Analizavo žiniasklaidą

Banko užsakymu atliktame žiniasklaidos tyrime pirmą kartą analizuota, kaip svajonės ir laimės portretai vaizduojami populiariausiuose Baltijos šalių interneto naujienų portaluose, pramoginėje žiniasklaidoje, regioniniuose ir verslo leidiniuose. Iš viso ištirta keli šimtai tūkstančių publikacijų ir reportažų, kuriuos pernai paviešino maždaug 650 žiniasklaidos priemonių Lietuvoje, 450 – Estijoje ir apie 600 – Latvijoje.

Paaiškėjo, kad per mėnesį žodis „svajonė“ Lietuvos žiniasklaidoje 2021 m. minėtas vidutiniškai 2,7 tūkst. kartų, Estijos – 1,22 tūkst., Latvijos – 2 tūkst. kartų. Žodis „laimė“ per mėnesį Lietuvos žiniasklaidoje paminėtas vidutiniškai 1 350 kartų, Estijos leidiniuose ir portaluose – 1,7 tūkst., Latvijos – 1,3 tūkst. kartų.

Atrodo, kad apie svajones dažniau rašoma Lietuvos ir Latvijos žiniasklaidoje, o Estijoje dažniau vartojama laimės sąvoka.

Išryškėjo skirtumų

„Panašu, kad apie svajones dažniau rašoma Lietuvos ir Latvijos žiniasklaidoje, o Estijoje dažniau vartojama laimės sąvoka. Iš tyrimo rezultatų galime susidėlioti įdomų paveikslą, kaip viešojoje erdvėje vaizduojami svajonių receptai – lietuviška svajonė dažniausiai siejama su darbu, o latviška – su gyvenimu. Estijos žiniasklaidoje tiek žodis „svajonė“, tiek „laimė“ dažniausiai minimi kartu su „metais“ ar kitu laiką apibūdinančiu žodžiu, taip pat minimas žodis „žmogus“, – komentavo „Luminor“ banko komunikacijos vadovė Lietuvoje Indrė Baltrušaitienė.

Anot tyrimo rezultatų, latvių ir lietuvių svajonės yra labiau kolektyvinės – dažniau nei Estijoje minima šeima, vaikai, darbas. Estijos žiniasklaidoje dažniau vertinamas ir individualumas – greta žodžių „svajonė“ ir „laimė“ minimas „žmogus“, „lyderystė“, „idėjos“ „išskirtinumas“.

Lietuvos viešojoje erdvėje „svajonė“ dažniausiai apibūdinama kartu su žodžiu „darbas“ – šių dviejų žodžių junginių per 2021 m. žiniasklaidoje buvo net 33 tūkst. Taip pat dažnai minimi „vaikas“ (30 tūkst. kartų), „šeima“ (21 tūkst.). Latvijos ir Estijos žiniasklaidoje svajonės su darbu siejamos žymiai rečiau – per metus tokie žodžių junginiai kaip „svajonių darbas“ ar „svajoju dirbti“ paminėti apie 5 tūkst. kartų.

650 – tiek žiniasklaidos priemonių buvo analizuota Lietuvoje.

„Lygindami trijų šalių tyrimų rezultatus galime matyti, kad svajonė su darbu žymiai dažniau siejama Lietuvoje nei Estijoje ar Latvijoje. Yra ir daugiau ryškių skirtumų. Estijos ir Lietuvos žiniasklaidoje žodis „vaikas“ laikomas ypač svarbiu – visose demografinėse grupėse jis yra tarp dažniausiai minimų, o Latvijoje vaizduojamas platesnis šeimos suvokimas – prioritetas teikiamas ne „vaikui“, o „šeimai“, „santykiams“, – sakė I.Baltrušaitienė.

Skatina atvirumą

Kaimyninėje Latvijoje „svajonė“ dažniausiai minėta kartu su žodžiu „gyvenimas“ – skaitomiausiuose naujienų portaluose tokių žodžių junginių rasta daugiau nei 8 tūkst. Panašiai tiek „gyvenimo“ rezultatų aptikta ir Estijoje, o Lietuvos portaluose ir leidiniuose „svajonė“ ir „gyvenimas“ – nesiejami.

Latvijos gyventojams svajonė dažnai asocijuojasi ir su namais – šių dviejų žodžių junginiai pernai vartoti apie 7 tūkst. kartų.

Didžiausiuose Estijos naujienų portaluose pernai žodis „svajonė“ dažniausiai minėta kartu su žodžiu „metai“ – tyrime aptikta apie 14 tūkst. tokių junginių. Antras pagal populiarumą – „žmogus“, kuris prie „svajonės“ šliejosi daugiau nei 10 tūkst. kartų.

Šis tyrimas – dalis „Luminor“ banko vykdomo projekto „Tiems, kuriems rūpi“, kuriuo skatinama Baltijos šalių gyventojus atvirai kalbėti apie savo troškimus su artimaisiais ir savo tėvų ar senelių svajonėmis dalytis specialiai projektui sukurtoje interneto svetainėje. Vasario mėnesį Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atsitiktiniu būdu bus atrinktos trys svajonės, o jų įgyvendinimu pasirūpins bankas. Banko užsakymu Baltijos šalių žiniasklaidos tyrimą Lietuvoje atliko žiniasklaidos tyrimų bendrovė „Mediaskopas“, Latvijoje – bendrovė LETA, Estijoje – BMMG. Analizuoti visi 2021 m. žiniasklaidos pranešimai, kuriuose kalbama apie laimę ir svajones.

Dileta, ieškodama savęs, dainavo su daugeliu atlikėjų, dalyvavo ir projekte „X faktorius“, tačiau niekada nesijautė tokia laiminga, kokia yra dabar, kurdama su L. Somovu.

Kelio pradžia

Atlikėjos muzikinis kelias prasidėjo vaikystėje, kai tėvai, nupirkę jai pianiną, pakvietė į pagalbą muzikos mokytoją, kuri mokydavo mergaitę namuose. Mokytoja, pastebėjusi jos talentą ir gabumus, paragino mokytis muzikos mokykloje.

„Taip, mokiausi muzikos mokykloje, tačiau kadangi labai nemėgau dainuoti chore, šių pamokų beveik nelankydavau. Eidavau į pamokas, kur reikėdavo groti, nes tai man labai patikdavo. Ką gi, prisidirbau ir mane paliko antriems metams“, – apie šiuos ir kitus paauglystėje užklupusius sunkumus laidos „Pasaulis pagal moteris“, rodomos sekmadieniais 10 val. per TV3, žiūrovams jau papasakos atlikėja.

Skaudžiai išgyvenusi tėvų skyrybas Dileta nusprendė mesti muzikos mokyklą, tačiau nebedainuoti negalėjo. Ji uždainavo per savo tėvo vestuves, o sulaukusi susižavėjimo bangos nusprendė mokytis muzikos privačiai.

Dileta ir Natalija Bunkė – keleri metai kitokios muzikos

Įsisukusi į šou verslą Dileta nebesustojo – sutiko daug įtakingų prodiuserių, išbandė save įvairiuose amplua ir atkakliai dirbo laukdama, kol ateis jos žvaigždžių valanda. Neretai ji, prisidėjusi prie įvairių projektų, likdavo nuošalyje ir dėl to jausdavo nuoskaudą.

Tačiau laikas bėgo ir ji vis dažniau sulaukdavo dėmesio iš jau garsių atlikėjų. Bendradarbiavimas su atlikėja Natalija Bunke Diletai tapo neblogu tramplinu, nors muzika, kurią atlikdavo, nebuvo jos favoritų sąraše.

„Iš pradžių buvo keista, juk aš nuolat klausydavausi elektroninės muzikos“, – neslepia laidos viešnia, kažkada svajojusi gyventi ir kurti svetur.

Tai buvo didžiausias karas, pati pradžia – išsidraskymai, pykčiai: aš nebenoriu dalyvauti, tu čia man neaiškink.

Sunki pradžia „X faktoriuje“

Pasiryžusi dalyvauti projekte „X faktorius“ Dileta pateko į grupę „4 Roses“ – bendravimo pradžia, neslepia Dileta, priminė kačių pjautynes.

„Va tada ir prasidėjo reikalai, tai buvo didžiausias karas, pati pradžia – išsidraskymai, pykčiai: aš nebenoriu dalyvauti, tu čia man neaiškink“, – sunkią pradžią grupėje prisimena Dileta, kai visos rungėsi, kuri iš jų teisi.

Tik iškritusios iš projekto merginos suprato, kad be reikalo pykosi, todėl ir po „X faktoriaus“ grupė dar labai ilgai ir sėkmingai veikė. Tačiau visą laiką ji pati kurdavo dainas, nes nesijautė iki galo laiminga atlikdama perdainuotas dainas, jai trūko saviraiškos.

Kodėl L. Somovas?

Vieną dieną Dileta surinko visus valios ir drąsos likučius ir paskambino pačiam prodiuseriui ir atlikėjui L. Somovui, kurio kūrybos gerbėja ji buvo visą laiką.

„Jeigu atvirai – aš labai bijojau skambinti. Labai jaudinausi, nes galvojau, kad jis pakels ragelį ir atsainiai sakys man atsiųsti keletą pavyzdžių“, – prisimena atlikėja.

Šiandien Dileta džiaugiasi jų bendradarbiavimo vaisiais, dainomis, kurios jau susilaukė ypatingos sėkmės, tarp jų – kūriniai „Miestas miega“, „Ledas“.

„Aš esu labai laiminga, išsipildė viena didžiausių mano svajonių – dirbti su Leonu, bet čia dar ne pabaiga, tai – tik pati pradžia, nes mano  svajonės neturi ribų. Mes su Leonu esame paruošę nerealiai gerų dainų, aš labai laukiu, kada COVID-19 pasitrauks ir mes galėsime visa tai parodyti gyvai, koncertuoti“, – nekantrauja atlikėja, jau kovo 1-ąją kartu su Leonu pristatysianti gerbėjams naują dainą „Back to life“.

Dalelė egzotikos baltą lietuvišką žiemą

Laidos rubrikoje „Floristinis desertas“ padvelks egzotika ir spalvomis – prie baltos žiemos pripratusias žiūrovų akis nudžiugins ryškiaspalvė kompozicija iš egzotinių gėlių.

Laidos vedėja, floristikos dizainerė K. Rimienė, kurdama šią egzotika pulsuojančią kompoziciją, pasirinks vienos paletės spalvas – helikonijos, kraspedijos, gerberos, smulkiažiedės rožės bus gelsvos, oranžinės. Žiedai ne tik naujai suskambės floristinėje kompozicijoje, bet ir atneš saulės, džiaugsmo ir šilumos įspūdį.

Tam, kad kompozicija būtų kuo natūralesnė, floristikos dizainerė gėlių oazę dengs natūralia žieve, o paskutiniu kompozicijos akordu taps riešutmedžio šaka. Ši kompozicija ne tik gali papuošti kiekvienus namus, bet ir priminti jų gyventojams šalis, kuriose lankydavosi ir, neabejotinai, dar apsilankys.

Kita Lietuva

Ligoninių pažintys mezgamos tarsi iš išvirkščiosios pusės – gali nežinoti pavardės, vardą gali atstoti koordinatės palatoje ("Moteris prie lango"), tačiau kone iki lotyniškų terminų pažinsi svetimos ligos istoriją, atmiežtą svetimos šeimos dramos peripetijomis. Pažintis su palatos kaimynų įpročiais, skleidžiamais garsais, kvapais, kalbėjimo maniera ar dienos rutina geriau nei ESBO stebėtojai patikrina mūsų tolerancijos lygį.

