Paplūdimių „maitinimo“ byla

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padėjo tašką 2020 m. pavasarį Palangos paplūdimių maitinimo smėliu byloje. Šis teismas tiesiog nepriėmė nagrinėti ieškovų bylos.

2019–2020 m. žiemą Palangos paplūdimiai buvo beveik visiškai nuplauti. Reikėjo atstatyti atkarpą nuo Birutės kalno iki Palangos tilto ir toliau iki Rąžės upės žiočių.

Pinigai tam buvo skirti iš aplinkosaugos Pajūrio juostos 2014–2020 m. tvarkymo programos.

Maždaug 2,4 km ilgio paplūdimį po konkurso ėmėsi atstatyti Belgijos ir Lietuvos verslo įmonės.

Belgijos kompanija „Jan de Nul N.V“ iš jūros siurbė smėlį ir specialiu vamzdžiu iš laivo pumpavo į krantą. Lietuvos bendrovės „MT Group“ technika iš jūros smėlio formavo 70 m pločio paplūdimį.

Už paplūdimio atkūrimą sumokėta per 3 mln. 50 tūkst. eurų. Rangovai pareikalavo mokėti papildomą 607 tūkst. eurų sumą. Aiškinta, kad vietoje planuotų 180 tūkst. kub. m smėlio su numatytu galimu padidinimu iki 15 proc. buvę panaudota per 273 tūkst. kub. m. Savivaldybė neva nesumokėjusi už papildomus apie 66 tūkst. kub. m.

Ginčas nusirito per teismus. Tiek Klaipėdos apygardos teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai buvo ne rangovų naudai. Lėmė ekspertų išvada, kad paplūdimių pamaitinimui galėjo būti panaudota ne daugiau nei 194 tūkst. kub. m smėlio.

Nė vienas teismas nesuabejojo ekspertų išvada. Nenuostabu, kad byla nesulaukė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dėmesio.

Seka: „Rohde Nielsen“ Klaipėdos uoste yra atlikusi nemažai gilinimo darbų, todėl ir teisinių ginčų su ja prisikaupė. / V. Matučio nuotr.

Ginčai su krantinių statytojais

Pasaulinio lygio Belgijos hidrotechninių darbų kompanija „Jan de Nul N.V“ ne kartą buvo atlikusi svarbius darbus gilindama Klaipėdos uostą.

Klaipėdoje ji buvo laikoma patikima. Uosto direkcijai su ja pavyko išvengti kokių nors ginčų teismuose. Gilinimo darbus ji atlikdavo greitai ir kokybiškai, uoste dirbdavo patikima technika.

Panašaus lygio buvo ir Nyderlandų hidrotechninių darbų kompanija „Van Oord Dredging and Marine Contractors“. Su ja uoste taip pat pavyko išvengti kokių nors konfliktų.

Ilgą laiką atrodė, kad Klaipėdos uostas gali turėti teisminius ginčus tik su sovietmečio šleifo neatsikračiusiomis pradžioje lietuviškomis, o vėliau ir latviškomis uosto statybos darbų kompanijomis.

Galima prisiminti nuolatinius uosto teismus su „Klaipėdos hidrotechnika“, statybos darbų įmone „Lokys“, Gargždų „Hidrostatyba“ ir kitomis, kurios maždaug prieš dešimtmetį, o kitos vėliau bankrutavo. Po jų bankroto uoste buvo palikta daug krantinių statybos broko, kurių dalis jau pašalinta, kita dar šalinama už uosto pinigus.

Po jų ėjo tuščią statybos darbų rinką užėmusių Latvijos uosto statybos kompanijų nuolatiniai ginčai su Uosto direkcija. Didžiąją daugumą tų ginčų uostas laimėdavo.

Danų pretenzijų lavinos

Pastaruoju metu buvo įsiliepsnojęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ginčas su Danijos hidrotechninių darbų bendrove „Rohde Nielsen“.

Tęsiasi arba baigiami seni ir pradedami nauji Lietuvos subjektų ginčai su uostų statybininkais.

2020 m. pabaigoje „Rohde Nielsen“ pasirašė 16,2 mln. eurų vertės sutartį su Uosto direkcija dėl uosto akvatorijos gilinimo iki 15 m. 2022 m. kovą Uosto direkcija vienašališkai nutraukė su ja sutartį. Priežastis ta, kad gilinimas nebuvęs atliktas pagal sutartyje numatytą terminą.

„Rohde Nielsen“ atstovai tikino, kad sutarties nutraukimo metu jie buvo atlikę 98 proc. numatytų darbų. Baigti darbus laiku neva sutrukdę blogi orai ir pernelyg ilgas jau atliktų darbų priėmimo procesas.

Teismai danų kompanijos argumentus atmetė. Skundas nukeliavo iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Jo atrankos kolegija atsisakė priimti skundą, kas reiškė, kad įsigaliojo prieš tai priimta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuri buvo ne „Rohde Nielsen“ naudai.

Tai buvo ne vienintelė „Rohde Nielsen“ byla su Klaipėdos uosto direkcija. Ji figūravo ir garsioje byloje, kur Uosto direkcijai vadovavęs Arvydas Vaitkus bandė priteisti 1,9 mln. eurų žalą iš buvusio direktoriaus Eugenijaus Gentvilo.

E. Gentvilo vadovaujama Uosto direkcija turėjo ginčą su „Rohde Nielsen“ dėl gilinimo uosto įplaukos kanale ir Malkų įlankoje prie 144 krantinės. Danai tvirtino, kad atlikę daugiau darbų nei buvę numatyta techninėse užduotyse. Pateikė papildomus darbų aktus. Direkcija tai pripažino, siūlė atsiskaityti mažesniais įkainiais, bet danai nesutiko. „Rohde Nielsen“ teismuose sumas prisiteisė. Uosto direkcijai pradėjęs vadovauti A. Vaitkus traktavo, kad Uosto direkcijai buvusi padaryta žala. Jis pabandė ją prisiteisti iš E. Gentvilo, bet nepavyko.

Šiuo metu tarp „Rohde Nielsen“ ir jau naujos kartos Uosto direkcijos vyksta dar vienas teisinis ginčas. Danai bando įrodyti, kad Uosto direkcija jiems sumokėjo netinkamą sumą už uosto akvatorijos dugno valymus Smeltės apsukimo rate. Iš jos prašoma priteisti per 90 tūkst. eurų.

Šį ginčą pirmosios instancijos Klaipėdos apygardos teisme šiemet vasarį laimėjo Uosto direkcija. Tačiau nėra jokios abejonės, kad teismo procesas gali prasitęsti, nes sprendimas apskųstas.

