Pokalbis apie vaikų smurtą prieš tėvus ir atvirkščiai, tokio elgesio priežastis, suaugusiųjų ir vaikų psichologinę sveikatą – su Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja psichologe Neringa Martišiene.

– Išgyvename antrąjį, dar sunkesnį karantiną nei pavasarį. Anuomet buvo padaugėję smurto prieš vaikus atvejų. Kokia situacija antrojo karantino metu?

– Galiu kalbėti tik apie Kauno apskritį. 2019 ir 2020 m. gruodžio mėnesiais fiksavome panašų vaiko teisių pažeidimų atvejų skaičių. 2019 m. gruodį Kauno apskrityje gauti 383 pranešimai apie vaiko teisių pažeidimus, o 2020 m. gruodį – 390. Taigi, skaičiai labai panašūs, tačiau, kalbant apie visą Lietuvą, pranešimų pernai gruodį buvo daugiau nei ankstesniais metais. O per pirmąjį karantiną pavasarį buvo didžiulė pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus banga. Tuo metu pranešimų sulaukdavome 1,7 karto daugiau nei anksčiau. Paskui, matyt, su karantinu apsipratome ir dabar, per antrąjį karantiną, atvejų padaugėjimo nefiksuojame.

Karantino metu pasunkėjo bendravimas, ypač konfliktinėse, besiskiriančiose ar išsiskyrusiose šeimose. Buvo daug nepagrįstų atvejų, kai, pasinaudojant karantinu, nebuvo sudaromos sąlygos vaikui bendrauti su vienu iš tėvų.

– Jei karantinas dar ilgai tęsis, šeimos liks namuose, kokia gali susidaryti situacija?

– Prognozuoti labai sunku. Situacija nėra gera. Praėjusių metų pabaigoje su vaikais vyko tiesioginių susitikimų, konsultacijų mokyklinėje aplinkoje, ir pastebėjau, kad vaikai labai ištroškę tiesioginio bendravimo. Atrodo, visi sėdi namuose, bet bendravimo ir susišnekėjimo nepadaugėjo. Anksčiau vaikai patenkindavo savo bendravimo poreikį mokykloje su draugais ar mokytojais, o dabar jų bendravimo poreikį gali atliepti tik tėvai. O tėvams karantinas taip pat yra iššūkis, jie būna ir suirzę, ir pavargę. Tačiau suaugusieji yra suaugusieji, jie atsparesni, gali pasirinkti pagalbą, gali nuspręsti, kada ją pasirinkti ir kokiu būdu. O vaikai yra priklausomi nuo tėvų. Ir šioje situacijoje tėvai turėtų skirti daugiau laiko vaiko bendravimo poreikiui tenkinti, kad palaikytų jo psichologinę sveikatą. Socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai nei mažam vaikui, nei juo labiau paaugliui tikrai neatstos gyvo bendravimo. Norėtųsi, kad tėvai karantiną išnaudotų kaip laiką geriau pažinti savo vaiką. Taip sulauktume mažiau neigiamų karantino padarinių.

– Pasitaiko ir vaikų smurto prieš tėvus, globėjus atvejų. Kokios paprastai būna to priežastys?

– Jei prasiveržia vaiko smurtas prieš tėvus, vadinasi, kažkas negerai tam vaikui. Jis smurtu rodo, kad jam negerai. Tai galima suprasti ir kaip tam tikrą vaiko pagalbos šauksmą. Jei niekas jo kitaip negirdi, jis kalba šitaip.

Pirmiausia reikėtų galvoti, ką daryti, kad taip neatsitiktų. Bet jei jau taip atsitiko, reikia nebijoti kreiptis pagalbos. Ir reikia kalbėtis su vaiku, tik ne tada, kai vaikas įsiaudrinęs, piktas. Tada kalbėtis beprasmiška – reikia tiesiog bandyti išvengti tos situacijos taip, kad niekas nenukentėtų ir vaikas nurimtų. O kai vaikas nurimsta – kalbėtis. Ir ne kaltinant, o visų pirma išgirstant, kas jį verčia taip elgtis, ko jam trūksta, ką jis tuo nori pasakyti. Ar ko jis galbūt negali išreikšti ar pasakyti. O jeigu neišeina pačiam su vaiku susikalbėti, visada yra specialistai: psichologai, mediatoriai, socialiniai darbuotojai. Pagalbos, kad ir nuotolinės, tikrai galima rasti ir užleisti tokių atvejų nereikėtų. Nes kuo tas elgesys labiau įsigalės, tuo paskui reikės įdėti daugiau pastangų jam normalizuoti.

– O jeigu vaikas puola mamą peiliu, ir tokiu atveju reikėtų ne tik vaike ieškoti priežasčių, bet ir suaugusiuosiuose?

– Priežasčių visų pirma reikėtų ieškoti jų santykiuose. Toks elgesys gali būti ir dėl vaiko psichikos sutrikimų, bet taip pat reiškia, kad vaikui reikia pagalbos. O gal tas vaikas taip tiesiog bando sulaukti dėmesio, jeigu jo nesiseka gauti kitais būdais? Jis galbūt net nežino tinkamų būdų atkreipti į save dėmesį. Tokioje situacijoje visų pirma reikia siekti apsisaugoti ir apsaugoti, kad niekas nenukentėtų. Vaikas gali būti ir 15–16 metų, stiprus, namiškiai gali nebepadėti – gali tekti pasitelkti ir teisėsaugą. Jos pareigūnai visada informuoja mus, o jeigu nekviečiama teisėsauga, siūlyčiau kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą. Mes įvertiname vaiko situaciją ir orientuojamės į tai, kokios pagalbos reikia jam ir šeimai. Jeigu vaikas peiliu puola vieną iš tėvų, tai ir tėvams reikia pagalbos, nes jie jau nebevaldo situacijos.

Jei prasiveržia vaiko smurtas prieš tėvus, vadinasi, kažkas negerai tam vaikui. Jis smurtu rodo, kad jam negerai. Tai galima suprasti ir kaip tam tikrą vaiko pagalbos šauksmą.

– Kaip reaguoti, jei prasideda vaiko pykčio, agresijos prieš tėvus ar kitus suaugusiuosius priepuolis?

– Būtų labai gerai, jei tėvai žinotų ir būtų jau prieš tai pamokę vaiką taikyti nusiraminimo būdus: skaičiuoti nuo dešimties atvirkštine tvarka, giliai pakvėpuoti ir pan. Ir kartu bandytų taikyti tuos nusiraminimo būdus. Jei tų būdų neišmokta ir kyla agresija, tėvai nebesuvaldo situacijos, svarbiausia yra tiek vaiko, tiek suaugusiojo saugumas. Jei kyla grėsmė sveikatai ar gyvybei, pirmiausia reikia skambinti 112, nes galbūt prireiks ir medicininės pagalbos. O po to, nurimus – kreiptis į specialistus, kad kitą kartą galėtum panaudoti tą apsaugos priemonę ar tinkamesnį būdą emocijoms išreikšti. Išleisti garą nėra blogai, tik tai daryti reikia tinkamais būdais. Gal vaikas ir net tėvai nežino tinkamų būdų. Jų išmokyti yra specialisto darbo su vaiku ir tėvais tikslas.

– Priminkite ir kaip reaguoti, jei prasideda suaugusiojo smurtas prieš vaikus?

– Reikėtų nutraukti tą smurtą ir pranešti 112 arba VTAS. Nedarbo valandomis VTAS reaguoja tik per policiją, darbo valandomis Kauno apskrityje galima skambinti tiek policijai, tiek tiesiogiai mūsų skyriui numeriu 8 682 85 689. Jei vienas iš tėvų smurtauja, kitas turėtų stengtis tą vaiką patraukti iš smurto zonos ar kitaip apginti. Ir, be abejo, pranešti tarnyboms.

Neringa Martišiene. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Paauglystė – sunkus laikotarpis. Ar tuo metu padaugėja tėvų smurto prieš vaikus ir vaikų smurto prieš tėvus atvejų?

– Paauglystė – pirmiausia sunkus laikotarpis pačiam paaugliui, nes keičiasi paauglio kūnas, bręsta asmenybė, jaunas žmogus bando įtvirtinti save ir savo savarankiškumą. Tėvams gali būti sunku, nes jie, kol vaikas mažesnis, būna įpratę viską daugiau už vaiką spręsti. O paauglystėje konfliktai dažniausiai kyla dėl nesusitarimų, dėl vaiko siekių įtvirtinti savo savarankiškumą ir dėl tėvų nesupratimo, kad vaikas auga, bręsta ir greitai taps tokiu pačiu suaugusiu žmogumi, kaip ir jie patys.

Paauglystės laikotarpiu padaugėja pranešimų iš paauglių dėl jų patiriamo psichologinio smurto. Taip yra dėl to, kad mažametis vaikas pats nepasakys, jei prieš jį ir vyksta psichologinis smurtas, ir jis net nesupras, kad su juo netinkamai elgiamasi. Tuo metu šiuolaikinis jaunimas yra gana apsišvietęs, jie žino, kas jų atžvilgiu yra leistina, kas – ne, žino ir smurto formas, ir kur reikia kreiptis.

– Daugelis mamų pastebi, kad, jei vaikas daugiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose ar žaisdamas virtualiuosius žaidimus, dažnai, paėmus telefoną ar išjungus kompiuterį, jis tampa labai piktas, irzlus, net agresyvus. Kaip reaguoti tėvams?

– Vaikai patys pastebi, kad prie išmaniųjų technologijų per karantiną jie praleidžia tikrai daug laiko. Taip išauga rizika, kad išsivystys tam tikros priklausomybės nuo socialinių tinklų, interneto. Ir kuo anksčiau užbėgama tam už akių, tuo lengviau randamas sprendimas. Reikėtų nuo mažumės su vaiku tartis. Tarkime, su pradinuku: kai paruoši pamokas, kelis kartus per savaitę po valandą gausi telefoną pažaisti. Tačiau su vaiku turi būti tariamasi, kad tai būtų tarsi kartu priimtas susitarimas. Be to, taisyklių neturi būti per daug, kad nebūtų sudėtinga laikytis. Jei vaikui mokymosi tikslais dar nereikia kompiuterio, galima savaitgaliais nustatytą valandą leisti vaikui pažaisti. Kai nuo mažens nusibrėži ribas ir jų laikaisi, yra lengviau. Tos taisyklės su amžiumi turėtų keistis. Šiuolaikiniai vaikai, paaugliai daug bendrauja virtualiai. Taip pat tie ribojimai turėtų būti aptarti su vaiku, įsivardijant, kam tai kelia riziką. Reikėtų pasakyti: kai tu ilgai žaidi virtualiuosius žaidimus ar labai ilgai naudojiesi socialiniais tinklais, neparuoši pamokų arba nevisiškai jas paruoši. Reikėtų susitarti, kad socialiniais tinklais vaikas naudosis tik nustatytu metu ir tikrai ne prieš miegą. Tačiau jei tėvai iki vėlaus vakaro patys bus įnikę į telefonus, kompiuterius, nieko nebus. Labiausiai veikia nustatytos ir aptartos ribos ir taisyklės bei asmeninis tėvų pavyzdys.

Gamta nemėgsta tuštumos. Jei vien atitrauksi vaiką nuo kompiuterio, jis, neturėdamas kuo užsiimti, galbūt pradės lįsti prie sesės, brolio, provokuoti muštynes. Bet jeigu susitari, kad, 20.30 val. tu išjungi kompiuterį ir mes einame gerti arbatos, po kurios eisime ruoštis miegui, ta vaiko laiko dalis jau bus užpildyta kita veikla. Tačiau tam reikia tėvų noro ir įdirbio. O dalis tėvų nori, kad visas problemas išspręstų specialistai, institucijos. Tačiau be asmeninio tėvų indėlio nei psichologas, nei psichoterapeutas nepadarys taip, kad vaikas pradėtų mažiau naudotis kompiuteriu. Čia jau tėvai turi susidėlioti planą, aptarti jį su vaiku ir keisti bent jau dalį savo gyvenimo. Be tėvų indėlio niekas nepasikeis ir jei vaikas turi psichologinių problemų.

