Kaip pranešė policija, antradienį, apie 15.37 val., Panevėžyje, Elektros gatvėje, įvykus žodiniam konfliktui, 57 metų vyras papurškė pipirinių dujų į 40-mečio vyro automobilio saloną ir pataikė kartu važiavusiam dešimtmečiui.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Tą pačią dieną, apie 17.10 val., Panevėžyje, 31 metų moteris smurtavo prieš dešimtmetę.

Dėl šio įvykio taip pat pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Ji pasidalijo istorija, vis pasikartojančia Kaune esančiame Dainavos parkelyje, kurį nuo seno yra pamėgęs pulkas ančių.

„Vasarą supermamytės ir superbabytės su mažaisiais jas maitina, todėl paukščiai nejaučia poreikio išskristi. Šaltuoju metų laiku tų maitintojų kažkodėl nesimato... Bet kalba ne apie tai“, – pradėjo kaunietė.

Netoli parko yra dvi mokyklos. Kai kurių mokinių kelias namo eina pro šią vietą.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Vakar du pypliai, panašūs į pradinukus, matyt, jau po pamokų, pagaliais ir sniego gniūžtėmis atakavo ramiai sau tupinčius paukščius. Gavę pastabą, kad taip elgtis negalima, reagavo tokiais žodžiais, kurių ne iš kiekvieno girtuoklio su stažu išgirsi. Galimai tai yra kiekvienos dienos pasilinksminimo šaltinis, tik vakar viena moterėlė („žiurkė“ švelniausias iš epitetų) spektaklį nutraukė“, – įvykių seką aprašė moteris.

Patyčios ir smurtas prieš silpnesnį mūsų visuomenėje jau tapo vos ne norma, bet gal dar yra vilties pakilti iš dugno?

Kaunietė nesiėmė nagrinėti moralinių peripetijų. Pacitavusi gają nuomonę, kad „gerų tėvų geras vaikas negalėjo taip žiauriai pasielgti“, nesiėmė dėstyti apie  Adventą, atjautą, gerumą ir visa kita.

„Tik noriu atkreipti suaugusių žmonių dėmesį, kad panašioje situacijoje nepraeitų pro šalį, nes jeigu negalime pataisyti morališkai supuvusio vaiko, tai bent išgelbėkime nuo fizinės kančios niekuo dėtą paukštį. Patyčios ir smurtas prieš silpnesnį mūsų visuomenėje jau tapo vos ne norma, bet gal dar yra vilties pakilti iš dugno?“ – retoriškai klausė skaitytoja.

Kaip antradienį pranešė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, ši platforma veiks vieno langelio principu, savo individualioje paskyroje žmogus galės registruotis į mokymus, atšaukti dalyvavimą, kaupti informaciją apie baigtas mokymo programas. Baigusiajam mokymosi programą bus sugeneruojamas tai patvirtinantis pažymėjimas.

Sistemoje bus skelbiamos tik programos, kurias pateiks akredituoti, kokybės kriterijus atitinkantys švietimo programų teikėjai. Ji bus atvira įvairių formų, trukmės, metodų programoms.

Sistema bus atvira visiems Lietuvos gyventojams, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, kvalifikacijos, amžiaus, profesinės patirties.

„Sistema bus atvira visiems Lietuvos gyventojams, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, kvalifikacijos, amžiaus, profesinės patirties. Norime, kad mokytųsi kuo daugiau Lietuvos gyventojų, o teikti finansavimą tam per individualias mokymosi paskyras yra visos ES siekiamybė“, – pranešime cituojama švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Agnė Kudarauskienė.

Ministerijos teigimu, numatoma skirti iki 500 eurų siekiantį finansavimą mokymams prioritetinėse kryptyse. Sistemoje sutelktomis mokymosi programomis taip pat galės pasinaudoti ir žmonės, norintys už mokymąsi susimokėti savo lėšomis.

Sistemos sukūrimas ir suaugusiųjų mokymosi galimybių užtikrinimas bus finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano ir Lietuvos biudžeto lėšomis, bendras biudžetas – 18 mln. eurų.

„Masinė vakcinacija prasidės gegužę, dar bus grįžimai į kitas grupes, tai jei rugsėjį būtų 70 procentų, tai būtų puiku. Bet vėlgi – čia priklauso nuo daug dalykų: ir nuo vakcinų kiekių, ir nuo to, kaip gyventojai eis skiepytis, nors apklausa rodo, kad nemažai turėtų skiepytis“, – penktadienį BNS sakė J. Grebenkovienė.

Anot kanclerės, atsakingos už vakcinavimo koordinavimą šalyje, kovą iš viso tikimasi sulaukti virš 320 tūkst. „Pfizer“-„BioNTech“, „Moderna“ bei „AstraZeneca“ vakcinų dozių.