Vilnietė Leonarda pusmetį beldė į antstolių ir į teismų duris, kol skolas pavyko susimažinti daugiau nei perpus. Bet karčiausia įsiskolinimo istorijoje, ne teisminės išlaidos, o gyvenimas be dujų.

„Arbatinį elektrinį pasistatėme. Sriubytės nėra, kotletukų nėra, bulvyčių nėra, nieko nėra ant stalo. Anekdotai“, – kalbėjo vilnietė Leonarda.

Senjorų skolos – už komunalines paslaugas, o jaunimas pasakoja, kaip finansinę naštą paveldi iš tėvų.

„Palikimas buvo namas, bet kad namą priimčiau, reikėjo kartu priimti ir skolas. Man 18 metų, kaip atsiskaitysiu su skolomis? Tai nepriėmiau tų skolų ir namo“, – pasakojo Didžiasalio gyventojas Ligitas.

Kredito biuras „Creditinfo“ stebi: skolų akmenį po kaklu neriasi vis daugiau lietuvių. Praėjusiais metais įsiskolinusių gyventojų padaugėjo 5 tūkst., o pačių skolų – 17 tūkst.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Griežta pinigų politika, išaugusios palūkanų normos ir 3 metus ženkliai auga vartojimo paskolų išdavimas ir, žinoma, skolos, kurias generuoja ši rizikingiausia paskolų rūšis“, – aiškino „Creditinfo Lietuva“ verslo plėtros ir strategijos vadovė Jekaterina Rojaka.

Mokumo problemos vis dažniau keliasi ir į teismus. Dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo per metus išnagrinėta 8,5 tūkst. daugiau civilinių bylų nei užpernai. O per dvejus metus – 10 tūkst.

„Padaugėjo bylų su finansiniais įsipareigojimais. Gali būti įvairiausi: susiję su paskolomis, negrąžinta paskola, dalis bylų susiję su nedideliais įsiskolinimais“, – kalbėjo teisėja Egidija Tamošiūnienė.

Daugėja bylų ir už nesumokėtą šiukšlių išvežimą, tokių administraciniuose teismuose išnagrinėta 17 tūkstančių.

Dėl skolų jau atsidūrus teisme, svarbu nuo jo nebėgti.

„Teismai dažnai paragina sudaryti taikos sutartis, nes tai leidžia žmonėms sutaupyti“, – sakė E. Tamošiūnienė.

Įklimpus į sunkiai grąžinamas skolas, pavyzdžiui, už būstą, bankai dar gali pagelbėti. Skolos mokėjimą atideda.

„Jeigu žmonės deda pastangas, kreipiasi, bankas suteikia trijų mėnesių atostogas, bankas dar gali pratęsti kokius šešis mėnesius“, – teigė Finansų ir kreditų valdymo asociacijos prezidentas Marius Jansonas.

Teismai dažnai paragina sudaryti taikos sutartis, nes tai leidžia žmonėms sutaupyti.

Antstoliai primena, kad kiekviena skola turi palūkanas ir delspinigius.

Jei kreditorius atideda skolos mokėjimą ar išdėsto dalimis, palūkanų skaičiavimas nesustoja.

„Palūkanų dydžiai, kaip taisyklė, 5–6 procentai, bet yra ne vienas atvejis, kai palūkanų dydis – nuo 40 iki 80 procentų“, – sakė Antstolių garbės teismo pirmininkė Sonata Vaicekauskienė.

Seime jau yra siūlymas mažinti išskaitas iš dirbančių skolininkų. Iki minimalaus mėnesinio atlyginimo išskaityti 10 procentų, o nebe 20 ar 30 procentų atlygio.

Tačiau antstolė teigia, siūlomos lengvatos – gražiai supakuoti spąstai.

„Vien du kartus sumažinus išskaitas iš MMA, 2 tūkst. eurų skolos išieškojimas prailgėtų 2,5 karto, iki 59 mėnesių, o asmeniui našta papildomai padidėtų 800 eurų“, – aiškino S. Vaicekauskienė.

Šiuo metu vidutinė skolos kupra siekia nuo 1,5 iki beveik 3 tūkst. eurų.

Anot „Creditinfo“, bėda, kad už skolas išsimokama per vis ilgesnį terminą.

Prokurorai teigia, kad nepriklausomos žiniasklaidos priemonės „SotaVision“ korespondentė Antonina Kravcova dalyvavo „ekstremistinės organizacijos“ veikloje, už kurią gresia iki šešerių metų kalėjimo.

Kremlius uždraudė A. Navalno organizacijas kaip „ekstremistines“ dar prieš jo mirtį ir ėmėsi represijų prieš Rusijoje likusius jo sąjungininkus.

„Basmannyj rajono teismas nurodė Antoniną Kravcovą suimti dviem mėnesiams“, – sakoma Maskvos teismų spaudos tarnybos pranešime „Telegrame“.

A. Kravcova, dar besivadinanti Antoninos Favorskajos pavarde, reguliariai nušviesdavo A. Navalno teismo procesus. Ji nufilmavo jo teismo posėdį dieną prieš jo mirtį praėjusį mėnesį Arkties kalėjime.

Ji buvo suimta šios savaitės pradžioje, išėjusi iš kalėjimo, kur jau atliko 10 dienų bausmę dėl policijos nurodymų nevykdymo.

Iš pradžių ji buvo sulaikyta praėjus kelioms valandoms po to, kai per Rusijos prezidento rinkimus aplankė A. Navalno kapą Maskvos pietuose.

Prokurorai teigia, kad A. Kravcova A. Navalno socialinės žiniasklaidos platformose skelbė medžiagą, kuri Rusijoje yra uždrausta.

Penktadienį teisme A. Kravcova sakė, kad ši byla yra kerštas už jos straipsnį apie tai, kaip A. Navalnas buvo „kankinamas“ kalėjime, pranešė „SotaVision“.

Straipsniu tinkle „X“ pasidalijo A. Navalno žmona Julija Navalnaja, pavadinusi jį „svarbiu tekstu“.

A. Navalno komanda pasmerkė šią bylą ir penktadienį pareiškė, kad Rusijos režimas bando sukelti „naują baimės bangą“ tarp savo kritikų.

Ratas ant kelkraščio linijos

2016 m. spalio 14 d. Anglinės kelyne, kuris yra uoste, Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje (KLASCO) naudojamoje dalyje, traukinys susidūrė su sunkvežimiu. Geležinkeliu į iškrovimo vietą stumiant 13 vagonų sąstatą pirmasis vagonas kliudė šalia geležinkelio bėgių stovėjusį vilkiką.

