Naujas projektas – nauja patirtis

Ne viename muzikiniame projekte iki tol dalyvavusi dainininkė Liepa prisipažįsta, kad apie LNK „Muzikinę kaukę“ žinojo, bet tikrai nesitikėjo būti į ją pakviesta.

„Sulaukusi skambučio ir nustebau, ir apsidžiaugiau. Ilgai nesvarsčiau, nes kiekvienas televizinis projektas – vis naujas iššūkis, nauji žmonės ir nauja patirtis. Tai, kas atlikėjui duoda naudos, bet neatima“, – užsidegusi kalbėjo ji.

Scenoje Liepa skaičiuoja jau penkioliktus metus. Muzikinės karjeros pradžia buvo labai paprasta: jauna medicinos studentė Karolina prasitarė savo bičiuliui Juozui Liesiui, kad labai norėtų dainuoti. Šis ją supažindino su Deivydu Zvonkumi, o netrukus scenoje užgimė atlikėja Liepa. Štai tokia istorija.

Šiandien dainininkė save vadina tikra muzikinių projektų gerbėja. Sako, kad patirtys skirtingos, todėl padeda jai savyje atrasti skirtingų dalykų.

„Kiekvienas dalyvavimas kur nors – tai vis akmenėlis į tavo muzikinį krepšelį, galimybės tobulėti“, – įsitikinusi atlikėja, drąsiai einanti pirmyn, į visus projektus, o juose atiduoda visą save.

LNK nuotr.

Liepa ar Karolina?

Pirmoji kaukė, kurią prisimena pašnekovė, buvo lapės pūstauodegės kostiumas. Ją darželinukei pasiuvo mama. Tais laikais apie Liepos vardą dar nenujautė nė ji pati.

„Ne kartą esu sakiusi, kad Liepa – mano sceninis vardas. Kai grįžtu į gimtąją Klaipėdą, bendrauju su artimaisiais – jiems esu Karolina. Vyras namuose mane vadina Liepa. Kai nuvažiuojame pas tėvus – vėl Karolina. Televizijoje aš, aišku, esu Liepa. Net ir nesuprasčiau, jeigu kas nors į mane kreiptųsi Karolina“, – šypsosi LNK „Muzikinės kaukės“ lyderė.

Esu labai jautrios sielos ir daug dalykų priimu asmeniškai, todėl tikrąją mane 100 proc. pažįsta tik patys artimiausi žmonės.

Mokykloje Karolina buvo aktyvistė, norėdavo visur dalyvauti, būti pirma.

„Kuo tik aš nebuvau – ir seniūne norėjau būti, ir chore, ansamblyje dainuoti. Man nuolat reikėjo daugybės veiklų, dėmesio, buvimo su žmonėmis, kūrybos“, – juokiasi ji. Moksleivės niekur stumti nereikėjo – viską darė ir visur ėjo pati.

Gal todėl ir šiandien Liepa visada pirma, jei vyksta koks nors TV projektas (nebūtinai muzikinis). Dainininkei norisi visur dalyvauti ir viską tobulai padaryti, kad gautų pačius geriausius įvertinimus, žiūrovų atsiliepimus.

Saugo jautrią savo sielą

Ar realiame gyvenime pasitaiko situacijų, kai Liepai norisi pasislėpti po kokia nors kauke? Anot atlikėjos, ji iš tiesų labai saugo savo emocijas ir vidinį pasaulį, tad kartais neišvengiamai tenka pasislėpti po kauke. Kad žmonės nelįstų per daug giliai jai į širdį. „Esu labai jautrios sielos ir daug dalykų priimu asmeniškai, tai tikrąją mane 100 proc. pažįsta tik patys artimiausi žmonės. Jei kartais atrodau šalta ir lengvabūdiška – tai tik kaukė: iš tiesų tokia nesu“, – atvirauja ji.

Labiau nei „kaukė“ Liepai patinka žodis „savisauga“, kuris tiksliau apibūdina jos elgesį su nepažįstamais žmonėmis.

Vis dėlto tie, kurie klausosi Liepos dainų, jau turėtų pažinti dainininkės tikrąjį aš. Nes netikrumą, apsimetimą žiūrovai labai jaučia. „Muzikoje aš nemeluoju. Esu labai nuoširdi. Kad per arti neprisileidžiu žmonių, saugau save, tai turbūt labiau yra savisauga“, – ieško tinkamo žodžio ji.

LNK nuotr.

Nuo Cher iki E. Sipavičiaus

„Muzikinėje kaukėje“ Liepai jau teko patirti nemažai įsikūnijimų. Pirmoje laidoje moteris tapo legendine atlikėja Cher, kitose – breiką šokančiu Egidijumi Sipavičiumi, energingąja Lady Gaga, lyriškąja Billie Eilish, romantiškąja Neda Malūnavičiūte. Dar Nele Paltiniene, Celine Dion, Tina Turner...

Atlikėja džaugiasi, kad, skirtingai nei jos koncertuose, kur dainuoja tai, kas jai patinka, šio projekto mygtukas pateikia nemažai staigmenų. Kartais atrodo, kad niekaip vieno ar kito atlikėjo dainų neišdainuos, o jo paties – neįkūnys! Tačiau bando, repetuoja, vėl bando, nes neturi, kur trauktis, o galiausiai viskas kuo puikiausiai pavyksta. Todėl šiandien Liepą drąsiai galime vadinti viena iš šio projekto lyderių. Nerašytas titulas skatina dar didesnį jos pasitikėjimą savimi, norą rizikuoti, pasirodyti dar geriau ir įdomiau.