Kai kurios šių draugysčių tęsiasi ir šiapus, imama bendrauti šeimomis, kai kurios ištirpsta taip pat greitai, kaip ir užsimezgė. Atsitraukia kartu su gerą antibiotikų dozę gavusiomis bakterijomis, išnyksta greičiau, nei sugyja operacijų pjūviai.

Kartais susipažįstama net nebendraujant. Iš nė neklausant nugirstų medikų žodžių, neprislopintų ligonių ir artimųjų pokalbių, kojūgaly iškabinto ligonlapio ir atviros paskyros feisbuke, gali susipažinti su žmogumi iš kito pasaulio. Iš tos kitos Lietuvos, kurią iki šiol žinojai kaip metaforą, apie kurią rašei ir skaitei daugiau vertindamas statistinius rodiklius bei apibendrinimus. Tavo ir kitoje Lietuvoje gali skirtis ne vien atlyginimo vidurkis – daug svarbesni vertybių skirtumai.

Gal net gerai, kad mano pažintis su mergina iš kitos Lietuvos buvo vienkryptė (nesu tikra, ar ji spėjo mane įsidėmėti daugiau nei tik kaip moterį prie lango). Kažkodėl manau, kad artimesnio pokalbio metu neišvengiamai išlendančios detalės apie mano laimingą šeimą ir vaikus jai būtų buvusios skaudesnės už fizinį skausmą.

Jei nori šokt...

"Prisėsk. Neverk. Kiek mes čia lauksim? Iki pirmos? Negalėsiu tiek laukti. Tu žinai… Ne, negalėsiu. Gi žinai visą padėtį… Prigulk. Telefoną pasiimk, pažaisk…" – pasilabinusi už save ir už paaugliškos išvaizdos merginą į pastarąją kreipėsi pusamžė moteris.

Apsigaubusi ligoninės chalatu palatos naujokė įsivertė į jai paskirtą lovą. Putlaus kūno, apskritaveidė, vaikiškų bruožų, tamsius plaukus atsainiai susipynusi į kasą ji veikiau buvo panaši į aštuntokę, kurią, per pamokas ūmaus apendicito skausmo suriestą, greitukės ekipažas per klaidą atgabeno ne į vaikų, bet į suaugusiųjų chirurgijos skyrių.

"Pažaisk, pažaisk. Aš turiu eiti. Ar gerti turim? Ai, juk tau negalima...", – stengdamasi mažiau švepluoti retadante burna kalbėjo vyresnioji. Užuot bent apsikabinimu guodusi jaunėlę, ji vis murmėjo apie tai, kad turi skubėti. Antrindamas nervingiems judesiams moters žvilgsnis veltui blaškėsi po palatą ieškodamas dialogo partnerio. Matyt, neapsikentusi netylančio kūkčiojimo ir šnabždesių į koridorių išsliūkino vizito operacinėje nervingai laukianti Rimto Veido Blondinė Nepriekaištingu Makiažu. Ūmai pritilo ir nuo pasirodymo čiauškėjusi Brunetė: savo džiaugsmą būsima planine "nedidele operacija" – tiksliau, galimybe bent savaitę pailsėti nuo darbo bei rūpesčių trim sūnumis – ji dalijosi su "Silva Rerum" ("Įsivaizduokit, dar neskaičiau! Pasižadėjau sau: kol sirgsiu, privalau perskaityti").

Mintys apie antrąkart gyvenime laukiančią operaciją, nepataisomos optimistės mantra "viskas bus gerai" ir ūmai apėmęs nesunkiems ligoniams būdingas egoizmas nugalėjo ir mano ydą – keistą prigimtinę pareigą išklausyti visų, norinčių pasiguosti.

Neradusi pokalbio partnerės naujokės kompanionė netrukus išskubėjo palikdama vis pakūkčiojančią jaunėlę. Žvilgsnį sutelkusi į telefono ekraną putliais pirštais ši kažką rašė, tuo pat metu klausydama kitos Lietuvos hitų. "Jei nori šokt.." – iš ausinių gerokai per garsiai džiūgavo Saulius Prūsaitis. Vis lėčiau judindama pirštus mergina užsnūdo.

"Kuri čia ...aitė? Važiuojam", – punktualios it iš serialo apie paramedikus lygiai pirmą popiet į palatą įsiveržė sesutės.

"Susitvarkė" greitai

Bruzdesys pažadino mus tris, skalpeliu jau paženklintas ligones. Jaunėlei dingus tarpduryje, bandžiau pasimėgauti paskutiniais neišsivadėjusio operacinio miego ir skausmą malšinančių vaistų malonumais. Nepraėjus nė pusvalandžiui, vėl pasigirdo trinksmas ir to paties sesučių ekipažo įstumtos lovos girgždesys: į palatą grįžo naujokė.

Mintyse pažarsčiusi galimus negalavimo variantus, į savo kaimynę greitai nebekreipiau dėmesio. Juolab kad po apsilankymo operacinėje jai, regis, gerokai palengvėjo: skirtingai nei mes trys, ji nedejavo nuo menkiausio judesio, o ir graudulys nebeėmė. S.Prūsaitį ausinėse pakeitė nemarioji "Juoda orchidėja".

"Jau viskas? Tai ir gerai. O ką sakė gydytoja? Neduos biuletenio? Na, aš išsiaiškinsiu", – vos pravėrusi palatos duris pas jaunėlę moteris iš kitos Lietuvos žodžius bėrė nė nelaukdama atsako.

"Man parašė jis... Vaiko tėvas. Aš jam parašiau, kad ką tik per jį tapau žmogžude. Kad nužudžiau mūsų vaiką, – kiek prikimusiu, ramiu it prekybcentrio kasininkės balsu į motiną kreipėsi jaunėlė. – O ką tėtis? Ar klausė, kaip aš?"

Nepamenu, ar kada buvau labiau nustebusi, nei išgirdusi šiuos žodžius. Neakivaizdžiai tapau operacijos, vis dar laikomos moters savarankiškumo, teisės į savo kūną ir gyvenimą simboliu, liudininke. Akivaizdu, kad ji buvo mažiau skausminga, trumpesnė ir, įvertinus valstybės biudžeto išlaidas, gerokai pigesnė nei bet kurios iš mūsų trijų operacija. Truko ne ką ilgiau nei darboholiko pietų pertrauka.

Man kažkodėl atrodo, kad merginai iš kitos Lietuvos pristigo ne žinių apie saugią meilę, bet pačios meilės.

Neatsispyrusi moteriškam smalsumui, suvedžiau jaunėlės vardą ir pavardę į "google" paieškos laukelį. Nuo svetimų akių neapsaugotoje jos feisbuko paskyroje it nebylioje juostoje keitėsi vaizdai ir veidai. Štai ji prieš kelerius metus – dar miela apskritaveidė linksmų akių mergaičiukė, besiglaudžianti prie mamos. Čia – jau ūgtelėjusi paauglė. Seksualų žvilgsnį beviltiškai bandanti išspausti panelė. Čia ji – su "juo", perpus smulkesniu apskritaveidžiu mašinėle kirptais plaukais ir apsmukusiu sportiniu kostiumu. Dar pora atvaizdų su nedviprasmiškais komentarais "Mano mažiukas", "Meilė". Galop – ne itin vykęs bandymas įamžinti gerokai per daug erotizuotą bučinį alaus bokalų fone. Paskutinė bendra nuotrauka įkelta prieš tris savaites.

"Kaip jautiesi?" – žvaliai it į ką tik motina tapusią gimdyvę į jaunėlę kreipėsi gydytoja.

"Nieko… Neskauda...", – man pasirodė, kad merginos balse išgirdau palengvėjimą.

"Ar darbas sunkus? Po aborto neduodame nedarbingumo, tačiau jei kreipsitės į savo šeimos gydytoją... – tarsi norėdama kuo greičiau jaunėlės gyvenimą grąžinti į buvusias vėžes energingai kalbėjo gydytoja. – Tai bus pamoka tau. Reikėtų pasiskaityti apie apsaugos priemones."

"Ir kiek kalbėjom, kiek sakėm... – su palengvėjimu, kad atsikratė problemos ar kad pagaliau rado su kuo išsikalbėti, šveplavo jaunėlės kompanionė. – Ji sunkiai dirba. Bet šiandien išeiginę turėjo, tai ir susitvarkėm. O rytoj pas gydytoją nueisim, gal parašys kokį peršalimą, leis kelias dienas pailsėti."

Kraujo skonis

Kai kurios ligoninės pažintys iš tiesų baigiasi greičiau, nei užgyja operacijos pjūviai. Ir gerai. Antraip jausčiausi atsakinga: o kas, jei būčiau paklaususi, ko rauda, gal būčiau atkalbėjusi? Gerai, kad nebepamenu ir jos pavardės – tik vardą, kokių Lietuvoje dešimtys tūkstančių: nekils pagunda sekti jos laiko juostos, stebėti, su kuo ji laižo savąsias žaizdas. Tik ar laižo? Kas šiandien sunkiau – auginti vienai vaiką ar susilaukti planuoto?

Žinau, ką į tai atsakytų Rimto Veido Blondinė Nepriekaištingu Makiažu ("Daktare… mes dešimt metų bandom susilaukti vaikų… Kada dabar vėl galėsim bandyti?"). Švietimo ir mokslo ministerijos klerkai turbūt pabaksnotų: štai, girdi, į kokius veronikų laikus atveda lytinio švietimo mokyklose spragos. Tik man kažkodėl atrodo, kad merginai iš kitos Lietuvos pristigo ne žinių apie saugią meilę, bet pačios meilės. Gal tiesiog norėjosi, kad mergaitiškos svajonės apie drugelius pilve ir sužadėtuvių žiedą, išsipildytų anksčiau nei aplinkiniai ims skersakiuoti: "Žiūrėk, senmerge liksi..."

O kaip vaikas? O kurioje pasakoje ant balto žirgo atjojęs princas veda vienišą motiną?

Kelionė į Briuselį pristatyti Kauno pažangos įgyvendinant tai, kas pasižadėta paraiškoje tapti Europos kultūros sostine, tada – trumpos žiemos atostogos su šeima, iškart po jų – komandiruotė į Bulgariją pasveikinti šiemet Europos kultūros sostine tapusio Plovdivo. O jau sausio 19-ąją – ir Materos Italijoje, antrosios 2019-ųjų Europos kultūros sostinės, atidarymo fejerverkai. Vis dėlto tokio dydžio projekto vadovės darbas – ne tik komandiruotės ir šventės. Kauno bienalę užauginusi iki tarptautinio masto šiuolaikinio meno įvykio menotyrininkė, pernai šį projektą perleidusi į jaunesnių kolegių rankas ir visiškai atsidėjusi Europos kultūros sostinės projektui, kasdien mąsto apie tai, ką dar galima padaryti, kad 2022-aisiais kultūra tvyrotų ne tik parodų ir koncertų salėse ir žurnalų puslapiuose, bet ir kiekviename Kauno kieme bei laiptinėje. Taigi du kavos puodeliai žydrojoje "Kaunas 2022" biuro dalyje ir pluoštas klausimų V.Vitkienei.

