„Karantinas mus užklupo tuo metu, kai tautinio paveldo kūrėjai bei gamintojai turi progų daugiausia užsidirbti, kad galėtų išsilaikyti visus metus. Daugiausia įvairių švenčių ir panašių renginių organizuojama pavasarį bei vasarą, o jau žinome, kad viso to dar kelis mėnesius nebus, o ir vėliau ir mugės, ir šventės bus kuklesnės. Praradome parodą „Ką pasėsi“, pavasarinę Kauno mugę, šventę „Kauno dienos“. Matyt, labai pasikeis „Jūros šventė“ uostamiestyje, ir nežinia, ar ten bus vietos tautiniam paveldui. Be to, sumažėjo galimybių produktus siūlyti ir mažesniuose miesteliuose. Gamintojų, kurie galėjo prekiauti turgeliuose, apyvarta sumažėjo apie 30 proc.“, – sakė asociacijos vadovė.

Pasak jos, visišką štilį šiuo metu išgyvena gaminantys ne maisto produktus. Tiesa, kai kurių maisto produktų gamintojai dar turėjo nuo kovo vidurio šiek tiek darbo, tačiau – gerokai mažiau. Juk gaminiai tai - išskirtiniai. Pavyzdžiui, pagal tautinio paveldo tradicijas gaminamus saldainius, obuolių sūrius žmonės dažniausiai perka įvairioms šventėms, vaišėms neeilinėmis progomis, o karantino metu net asmeninių šeimos švenčių neliko.

Obuolių sūrius slegianti Vaida Paulė karantiną prilygina jos puoselėjimo verslo krachui. Nes net 99 proc. savosios produkcijos ji parduodavo kasmet per Lietuvą šurmuliuodavusiose mugėse, bet jų nebėra.

„Nors lietuviai žino, kas yra obuolių sūris, vis dėlto pirkėjams reikia papasakoti, sudominti. Jeigu obuolių sūrį tik padėsi lentynoje ir tylėsi, – nedaug parduosi. Mūsų darbas šįmet pasibaigė su Kaziuko muge Vilniuje. Jei ne ji, būtų visai blogai. Produktų dar turime, jie laukia pirkėjų. Turgeliuose neprekiaujame, nes mūsų gaminamas sūris yra išskirtinis. Turgeliuose būna pigesnių sūrių, neretai pagamintų, kaip mes sakome, bobučių, bet nerasite tokių, kokius gaminame mes. Bobutės sūrį pagamina per dieną, o mes sūrį gaminame net tris mėnesius! Kita savikaina, kitokia kokybė“, – pasakojo tautinio paveldo puoselėtoja, pripažindama, kad išeities neradus, jai teko stabdyti obuolių sūrių gamybą ir laukti. 

„Valstybės parama mums neprieinama. Tie, kurie pasiūlė paramą, tikriausiai neįsivaizduoja, kaip mes dirbame. Mes, smulkieji gamintojai, išgyvename sunkiai, o dabar apyvartinės lėšos guli sandėlyje, ir nežinia, kada jas atgausime. Tačiau esu optimistė – virusai ateina ir išeina, o mes, tikiuosi, išliksime!“ – viliasi V. Paulė.

Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos pirmininkės J. Kubolienės patikinimu, valstybės (Žemės ūkio ministerijos) kuklios paramos gali tikėtis tik dirbantys pagal individualios veiklos pažymėjimus. Bet, pavyzdžiui, tuo papildomai užsiimantys ūkininkai jau negali pretenduoti į paramą. Be to, tautiniam paveldui skiriamos valstybės paramos didžioji dalis yra tikslinė –dalyvauti renginiuose arba, pavyzdžiui, sertifikavimui (naujiesiems nariams,) ir labai mažai paramos skiriama edukacijai.

Anot ŽŪR Kaimo plėtros ir informavimo skyriaus vedėjos Sonatos Kubilienės, gegužės 8-ąją baigėsi paraiškų teikimo terminas pagal priemonę „Tautinio paveldo išsaugojimas“. Tačiau šio kvietimo paraiškoms finansuoti skiriama tik 169 000 Eur. Teikiant paraiškas, reikėjo surašyti planuojamus renginius, tačiau garantijų, kad tie renginiai įvyks, nėra. Vadinasi, net ši kukli parama tautinio paveldo gamintojų bei kūrėjų gali ir nepasiekti.