„Laimei, stebuklingas mygtukas man dovanoja daugiau moteriškų nei vyriškų vaidmenų. Tai yra gerai, nes moteriai moterį pamėgdžioti kur kas lengviau nei vyrą.“ Liepa turi omenyje balso tembrą, judesius, manieras. Pasak jos, dainuoti vyrų atlikėjų dainas nelabai sunku, bet norint atrodyti, elgtis ir dar judėti kaip tos lyties atstovui – va čia tai iššūkis! Kartais ta misija jai atrodo nelabai įmanoma.

„Visos mes, moterys, merginos, projekte stengiamės, atrodome panašiai, bet vis tiek kažkaip ne taip...“ – kvatojasi Liepa ir priduria, kad vyrams įkūnyti dainininkes moteris irgi yra ne mažiau kebli užduotis. Jie irgi neieško lengviausių kelių, o drąsiai ryžtasi moteriškos tapatybės bandymams.

„Pamenu, kai reikėjo įkūnyti E. Sipavičių, buvo didelis iššūkis, bet užtai ir vienas iš pačių įsimintiniausių vaidmenų“, – džiaugiasi ji.

Jei vieną rytą atsibustų vyro kailyje? Šis klausimas Liepą trumpam sutrikdo. Galiausiai sako, kad turbūt ją ištiktų didelis šokas, nes save laiko itin moteriška asmenybe.

„Jei atvirai, labiau norėčiau šito jausmo nepatirti: nejaučiu jokio poreikio išbandyti vyro kailį, nes labai myliu saviškį“, – linksmai kvatojasi.

LNK nuotr.

Nesitaupo: meta visus kozirius

Kokios savybės „Muzikinėje kaukėje“ padeda išlaikyti lyderės pozicijas? Pirmiausia atlikėja pamini savo ilgametę sceninę patirtį. Antra – drąsą. Ji nebijo pasirodyti žiūrovams negražiai ar kvailai. „Gavusi vaidmenį, pasileidžiu viską, ką turiu. Nesitaupau, galvodama, kad kas nors ką nors ne taip pagalvos ar blogai pakomentuos. Išsyk metu visus kozirius: stengiuosi ne tik gerai padainuoti, bet dar ir pajausti vieno ar kito atlikėjo energiją. Kartais taip susitapatinu, kad net pati neatsimenu, ką toje scenoje dariau, kai buvau, tarkime, Tina Turner ar Celine Dion“, – prisipažįsta šio projekto pirmūnė.

Paprašyta papasakoti, kaip ruošiasi kiekvienam įsikūnijimui, Liepa sako, kad tai ilga kelionė. Reikia peržiūrėti ne tik tą įrašą, pagal kurį dainuosi, bet ir visus kitus. Pasiskaityti atlikėjo biografiją. Vėliau – konkretaus įrašo analizė. Kartais ji net išsirašo konkrečių vietų žodžius, kad žinotų, kur jos pirmtakas deda akcentus.

„Ne taip svarbu, kurioje tiksliai vietoje pakelsi ranką, bet jei emociškai nejausi to žmogaus – nieko nebus. Turi kuo tiksliau atkartoti tą jausmą, kurį atlikėjas suteikia žmonėms“, – įsitikinusi ji.

Statosi naujus namus

Jau beveik dešimtmetį su vyru Evaldu gyvenanti Liepa džiaugiasi, kad žmonos repeticijos namuose jam dar neatsibodo.

„Žino, su kuo apsiženijo, todėl dabar gali pykti tiktai ant savęs, – šmaikštauja L. Norkevičienė, dažniausiai repetuojanti tada, kai vyras yra darbe. – Namuose turiu net atskirą kambariuką su mikrofonais, kolonėlėmis, kur galiu netrukdoma darbuotis, repetuoti.“

Vis dėlto moteriai smagu žinoti, kad Evaldas – vienas didžiausių jos gerbėjų ir palaikytojų. Visur, ne tik muzikoje.

Šiandien darni pora su šuneliu Riku gyvena beveik pačiame Vilniaus centre, o neseniai jų įsigytame žemės sklype jau vyksta statybos darbai. „Kaimynų daug neturėsime, bet ir negyvensime vienkiemyje. Namai bus gražioje vietoje, prie parko, kur galėsime vaikštinėti su Riku“, – dalijasi svajonių namų vizija L. Norkevičienė.

Anot jos, įkurtuvėmis dar nekvepia, bet jei ateinančias Kalėdas pavyks sutikti naujuose namuose – abu bus labai laimingi.

Dainininkė sutinka, kad pasistatyti savo namus nelengva visomis prasmėmis ir kad nemažai porų šio išbandymo neišlaiko – ima pyktis ir išsiskiria.

„Tfū tfū tfū, kylant šiam namui tarp mūsų su vyru santykis tikrai neblogėja, nors ir pažįstami dažnai šia tema pajuokauja, bando įspėti. Kol kas, ačiū Dievui, keliaujame ranka rankon, koja kojon“, – džiaugiasi buvusi TV laidos „Bendrom jėgom“ vedėja.

LNK nuotr.

Rankdarbiai – ne terapija

Liepa tikslina, kad „Bendrom jėgom“ komanda labiau renovuodavo žmonių gyvenamas erdves, todėl laidoje įgytas žinias namo statybose kažin ar pavyks panaudoti.

„Visus statybų klausimus atidavėme į profesionalų rankas. Jais pasitikime ir į procesą nesikišame. Kai ateis laikas interjerui, namų apdailai, tuomet galbūt ir aš tarsiu savo žodį“, – žada atlikėja ir prisipažįsta, kad rankdarbiai jos nedomina. „Prie meno“, sako, ji yra tik muzikoje, bet ne tapyboje, lipdyboje ar dar kur nors. Rankdarbiai jai – ne terapija. „Tačiau jeigu reikia, aš galiu. Manau, esu pakankamai naginga tiek pasisiūti drabužį, tiek jį padekoruoti“, – spėja ji.