„Antro ketvirčio grafikų pamėnesiui dar neturim, nes jie baigiasi ties kovu, bet jei kalbėtume bendrais antro ketvirčio skaičiais, tai per šį laiką turėtume gauti 2,1 mln. dozių“, – aiškino J. Grebenkovienė.

Skiepijimas šiuo metu vykdomas pirminės sveikatos priežiūros centruose, poliklinikose, kitose savivaldybių paskirtose vietose. Iš viso šalyje veikia 74 tokie skiepijimo centrai.

Jos teigimu, pradėjus gauti didesnius vakcinos kiekius, savivaldybės įsteigtų daugiau skiepijimo centrų – kol kas planuojama, jog jų bus bent 129, o per dieną visoje šalyje ketinama atlikti apie 30 tūkst. injekcijų.

„Mes esam pateikę pagal kiekvieną savivaldybę galimus preliminarius kiekius, kai bus daug tų vakcinų, jie yra įsivertinę, pasimatavę, kiek jiems reikia infrastruktūros, žmonių, kad galėtų suvakcinuoti tą kiekį per dieną“, – sakė J. Grebenkovienė.

Tačiau kanclerė pabrėžė, kad vakcinavimo centrų skaičius, esant reikalui, galėtų būti didinamas, o skiepijimas – vykdomas ir savaitgaliais.

Pasak jos, už vakcinavimą atsakingos savivaldybės, todėl kiekviename mieste konkrečią tvarką, kaip šis procesas yra vykdomas ir kur turi kreiptis skiepo norintis žmogus, nustato jos pačios, savo ruožtu ministerija tiesiog pateikia bendras gaires. Pastarosios šiuo metu yra atnaujinamos.

Pranešimai apie vakcinavimo pažeidimus – pavieniai

J. Grebenkovienės teigimu, šiuo metu įsibėgėja vyresnio amžiaus asmenų skiepijimas. Kol kas viena doze paskiepyta apie keturis procentus, abiem dozėmis – apie du procentus visų vyresnių nei 80 metų žmonių, tuo tarpu apie 150 tūkst. šios amžiaus grupės žmonių – maždaug 90 procentų – nėra nei sirgę COVID-19, nei gavę skiepą.

Be to, pasak jos, artimiausiu metu turėtų būti baigtas ir prieš senjorus esančių prioritetinių grupių vakcinavimas. Pavyzdžiui, medikų šiuo metu paskiepyta apie 50 procentų, dar maždaug 16 procentų jų yra persirgę šia infekcine liga.

„Toliau skiepijami įvairių poliklinikų, medicinos centrų darbuotojai, kurie su covidu nedirba (...) Skiepijimai, susiję su slauga ir globa, su didžiausios rizikos pacientais, vaistinėmis, iš esmės baigiami. Onkologinėmis ligomis sergantys pacientai buvo skiepijami praėjusią savaitę, toliau skiepijami šią savaitę ir bus dar kitą skiepijami“, – sakė kanclerė.

Anot jos, baigiamose skiepyti prioritetinėse grupėse imunitetą turinčių žmonių skaičius artėja link 70 procentų.

Pasak J. Grebenkovienės, iš savivaldybių ir gydymo įstaigų taip pat sulaukiama informacijos apie persigalvojusius žmones, kurie pradžioje nesutiko skiepytis, o dabar tą padaryti jau nori.

Be kita ko, ji teigė, kad galimi vakcinacijos pažeidimai yra reti – Sveikatos apsaugos ministerija sulaukia pavienių pranešimų.

„Į tuos pirmuosius skiepijimo tvarkos pažeidimo atvejus stipriai sureaguota buvo, dabar kruopščiai žiūrima, kas įtraukiami į sąrašus, yra tam tikros baimės“, – aiškino ministerijos kanclerė.

Sausio pabaigoje Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) įspėjo, kad Lietuvoje gali formuotis juodoji vakcinų rinka, todėl būtina nuolat stebėti tam tikrus duomenis, kurie gali signalizuoti apie tokios rinkos buvimą.

Anot STT vadovo Žydrūno Bartkaus, žinant, kiek sveikatos priežiūros įstaigoms išdalyta vakcinų dozių, turi sutapti trys dedamosios: kiek žmonių paskiepyta, kiek įstaigos turi dozių likučio ir kiek jų prarasta.

Pasak J. Grebenkovienės, įtarimų, jog tokia rinka šiuo metu formuojasi – nėra.

„Matom, kiek išsiųsta vakcinų, kiek jų sunaudota. (...) Matome ir pagal savivaldybes, ir pagal įstaigas. Čia nuslėpti kažko nelabai galima“, – sakė kanclerė.

Lietuvoje, penktadienio duomenimis, pirmąja vakcinos nuo COVID-19 doze iš viso paskiepyti 113 tūkst. 208 žmonės, abiem dozėmis – 63 tūkst. 281 žmogus.