„Vien dėl to, kad neliko renginių – mugių, parodų, kuriose dalyvaudavome, mūsų apyvarta sumažėjo apie 30 proc. Išsigelbėjome, nes prekiaujame ūkininkų turgeliuose Vilniuje. Pirkėjų, žinoma, mažiau sulaukiame, bet turime savo ištikimų pirkėjų. Suprantu, kad viruso reikia saugotis, bet kai pagalvoji, kai įsigilini, kai saugaisi, tai matai, kad didesnį poveikį padarė baimė. Manau, baimės šleifą jausime visus šiuos metus“, – nuogąstauja kitas tautinio paveldo kūrėjus bei gamintojus jungiančios asociacijos narys Gintaras Rugys, kepantis duoną.

Ieškodami būdų, kaip išgyventi, tautinio paveldo puoselėtojai viliasi, kad bus išgirstas jų pasiūlymas ir leista jiems prekiauti pagal tautines tradicijas.

„Suprantu, kad viruso reikia saugotis, mes ir saugomės. Tačiau sąlygos visiems turėtų būti vienodos. Štai, didieji prekybos centrai dirbo. Ir tegul dirba. Kavinės į gatves ir aikštes išėjo dar kelioms savaitėms likus iki birželio. Jeigu laikaisi karantino taisyklių, tai ir dirbi. Bet juk ir mes galėtume savo produktais prekiauti, laikydamiesi nustatytų atstumų ir kitokių reikalavimų.

Jeigu mes esame tautinio paveldo kūrėjai ir gamintojai, tai gal irgi turime teisę prekiauti savo gaminiais taip, kaip tai darė mūsų protėviai – miestelių aikštėse? Tarkim, susirenka į amatininkų mugę 10–20 amatininkų, pasidaliname teritoriją – vienas nuo kito per 5–10 metrų ir taip prekiaujame. Tai nekainuotų, o mes galėtume išgyventi“, – įsitikinęs senojo kubilininkystės amato puoselėtojas Vitalius Striuogaitis.

Šiuo metu Lietuvoje gaminama beveik 3 tūkst. sertifikuotų tautinio paveldo produktų. Daugiausia tai – tradiciniai gaminiai, kurių priskaičiuojama net pustrečio tūkstančio pavadinimų (iš jų 30 proc. maisto produktų), Likę (443) – tradicinių veislių augalai, gyvūnai ir jų produktai, o 13 – tradicinės paslaugos. Šalyje yra apie 150 atestuotų tradicinių amatų meistrų, veikia 37 sertifikuotos tradicinių amatų mokymo programos bei apie 800 tautinio paveldo produktų kūrėjų (tradiciniai amatininkai ar juridiniai asmenys).

Dar prieš šventes, gruodžio 11-ąją, naujoji Lietuvos pašto valdyba nutarė stabdyti Klaipėdos ir Kauno centrinių paštų pastatų pardavimo procesą.

Aukcionai atšaukti, kol bus gautos tarpinstitucinės darbo grupės išvados.

Iki šiol nepriimti jokie konkretūs sprendimai.

Pasiteiravus, ko laukiama, Lietuvos pašto Korporatyvinių reikalų departamento vadovė Vaida Budrienė aiškino, kad tarpinstitucinė grupė siūlys, kaip įveiklinti Kauno ir Klaipėdos centrinius pastatus.

Viena pagrindinių problemų yra pastato perdavimo neatlygintinai klausimas, kuris sudėtingas tiek dėl teisinių aspektų, tiek ir dėl finansinio poveikio bendrovei.

Lietuvos paštas šioje grupėje taip pat dalyvauja.

"Sprendimui priimti turime turėti aiškias įveiklinimo idėjas ir nustatyti teisinius kelius toms idėjoms įgyvendinti. Sausį bus organizuojamos viešos diskusijos su visuomene, kurių metu kviesime pristatyti idėjas. Surinktą informaciją pristatysime tarpinstitucinei grupei, kuri vertins, kaip įgyvendinti vieną ar kitą pasiūlymą ir ieškos efektyviausio būdo visiems suinteresuotiems subjektams", – dėstė Lietuvos pašto atstovė.