Kas Liepai vis dėlto yra terapija? Moters žodžiais, tyla. Pabuvimas vienumoje. Geriausia meditacija – pabūti su savimi vienai namuose. Čia ji jaučiasi geriausiai, saugiausiai. Namai – jos ramybės oazė. Kai turi laisvą dieną, moteris mėgsta niekur neskubėti, skaityti, gulinėti, žiūrėti filmus, TV laidas. Toks poilsis jai yra tiesiog tobulas.

Laimei, stebuklingas mygtukas man dovanoja daugiau moteriškų nei vyriškų vaidmenų. Tai yra gerai, nes moteriai moterį pamėgdžioti kur kas lengviau nei vyrą.

Būna, kad ir Liepa, kaip ir daugelis veiklių pramogų pasaulio žmonių, tokiomis nieko neveikimo minutėmis jaučia stresą, įtampą, kaltę, kad laikas bėga, o ji nieko nedaro. Užtai, sako, turi per šešias savaitės dienas daug padaryti, kad tą vieną vienintelę galėtų ramia sąžine ilsėtis. Jos nuomone, menininkų gyvenimas yra šiek tiek kitoks nei visų kitų žmonių. Nėra rutinos nuo 8 iki 17 val. Todėl kartais, ypač atokvėpio minutėmis, kyla visokių minčių: gal per mažai darau, gal nepakankamai jėgų įdedu? Tačiau šiandien moteris jau išmoko jas vyti į šalį.

Gerai ir vienai, ir su grupe

Kurį laiką Liepa buvo merginų grupės „Pop Ladies“ narė, tačiau ilgainiui aplinkybės susiklostė taip, kad visos pradėjo krypti į solines programas. „Negaliu sakyti, kad grupėje buvo blogiau ar geriau. Tiesiog, jei tau patinka dainuoti, būti scenoje, jokio skirtumo, kaip tu tai darai, – viena ar su grupe“, – atvirauja ji. Negana to, rengti solo pasirodymus kur kas sunkiau, nes visi rūpesčiai gula ant vieno žmogaus pečių.

Ar ji ketina kada nors bandyti savo jėgas nacionalinėje „Eurovizijoje“: juk lietuviai taip mėgsta šį konkursą?! Atsakydama į savo gerbėjų lūkesčius dainininkė primena, kad kažkelintais metais jau yra dalyvavusi ir likusi trečioje vietoje.

„Eurovizija“ – puikus projektas, galintis daug padėti atlikėjui jo muzikiniame kelyje. Tikiu, kad jau pribrendau dalyvauti su tikslu laimėti: sukaupiau daugiau drąsos, daugiau kūrybinių jėgų, daugiau patirties“, – įsitikinusi solistė.

LNK nuotr.

Svajotų apie muzikinę laidą

Tuos pačius žodžius ji galėtų pasakyti ir apie TV laidų vedimą: įgijo patirties, sukaupė nemažai vertingų televizinių žinių. Nors tada, kai laidoje „Klauskite daktaro“ debiutavo kaip laidos vedėjo asistentė, dar nieko apie tai neišmanė.

Tuo metu Liepa buvo nusprendusi baigti medicinos studijas ir sukti į politikos mokslus, bet sulaukė netikėto skambučio. Laidos prodiuseris kalbėjo: „Žinau, kad studijuoji mediciną, o mes kaip tik ieškome naujos „Klauskite daktaro“ laidos vedėjo asistentės. Gal norėtum pamėginti?“ Aišku, Liepos smalsumas nugalėjo.

Paklausta, apie kokią televizijos laidą svajotų šiandien, atlikėja sako, kad jai patiktų kokia nors pramoginio turinio, o geriausiai – muzikinė laida ar pokalbių šou. „Tiek „Klauskite daktaro“, tiek ir „Bendrom jėgom“, rodos, buvo visai ne mano stiliaus laidos, nepaisant to, sugebėjau prisitaikyti ir išspausti iš savęs maksimalų rezultatą“, – džiaugiasi buvusi jų vedėja.

LNK nuotr.

Pakeitė mitybos įpročius

Ar daktaro Alvydo Unikausko patarimai kažkiek pakoregavo jos pačios gyvenimą – gal ėmė sveikiau maitintis, labiau laikytis dienos režimo? Liepos žodžiais, kuo vyresnis tampi, tuo labiau (jau savaime) imi domėtis, kaip teisingiau ir sveikiau gyventi. Ji pati pradėjo vartoti mažiau pridėtinio cukraus, baltų miltų. Nebešveičia visko iš eilės, nes blogas maistas – saldumynai, pusfabrikačiai – daro įtaką ne tik kūno formoms, bet ir sveikatai.

„Esi tai, ką valgai. Mitybos įpročiai labai atsispindi žmogaus išvaizdoje, savijautoje. Norėdamas gerai jaustis ir gerai atrodyti, turi pasistengti.“ Šias tiesas suprato, anot Liepos, būtent iš laidos „Klauskite daktaro“.

Dar vienas geros savijautos garantas Norkevičių šeimoje yra jų šikokų veislės šunelis Riku. Tai japonų šunų veislė, kilusi iš Šikoku salos. Kiekvieną rytą Liepą su Riku eina pasivaikšioti, o vakarais tai – jau Evaldo pareiga. Vaikštinėja ilgai, beveik valandą, nes šios veislės šunys pasižymi neišsenkančia energija.