Svarbiausia – nuoširdus laikas drauge

„Šiomis dienomis, labiau nei bet kada, vaikui svarbu suaugusiojo artumas, nuoširdus laikas drauge su vaiku“, – pokalbį pradeda psichologė. „Nebūtina prisigalvoti naujų veiklų ar užduočių. Tam artumui išgyventi kuo puikiausiai tinka pasakų ar istorijų skaitymas drauge. Suaugusiojo laikas, praleistas kartu su vaiku prie knygos, mažajam transliuoja žinutes: „aš esu šalia“, „aš esu su tavimi ir dėl tavęs“, „mums gera kartu“, „mes esame saugūs“. Šie dalykai yra ypač svarbūs ikimokyklinio amžiaus vaikams“, – pasakoja Silvestra.

Šiomis dienomis, labiau nei bet kada, vaikui svarbu suaugusiojo artumas, nuoširdus laikas drauge su vaiku.

Vaikui svarbu žinoti, kas bus

Psichologė apžvelgia ir daugelio tėvų patirtą situaciją, kai vaikas prašo vis tos pačios pasakos ar istorijos, taiso intonaciją, kuria reikia skaityti tam tikrą vietą, įterpia praleistą žodį. Tėvams kurį laiką būna smagu, jie jau mintinai išmoksta tą pasaką vis beskaitydami. Natūralu, kad suaugusiems atsibosta ta pati istorija. Tėvai kartais ir susierzina, nesuprasdami, kam vaikui to reikia, jie stengiasi pasiūlyti ką nors naujo ir įdomesnio, o vaikui reikia vis tos pačios pasakos. „Tokių vaikų prašymų šiuo nestabiliu laikotarpiu gali net padaugėti“, – sako psichologė ir priduria, kad „vaikui, kaip ir kiekvienam žmogui, yra labai svarbu žinoti, kas bus, svarbu suvokti bei kontroliuoti situaciją ir taip mažinti nerimą ir tuo pačiu stiprinti pajėgumo jausmą“, – pabrėžia S. Markuckienė.

Kadangi vaiko, ypač ikimokyklinuko, gyvenime yra labai daug nežinomųjų, daugelis dalykų šiame pasaulyje jam yra nauji, sukelia ne tik smalsumą, bet ir nerimą. Dabar stiprus tampa „aš žinau, aš galiu“ jausmo poreikis. Vaikai savo nerimą stengiasi kontroliuoti ten, kur yra pajėgūs – gerai žinomoje pasakoje ar istorijoje. „Ne taip perskaitei, praleidai žodį ir kiti vaiko pastebėjimai gali tėvus ne juokais suerzinti. Tėvams svarbu suprasti, jog klausydamas vis pasikartojančios pasakos vaikas patiria pajėgumo jausmą. Žinodamas, numatydamas, kas bus toliau pasakoje, vaikas tampa šio proceso šeimininku, nulemiančiu vyksmą, valdančiu situaciją, vedančiu iki laimingos pasakos pabaigos. Jis tarsi pats įveikia visas kliūtis, siužeto žinojimas užtikrina tikėjimą, kad taip ir bus, kad viskas bus gerai, o ši mintis padeda išlaikyti viltį ir nurimti. Ir taip nutinka kiekvienąkart skaitant pasaką! Tokiu būdu vaikas susikuria pajėgumą savo gyvenime, stabilumą, struktūrą daug nenuspėjamumo ir chaoso turinčiame pasaulyje. Vaikai nori patirti, kad jie kontroliuoja gyvenimą ir pasikartojanti pasaka ar istorija jiems šį jausmą puikiai suteikia“, – sako specialistė.

Padeda ugdyti vaiko gebėjimus

Pasakos ar istorijos yra naudingos ne tik dėl saugumo jausmo, bet ir dėl to, kad jos ugdo pažintinius vaiko gebėjimus. Pasakos moko vaiką kalbos raiškos: klausydamas mažasis mokosi ištarti žodžius, pagauna sakinių struktūrą, išmoksta vartoti naujų žodžių. Ypač ankstyvame amžiuje pasaka padeda ugdyti vaiko kalbą, o kalbos raida yra tiesiogiai susijusi su mąstymo gebėjimais.

Labai svarbi vaikui ir pasakose užkoduota išmintis bei vertybės. „Pasakos moko, kad negandos įveikiamos ir viskas baigiasi gerai, kad norint pasiekti tikslą, reikia daug darbo įdėti, kantrybės turėti, kad sekasi sumaniems ir drąsiems, kad už gerumą gerumu atsilyginama, kad per atjautą draugai bei padėjėjai atsiranda, kad gėris nugali blogį ir daugelio kitų bendražmogiškų dalykų“, – vardija psichologė.

Garso pasakos taip pat naudingos

Žinoma, ne visi tėvai turi laiko, jėgų, galimybių savo vaikams sekti ar skaityti pasakų, istorijų. Tam puikiausiai tinka pasakų garso įrašai. Vaikas, klausydamas įrašo, supranta, kad yra normalu, jog suaugusieji vaikams skaito pasakas, kad tai daro ne tik jo tėvai, bet ir daugelis kitų žmonių, kad tai yra įdomu ir gera.