Neatmetama, kad gali būti skelbiamas pakartotinis pardavimo aukcionas.

Esą Klaipėdos miesto valdžia siūlo perimti pastatą neatlygintinai, ir su numatyta investicijų suma.

"Viena pagrindinių problemų yra pastato perdavimo neatlygintinai klausimas, kuris sudėtingas tiek dėl teisinių aspektų, tiek ir dėl finansinio poveikio bendrovei. Sprendimai bus priimti tik tada, kai bus gauti tarpinstitucinės grupės pasiūlymai ir išvados", – komentavo V. Budrienė.

Klaipėdos miesto vicemero Arvydo Cesiulio žodžiais, prie pašto likimo klausimo savivaldos lygmeniu bus sugrįžta šią savaitę.

Lietuvos pašto atstovė neatskleidė, ar taip ir neįvykusiame aukcione buvo atsiradęs bent vienas norintysis įsigyti Klaipėdos centrinio pašto rūmus.

Esą tai – konfidenciali bendrovės informacija.

Aukcione bandyto parduoti pastato kaina siekė 1,56 mln. eurų.

Skaičiuojama, kad dar mažiausiai 8 mln. eurų atsieis šių milžiniškų rūmų renovacija. Miestas ne kartą pabrėžė tokios didelės finansinės naštos prisiimti negalintis.

Viešojoje erdvėje tapo įprasta pažymėti geriausius praėjusių metų žmones, ar tai pasižymėjusius sporto arenose, ar scenose, ar darbinėje veikloje. Kad turėtume į ką lygiuotis, sektume jų pavyzdžiu, matytume mūsų gyvenimo lyderius. Tai tikrai prasminga tradicija...

Ji puoselėjama ir labai svarbioje tautinės tapatybės ugdymo srityje. Būtent saugant, skatinant mūsų krašto tradicinius amatus. Auksarankiai meistrai išsaugojo kalvystės, puodininkystės, audimo ir kitų smulkesnių amatų tradicines technologijas bei daiktų puošybos tautinius bruožus, o lietuviškoji kryždirbystės tradicija UNESCO organizacijos pripažinta pasaulio nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Visa tai – ypatingai didelė Lietuvos kultūros paveldo vertybė. Tai yra senovinės lietuvių darbinės veiklos, kitados buvusios pragyvenimo šaltiniu, gyvoji raiška.

Tradiciniai amatai, perduodami iš kartos į kartą, – svarbi etnokultūros dalis. Prieš dešimtį metų priėmus Tautinio paveldo produktų įstatymą ir pradėjus sertifikuoti tautinio paveldo produktus, buvo iš esmės sustiprinta ši prasminga veikla. Visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose susikūrė amatų centrai; dabar jų yra dvi dešimtys. Ir tai ne tik laisvalaikio praleidimui; čia atliekamuose darbuose įspūdingai atskleidžia tautos kūrybinės galios. Meistrų gaminių sertifikavimas, įrodantis atitikimą senajai tradicijai, vyksta Žemės ūkio ministerijos suburtoje ekspertų komisijoje.

Kad ši veikla, puoselėjanti tautinę tapatybę, yra valstybinės reikšmės, kalbėta gruodžio mėnesį ministerijos surengtame renginyje, pavadintame „10 metų tautinio paveldo atgimimui“. Jo metu buvo apdovanoti 2017 metais sėkmingiausiai dirbusieji Lietuvos amatininkai ir geriausias tradicinių amatų centras, taip pat pagerbti kiti aktyviausieji tradicinio amato mokovai. Pasidžiaugti metų geriausiųjų sėkme iš visos Lietuvos susirinko auksarankiai meistrai ir tautinio paveldo puoselėtojai. Juos sveikino žemės ūkio ministras Bronius Markauskas ir kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