Galbūt galima išvirti kavos turistams? Jei pats tampi reiškinio kūrėju, dalyviu, tai ir imi jį pozityviai vertinti.

– Kaip sekėsi pristatyti nuveiktus darbus Europos Komisijoje Briuselyje?

– Jautėme ženklus, kad žiuri nariai seka mūsų veiklą, tai, ką viešiname socialiniuose tinkluose. Matėme, kad jie nusiteikę pozityviai – kvietė mus į savo rengiamas konferencijas, kad pristatytume programą. Bet, nors ir jautėme palankumą, ataskaitą rengėme nuoširdžiai, su daugybe priedų. Tačiau kad jie mus taip pasitiks, bučiuodami, apkabindami, negalėjome įsivaizduoti. Buvo ypatingas momentas. Supratome, kad jiems svarbu ne tik tai, kad mes gerai dirbame, bet ir tai, kad gera mūsų pradžia ir ateities sėkmė gali tapti pavyzdžiu, kaip toks projektas gali gerai startuoti ir, tikėkimės, – veikti. Iš tiesų nemaža dalis titulą gavusių miestų susiduria su daug problemų jau pirmuosiuose projekto etapuose.

– Bet juk tai normali proceso dalis? Jei nebūtų iššūkių, galbūt nereikėtų ir titulo, kuris dažnai yra paskatinimas?

– Taip, taip. Tai nėra lengvas projektas. Jei viskas gerai, tai nereikia jo daryti. Kaip tik vakar kalbėjome su lietuvių menininke, studijuojančia šokį Amsterdame. Klausiau jos, ar jai teko girdėti apie Leuvardeną, Nyderlandų miestą, kuris pernai buvo Europos kultūros sostinė. Sakė, ne: dalyvavau metų pabaigoje, bet nesupratau, kad tai Europos kultūros sostinės renginys; Amsterdame tiek visko vyksta, kad mums net nebuvo girdėti apie Leuvardeną. Mūsų šalis šiuo požiūriu irgi gana monocentriška, vis dėlto manau, kad vilniečiai girdi, jog Kaune kažkas prasideda.

– Turbūt vienas iššūkių – vilniečiams pristatyti Kauną?

– Taip, ir tai tikrai nemažas iššūkis!

– O kaip sekasi bičiuliautis su Kauno rajonu? Turbūt viskas daug įdomiau, nei buvote numatę paraiškoje?

– Paraiškoje numatėme, kad abi savivaldybės dalyvaus programoje, abiejų tarybos tam pritarė ir finansiškai įsipareigojo. Kauno rajonas nuo pat pradžių buvo programos dalis, bet nebuvome išanalizavę rajono tapatybės. Praėję metai buvo pagrindiniai pažindinimosi metai, įveikėme tūkstančius kilometrų ir dabar jau suprantame, kad vienu sakiniu Kauno rajono neapibūdinsi. Neužtenka sakinio ir įvardyti, kuo Kaunas skiriasi nuo Kauno rajono. Arba Kulautuva nuo Čekiškės, Arlaviškės nuo Garliavos... Arba Rokai, kurie yra pusiau miestas, pusiau rajonas. Žodžiu, tai nevienalytis teritorinis vienetas. Dalis Kauno rajono gyventojų save identifikuoja kaip kauniečius, kiti – savo vietovės patriotai, jiems frazė "Kauno rajonas" – tik adreso dalis.

Visi kuratoriai, kurie po rajoną važinėja su savo programomis, grįžta tokie įkvėpti, kad aš jiems net pavydžiu. Būtent Kauno rajone vyksta daugiausia asmeninių susitikimų, jie daug kameriškesni. Tik į labai svarbius renginius susirenka pusšimtis. Šiaip – penki ar dešimt žmonių. Tada gali skirti laiko ilgiems pokalbiams, suprasti, kuo jie gyvena.

Nemažai "Kaunas 2022" programos dalių iškeliame į Kauno rajoną, tai darome įvairiais masteliais. Suprasdami šio teritorinio vieneto unikalumą, pradėjome ir visai naują programą, kurios nebuvome numatę paraiškoje. Tai "Šiuolaikinės seniūnijos". Kartu su vietos gyventojais, ragindami juos bendradarbiauti – neretai ir mažuose miesteliuose aktyvūs žmonės tarpusavyje nekalba – teikti bendras paraiškas, vystyti bendrus projektus. Pradėsime šiemet unikalų didelį projektą, jis augs iki pat 2022-ųjų.

– Kiek yra tikimybės, kad miestiečiai, aktyvūs kultūros vartotojai, Kauno centre esančių įstaigų lankytojai ims ir atras Kauno rajoną, jo gyvenvietės taps kultūrinių maršrutų dalimi? Ar vis dėlto svarbiau, kad pats Kauno rajonas savimi patikėtų?

– Labai tikiuosi, kad kauniečiai susigundys aplankyti "Šiuolaikinių seniūnijų" pristatymus. Jau esame sutarę su šiuolaikinio cirko kūrėju Roberto Magro, jis dirbs su bendruomene ir įtrauks ją į pasirodymą su Europos atlikėjais. Tai tik pavyzdys. Egzotiškas kultūros patyrimas ne ten, kur gyveni.

– Vis pasigirsta kalbų apie Kauno ir Kauno rajono sujungimą. Ar gali Europos kultūros sostinės programa tapti žingsniu link to?

– Tai labai politinis klausimas, ir, matyt, Kauno ir Kauno rajono atstovai į mano atsakymą pasižiūrėtų skirtingai (juokiasi). Mūsų tikslas yra atrasti, kuo šie administraciniai vienetai gali vienas kitam atsiskleisti. Pagalvojus, gal Kauno miesto ribos gali plėstis, bet ar miestas pasiruošęs apglėbti tokią didelę teritoriją? Taigi tai nėra mūsų užduotis, bet džiaugiamės ir vertiname galimybę bendrauti su dviem savivaldybėmis, nes tai dvi skirtingos patirtys ir vis nauji iššūkiai.

– O ar tarp tikslų yra aktyvesnis Kauno rajono gyventojų dalyvavimas Kauno miesto kultūriniame gyvenime?

– Žinoma, laukiame ir lauksime visos Lietuvos, o ir užsienio, gyventojų. Kauno rajono gyventojai, jų bendruomenės į Kauną važiuos ir su savo renginiais bei programomis. Vis dėlto, kaip ir į Kauno miesto mikrorajonus, taip ir į Kauno rajono gyvenvietes stengiamės atvežti užsienio menininkų projektų, kad gyventojai jaustųsi svarbūs ir matomi Europoje.

– Kai kurios Europos kultūros sostinės į programą stengiasi įtraukti ir tuos savo šalių miestus, kurie taip pat siekė šio titulo. Ar taip bus ir pas mus?

– Su Klaipėda palaikome šiltus santykius, bendraujame su ten gyvenančiais menininkais, esame sutarę dėl bendrų programos dalių. Klaipėdos kūrėjus siuntėme į Liuksemburgo miestą, mūsų partnerį Ešą prie Alzeto. Taip pat ateinančiais metais planuojame paskelbti viešą kvietimą kandidatavusiems miestams, sukviesti visus prie bendro stalo, apsvarstyti galimą maršrutinę programą. Kol kas to nedarėme, nes mažesnių miestų komandos neišliko, artėja savivaldybių rinkimai, tikėtina, kad situacija keisis, tad kiek palūkėsime. Bet, grįžtant prie klausimo, taip, tai tendencija, ir ji teisinga, juk pastangos rengiant paraišką būna didelės, sugalvojama tikrai daug puikių idėjų, dedama vilčių. Būtų apmaudu visa tai tiesiog palaidoti.

– Kaip sekasi su programos "Kauno iššūkis", skirtos vyresniųjų moksleivių įgūdžiams stiprinti, dalyviais? Ar niekas iš jau programoje dalyvavusių jaunųjų kauniečių nepaspruko į Vilnių ar užsienį?

– Iš pirmųjų 30-ies su mumis liko ir veiklose aktyviai dalyvauja apie trečdalį, iš antrosios laidos – apie 20 jaunuolių. Daugelis jų dar mokosi mokykloje, tad viliamės, kad iš Kauno pabėgs kuo mažiau. Žinoma, ne viskas vien mūsų rankose! Galiu pasidžiaugti, kad viena iš alumnių prisijungė prie "Kauno iššūkio" komandos, ji padeda vesti kursus jaunesniesiems dalyviams. Siekiame, kad alumnai perimtų programos kūrimą ir vykdymą, jaustųsi už ją atsakingi ir po 2022-ųjų. Jei jiems tai seksis, tikiuosi, niekur ir bėgti nereikės.

– Ar smarkiai skiriasi "Kaunas 2022" komandos įsivaizdavimas apie tai, ko nori jaunesnioji karta, ir tai, ko ji iš tiesų nori?

– Mane stebina, neslėpsiu, bet aš juk viena vyriausių komandoje (juokiasi). Jie į gyvenimą žiūri kaip į žaidimą, tai labai žavu. Svajoja neribodami savęs, tiki, kad viskas yra įmanoma. Teko dalyvauti viename "Kauno iššūkių" idėjų pristatymų. Nuo tokių žemiškų, kaip naujas žurnalas MASS, kuris, beje, jau išleistas, iki fantastinių kaskadų, sujungiančių Kauno kalvas – spektras labai platus. Tai, be abejo, ir mus visus įkvepia mąstyti plačiau, svajoti drąsiau. Suaugusieji neretai pamiršta, kaip tai smagu.

– Ar apskritai formuojant komandą pavyksta ištrūkti iš "Kauno kultūrininkų" rato?

– Šiemet smarkiai neaugsime, turime tikslą kitas kultūros organizacijas į mūsų veiklas įtraukti kaip partnerius. Tikime, kad esame viena komanda su Kaune veikiančiais muziejais, teatrais – tikrai nereikia visų geriausiųjų įsidarbinti, juk kažkas turi ir kitose įstaigose dirbti. Pastebiu, kad kaskart įkėlus darbo skelbimą juo domisi žmonės iš visos Lietuvos, įskaitant sostinę. Turime ir važinėjančių iš Vilniaus bendradarbių, kurie planuoja įsikurti Kaune. Turėsime naują kolegą, ateinantį iš tarptautinių ryšių srities, taigi ne tik kultūrininkus buriame.

– Artėja rinkimai, kaip manote, ar politiniai procesai gali turėti įtakos "Kaunas 2022" planams?

Iš kitų miestų patirties matyti, kad šie projektai niekada nėra saugūs, juk krauju sutarčių nepasirašinėjame. Yra paraiška, virtusi sutartimi su Europos Komisija, joje įrašytos konkrečios sumos. Yra savivaldybių tarybų sprendimai dėl finansavimo, jį jau gauname, ir nuolat pagrindžiame, kad jį išleidžiame miesto ir rajono gerovei. Atsiskaitome gana dažnai ir įvairiais lygiais, stengiamės būti kiek įmanoma labiau permatomi. Pagrindinė Vyriausybės dotacijos dalis mus pasieks 2022-aisiais, kaip didžiausias saugiklis. Taip pat mūsų rinkodaros komanda nuolat susitinka su galimais partneriais verslo pasaulyje. Visiems potencialiems rėmėjams rengiame unikalius pasiūlymus, juos ilgai aptarinėjame, tad tai netrumpas procesas.