– Jei vaikai dabar prie išmaniųjų technologijų praleidžia daugiau laiko ir po to būna piktesni, ar nepadaugėjo vaikų, paauglių agresijos, smurto prieš tėvus atvejų?

– Vaiko pykčio išraiškos gali būti ne tik agresija prieš tėvus. Mes pastebėjome, kad vaikai tapo dirglesni, patiriantys daugiau problemų. Tai pasireiškia ir per destruktyvius poelgius savo paties atžvilgiu – savižalą, bėgimus iš namų ir pan. Negaliu pasakyti tikslios statistikos, tačiau tokių situacijų, kai vaikai psichologiškai jaučiasi blogiau, karantino metu, be abejo, padaugėjo.

– Apibūdinkite vidutinį vaiko teisių apsaugos klientą: ar tai asocialų gyvenimą gyvenanti šeima, ar vadinamoji normali?

– Yra tarsi du statistiniai klientai. Vieni turi nuolatinių ilgalaikių priklausomybių nuo psichoaktyvių medžiagų (dažniausiai – alkoholio), o kita dalis – besiskiriančios ar išsiskyrusios šeimos, kuriose tėvų santykiai skyrybų periodu ir po skyrybų yra konfliktiški, ir tai kartais užtrunka iki vaikų pilnametystės. Ir čia asmeninė atsakomybė, savęs įgalinimas spręsti problemas gali padėti net ir be institucijų. Tačiau pastebime tėvų, ypač jaunesnių, požiūrį, kad jie tarsi numeta savo problemas spręsti institucijai, socialiniam darbuotojui, psichologui – tarsi tik nuo šių specialistų priklausytų, kad santykiai tarp buvusių sutuoktinių būtų geri. Deja, bet be jų pačių indėlio tai neįmanoma. Kartais tėvai bylinėjasi dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, net mokyklos parinkimo, užuot paties vaiko paklausę, kur jis norėtų eiti į mokyklą ar kur jam atrodo, kad būtų patogiausia.

O gal tas vaikas taip tiesiog bando sulaukti dėmesio, jeigu jo nepavyksta gauti kitais būdais? Jis galbūt net nežino tinkamų būdų atkreipti į save dėmesį.

– Statistiškai daugiau problemų kyla įsivaikinančiose, vaikus globojančiose šeimose?

– Negalėčiau sakyti, kad ten daugiau problemų. Būna atvejų, kai globėjai pavargsta, ypač kai globojamas ne vienas, o keletas vaikučių. Tokie vaikai yra ypač pažeisti, jiems reikia ypač daug dėmesio, o suaugusiesiems – daug sąmoningumo, žinių, brandos, kantrybės. Tokių vaikų auginimas reikalauja didesnio tėvų ar globėjų indėlio, nei auginant savo biologinį vaiką. Tačiau kiekvienas atvejis individualus. Yra puikių pavyzdžių ir vaikus globojančiose ar įsivaikinusiose šeimose.

– Prigijęs posakis – "paskųs vaiko teisėms", tie, kurie praneša apie smurto šeimose atvejus, vadinami skundikais. Kaip tokį žodyną vertinate?

– Tas "paskųs" man asocijuojasi su atvejais, kai gauname pranešimų apie smurtą šeimoje, tačiau, patikrinus šeimą, matyti, kad pažeidimų nėra. O paskui paaiškėja, kad žmogus apie tą šeimą vaiko teisių apsaugos tarnybai pranešė dėl to, kad su jais dėl žemės ar dėl tvoros nesutaria. Tai gal ir būtų galima pavadinti skundimu. O jei žmogus praneša apie realų, neišgalvotą smurtą ar apie kitus vaiko teisių pažeidimus šeimoje, tai yra pilietiškumo apraiška. Pranešimas vaiko teisių apsaugos tarnybai turėtų būti orientuotas ne į skundimą, o pagalbos teikimą. Tarkim, jei gatvėje parkrito žmogus – skambiname 112, kviečiame greitąją medicinos pagalbą. Tačiau jei matome, kad žmogus nekvėpuoja, darome dirbtinį širdies masažą. O jei vienas iš tėvų smurtauja, kiti suaugusieji, močiutė ar kaimynai, kurie mato tą situaciją, ne tik turi pranešti 112 ar vaiko teisių apsaugos tarnybai, bet ir apginti tą vaiką. Taigi, jei iniciatyva pranešti vaiko teisių apsaugos tarnybai eina iš noro suteikti pagalbą šeimai, tai ne skundimas, o pilietiškumo apraiška.

Tačiau tas stereotipas dėl to, kad esą skundžiama, vis dar gajus. Vis dėlto pastebiu, kad požiūris į vaiko teises keičiasi. Aplinkiniai, matantys, kad šeima pati nebesusidoroja su savo problemomis, kai kuriais atvejais gali ir savo ar psichologo pagalbą pasiūlyti, o kartais jau ir policijos ar vaiko teisių apsaugos tarnybos pagalbos prireikia. Pranešimo vaiko teisių apsaugos tarnybai tikslas – kad vaikas galėtų augti saugiai savo šeimoje.

– Žinome, kad, jei šeimoje vyksta smurtas prieš vaikus, aplinkiniai privalo apie tai pranešti policijai arba VTAS. O kaip reaguoti, jei įtariama arba matoma, kad vyksta vaiko smurtas prieš suaugusįjį?

– Apie tokius atvejus taip pat reikėtų pranešti vaiko teisių apsaugos tarnybai. Jei vaikas smurtauja, tai taip pat traktuotina kaip vaiko teisių pažeidimas. Tada reikėtų klausti: o kas nutiko, kad jis taip elgiasi? Galbūt jam kažkas negerai ir niekas jo savijauta, sveikata nesirūpina. Už vaiko smurto gali slypėti labai daug kas. Kitą kartą atseki grandinę, kad vaikas ar paauglys smurtauja dėl to, kad prieš jį smurtavo, kad jis patyrė seksualinę prievartą. Taigi, už vaiko smurtavimo gali slėptis labai daug dalykų ir akivaizdu, kad vaikui reikia pagalbos. Toks vaiko elgesys taip pat traktuojamas kaip vaiko teisių pažeidimas ir ieškoma pagalbos vaikui, nežiūrint į tai, ar jis smurtavo, ar prieš jį smurtavo.

– Dažnai problemų turinčioms šeimoms gėda kreiptis pagalbos į vaiko teisių apsaugos tarnybą. Kaip tai vertinate ir kokių problemų tai gali užprogramuoti ateičiai?

– Tokie atvejai, kai šeimos pačios kreipiasi į vaiko teisių apsaugos tarnybą, nedažni, tačiau jų pasitaiko. Manome, kad žmonės, kurie kreipiasi pagalbos, yra ir sąmoningesni, ir turintys didesnį atsakomybės jausmą. Pagalbos kreipiasi tik stiprus žmogus. O jei laiku nesikreipiama pagalbos – nebūtinai į vaiko teisių apsaugos tarnybą, gal kartais užtektų psichologo pagalbos, – problemos tik gilėja.

– Neretai į vaiko teisių apsaugos tarnybą bijoma kreiptis dėl to, kad iš šeimos esą bus atimtas vaikas ar mažų mažiausiai šeima pateks į VTAS akiratį, bus įtraukta į rizikos šeimų sąrašą.

– Tokio sąrašo nėra nuo 2018 m. Galiu nuraminti tėvus, kad į jokius sąrašus šeimos netraukiamos, kiekviena situacija vertinama individualiai ir visi veiksmai yra pirmiausia orientuoti į pagalbą. Drąsiems žmonėms neturėtų būti gėda kreiptis pagalbos. Ši situacija dabar jau keičiasi.

O vaikas iš šeimos neatimamas – dabar orientuojamasi į pagalbos teikimą ir vaiko išsaugojimą šeimoje, net jei ir tenka laikinai paimti vaiką į laikinąją globą, kuri gali tęstis daugiausia iki aštuoniolikos mėnesių. Per tą laiką, jei šeima keičiasi, nesikreipiame į teismą dėl tėvų valdžios ribojimo. Ir laikinosios globos tikslas yra grąžinti vaiką į šeimą. Taip pat išnaudojama laikinoji priežiūra, ir ne kartą. Laikinosios priežiūros metu tėvai išsaugo visas teises į vaiką, jie tuo metu turi maksimaliai pusantrų metų keisti savo elgesį ir įrodyti, kad gali auginti vaikus.

Kiek galime, stengiamės šeimoms padėti, siųsti ten, kur jos gautų paslaugas, kad kuo daugiau vaikų liktų savo biologinėse šeimose. Galiu patikinti, kad vaiko paėmimo iš šeimos niekas nemato kaip lengviausio problemos sprendimo būdo. Tai labai sunkus sprendimas tiek šeimai, tiek vaikui, tiek mūsų darbuotojams.

– Kokias atvejais šeimoms pavyksta padėti ir kokiais – ne?

– Labiausiai pavyksta padėti tais atvejais, kai šeimos nori padėti pačios sau. Sakykim, kai besiskiriantys tėvai iš tiesų ieško sprendimų, tada galima sėsti ir kalbėti ir net be teismo susitarti dėl tolesnio vaiko gyvenimo. Tačiau kai tėvai ieško priežasčių kaip tą bendradarbiavimą apsunkinti, kai jie orientuoti ne į rezultatą, o į norą įskaudinti ar pažeminti buvusį partnerį, padėti labai sunku. Reikia įdėti labai daug pastangų, kad tėvai pradėtų matyti tame konflikte vaiką, o ne savo nuoskaudas. Mes tėvus visada bandome atgręžti į vaiką, kad jie suprastų, kaip jis tokioje situacijoje jaučiasi.

– Paskelbus karantiną ir prasidėjus nuotoliniam mokymui tėvams vėl iškilo klausimas: kaip suspėti nudirbti savo darbus ir dar pasirūpinti vaikais, prižiūrėti juos, kad mokytųsi, atliktų namų darbus?

– Daugelis tėvų ir prieš tai buvusio karantino laikotarpiu pasinaudojo atsiradusia galimybe bei sustiprino ryšius su vaikais. Bet ne visiems tai pavyko. Sunkiausiai sekėsi tiems tėvams, kurie norėjo stipriai vaikus kontroliuoti: kad vaikai mokytųsi taip, kaip tėvams atrodo, kad jie turi mokytis, kad atliktų namų darbus. O tie, kurie pasirinko kelią stiprinti ryšį ir pasitikėti savo vaikais, ugdydami jų stokojamus įgūdžius, turėjo galimybę geriau juos pažinti, pastebėti jų patiriamus sunkumus. Ir išnaudojo tą galimybę išugdyti vaikams tuos stokojamus įgūdžius, kad jie patys savarankiškai galėtų prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Tėvai ir mokytojai sureikšmina akademines žinias, iškeldami į pirmą vietą jas, o ne tarpusavio santykį, ne vaikų charakterio ugdymą, ne pagalbą jiems pasiruošti savarankiškam gyvenimui.

Ta kontrolė – ar tikrai išmokai, ar tikrai padarei – nieko neduoda. Tai nepadeda vaikams mokytis prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, o tėvų reakcija yra išorinė motyvacija. Tai yra vaikų namų darbai, vaikų mokymasis. Ir mokytojams tą patį sakau, ir tėvams: pagrindinis dalykas, ko turime išmokyti, – kad vaikai prisiimtų atsakomybę. Jie gali nusirašyti – nesukontroliuos nei mokytojai, nei tėvai, bet jie turi suvokti, kad mokosi dėl savęs. Kai tai padėsime suvokti, nereikės kontrolės.

– Daliai tėvų stresas kyla dėl to, kad jie ne visada gali padėti savo vaikui mokytis. Ar reikia dėl to išgyventi?

– Pagrindinis dalykas, ką tėvai gali padaryti dėl vaiko, – pirmiausia patys atsipalaiduoti ir savo pavyzdžiu padėti vaikams susikurti vidinę ramybę. Ko vaikams reikia iš tėvų? Kad jie perduotų vaikui žinią: tu viską gali ir tu pats susitvarkysi. Kokių turime sunkumų, kuo aš tau galiu padėti? Sprendžiame – aš pasiruošęs tau pagelbėti.