O nuveikta išties nemažai. Iš viso Žemės ūkio ministerijoje nuo 2008-ųjų pradžios sertifikuoti bemaž 3 tūkstančiai tautinio paveldo produktų. Didžiąją jų dalį (2489) sudaro medžio, audimo, kalvystės, puodininkystės, gintaro ir kitų medžiagų bei technologijų dirbiniai. Taip pat ir tradiciniai maisto gaminiai, vadinamas kulinarinis paveldas: ruginė duona, šakočiai, meduoliai, rūkyta mėsa ir žuvis. Taip pat buvo sertifikuoti 443 tradicinių veislių augalai, gyvūnai ir jų produktai. Per dešimtmetį sertifikuotos net 42 šių amatų mokymų programos bei atestuoti 159 tradicinių amatų meistrai. Sertifikuotas gaminys gauna specialų ženklą, pažymintį jo ypatingą vertę. Išskirtinės sąlygos jais prekiauti meistrams suteikiamos tradicinių mugių metu. Savivaldybės padeda pripažintiems meistrams lengvatinėmis sąlygomis įsirengti dirbtuves, įsigyti įrangą, organizuoti mokymus jaunajai kartai.

Iš viso Lietuvoje tautinio paveldo produktus gamina 630 amatininkų ir 127 įmonės. Jų rankų dirbiniais galime originaliai papuošti savo būstą ir aplinką, o valgiais paskaninti šventinį stalą. Tad kas tie – praėjusių metų geriausieji ?

Pirmuoju renginyje buvo paminėtas ir pinigine premija apdovanotas laivadirbys iš Rusnės Simas Knapkis. Šio meistro suręstais Kuršmarių kurėnais ir upių vytine sėkmingai plaukiojo nacionalinių ekspedicijų Nemunu ir Vysla dalyviai. Kaip malonu vėl matyti mūsų vandenyse bures iškėlusius, vėtrungėmis pasipuošusius istorinius laivus! Apdovanojimą taip pat gavo tautodailininkė Rita Vasiliauskienė, kuri Arklio muziejuje Niūronyse kepa tikrą lietuvišką duonelę. Ji taip pat pamoko, kaip lieti vaškines žvakes, išmarginti tradiciniais raštais velykinius margučius, iškarpyti popierines puošmenas. O sėkmingiausiai praėjusiais metais savo veiklą plėtojęs tradicinių amatų centras yra įsikūręs Arnetų name Kėdainiuose. Čia darbuojasi 5 meistrai, pamokydami austi staklėmis, vyteles supinti, puodą ar vazą nužiesti, medinį šaukštą ar kokį įmantresnį dirbinį išdrožti. Šiame amatų centre jau įvyko per 2 tūkst. edukacinių užsiėmimų, eksponuojamos vis naujos paveldo produktų parodos.

Tradicinių amatų ir verslų globa bei plėtra Lietuvoje prasminga daugeliu aspektų. Tai puikiausia krašto reprezentacija, atspindintis ilgaamžes tautos vertybes, tradicijas ir vietinį savitumą. Taip pat efektyvus kultūrinio ir kaimo turizmo skatinimo veiksnys, žinia, ir alternatyvi gamybinė veikla kaime, remiama ES per kaimo plėtros priemones. Betgi svarbiausia, kad įsitraukimas į šiuos procesus – labai geras tautinės tapatybės ugdymo praktinis būdas.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Iškilmingame renginyje dalyvavusi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson padėkos raštus įteikė tradicinių amatų meistrams.

„Tauta yra tiek stipri, kiek ji žino savo šaknis ir savo istoriją. Būtent todėl tautinio paveldo puoselėjimas ir išsaugojimas yra toks svarbus. Tradiciniai amatų meistrai, kuriuos šiandien pagerbėme yra stiprus mūsų tautos pagrindas, nuo kurio atsispiriame kurdami savo ateitį‘, –kultūros ministrė.

Padėkos raštai buvo įteikti – audėjoms Zitai Paulikienei už medžiagos tautiniams kostiumams audimą, audimo tradicijos tęsimą ir perdavimą bei Irenai Onai Vilienei už aukštaitiškų juostų tradicijos saugojimą ir perdavimą jaunajai kartai, kalviui Evaldas Kapčiui už senojo kalvystės amato puoselėjimą ir pristatymą kultūros renginiuose, tradicinių amatų meistrams – Laimutei Fedosejevai už kūrybišką tradicinio karpymo ir raižymo tradicijų puoselėjimą, sklaidą, aktyvų dalyvavimą tradicinės kultūros renginiuose, Klemensui Lovčikui už kryždirbystės ir žaislininkystės tradicijų puoselėjimą Žemaitijoje ir Klaidui Navickui už senojo karpymo, medžio raižymo tradicijos kūrybingą tęsimą ir perdavimą.