– Ar į "Kaunas 2022" kaip miesto kultūros įstaigą kreipiamasi patarimų strateginiais klausimais? Tarkime, kalbant apie naujus kultūrai skirtus objektus Kaune, esamų renovaciją?

– Mielai sutiktume savo įžvalgomis pasidalyti, vis dėlto kreipiamasi ne taip ir dažnai. Suprantu, kad strateginiai projektai vykdomi lėtai, bet reikia pripažinti, kad kultūros bendruomenė apie juos žino mažokai. Ypač sergame dėl Mokslo salos – tikiu, kad šis projektas būtų įgyvendintas 2022-aisiais, taptų itin reikšminga mūsų programos dalimi, pastiprintų turistų trauką. Tačiau kai kuriuos projektus, pavyzdžiui, naują skaitmeninį e.rinkodaros produktą kultūros turizmui skatinti, rengiame kartu su Kauno miesto savivaldybe.

– Kultūros bendruomenė nuolat kalba apie poreikius – juodąją dėžę scenos menams, erdvę šiuolaikiniam menui. Ar "Kaunas 2022" gali padėti diskusijoms virsti realybe?

– Mes nuolat apie tai galvojame. Komandoje turime žmonių, nuodugniai tiriančių Kauną, jo pastatus, erdves, svarstančių, ką būtų galima pritaikyti šiuolaikinei kultūrai. Ruošiame pasiūlymus vienos švietimo įstaigos renovacijai, mąstome apie buvusio taksi parko patalpas. Variantų yra, tik visi jie nepigūs ir mūsų vienų biudžetui nepakeliami, tad ieškosime kitų būdų.

Kalbant apie parodų sales... Neslėpsiu, kai pradėjau dirbti su "Kaunas 2022", dar rengiant paraišką, esu sakiusi, kad šis titulas reikalingas jau vien dėl to, kad Kaune atsirastų šiuolaikinio meno centras (šypsosi). Vis dėlto, išanalizavus situaciją, akivaizdu, kad pakaktų tiesiog iš pagrindų sutvarkyti Kauno paveikslų galeriją ir Mykolo Žilinsko dailės galeriją, ir tai atitiktų mūsų miesto poreikius. Bet tai labai komplikuota, nes pastatai priklauso ne miestui, o Vyriausybei. Tarkime, paveikslų galerijos renovacijos šiuo metu nėra jokiuose planuose. Joje įrengtos saugyklos, šių nėra kur iškelti... Teko jau daug kartų drauge su galerijas valdančio Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus atstovais lankytis Kultūros ministerijoje, kalbėtis, diskutuoti apie galimybes. Na, bet ministerijoje irgi viskas keičiasi.

– Mąstant apie "Kaunas 2022" programų poveikį kartais atrodo, kad sėkmingai veikiančių, užsienyje Kauną garsinančių galerijų ar kitų institucijų veiklos šis projektas iš esmės nepakeis, tai yra jos jau dabar pasiekusios aukštą meninį lygį. Taigi Europos kultūros sostinės titulas daugiau įtakos turės ne profesionaliajam menui, o, tarkime, mikrorajonų bendruomenėms. Ar yra tokiose mintyse tiesos?

– Tikrai, Kauno situacija nėra tokia jau bloga. Savo kultūros lygiu netgi esame išskirtiniai Europos kultūros sostinių kontekste. Juk ne tik didieji miestai, kultūros židiniai, pelno šį titulą. Sakyčiau, esamiems ir būsimiems mūsų partneriams trūksta ne kokybės ar idėjų, bet finansų.

– Ir auditorijų?

– Tiesa, ir būtent čia "Kaunas 2022" gali padėti. Visiems mums, taip pat ir dirbantiems "Kaunas 2022" – juk atėjome iš savo organizacijų ir planuojame į jas grįžti – aktualu žinoti, kaip pasiekti naujas auditorijas, kaip ištrūkti iš pačių apsibrėžto elito rato ir matyti plačiau. Kaip tik dabar vyksta pirmoji auditorijų plėtros mokymų programa mūsų "Tempo akademijoje", dalyviai labai įkvėpti. Kvietėme įvairių organizacijų atstovus dalyvauti atrankoje, iš kiekvienos ją įveikusios mokymuose dalyvauja po du žmones. Žinoma, jei organizacija didesnė, tie du dar turės nudirbti didelį darbą grįžę po šių mokymų. Jie, beje, vyks iki pat 2022-ųjų, taigi tikiuosi, kad mąstymo apie būsimą auditoriją virusas spės po Kauną pasklisti plačiai. Žinote, taip pat tikiuosi, kad galimybė dalyvauti tokio tipo užsiėmimuose pritrauks į Kauno organizacijas jaunų darbuotojų! Ypač didelėse, veikiančiose daug metų, itin reikia šviežio kraujo ir naujo požiūrio.

– O dabar – ne apie darbuotojus, bet apie auditoriją. Tai yra tuos, kurie dar nėra auditorija. Skaitinėjant internete įvairias iš pirmo žvilgsnio pozityvias naujienas vis dėlto tenka susidurti su nemažai neigiamų komentarų. Maždaug kam švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus troleibusams marginti, plakatams spausdinti, mokymams – tai yra ne apčiuopiamiems projektams, infrastruktūrai, o kultūrai... Ar nesvyra jums rankos dėl tokio požiūrio? Ar galima per keletą metų jį pakeisti? Gal ne pakeisti, bet pakviesti gyventi įvairiaspalvį gyvenimą, nežiūrėti tik į ne visuomet nuvalytas šaligatvio plyteles?

Visi kuratoriai, kurie po rajoną važinėja su savo programomis, grįžta tokie įkvėpti, kad aš jiems net pavydžiu.

– Kiek teko bendrauti su kitų Europos kultūros sostinių atstovais, visi jie sako, kad bambėjimas ruošiantis pagrindiniams programos metams auga. Iš pradžių visi džiaugiasi: "Laimėjome!" Džiaugsmui nuslūgus imama svarstyti, kam viso to reikia, kokia bus nauda man ir miestui... Jei viskas gerai, per pagrindinius metus tas nepasitenkinimas ir skepsis vėl sumažėja, kyla miestiečių savivertė, jie jaučiasi svarbūs ir matomi Europoje.

Aš pati manau, kad svarbu kuo daugiau kauniečių įtraukti į savanoriškas veiklas, pakviesti juos būti atvirus, svetingus. Pavyzdžiui, užleisti vieną seniai nenaudojamą savo buto kambarį svečiams iš užsienio ar pabūti gidu, pavežioti užsieniečius po Kauno miestą ir rajoną savo automobiliu. Galbūt galima išvirti kavos turistams? Jei pats tampi reiškinio kūrėju, dalyviu, tai ir imi jį pozityviai vertinti. Bet bambeklių neišvengsime ir nereikia jų vengti. Mes darbo metu irgi bambame. Gal tai lietuvių tipinis bruožas? Vis dėlto darydamas ir matydamas rezultatus imi jausti malonumą.

– Akivaizdu, kad kalbant apie svetingumą ir savanorystę daug darbo turi ir turės "Fluxus" agentai, bendruomenių budintojai, veikiantys miesto mikrorajonuose ir Kauno rajono gyvenvietėse.

– Taip, nuo pavasario Kaune ir Kauno rajone veiks jau 20 agentų. Kaip tik šiuo metu mokosi antroji jų grupė. Aš pati asmeniškai labai nustebau, kad iš pirmųjų aštuonių agentų per pirmuosius metus nė vienas neatkrito! Juk jie, galima sakyti, išmetami į bekraštę jūrą veikti savarankiškai! Kiek teko kalbėtis su agentais, visi tikina, kad daugiausia motyvacijos jiems teikia pabudintų žmonių atsiliepimai. Jie jaučia, kad yra reikalingi. Kol kas – tik kol kas, nes jau šiemet prasidės profesionalių menininkų veiklos "Fluxus Labas!" ribose – itin didelių renginių mikrorajonuose nebuvo, bet akivaizdu, kad vien jau galimybė pabūti kartu, pasikalbėti ne tik apie kultūrą žmonėms labai daug reiškia.

– Gegužę vyks jau antrasis Europos kultūros sostinės forumas. Kuo jis bus kitoks nei vykęs pernai?

– Norime mažiau pranešimų, bet tikrai įkvepiančių, ir daugiau praktinių susitikimų su savo sričių profesionalais. Forumą šįkart pavadinome "Human Factor" (liet. "Žmogiškasis faktorius") – tai reiškia žmogiškumą šviesiąja prasme, tai, ką atsinešame su savo vizijomis ir kaip jomis užkrečiame kitus. Taip pat norime kalbėti ir apie žmogiškas klaidas. Juk kultūrą kuria žmonės. Be to, kviesime dalyvauti ne tik kultūros, bet ir verslo sektoriaus atstovus. Rengsime bendrus seminarus, kad vieni kitus pažintų ir galėtų paieškoti bendrų sąlyčio taškų.

– Atrodo, dar kalnas neapkalbėtų temų liko. Bet... ar jums pačiai lieka laiko užsukti į renginius Kaune, kurių, akivaizdu, gausėja, ir ne tik pažymėtų "Kaunas 2022" logotipu?

– Man laiko tikrai per mažai! Ir jo tik mažėja. Visgi labiausiai išgyvenu, kad trūksta laiko susitikimams su kultūros organizacijų vadovais. Sau, mąstydama apie 2019-uosius, pasakiau, kad jau geriau išvis niekur neisiu, bet susitiksiu su visais, ir ne po kartą. Metų pabaigoje norėčiau jau matyti gaires, ką partneriai veiks 2022-aisiais.

Kad mažiau būtų tokių slogių minčių mažų ligoniukų galvelėse, Gintauto Labanausko labdaros ir paramos fondo atstovai apsilankė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Vaikų ligų klinikoje.

G.Labanausko labdaros ir paramos fondo projekto "Ištiesk ranką sergančiam vaikui" vadovė Edita Vaitkūnienė kartu su aktore režisiere Hana Šumilaite (teta Kū-kū) ir verslininke, gyvenančia Londone, Daiva Mikulskiene prieš gerą mėnesį lankėsi pas mažuosius ligoniukus ir paliko albumą, kuriame vaikai galėjo surašyti savo norus ir svajones. "Norėčiau, kad kuo greičiau būtų Kalėdų metas ir su visa šeima važiuočiau į baseiną", "noriu laikroduko ant rankos", "noriu "Lego" lėktuvo", "noriu meškino, kurio glėbyje tilptų vaikas"... – savo svajones į laiškus sudėjo sergantys vaikai.

Pasiimdama albumą su vaikų norais G.Labanausko labdaros ir paramos fondo vadovė Antanina Medviedevienė pažadėjo: "Visi kartu dėsime visas pastangas ir padarysime viską, kas nuo mūsų priklauso, kad kiekvieno mažojo ligoninės paciento noras ir svajonė išsipildytų."

"Mes tikimės, kad ir mūsų šypsenos padės jiems greičiau pasveikti,", – sakė vienas iš fondo steigėjų dr. G.Labanauskas.

Jau visai netrukus žiūrovus pasieks naujas realybės šou „Misija: vestuvės“. Įvairių amžių ir gyvenimo patirčių moterys kausis dėl galimybės patobulinti savo išvaizdą, atsikratyti kompleksų ir laimėti pagrindinį prizą – svajonių vestuves.