Daugelis tėvų išgyvena, kad nukentės vaiko akademinės žinios. Tačiau pavasario karantino laikotarpis parodė – keičiasi mokymosi procesas. Pedagogika tampa iššūkio pedagogika. Ne tik kad vaikai nueina į mokyklą ir išmoksta tam tikrų dalykinių žinių – jie mokosi kūrybiškai mąstyti, suvokti gamtos reiškinius, bendrauti tarpusavyje ir kt. Pažiūrėkite, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, jau dabar pasaulyje yra 16 mln. vaikų, kurie dėl klimato atšilimo negali lankyti mokyklos, nes jos yra apsemtos. Jie turi išmokti išgyventi tomis sąlygomis. Palyginkime šias iššūkio pedagogikos sąlygas su sąlygomis mūsų vaikų, kuriuos iki pat mokyklos tėveliai hipergloboja ir saugo, taip trukdydami ugdytis jų savarankiškumui. Tad ir mes žiūrėkime į viską kaip galimybę.

Pokyčių bus. Štai dabar pasikeitė aplinkos kontekstas – siaučia virusas, po metų gal dar kažkas atsitiks. Turime išmokti gyventi nuolatinių pokyčių pasaulyje. Ir vaikus išmokyti ne stresuoti, o tiesiog gyventi normalų gyvenimą atsakingai elgiantis, laikantis saugos reikalavimų. Tai padės išsiugdyti požiūrį, ką aš galiu padaryti dėl savęs, dėl šalia esančio žmogaus, kad šeimoje kiekvienam šeimos nariui būtų gerai.

Dabar tėvai ir mokytojai sureikšmina akademines žinias, iškeldami į pirmą vietą jas, o ne tarpusavio santykį, ne vaikų charakterio ugdymą, ne pagalbą jiems pasiruošti savarankiškam gyvenimui. Taip, akademinės žinios yra svarbios, tačiau dažnu atveju norint išgyventi  svarbu atpažinti savo emocijas, sugyventi su kitais. Jau praėjo tie mūšių laikai, kai laimėdavo stipriausias. Dabar laimi tie, kurie moka susitarti, sugyventi su kitais, pasirūpinti ne tik savimi, bet ir šalia esančiu. Ir čia į pirmą vietą iškyla tinkamas suaugusiųjų pavyzdys – ar mes visada esame savo vaikams pavyzdys kalbant apie gamtos saugojimą, kuriant tarpusavio santykius, ar tikrai padedame vieni kitiems, ar pasakome gerą žodį? Ar mes jiems kalbame viena, o pavyzdį rodome kitą? Juk vaikai kopijuoja suaugusiuosius, perima jų vertybes.

Nereikia tėvams būti pedagogais. Reikia tiesiog būti suaugusiais žmonėmis, gebančiais susikurti vidinę harmoniją. Ir jau vien pokalbis ugdo vaiką, pašnekesys apie paprastus, gyvenimiškus dalykus gal vaikui įsirėš į atmintį visam gyvenimui.

Pažįstu mamą, kuriai vaikystėje labai trūko ryšio su tėvu. Kai ji, būdama septynerių, gulėjo ligoninėje, aplankęs tėvas pasakė: "Žinai, dukra, gyvenimas nėra lengvas, bet savo darbu ir mokslu tu visko gyvenime gali pasiekti." Jai tie žodžiai labai įsirėžė į atmintį ir buvo kaip atspirties taškas visam tolesniam gyvenimui, nes ji suprato – jos gyvenimas yra jos rankose. Tad ne kontrolės vaikams reikia, o supratimo ir nuoširdaus bendravimo.

Nereikia, kad tėvai dėl geresnio pažymio už vaikus namų darbus atliktų. Ar visą gyvenimą lauksi, kol tėvai už tave padarys, ar prisiimsi atsakomybę ir pats valdysi situaciją? Dabar tiek gerų galimybių stiprinant ryšį padėti vaikams pažinti save.

Ir pedagogika turi keistis, nes ir mokytojai, ir tėvai įpratę kontroliuoti. Bet nieko kontroliuodami mes nepasieksime. Na ir kas, kad vaikai iškals tas žinias? Iškilus kažkokiems iššūkiams jie nemokės savarankiškai išgyventi, o mes tikrai ne visada galėsime būti šalia jų.

– Reikia pasitikėti vaiku?

– Taip. Tačiau taip pat labai svarbu išlaikyti ryšį gerai pažinti savo vaikus, kad galėtum laiku pastebėti jų patiriamus mokymosi sunkumus, kurie atrodo neįveikiamais iššūkiais. Tėvai turėtų atpažinti tuos vaikų iššūkius, kurių priežastimi yra jų stokojami įgūdžiai, o tada bendru sutarimu ieškoti išeičių, kalbėtis, analizuoti ir sudaryti tinkamas sąlygas. Tėvai, turėdami didesnę gyvenimišką patirtį, gali padėti savo vaikams mokytis atpažinti savo jausmus ir tinkamai juos išreikšti.

Atėjo virusas, po metų gal dar kažkas atsitiks. Turime išmokti gyventi nuolatinių pokyčių pasaulyje. Ir vaikus išmokyti – ne stresuoti, o tiesiog gyventi normalų gyvenimą atsakingai elgiantis.

Pavyzdžiui, vaikas yra labai smulkmeniškas. Atrodo – geras bruožas, tačiau toks vaikas visą dieną prasėdės prie vienos užduoties, nes norės viską atlikti labai kruopščiai, o kitoms užduotims laiko nebeliks. Tada vaikas puola į paniką, o jei tėvai, bandydami padėti, dar pasako, kad paskubėtų – situacija dar labiau blogėja.

Būtina išsiaiškinti tą pagrindinę priežastį. Į vaikams kylančias problemas tėvai turėtų žiūrėti labai jautriai, stengdamiesi pastebėti, kokių įgūdžių vaikas stokoja. Tačiau tėvai dažnu atveju dėl vaiko nesėkmių linkę kaltinti mokytojus, pavyzdžiui, kad vaikas neturi savidisciplinos įgūdžių ar nesugeba mokytis savarankiškai. Baikime kaltini vieni kitus. Dabar yra galimybė padėti vaikams išsiugdyti tą savidiscipliną. Pažiūrėti, kokiose situacijose jis nesusitvarko, kokia to pagrindinė priežastis. Kai vaikas suvoks, kai jam duosime priemones, tada jis pradės tuos įgūdžius ugdytis, išmoks valdyti problemines situacijas.

Pavasarinio karantino metu tėvai dažnai akcentavo: mes ne pedagogai, mes negalime išmokyti. Taip, tačiau jie yra tėvai – artimiausi vaikui žmonės, kurie turi didesnę gyvenimišką patirtį. Ir, iškilus sunkumų, jie tikrai vaikui gali padėti įgyti įgūdžius, kaip reikia mokytis.

Nereikia vaiko išmokyti – reikia padėti vaikui išmokti mokytis. O tėvai tai lengva ranka permeta mokyklai, nes ji yra paslaugų teikėja. Mokytojai vieni yra nepajėgūs vaiko išugdyti. Todėl yra tos spragos, kad neatsižvelgiama į pagrindinę problemą, ir kol kas visuomenėje dar neįvyko lūžis: kaltinama švietimo sistema, mokytojai ir kiti aplinkos veiksniai, o neatsižvelgiama į esmę. Į tai, kad asmenybės struktūros pamatai ugdomi šeimoje nuo pat vaiko gimimo. Jeigu vaikas ateina į darželį, o vėliau ir į mokyklą užslopintu smalsumu tyrinėti jį supantį pasaulį, neturintis vidinės mokymosi motyvacijos, stokojantis kūrybiškumo, mokytojai turi atlikti tėvų kompensacinę funkciją ir kurti aplinkos sąlygas, kuriose vaikams galėtų ugdytis šiuos bruožus. Bet tai reikalauja papildomų pastangų, daug didesnės energijos, nei tai būtų daroma imliaisiais raidos periodais.

Nekaltinu tėvų, nes šeimos resursai yra tokie, kokie yra, ir jiems yra sparnai apkarpyti, jie patiria didelį stresą, jeigu vaikas blogai mokosi. Dažnas tai susieja su bloga tėvyste ar tėvų statusu, kurį vertina neigimai. Tėvai dažnai nepasitiki savo vidine intuicija, jiems reikia kažkokių autoritetų, kad šie pasakytų, kaip jie turi kurti santykį su savo vaiku. O jie turėtų intuityviai jausti, kaip stiprinti ir palaikyti vaiką, kad jis ugdytųsi harmoningai, bet daugelis to jausmo neturi. Gerai, jei užtenka proto ir matydami, kad jiems nesiseka, kreipiasi pagalbos. Bet kiek yra tokių, kurie nepripažįsta problemos, neigia, kaltina aplinką ar bijo ieškoti pagalbos, nes aplinkiniai ir kaimynai galvos, kad jie – nevykę tėvai, kurie nesugeba susitvarkyti su savo vaikais.

– Ar bausmės gali padėti vaikui suvokti savo pareigas?

– Bausmių tikslai geri, bet padariniai liūdni. Nors kiekvienas baudžiantis tėvas sakys: aš noriu jam padėti, kad jis išmoktų.

Jeigu bet kuris iš mūsų savęs paklaustume, už ką buvau nubaustas vaikystėje, tikrai ne kiekvienas galėtume prisiminti priežastį. Bet pamėginę prisiminti, kaip jautėmės, kai buvome nubausti, bene visi prisimintume tą jausmą: koks jis buvo nemalonus, kaip sunku su tuo jausmu buvo išbūti – ir kaltė, ir gėda, ir nusivylimas, ir pyktis. Sumišę jausmai, ir bausmės nepadeda vaikams atpažinti tų jausmų, o priešingai – sukelia vaiko pyktį tėvų atžvilgiu. Tada vaikas tik agresyviai elgdamasis ar atsiribodamas nuo mūsų gali išgyventi ir būti šalia.

Nuo to, kad vaikas yra nubaustas, jis to įgūdžio, kurio stokoja, kad galėtų problemą išspręsti, neįgyja. Mes nesuteikiame priemonių, nepaaiškiname, kaip kitą kartą jis turėtų pasielgti, kad tas padarinys būtų kitoks. Bausdami atitoliname ryšį su vaiku: vaikas tampa priešiškas, jam kyla noras maištauti, priešintis, kaltinti tėvus ar dar kažkaip destruktyviai elgtis. O jeigu neturime ryšio, vadinasi, prarandame galią gerąja prasme valdyti vaikus – jie nebelaiko mūsų autoritetais. Kas tada įvyksta? Vaikui riekia prie kažko prisirišti ir tie vertikalūs ryšiai vaiko ir suaugusiojo yra reikalingi. Jeigu nėra ryšio su tėvais, vaikas prisiriša prie bendraamžių, jų nuomonė tampa jam labai svarbi.

Ir čia yra atsakymas, kodėl šiuolaikiniai vaikai taip jautriai reaguoja į patyčias. Todėl, kad ryšys su bendraamžiais yra stipresnis nei ryšys su tėvais. Jei jie turėtų tą ryšį – aptartų tam tikrus žodžius, tam tikras situacijas, suaugusieji galėtų patarti, kaip reaguoti ir kaip elgtis. Bet jeigu jie nepasitiki suaugusiaisiais, lieka vieni. O ką gali išmokti iš bendraamžių, kurie patys dar nieko nemoka, patys nežino, kaip valdyti situaciją?

To nunykusio vaikų ir tėvų vertikalaus bendravimo padarinius mes jau galime matyti – vaikai nebežino savo tapatybės su lytimi, su tuo, kas jis yra, nusidažo plaukus vieną dieną viena, kitą dieną kita spalva, tada prie spalvos derina elgesį. Lyg ir gerai – šitaip išreiškia save. Bet blogumas tas, kad žmogus nebežino, kas jis yra.