Padėkos raštu už Žemaitijos regiono tapatybės, tradicinių amatų puoselėjimą ir kūrybišką pristatymą visuomenei apdovanota ir Žemaitijos nacionalinio parko Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotoja Aldona Kuprelytė.

Prieš dešimtmetį priėmus Tautinio paveldo produktų įstatymą, buvo pradėtas tautinio paveldo produktų sertifikavimo procesas.

Tautinio paveldo statusas suteiktas 15 maisto produktų, tarp jų – žuvies patiekalams, girai, keptiems ir džiovintiems sūriams, pyragams, sausainiams ir bandelėms.

Taip pat sąraše – skulptūros, kryžiai ir koplytstulpiai, veltiniai, vilnoniai verpalai, įvairios juostos, pirštinės, šiaudiniai sodai.

Tautinio paveldo statusas suteikiamas konkrečių gamintojų produktams. Sąraše iš viso yra per 2,5 tūkst. gaminių.

Kaip nurodo Žemės ūkio ministerija, tradiciniai gaminiai gali būti sertifikuoti tautinio paveldo produktais pagal Tautinio paveldo produktų įstatymą, jeigu atitinka Tautinio paveldo produktų atitikties tradicijai kriterijus, patvirtintus žemės ūkio ministro įsakymu.

Ar gaminius galima pripažinti tautinio paveldo produktu, sprendžia Ekspertų komisija. Jos sprendimas patvirtinamas žemės ūkio ministro įsakymu.

Svarbus atspirties taškas

Birželio pabaigoje sukaks 10 metų nuo tada, kai įsigaliojo Tautinį paveldą saugojantis įstatymas ir buvo pradėta gryninti Lietuvos tautinį paveldą. Net 43 tautinio paveldo ženklu sertifikuotus patiekalus gaminantis restoranas „Bernelių užeiga“ inicijavo diskusiją, skirtą pasidalinti specialistų sukaupta patirtimi, problemomis ir tikslais, siekiant saugoti lietuviškas tradicijas, amatus bei kulinariją.

„Atsiranda vis daugiau sertifikuotų dirbinių bei patiekalų, gaminamų pagal autentiškas tradicijas ir receptūras.  Mūsų tikslas ne tik daugiau kalbėti, bet ir inicijuoti dar vieną svarbią dieną įsimintinų dienų sąraše – Tautinio paveldo dieną, kurios metu būtų skatinamos liaudiškos šventės, diskusijos, amatininkų susitikimai ar mugės. Tai turėtų būti svarbus atspirties taškas kalbėti  ir šviesti visuomenę apie mūsų tautinį paveldą, kviesti jaunus ambasadorius,“ – apie iniciatyvą kalbėjo „Bernelių užeigos“ vadovė Jolanta Kubolienė.

Į diskusiją susirinkę ekspertai vieningai pritarė, kad tautinio paveldo ženklas turėtų būti stipriau viešinamas. Anot gamintojų, retas supranta šio ženklo vertę, nors praeinamas ilgas ir nelengvas kelias, kol gaminys yra sertifikuojamas, t.y. pripažįstamas jo autentiškumas, tradiciškumas ir kilmė.

„Lietuvos Tautinio paveldo diena būtų galimybė garsiau kalbėti apie tautinio paveldo reikšmę, ypač kai panašios dienos neturime. Kalendoriuje yra šviesiaplaukių, miego, vegetarų dienų, tačiau ir labai reikšmingų Lietuvai datų, kaip Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Lietuvos vėliavos diena. Svarbu nenupiginti šios dienos prasmės ir tinkamai ją paminėti, įtraukti bei sudominti visuomenę“, – sakė  Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vyriausioji specialistė Violeta Dubnikienė.

Sertifikuojami tik autentiški patiekalai

Tradiciškai, su vaišėmis svečius pasitikusio restorano „Bernelių užeiga“ šeimininkai ant stalo patiekė du karštus patiekalus iš naujojo meniu - cepelinus su antiena bei aluje virtas kiaulienos dešreles.