Projekto vedėja tapusi V. Skaisgirė nesitikėjo, kad pasiruošimas šou pareikalaus tokio didelio emocinio išbandymo. „Kol šio projekto idėja tegulėjo mano galvoje, tikrai neįsivaizdavau, kad jis bus toks jaudinantis ir sunkus psichologiškai. Sulaukėme labai didelio kiekio norinčių dalyvauti projekte anketų, tačiau viena buvo skaityti moterų atsakymus į šabloninius klausimus, o visai kas kita pabendrauti su jomis gyvai atrankų metu, susipažinti su jų gyvenimo istorijomis“, – pasakojo ji.

Projekto organizatoriai sulaukė daugybės anketų iš projekte norinčių dalyvauti moterų. Tačiau po finalinės atrankos į projektą pateko tik 12. „Po atrankų labai norėjosi padėti visoms moterims, tačiau turėjome atrinkti tik 12 dalyvių. Labiausiai džiugina, kad moterys, patyrusios tikrai didelius gyvenimo išbandymus, šiandien vėl su viltimi žvelgia į ateitį. Jos myli ir yra mylimos, planuoja vestuves ir tiki, kad rytoj bus geriau negu buvo vakar“, – apie projekto dalyves pasakoja V. Skaisgirė.

Realybės šou „Misija: vestuvės“ žiūrovams atskleis neeilinių moterų pasakojimus. Viena tokių – keturių vaikų mama, netekusi vieno mažylio. „Ji išgyveno, ko gero, didžiausią tragediją, kurią tik gali išgyventi moteris – savo vaiko mirtį. Negana to, jai teko patirti ir pirmojo vyro neištikimybę. Tačiau šiandien ji atsitiesusi, jos veidą puošia šypsena, ji planuoja antras vestuves. Moteriai beliko atsikratyti savo išvaizdos kompleksų. Ši moteris – puikus pavyzdys, kad niekada nevėlu ieškoti savo laimės. Nesvarbu, tau 20 ar 40“, – teigia V. Skaisgirė.

Kino ekranų vertų istorijų netrukus pasirodysiančiame šou – ne viena. Projekto iniciatorė ir vedėja pasakoja ir apie kitą dalyvę, kuri pagaliau radusi meilę augina vaiką bei svajoja apie vestuves bažnyčioje. „Jų iškelti nepavyko, nes gražius planus aptemdė baisus įvykis – po ilgų paieškų Vokietijoje buvo rasti jos dingusio brolio palaikai“, – tragiškus dalyvės gyvenimo vingius atskleidė laidos vedėja.

Projekte dalyvaus ir populiariame realybės šou „2 Barai“ išgarsėjusio dalyvio Juozo sužadėtinė Darija. Su jųdviejų meilės istorija TV žiūrovai jau turėjo galimybę susipažinti, nes vaikinas mylimajai pasipiršo tiesioginiame eteryje. Tačiau Darijos atpasakoti gyvenimo įvykiai sukrėtė visą kūrybinę komandą. „Ji labai atvirai prabilo apie patyčias dėl kūno pokyčių, kurios paauglystėje privedė iki... kilpos. Laimei, tragedijos pavyko išvengti ir aš labai viliuosi, kad Darijos istorija bus įkvepiantis pavyzdys visoms paauglėms, kurios taip pat išgyvena dėl savo išvaizdos. Šiandien Darija – atsitiesusi, išsilavinusi mergina, kuri nori atsikratyti visų praeities vaiduoklių ir lig šiol kamuojančių išvaizdos kompleksų“, – sakė V. Skaisgirė.

„Misija: vestuvės“ dalyvės turės galimybę su grožio industrijos profesionalais atsikratyti kamuojančių kompleksų dėl išvaizdos. Į finalą patekusioms dalyvėms padės lazerinės ir estetinės dermatologijos klinikos „Estetus“ gydytojai, plastinės chirurgijos centras „SV“ bei implantologijos ir estetinės odontologijos klinika „Neodenta“. Projekto dalyvėms gražioms jaustis taip pat padės kosmetika ir kūno priežiūros priemonės iš internetinės grožio prekių parduotuvės „KlipShop“.

„Šiuo projektu norime parodyti, kad išeitis visada yra ir net jei būna labai sunku, mumyse, moteryse, slypi neišmatuojami stiprybės rezervai. Tereikia atrasti jėgų ir jų paieškoti“, – nepasiduoti skatino V. Skaisgirė.

Naujajame realybės šou „Misija: vestuvės“ dalyvaus 12 tuoktis besiruošiančių moterų, kurios televizijos žiūrovams atskleis jautrias, jausmingas ir, svarbiausia, tikras savo gyvenimo istorijas. Nuo gimimo plaštakų neturinti gražuolė manekenė, pasiryžusi tekėti už savo gyvenimo meilės; išsiskyrusi, vaikelio netektį išgyvenusi, dabar net keturių vaikų mama, pasiruošusi prie altoriaus žengti antrą kartą – žiūrovų laukia kino scenarijų vertos istorijos.

Šou dalyvėms teks įnirtingai pakovoti tiek dėl visokeriopo išvaizdos patobulinimo, tiek dėl pagrindinio prizo – kiekvienoje laidoje žiūrovai išvys po dvi nuotakas, tačiau tik viena iš jų laimės svajonių išvaizdos pokyčius bei kelialapį į finalą, kuriame jau patobulinusios savo išvaizdą dalyvės susikaus dėl pagrindinio prizo – savo svajonių vestuvių.

Kad M. Kalendra – balsingas ir artistiškas, praėjusį sezoną galėjo įsitikinti LNK antrininkų projekto „Mes – vieno kraujo“ gerbėjai, o dabar, pasiryžęs rimtai įsitvirtinti muzikos pasaulyje, jis pasibeldė į „Lietuvos balsą“.

„Tai ne mano vienkartinis įgeidis, o didžiausia svajonė. Anksčiau bijojau ją įgyvendinti, o dabar esu tam pasirengęs ir žinau, kad manęs niekas nesužlugdys“, – „TV dienai“ dėstė M. Kalendra.

– Kas sporto trenerį veja į „Lietuvos balsą“?

Man visad kildavo jausmas, kad repetuoju gyvenimą. Pajutau galvojantis, kad veikti pradėsiu ryt, poryt, po metų, bet juk niekas taip nepasikeis.

– Sena svajonė būti atlikėju. Visada norėjau juo būti, bet bijojau, o kai galvojau, kur panaudoti balsą, pasukau į televiziją, studijavau žurnalistiką. Visgi tie septyneri metai LNK buvo laikotarpis, kuomet pajutau, kad be muzikos gyventi negaliu. Vis būdavau šalia scenos: vesdavau renginius, dainuodavau, kurdavau dainas. Ilgainiui subrendau kaip asmenybė, sportas atėjo į mano gyvenimą, be to, artėjo 30-metis, kuomet žmonės permąsto savo prioritetus, supranta, kad gyvenimas trumpas ir reikia daryti, ką iš tiesų nori. Man Dievas davė balsą, absoliučią klausą, muzikos pojūtį, gebėjimą kurti, groti. Tuomet susimąsčiau, kodėl turėčiau tai slėpti ir nedaryti to, ko norėčiau.

O į „Lietuvos balsą“ einu, nes tai profesionaliausias muzikinis projektas Lietuvoje. Kartais žmonės net pajuokauja, kad jau esu „Lietuvos balsas“ – kad ir kur nueinu, vis užklausia: „Kur aš jus girdėjau?“ Kadangi mano balsą jau atpažįsta, reikia parodyti ir tai, kad sugebu gerai dainuoti. „Mes – vieno kraujo“ buvo artistiškesnis projektas, savotiškas apšilimas, o „Lietuvos balse“ noriu formuoti save kaip rimtą atlikėją, prisistatyti ir parodyti Lietuvai, kad Martas nusiteikęs rimtai dainuoti, koncertuoti.

– Ko bijojot?

– Esu kilęs iš Skuodo, o kai augi mažame miestelyje, nežinai, kokia ateitis tavęs laukia. Bijojau, kad baigęs muzikos mokslus neturėsiu pinigų, taip pat susiduri su negatyvia nuomone: „Būsi muzikantas – gerai. O ką dirbsi, o kokia bus tavo profesija?“ Tai dažnai nužudo žmonių talentus, svajones, ir pradedi daryti tai, ko visai nenori, tik galvoji, kaip uždirbti pinigų, pasiimti paskolą, nusipirkti butą, toliau dirbti, pareiti į namus ir tiesiog gyventi kaip visi. Bet gal mano tėvų genetika lemia, kad nepasiduodu šiai srovei ir kovoju už tai, ko noriu. Mano vidinis menininkas visada šaukė, o dabar nebebijau juo sekti.

– Susidursite, o gal jau susidūrėte su požiūriu, ar ne per vėlu į sceną lipti?

– Tiems žmonėms atsakau taip: įsivaizduokite, kad man 18 metų, atvažiuoju į Vilnių ir pradedu naują gyvenimą. Koks skirtumas, kada – ar yra riba, kad galima atlikėju tapti 18 metų ar 40-ies. Gal pradėjęs 18-os aš karjerą būčiau baigęs 25-erių. O pradėjęs 30-metis baigsiu 60-ies ar sulaukęs 80-mečio. Jaunas žmogus paprastai dar ieško savęs, be to, scena skirta tik stiprioms asmenybėms, o nepasirengusius jai jaunuolius dažnai sulaužo. Dabar jaučiu, kad mano balsas gerai paruoštas tobulėti, o ir asmenybė jau susiformavusi, turiu, ką ant scenos pasakyti. 20-metis dar gyvenimo nematęs – ką kiti liepia, tą pasako, kokią dainą duoda, tokią dainuoja. Aš jau jaučiuosi tvirtai, einu į sceną ne parodyti, kad moku pavinguriuoti balsą, o atiduoti žmonėms save, kaip asmenybę.

– Jums pažįstamas jausmas, kad inertiškai stumiatės per gyvenimą, bet gyventi pradedate po darbo?

Džiugina, kai žmogus sako, kad išgirdęs mano istoriją pats galutinai pasiryžo pokyčiams. Gera tapti įkvėpimu kitiems.

– Taip ir buvo. Aš stengdavausi atsiimti po darbo – būti šalia muzikos, priliesti, tegu ir ne pats tai daryti. Bet supratau, kad Dievas spardo užpakalį žmogui, kuriam davė viską, ko reikia muzikantui, o jis eina į darbą, kuris nepatinka, dirba nuo 9 iki 17 val. Ir kas iš to? Man visad kildavo jausmas, kad repetuoju gyvenimą. Pajutau galvojantis, kad veikti pradėsiu ryt, poryt, po metų, bet juk niekas taip nepasikeis – neateis niekas ir nepaklaus, ar nenoriu būti dainininkas, neatneš laimingo bilieto, – pats turi pajudinti užpakalį ir siekti to.

– Kaip tobulinate balsą, ruošiatės scenai?

– Visapusiškai: lankau vokalo pamokas pas operos solistą, pradėjau mokytis groti fortepijonu, „Lietuvos balsas“ taip pat yra galimybė labai patobulėti per trumpą laiką.

– Dėl grojimo fortepijonu tikrai kyla klausimas – ar ne per vėlu?