Ne bausti turime vaikus, o siekti juos suprasti. Tėvai kiekvieną dieną turi skirti laiko paprastam pašnekesiui su vaiku – ne nurodinėjimui, ne grasinimui, ne moralizavimui, o tikram, giluminiam pašnekesiui, siekiant pažinti, suprasti, kaip tas vaikas jaučiasi būdamas šalia mūsų, kai mes pakeliame balsą, kai iš jo reikalaujame kažką padaryti. Tai yra labai svarbu.

Tėvai praranda vidinį stuburą ir pasitikėjimą savimi bei nesugeba pareikalauti iš vaiko elgtis pagarbiai su savimi pačiu ir šalia esančiais. Tai, kas natūraliai turėtų būti vaikų pareiga – susidėti savo daiktus, susitvarkyti drabužius, pavalgius lėkštę išsiplauti, vaikai dažnai priima kaip tėvų reikalavimą. Ir tėvai tarsi suriša sau rankas, nes nesugeba padėti vaikams išsiugdyti tų įgūdžių, kurių jiems reikės gyvenime. Kažkur dingo tėvų galia padėti vaikui išmokti tai, kas yra būtina, kad jis galėtų išgyventi ir sugyventi su kitais. Vaikai stokoja gerųjų suaugusiųjų sugyvenimo vienų su kitais pavyzdžių. Tėvai jaučiasi bejėgiai, tarsi vaikams atiduoda vadžias, o vaikai yra per maži, jie neturi tiek patirties, kad galėtų savarankiškai tinkamai elgtis skirtingose gyvenimiškose situacijose.

Šiandieniniai tėvai augo kitoje aplinkoje, daugelis jų patyrė bausmes, o dabar staiga viskas apsivertė. Ir matau, kad daugelis tėvų draudimą bausti į kasdienes vaikų auklėjimo situacijas perkėlė atvirkščiai – kad vaikams reikia viską leisti. Žinoma, kad vaiko mušti negalima. Bet tai nereiškia, kad jam reikia viską leisti. Viską vaikui leisdami tėvai daro kriminalinį nusikaltimą vaiko atžvilgiu, nes gyvenime taip nėra. Nenueisime į darbą – bus tokio elgesio padariniai. Vaikai, sulaukę trejų metų, turi suprasti, kad yra taisyklės ir susitarimai, kurių turime laikytis.

– Tėvai, praradę galimybę bausti, nežino kitos priemonės, kaip vaiką išmokyti vykdyti savo pareigas?

– Nieko nepadarysi, jei neturėsi ryšio su vaiku. Tad reikia sugrįžti prie šaknų – kurti ryšį su vaiku, būti savimi, kalbėtis ir vaikams padėti save pažinti. O metodai yra, ir jie turi būti taikomi. Pagal vaiko amžių tėvai turi teisingai reaguoti į netinkamą vaiko elgesį.

Vaikas turi pats pasirinkti elgtis tinkamai. O vaikas pats pasirinks elgtis tinkamai, jeigu iš anksto žinos, koks dėl vienokio ar kitokio jo elgesio laukia padarinys – natūralus ar iš anksto sutartas. Tarp bausmės ir sutarto padarinio yra skirtumas. Bausmė įvyksta tada, kai vaikas pasielgė netinkamai ir mes sureagavome spontaniškai. Viskas – įvyko veiksmas, vaikas nebegali jo pakoreguoti, pasielgti kitaip.

Tačiau jeigu su vaiku iš anksto aptarta, kad, kažko nepadarius ar kažką padarius, lauks kažkoks padarinys, vaikas pats priima sprendimus, kaip jam elgtis, ir ugdosi atsakomybę. Tarkime, žinojo, kad reikia prisijungti prie nuotolinio mokymo pamokos, bet neprisijungė – kaip buvo iš anksto aptarta, todėl praranda galimybę kažkur išeiti, žiūrėti televizorių ar žaisti kompiuteriu. Arba, tarkime, vaikui reikia išsiugdyti įgūdį atsikelti laiku, kad nepramiegotų pamokų. Tėvai turi žinoti, kad jis laiku neatsikelia, kad jam šio įgūdžio trūksta, tačiau vien kalbėjimas čia nepadės – reikalingi susitarimai. Tėvai vaiko norus turi paversti veiklos motyvais: tavo pasirinkimas – atsikeli laiku arba į kiną šiandien neisi. Bet aš pasitikiu tavimi ir tikiu, kad tu atsikelsi laiku, prisijungsi prie pamokų ir atliksi tai, ką reikia, nes aš labai noriu, kad tu nueitum į tą filmą. Štai čia yra ir pasitikėjimas, ir parodymas vaikui, kad nuo tavęs paties viskas priklauso.

Atrodytų, paprasti dalykai, tačiau tėvai tiek daug daro klaidų. Ta vidinė intuicija pradingusi, nebežino, kaip elgtis, tada iš mokyklos reikalauja, o mokytojai irgi bejėgiai, tad galiausiai vaikai paliekami saviugdai. O ką jie vieni? Be suaugusiųjų pagalbos daugelis jų nepajėgūs išsiugdyti savidisciplinos ir mokymosi mokytis įgūdžių, kas yra reikalinga tiek kasdieniam savarankiškam gyvenimui, tiek išgyvenant užpuolus COVID-19 viruso pandemijai ar užklupus kitokiems kataklizmams.

– Pandemija gąsdina suaugusiuosius, vaikus – juo labiau. Kuo mes jiems galime padėti?

– Labiausiai padėsime vaikams padėdami sau. Tėvai vaikui yra visas pasaulis, jis juos stebi. Jei suaugęs žmogus yra ramus, žino, kaip elgtis, šalia tokio suaugusiojo ir vaikui ramu. Tad reikia stebėti, kaip mes patys susitvarkome su savo emocijomis, jausmais, ką kalbame, ką transliuojame į išorę. Analizuokime – ar vaikas šalia mūsų jaučiasi ramus, ar tik sukeliame jam dar daugiau streso, ir tada koreguokime savo elgesį.

Kas yra pozityvi tėvystė?

S.Burvytė yra pozityvios tėvystės šalininkė ir propaguotoja. Deja, pozityvi tėvystė dažnai suvokiama klaidingai: neva vaikas visada turi būti laimingas, visada jį reikia tik girti, visus įgeidžius ar norus tenkinti. Anot specialistės, pozityvios tėvystės nereikia painioti su tėvystės problemų ignoravimu ar sunkumų nuvertinimu.

Interneto nuotr.

Pozityvi tėvystė – tai yra gera tėvystė. O gera tėvystė yra tokia, kai tėvai pasitiki savimi, kai turi tvirtą stuburą, kai žino ir gali pagrįsti, kodėl jie vienoje ar kitoje situacijoje būtent taip elgiasi su vaiku. Gera tėvystė, kai tėvai mato tolimesnį tikslą, kokį žmogų jie nori užauginti, ir taiko tuos metodus, kurie pagrįsti pagarba, pasitikėjimu. Ir svarbiausia – kai tėvai kuria tarpusavio ryšį ir stengiasi suprasti vaiką, jį pažinti, padėti jam išsiugdyti visapusiškus, harmoningus charakterio bruožus, siekia, kad vaikas būtų tiek fiziškai stiprus, tiek emociškai stiprus, gebėtų atpažinti ir valdyti savo emocijas, sugyventi su kitais. Ir, žinoma, labai svarbus proto lankstumas, kūrybiškas mąstymas, o tai atsiranda per patyrimą, per įvairias problemines situacijas, kai vaikas mokosi jas suvaldyti. Pozityvi tėvystė paremta pozityviu protu, kuris yra vidinės stiprybės pagrindas. Jis tampa vaiko ir suaugusiojo vidiniu vedliu, padedančiu priimti gyvenimo iššūkius, saugiai jaustis ir neprarasti entuziazmo.

"Tad pozityvi tėvystė – tai ta, kuri padeda augti savarankiškam, kūrybingam, savimi pasitikinčiam žmogui, – sako S.Burvytė. – Tai svarbu kasdieniame vaikų gyvenime, o stresinėse situacijose – ypač."

Primena spektaklį

Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys įsitikinęs, kad nuovargis atsiranda, nes žmonės tarsi vaidina spektaklį, jog gyvenime niekas nepasikeitė, tik tiek, kad daugiau laiko praleidžia namuose, tačiau situacija yra visiškai priešinga.

"Mes imituojame, kad realiame gyvenime niekas nesustojo. Tai melas, kuris ilgainiui ima varginti. Juk socialinis gyvenimas nėra vien tik fizinis išėjimas iš namų, tai yra tam tikras emocijų pasidalijimas. Per dieną su kiekvienu sutiktu žmogumi pasidalijame vis kita emocija, o kai to nebelieka, viską parsinešame namo ir emocijomis dalijamės tik su šeimos nariais, kuriems jų tenka daugiau nei bet kada anksčiau", – sako L.Slušnys, kuris savo įžvalgomis apie tai, kaip COVID-19 pandemija veikia visuomenės nuotaikas, dalijosi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) konferencijoje "Akistata su COVID-19: ar tapome stipresni?"

Ir dirgiklis, ir džiaugsmas

Viena iš didžiausių problemų, anot psichiatro, kad paaugliams per karantiną nuolatinis tėvų buvimas šalia tapo didžiuliu dirgikliu.

"Tai natūralu. Jie nebegalėjo išeiti susitikti su draugais ir pasidalyti savo nepasitenkinimu tėvais, tad šis nuolat augo. Tėvams to atvirai paaugliai taip pat jautėsi negalintys papasakoti, nes jie nesuprasiantys. Šią priešpriešą tarp vaikų ir tėvų karantinas tik išryškino. Netgi tėvų teiravimasis, kaip jaučiasi jų vaikas, pradėjo erzinti paauglius, nes jie tai laikė nekantrumo išraiška", – teigia L.Slušnys.

Kita vertus, jis tikina savo praktikoje sutikęs ir labai gražių bendravimo pavyzdžių, kai karantinas santykius tik pagerino.

"Vienas pradinukas labai atvirai pasakė, kad džiaugiasi karantinu, nes prieš tai tėtis visada dirbdavo, o dabar jis namuose su mama. Vaikui labai smagu, nes per karantiną tėtis jam skyrė daug dėmesio, žaidė su juo. Vaikui tokie santykiai – dovana", – pavyzdžiu dalijasi psichiatras.

Psichiatras Linas Slušnys/Asmeninio archyvo nuotr.

L.Slušnio teigimu, visos santykių problemos – ne tik tėvų ir vaikų – visada remiasi į gebėjimą klausytis ir išgirsti, o kartais išbūti tyloje. Vis daugiau laiko leidžiant namie jis pataria išmokti stebėti tiek save, tiek savo artimąjį, ir kartais būnant tyloje pajausti, ko reikia aplinkui esantiems žmonėms ir būtent tai jiems pasiūlyti.

"Karantino metu išryškėjo problema, kad vaikai nemoka įvardyti, ko jiems reikia, o dėl šios priežasties jie ima nervintis, atsiranda konfliktai. Paaiškėjo, kad geri santykiai yra įmanomi net ir sudėtingomis sąlygomis, jei tik mokame vienas kito klausytis ir gebame kalbėtis. Deja, daugybė suaugusiųjų to nemoka", – pabrėžia jis.

Žmogus, pasidalijęs savo jausmais ir išgirdęs tokį atsakymą, jausis kaip beisbolo lazda į galvą gavęs ir daugiau nebenorės išsipasakoti.

Išmokime dalytis emocijomis

L.Slušnys akcentuoja, kad, norint palaikyti gerus santykius, pirmiausia reikia išmokti dalytis savo emocijomis su kitais žmonėmis, taip pat gebėti priimti kitų emocijas.

"Jei aš jaučiu tam tikrą emociją, turiu pasakyti tai, o jei pasidaliju savo jausmais, kitas žmogus turi tai išgirsti. Nesvarbu, ką jaučiame, turime nenumoti ranka į savo pojūčius. Taip pat be galo svarbu išmokti vieną dalyką – jei žmogus kažkaip jaučiasi, mes tą emociją turime išmokti priimti. Jei kitas šeimos narys šiandien yra liūdnas arba pavargęs, jam nederėtų atkirsti tokiomis sparnuotomis frazėmis, kaip "ar čia buvo dėl ko pavargti, juk niekur nėjai, ar yra čia ko liūdėti". Žmogus, pasidalijęs savo jausmais ir išgirdęs tokį atsakymą, jausis kaip beisbolo lazda į galvą gavęs ir daugiau nebenorės išsipasakoti", – aiškina jis.