Pagal senose kulinarinėse knygose rastus receptus pagaminti patiekalai neturi tautinio paveldo ženklelio, tad tautinio paveldo produktų sertifikavimo komisijos narės svarstė, kokiems patiekalams gali būti suteikti tautinio paveldo sertifikatai ir kokių įrodymų reikėtų, norint tai padaryti?

Produktas turi atitikti tris kriterijus – tai  istoriškumas, kilmė ir gamybos būdas. Taip pat labai svarbu, kad produktas būtų gamintas prieš 100 metų. Anksčiau lietuviai, ypač dvarų šeimininkai, augindavo namines antis ir žąsis, tad tikėtina, kad galėjo įprastą kiaulienos mėsą pakeisti antiena. Jeigu būtų įrodyta, jog prieš šimtą metų tai buvo gaminta pagal tą pačią receptūrą, o patiekalą žinojo to regiono žmonės, patiekalui būtų galima suteikti tautinio paveldo ženklą. Dažnai manoma, kad istoriją reikia pateikti kone nuo Adomo, tačiau tai gali būti šeimos tradicijų tęstinumas.

„Dešrelės aluje buvo Šiaurės Lietuvos krašto patiekalas, – papildė etnologė Nijolė Marcinkevičienė. –  Tuose kraštuose netgi būdavo verdama alaus sriuba. Tai buvo šventinis patiekalas: kai šeimininkė atnešdavo sriubą su alumi, tai reikšdavo, kad balius baigiasi.“

Ekspertai vieningai pritarė, kad patiekalai turėtų būti pagaminti pagal išsaugotą autentišką receptūrą, o pridėjus daug cukraus, citrinos rūgšties ar įvairiausių prieskonių, patiekalas dažniausiai praranda savo autentiškumą. „Žmonės neturėjo citrinos rūgšties, taip pat ir gailėdavo tuo metu deficitu buvusio cukraus, tad virdavo saldų cukrinių runkelių sirupą,“ – pasakojo KTU Maisto mokslo ir technologijos katedros vedėja L. Bašinskienė. 

Specialistai akcentavo, kad tautinio paveldo produktas negali būti gaminamas pasitelkiant šiuolaikines masinės gamybos technologijas. Įvairūs priedai, standikliai, emulsikliai, dedami, kad maistas ilgiau laikytųsi, keičia ir maisto konsistenciją, todėl patiekaluose negali būti jokių priedų. Pavyzdžiui, su įvairiais priedais duoną galima užraugti per 2 valandas, o anksčiau šeimininkės raugindavo parą ir ilgiau – tai labai keičia skonį ir net fizines produkto savybes.

Įvairios maišyklės, tarkavimo mašinos šiek tiek keičia medžiagos akytumą, bet iš esmės įtakos skonio savybėm nedaro. Sertifikavimo komisijos ekspertams tenka pripažinti, kad keičiantis produktų kokybei, netgi mėsai, kuri šiandien yra kitokia dėl pasikeitusių pašarų, galime pagaminti tik autentiškam skoniui artimus produktus.

Didžioji paveldo dalis – valstietiška

Šiandien ypač populiaru kalbėti, kad mūsų palikimas - tai bajorų, kunigaikščių stalas: įdaryti paršeliai, fazanai ar kepta jautiena. Tad ekspertai siekė atsakyti į klausimą, kas yra tikrasis  mūsų paveldas: bajoriškoji ar valstietiškoji kultūra ir kaip giliai turime ieškoti savo tradicijų?

„Savo paveldo galime ieškoti jau nuo XVI amžiaus, kuomet Lietuvoje gyveno kunigaikščiai, bajorai, dvarininkai. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad bajorai turėjo ir migdolų, ir apelsinų, bet tos diduomenės buvo tik 4 procentai. Jie valgė ir tuos pačius barščius, bet didelę jų raciono dalį sudarė įvežtiniai produktai. Tuo tarpu  valstiečiai neturėjo pasirinkimo, tad valgė, ką užsiaugino. Vadinasi, tikrasis mūsų paveldas yra valstietiškas. Žinoma, galime pristatyti ir bajorišką virtuvę, tačiau tai nėra kulinarinio paveldo pagrindas,“ – sakė etnologė  N. Marcinkevičienė.