– Tai visada buvo mano svajonė. Bet viskam ateina savas laikas. Mano vokalo dėstytojas – pianistas, ir kai prisipažinau, kad noriu groti, jis tik paklausė: „O ko mes laukiam?“ Mokėdamas groti visapusiškai lavini klausą, girdi akompanimentą, nekopijuoji kitų atlikėjų balsų, „ausis“ aštrėja. Pradėjau mokytis prieš kelis mėnesius ir labai greitai tobulėju.

– Būsite sau akomponuojantis atlikėjas?

– Taip, sau akomponuojantis, gebantis sukurti savo dainos melodiją, parašyti natas, kad įrašų studijoje galėčiau parodyti, kaip turi skambėti mano kūrinys. Manau, kad geras atlikėjas turi ne tik dainuoti, bet ir kurti dainas, muziką, o ne atlikti tik svetimus kūrinius. Toks jau esu: pradėjau dirbti LNK „Žiniose“, tai iš esmės – baigiau žurnalistiką, jei noriu būti treneris – baigiu trenerio mokymus, jei noriu būti dainininkas, tobulinu viską, kas susiję su muzika.

– Kokio stiliaus dainas kuriate?

– Nors visiems atrodau labai linksmas ir pozityvus, aš esu melancholiškas romantikas, tokia ir mano kūryba – lyrinė, soul stiliaus. Kartais juokais sakau, kad būčiau vyriška Jazzu versija. Nesakau, kad visos dainos būtų liūdnos, būtų ir linksmesnių, bet kūryba tokia jau yra – kokia mūza prieina, tokia daina ir išeina. Ne vieną dainą turiu skynioje, kurią tapęs dainininku kada nors atversiu. Orientuojuosi į kokybišką muziką, ne timba limba.

– Jaučiate, kad jums kiti labiausiai pavydės ne karjeros, veiklumo ar fizinio grožio, bet ryžto keisti savo gyvenimą?

– Jaučiu, kad žmonės ne pavydi, o didžiuojasi manimi, sako, kad esu jiems pavyzdys, kaip galima pakeisti savo gyvenimą. Džiugina, kai žmogus sako, kad išgirdęs mano istoriją pats galutinai pasiryžo pokyčiams. Gera tapti įkvėpimu kitiems.

– O kas įkvepia jus?

– Tikėjimas. Esu krikščionis ir sakau, kad turiu savo Dievą, kuris visada yra su manimi, mane saugo, kaip ir angelai sargai. Tai man padeda eiti į priekį. Kartais atsisėdu ir pagalvoju: „Martai, iš kur tu turi tiek drąsos eiti nežinodamas, kas tavęs laukia?“ Bet einu neatsigręždamas, padėkoju Dievui, kad esu šioje žemėje, galimybę siekti svajonių, padėkoju už talentus ir sakau, kad už juos atidirbsiu.

– Ar jūsų gyvenime liks vieta sportui, žurnalistikai?

– Artistas būna visapusiškas. Žinios niekur nedingsta, be to, manau, kad viską galima suderinti. Dar nesu dainininkas, todėl didžiąją mano darbo dalį sudaro moterų treniravimas, o žurnalistika yra mano išsilavinimas – jei taip susiklostytų, kad tapčiau televizijos laidos vedėju, tai labai pasitarnautų.

– Taip ir prisiprašysit laidų kūrėjų dėmesio...

– Galbūt! Galiu pasakyti tiek, kad dalyvavimui projektuose labai padeda faktas, kad esu žurnalistas. Galiu atlaikyti laviną klausimų, numatyti juos, neretai pats perimu valdymą.

– Manote, būdamas aštuoniasdešimties tebestovėsite scenoje?

– Mano seneliai ilgaamžiai, prosenelė mirė sulaukusi 103-ejų. Jei Dievas duos ilgą gyvenimą ir man, tikrai nesustosiu – visada būsiu scenoje, nebent mane išneš iš ten.

– Ar esate pasirengęs nesėkmei?

– Mano gyvenime buvo daug nesėkmių. Kita vertus, sakau, kad jei tai įvyko, vadinasi, taip turėjo būti. Žiūriu pozityviai – po to eis tik geryn. Nesu tobulas, man gali nesisekti, tai ir žmonėms bandau perteikti – gali nesisekti, bet svarbu nesustoti, nes gyvenimas nesibaigia nei šiandien, nei rytoj, o viena klaida nieko nekeičia.

Svajoti gali visi

Svajonėmis buvo puošiama ir apipinama Laisvės alėja.

"Nesvarbu, ar tu jau turi anūkų, ar dar tik besiruoši eit į darželį, o galbūt įtemptai ruošiesi sesijai? Svajonių turime visi! Kokia yra tavo svajonė? Tapti sportininku? Aplankyti kitas šalis? O gal norėtum pakilti virš debesų?" - klausė studentai, kviesdami prisidėti siekiant rekordo - daugiausiai vienu metu į dangų balionais pakeltų svajonių.

"Esame pasiruošę paleisti daugiau kaip 300 balionų", - šeštadienio rytą pasakojo KK studentų atstovybės Ryšių su visuomene komiteto koordinatorius Matas Kėblis.

Grimo specialistai ir masažas

Rekordo buvo siekiama gerokai po pietų, tačiau šurmulys renginio vietoje prasidėjo dar prieš 9 val. ryto.

Renginio "Svajonių alėja" vietoje nuo 11 val. darbavosi  veido grimo specialistai. Jie mažiesiems padėjo tapti jų išsvajotais herojais. Pavyzdžiui, buvo galima pamatyti, kaip berniukas tampa lapiuku.

Masažistų komanda padėjo atsipalaiduoti suaugusiems miestiečiams.

Čia pat buvo galima išmėginti savo taiklumą - tam buvo paruoštas krepšinio kamuolys ir stovas. 

Neapsieita ir be vaišių. Praeiviai ne tik vaišinti užkandžiais, gėrimais, bet ir patys galėjo ką nors pasigaminti. 

Rašė svajones

O tuo tarpu ant vis daugiau balionų atsirasdavo po užrašytą svajonę. Kokios jos? "Kad viskas būtų taip, kaip aš pasakysiu", "Baigti metus be akademinių skolų", viena mergaitė rašė, kad nori būti siuvėja, kita svajojo apie nuosavą dviratį, kiti tenorėjo būti laimingais, troško sveikatos sau ir savo šeimai.

Gėrimus renginio metu gaminęs pirmakursis Ignotas Janulevičius pasakojo, kad svajonių neturi, tik planus. O vieni tokių būtų atidaryti sėkmingą restoraną, paruošti programą, pagal kurią vaikai mokyklose būtų mokomi gaminti valgyti.

Masažus dariusi kineziterapijos specialybės antrakursė Toma Valentinaitė teigė svajojanti apie sėkmingą karjerą ir laimingą šeimą.

Surengė naktines dirbtuves

"Svajonių alėja" yra Kauno kolegijos dienų dalis. Šią savaitę studentai dar buvo surengę ir naktines dirbtuves visos Lietuvos 10-12 klasių moksleiviams. Nekantraujantieji kuo greičiau susipažinti su studentišku gyvenimu ir išbandyti įvairius praktinius užsiėmimus tą padaryti galėjo neįprastu metu - naktį.

Vis tik populiariausias užsiėmimas, anot M. Kėblio, buvo marškinėlių su spauda kūrimas.

„Barakiada“, kai įvairiose rungtyse rungiasi bendrabučių atstovai, - dar viena smagi Kauno kolegijos dienų dalis, vykusi balandį.

Atgal į prisiminimus

"Sveiki, norėjau pakeisti mūsų susitikimo vietą. Manau, geriausiai tam tiktų Jėzuitų gimnazija. Ji ne tik man suteikė daug žinių, bet ir prisidėjo prie svajonės išsipildymo", – kitame laido gale spirgėte spirgėjo G.Karpauskaitė.

Apie 25-erių merginą "Kauno diena" rašė daugiau nei prieš metus. 2015-ųjų vasarį ji kreipėsi į redakciją su prašymu padėti surinkti 28 tūkst. eurų mokslams Kembridžo universitete. Dar po pusmečio Gabija džiūgavo ne tik surinkta solidžia suma, bet ir pervestu įnašu už studijas.

"Esu dėkinga visiems padėjusiems. Jie mano angelai sargai", – užplikiusi puodelį arbatos ir patogiai įsitaisiusi Jėzuitų gimnazijos mokytojų kambaryje, į 2015-ųjų pradžią mintimis persikėlė G.Karpauskaitė. Sausį, po virtualaus pokalbio su Kembridžo akademikais, tapo aišku, kad vienas seniausių ir prestižiškiausių Anglijos universitetų pasiruošęs priimti atkakliąją kaunietę. Tiesa, su viena sąlyga.

"Suma, kurią reikės mokėti už mokslus, didelė. Tu supranti tai?" – klausimas iš Kembridžo dėstytojos lūpų Gabijos tąsyk nė kiek neišgąsdino. Atvirkščiai – joje pažadino tikrą kovotoją.

Plėšėsi dalimis

Svajonės vedama mergina savo laiką padalijo keturiems darbams: Jėzuitų gimnazijos moksleivius ji konsultavo karjeros klausimais, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro auklėtiniams dėstė anglų kalbą, leidykloje "Alma littera" jai buvo patikėtos knygų vertintojos pareigos, o leidykloje "Nieko rimto" Gabija vertė literatūrą iš anglų į lietuvių kalbą.

Kas buvo sunkiausia? Greičiausiai, kad namų ir artimųjų ilgesys.

"Visos mintys sukosi apie tai, kaip surinkti reikiamą pinigų sumą mokslams ir pragyvenimui Anglijoje", – laiką, kai skanėstas prie kavos prilygo didžiausiai prabangai, prisiminė Kembridžo absolventė. Supratusi, kad vien tik iš savo algos nesutaupys reikiamos sumos, mergina leidosi į rėmėjų paieškas. Parašiusi laiškus visiems 700 "Facebook" bičiulių, jau netrukus mergina raitė prašymo tekstą įvairių įmonių direktoriams, fondų atstovams ir net Seimo nariams. Pokalbio metu lenkdama pirštus Gabija suskaičiavo bent dvi dešimtis geradarių, kurie padėjo jos svajonei materializuotis.

"Ant rašomojo stalo jau guli Kalėdų atvirukai. Juos išsiųsiu kiekvienam asmeniškai. Ypač esu dėkinga savo darbdaviams. Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro direktorė – nuostabus žmogus. Ji man suteikė galimybę papildomai užsidirbti verčiant tekstus. Jėzuitų gimnazija parėmė pinigais, o grįžus garantavo darbo vietą. Lenkiuosi Švietimo ir mokslo ministerijai, kuri skyrė papildomą finansavimą moksliniams tyrimams", – ją supančiais grynuoliais džiaugėsi jaunoji anglų kalbos mokytoja.

Užburiančios knygos

2015-ųjų spalį prasidėjo didysis Gabijos nuotykis – mokslai legendiniame, ne vieno jaunuolio sapnuotame ir išsvajotame Kembridžo universitete. Jau pirmosiomis dienomis kaunietė įsiliejo į katalikų studentų bendruomenę "Fisher House", o su naujai atrastais bičiuliais kartu ne tik pietaudavo, mokydavosi, bet ir leisdavo laisvą laiką.

