Lietuvą sieja bendra istorija, todėl šį tą atsimenu iš paskaitų Maskvoje, tačiau buvo įdomu atrasti istoriją pačios Lietuvos akimis. Mačiau filmą "Emilija iš Laisvės alėjos", kuris pasakoja apie protestus 1972-aisiais. Šitų dalykų Rusijos vadovėliuose nėra. Kol kas sužinojau ne tiek ir daug, bet atrandu vis daugiau ir daugiau", – pasakoja D.Žukauskaitė.

Troškau atrasti šią vietą, jaučiau, kad Lietuva yra dalis manęs – juk tai liudija ir mano pavardė.

Išbandė ir virtuvę

Mokytis lietuvių kalbos Diana pradėjo dar Rusijoje, Maskvos universiteto Baltistikos centre, kuris artimai bendradarbiauja su Lietuvos ambasada. Istoriniame ambasados pastate, lietuvių poeto, diplomato Jurgio Baltrušaičio namuose, maskviečiai gali dalyvauti įvairiuose kultūriniuose renginiuose, skirtuose Lietuvai: susipažinti su šalies istorija, lietuviškais tautiniais drabužiais, tautosaka.

Baltistikos centre D.Žukauskaitė sužinojo apie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojamus Lietuvių kalbos ir kultūros kursus – vasaros mokyklos ("Baltic Summer University") dalį. Į Kauną ir Vilnių sugužėję per 150 studentų iš viso pasaulio šioje vasaros mokykloje gali gilinti žinias įvairiose srityse ir susipažinti su Lietuva: klausytis paskaitų, mokytis kalbos, keliauti po įvairias šalies vietoves, ragauti lietuviškų patiekalų, dainuoti lietuviškas dainas.

"Lietuviška virtuvė yra labai sunki, bet bulviniai blynai su grietine man patinka. Atsimenu, kad dar vaikystėje senelė virdavo cepelinus, gamindavo šaltibarščius. Domėjausi ir lietuviška muzika – pirmoji atlikėja, kurią atradau, buvo Alina Orlova. Bet iš tiesų Lietuvą ir jos kultūrą atradau tik tada, kai čia apsilankiau", – atvirauja D.Žukauskaitė.

Noras pažinti save

Kalbėdama apie svarbiausias priežastis, patraukusias ją Lietuvos link, Diana nepamiršta akcentuoti stipraus šeimos palaikymo – ir pačių giminių, gyvenančių Vilniuje ir Palangoje. Tačiau labiausiai čia ją atvedė noras pažinti save.

"Troškau atrasti šią vietą, jaučiau, kad Lietuva yra dalis manęs – juk tai liudija ir mano pavardė. Tad panorau išbandyti save Lietuvoje, patikrinti, ar šis kraštas tikrai yra mano žemė. Noriu pajausti, ką reiškia būti lietuve", – paaiškina studentė, kurią Lietuvoje praeiviai jau ne kartą spėjo palaikyti savo tautiete.

VDU Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose kartu su kitais studentais D.Žukauskaitė leidosi į Lietuvos atradimo kelionę – mėnesio trukmės programoje dalyviai mokėsi lietuvių kalbos, gėrėjosi lietuviška gamta, lankėsi miestuose ir miesteliuose, atrado turtingą šalies istoriją ir šiandieninį jos vaidmenį Europoje.