Tautinio paveldo produktų sertifikavimo komisijoje dirbantys specialistai pridūrė, kad  kunigaikščių, dvarų virtuvių kulinarių patiekalų autentiškumą įrodyti netgi lengviau, nes tarnai surašydavo receptus inventorinėse knygose, tuo tarpu valstiečių receptai keliavo iš lūpų į lūpas ir būdavo žinomi tik tam tikruose regionuose.

Pastaruoju laiku pastebima, kad šiandien lietuviški patiekalai įgauna egzotikos ir tampa atrakcija. „Yra patiekalų, kurie tikrai skanūs, bet daugelis negali jų pasigaminti, ypač gyvenantys užsienyje. Pavyzdžiui, gardi Zanavykų krašto duonzupė arba kraujo sriuba - juka. Tai iš kur dabar gauti to kraujo?“ – retorinį klausimą uždavė Zita Kelmickaitė.

Nepopuliarūs tautiniai patiekalai – tai žemaitiškas kastinys ir bulvės su patarmasu. Šiems patiekalams būdingas regioniškumas, tad daugelis neįsivaizduoja tikrojo jų skonio.

Žvelgs griežčiau 

Pasak Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėjos Reginos Voverytės – Šimkienės, atsitinka ir taip, kad produktais, kuriems suteikiamas sertifikatas, vėliau tenka nusivilti, tad Žemės ūkio ministerijos koordinuojamas Tautinio paveldo skyrius turėtų vykdyti griežtesnę kontrolę šiems produktams ir jų kūrėjams.

Šiuo metu Tautinio paveldo gaminiai ženklinami pagal dvi kategorijas:  žalias tautinio paveldo ženklelis reiškia, kad produktai tiksliai atitinka autentiškus tautinio paveldo produktų pavyzdžius, kurių sukūrimo procese yra naudojama daugiau kaip pusė rankų darbo, tuo tarpu raudonas ženklelis pažymi gaminius, artimus autentiškiems pavyzdžiams ir sukurtus naudojantis naujomis technologijomis.

Lietuvos tautinio paveldo ir mokymo skyriaus duomenimis, šiandien yra 2895 sertifikuotų tautinio paveldo produktų. Iš jų 2439 sudaro tradiciniai gaminiai (maisto produktai sudaro 30 proc.),  443 –  tradicinių veislių augalai, gyvūnai ir jų produktai, 13 – tradicinės paslaugos. Viso priskaičiuojama 151  atestuotų tradicinių amatų meistrų, 37 sertifikuotų tradicinių amatų mokymo programų bei  714 tautinio paveldo produktų kūrėjų (tradiciniai amatininkai ar juridiniai asmenys, užsiimantys tradicinių gaminių gamyba arba teikiantys tradicines paslaugas).

Petronių kaimo moterys žino, kaip suspausti skanų sūrį, nes gamina juos daugiau nei 20 metų. Pirmoji senovinį amatą prisiminė Emilija, ja pasekė dar šešios ūkininkės. Prieš dešimtmetį sūriams suteiktas tautinio paveldo sertifikatas.

„Turėjom įrodyti, kad čia mūsų močiučių receptai, kad darome senoviniu būdu, sviestamuše mušam sviestą. Grietinei išskirti naudojame seperatorių, todėl grietinė negavo tautinio paveldo, kadangi darome mechaniškai, naujoviškai“, – aiškina ūkininkė Emilija Zvicevičienė.

Moterims buvo siūlyta kurti kooperatyvą, tačiau jos sako nenorėjusios apsikrauti dokumentais. Be įvairių rūšių sūrių jos gamina sviestą, varškę ir kartu prekiauja: vienos Ukmergės turguje, kitos – Vilniuje.

Visgi pykti priežastį šįkart turėjo nebent išsipusčiusios damos, kurių raudonpadžių batelių kulniukai klimpo į...šieną. Būtent to iš bene garsiausio Lietuvos dizainerio mažiausiai laukta – kad Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“ bus paverstas lietuvišku kaimu: 100 metrų podiumas nuklotas šienu, čia pat obuolius triauškia ožkos, kapstosi vištos, kur malkos, kur stalai, nukloti naconalinėmis vaišėmis, o mados šou startą duoda kapela, šokėjai ir sutartinės. „Išėjau į Paryžių, atsibudau valstiečių troboje su „Duokim garo“, – taip galima apibūdinti pirmąjį svečių įspūdį.