Iš pirmo žvilgsnio dėl įvykio tarsi kalti ir geležinkelio darbuotojai, ir vilkiko vairuotojas. Geležinkelininkai, konkrečiai traukinių derintojas, nepastebėjo, kad vilkikas su priekaba stovi zonoje, kur traukinys jį gali kliudyti.

Vilkiko vairuotojas savo transporto priemonę tarsi ir pastatė teisingai – kelkraštyje. Kai jį kliudė pravažiuojantis traukinys, atvykusi policija konstatavo, jog kaltas esantis vilkiko vairuotojas. Jo pastatytos transporto priemonės ratas buvęs užvažiavęs ant kelkraščio ištisinės linijos.

Vairuotojui buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas, skirta bauda, nors įvykyje labiau nukentėjo sunkvežimis. Atrodytų, kad viskas aišku, bet ginčai nusirito į teismą.

Jame pareikšta pretenzija dėl to, kad įvykus avarijai į jos tyrimą neįsitraukė Valstybinė geležinkelių inspekcija. Ėmė aiškėti detalės, kad geležinkelis ir kelias toje vietoje, kur įvyko avarija, yra pernelyg arti vienas kito. Tarp kelio ir geležinkelio nėra jokio atitvaro, todėl vairuotojui, kuriam privalu važiuojant svertis ir sustoti toje vietoje, sunku nustatyti, ar jis pateks į geležinkelio sąstato gabaritų zoną.

Pagal Lietuvos geležinkelių transporto eismo saugos įstatymą numatyta 2,5 metrų eismo saugos zona nuo geležinkelių bėgių. Dalis kelio, kur traukinys kliudė sunkvežimį, iš esmės patenka į geležinkelio saugos zoną.

Per siauras kelias

Vežėjų bendrovė, kurios sunkvežimį sugadino kliudęs traukinio vagonas, teismuose tikino, kad šalia geležinkelio esančio kelio plotas siekia vos 5,25 metro. Prasilenkti dviem sunkvežimiams yra sudėtinga, nes sunkvežimių plotas, priklausomai nuo puspriekabės modifikacijos yra 2,55–2,6 metro.

Šiuo atveju sunkvežimių bendrovė kvalifikavo, kad susidūrimas su traukiniu įvykęs dėl sunkvežimiams nepritaikyto kelio, kuris dar tinkamai ir neatskirtas nuo geležinkelio. Dėl to iš dalies teisingai reikštos pretenzijos, kad avarinės situacijos nevertino Valstybinė geležinkelių inspekcija.

Uoste ir kitose Klaipėdos bendrovėse yra vietų, kur sunkvežimiai gali susidurti su traukiniais.

Dar įdomiau tai, kad pagal vietos, kur įvyko sunkvežimio susidūrimas su traukiniu, detaliojo plano sprendinius, bendras kelio plotas buvęs numatytas 9 metrai, o vienos juostos plotas per 3,5 metrų.

Teisme skambėjo vertinimai, kad, jei realiai kelias būtų tokio pločio ir dar atskirtas nuo geležinkelio, jame nebūtų įvykęs susidūrimas. Teisme iškelta teiginių, kad avarinių situacijų šiame kelyje būta ir anksčiau.

Tarsi ir logiška, kad vežėjų automobiliais bendrovė kaltino geležinkelininkus, kurie žinojo apie avaringą vietą, bet stumiant traukinį neįvertinę situacijos ir kliudę sunkvežimį.

Vežėjų bendrovė teigė, kad ji yra nukentėjusi, dėl įvykio nėra kalta, nes privalėjo atlikti būtiną svėrimo procedūrą, kurios vietą nurodęs krovinio krovėjas. Ant kelio kraštą žyminčios juostos vilkikas buvęs sustojęs todėl, kad nebuvę kitos išeities, nes kelias toje vietoje esantis per siauras.

Buvęs įspėjamasis ženklas

Po teismų maratono sunkvežimio užvažiavimas ant kelio juostos, kurį kaip pažeidimą kvalifikavo policija, lėmė, kad byloje pralaimėjusiais kvalifikuoti ne geležinkeliečiai ir ne uosto krovos bendrovė, o nukentėjusi sunkvežimių bendrovė.

Geležinkelininkai iškėlė formalią sąlygą, kad pagal Kelių eismo taisykles ir Technines geležinkelio naudojimo nuostatas yra draudžiama 2,5 metrų atstumu šalia bėgių nuo jos kraštinės dalies laikyti bet kokius įrenginius, mechanizmus ar transporto priemones.

„Geležinkelio transporto priemonės važiuoja tik bėgiais ir negali apvažiuoti jos kelyje atsiradusios kliūties. Taip pat negalima lokomotyvo staigiai sustabdyti, nes kai jis pakrautas, stabdymo kelias esantis gerokai ilgesnis nei ratinės transporto priemonės“, – aiškino geležinkelininkai.

Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) atstovai neprisiėmė kaltės nei dėl kelio priežiūros, nei dėl jo pločio, nei dėl jo ženklinimo.

Jų vertinimu, pats sunkvežimio vairuotojas elgęsis ypač neatsargiai. Neva kelyje buvęs įspėjamasis ženklas apie galimybę susidurti su pravažiuojančiu traukiniu. Taip pat tolėliau buvusi ir atskira transporto aikštelė, todėl sunkvežimio nereikėję laikyti ant siauro kelio šalia geležinkelio.

Sudėjus visus teismų sprendimus, juose pasakytus argumentus, išėjo taip, kad uoste nukentėjusi vežėjo bendrovė ieškodama teisybės po teismus liko ne tik kalta, bet ir dar turės sumokėti teismo išlaidas. Bent toks sprendimas, kuris nėra galutinis, priimtas Vilniaus apygardos teisme šių metų vasario 27 d.

VERT vadovo teigimu, taryba jau dalyvauja ir teismo bylose, kur gina dėl neteisėtai nuskaičiuotų mokesčių nukentėjusių vartotojų interesus.

„VERT nusprendė šią problemą spręsti centralizuotai, nes suprasdami, kad kiekvienas vartotojas greičiausiai neturės galimybių arba žinių ar kitos priežastys gali neleisti konkrečiai kreiptis į nepriklausomą tiekėją ir (reikalauti – ELTA) grąžinti šitas sumas“, – Seimo „Demokratų frakcijos“ posėdyje antradienį kalbėjo VERT vadovas Renatas Pocius.

Jo teigimu, taryba kreipėsi į didžiausius nepriklausomus tiekėjus „Elektrum Lietuva“, „Enefit“ ir „Ignitis“, ragindama grąžinti vartotojų sumokėtas baudas už nutrauktas sutartis, tačiau kol kas tik „Ignitis“ yra nurodęs, kad grąžins permokas į jį besikreipiantiems vartotojams.