„Smagu su Riku prasieiti, pakvėpuoti, pamedituoti“, – šypsosi Liepa, vaikštinėjanti dažniausiai su ausinėmis. Kas jose skamba? Dainos iš „Muzikinės kaukės“, kurias reikės pristatyti, į kurių atlikėjus reikės įsikūnyti. „Jei daina trunka tris minutes, pagalvokite, kiek kartų vaikščiodama su Riku spėju ją perklausyti“, – užduoda mįslę skaitytojams ji.

Jei dainininkei Liepai, kaip Hanso Christiano Anderseno pasakos Undinėlei, savo gražųjį balsą tektų išmainyti į... „Į nieką jo nemainyčiau, – kaip kirviu nukerta ji. – Na, nebent tai būtų gyvybės ir mirties klausimas, liečiantis man brangius ir artimus žmones. Kad šiandien galiu dainuoti ir būti muzikoje, gyvenimui esu be galo dėkinga“, – sako „Muzikinės kaukės“ lyderė.

Akordeonistų mėgėjų orkestras į sceną žengė pasitikėdami savimi. Nuotaikingas pasirodymas neliko nepastebėtas. „Jūs turite viską, esate pilnas orkestras“, – sakė J. Jankevičius. Muzikantai išgirdo tris taip!

Bankininkė Augmantė Ališauskaitė labai nori dainuoti. Deja, bet neišklausę viso pasirodymo, teisėjai paspaudė X. „Dainuok sau ir kolegoms per organizacijos vakarėlį. Ir viskas bus gerai“, – sakė M. Mikutavičius. Mergina į kitą etapą nepateko.

Šokių studija G&G UNITED susijungė dėl projekto. Šokėjai save vadina viena didele šeima. Vedėjai studijos šokį pavadino apeiginiu, o teisėjai ir pagyrų, ir kritikos. „Žiūrėjau susidomėjęs, nes jūs iškrentate iš konteksto. Nežinau, ar tai tinka šiam projektui, bet smalsu į jus žiūrėti“, – sakė M. Mikutavičius. I. Stasiulytė pasigedo sinchrono ir pasakė ne, tačiau kiti teisėjai nusprendė, kad šokėjai verti kito etapo.

„Mayhem vaikų“ treneriai jau yra laimėję šį projektą. Deja, bet iki trenerių pasirodymo jiems pritrūko. Vaikinai išgirdo du ne ir nepateko į kitą etapą.

Dvylikametė Atėnė Načajūtė – labai talentinga mergina. Ją žavi daug veiklų, tačiau labiausiai – muzika. Scenoje mergaitė atliko netikėtą kūrinį, o teisėjai buvo sužavėti. „Labai gražus tavo balsas. Dainuoji ir aš nebijau, kad tu suklysi“, – sakė I. Stasiulytė. Atėnė kitame etape.

MODE šokių studija teisėjus ir žiūrovus nukėlė į Havajus. Mergaitės šoko havajiečių gyvenimą atspindintį šokį. Teisėjai matė, kad mergaitės labai ruošėsi, tačiau to neužteko. „Džiaugiuosi, kad turite galimybę būti šioje scenoje. Rimtesniems dalykams reikia paaugti“, – sakė M. Mikutavičius.

Algirdas Vaičaitis groja akordeonu trylika metų, tačiau teisėjams vaikino pasirodymas nepaliko įspūdžio. Jie nutraukė studentą spausdami jam X – pritrūko emocijų. „Negana atsisėsti ir pagroti. Jūs kažkur iškeliavote“, – sakė Ineta. Trys ne.

Stefanija Nosovaitė ir Jokūbas Nosovas – brolis ir sesė, be šokio neįsivaizduojantys savo gyvenimo. Šeima šoka visą gyvenimą! Scenoje jie atliko fanko stiliaus nuotaikingą šokį. „Vienas iš geriausių „Lietuvos talentų“ šokių pasirodymų“, – sakė M. Mikutavičius. 3 taip!

Simonas Miknius groja fortepijonu. Pianistas tą daro nuo mažų dienų, o didžiausias jo palaikytojas yra tėtis. Deja, bet teisėjai nutraukė Simono pasirodymą. Akordeonistų mėgėjų orkestras į sceną žengė pasitikėdami savimi. Nuotaikingas pasirodymas neliko nepastebėtas. „Jūs turite viską, esate pilnas orkestras“, – sakė J. Jankevičius. Muzikantai išgirdo tris taip!

Bankininkė Augmantė Ališauskaitė labai nori dainuoti. Deja, bet neišklausę viso pasirodymo, teisėjai paspaudė X. „Dainuok sau ir kolegoms per organizacijos vakarėlį. Ir viskas bus gerai“, – sakė M. Mikutavičius. Mergina į kitą etapą nepateko.

Šokių studija G&G UNITED susijungė dėl projekto. Šokėjai save vadina viena didele šeima. Vedėjai studijos šokį pavadino apeiginiu, o teisėjai ir pagyrų, ir kritikos. „Žiūrėjau susidomėjęs, nes jūs iškrentate iš konteksto. Nežinau, ar tai tinka šiam projektui, bet smalsu į jus žiūrėti“, – sakė M. Mikutavičius. I. Stasiulytė pasigedo sinchrono ir pasakė ne, tačiau kiti teisėjai nusprendė, kad šokėjai verti kito etapo.

„Mayhem vaikų“ treneriai jau yra laimėję šį projektą. Deja, bet iki trenerių pasirodymo jiems pritrūko. Vaikinai išgirdo du ne ir nepateko į kitą etapą.

Dvylikametė Atėnė Načajūtė – labai talentinga mergina. Ją žavi daug veiklų, tačiau labiausiai – muzika. Scenoje mergaitė atliko netikėtą kūrinį, o teisėjai buvo sužavėti. „Labai gražus tavo balsas. Dainuoji ir aš nebijau, kad tu suklysi“, – sakė I. Stasiulytė. Atėnė kitame etape.