"Kas buvo sunkiausia? Greičiausiai, kad namų ir artimųjų ilgesys, – pokalbį tęsė kartu su šešiomis seserimis ir vienu broliu augusi mergina. – Mokslai? Dabar galvoju, kad per daug jiems savęs atidaviau, tačiau kitaip elgtis negalėjau – jaučiau atsakomybę prieš visus tuos žmones, kurie skyrė pinigų studijoms."

Dienomis, kai nebūdavo paskaitų, Gabija netinginiaudavo. Žadintuvo iš lovos išversta 5.30 val., po maldos ir rytinių šv.Mišių mergina skubėdavo į bibliotekas, kuriose knygas užguldavo iki pat vakaro.

"Švietimo fakulteto ir Didžioji universiteto bibliotekos man paliko bene didžiausią įspūdį. Didelės erdvės, milijonus knygų talpinančios lentynos ir stalinių lempų apšviesti stalai. Atrodo dar ir dabar girdžiu vartomų lapų šiugždėjimą", – angliško filmo siužetui artimą vaizdą prisiminė G.Karpauskaitė.

Pagaliai į ratus

Vieną po kitos knygas graužusi Vilniaus universitete, kur baigė anglų filologijos bakalaurą, Gabija tikino per beveik metus Kembridže jų perskaičiusi dar daugiau – to reikalavo dėstytojai.

"Anglijos švietimo sistemai būdingas kritinis mąstymas. Studentas turi pats analizuoti, ieškoti sprendimo būdų ir perspektyvų. Kitaip kalbant – tave įmeta ir turi pats kapstytis. Lietuvos universitetų motiniškumas man labiau patinka", – į pagyrų porciją Lietuvos švietimo sistemai Gabija netrukus įmaišė šaukštą deguto.

Po baigtų magistro studijų Kembridže, Jėzuitų gimnazijoje anglų kalbą dėstanti mergina įsitikinusi, kad vaikams tenka pernelyg dideli krūviai, todėl po septynių pamokų, aštuntoje, jie jau esą nebemoka sukoncentruoti dėmesio ir primena zombius. Tokiais atvejais išradingoji mokytoja griebiasi gudrybių – moksleivius vaišina savo pačios keptu pyragu.

"Kartais galvoju, ar žmogui, kuris savo ateities nesies su chemija, būtina mintinai žinoti visą cheminių elementų lentelę? Kita vertus jei žmogus negali pasakyti, kokios tautybės buvo W. Shakespeare'as – tai irgi nėra gerai", – aukso viduriuko ieškojo G.Karpauskaitė.

Darbas – malonumas

Studijas pradėjusi praėjusių metų spalį, birželio pabaigoje mergina atsisveikino su Kembridžu, o magistro darbą baigė rašyti Lietuvoje.

Įprasto gynimo auditorijoje prieš dėstytojų komisiją nebuvo – Rūtos Šepetys "Tarp pilkų debesų" romano analizę Gabija išsiuntė paštu. Beje, juo mergina mėnesio pabaigoje ar kitų metų pradžioje gaus ir išsvajotąjį magistro diplomą.

Belaukdama oficialaus dokumento iš universiteto, mergina dar sykį aplankė pietinį Anglijos pakraštį. Tiesa, tąsyk į jį vyko ne viena, o kartu su tėvais. Versdama nuotraukas, Gabija neslėpė, kad į auditorijas, šimtus metrų besidriekiančius koridorius, bibliotekas ar universitetą supančias žaliąsias vejas, kur praleido beveik dešimt mėnesių, kelionės metu ji pažvelgė visai kitomis akimis.

"Jaučiau neapsakomą vidinę ramybę. Viena, kai tu eini kaip studentė, kita, kai nuo tavo pečių nukrenta visi rūpesčiai. Maža to, gavau neįkainojamą dovaną – net dvi dienas, praleistas su tėvais. Iš pradžių mama skeptiškai žiūrėjo į kelionę, tačiau jai besibaigiant manęs paklausė: kur važiuosime kitą kartą?" – nuoširdžiai nusikvatojo G.Karpauskaitė.

Išgyvena aukso laiką

Metus taupiusi, skaičiavusi ir save varžiusi įvairiais apribojimais, kitus – kąsniais rijusi įspūdžius ir naujas žinias, dabar Gabija poilsiauja. Jos dienotvarkėje atsirado laiko mėgstamiausioms knygoms, gitaros pamokoms ir bendravimui su širdžiai brangiais žmonėmis.

"Ar iki 17 val. baigsime pokalbį? Turiu susitikimą su drauge prie puodelio kavos. Taip ir lakstau, vakare gi atsigulus galvoju, kad dienoje per mažai valandų, o aš dar daug ko nepadariau", – dirstelėjusi į laikrodį G.Karpauskaitė tik dar kartą paliudijo, kad dabar ji mėgaujasi gyvenimu. Tiesa, nemažai gerų bičiulių kaunietė paliko Anglijoje: linksmasis Gamalas iš Šv.Vincento salos, ar, nepaisant religijos ir politikos priešpriešų, artimai susidraugavusios kambario draugės žydė ir musulmonė. Ryšius jie palaiko internetu ir nepraranda vilties susitikti jei ne Lietuvoje, tai kokiame kitame pasaulio kampelyje.

"Darbas? Vienas malonumas!" – gūžčiodama pečiais Gabija niekaip negalėjo suprasti, kodėl pedagogo profesiją renkasi tik retas jaunuolis. Neapsisprendusiuosius mergina ragino galvoti ne tik apie save, bet ir apie mokinius, kuriems esą bendrauti su jaunu pedagogu yra ypač malonu.

"Mane nuo pirmos klasės gimnazistų skiria tik dešimt metų. Taip, turiu daugiau žinių ir patirties nei jie, tačiau nebijau pripažinti, kad būna situacijų, kai iš jų išmokstu ko nors naujo", – kalbėdama apie darbą iš malonumo svaigo Gabija.

Svajoja apie šeimą

Paklausta, kuo pakeis išsipildžiusią svajonę apie Kembridžą, Gabija šyptelėjo – doktorantūros studijų ilgame svajonių sąraše kol kas nėra. Laikas, praleistas Anglijoje, esą leido suprasti, kad sėdėjimas prie knygų nepakeliant galvos – ne jai.

"Noriu ir toliau dirbti mokykloje. Noriu leisti ir knygas, – giliai įkvėpusi oro, jau po akimirkos mergina išdavė ir didžiausią savo svajonę: – Noriu šeimos. Noriu turėti tiek pat vaikų, kiek ir mano mama."

Prieš baigdama pokalbį Gabija prisiminė vieną iš savo geradarių ir jo ištartus žodžius, kurie tąsyk merginai sukėlė nevaldomą juoką.

"Davęs pinigų jis man tarė: tikiuosi, kad kada nors tave pamatysime kultūros ar švietimo ministrės kėdėje. Tą akimirką pagalvojau: juokauja. Vėliau gi atėjo suvokimas: bet juk tai nėra neįmanoma! Jei Dievas norės – būsiu", – nepaleisti savo svajonių, kurios turi savybę materializuotis, "Kauno dienos" skaitytojus ragino G.Karpauskaitė.

„Dirbti savaitgaliais ir po darbo labai sunku, bet mano aprašytos idėjos viena taisyklių – paskirti laiko ryte, prieš darbo dieną. [...] Padirbėjus valandą ar kelias prie savo projekto, organizmas visiškai atsibunda, tad, atėjęs į darbą, jau būnu pasiruošęs ir nusiteikęs padirbėti. Tuomet ir darbas labiau džiugina, nes jaučiuosi pasistūmėjęs į priekį, ir diena tampa pozityvesnė“, – pataria M. Jocius.

– Prieš savaitę „Virsmuose“ pasirodė straipsnis „Kaip įgyvendinti asmeninius projektus, neturint laisvo laiko“. Kuo jums įdomūs asmeniniai projektai?

– Visąlaik turėjau įvairių svajonių bei norų įgyvendinti vieną ar kitą idėją (ar net keletą jų iš karto) ir pasižiūrėti, kur tai veda ir ką duoda. Tačiau kiekviena idėja ar projektas reikalauja laiko ir energijos, juolab kad visi mes esame užimti savo darbais, verslais, t. y. pagrindine veikla, iš kurios gyvename. Praktiškai nebelieka laiko kažkam kitam.

Asmeniniai projektai man įdomūs tuo, kad jie šiek tiek kitokie nei didesnės idėjos. Jei kyla verslo ar panaši idėja, rezultatas paprastai būna nukreiptas arba į visuomenės pokyčius ir gerovę, arba kuriamas produktas, kuriam jaučiamas poreikis šalies ar pasaulinėje rinkoje. Norisi, kad toks produktas būtų komerciškai sėkmingas. Jei į savo lygtį įjungiame komercinę sėkmę, projektai formuojasi, prisitaiko prie rinkos poreikių.

Tačiau su asmeniniais projektais dažniausiai taip nebūna. Kiekvienas žmogus turi savo pomėgių, poreikių ar senų svajonių. Tai gali būti meninės ar kitokios idėjos. Tačiau jos komerciškai jos daug mažiau sėkmingos ir dažnai būna kur kas mažesnės. Iš savo praktikos pastebiu, kad žmonės (ypač jaunimas), neskirdami komercinio nuo asmeninio projekto, meta savo darbą, pasiima ilgas atostogas. Jie nori įgyvendinti savo idėją ir ją paversti pajamų šaltiniu. Tačiau taip įvyksta retai, nes arba idėja nėra patikrinta rinkoje ir tai tiesiog niekam nereikalingas produktas, arba jis reikalingas pernelyg mažam pirkėjų skaičiui, arba įgyvendinti projektai neišvengiamai prisitaiko prie rinkos poreikių. Idėja transformuojasi, netgi išsigimsta ir tampa nebepatraukli pačiam žmogui. Tada projektas metamas arba apleidžiamas.

Šį straipsnį parašiau norėdamas pasidalinti idėja, kad nebūtina mesti darbo ir rizikuoti savo finansiniu pagrindu ir stabilumu, kad būtų įgyvendinamos idėjos, kurios tiesiog laukia širdyje ar pasąmonėje ir nori būti realizuotos. Dažnai žmonės netgi jaučia įtampą ir nepasitenkinimą kasdieniame darbe, nes turi neįgyvendintų svajonių. Jie neįgyvendina svajonių, todėl negali ramiai darbuotis. Tikiu, kad mano pasiūlytas šablonas, tam tikras modelis, kaip galima suspėti padaryti daugelį dalykų, turėtų padėti kiekvienam žmogui, t. y. ir išlaikyti darbą bei stabilų pagrindą po kojomis, ir realizuoti savo pašaukimą bei nuraminti savo dvasią, ir įgyvendinti tai, ko norėjosi daug metų.

– Savo straipsnyje aprašote, kaip pamažu, žingsnis po žingsnio tą daryti.

– Dauguma žmonių mano, kad po darbo neįmanoma atrasti laisvo laiko. Pavyzdžiui, po darbo ar savaitgalį žmogus bandė užsiimti tuo, kas jam patinka, kurti, bet galiausiai suprato, kad nepavyks, todėl nusprendė, kad savaitgalį reikia pailsėti, atgauti jėgas prieš kitą savaitę. Tokiu būdu susiformuoja „žinojimas“, kad tai neįmanoma. Tačiau neįmanomų dalykų pasaulyje nėra tiek jau daug, tik nėra žinomų būdų, kaip juos pasiekti, įgyvendinti.