Visgi ironiška mados šou pradžia palydėjo į spalvingą, puikiai sustyguotą reginį, kuris nė vieno nepaliko abejingo. 2017 m. pavasario-vasaros kolekcijos pristatymu J. Statkevičius, ne kartą pašiepiamai palyginęs tautiečių aprangą su pilkais cepelinais, stengėsi atkreipti dėmesį į turtingą tautinį paveldą, kuriame kūrybiškų idėjų galima puikiai atrasti bei pritaikyti šiuolaikiniam madingam, stilingam žmogui.

O kaip J. Statkevičiaus kolekciją ir jos pristatymą vertinate jūs?

„Ei, ar ragavai čalopą? Ar šokai gatvėj krakoviaką? Ar valgei dilgėlių sriubos? Jei ne – Tautų mugėj Tau jos duos!“, - tokiais žodžiais, dovanodami medaus puodynes, trečiadienio popietę įžymybes džiugino šventės organizatoriai. Pasak jų, jau aštuntąjį kartą vykstanti šventė šiais metais kitokia – šiuolaikiškesnė ir dar gyvesnė, todėl ir kvietimai - netradiciniai. „Tautų mugė kviečia, aš jau planuoju savaitgalį“, savo „Facebook“ paskyroje paskelbusi nuotrauką su įteikta staigmena rašo LRT laidų vedėja U. Galadauskaitė.

Unikaliais tautiniais kostiumais pasipuošusios Tautų mugės atstovės kvietimą į šventę pristatė ir LR Prezidentūrai, taip pat įteikė Vilniaus miesto merui R. Šimašiui, žurnalistams E. Jakilaičiui, U. Galadauskaitei bei O. Gasanovui, dainininkei K. Zvonkuvienei, dizaineriui A. Pogrebnojui bei kitiems pramogų pasaulio atstovams.

„Medus – mano mėgstamiausias gardėsis! Dedu šaukštelį medaus ir į kavą, ir visur kitur, kai noriu pasisaldinti savo dieną“, - iš lietuvaičių kvietimą priėmusi džiūgavo K. Zvonkuvienė.

„Norime atsikratyti pabodusių stereotipų ir skirtingų šalių tautinį paveldą mugės svečiams pristatyti šiuolaikiškai. Į Gedimino prospektą kviečiame atvykti šeimas, vaikus, jaunimą, turistus – užtikriname, kad kiekvienas ras smagios veiklos“, - teigia Tautų mugės organizatorius Vytenis Urba.

Šiemet mugėje nacionalinius valgius ir amatus pristatys ne tik Lietuvoje gyvenantys žmonės, tačiau ir būrys svečių iš užsienio: Gedimino prospekte įsikurs prekeiviai iš 16 užsienio miestų, atstovaujantys Marokui, Ukrainai, Lenkijai, Rusijai, Latvijai, Baltarusijai. Pirmąsyk per aštuonerius metus Tautų mugė išsiplės ir už Gedimino prospekto ribų: S. Daukanto aikštėje vyks akcija „Visa Lietuva šoka“, kurios tikslas – per tradicinius šokius vienyti bendruomenes, ir, šokant atvirose erdvėse, stiprinti lietuvių kultūrinės tapatybės pajautą. Šventės metu pirmą kartą bus suburti visos Lietuvos žolininkai – visą savaitgalį juos lankyti bus galima „Vaistažolininkų kiemelyje“, Vinco Kudirkos aikštėje. Įsitraukti kvies ir kitos numatytos pramogos šeimos krepšinio turnyras, kova dėl tonos daržovių, dviratukų varžybos „Herojai linksmais ratais“, rekordinės obuolių pynės kepimas, knygų mylėtojų skveras, projekto „2017 m. Mažosios Lietuvos kultūros sostinės“ pristatymas, Jurgio Dižiulio, Veronikos Povilionienės ir kitų žinomų atlikėjų gyvo garso koncertai.

Aštuntoji Tautų mugė vyks rugsėjo 16-18 d. Vilniuje, Gedimino prospekte. Kasmet mugę aplanko apie 150 tūkst. Vilniaus miesto gyventojų ir svečių, savo produkciją pristato ne vienas šimtas prekeivių.