Reguliuotojas ragina vartotojus kreiptis ir tiesiogiai į nepriklausomus tiekėjus. Jeigu jie pateiktų neigiamus atsakymus, vartotojai gali kreiptis ir į VERT, kuri išnagrinės skundus.

Kaip reguliuotojas dalyvausime tose bylose, kuriose mes esame įtraukti ir teisminėse bylose.

 

R. Pociaus teigimu, dėl jau besikreipusių vartotojų skundų VERT pradėjo patikrinimus. Juos baigti ir priimti sprendimą dėl visų elektros vartotojų, kuriems tiekėjai pritaikė mokesčius po sutarčių nutraukimo, taryba planuoja iki liepos mėnesio, šis sprendimas taptų privalomas visiems tiekėjams.

„Tokiu atveju tas tarybos sprendimas taptų įpareigojantis (...) Šiandien dienai tarsi geranoriškai kreipėmės į nepriklausomus tiekėjus ir tada jau tiekėjai tą sprendimą gali skųsti, kaip ir bet kurį kitą VERT sprendimą, bet jau šiuo atveju būtų įpareigojimas nepriklausomiems elektros energijos tiekėjams grąžinti šitas sumas“, – teigė R. Pocius.

„Šiandien turime problemą, kad nepriklausomiems teikėjams nėra numatyta pareiga derinti standartinių sutarčių sąlygų nei su viena institucija (...) Tos standartinės sutartys nebūtinai gali atitikti teisės aktų reikalavimus (...) Kol nėra VERT sprendimo po patikrinimo, nėra VERT nutarimo, tiekėjai šiai dienai neprivalo tuo išaiškinimu vadovautis, tai yra nuomonė (...) Šiuo aspektu yra planuojami teisės aktų pakeitimai, kuriuos mes diskutavome ir juos palaikome“, – pridūrė jis.

Šias Elektros energetikos įstatymo pataisas pavasario sesijoje siūlys Seimo Ekonomikos komitetas.

VERT Eltai pateiktais duomenimis, šiuo metu į tarybą dėl mokesčių nutraukus elektros tiekimo sutartis kreipėsi 122 vartotojai, o teismuose taryba dalyvauja 10 bylų.

„Kaip reguliuotojas dalyvausime tose bylose, kuriose mes esame įtraukti ir teisminėse bylose. Savo poziciją esame pateikę teismams ir kai kuriuose teismo posėdžiuose jau esame pristatę tą savo poziciją, atstovavę savo vartotojus (...) Mes raginame vartotojus, kurie jau yra pradėję šitą procesą, jį užbaigti“, – teigė R. Pocius.

Pasak VERT vadovo, kol kas bendra suma, kiek nepriklausomi tiekėjai reikalauja sumokėti į VERT besikreipusių vartotojų, nėra žinoma, ją tiksliai galės įvardinti po patikrinimo.

ELTA primena, jog nepriklausomi elektros tiekėjai privalo grąžinti iš buitinių vartotojų ir mažų įmonių nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 1 d. gautas netesybas ir kitus mokesčius.

Netenkino reikalavimų eilė

Bankrutuojančios Lietuvos žvejybos bendrovės „Arctic Fishing“ finansinių reikalavimų sąraše susidarė net 13 mln. 822 tūkst. eurų suma. Turto tokiai sumai tenkinti nėra, todėl dėl pirmumo teisės užvirė ginčai ir arši kova.

Situaciją pakeitė dar ir tai, kad Latvijoje, o konkrečiau Liepojoje, yra areštuotas „Arctic Fishing“ laivas „Jūros vilkas“. Gal ir dėl to dvi Latvijos bendrovės „SIA Vervo“ ir „SIA LZK“ iš jo tikėjosi greičiau atgauti skolą.

Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 3 d. į pirmąją kreditorių eilę įrašė septynis buvusius „Arctic Fishing“ laivo „Jūros vilkas“ įgulos narius, kuriems skolos siekė nuo 11 iki beveik 22 tūkst. eurų, priklausomai nuo jų pareigų laive.

Tiek Latvijos bendrovių „SIA Vervo“ 1 mln. 115 tūkst. eurų, tiek ir „SIA LZK“ 13 tūkst. 618 eurų reikalavimai buvo įrašyti į antrąją eilę.

Dėl to iš esmės ir kilo didžiulis ginčas. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 21 d. nutartimi konstatavo, kad ankstesniame teisme dėl Latvijos bendrovių reikalavimo buvę padaryta klaidų.

Dalis Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 3 d. nutarties panaikinta ir grąžinta į teismus nagrinėti iš naujo.

Teisė: žvejybos laivo „Jūros vilkas“ istorija nusirito per visą Lietuvos teismų sistemos grandinę. / „MarineTraffic.com“ nuotr.

Lėmė jūrinis suvaržymas

Jūrinėje veikloje be civilinės teisės, tiksliau Civilinio kodekso, egzistuoja dar ir Tarptautinės jūrų konvencijos.

1993 m. buvo priimta Tarptautinė konvencija dėl jūrinių suvaržymų ir įkeitimų. Ji Lietuvoje ratifikuota 2007 m. Ši Konvencija numato, kad jūriniai suvaržymai užtikrinami įgulos nariams už jų darbą laive, įskaitant repatriaciją (sugrąžinimą iš laivo) ir socialines išmokas. Taip pat jūriniai suvaržymai taikomi dėl jūrininko žūties ar sužeidimo, kai tai susiję su laivo eksploatacija. Konvencijos dalis dėl jūrinių reikalavimų taikoma ir atlygiui už laivo gelbėjimą, uosto kanalo ir kitų laivakelių mokesčiams, locmano rinkliavoms, žalai ir nuostoliams atlyginti eksploatuojant laivą, išskyrus, kai tai susiję su kroviniu, konteinerių ar keleivių daiktų praradimu ar apgadinimu.

Sugrąžinus bylą dėl „Arctic Fishing“ bankroto kreditorių eiliškumo reikalavimų atgal į teismus, paaiškėjo, kad Latvijos bendrovės „SIA Vervo“ 1 mln. 115 tūkst. eurų reikalavimas susijęs su laivo „Jūros vilkas“ remontu. Pagal Konvenciją dėl jūrinių suvaržymų remontui jis nėra taikomas. Detaliau įsigilinus paaiškėjo, kad 47 tūkst. 322 eurų sumai jis turi būti taikomas, nes tai susiję su laivo švartavimu, jo laikymu prie krantinės remonto metu, kas traktuojama laivakelio mokesčiu ir locmanų rinkliava.

Iš naujo išnagrinėję bylą teismai nustatė, kad ir „SIA LZK“ 13 tūkst. 618 eurų reikalavimas atitinka 1993 m. Konvenciją dėl jūrinio suvaržymo, nes tai buvo rinkliava už laivo stovėjimą prie krantinių.