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ įgyvendinama kampanija „Gelbėk su pasaka“, turi daugialypę skatinančią socialinę potekstę: tėvams leisti daugiau laiko su savo vaikais ir drauge skaityti pasakas; nepamiršti prisidėti prie tų Lietuvos vaikų ir šeimų gyvenimo, kurioms koronaviruso pandemija išmušė pagrindą iš po kojų; dalintis savo skaitomos pasakos vaizdo ar garso įrašu socialiniuose tinkluose pažymint grotažymę #GelbėkSuPasaka ir taip kurti naudingą turinį kitiems tėvams bei vaikams. Tai ypač aktualu dabar, kai būdami nerimastingame laikotarpyje tėveliai ne visada gali praleisti daug kokybiško laiko su savo vaikais. Pasakų galima klausytis bet kada ir bet kur, net ir vaikui žaidžiant kitus žaidimus, tereikia tik „Facebook“, „Instagram“ ar „Youtube“ aplinkoje suvesti #GelbėkSuPasaka ir norimą pasaką įsijungti.

„Štai taip kruopelytę po kruopelytės vaikas susikuria savo pasaulio vaizdą. Stebėdamas savo tėvus bei kaupdamas patirtį vaikas augdamas suvokia, kad skaityti ir klausytis yra malonu, kad mėgstamomis istorijomis galima dalintis, kad teisinga yra pagalvoti apie tą, kuriam šiandien sunkiau“, – apie kampanijos naudą kalba psichologė.

Pasakos naudingos ir suaugusiems

„Greta jau išvardintų naudų vaikams, pasakų skaitymas yra vertingas ir suaugusiems“, – sako S. Markuckienė. Kai tėtis ar mama mato susidomėjusias vaiko akis, kai suvokia, jog gali vaiką lydėti per fantazijos pasaulį, kai skaitant pasaką tėčio ar mamos buvimas šalia turi tiek galios, kad vaikas nurimsta ir užmiega – visa tai stiprina pasitikėjimą savimi bei jausmą, jog esi pakankamai geras tėtis ar mama, o tai veda į pozityvesnį bendravimą ir glaudesnį ryšį su vaiku“, – tvirtina organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė.

Pasakos skaitymas suaugusiuosius gali sugrąžinti į malonias vaikystės patirtis. Arba tai gali būti puikus būdas duoti sau tai, ko savo vaikystėje nesame turėję. Be to, yra tokių pasakų ir istorijų, kurios įvairiais amžiaus tarpsniais atveria vis kitas prasmes. Yra pasakų, kurios yra tarsi labiau skirtos suaugusiems nei vaikams, pavyzdžiui, „Mikė Pūkuotukas“. „Taigi, kviečiu skaityti pasakas drauge su vaikais, stiprinti tarpusavio ryšį, didinti saugumo jausmą ir, žinoma, dalyvauti kampanijoje „Gelbėk su pasaka“, – pokalbį baigia psichologė.

Man regis, vienas iš protinės brandos požymių – suvokimas, kad vyresni žmonės nėra tik kvailiai bambekliai. Vieniems jis ateina dar mokykloje, kiti pedagogų, tėvų ar senelių pasisakymus kliedesiais laiko gerokai ilgiau. Ir dėl to labai gaila, nes į sklepą nutrenkiame lobių skrynią su patirtimi ir išmintingais patarimais. Lygiai taip pat skaudu, kai vyresnioji karta jaunąją mato vien kaip išlepintus parazitėlius, kuriems, palyginus su tuo, "kas buvo jų laikais", viskas paduodama ant lėkštutės. Matydami kitą kartą kaip priešus, nuskriaudžiame ne tik juos, bet ir save. O vienodai kaltos dėl to turbūt abi barikadų pusės mūšio, kurio galėtų nė nebūti.

Matydami kitą kartą kaip priešus, nuskriaudžiame ne tik juos, bet ir save. O vienodai kaltos dėl to turbūt abi barikadų pusės mūšio, kurio galėtų nė nebūti.

Suaugusieji dažnai (tiek mokykloje, tiek ir namie) neįžvelgia esmės. Iš savo žalios jaunystės pamenu tragikomiškus merginos persekiojimus dėl ryškiai lakuotų nagų ir kartu visiško ignoravimo "faktelio", kad ši serga anoreksija. Atvejų, kai vaikai deviantais laikomi dėl visiškai nereikšmingų dalykų – nors sunkvežimiais vežk. Suprantama, egzistuoja taisyklės, bet globaliai juk niekas dėl pramiegotos pamokos ar palaidinės su kvailu užrašu nepasikeis. Visi kažkur giliai tai žinome. Ir paisyti taisyklių kur kas geriau padeda žmogiškas pokalbis, o ne užburto rato "laiko blogiuku, todėl taip ir elgiuosi" užsukimas.