MODE šokių studija teisėjus ir žiūrovus nukėlė į Havajus. Mergaitės šoko havajiečių gyvenimą atspindintį šokį. Teisėjai matė, kad mergaitės labai ruošėsi, tačiau to neužteko. „Džiaugiuosi, kad turite galimybę būti šioje scenoje. Rimtesniems dalykams reikia paaugti“, – sakė M. Mikutavičius.

Algirdas Vaičaitis groja akordeonu trylika metų, tačiau teisėjams vaikino pasirodymas nepaliko įspūdžio. Jie nutraukė studentą spausdami jam X – pritrūko emocijų. „Negana atsisėsti ir pagroti. Jūs kažkur iškeliavote“, – sakė Ineta. Trys ne.

Stefanija Nosovaitė ir Jokūbas Nosovas – brolis ir sesė, be šokio neįsivaizduojantys savo gyvenimo. Šeima šoka visą gyvenimą! Scenoje jie atliko fanko stiliaus nuotaikingą šokį. „Vienas iš geriausių „Lietuvos talentų“ šokių pasirodymų“, – sakė M. Mikutavičius. 3 taip!

Simonas Miknius groja fortepijonu. Pianistas tą daro nuo mažų dienų, o didžiausias jo palaikytojas yra tėtis. Deja, bet teisėjai nutraukė Simono pasirodymą. „Kad tu moki groti

Kokiems balsams pavyko patekti į romantiškiausios ir švelniausios mokytojos vardą gavusios Ingos Jankauskaitės komandą, žiūrovai išvysti galės jau rugsėjo pradžioje, projektui pasiekus LNK televizijos eterį.

Artėjant naujiems nokautų ir dvikovų etapų filmavimams Palangoje, kurie prasidės jau rugpjūčio 22 dieną, Inga patikina jokio jaudulio nejaučianti, o pačių filmavimų laukianti kaip gražiausio ir įdomiausio laiko su geriausiais draugais. Būtent tokiu žodžiu ji nebijo pavadinti šalia sėdinčius projekto mokytojus.

„Laukiu kitaip nei pernai, nes pirmas kartas buvo toks, kai nežinai dėl ko jaudintis. Laukiu negalvodama apie konkurenciją ir konkursą, laukiu gero laiko su savo draugais. Įdomaus proceso, kūrybiško ir smagaus buvimo kartu“, Inga Jankauskaitė– sako Inga Jankauskaitė, o kūrybinės komandos pasidalintas vaizdo įrašas iš „Lietuvos balso" klipo filmavimų užkulisių įrodo, jog čia linksmybių ir smagaus laiko kartu nei mokytojams, nei visai „Lietuvos balso“ komandai tikrai netrūksta.

Dar prieš porą metų pati vedusi „Lietuvos balso" projektą, o šiemet antrąjį kartą sėsdamasi į mokytojos kėdę, Inga Jankauskaitė atvirai pripažįsta – mokytojos kėdė, o kartu su ja gaunamos pareigos ir siekiami ilgalaikiai tikslai vienareikšmiškai nugali prieš laidos vedėjos pareigas.

„Mokytojos kėdė laimi, nes suteikia daugiau atsakomybės. Čia susiduri su tuo, kad matai, jog iš esmės keičiasi žmonių gyvenimai ir tavo sprendimai gali turėti tam įtakos",– užtikrinta Inga.

Paklausta, kaip jaučiasi, kai projekte mokytojų kėdėje liko tik vienintelė moteris, Inga Jankauskaitė neslepia šypsenos ir kelia nykščius į viršų.

„Džiaugiuosi, kad Justinas prisijungė, manau, kad jis čia buvo kaip tik tas žmogus, kurio mums trūksta, kaip tik tas segmentas, reikalingas prieskonis. Man atrodo, kad šį sezoną pačiai kavos puodelio atsinešti jau nereikės eiti",– juokdamasi sako Inga Jankauskaitė.

Kalbėdama apie savo suburtą komandą, mokytoja užtikrinta, jog ją pasirinkę dalyviai neabejotinai turi vieną bendrą bruožą – jie žino, kad kartu su Inga jų tikslas ne tik pasiekti rezultatą, bet ir mėgautis kūrybos ir tobulėjimo procesu, išmokti scenoje elgtis taip, kaip jų neišmokys nė vienas kitas muzikos profesionalas.

„Tai yra, be abejo, ir žanro klausimas. Taip pat ir tai, ką reikia veikti scenoje. Man daug svarbiau ne ką, o kaip padaryti. Man labai svarbu istorija, turinys ir bendros sceninės išraiškos ieškojimas – čia tik aš galiu padėti geriausiai“, – didžiausią pranašumą prieš kitus tris mokytojus įvardija Inga Jankauskaitė.

Nauji „Lietuvos balso“ projekto filmavimai įvyks jau rugpjūčio 22, 23 ir 27 dienomis Palangos Sporto centre. Visi nekantraujantys ir norintys dalyvių kelią svajonės link pamatyti pirmieji kviečiami atvykti šou stebėti gyvai.

Vos per kelis mėnesius penkias šalis aplankiusi ir dar tiek pat besiruošianti aplankyti žurnalistė LRT.lt portalui papasakojo ne tik apie savo naująjį projektą, bet ir kelionių įpročius bei neįprastą keliautojų klubą, kuriam priklauso bene dešimtmetį.

– Kokias atostogas labiau mėgstate: aktyvias ar pasyvias? Kur geriausiai pasiilsite?