Psichiatras rekomenduoja šeimoje padėti vienas kitam atrasti džiaugsmą, pastebėti kito pervargimo simptomus ir į tai reaguoti nuoširdžiai bei supratingai. Pasak jo, kad tai įvyktų, kai kuriems tėvams reikėtų sugrįžti į šiuolaikinės mokyklos suolą.

"Tėvams reikėtų įgyti socialinių ir emocinių kompetencijų – pasimokyti to, ko šiandien mokosi jų vaikai pirmose–aštuntose klasėse. Tai ilgas procesas, todėl karantinas ir laiko leidimas namie yra naudingi tuo, kad žmonės gauna progą stebėti ir pagaliau išmokti tiek su savo vaikais, tiek ir kitais žmonėmis bendrauti kitaip – išvysti juos visai kitoje šviesoje, pajusti, koks santykis juos sieja", – pastebi L.Slušnys.

Jis priduria, kad nors gyventojai ir baiminasi antrojo karantino bei bando jam nusiteikti, tokiose situacijose niekas negali iš anksto būti pasiruošęs, todėl tėra viena išeitis – priimti tai kaip faktą, kad privalome būti karantine, nes tokiu būdu saugome save ir kitus.

"Kiekvienas žmogus, sąžiningai laikydamasis karantino, saviizoliacijos taisyklių ar elementarių saugumo reikalavimų, turėtų sau užsidėti aureolę. Juk būdami karantine ar paprasčiausiai sėdėdami namuose ir vengdami kontaktų saugome tuos, kuriems gali prireikti rimtos medicininės pagalbos, vietos ligoninėje. Nepamirškime, kad karantinas skirtas ne tam, kad kažką įkalintume, apribotume žmonių galimybes ar net teises į judėjimą, bet tam, jog nesprogtų sveikatos sistema", – gyventojų nuogąstavimus dėl antrojo karantino komentuoja L.Slušnys.

Dažnai tokių šeimų namuose nėra disciplinos, bendrų – galiojančių tėvams ir vaikams – taisyklių. Šiuolaikiniai paaugliai nesugeba planuoti savo laiko, nes popamokinius būrelius nuo mažumės jiems parenka tėvai. Tokie vaikai dėl savo jautrumo patiria nemažą socialinį nerimą, kurį sustiprina vėl artėjantis nuotolinio mokymosi baubas.

– Ar tikrai manote, kad nuotolinis mokymas mūsų mokiniams suteikia  dar daugiau socialinio nerimo, kurio šiuolaikiniams vaikams – ir taip į valias?

– Manau, taip. Dažnai tėveliai kreipiasi į mus, psichologus, sakydami, kad jų vaikams trūksta motyvacijos eiti į mokyklą – jie nenori lankyti pamokų, nenori rinktis jokio būrelio ir pan. Pastebėjau, kad nuo kovo, kai prasidėjo karantinas, atsirado nuotolinis mokymas, socialinis nerimas tik dar labiau išryškėjo. Tie vaikai, kurie buvo jautresni – jautriau reagavo į kalbėjimą viešai, draugų ar mokytojų pastabas ar tiesiog į buvimą tarp žmonių – su nerimu ėmė laukti rugsėjo. Karantininis laikotarpis sustiprino jų baimes, todėl, prieš prasidedant mokslo metams, pas mane lankėsi nemažai tokių paauglių, kurie bijojo eiti į mokyklą. Kadangi jie atostogavo, vėl atsirado baimė jungtis prie kolektyvo ar prie tų nuotolinių pamokų su kameromis. O įdomiausia, kad tėvai galvojo, jog jų vaikai tingi, apsimetinėja, neturi motyvacijos.

– Ar į jus dėl minėtų problemų dažniau kreipiasi vien tėvai, ar vis dėlto atsiveda ir paauglį vaiką?

– Na, kadangi tėvai nori, kad psichologai pakeistų jų vaiką, tai dažniausiai jie ateina kartu su vaiku. Bet kita dalis mūsų interesantų yra patys vaikai, sakantys tėvams: viskas, aš nebesusitvarkau pats su savimi, einame ieškoti pagalbos, vesk mane pas psichologą.

– Tai kokią gi pagalbą siūlote, kai tenka spręsti gan dažną vyresnio mokyklinio amžiaus vaikų problemą – o man jau nieko nesinori?

– Iš pradžių bandome aiškintis priežastis, kodėl nebesinori. Žiūriu, ar nėra depresijos užuomazgų, nes tėvai dažnai pražiūri šituos reikalus. Skatiname jų fizinį aktyvumą, nes įrodyta, kad, esant socialiniam nerimui, jis puikiai padeda. Sutariame su vaiku, kad turi susiimti ir pažiūrėti savo baimėms į akis. Kad ir kaip baisu būtų – jis privalo eiti į mokyklą, lankyti pamokas. Tėvus skaitiname, kai vaikas praleidžia pamokas ne dėl ligos, nerašyti atleidimo raštelių. Mokome juos leisti vaikams pajausti atsakomybę patiems – kitaip sakant, jei prisidirbai, nenuėjai į pamokas be pateisinamos priežasties, turi už tai pats atsakyti. Negali bėgti nuo problemos – turi mokytis ją išspręsti pats.

– Ar, jūsų nuomone, šiuolaikiniai vaikai yra laimingi? Keistas paradoksas: rodos, XXI a. gyvenimas gerėja, o psichologinių problemų tarp jaunų žmonių daugėja...

– Deja, vaikai iš tiesų nėra laimingi. Visų pirma, dėl to, kad jie yra palepinti tėvų. Net nežinau, kokį čia tikslesnį apibūdinimą parinkti – galbūt tiktų – užgloboti tėvų. Šiuolaikiniai tėvai nesudaro savo vaikams sąlygų patirti vienokių ar kitokių sunkumų. Jie bijo ir saugo vaikus, kad tik šie nepatirtų kokios nesėkmės, nusivylimo, liūdesio. O paauglystėje, kai ateina tos pačios pirmos neigiamos patirtys, vaikai natūraliai nežino būdų, kaip su jomis susidoroti. Tada jiems būna be proto sunku. Išvada čia peršasi viena: jau nuo pradinių klasių tėvai turi leisti savo vaikams patirti sunkumų ir iššūkių – vaikai mokės su jais tvarkytis, todėl subręs ir užsigrūdins psichologiškai.

Gintarė Jurkevičienė.

– Dienotvarkė, režimas, maistas – ar tai svarbūs veiksniai jauno žmogaus psichikos sveikatai?

– Nemiegojęs ir nevalgęs žmogus negali normaliai būti pamokose. Todėl tėvams patariu susitarti su tuo jaunuoliu ar jaunuole, kad jo (jos) telefonas, planšetė, kompiuteris nemiegotų tame pačiame kambaryje. Nesvarbu, kiek jam (jai) metų būtų. Nes naktinis žaidimas su telefonu, susirašinėjimas su draugais prie nieko gero nepriveda. Tuomet natūralu, kad per pirmas pamokas vaikas tarsi miega, neturi jėgų.

Net nežinau, kokį čia tikslesnį apibūdinimą parinkti, galbūt tiktų – užgloboti tėvų. Šiuolaikiniai tėvai nesudaro savo vaikams sąlygų patirti vienokių ar kitokių sunkumų.

– Bet jei atimsime iš vaiko telefoną, ar nepažeisime jo asmeninių laisvių ir neįžeisime jo savigarbos?

– Na, jei jau taip sakote, visuomet galima pasirinkti kompromisą. Galima sutarti, kad telefonu naudosimės tik iki tam tikros valandos, o paskui nunešime jį įkrauti – beje, visa šeima – į virtuvę. Sveika įvesti tam tikras šeimos taisykles, kurių sąžiningai turi laikytis ne tik vaikas, bet ir visi šeimos nariai – tėvai, broliai, sesės. Be to, taisyklės galioja nepriklausomai nuo to, už kieno pinigus – vaiko ar tėvų – buvo pirktas telefonas, net jei jis buvo kažkieno vaikui dovanotas gimtadienio proga.

– Kokių dar gerų šeimos taisyklių galėtumėte rekomenduoti tėvams ir jų vaikams?

– Na, kalbant apie tuos pačius telefonus, skirkite dieną ar pusdienį per savaitę, kai visa šeima jais nesinaudoja, o leidžia laiką kartu bendraudama. Galima sutarti, kad per pietus ir vakarienę šeima taip pat jais nesinaudoja, o mėgaujasi maistu, aptaria dienos įvykius, kalbasi apie kitos dienos planus.

– Šiuolaikiniai vaikai apkrauti įvairiausia popamokine veikla. O kiekgi jaunam organizmui iš tiesų reikia poilsio po mokyklos?

– Labai individualiai. Bet turiu pabrėžti, kad tas poilsis nėra būreliai. Vaikas, nors ir paauglys, dar nėra suaugęs žmogus, todėl jis negali bėgti per gyvenimą tokiu pačiu tempu kaip jo tėtis ar mama. Vaikui, paaugliui reikia palikti laisvo laiko tiesiog nieko neveikti – paspoksoti pro langą, pasvajoti. Bent jau valandą per dieną.

– Pažįstu daug paauglių, kurie pradeda lankyti vieną būrelį, o paskui meta. Tuomet griebiasi kitos veiklos ir vėl ją palieka. Tarsi už nieko neužsikabina, nieko nebaigia lankyti iki galo. O paklausti, kodėl taip daro, teigia, kad ieško savo kelio. Sakykite, ar tai gerai? Ar toks požiūris neveikia jauno žmogaus charakterio neigiama linkme?

– Nė nežinau, ar čia tikrai problema, ar tiktai tėvų išsigalvojimas čia matyti problemą. Vaikystė ir paauglystė būtent ir yra skirta tam, kad išbandytum kuo daugiau dalykų ir atrastum save. Jei to nepadarai savo laiku, vėliau gali būti vėlu. Galbūt tokiam nieko neišbandžiusiam žmogui sunkiau atrasti savo vietą po saule.

Žmonės yra dvejopi – narai ir žvalgai. Narai, tarkim, žino jau nuo penkerių metų, kad nori būti gydytojai, teisininkai, mokytojai arba šokėjai. Tuomet jie visą savo gyvenimą kryptingai eina pasirinktu keliu – nerdami į profesinius vandenis vis gilyn ir gilyn. Bet yra ir žmonės žvalgai, kurie nori viską išbandyti, išragauti gyvenimą po truputį. Ir jei mes, tėvai, mėginsime tokį jauną žmogų kažkaip transformuoti, įstatyti jį į vienas vėžes, tai, patikėkit, nieko gero iš to nebus.

– Ar mokslais, būreliais apsikrovęs vaikas privalo turėti pareigų namuose: juk tėvams dažnai labai norisi jo pagailėti...

– Privalo. Vienareikšmiškai. Nes pradiniame mokykliniame amžiuje pagrindinis vaiko lavinimas ir yra būtent per pareigas, o ne per mokomuosius dalykus ar būrelius. Vaikas turi išmokti pasirūpinti savo aplinka, savo drabužiais, savo gyvūnais ir kt. Su vyresniais vaikais vėlgi turėtų galioti šeimos tarpusavio susitarimo principas. Jei jau esame šeima, t.y. viena komanda, tai turime skirti dieną ar pusdienį bendrai namų ruošai, tvarkymuisi. Arba tą ruošą kiekvienas gali atlikti jam tinkamu metu, nors, pastebėsiu, kad bendras darbas užkrečia. Visiems drauge tvarkytis tampa lengviau. Jei vaikas protestuoja ir nori sėdėti apsikuitęs savo kambaryje – tegul. Tai jo teritorija – tegul tvarkosi ar nesitvarko joje, kaip pats nori. Tačiau bendroms namų erdvėms privalo galioti bendros namų taisyklės. Be išimčių.

– Ar šiuolaikiniai moksleiviai moka planuoti laiką? Kodėl viskas nusitempia taip vėlai į naktį?