Areštas nesuteikė privilegijų

Tolesnis ginčas, kuris nusirito netgi iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, vyko dėl 1 mln. 68 tūkst. eurų sumos, kuri liko po to, kai buvo atskirta jūrinį suvaržymą atitinkanti 47 tūkst. 322 eurų suma.

Latvijos bendrovės „SIA Vervo“ siekė, kad 1 mln. 68 tūkst. eurų suma taptų privilegijuota ir būtų įvykdoma be jokios eilės.

Liepojos teismo sprendimas areštuoti laivą dėl remonto skolos nesuteikė teisių Latvijos bendrovei taikyti prioritetinių reikalavimų.

Pateiktas argumentas, kad Liepojos teismas 2017 m. balandžio 28 d. laivą buvo areštavęs pagal Latvijos AS „Tosmares kuģubūvētava“ reikalavimą, kurį pateikė Vokietijos jūrų arbitrų asociacija, paprašiusi laivą nedelsiant areštuoti. „SIA Vervo“ perėmė AS „Tosmares kuģubūvētava“ reikalavimo teises į „Arctic Fishing“ turtą ir jos laivą „Jūros vilkas“. Todėl ir manyta, kad ji turinti pirmumo teisę į AS „Tosmares kuģubūvētava“ prašymą Liepojoje areštuotą laivą.

Iškeltas ir toks argumentas, kad laivas esantis areštuotas Latvijoje, todėl jam turinti būti taikoma Latvijos teisė, kuri ir nustatytų eiliškumą į laivą kaip turtą. Lietuvos teismai ir toliau laikėsi nuostatos, kad Liepojos teismo sprendimas areštuoti laivą dėl remonto skolos nesuteikia teisių taikyti prioritetinių reikalavimų. Juo labiau kad dėl prioritetinio reikalavimo nukentėtų kiti kreditoriai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 8 d. priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį. „SIA Vervo“ neįgyjanti jokių privilegijuotų teisių į laivą „Jūros vilkas“, nors jis ir areštuotas Latvijoje. Konstatuota, kad nėra sutarčių tarp Lietuvos ir Latvijos, kurios atskirai susietų jūrinių laivų areštą su jūriniais suvaržymais.

Laivas esantis registruotas Lietuvoje, Klaipėdos uoste, todėl net ir areštuotas kitoje valstybėje jis išlieka tos valstybės, kur yra registruotas turtu ir jam taikoma bendra tarptautinė jūrinė teisė ir Lietuvos teisė.

Baudą pakeitė kolonija

70 metų vienas garsiausių Nobelio premiją pelniusios grupės „Memorial“ aktyvistų buvo apkaltintas Rusijos kariuomenės diskreditavimu prancūzų internetiniam leidiniui „Mediapart“ parašytoje skiltyje ir po pirmojo teismo spalį nubaustas pinigine bauda.

O. Orlovas liko Maskvoje, nors režimo represijos griežtėjo diena iš dienos, o suimami opozicijos aktyvistai ir karo kritikai buvo be gailesčio siunčiami už grotų.

Aktyvistas sakė manąs, kad gimtinėje bus naudingesnis nei užsienyje. Karjera, skirta sovietų nusikaltimams ir teisių pažeidimams šiuolaikinėje Rusijoje, ypač Šiaurės Kaukaze, esą jam neleido rinktis kitaip, kaip tik pasmerkti Ukrainos užpuolimą. Pagal naujausius Rusijos įstatymus tai prilyginama kariuomenės diskreditavimui, už kurį gali būti skiriamos ir keliolikos metų laisvės atėmimo bausmės.

Nutarę, kad spalio nuosprendis buvo per švelnus, prokurorai paragino pradėti naują teismą. Neseniai interviu naujienų agentūrai AFP O. Orlovas sakė neturįs iliuzijų, kad atnaujinus teismą bus paliktas laisvėje.

„Kito pasirinkimo nėra. Turime tęsti kovą“, – sakė diplomuotas biologas, daug metų skyręs bolševikų, stalinizmo, sovietų ir naujausių laikų represijų tyrimams.

Tarp kitų įspūdingų jo biografijos faktų – savanoriškas įkaito vaidmuo Beslane per 2004-ųjų įkaitų dramą. O. Orlovas kartu su keliasdešimt kitų aktyvistų sutiko susikeisti vietomis su keliais šimtais vaikų, jų tėvų ir mokytojų, kad būtų įvykdytas teroristų ir Rusijos valdžios susitarimas.

„Kito pasirinkimo nėra. Turime tęsti kovą“, – sakė diplomuotas biologas, daug metų skyręs bolševikų, stalinizmo, sovietų ir naujausių laikų represijų tyrimams.

Vasario pradžioje O. Orlovas buvo paskelbtas užsienio agentu, nes, Rusijos teisingumo ministerijos teigimu, „nepritarė specialiajai karinei operacijai Ukrainoje, skleidė melagingą informaciją apie Rusijos Federacijos valstybinių institucijų sprendimus, dalyvavo kuriant pranešimus ir medžiagą užsienio agentams“.

Į tekstą nesigilino

Kaip teigia nepriklausoma Rusijos žiniasklaida, O. Orlovo rašinio tekstas nebuvo nagrinėjamas teisme – paviešintas tik jo pavadinimas „Jie norėjo fašizmo, jie jį gavo“.

Straipsnyje O. Orlovas teigė, kad Rusijos kariai prisidėjo prie masinio ukrainiečių žudymo ir pridūrė, kad į jo šalį grįžo totalitarizmas. Nors ekspertai publikacijoje nerado užuominos apie armiją, prokuroras tvirtina, kad ji diskredituoja Rusijos kariuomenę.

Pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris taikytas O. Orlovui, buvo galima skirti maksimalią trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Prokuroras paprašė skirti O. Orlovui dvejų metų ir vienuolikos mėnesių bausmę, kuri galiausiai buvo simboliškai sutrumpinta dar keliais mėnesiais.

Teisėjui skaitant nuosprendį, žilaplaukis aktyvistas su akiniais mirktelėjo žmonai, savo bendražygei Tatjanai. Jis buvo sulaikytas teismo salėje, tad paprašė Tatjanos prieiti. „Tania, tu man pažadėjai!“ – pasakė jis žmonai, sunkiai tramdančiai ašaras.

„Dėl nieko neatgailauju, dėl nieko nesigailiu“, – šiuos žodžius O. Orlovas skyrė visiems, buvusiems teismo salėje. Teismo salėje vykusiame farse jis nedalyvavo – demonstratyviai skaitė Franzo Kafkos distopinį absurdo romaną „Procesas“.