– Mano gyvenimas paskutiniu metu labai pasikeitė. Anksčiau mėgdavau atostogas su šeima – vaikais ir vyru. Kaime mes labai daug dirbdavome. O dabar, kai vyro neliko, neturiu ką veikti tame kaime. Dabar dirbu, neturiu atostogų, man jų ir nereikia šiais metais – nežinočiau, ką per jas daryti. Tad dabar suderinau darbą ir naują savo projektą.

Jis televizijoje pasirodys po Naujųjų metų ir yra skirtas valstybės šimtmečiui. Šiuo projektu ieškau įvairių sąsajų – istorinių, kultūrinių, ir pan. – tarp Lietuvos ir kitų valstybių. Dalis medžiagos filmuojama mūsų šalyje, o kita – užsienyje. Tad mano gyvenimas dabar atrodo taip: važiuoju į vieną kelionę, o kitą jau planuoju.

Dėl šio projekto jau lankiausi Indijoje, Izraelyje, Italijoje, Norvegijoje, Ukrainoje, dabar ruošiuosi į Gruziją, o vėliau vyksiu į Latviją, Estiją, taip pat – į Jungtines Amerikos Valstijas ir Turkiją. Kai kuriose šalyse jau lankiausi po kelis kartus, o dviejose vokiečiakalbėse šalyse – Austrijoje ir Vokietijoje – lankysis mano kolegė, puikiai mokanti šią kalbą.

Keliones pradėjau balandį. Nemažai laiko praleidau Indijoje, nes tai – didžiulė šalis, atstumai ten – milžiniški. Tam, kad nusigrūstum į džiungles nufilmuoti vieną bažnyčią, kur kunigavo mūsų kunigas, reikia daug laiko: pirmiausia turi surasti tą vietą, susiorganizuoti transportą, sulaukti iš Mumbajaus atskrendančio operatoriaus. Ir kai per baisias transporto spūstis nusigauni su operatoriumi iki tos bažnyčios ir įsivaizduoji, kad labai daug nufilmuosi, iš tiesų beveik nieko nespėji, nes sutemsta, ir vėl tenka grįžti. Bet tai yra įdomus iššūkis.

– Esate šio projekto autorė?

– Pati sugalvojau šį projektą, bet yra ir profesoriaus Alfredo Bumblausko indėlio. Idėja gimė senokai – gal prieš ketverius metus. Kažkada dariau „Nacionalinių vertybių sąrašą“. Vienas iš jo aspektų buvo lietuviai, pasklidę po pasaulį. Tad medžiagą šiam projektui rinkau labai daug metų.

Istorija man – įdomi sritis, esu dirbusi su ne vienu dokumentiniu, istoriniu filmu.  Man norisi parodyti lietuviams ir Lietuvai, kad esame ori ir daug pasauliui davusi tauta, ir, nepaisant to, kad skaičiumi esame maža valstybė, mūsų tautiečiai – labai gabūs ir protingi žmonės, palikę didžiulį pėdsaką visur, kur tik buvo.

Esu užsibrėžusi padaryti 12 dalių šiemet ir dar 12 – kitais metais, iš viso bus pristatomos 24 šalys. Kitais metais bus mūsų valstybės šimtmetis, tad tiems metams ir norėčiau pasilikti tas šalis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su mūsų nepriklausomybe – Šveicarija, Prancūzija, Lenkija ir pan.

– Pakalbėkime apie Jūsų asmenines keliones. Kada pradėjote keliauti?

– Su vyru esame apkeliavę nemažai. Kažkada suskaičiavome apie keturiasdešimt valstybių. Vėliau, deja, nutiko taip, kaip nutiko, ir turėjau slaugyti savo vyrą, tad kelionėms laiko nebebuvo.

– O ar atsimenate savo pirmąją kelionę?

– Atsimenu. Keliavome prie Kauno marių. Aš gyvenau Kaune, ir mes su mama troleibusu važiavome maudytis į marias. Kažkodėl atsimenu keltą, traukiamą su lynu. Nors gal mano prisiminimai ir netikslūs, nes man tebuvo kokie šešeri. O pirmoji mano kelionė į užsienį buvo į Vokietijos Demokratinę Respubliką, kai man buvo gal penkiolika. Tai buvo ekskursija su moksleivių grupe.

– Klausti, kokias šalis aplankėte, tikriausiai net neverta. Galbūt geriau išvardinkite žemynus...

– Nesu buvusi Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje, Australijoje ir Japonijoje. Iš Europos šalių nesu aplankiusi tik Moldovos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos... Balkanų šalyse, išskyrus Slovėniją, nesu buvusi, bet galbūt jas dar aplankysiu.

Taip pat turiu prisipažinti, kad nemėgstu musulmoniško pasaulio. Mane jų kultūra varžo, man nepatinka, kad ten nėra vyno, kavinių ir visos tos europietiškos kultūros (juokiasi – LRT.lt). Kartais, kai Vilniuje skamba varpai, aš prabundu, ir galvoju, kokia laimė, kad gimiau šalyje, kur skambina varpai, o ne bliauna mulai.

– Kiek kartų per metus esate įpratusi keliauti ne darbo reikalais?

– Paprastai su vyru per metus susiplanuodavome vieną didesnę kelionę ir kelias mažesnes. Į kai kurias važiuodavome su visa šeima. Ilgesnės kelionės trukdavo dvi – tris savaites.

Žinoma, tai nėra tos kelionės, kurios trunka mėnesius ir į kurias leidžiamasi su kuprine ant pečių. Mes turėjome daug vaikų ir jie reikalavo dėmesio. Dabar jie jau baigia užaugti ir savo gyvenimą galėsiu planuotis taip, kaip noriu. Visą gyvenimą buvau šiek tiek suvaržyta ir tik dabar galiu pradėti galvoti, ko aš noriu ir pradėti tai daryti, nes visuomet dariau tai, ką reikia.