– Deja, nemoka. Nes ilgą laiką tėvai už juos viską planavo, darė, užpildydavo jų dienotvarkę būreliais, korepetitoriais. Vaikai taip įprato ir tiesiog neturėjo galimybės išmokti patys susidaryti savo dienotvarkės, planuoti dienos.

– Kaip patartumėte vyresnio mokyklinio amžiaus vaiką kontroliuoti neįžeidžiant jo asmenybės laisvės?

– Vėlgi – tik bendro draugiško susitarimo principu. Jei buvo sutarta, kad iš draugų jis grįš 21 val., o sutartą valandą telefonas išjungtas ir vaiko nėra namuose, – ką gi… Gali būti taikomos tam tikros sankcijos. Juk tėvai išleido, pasitikėjo, o vaikas neišpildė susitarimo sąlygų. Vadinasi, kitą sykį grįžti reikės anksčiau. Jokiu būdu nesakau, kad tėvai turėtų kažkaip kategoriškai su vaiku kalbėtis ir imtis labai griežtų kraštutinių priemonių, tarkim, savaitinio namų arešto. Ne… Tiesiog turite susėsti ir draugiškai išsiaiškinti, kad šiuose namuose galioja tam tikros taisyklės. O kol tau nėra aštuoniolikos ir esi šių namų gyventojas – turi taisyklių laikytis. Nes tėvai yra už tave, nepilnametį, yra atsakingi.

– Prasidėjus mokslams, vis dažniau išgirstame per televizorių valdžios nuogąstavimų, kad galbūt vėl teks atnaujinti nuotolinį mokymąsi. Kaip į tai reaguoja tėveliai?

– Dauguma tėvelių dar gyvena tebejausdami tos pirmosios koronaviruso bangos baimę, kai pirmąsyk buvo išbandytas nuotolinis mokymasis. Dauguma labai nenorėtų to pakartoti. Bet, kaip jiems sakau, yra ir geroji šio blogo reikalo pusė. Jūs jau sykį tai išbandėte, todėl antrą kartą bus lengviau. Kita vertus, sakau jiems, jūs turėjote pasimokyti iš to, kas buvo, t.y. kas veikė, o kas ne. Todėl antrą sykį, padarius kažkokias išvadas, tikrai bus lengviau įveikti šitą baubą.

– Ar savo darbe susiduriate su paauglių depresija?

– Sunkieji depresijos atvejai – tai jau ne mano kompetencija. Mano darbe, tiesa, pasitaiko lengvesnių depresijos atvejų, kurie kyla dažniausiai iš per didelio jauno žmogaus perfekcionizmo – kai jis nori visur viską tobulai gerai atlikti, suspėti ir nieko nenuvilti.

Faktas, kad daugumą dalykų mes perimame iš savo šeimų. Jeigu mama yra perfekcionistė, visur siekianti tobulumo, tai tas pats bus įgimta ir vaikui. Jei šeimoje labai aukšti visa ko standartai – ilgainiui tai tampa vaiko kasdienybe ir kitaip gyventi jis nebegali. Deja, perdėtą perfekcionizmą traktuočiau labiau kaip jaunos asmenybės trūkumą nei pranašumą: juk vaikui tenka išmokti būti tobulam netobulame pasaulyje.

Pirmosios nelaimingos meilės taip pat daro įtaką šią sveikatos būsenai. Taip pat nerimas – ką apie mane pagalvos, ką pasakys, o jei apsikvailinsiu tarp draugų ir t.t. Jei vaikas nuolat patiria nerimą, tai labai nuvargina jo nervų sistemą ir galų gale atveda į depresiją.

– Būsimieji abiturientai nerimo jaučia dar daugiau, nes, sutikite, ne vienas iš jų dar nežino, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, kur stoti baigus mokyklą.

– Iš tiesų į psichologus kreipiasi labai daug būsimų abiturientų. Patarčiau jiems galvoti ne apie tai, kas naudinga ir pelninga, bet apie tai, ką vis dėlto nori gyvenime veikti, kur tikrai gerai jaučiasi, kur džiaugiasi jo širdis.

Patariu jaunam žmogui nepriimti spaudimo iš išorės. Jei jaučiate, kad reikia papildomų metų apsispręsti, tai ir padarykite. Bet tai darydami jokiu būdu negalite nieko neveikti ir sėdėti tėvams ant sprando. Jei jau nusprendėte palaukti ir pasidairyti po pasaulį, tie metai turi būti skirti keliauti, savanoriauti, išbandyti kažkokius darbus. Aišku, jei nori, tėvai gali jus išlaikyti, bet tikrai neprivalo.

Žodžiu, vieno teisingo atsakymo į šį klausimą nėra. Kažkas gal įstos, pasimokys, supras, kad kelias ne jo, ir bandys ieškoti savo sielai artimesnių studijų. O kitas gal metus pasiblaškys po pasaulį, suras sau mėgstamą veiklą ir tuomet bandys studijuoti. Leiskime jaunam žmogui pačiam pajausti, atrasti ir nuspręsti, ko jis nori. Bet kuriuo atveju tėvai aštuoniolikmetį jau turi paleisti iš savo globos.

– Lengva pasakyti – paleisti, kai rūpinaisi juo visus aštuoniolika metų…

– Na, viena iš išeičių – turėti daugiau vaikų (juokiasi). O jei rimtai, tėvai privalo turėti savo gyvenimus. Suvokti, kad padarė, ką galėjo, o dabar vaikas jau turi pats kurti savo ateitį. Žinoma, paprašyti tėvai gali duoti patarimų, bet kištis į jauno žmogaus gyvenimą, kai tavęs niekas neprašo, nevalia. Aš visada tėvams sakau, kad žiūrėtų į šitą problemą teigiamai. Juk smagu – pagaliau atėjo laikas, kai gali daugiau dėmesio skirti sau, savo hobiams, kelionėms ir pan.

Šimtukininkių pamąstymai apie psichologės komentarus

Gabija Asipauskaitė, LSMU gimnazijos abiturientė, šimtukus gavo iš anglų, lietuvių kalbos, biologijos egzaminų. Iki šimtuko iš matematikos brandos egzamino pritrūko vos 2 balų.

Gabija Asipauskaitė. 

Nuo vaikystės Gabiją lydėjo daug ženklų, skatinančių rinktis medikės kelią. Jos šeimoje nemažai medikų. Mergina išbandė save savanoriaudama Kauno greitojoje medicinos pagalboje. "Kažkodėl visą laiką tuos ženklus neigiau ir sakiau tėvams, kad tikrai netęsiu medikų tradicijos, bet ilgainiui nustojau priešintis: turbūt atėjo suvokimas, kad ir aš sutverta medicinai", – sako Gabija, įstojusi į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir po studijų save reginti anesteziologijos-reanimatologijos srityje.

Dabartinė pirmakursė mano, kad šiuolaikinis jaunimas nesijaučia laimingas dėl to, jog nemoka deramai įvertinti turimų dalykų. Jauni žmonės nemoka gyventi čia ir dabar, jų mintys sukoncentruotos į ateitį – ko siekti, ką padaryti.

"Nemanau, kad mūsų karta nesavarankiška. Mano aplinkoje vaikai buvo mokomi patys priimti svarbius sprendimus. Bet pažvelgus plačiau matyti ir tokių, kuriems reikia tik pirštą pridėti prie galutinio rezultato, bet kažkodėl jie to nedaro, o paskui skundžiasi", – pasakoja šimtukininkė.

Gabija sako niekada nesusimąsčiusi, kodėl dabartiniai jauni žmonės labiau gyvena naktimis nei dienomis. Mokslo metais ji kontroliuodavo save, kad miegoti eitų laiku – tarp 22–23 val. Nebent tekdavo, anot jos, ko neišmokai – prilaižyti: pasiruošti kontroliniams, egzaminams.

Kita problema, kurią mato Gabija tarp savo bendraamžių, – nesugebėjimas planuoti laiko. Ji sutinka su savo klasioko Augustino, gavusio net penkis šimtukus už valstybinius brandos egzaminus, nuomone, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai.

Net dešimt metų Gabija sportavo, užsiėmė krepšiniu, tad teko išmokti derinti mokslus su sportu. Mergina turi ne vieną draugą, kuris lankė vieną ar kitą būrelį, muzikos mokyklą tik dėl to, kad to norėjo tėvai. Deja, tie draugai nesijautė už tai dėkingi ar laimingi. Gabijos nuomone, jei muzikos mokykla yra kančia – kam kentėti, bet... tokios užklasinės veiklos puikiai praturtina jauno žmogaus akiratį. Su tokiu žmogumi, kurio interesų ratas platesnis, bendrauti kur kas įdomiau.

Gabijos šeimoje kažkokių ypatingų taisyklių nėra: viskas grindžiama tarpusavio pasitikėjimo principu. Mergina stengiasi visada informuoti tėvus, kur ji, su kuo, ką veikia, kada grįš. "Manau, kai yra informacijos sklaida – tuomet taisyklių nereikia", – juokiasi mergina.

Ji nesutinka, kad jauni žmonės neturi jokių pareigų namuose. "Kadangi esu vienturtė, tai tikrai nei broliai, nei sesės už mane kambarių nesutvarko, žolės kieme nenupjauna, indų neišplauna", – tikina Gabija.

Evelina Šveikauskaitė, Kauno Jono Jablonskio gimnazijos abiturientė, pati nustebo, kai jos lietuvių kalbos ir anglų kalbos žinios brandos egzaminuose buvo įvertintos šimtukais.

Evelina Šveikauskaitė.

Paklausta, ar nuo pradinių klasių jau žinojo, ką veiks gyvenime, Evelina purto galvą. Visus mokyklinius metus paskyrusi muzikai ir mokslams, ji dvyliktoje klasėje suabejojo, ar muzika galės būti tokia stabili profesija kaip, tarkim, medicina ar teisė.

Atėjus apsisprendimo metui, abiturientė pasirinko kūrybos komunikacijos studijas Vilniaus universitete. "Net jei ir pasirodytų, kad ši specialybė – ne mano rogės, per daug neišgyvenčiau, – sako ji. – Vis tiek studijuodama įgysiu man naudingų žinių."

Mergina atvirauja, kad yra išbandžiusi psichologo paslaugas, nes prieš lipant į sceną dainuoti ar prieš laikant egzaminus jai kildavo vadinamieji panikos priepuoliai. Evelina juokiasi, kad tie, kurie tikisi konkretaus recepto iš specialisto, turėtų nusivilti: "Man jo tikrai neišrašė. Tiesiog gyvenau toliau ir atsirinkau pati, kas padeda, o kas ne…"

Evelinai keista, kad baigę mokyklą kai kurie abiturientai savo socialinėse paskyrose, draugų grupėse dalijosi panašiomis žinutėmis: "Pagaliau baigėsi pragaras", "Tegyvuoja laisvė" ir pan. Pasak dabartinės pirmakursės, jai patiko mokytis, ji sutarė su mokytojais. "Galbūt ne visiems tiko ta dabartinė švietimo sistemos programa, pagal kurią mokėmės", – svarsto ji.

"Kai pirmąsyk sužinojome, kad teks išbandyti nuotolinį mokymą, gavome žinutę nuo psichologės. Ji teiravosi, kaip jaučiamės. Parašiau, kad jaučiuosi kaip kino filme…" – prisimena mergina karantino patirtį. Bet, anot jos, kai kurios pamokos, pavyzdžiui, istorija, nuotoliniu būdu vyko dar geriau nei mokykloje. O dėl matematikos, kur reikia gyvo mokytojos išaiškinimo, buvo problemų. Dauguma abiturientų tikėjo, kad egzaminų tokiomis sąlygomis išvis nebus, todėl nelabai dėl jų jaudinosi.

Evelina nesutinka, esą jų karta kažkokia išlepusi, be pareigų ir atsakomybės jausmo. Bet pritaria nuomonei, kad dabar mokytojai – nuskriaustoji kasta. Anksčiau jų nuomonė buvo gerbiama, o dabar, atvirkščiai, vaikai, jų tėvai bet kokias pedagogų pastabas priima kaip asmeninius įžeidimus. Jie neskiria, kad tai yra konstruktyvi kritika jų pačių labui, nemoka jos priimti.