Palaikyti aktyvisto į teismą buvo atvykę daugiau nei dešimties šalių ambasadoriai, o bent 200 šalininkų laukė koridoriuje prie teismo salės, kad su juo atsisveikintų.

Kryptingas žlugdymas

Organizacija „Memorial“ įsitvirtino kaip pagrindinis Rusijos pilietinės visuomenės ramstis, saugodama komunistinių represijų aukų atminimą ir agituodama prieš teisių pažeidimus. Šią organizaciją Rusijos valdžia oficialiai panaikino 2021 m. pabaigoje, o 2022 m. ji laimėjo Nobelio taikos premiją kartu su pirmaujančia Ukrainos teisių grupe ir Baltarusijos aktyvistu veteranu.

Praėjus vos kelioms valandoms po žinios apie garbingą apdovanojimą, Maskvos teismas nurodė konfiskuoti „Memorial“ būstinę Maskvoje. Generalinės prokuratūros atstovas teisme apkaltino „Memorial“ „reabilituojant nacių nusikaltėlius, diskredituojant valdžią ir kuriant melagingą SSRS įvaizdį“. Pernai kovą, siekiant įbauginti, O. Orlovo ir jo kolegų namuose buvo atliktos kratos.

Reaguodamas į bausmę O. Orlovui Nobelio taikos premiją skiriantis komitetas pareiškė, kad tai yra bandymas nutildyti kritikus.

Komiteto pirmininkas Jorgenas Watne Frydnesas pareiškime teigė, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino „režimas daugelį metų stengiasi nutildyti „Memorial“ ir kitų svarbių Rusijos pilietinės visuomenės organizacijų vadovus“.

„Dabar jie naudojasi karu Ukrainoje kaip pretekstu užbaigti šį darbą, – sako J. W. Frydnesas. – Svarbu, kad jiems nepavyktų.“

Bylos baigtis – ne danų naudai

Šiemet sausio 11 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti Danijoje registruotos „Rohde Nielsen A/S“ bendrovės kasacinį skundą. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Ji buvo dėl delspinigių ir nuostolių priteisimo pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartį.

„Rohde Nielsen A/S“ prašė teismo, kad jis iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos priteistų per 1 mln. 48 tūkst. eurų netiesioginių nuostolių atlyginimą dėl negautų pajamų nutraukus su ja sutartį.

Tikėtis, kad teismai priteis tą sumą, buvo nerealu, nes jau prieš tai Lietuvos teismai buvo pripažinę, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija su „Rohde Nielsen A/S“ buvo teisėtai nutraukusi sutartį, kai ši laiku neįvykdė numatytų darbų.

Pagal 2020 m. gruodžio 28 d. sutartį, „Rohde Nielsen A/S“ Klaipėdos uosto centinėje dalyje nuo 21 iki 85 piketų iki 15 metrų gilino laivybos kanalą. Bendra sutarties kaina buvo per 13,4 mln. eurų be PVM. Vieno kubinio metro iškasto grunto kaina siekė apie 6,2 euro.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija sutartį su „Rohde Nielsen A/S“ vienašališkai nutraukė nuo 2022 m. vasario 24 d. Prieš tai ji du kartus buvusi pratęsusi sutarties terminą 49 ir 16 dienų, tačiau ir per pratęstą terminą gilinimo darbai nebuvę baigti.

Darbai: 2021 m. vasarą Klaipėdos uostą gilino „Rohde Nielsen“ laivai. / V. Matučio nuotr.

Nepasitikėjimo sėkla

Itin retas atvejis, kad Europoje žinoma hidrotechninių darbų kompanija pagal terminus nebaigtų vykdyti kokių nors darbų. Įprastai, žinomos Europos kompanijos darbus baigdavo gerokai iki termino pabaigos, nes dažniausiai į uostą atvarydavo pakankamai, o kartais net ir daugiau gilinimo technikos.

Tai, kad Europoje pakankamai gerai vertinama ir viena iš stipriausių hidrotechninių darbų bendrovių dėl laiku neatliktų darbų įsivėlė į teismų procesą ir jį Lietuvoje pralaimėjo, yra itin retas atvejis.

Iš karto po to, kai pagal argumentus teismuose ėmė aiškėti, kad „Rohde Nielsen A/S“ pralaimės teismų procesą, pasigirdo vertinimų, kad veldamasis į teisinius ginčus su žinomomis Europos kompanijomis Klaipėdos uostas sau daro meškos paslaugą.

Neva ateityje žinomos Europos kompanijos nebenorės eiti dirbti į Klaipėdos uostą.

Tuo atveju, jei jos ateisiančios, darbų kainos būsiančios kosminės, nes neva esantis pasėtas nepasitikėjimas verslo aplinka Klaipėdos uoste, o kartu ir visoje Lietuvoje.

Kalbant apie gilinimo ir kitų hidrotechninių darbų įkainius, jie ir taip pastaraisiais metais yra gerokai išaugę. Pavyzdžiu galėtų būti ir tai, kad Lietuva turėjo nutraukti didelės vertės „Harmony Link“ kabelio tiesimo jūroje darbus, nes kainos per kelerius metus pakilo ne dešimtimis procentų, o kartais.

Uostas bylinėjosi nuolat

Kaip Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos teismuose laimėtas procesas prieš „Rohde Nielsen A/S“ paveiks tolesnius Klaipėdos uosto vystymo procesus, belieka tik spėlioti. Gali būti, kad ir patys procesai lėtės, nes uoste krova sparčiai mažėja, jis bus nebepajėgus skirti didesnių sumų uosto vystymui.

Manoma, kad nuolat veldamasis į teisinius ginčus su žinomomis Europos kompanijomis Klaipėdos uostas sau daro meškos paslaugą.

Gali būti ir taip, kad, kai uosto vystymo projektų mažės, bus kruopščiau pasirenkami rangovai. Tik klausimas, ar rangovų daugės, nes vienašališkas sutarčių nutraukimas, nors teismuose ir įvardintas kaip teisėtas, pasitikėjimo uostu neprideda.

„Rohde Nielsen A/S“ buvo pirmoji didelė Vakarų Europos kompanija, su kuria Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija bylinėjosi ir laimėjo teismuose. Ir anksčiau, o tiksliau nuolat, su rangovais teismuose būdavo vienokių ar kitokių ginčų. Prieš 10–15 metų nuolatiniai ginčai vykdavo su Lietuvos hidrotechninių objektų statytojais. Kai Klaipėdos uoste dirbusių Lietuvos statybininkų didžioji dalis bankrutavo, juos pakeitė Latvijos kompanijos. Ir su jomis pakankamai dažnai būdavo Uosto direkcijos ginčai teismuose.