Būtent to abipusiškai nuoširdaus pokalbio metu, ypač, jei nori suprasti, o ne tik pabambėti, neretai paaiškėja: jaunas žmogus destruktyviai elgiasi dėl gerokai rimtesnių priežasčių, nei noro išsikalinėti. O gal apskritai, tai ką laikome išsikalinėjimu, juo nė nekvepia, tik jaunuolis sėkmingo gyvenimo modelį mato kitokį negu jo seneliai. Čia nėra nieko blogo – net tiems metusiems "rimtus" mokslus dėl abejotinų bet išsvajotų galimybių, nieko tragiškai baisaus paprastai nenutinka.

O kalbant apie naujosios kartos atstovus... Na, bent jau man gyvenimiška patirtis leido suprasti: pasidaro gerokai lengviau, kai į aplinkinius žiūri kaip į Homo sapiens, o ne ateivius iš kitos planetos. Kai žinai, kad dėstytojas, darbdavys, mokytojas ar net pareigūnas irgi turi savo gyvenimą, norų, nerimauja, jam kartais skauda pilvą ir jis gal netgi turi gerų ketinimų. Jei bendrausi su juo kaip su žmogumi, tai ir jis, gali būti, į tave žvelgs taip pat. Kai truputį suaugi ir pamatai, kad tiek tėvai, tiek kiti vyresni (amžiumi ar pareigomis) žmonės gali būti ne prastesni draugai ar autoritetai už bendraamžius, jautiesi it išlošęs milijoną. Na, bent tuo atveju, jei tai suvokiama dar jiems esant šalia.

Žinau, kad utopiškai skamba ta mano "pirmiau ramiai kalbėtis, o tik paskui pyktis" filosofija. Net ir puoselėjant šeimos ar poros santykius, tai ne visada pavyksta. Kalbant apie klases, kur vargšai pedagogai plūkiasi po vieną su trisdešimt mokinių, tas pokalbis atrodo kaip iš mokslinės fantastikos serijos. Kita vertus, egzistuoja kone universalių sprendimų rinkinys, tinkamas ne tik mokyklai. Nori, kad tave suprastų ir gerbtų – pasistenk tą pirmiau padaryti pats. Nenori būti skirstomas į "nieko nesuprantantį senį" ir "tą, dar pakenčiamą", nustok pats skirstyti vaikus į tuos, kurie turi ateitį, ir tuos, kurie nueis šunkeliais. Iš tikrųjų, labai paprasta. Tik čia, kaip ir tango, šokti reikia dviese.

Kiek kartų esame nuvilti lūkesčių iš asmenų, kurių gimimo metai, diplomai, moksliniai laipsniai ar statusas visuomenėje  turėtų liudyti brandą. Tačiau realybėje – tik nepagrįstos asmeninės ambicijos.

Kartais nutinka priešingai – susipažįsti su jaunu kolega, mintyse duodi jam erdvės, nes dėl savo amžiaus toks greitai reikalų nesupras, teks aiškinti ilgai ir kantriai... Bet – dirbi ir džiaugiesi, nes žmogaus branda akivaizdžiai lenkia metus, įrašytus asmens dokumente.

Tapimas suaugusiuoju reiškia perėjimą prie aukštesnių vystymosi stadijų, kai žinome apie save daugiau, gebame kontroliuoti savo elgesį, geriau valdome santykius bei mus veikiančius socialinius veiksnius. Ir tas nebūtinai susijęs su biologiniais metais.

Dr. Robertas Keganas, ilgametis Harvardo universiteto psichologas, gilinęsis į suaugusiųjų ugdymo teorijas, teigia, kad suaugusieji, kaip ir vaikai, pereina 5 skirtingus vystymosi etapus. Buvimas konkrečiame etape apibrėžia asmens ir pasaulio santykį.

Dauguma – apie 65 proc. visų suaugusiųjų, konstatuoja mokslininkas, niekada neperžengia trečiojo etapo. Jie pristinga savarankiško savęs suvokimo, jie užstringa galvojime kaip čia įtikti juos matantiems bei vertinantiems.

Ši teorija sako, kad suaugusiųjų augimas matuojamas per asmenines transformacijas.  Tik transformacijos būdu mes galime pereiti prie aukštesnių vystymosi stadijų. Dėl to išgyventos asmeninės tragedijos gali būti staigaus vystymosi šuolio priežastis. Daugelis mano, kad būti suaugusiu reiškia kuo geriau atlikti būtinas ar jam deleguotas funkcijas. Mokslininkas nesutinka ir teigia, kad suaugusiesiems nebūtina prikrauti į žinių konteinerį daugiau naujos informacijos; daug svarbiau keisti faktinę žinių konteinerio formą. Tas, be abejonės, sudėtingiau.

