Būtent "Švelnumas" ir tapo vasariško muzikinio vakaro akcentu birželio 3-ąją, kai į atidarymo koncertą kauniečius sukvietė XXIII Pažaislio muzikos festivalis. Mat pirmasis šio, vasaros simboliu tapusio festivalio koncertas buvo skirtas būtent maestro V.Noreikai atminti.
Atminties ženklai
Festivalio organizatoriai prasitarė, kad koncerte planavo dalyvauti ir pats maestro. Deja, šį pavasarį jo netekome. Tačiau savo repertuaru ir atlikėjais koncertas su legendiniu tenoru buvo glaudžiai susietas – solistas Edgaras Montvidas kadaise mokėsi jo klasėje, o Tetiana Zhuravel ir Modestas Sedlevičius – Tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso 2017-aisiais dalyviai. Scenoje jiems pritarė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, ir Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis).
Vakaro programoje taip pat būta sąsajų su V.Noreika: skambėjo garsūs žymiausių operų, kuriose tikrai ne kartą dainavo pats maestro, numeriai. Išgirdome Guseppe's Verdi "Traviatos", "Nabuko", "Simono Bokanegros", Giacomo Rossini "Sevilijos kirpėjo", Gaetano Donizetti "Liučijos di Lamermūr", Wolfgango Amadeus Mozarto "Don Žuano", Vytauto Klovos "Pilėnų" ir kt. operų fragmentus.
Tai buvo labai nuoširdus, iš pačių širdies gelmių sklidęs linkėjimas anapilin iškeliavusiam V.Noreikai.
Tiesa, opusų pasirinkimas buvo kiek šabloniškas, neieškant įdomesnių, kiek mažiau nugrotų numerių. Kita vertus, Pažaislio festivalis jau gana senokai laikosi tradicijos atidarymo koncertuose laikytis gana neįpareigojančio repertuaro, galbūt priimtinesnio platesniam klausytojų ratui. Tad teko pasidžiaugti, kad šį kartą buvo pasirinkta nors ir šabloniškai, tačiau skoningai – neteko klausytis neva suklasikintų populiariosios muzikos kūrinių, atliekamų žvaigždžių, spindinčių Lietuvos arenose. Ir nors kūriniai kiek pabodę, šį faktą atpirko kokybiškas, kartais netgi jaunatviškai originalus bei gaivus atlikimas.
Be to, tokia kombinacija pasitarnavo dviem, iš pažiūros skirtingiems tikslams: buvo išlaikyta pakili Pažaislio festivalio atidarymo, o kartu ir vasaros pradžios nuotaika, kartu solidžiai ir jautriai prisimenant analipin iškeliavusį Lietuvos operos korifėjų.
Konkursantų debiutas
Itin gerai žinomas repertuaras gali būti nuobodus klausytojui, tačiau atlikėjui gali būti klastingas. Mat atliekant gerai žinomas operų arijas, ypač bel canto stiliaus, pageidautina ne tik tobula technika, bet ir savita interpretacija. Pastarąja sužavėjo sopranas T.Zhuravel, atlikusi Violetos ariją iš "Traviatos", Džildos ariją iš "Rigoleto", Liučijos di Lamermūr ariją iš operos tuo pačiu pavadinimu ir keletą duetų su scenos kolegomis E.Montvidu bei M.Sedlevičiumi.
Itin vaiskus jos balso tembras skambėjo šviesiai ir jaunatviškai, o koloratūros – lengvai bei patraukliai. Violetos, Džildos ir Liučijos personažus solistė sukūrė labai trapius, šviesius, nuoširdžiai mergaitiškus, neapkraudama jų didelėmis dramomis ir sudėtingais vidiniais išgyvenimais. Gražiai bei darniai nuskambėjo ir duetai. Ne veltui Tarptautiniame V.Noreikos dainininkų konkurse ji pelnė publikos simpatijų prizą – nuoširdumo bei jaunatviškumo derinys papirko ir Pažaislyje.
Baritonas M.Sedlevičius, pernai tame pačiame konkurse laimėjęs antrą vietą, buvo gana tradiciškas – pasirodymą pradėjo lietuviškosios operos klasika tapusia Ūdrio arija iš operos "Pilėnai". Vėliau atliko Ambroise'o Thomas Hamleto ariją iš operos "Hamletas", Rozinos ir Figaro duetą iš G.Donizetti "Sevilijos kirpėjo" ir duetą iš Georges'o Bizet "Perlų žvejų" drauge su E.Montvidu. Sužavėjo sodrus ir stiprus jo balso tembras, tačiau kiek pritrūko įdomesnės interpretacijos ir psichologinės gelmės.
Kita vertus, ir pačios jo atliktos arijos to tarsi nereikalauja. Tad liko pasimėgauti itin užtikrintu opusų atlikimu. Ypač gražiai nuskambėjo Hamleto arija, kuriai pritarė ir Kauno valstybinis choras, koncerte atlikęs ir du G.Verdi chorus – Vergų chorą iš "Nabuko" ir Čigonų chorą iš "Trubadūro". Beje, abu juos dainavo lietuviškai – tai kiek nustebino. Mat operų vertimai į lietuvių kalbą buvo ypač populiarūs tautinių atgimimų laikotarpiais, bet kur kas organiškiau jie skamba atliekami originalo kalba.
Atveriant sielos gelmes
Daugiausia aplodismentų tąkart sulaukė Pažaislio muzikos festivalio publikos taip mylimas E.Montvidas. Jis tąkart, rodės, buvo nusiteikęs veikiau patetiškai nei romantiškai. Tačiau kad ir kaip ten būtų, jo profesionalumas abejonių tikrai nekėlė – su kolegomis atlikti duetai suskambo ypač organiškai, subtiliai prisitaikant prie scenos partnerio.
O koncerto perlu tapo ypač jautriai atliekamas jau minėtas A.Raudonikio "Švelnumas", prikaustęs publikos dėmesį. Tai buvo labai nuoširdus, iš pačių širdies gelmių sklidęs linkėjimas anapilin iškeliavusiam V.Noreikai, skambėjęs ne tik ypač jautriai, bet ir savitai, veikiau ne kopijuojant etaloninį atlikimą, o atveriant savo sielos gelmes ir pačias gražiausias balso subtilybes – nuo aksominio švelnumo iki dramatiško patoso.
Publika tai tikrai įvertino, kaip ir koncerto pabaigoje itin dinamiškai atliktą Kalafo ariją iš G.Puccini operos "Turandot". Tai buvo patys jautriausi numeriai, sulaukę gausybės aplodismentų.
XXIII Pažaislio muzikos festivalis prasidėjo dviprasmiškai – fanfariškai, tačiau kartu ir labai jautriai. Regis, ir oras buvo toks pats – šiltas ir saulėtas, tačiau labai vėjuotas. Beje, festivalio organizatoriai teigia, kad šiemetinis festivalis yra ženklinamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio simbolika. Tad bent jau atidarymo koncertas tikrai buvo ja paženklintas – juk V.Noreika buvo ir yra Lietuvos muzikinio pasaulio simbolis, garsinęs mūsų šalį didžiąją dalį taip mums brangaus valstybingumo 100-mečio.