Anot merginos, galbūt tėvai ir reguliuoja savo vaikams gyvenimus, bet dažniausiai vaikams tai išeina į gera. "Iki ketvirtos klasės aš buvau prieš muzikos mokyklą, į kurią mane užrašė tėvai. Bet ją baigusi esu jiems be galo dėkinga. Juk ne tik išmokau groti pianinu, bet ir gavau daugybę kitų gerų dalykų: išmokau planuoti laiką, prisiimti atsakomybę. Kai kurie mano draugai dabar, atvirkščiai, kaltina savo tėvus, kad nepastūmė ten, kur galėjo pastumti", – svarsto dabartinė pirmakursė.

Ar Evelinos šeimoje galioja kažkokios taisyklės? "Taip. Pagrindinė taisyklė – iki 22 val. turiu būti namuose. Pareigos, kol gyvenu pas tėvus? Hmm… Pas mus nėra taip, kad kažkas už kažką atsakingas. Kai manęs paprašo, tai ir padarau", – vardija Evelina ir reziumuoja, kad gyventi su tėvais kur kas paprasčiau. Vien jau dėl to, kad mama pagamina valgyti. Mergina juokauja, kad jeigu vyresnėse klasėse jai dar būtų reikėję pačiai gamintis maistą, turbūt būtų išvis nieko nevalgiusi.

Kodėl šiuolaikiniam jaunimui visi reikalai nusitempia į naktį, Evelina sakosi nė neįsivaizduojanti. Save ji irgi pristato kaip naktinę personą. "Ryte visai neturiu energijos ką nors daryti, mano smegenys efektyviausiai dirba naktį. Kai tylu, kai visi miega, mano mintyse gimsta kūrybinės idėjos, dainos, atsiranda noras mokytis, žiūrėti filmus", – sako Evelina, mokslo metais sau leisdavusi vakaroti iki vidurnakčio, o per atostogas – net iki trečios valandos nakties.

„Užaugini vaikus ir reikia mokėti juos paleisti“, – sako operos dainininkė I. Milkevičiūtė, užauginusi sūnų ir dukrą – garsią pasaulyje operos dainininkę A. Grigorian.

I. Milkevičiūtei pažįstamas jausmas, kai nori paskambinti vaikams, bet susilaiko, nes žino, kokie jie yra užimti. Šeimos nariai stengiasi susiburti per didžiąsias metų šventes.

„Svarbiausia pačiam būti užimtam, o aš veiklos turiu – dėstau studentams. Žinau, kad vaikai myli, stengiasi dėl manęs, didžiuojasi ir yra man, kaip mamai, dėkingi. Nereikia žodžių. Aš pati be jų su vaikais bendrauju kasdien – meldžiuosi už juos, dieną pradedu būtent nuo maldos už vaikus. O jei nori išgirsti savo vaiko balsą – pats paimk ir paskambink, pasikviesk pietų – pats imkis iniciatyvos“, – pasakoja I. Milkevičiūtė.

Pasak jos, tėvai neturi užkrauti vaikų savo rūpesčiais, nebent tai būtų liga ar nelaimė. Bet ir tai ji yra numačiusi jau dabar – susirado, kaip pati sako, gerus namus, kur senatvėje ja būtų tinkamai pasirūpinta, nes nenori, kad vaikams tektų vargti, nors šiuos toks mamos sprendimas kol kas dar trikdo.

„Nėra recepto, kaip dažnai bendrauti tėvams ir suaugusiems vaikams. Išvengti nepatogių situacijų padėtų susitarimas“, – įsitikinusi aktorė bei psichoterapeutė Daiva Rudokaitė.

„Tėvai yra pirma stotelė, kai tau reikia užuojautos ir paguodos, turint tai galvoje reikėtų pasistengti abiem pusėms, kad nepriimtume vieni kitų lyg duotybės“, – įsitikinęs Vilniaus miesto tarybos narys Arūnas Valinskas.

Apie visa tai – laidoje „Visi mes žmonės“ sekmadienį 17.30 val. per TV3.

"Taip" arba "Ne"

Ribų nustatymas ir jų laikymasis yra viena sudėtingiausių tėvų užduočių, sukelianti daug nemalonių akimirkų tėvų ir vaikų santykiuose. Tačiau, kai tėvai moka valdyti savo reakcijas, apmąstyti savo veiksmų pasekmes, įtampos tarp tėvų ir vaikų kyla mažiau.

Vienas iš tėvystės iššūkių yra tėvų reakcijos į atkaklius vaikų reikalavimus ir jų pykčio proveržius. Per konsultacijas ir tėvystės grupėse tėvai dažnai užduoda klausimų, kaip tinkamai reaguoti, kai vaikas užsispyręs kažko reikalauja – nuolat drausti ar, priešingai, su viskuo sutikti. Kai kurie tėvai sako, kad yra sunku atsispirti vaiko prašymams, tik todėl, kad jie myli savo vaiką ir nenori jo skaudinti savo draudimais. Jeigu į vaikų reikalavimus nuolat skubama atsakyti "taip", siekiant išvengti jų įniršio protrūkių, vadinasi, vaikai neskatinami valdyti savo norų ir emocinių reakcijų. Žinoma, yra daug lengviau sutikti su vaiko reikalavimais nei tvarkytis su jo pykčiu ar nusiminimu nepatenkinus reikalavimų. Pasakymas vaikui "ne" nereiškia, kad tėvai jo nemyli. Priešingai, tai reiškia, kad tėvai rūpinasi savo vaiku, nori, kad jis išmoktų palaukti, atidėti savo norus, kartu mokydamasis ne tik siekti gyvenime malonumų, bet ir derintis prie kitų, atlikti privalomas užduotis ir pan. Pavyzdžiui, pirmiausia paruošti pamokas, o po to pažaisti žaidimą telefone; parduotuvėje galima pirkti tik vieną daiktą, o ne visus norimus iš karto. Kai tik kyla noras automatiškai sutikti su vaiko reikalavimu, vadinasi, reikia sustoti ir pagalvoti, o kodėl aš tai leidžiu? Kaip atsitiko, kad vaikas turi daugiau galios nei aš?"

Atjausti vaiką jam suklydus

Vaikai, ypač ikimokyklinio amžiaus, ir paaugliai, iš smalsumo ir noro pažinti dažnai klysta ir pažeidžia ribas. Tačiau, susiklosčius tokioms  situacijoms, dažnai klysta ir suaugusieji, kai bara ar nubaudžia vaiką už jo klaidas. Tėvai neretai neįvertina, kad suklydę ar netinkamai pasielgę vaikai taip pat dėl to išgyvena. Todėl pyksta ir kritikuoja arba baudžia vaiką, pamiršdami, kad vaikai turi mokytis iš savo patirties ir klaidų. Norint, kad vaikai išliktų smalsūs ir atsparūs gyvenimo iššūkiams, svarbu palaikyti jų norą pažinti ir išbandyti, žinant, kad gali ir suklysti.

Pasakymas vaikui "ne" nereiškia, kad tėvai jo nemyli. Priešingai, tai reiškia, kad tėvai rūpinasi savo vaiku, nori, kad jis išmoktų palaukti, atidėti savo norus.

Kai vaikas pasielgia netinkamai, tėvai turėtų atsižvelgti į vaiko jausmus ir jį raminti – "suprantu, kad pyksti, tačiau turi nusiraminti, kad apgalvotum..." Toks tėvų elgesys nereiškia, kad jie nekreipia dėmesio į netinkamą vaiko elgesį. Jis reiškia, kad nors vaikas ir pasielgė netinkamai, tėvai jį myli ir atjaučia dėl jo klaidų kartu nuosekliai reikalaudami atitinkamai elgtis. Kai tėvai nuolat baudžia vaikus ar kritikuoja suklydus, pastebi tik jų trūkumus ar netinkamą elgesį, neįvertina pastangų ir jausmų dėl padarytos klaidos, vaikai dažniausiai tampa neryžtingi, praranda motyvaciją domėtis, pradeda vengti naujovių ar iššūkių, nes bijo suklysti. Nuolat kritikuojami vaikai dažniausiai jaučiasi "nesugebantys, negalintys, nemokantys", todėl jiems yra daug sunkiau atlaikyti gyvenimo iššūkius. Kritikuojami vaikai nenustoja mylėti tėvų – jie nustoja mylėti save. Vaikų elgesio ribos turėtų būti nustatomos ne kaip bausmė, o kaip tinkamo elgesio ugdymo priemonė.

Išlaikyti pagarbą

Auklėjant vaikus dažnai kyla tarpusavio konfliktų, kuriuose tiek vaikus, tiek tėvus užvaldo stiprūs ir nemalonūs jausmai. Tokiais atvejais abiem pusėms gali būti sunku elgtis apgalvotai ir pagarbiai.

Tėvams ypač sunku, kai vaikai, norėdami pasiekti savo tikslų ar suklydę, ginčijasi su jais ir mėgina įrodyti savo tiesą: "Aš – teisus. Tu (arba jis) – neteisus". Įprastai tėvai neišklauso vaikų nuomonės, nutraukia juos ir reikalauja nesiginčijant paklusti jų reikalavimams. Stengiantis neįsivelti į abiem pusės skaudžius ir daug energijos reikalaujančius konfliktus, naudingiau vaiko tiesiog paklausti: "Kuo, tavo manymu, skiriasi mūsų požiūriai?" Tokios tėvų reakcijos ne tik neįžeidžia vaiko, bet skatina jį patį susimąstyti apie savo poelgius. Kita vertus, tėvai yra elgesio pavyzdys vaikams. Jei iš savo vaikų sulaukiama įžeidžiančių ar nepagarbių reakcijų, verta susimąstyti, kur jie taip išmoko elgtis.

Keletas pavyzdžių, kaip keisti netinkamą kalbą: užuot sakius "tai yra kvaila", galima sakyti – "aš to nesuprantu"; vietoj "tu meluoji" – "aš turiu kitokių žinių"; kai vaikas neįvykdo tėvų prašymų ar pamiršta kažką padaryti, galima jo paklausti "padėk man suprasti, kaip pasirinkai daryti, kas tau svarbu, o ne tai, kas privaloma" ir nevadinti jo tinginiu. Kartais vaikai sako – tai neįmanoma. Tuomet galima paklausti, ko reikėtų, kad būtų įmanoma?

Atsakomybė už reakcijas

Neretai pokalbį su vaikais apie jų nesėkmes ar netinkamą elgesį tėvai pradeda klausimu "kodėl?" ("Kodėl negali pasidėti savo kuprinės į vietą?!") Deja, šis klausimas retai padeda susikalbėti su vaikais ir pasiekti norimų rezultatų. Vaikai dažniausiai nežino atsakymo arba tiesiog ginasi nuo kaltinimų. Labiau padėtų klausimas "Kodėl aš tokiu būdu reaguoju į vaiko elgesį?" O ypač supykus dėl vaikų elgesio. Savo reakcijų supratimas skatina žmones imtis atsakomybės už savo elgesį. Daugelis tėvų pamini, kad išmokus suvaldyti savo reakcijas, jiems pavyko išvengti skaudžių klaidų. Pavyzdžiui, užuot aprėkus vaiką, valdant savo pyktį ir ramiai išsakant reikalavimus, pagerėjo ne tik vaikų elgesys, bet ir santykiai su jais tapo šiltesni. Kita vis dar dažnai pasitaikanti tėvų klaida yra vaikų kaltinimas dėl savo reagavimo būdo – "per tave taip susinervinau; kodėl man visą laiką gadini nuotaiką? kodėl aš per tave turiu nuolat jaudintis?" ar pan. Visi žmonės turi savitą reagavimo būdą į kitų elgesį ir gali rinktis, kaip reaguoti.