Prisiminkite kadais, gal net mokykloje prievartos būdu skaitytą knygą, kurią po ilgo laiko su malonumu pervertėte iš naujo. Ta pati knyga, ta pati kalba, tačiau dabar jūs ją, o ir pasaulį, suprantate kitaip. Transformacija įvyko!

Kitas svarbus virsmas – iš būvio, kur esame kontroliuojami, į būvį, kai dalykus imame kontroliuoti patys. Daugiau savo gyvenime prisiimtos atsakomybės, daugiau sąmoningo gebėjimo perimti kontrolę, matyti ir vertinti save iš šalies, daugiau pasirinkto veikimo būdo ar elgesio leidžia aiškiau matyti pasaulį, save ir žmones jame.

Nepaprasta kelionė nuo pirmojo, impulsyvaus proto etapo, kai svarbiausia tenkinti savo poreikius, interesus, troškimus, iki penktojo, save transformuojančio, proto etapo.

Kaip atpažinti tą penktąjį brandos lygmenį, kurį pasiekia vos 1 proc. suaugusiųjų?

Toks asmuo turi savarankiškumą, tapatybę ir aiškią ideologiją. Jis pajėgus veikti savarankiškai, tačiau, jei reikia, pasirenka paklusti kito autoritetui. Tai asmuo, pajėgus abejoti tiek savimi, tiek pripažintu autoritetu.  Tai asmuo, nebeįkalintas savo tapatybėje. Jis mato gyvenimo kompleksiškumą ir yra atviras kitoms galimybėmis.  Jis mato dalykus iš daugybės skirtingų perspektyvų. Gyvenimo aplinkybės nuolat keičiasi; mūsų identitetas turi keistis.

Norintys pasigilinti į visus 5 dr. R. Kegano aprašytus suaugusiųjų vystymosi etapus nesunkiai ras šaltinius.

Žvelgiant iš šios teorijos perspektyvos aiškėja, kodėl tokie būtini ir trokštami mūsų visuomenėje pokyčiai vyksta daug lėčiau nei norėtųsi.

Ar dabar, kai darbinėje, asmeninėje aplinkoje identifikuojame suaugusiuosius, esančius pakankamai žemame vystymosi etape, mums palengvėja? Vargu bau: jų veiksmai nesikeis, kol jie patys tam nedės sąmoningų pastangų, o mums skirt būti šalia. Vienok dr. R. Keganas primena, jog visi mes manome esą aukštesniame etape nei yra iš tikrųjų. Tačiau suvokdami aplinkybes bei įsivertinę, kur yra jie ir kur esame mes, galime konstruoti savo elgesį, apsaugoti savo jausmus bei emocijas nuo mus išbalansuojančių trikdžių.

Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

– Ką dažniausiai vargina odos problemos?

– Dėl spuogų ir inkštirų skundžiasi daugybė jaunų žmonių. Pastaruoju metu pastebime pokyčius – tuo ima skųstis ir vyresnio amžiaus žmonės, jie juokiasi, kad grįžta paauglystė. Manau, kad yra per mažai žinių, žmonės vis dar tiki senoviniais močiučių patarimais. Spuogai ir aknė vertinami kaip jaunimo problema, kuri praeis, kai žmogus liausis valgyti šokoladą, ištekės, susilauks vaikų ir pan. Yra daug mitų. Todėl kartais į specialistą kreipiamasi jau pavėlavus, kai po aknės lieka randai.

– Kodėl odos problemos tampa vis aktualesnės net vyresnio amžiaus žmonėms?

– Per pastaruosius 25 metus suvokimas, kas yra odos ligos, kas vyksta odoje ir kaip formuojasi spuogai, labai pasikeitė. Daug Europos ir pasaulio mokslinių laboratorijų pradėjo nagrinėti, kas vyksta po oda, kai formuojasi spuogas.

Riebalinė liauka, susijusi su plauko maišeliu, turi unikalią sistemą. Tai kaip neuroendokrininė sistema, kaip atskiras organas, kuris į įvairius vidinius ir išorinius veiksnius reaguoja taip, kaip nori. Vidiniai veiksniai – stresas, nuovargis, nusivylimas. Net liūdna mintis ar staigus pyktis provokuoja didesnį adrenalino kiekį.

Riebalinė liauka turi daugybę receptorių, kurie pagauna net minimalius pokyčius. Liauka pradeda aktyviau veikti, pasikeičia sekreto struktūra, kiekis, todėl gali imti kimštis poros. Taip ir formuojasi inkštirai, tai gali būti pirmasis aknės požymis. Vėliau, jei uždegimas toliau stimuliuojamas, gali formuotis raudoni, uždegiminiai mazgeliai, vėliau virstantys į pūlingus, gilius cistinius spuogus, kurie palieka net randus.

Be abejo, įtakos turi ir paveldimumas – jei akne sirgo mama ar tėtis, vaikas gali patirti sunkesnės formos aknę. Taip pat svarbi mityba. Šiomis dienomis daug kalbama apie tai, kaip veikia cukrus, angliavandeniai. Įrodyta, kad žmonės, kurie maitinasi riebiu, daug angliavandenių turinčiu maistu, labiau rizikuoja susirgti akne.