– Kas Jums svarbu keliaujant – patogus viešbutis, gamtos vaizdai...?

– Man labai svarbu, su kuo aš keliauju, kur keliauju ir kodėl keliauju. Man patinka keliauti ir truputį dirbti. Nemėgstu vien žioplinėti, taip pat – vien gulimų kelionių. Žinoma, po labai sunkių darbų kartais reikia savaitei „padėti save ant smėlio“, bet šiaip jau aš mėgstu susitikti su žmonėmis, susipažinti, bendrauti, turėti dalykinių pašnekesių. Vien per langą žiūrėti ir gėrėtis kraštovaizdžiu aš negalėčiau.

Žinoma, kelionės skonį ir kvapą labai keičia, kai vyksti pas draugus. Ir labai smagu, kai tą šalį tau parodo ten gyvenantys žmonės, o ne kokie gidai. Vienas dalykas, kai tau rodo „valdišką“ pusę, ir visai kas kita – kai už rankos tave vedžioja draugas.

– Kuri aplankyta šalis Jums paliko didžiausią įspūdį?

– Turbūt būsiu labai banali, bet man didžiausią įspūdį paliko Izraelis. Tai – labai įdomi ir savita šalis. Ji yra labai maža, ir tuo pačiu neišsemiama, ten begalė religinių prasmių, gamtos stebuklų – čia gali iš ryto slidinėti, o vakare – maudytis Eilate.

Įdomios yra ir Jungtinės Amerikos Valstijos, priklausomai nuo to, kaip į jas žiūri. Jei pasakysi, kad viskas ten yra labai gerai, būsi teisus. Jei pasakysi, kad viskas ten labai blogai, vėlgi būsi teisus. Tai – šalis, kur yra visko, tad gali pasirinkti, ką nori pamatyti. Ypač įdomi yra jos gamta.

– Ar Jums lengva išsirinkti kelionės kryptį?

– Kolkas nemėginau. Tiksliau, nebandžiau to daryti viena. Dažniausiai kelionių kryptis sugalvodavome tiesiog besišnekėdami su kitais – draugais ar pažįstamais. Paskutinį kartą, kai keliavome su visa šeima, vykome į Tenerifę, nes niekada nebuvome ten buvę, be to, visi sakė, kad nieko ypatingo ten nepamatysime, bet tikrai neliksime nepatenkinti.

Negirdėjau nė vieno blogo atsiliepimo apie tą vietą, tiesa, ypatingos egzotikos ir nesitikėjome, bet jų paslaugos – kokybiškos, už gerą kainą. Be to, ten – amžinas pavasaris. Tuo metu mums to reikėjo, tą ir gavome. Per savo gyvenimą nė karto neatostogavau viena, ir nežinau, kaip ten būna.

– Kur smagiausia atostogauti?

– Atostogauti galima visur, svarbu – kompanija. Galima puikiai leisti laiką ir Lietuvoje prie ežero, ir Šiaurės Ašigalyje, ir karščiausioje dykumoje. Kiekvienas renkasi pagal save, pavyzdžiui, pavargę žmonės – komfortišką poilsį. Aš, pavyzdžiui, nebenoriu važiuoti su kuprine ir miegoti palapinėse. Galiu tą daryti, bet nenoriu, nes man tai neteikia džiaugsmo.

– Kurią šalį esate aplankiusi daugiausia kartų?

– Mes turėjome tradiciją neskristi į tą pačią valstybę daug kartų. Ko gero, daugiausiai kartų – gal kokius keturis – lankiausi JAV, bet skirtinguose miestuose.

– Ar turite kokių kelionių patarimų?

– Manau, bet kokiu atveju svarbiausia nepamiršti dantų šepetėlio, paso ir banko kortelės (juokiasi – LRT.lt). Ir būtina visuomet turėti šiek tiek grynųjų. Man yra buvę tokių „fokusų“, kai turi atsiskaityti už viešbutį, sėsti į lėktuvą ir skristi toliau, o tame mieste, kaip tyčia, pusę dienos bankai nedirba. Tad jei tu neturi grynųjų, žlunga visi planai.

– Įsimintiniausias Jūsų atostogų nuotykis...

– Nuotykių yra buvę visokių. Mes juokaudavome, kad kelionėje skleidžiasi kurio nors vaiko žvaigždė – jis būna pats nelaimingiausias.  Buvo vienos tokios atostogos Afrikoje, kurių metu sūnus Domas išsidūrė akį, paskui – jį visą išbėrė. Pamenu, klausiau: „Domai, ką darai?“, o jis atsakė – „Pūliuoju“ (juokiasi – LRT.lt). Jam tada nutiko viskas, kas tik galėjo nutikti blogiausio. Kai grįžti iš kelionės, gali papasakoti labai daug nuotykių, o kai praeina daug laiko, jie „susiguli“, ir sunku prisiminti.

Tik noriu pasakyti vieną dalyką. Dabar apie keliones kalbamės visiškai natūraliai, nes jaunesnei kartai tos kelionės – įprastas dalykas. Mano karta į tas pirmas autobusines keliones į Europą važiavo kaip į stebuklą ir po dešimt parų miegodavo autobuse, nes galvojo, kad daugiau niekas niekur neišleis. Į tokią kelionę tikriausiai būčiau važiavusi ir aš, bet tuo metu mano vaikai buvo maži, ir tiesiog negalėjau sau to leisti.