Daugelyje ginčų, kaip ir šiuo atveju su „Rohde Nielsen A/S“, būdavo prieita iki Aukščiausiojo Teismo. Įprastai finalas būdavo panašus – Aukščiausiasis Teismas nepriimdavo kasacinio skundo, įsigaliodavo prieš tai priimtas Lietuvos apeliacinio ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas. Daugeliu atveju sprendimai būdavo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos naudai. Dažnai netgi susidarydavo įspūdis, kad teismai labiau palaiko valstybės įmonės, o dabar valstybės valdomos bendrovės, o ne privataus verslo interesą.

Dėmesio centre – Adijamanas

Teismo procesas vyksta Turkijos Adijamano mieste, kuriame stovėjo ir pernai vasario 6-ąją sugriuvęs viešbutis „Grand Isias“.

Ankstų 2023 m. vasario 6-osios rytą įvykusio 7,8 balo žemės drebėjimo epicentras buvo netoli šešto pagal dydį Turkijos pietuose esančio Gaziantepo miesto. Jau tada ties 4.17 val. padala sustojo Adijamano – dar Antikos laikus menančio miesto – laikrodis. Po devynių valandų regioną supurtė antrasis 7,7 balo stiprumo žemės drebėjimas. Abu drebėjimus lydėjo serija silpnesnių požeminių smūgių.

Adijamanas, kuriame iki nelaimės gyveno apie 300 tūkst. žmonių, daugiausia kurdų, atsidūrė tarp vietovių, kuriose požeminiai smūgiai buvo labiausiai jaučiami. Iš viso čia sugriuvo arba buvo apgadinti apie 5 tūkst. pastatų, valdžios atstovai minėjo mažiausiai 8 tūkst. žuvusiųjų. Tačiau siaubingas netektis išgyvenantys miestiečiai, ypač pernai netekę namų ir dar šiandien besiglaudžiantys laikinuose būstuose – ankštuose vagonuose, įsitikinę: stichijos padariniai galėjo būti ne tokie skausmingi.

Viešbutis tapo kapais

Jiems antrina ir artimųjų „Grand Isias“ griuvėsiuose netekę žmonės. Miesto centre buvęs viešbučio pastatas susmuko per kelias sekundes, nors namai šalia liko stovėti. Viešbučio griuvėsiai palaidojo 72 svečius, tarp kurių buvo 35 moksleiviai ir mokytojai iš Šiaurės Kipro, atvykę į Turkijoje rengtą tinklinio turnyrą. Jauniausiai iš 26 žuvusiųjų tebuvo dešimt metų.

„Mus gyvus palaidojo ne žemės drebėjimas, bet tie, kurie statė masines kapavietes“, – žurnalistams sakė Rusen Karakay – viena iš motinų, kartu su kitų pernai vasario 6-ąją gyvybių netekusių jaunųjų sportininkų tėvais atvykusi į Adijamaną. Teismo proceso pradžią jie pasitiko rankose laikydami plakatus su žuvusių vaikų nuotraukomis. R. Karakay dukra Selin – puiki šachmatininkė, galiausiai tapusi aistringa tinklininke, amžiams liko 14-os.

Katastrofa: kelionių platformose dar galima rasti viešbučio nuotraukų, kuriose matyti ištaigingas pastatas, drebėjimo naktį akimirksniu pavirtęs griuvėsių krūva. / M. Schmitt / DPA / „Scanpix“ nuotr.

43-ejų Tayyipas prieš metus neteko vienuolikmetės dukters Sahil. „Matome aplink daug senesnių pastatų, prastos būklės, tačiau jie tebestovi. O tas, kuris atrodė modernus ir stabilus, sugriuvo vos per 10 sekundžių“, – užsienio žurnalistams sakė tėvas.

Jo dukra nakvojo pastate, pastatytame neatlikus nuodugnių vietovės tyrimų, kurie privalomi planuojant statybas seismiškai neramiuose regionuose. Be to, siekiant erdvės, viešbutyje buvo suprojektuotos per silpnos atraminės kolonos.

Tai buvo šiuolaikinės architektūros pastatas iš betono ir stiklo su konferencijų salėmis, SPA zona. Vaizdo įraše, darytame tuoj po drebėjimo, „Grand Isias“ vietoje matyti tik griuvėsių kalnas.

Investavo į grožį

Panašios nuomonės laikosi ne tik skausmą tebeišgyvenantys tėvai, bet ir ekspertai.

Praėjus vos kelioms dienoms po žemės drebėjimo, buvo suimtas viešbučio savininkas Ahmetas Bozkurtas. Kaltinimai pareikšti dar dešimčiai žmonių, tarp jų – pastato architektui. Penketas jų, įskaitant savininką ir architektą, kaltinami tyčiniu nužudymu dėl neatsargumo ir daugiau nei vieno asmens sužalojimo.

Kaltintojų teigimu, prieš dešimt metų statant viešbutį palikta daug broko: pvz., naudotas prastesnės kokybės betonas – matyt, norėta sutaupyti.

Žuvusiųjų artimųjų ir visuomenės pyktį didina ir tai, kad „Grand Isias“ kompleksas nebuvo kokia abejotino tvirtumo pašiūrė. Atvirkščiai: virtualiojoje erdvėje likę vaizdo medžiagos, kurioje galima pasigrožėti vėliau griuvėsių krūva virtusiu kompleksu. Tai buvo šiuolaikinės architektūros pastatas iš betono ir stiklo su konferencijų salėmis, SPA zona. Vaizdo įraše, darytame tuoj po drebėjimo, „Grand Isias“ vietoje matyti tik griuvėsių kalnas.

Pagal prokuratūros pateiktus kaltinimus nukentėjusiems asmenims gresia iki 22 metų laisvės atėmimo bausmė.

mus gyvu

Ar turės įtakos politikai?

Tolesniame procese kaltinimai bus pateikti ir viešbučio projektui pritarusiems atsakingos statybos tarnybos darbuotojams. Vaikų netekę tėvai sako: mylimiausius žmones pražudė ne žemės drebėimas, bet už statybas atsakingi asmenys.

Situacija, panaši į „Grand Isias“, užfiksuota ir daugelyje kitų vietų, nukentėjusių nuo žemės drebėjimo. Požeminių smūgių sudrebintoje teritorijose gausu į šipulius subyrėjusių pastatų, nors vos už kelių metrų esantys namai liko stovėti. Būtent tokie vaizdai ir paskatino kilti, kaip manoma, pagrįstoms kalboms apie grėsmingai prastą statybų kokybę Turkijoje.

Mus gyvus palaidojo ne žemės drebėjimas, bet tie, kurie statė masines kapavietes.