– Sakote, kad dėl streso ir įtampos oda gali pakisti. Ar tai paaiškina, kodėl prieš svarbų įvykį atsibundame su spuogu?

– Prieš svarbius įvykius visi jaučiame mažesnį ar didesnį jaudulį. Kai jaudinamasi, neuroendokrininė sistema stimuliuoja organizmą – kyla karščio bangos, labiau plaka širdis, ima labiau veikti vegetacinė sistema. Tai pagrindinė priežastis, kodėl žmonės, niekados nesirgę akne, suserga ja sulaukę 35–40 metų. Tai vėlyvoji aknė, siejama su lėtiniu stresu, įtampa.

– Kada žmogus gali įtarti, kad serga akne? Keli spuogeliai tikriausiai dar nėra aknė?

– Vieną kitą spuogą per gyvenimą turėjo visi žmonės. Moterys labiau rizikuoja patirti aknės bėrimus prieš menstruacijų pradžią. Keli spuogai ar bėrimas gali pasitaikyti bet kuriam. Aknė skirstoma pagal sunkumo laipsnį ir bėrimo elementus. Tai geriausiai įvertinti gali gydytojai.

Jei formuojasi raudoni mazgeliai, pūlinukai, kurie neišnyksta net po mėnesio, net naudojant specialias prausimosi priemones, rekomenduojama kreiptis į specialistą. Dažna problema yra tai, kad, prasidėjus aknei, nei aplinkiniai, nei pats žmogus nesuvokia, jog reikia gydytis.

Aknė yra lėtinė uždegiminė liga, linkusi kartotis. Bene kasdien tenka konsultuoti žmones, kurie, jei prieš 2–3 metus būtų gavę patarimų, šiandien nekentėtų pasekmių. Gerai, jei aknė sugyja ir bėrimo vietoje lieka lygi oda.

– Moterys ir merginos spuogus ir kitas odos problemas dažnai slepia po storu makiažo sluoksniu. Prekyboje netrūksta, pavyzdžiui, pudros, kuri turėtų gydyti. Kiek galima pasitikėti tokiais produktais?

– Noriu pasidžiaugti tuo, kiek naujų produktų atsirado kosmetikos rinkoje. Visada rekomenduojame rinktis žaliosios linijos produktus, skirtus riebiai ir mišriai odai. Tai prausiklis, micelinis vanduo, tonikas. Maskuojančios priemonės, naudojamos sergant akne, turėtų būti su apsauginiu faktoriumi.

Nereikia pamiršti, kad priemonės, tinkančios žiemos metu, yra riebesnės, sunkesnės. Jos nėra tinkamiausios vasarą, pavasarį, kai šilta, kai daugiau sportuojame ir pan. Kartais moterys, net eidamos į baseiną ar sauną, nenusivalo makiažo. Dėl to gali užsikimšti poros, atsirasti naujų spuogų.

– Kokių dar yra mitų, susijusių su odos problemomis?

– Visiems atrodo, kad spuogai atsiranda dėl mitybos ir organų sutrikimų. Mityba turi įtakos, bet iki tam tikro lygio. Palaikant tinkamą mitybą galima suvaldyti spuogus, tačiau tai neužtikrins, kad spuogai išnyks.

Dar vienas egzistuojantis mitas – reikia laukti, neliesti, nieko nedaryti. Vis dar manoma, kad aknė nėra liga. Tenka konsultuoti pacientus, kurie ne visada tiki tuo, ką paskiria specialistas.

Ketvirtadienio paryčiais apie 5 val. 30 min. Klaipėdos rajone, Purmalių kame, namuose, neblaivus (1,83 prom. alkoholio) 38 metų vyras dviejų vaikų akivaizdoje ranka sudavė 42 metų žmonai į veidą.

Nukentėjusioji į medikus nesikreipė. Įtariamasis uždarytas į areštinę, pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Ketvirtadienį 11 val. 9 min. į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kreipėsi 17-metė. Ji pranešė, kad tą pačią dieną apie 11 val. Klaipėdoje, namuose Debreceno gatvėje, prieš ją smurtavo neblaivi mama. Nepilnametė pristatyta į Vaikų krizių centrą. 40-metė įtariamoji ieškoma, pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Apie 13 val. 15 min. Klaipėdoje, Kuncų gatvėje, namuose, 36 metų vyras 10-metės dukros akivaizdoje mėtė įvairius daiktus į 35 metų žmoną. Sugriebęs už plaukų, sutuoktinis žmoną stumdė po kambarį. Įtariamasis uždarytas į areštinę, pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Ir iš tiesų, ne vienas laikomės nuostatos, jog vaikai naujos užsienio kalbos visada išmoksta daug lengviau nei suaugusieji. Manome, jog egzistuoja tariamas „kritinis periodas“, kurį peržengus, kalbos niekada neišmoksime taip gerai, kaip galėjome būdami vaikais.