O tradicijų važinėti po Altajų ar Kaukazą turėjo nedaug kas, nes net pati sąvoka „atostogos“ neegzistavo labai ilgą laiką. Tai Lietuvoje – visiškai nesenas fenomenas. Smetonos laikais atostogas turėdavo tik valdininkai, o visi kiti važiuodavo į kaimą ir dirbdavo: šienaudavo ir kraudavo į vežimus. Taip atostogas leisdavome ir mes – važiuodavome į kaimą ir dirbdavome. Kitaip būtų buvę sunku išgyventi – jei norėdavai valgyti žiemą, reikėdavo kažką nuveikti per atostogas.

– Ar kada buvote išsikėlusi kokį neįprastą kelionės tikslą?

– Jau gal dešimt metų priklausau vienai kelionių grupei, vadinamai „Šakučių klubu“. Mūsų kelionių agentė visuomet sudaro įdomią programą ir mes važiuojame pas geriausius pasaulio šefus mokytis gaminti. Beveik visus žymius šefus, kuriuos matote portaluose, ir kurie renka „Michelin“ žvaigždutes, jau esame aplankę.

Tiesa, tos kelionės yra brangios ir per tą laiką mes ne tik išmokstame ką nors virti, bet ir susipažįstame su apylinkėmis, regiono specifika, kultūra ir pan.

– Ir vėliau namuose gaminate tai, ko išmokstate?

– Niekada (juokiasi – LRT.lt). Tuo metu, kai mokaisi, esi labai įkvėptas ir sau pasižadi daryti tuos stebuklus namuose, bet ne. Taip niekad nebūna.

– Kur dar norėtumėte nukeliauti?

– Labai norėčiau į Lotynų Ameriką, bet būtinai – ilgam, gal kokiam mėnesiui, ir su kokia nors malonia kompanija. Ten norėčiau pamatyti daug vietų – Peru, Venesuelą, Kolumbiją... Mane traukia jų kitokia gyvensena – pradedant tango Buenos Airėse, baigiant kalnų indėnų tradicijomis.

Tikriausiai norėčiau aplankyti ir Australiją, o paskutinė mano norų sąraše dabar yra Japonija. Niekada ten nenorėjau, bet dabar vis dažniau apie ją pagalvoju.

Manęs niekada netraukė ta šalis, nesu technologijų žmogus, nemėgstu to, kas yra modernu. Žmonės yra įvairūs: vieni žiūri atgal, o kiti – į priekį. Aš esu iš tų žmonių, kuriuos domina praeitis, istorija, iškasenos ir lobiai. Ir gyvenime, ir darbuose mėgstu pasižvalgyti atgal.

Neseniai uostamiestyje pradėtas filmuoti televizijos projektas „Žvaigždės ir delfinai“ papildomų įgūdžių pareikalavo ir iš tų darbuotojų, kurie pluša „už kadro“.

Garso ir apšvietimo sistemą montavusios  bendrovės darbuotojams, kabinant šviestuvus, teko laviruoti valtyje ir nuolat bendrauti su delfinais.

Rengiantis filmavimams jaudulio netrūko ne tik projekto dalyviams, kurie kas savaitę turi parengti po pasirodymą, bet ir techninėmis projekto detalėmis besirūpinantiems žmonėms.

Garso ir šviesos sistemą projekto filmavimams sumontavo bendrovė „ProDJ“. Vos atvykę į delfinariumą bendrovės darbuotojai suprato, jog prieš akis – nauji potyriai ir išskirtinė užduotis.

Bendrovės direktoriaus Dovydo Bajoro teigimu, pirmasis pasitikęs iššūkis – galvosūkis, kaip reikės sumontuoti apšvietimo konstrukcijas virš šešių metrų gylio baseino. Anksčiau tai buvo daroma virš tuščio baseino.

Šįkart prireikė ir bendrovės aukštalipių rankų. Jie sumontavo reikiamas konstrukcijas, ant kurių vėliau reikėjo pakabinti prožektorius.

„Dar sužinojome, kad kito baseino, kur darbų metu galėtų būti delfinai,  nėra. Supratome, kad visą laiką būsime kartu su jais“, – dėstė D.Bajoras.

Keliasdešimt tūkstančių eurų kainuojantys įrenginiai buvo kabinami iš valties. Vos tik jai pasiekus vandenį, ratu apspito visuomet bendrauti pasirengę didieji žinduoliai.

„Mums neliko nieko kito, kaip melstis, kad kuris nors delfinas nesugalvotų parodyti to, ką daro kiekvieno pasirodymo metu, ir neužlietų valties vandeniu. Taip ir dirbome: nekvėpuoji, kabini ir meldiesi“, – sakė direktorius.

Maždaug dvi valandas delfinai tyrinėjo valtį ir bandė susipažinti su apšvietimo meistrais.

D.Bajoras pasakojo, jog montuojant apšvietimo sistemą įprastoje salėje darbuotojai užtrunka tris ar keturias valandas, o delfinariume, kalbinami naujųjų draugų, plušėjo dvi naktis.

„Mums reikėjo perrinkti visą savo įrangą, viską papildomai suveržti, apžiūrėti visus laidus, nes jeigu į baseiną būtų įkritęs kad ir smulkus varžtelis, delfinai būtų jį bemat prariję. Jie žaibiškai į viską reaguoja, stengiasi pažinti“, – dėstė pašnekovas.

Jis pridūrė, kad išbandant šviesų sistemą delfinai surengė tikrą šou. Vos įjungus šviesas, jie vienas po kito šoko į viršų ir leidosi žemyn.

Tam, kad projekto filmavimai būtų apšviesti tinkamai ir gyvūnams, ir žiūrovams, bendrovei „ProDJ“ papildomai teko įsigyti itin aukštos kokybės technikos už bemaž 30 tūkst. eurų.