Juolab kad panašių incidentų būta ir po 1999 m. Marmuro jūroje vykusio didelio žemės drebėjimo. Tuo metu pasipiktinusiai visuomenei buvo paaukoti keli statybininkai, nuteisti dėl prasto darbo. Be to, buvo sugriežtinti statybos reglamentai, nurodyta laikytis žemės drebėjimo padarinius lengvinančių reikalavimų. Tačiau ar paisoma tokių statybos taisyklių, atsakyti turi savivaldybės statybos priežiūros institucija.

Ši aplinkybė ir kelia intrigą. Daugumą pietryčių Turkijos regiono miestų, nukentėjusių nuo žemės drebėjimo, kontroliavo ir tebekontroliuoja valdančiosios AKP atstovai. Todėl kyla abejonių, ar atsakomybės sulauks ne tik vykdytojai, bet ir aukštesnio rango asmenys – savivaldos pareigūnai, daliję statybos leidimus ir buvę atsakingi už objektų kokybę. Atmosferą kaitina ir tai, kad jau kovą Turkijoje vyks savivaldos rinkimai, tad tikrų, o ne tariamų kaltųjų paieškos ir jų rezultatas neabejotinai taps svarbia rinkimų tema.

Permainos jau vyksta

Nuo šių metų pradžios Skuode nebėra teismo, abu teisėjai jau dirba Plungėje. Skuodiškiai savo teisminius reikalus sprendžia Plungės teisme.

Techniniams darbuotojams važinėti kasdien į darbą kelias dešimtis kilometrų neapsimoka, todėl jie liko be darbo.

Kalbėdamas apie Skuodo bylas, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Aurimas Brazdeikis per penkerius darbo metus prisiminė tik vieną jų. Joje bylinėtasi dėl bičių, svarstyta, ar joms nebuvo duodama antibiotikų, kad būtų sveikesnės, ir taip paveikta medaus kokybė.

Pagal projektą, nuo liepos 1-osios teismo Plungės rūmai turėtų būti priskirti prie Telšių apylinkės teismo. Tai reiškia, kad nedidelės bylos bus nagrinėjamos Plungėje, bet dėl apeliacine tvarka nagrinėjamų bei „apygardinių“ bylų plungiškiams ir skuodiškiams teks važiuoti ne į Klaipėdą, o į Šiaulius. Vadinasi, teismas nuo šio regiono žmonių nutols.

Klaipėdos apygardos teismo ribas ketinama išsiplėsti iki Jurbarko.

Palangos ir Kretingos teismo rūmai turėtų būti prijungti prie Klaipėdos apylinkės teismo.

Ar šis planas taps kūnu, dar nežinia, šį projektą dar turėtų svarstyti Seimas.

Kuria naują reformą

Esama planų reformuoti ir apygardų teismus. Konkretus projektas dar nesukurtas, bet prie teisėjų tarybos jau sudaryta darbo grupė, kurios narys yra ir Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas Marius Dobrovolskis.

Marius Dobrovolskis. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

„Jau svarstoma, kad po kelerių metų ir Klaipėdos apygardos teismo neliks. Svarstoma idėja Lietuvoje pereiti prie trijų pakopų teismų sistemos. Dabar turime keturių pakopų teismų sistemą. Galvojama apie tai, kad visos pirmos instancijos bylos būtų nagrinėjamos apylinkių teismuose, o apeliacinė instancija būtų tik viena. Kol kas konkretumo nėra, darbo grupėje dar nesutariama, kokios koncepcijos reikėtų laikytis. Jeigu būtų panaikintos apygardos, liktų tik apygardos rūmai, būtų vienas apeliacinio teismo pirmininkas ir penki teismo rūmai. Nebereikėtų penkių pirmininkų, dešimties skyrių pirmininkų, 15 patarėjų. Tokią struktūrą būtų sudėtinga valdyti, bet ekonomija būtų didžiulė“, – pasakojo M. Dobrovolskis.

Negražu taip sakyti, bet iš dalies mus gelbsti darbuotojų ligos.

Kol kas tiksli finansinė reformos nauda nėra paskaičiuota.

Pasirodo, šiuo metu Lietuvoje veikia tarpukario teismų sistema, kuri buvo „pasiskolinta“ iš Vokietijos, ji dabar veikia didžiosiose valstybėse.

Anot M. Dobrovolskio, dabartinė sistema mūsų šaliai pernelyg gremėzdiška. Antai Latvija turi trijų pakopų teismų sistemą.

Įkurtuvės – po trejų metų

Ilgai trukę svarstymai apie naują Klaipėdos apygardos teismo pastato vietą dabar jau įgavo konkretumo.

Šio teismo kancleris Simonas Kuoras papasakojo, kad iki sausio pabaigos vyks naujojo teismo pastato architektūrinės dalies konkursas. Po to vertinimo komisija skelbs laimėtoją, pirmų trijų vietų laimėtojams apdovanoti numatytas prizinis fondas.

Kai bus paskelbtas laimėtojas, pastato projektavimui skiriama 260 dienų.

„Anot dabartinio plano, 2026 m. gale turėtume įsikelti į naują pastatą, kurio adresas jau žinomas – Kauno gatvė 8. Ten veiks ir Klaipėdos regiono administracinis teismas. Prasidėjus viešiesiems pirkimams, planai dažnai koreguojami. Kol kas viskas vyksta pagal planą“, – kalbėjo S. Kuoras.

Skaičiai stebina

Klaipėdos apygardos teismas 2024 metais negavo 200 tūkst. eurų. Teisėjų algoms sumokėti skiriama visa reikalinga suma, pinigų trūksta tik kitų darbuotojų atlyginimams bei kitoms reikmėms. Kodėl taip yra, teismo vadovai negali paaiškinti.

„Negražu taip sakyti, bet iš dalies mus gelbsti darbuotojų ligos“, – atviravo teismo pirmininkas.

Finansinę naštą teismui augina vis didėjantys vertėjų darbo įkainiai. Dabar už rusų kalbos vertėjo valandos darbą tenka sumokėti 50 eurų be PVM. Kai tenka kviesti lenkų kalbos vertėją, atlygis specialistui siekia ir 70 eurų.

Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės Daivos Jazbutienės pateikta informacija šokiravo. Paaiškėjo, kad „Neptūno“ byloje už dieną lenkų kalbos vertėjo darbo teko sumokėti 700 eurų.

Žmonėms, liudijantiems baudžiamosiose bylose, teismo apmokamos kelionės išlaidos per metus siekia apie 10 tūkst. eurų.

Kita vertus, teismo išlaidos mažėja vis dažniau naudojant nuotolinius bendravimo būdus.