Mano pasiūlytas metodas kilęs iš asmeninių bandymų, kai norėjau groti, kurti muziką (tikėjausi sukurti muzikos albumą), bet tam nebūdavo laiko. O jei jo ir būdavo, nebelikdavo noro ir energijos. Nepasiduodamas ir ieškodamas veikiančių būdų, per keletą metų (po daugybės eksperimentų) atradau šį metodą. Supratau, kad toji prielaida, jog mažą asmeninį projektą geriausia įgyvendinti po darbo arba savaitgaliais, nėra teisinga. Vakarai ar juolab savaitgaliai turėtų būti skiriami ne darbui, o poilsiui.

– Bet ar pakeitę veiklą nepasiilsime? Juk dažnai turime pomėgių, kurie ir yra poilsis.

– Įprastą veiklą pakeisti į mėgstamą, kuri nebėra darbas ir tampa kasdieniu hobiu, – natūralus dalykas. Bet asmeninis projektas nėra tas pats. Tai veikiau kažkokia maža, per pusmetį ar metus įgyvendinama idėja arba tiesiog tam tikrų patyrimų išbandymas. Pavyzdžiui, tapyba arba rašymas – žmonės nori išbandyti, ar jiems tai patiktų, ar ne.

Tokie projektai skiriasi nuo pasirinkto karjeros kelio. Idealus variantas, kai žmogus ir pasirenka eiti kryptimi, kuri jam nėra varginantis darbas, ir kartu dar randa laiko įgyvendinti kilusias idėjas, kurioms kitaip nebeliktų laiko. Tai visiškai suderinami dalykai, kurie neprieštarauja vienas kitam.

– Rašote apie energijos ir nusiteikimo šabloną, kuris padeda tai pakeisti. Papasakokite apie jį daugiau.

– Dirbti savaitgaliais ir po darbo labai sunku, bet mano aprašytos idėjos viena taisyklių – paskirti laiko ryte, prieš darbo dieną. Man asmeniškai šis atradimas buvo labai svarbus, nes pastebėjau, kad, jei atsikeliu anksčiau, jaučiuosi laimingesnis. Pats atsikėlimo anksčiau ritualas, tekančios saulės ir aušros matymas suteikia daug pozityvumo.

Padirbėjus valandą ar kelias prie savo projekto, organizmas visiškai atsibunda, tad, atėjęs į darbą, jau būnu pasiruošęs ir nusiteikęs padirbėti. Tuomet ir pats darbas labiau džiugina, nes jaučiuosi pasistūmėjęs į priekį, ir pati diena tampa pozityvesnė. Iš karto pasiekiame du laimėjimus.

Mano pasiūlymas – bent trumpam pamiršti apie savo ilgalaikę kryptį bei gyvenimo misiją ir pasižiūrėti, kas domina šiandien, šį mėnesį ar šiais metais, t. y. trumpesniu laikotarpiu. Taip galvojant, susitelkus į ilgam laikotarpiui neįpareigojančius dalykus, tarsi nukrenta kažkokia našta.  Tuomet daug lengviau imtis veiksmų ir įgyvendinti mažiau laiko reikalaujančius dalykus. Nesvarbu, ar pasiseks, ar nepasiseks – tiesiog mes norime būti tai išbandę.

Mano pasiūlymas buvo pasirinkti vieną idėją, kurią galima įgyvendinti per pusmetį. Tuos šešis mėnesius galima suskaidyti dalimis. Kas yra susidūrę su fizinių ir skaitmeninių produktų kūrimu, žino, kad labai svarbi projekto kūrimo dalis – idėjos patikrinimas.  Dažnai įsivaizduojame, kad tai, kas įdomu mums, bus įdomu ir kitiems. Bet taip būna ne visada. Todėl svarbu pirmą mėnesį skirti idėjos patikrinimui – galima paklausinėti pažįstamų, ar jiems būtų įdomu tai, ką sukurčiau. Taip pat verta pasitikrinti, kokių resursų, kiek priemonių ir energijos reikėtų tai idėjai įgyvendinti.

Iš pradžių gali pasirodyti, kad projektas užtruks, pavyzdžiui, du mėnesius, bet, įsigilinus ir išskaidžius užduotimis, paaiškėja, kad reikės dešimties ar dvylikos mėnesių. Tai demotyvuoja daugelį žmonių. Bet čia nėra nieko blogo. Jei patikrinę idėją matome, kad ji gali sutilpti į tris ar keturis mėnesius, reikėtų pereiti prie tikro projekto veiksmų, t. y. susirašyti visas užduotis, darbus, kuriuos reikia atlikti, norint gauti norimą rezultatą. Tų užduočių gali būti keliolika ar keliasdešimt – kaip patogiau.

Tuomet reikėtų jas surikiuoti pagal svarbumą – nuo svarbiausios iki tos, kuri neatrodo labai svarbi, t. y. tos, kurios neatlikus niekas nesugrius. Taip surikiavus užduotis, siūlau pritaikyti Pareto dėsnį, kuris teigia, kad 20 proc. pastangų duoda 80 proc. rezultatų. Pagal šį dėsnį iš penktadalio mūsų užduočių teoriškai turėtume išgauti net keturis penktadalius naudos. Tai reiškia, kad vietoj penkių mėnesio turime tik mėnesį darbo. Tačiau realybė tokia, kad įvertinus, jog tam tikras darbas užtruks, tarkim, mėnesį, tą laikotarpį rekomenduojama padauginti iš „Pi“ (apytiksliai 3,14). Gausime maždaug tris mėnesius – toks mąstymas bus realesnis. Tokiu būdu trumpinant užduočių sąrašą, galimybė įgyvendinti savo asmeninį projektą tampa daug realesnė, todėl bus mažiau nusivylimų, reikės įdėti mažiau darbo, pats projektas bus sklandesnis.

Paskutinis žingsnis – paskyrus tris mėnesius projektui įgyvendinti (iš anksto turint užsibrėžtą datą, iki kada jis turi būti baigtas), gaunamas tam tikras rezultatas. Kad ir koks būtų tas rezultatas, jame būna kažkas gero, džiugaus, taigi po trijų mėnesių tokios veiklos žmogus jaučiasi pažinęs save ir laimingesnis.

– Ko žmogus netenka, jei nesiima tokių mažų projektų?

– Labai svarbu pasižiūrėti, ką žmogus praranda, bet kartu labai svarbu pamatyti, ko jis nepraranda, nors prarasti būtų gerai. Esama subtilaus nerimo, kuriuo pasižymi mūsų visuomenė. Juk dažnai norisi daryti kažką kita, nei darome. Esu kalbėjęs su daug žmonių, kurie tvirtina norintys imtis kažko, kas arčiau širdies, mėgstamo darbo. Bet jie yra ten, kur yra, todėl jaučia nerimą. Laisvalaikiu įgyvendinus savo idėjas, labai daug tokio nerimo tiesiog dingsta. Per tuos pusę metų rytais mes duodame sau laiko ir pašaliname iš sąmonės joje gyvenantį subtilų, o kartais ir nesubtilų nerimą, kad kažkas gyvenime ne taip, kaip norėtųsi.

Beje, jei atidėliojami džiuginantys ir įkvepiantys dalykai, prarandama patirtis. Be to, įgyvendinant mažą savo idėją, tai daroma labai nuoširdžiai ir atsidavus, bendraujant su žmonėmis, kurie gali patarti, padėti. Tokiu būdu užmezgamos vertingos naujos pažintys, randama naujų draugų – tai kiekvienam svarbūs laimėjimai, kurių gali ir nebūti, jei širdis nėra atveriama ir neišdrįstama sukurti to, kas domina ir traukia.

– Labai sureikšmintai sakome – maži asmeniniai projektai. Kuo jie skirtųsi nuo paprasto pomėgio, tarkime, drožinėjimo?

– Pomėgis ir projektas yra dvi atskiros kategorijos. Veikla, kurią galime vadinti pomėgiu, yra tęstiniai procesai, nereikalaujantys nuolatinių pastangų, kad įvyktų rezultatas, todėl sportas, savaitės žygis per Lietuvą arba, kaip minėjote, drožinėjimas ar rašymas, gali būti tęstinė kasdienė veikla, kuri nereikalaujanti nei planavimo, nei užduočių sąrašo.

Bet jei idėja sudėtingesnė ir jos įgyvendinimas reikalauja skirtingų sričių žinių, kitų žmonių pagalbos, kažko sudėtingesnio, tuomet ji laikytina projektu. Galbūt teko girdėti žmones kalbant, kad kažkokia idėja, kurią pradėjau, guli stalčiuje, nes nepavyksta pabaigti, nebėra motyvacijos ir tikėjimo. Todėl mano pasiūlyta idėja padeda mobilizuotis ir tvarkingai, metodiškai judėti į priekį.

– Remiate rizikingus verslus. Kokie yra tie verslai ir kodėl jūs juos remiate? Kaip juos atsirenkate, kodėl jie jus domina?

– Mane domina jauni rizikingi verslai, nes dažniausiai jie kuriami kilus rinkoje dar nepatikrintai idėjai, todėl neaišku, ar pasiseks. Toks verslas turi ribotą laiką, per kurį galima patikrinti save. Jis reikalauja labai intensyvaus darbo, daug žinių, tačiau rezultatai gali būti labai gražūs ir reikšmingi.

Kalbant apie švietimo ir ekologines problemas, jei norime pagerinti situaciją pasaulyje, tam reikalingi jauni, drąsūs, stiprūs žmonės, kurie nebijo rizikuoti, ieškoti reikalingų resursų, patikrinti savo idėjas, suburti komandas ir tiesiog paskirti metus ar dvejus bandymui išspręsti tam tikrą problemą. Sėkmingos didelės organizacijos tokios tampa todėl, kad augdamos sukuria tam tikrą biurokratinį aparatą, kuris jas laiko stabilias. Dažnai nebebūna motyvacijos skirti dėmesio toms didelėms organizacijoms, į kurias ateinama dirbti, imtis rizikingų problemų sprendimo. Nes viskas, kas daroma, turi atitikti esama sistemą ir išlaikyti organizaciją stabilią.

Todėl tikiu jaunais rizikingais verslais, kurie siekia išspręsti tam tikrą problemą (šalies, regiono ar pasaulinio lygio) ir iš to kažkiek užsidirbti, komerciškai sėkmingai veikti. Tai suteikia tam tikrą harmoningą egzistavimą  – kai žmonės įdeda pastangų, turi grįžti pinigai, kurie tas pastangas kompensuotų. Tokiu būdu sukuriama organizacija, kuri ir sprendžia problemą, ir pati save išlaiko. Tai toks „ekologiškas“ dalykas.

Todėl „Virsmuose“, užsiimdamas tokio pobūdžio jaunu nestabiliu ir neaiškiu verslu, kuris turi tam tikrą potencialą, susiduriu su problemomis, kurios kyla dirbant (nuovargiu, persidirbimu, nerimu dėl nesėkmės). Tokias problemas stengiuosi  aprašyti, dalintis jomis su bendraminčiais. Mano projektas „Virsmai“ bent jau šiuo metu ir jungia žmones, kurie nori nuveikti daugiau, netinginiauja. Per straipsnius aš tokius žmones pažįstu, su jais kontaktuoju, randu bendrų taškų. Ateityje tai gali virsti bendrais projektais.