Pagrįsti šią nuostatą moksliškai yra daug sunkiau, nei gali pasirodyti, tačiau remiantis sudėtingomis technikomis – tiriant smegenų veiklą ir pritaikant sudėtingus statistinius modelius – buvo gauta išvada, jog gebėjimas mokytis kalbų bėgant metams iš tiesų palaipsniui mažėja.

Be populiarios nuostatos, jog vaikai naujos kalbos žodžius „įsiurbia tarsi kempinės“, yra dar daugiau priežasčių manyti, kodėl vaikams tai sekasi ženkliai geriau: jie gali daugiau laiko leisti kalbos mokymuisi, jų motyvacija didesnė – mokymosi procesas vaikams yra daugiau įdomus žaidimas nei varginantis darbas, be to, vaikų gimtosios kalbos įpročiai dar ne taip giliai įsišakniję.

Vis dėlto nė vienas iš šių veiksnių neturi nieko bendro su konkrečiu slenkstiniu amžiumi, kurio sulaukus kalbos mokymasis tampa neįveikiama kliūtimi.

Gramatikos iššūkiai

Kalbos mokymosi procesą lydi daug paslapčių. Tyrimą atlikusi profesorė Schmid atkreipė dėmesį, jog kartais suaugusieji stebina nepaprastai sudėtingų žodžių išmanymu, komplikuotų sakinių konstrukcijų taikymu, tačiau neretai padaro pačių elementariausių gramatikos klaidų.

Kodėl suaugusiems taip sunku įvaldyti paprastas ir dažniausiai pasitaikančias taisykles, kai tuo pat metu lengvai susidorojama su retais žodžiais ir gramatikos išimtimis, su kuriomis buvo susidurta vos keletą kartų?

Mokslininkai dar nežino atsakymų į šiuos klausimus, tačiau tampa aišku, jog egzistuoja tam tikrų gramatikos „duobių“ kurias, nepriklausomai nuo gimtosios kalbos, ir kalbos kurią mokotės, beveik visada sunku įvaldyti.

Būtent tai ir yra laikoma pagrindiniu minėto tariamo kritinio kalbos mokymosi amžiaus įrodymu. Šis pastebėjimas formuoja nuomonę, kad brendimo metu egzistuoja ribotas laikas, kai žmogaus smegenys specifiškai ir jautriai reaguoja į naujus girdimus garsus ir žodžius, ir ypač į jos gramatiką.

Nors šie klausimai jau buvo moksliškai analizuojami anksčiau, ir nors tradiciniai statistiniai metodai užfiksuoja lėtą gebėjimų mokytis užsienio kalbą mažėjimą bėgant metams, tačiau niekada nebuvo nustatytas slenkstinis barjeras ir įvardytas amžius, kurio sulaukus, gebėjimas lengvai išmokti kalbą prarandamas.

Naujai atliktame tyrime buvo bandyta rasti atsakymą į šį klausimą. 29 tyrimo dalyviai, kuriems vokiečių kalba gimtoji ir 66 dalyviai, kuriems ši kalba antroji, klausėsi skaitomų sakinių, kurių tam tikra dalis buvo neteisingai ištarta arba gramatiškai klaidinga.

Tuo pat metu visiems dalyviams buvo matuojamos smegenų biosrovės ir fiksuojami jų elektriniai virpesiai. Taip pat buvo pritaikytas niekada iki šiol tokiuose tyrimuose nenaudotas statistinės analizės metodas, pavadintas apibendrintuoju pridėtiniu modeliu. Jis padėjo įvertinti kalbos mokymosi pastangas konkrečiame žmogaus amžiuje apimant ir įvairius gretutinius veiksnius, pavyzdžiui kiek laiko mokinys praleidžia laiko kalbos mokymuisi.

Vos išgirdus gramatiškai neteisingus sakinius, visiems, kuriems kalba buvo gimtoji, nedelsiant buvo užfiksuoti aiškūs elektrinių bangų pokyčiai smegenyse. Tačiau tie kam kalba nebuvo gimtoji, jokių pokyčių neparodė arba pokyčiai buvo tokie, tarsi tiriamieji girdėtų blogai pavartotą žodį, bet ne gramatinę klaidą.

Be to, pastarasis reiškinys dažniau buvo pastebimas tiems, kurie antrosios kalbos pradėjo mokytis vėlesniame gyvenimo etape.

Taigi, pokytis palaipsninis. Nėra jokio aiškaus slenksčio, nuo kurio kalbą tampa pasidaro labai sunku.

Pagalvokite apie tai, ir užuot reiškę apmaudą, kad jūsų laikas jau praėjo, mokykitės, nes ir šio tyrimo rezultatai tik patvirtina liaudies išmintį, teigiančią, kad mokytis niekada nevėlu.