"Kai supratau, kad mano pyktį ir nusivylimą iš tiesų kelia ne vaiko elgesys, bet mano nepateisinti lūkesčiai jam ir nustojau kaltinti vaiką, man labai palengvėjo. Nes kartu atėjo supratimas, kad pats esu atsakingas už savo emocijų valdymą ar nesuvaldymą... Šis atradimas pakeitė ne tik santykius su vaiku, bet ir iš esmės mano santykius su kitais žmonėmis. Aš pradėjau sąmoningai valdyti savo reakcijas. Reikėjo daug pastangų ir specialistų pagalbos. Kai apgalvotai ėmiau nustatyti pasekmes ir ribas savo vaikui dėl jo netinkamo elgesio, jis tiesiog pradėjo mažiau ginčytis ir klausyti." Šis pasakojimas parodo, kaip vaikams svarbu, kad tėvai ramiai ir aiškiai, nepasiduodami emocijoms, išsakytų, ko tikisi iš vaiko.

Tėvystė yra vienas iš maloniausių ir kartu sunkiausių iššūkių suaugusio žmogaus gyvenime. Ir neįmanoma jai pasirengti tik teoriškai. Kartais kasdienis gyvenimas patvirtina, o kartais paneigia kai kurias išmoktas teorijas. Vienas didžiausių tėvystės malonumų yra galimybė nuolat mokytis ir augti kartu su savo vaikais. Ir kiekvienas vaikas tėvams suteikia vis naujų galimybių mokytis.

„Tėvų linijoje“ konsultuojančių psichologų dažniausiai teiraujamasi, kaip parinkti vaikui tinkamą būrelį, kaip elgtis, jeigu nori jį mesti, arba vieną užsiėmimą keisti kitu, tada vėl nauju, kiek skirtingų veiklų mokinys gali „pavežti“?

Būrelyje – svarbu patirti sėkmę

„Tėvų linijos“ vadovė Jūratė Baltuškienė pastebi, kad aktyvus, žingeidus ir iniciatyvus vaikas gali gerai jaustis kiekvieną dieną lankydamas būrelius, o kitam – tai taps kančia, jis jausis įsitempęs, pervargęs, todėl nepajus sėkmės džiaugsmo ir nepasitikės savimi.

„Svarbu, kad popamokinė veikla atitiktų vaiko poreikius ir pomėgius, kurie gali nesutapti su tėvų norais ar lūkesčiais. Treniruotės ar meniniai užsiėmimai neturėtų tapti tik juodu darbu – vaikui būtina patirti sėkmę, jaustis, kad gali atlikti užduotis. Tai padeda pasitikėti savo jėgomis, skatina siekti geresnių rezultatų, mokytis naujų dalykų“, – pabrėžia psichologė, konsultuojanti Paramos vaikams centre, kuriame, įgyvendinus prekybos tinklo „Maxima“ finansuojamą projektą „Visi mokomės būti tėvais“, organizuojama kelis kartus daugiau nei iki šiol mokymų tėvams. 

Reikėtų suprasti, kodėl vaikas nori lankyti būrelį

Suprasti, ar vaikui tinka būrelis, kaip jaučiasi jį lankydamas ir kada reikėtų nutraukti užsiėmimus, padeda keli klausimai, kuriuos tėvai turėtų aptarti su savo atžala.

Svarbu, kad popamokinė veikla atitiktų vaiko poreikius ir pomėgius, kurie gali nesutapti su tėvų norais ar lūkesčiais. Treniruotės ar meniniai užsiėmimai neturėtų tapti tik juodu darbu.

Prieš užrašant vaiką į būrelį, tėvams reikėtų išsiaiškinti ir suprasti, kodėl sūnus ar dukra nori jį lankyti. Tai gali turėti įtakos, kiek ilgai ta veikla vaikui patiks. „Dažnai vaikai išreiškia norą lankyti vieną ar kitą būrelį, tik todėl, kad ten jau eina draugai. Pasiteiravus: „Kaip manai, ar lankysi būrelį, jeigu tavo draugas negalės eiti kartu?“, tiek vaikui, tiek tėvams gali būti lengviau susivokti“, – sako J. Baltuškienė.

Kai vaikas renkasi veiklą, nes jam patinka būrelio vadovas, arba girdėjo, kad ten labai linksma, galima dūkti, susirasti naujų draugų ar organizuojamos išvykos, labai svarbu atskleisti ir kitą pusę – kad būrelyje reikės ir padirbėti, mokytis, elgtis pagal taisykles, siekti rezultatų. Taip pat reikėtų paklausti: „Kaip jausiesi, jeigu visą treniruotę negalėsi spardyti kamuolio?“ arba „Kaip manai, galėsi pasibaigus pamokoms, dar sėsti mokytis groti?“.

Jeigu vaikas nepakeičia nuomonės, pasak psichologės, derėtų leisti išbandyti naują veiklą, nepaisant to, kad tėvų nuomone, būrelis jam netinka arba tai jau ne pirmas ir ne antras naujas užsiėmimas.

Normalu vieną veiklą keisti kita

„Normalu, kad tiek pradinukai, tiek vyresni, nori keisti būrelius – vieno atsisakyti, kitą pradėti lankyti. Tik pabandęs veiklą, vaikas gali suprasti, patinka ar ne. Normalu ir persigalvoti, net jeigu būrelis kelis metus patiko. Tėvai neturėtų versti, spausti ar liepti tęsti veiklą. Tai tik atitolina vaikus nuo tėvų, griaunamas santykis“, – atkreipia dėmesį specialistė.

Užuot demonstravus savo valdžią ir galią, reikėtų išsiaiškinti priežastis, kodėl vaikas nebenori lankyti būrelio. Gali būti, kad susipyko su draugais, buvo sunkesnė treniruotė ar nepavyko greitai išmokti kūrinio. „Tokiais atvejais pakanka paaiškinti, kad užsiimant bet kokia veikla būna laikotarpių, kai kažkas nepasiseka ir reikia laiko įveikti iškilusį sunkumą ar iššūkį. Galima sutarti laiką iki kada dar vaikas lankys būrelį ir jeigu niekas nepasikeis, tada galės jo atsisakyti. Tačiau labai svarbu klausti, kaip vaikas jaučiasi. Galbūt jis tik dirba ir nejaučia jokio malonumo, treneris pernelyg spaudžia ar peržengia ribas, nesistengia užmegzti kontakto, galbūt patiria patyčias iš kitų vaikų ir suaugusieji to nesustabdo. Tokiu atveju nereikia kentėti ir laukti, kol situacija pasikeis“, – pataria J.Baltuškienė.

Svarbu, kad būrelis netaptų etatiniu darbu ir pareiga, kuri atliekama, stengiantis nenuvilti tėvų. Tuomet vaikai praranda motyvaciją, kaskart eidami į užsiėmimą, patiria stresą, ir dažniausiai baigę mokyklą daugiau niekada negrįžta prie tos veiklos. Popamokinė veikla turėtų skatinti norą tyrinėti pasaulį ir teikti malonumą.

Kai kyla klausimų dėl vaikų auginimo – kaip skatinti, drausminti ar susikalbėti – galima  pasikonsultuoti su psichologais, paskambinus į „Tėvų liniją“ nemokamu numeriu 8 800 900 12.

Psichologės ir knygų tėvams autorės Asta Blandė ir Eglė Gudelienė sako, kad dažnai pamirštame, jog su paaugliu svarbu bendrauti kitaip nei su vaiku. Kai tarpusavio santykiai tampa įtempti, norint išvengti potencialios krizės šeimoje, teks papildyti žinių bagažą ir kaip reikiant pasistengti.

Specialistės pristato leidyklos „Šviesa“ išleistą knygą „Paauglystė: šeimos santykių išbandymas“, kurioje į problemas žvelgiama ir iš tėvų, ir iš paauglių perspektyvos.

„Sunku užmegzti ryšį su tuo, su kuriuo kuriamas santykis yra paremtas įtampa, baime, nepasitikėjimu ar pagarbos trūkumu“, – sako psichologė E. Gudelienė. Specialistės tikros, norint išspręsti problemą svarbu atsisakyti išankstinių nuostatų ir pasistengti pažiūrėti į ją iš kelių perspektyvų. Psichologių požiūris atsispindi ir naujosios knygos struktūroje: joje aštuonios temos pristatytos atskirose tėvams ir paaugliams skirtose skiltyse.

Eglė Gudelienė/Asmeninio arch.nuotr.

Kaip vieną didžiausių iššūkių tėvų ir paauglių santykiuose abi psichologės įvardija suaugusiųjų pagarbos stoką savo vaikams. Nors tėvai to nedaro specialiai, tačiau kartais pamiršta, kad paauglys jau yra asmenybė.

„Kai susiduriate su paauglio norais ir juos lydinčiomis savo abejonėmis, klauskite ir klausykitės, kaip jis supranta situaciją, kokius pavojus įžvelgia, kaip galėtų su jais susitvarkyti.  Jei paauglio vertinimai jums atrodo brandūs, suteikite daugiau laisvės pažinti pasaulį ir visuomet priminkite, kad jis yra mylimas ir laukiamas namuose – kad ir kas nutiktų“, – pasakoja psichologė  A. Blandė.

Jei paauglio vertinimai jums atrodo brandūs, suteikite daugiau laisvės pažinti pasaulį ir visuomet priminkite, kad jis yra mylimas ir laukiamas namuose – kad ir kas nutiktų.

Knygos autorės atviros, nors kalbėtis su savo vaikais būtina, labai svarbu ne tik žinoti, ką pasakyti, bet ir kaip kalbėtis, kad informacija pasiektų paauglio ausis.

„Vieniems geriau kalbėtis prie arbatos puodelio, kitiems – kartu sportuojant, dar kitiems – drauge keliaujant, todėl visuomet kviečiame atrasti kiekvieno šeimai priimtiniausią būdą. Jei vis gi matote, kad susikalbėti nesiseka, liaukitės smalsauti ir turėkite kantrybės. Galite pasakyti, kad nerimaujate ir norėtumėte žinoti, kas vyksta, tačiau paauglio „nespauskite“. Pamatysite, taip ateis laikas, kai pokalbis natūraliai ims rutuliotis. Bendraudami atsisakykite kritikos: „gerai – blogai“, „teisingai – neteisingai“, būkite klausytoju, o ne vertintoju “, – teigia šeimos psichologė A. Blandė.

Jei vis gi kartais nutinka taip, kad tėvai praranda viltį susikalbėti su savo paaugliais arba, kad ir kaip stengiasi, jiems nepavyksta, svarbu išdrįsti pagalbos kreiptis į specialistus ir padedant jiems pamatyti situaciją kitu kampu bei atrasti taip reikalingus atsakymus.

„Prieš siūlant tokį pagalbos būdą, būtina aiškiai bei argumentuotai pasakyti, kad norite padėti ir ieškote visiems priimtiniausio kelio tai padaryti. Svarbu pastebėti, kad specialisto kabinete laukiama yra visa šeima, nes jos atmosfera, bendravimo, konfliktų sprendimo būdai lemia paauglio emocinę savijautą ir elgseną. Tad darbui ir pokyčiams turi ruoštis visi. Gali būti taip, kad psichologui ir paaugliui nepavyksta užmegzti atviro ir šilto tarpusavio ryšio. Tuomet neverskite jo lankytis tik dėl paties lankymosi, ieškokite kito žmogaus, su kuriuo paauglys bus labiau įsitraukęs ir turintis daugiau motyvacijos nei su pirmuoju“, – mintimis dalijasi A. Blandė.

Asta Blandė/Asmeninio arch.nuotr.

Kaip pasakoja šeimos psichologė E. Gudelienė, kasdienybė itin sudėtinga, dinamiška ir nuolat kintanti – ypač paauglių gyvenime. Todėl nusistatyti bendravimo šablonus ir visada žinoti teisingus atsakymus neįmanoma.

„Kai jau rodos pagaliau pasiekta harmonija, susitarta svarbiausiais klausimais, mus vėl aplanko kokia nors nauja ar netikėta patirtis, tad visai šeimos sistemai tenka ieškoti naujo pusiausvyros taško. Kiekvienam suaugusiam būtų naudinga suprasti, kad tikroji sėkmė auginant vaikus yra ne tik sukauptų žinių bagažas, bet ir nuolatinis judėjimas pagarbių santykių tarp visų šeimos narių link. Tam būtina tapti mylinčiu, smalsiu, kantriu, dėkingu, lanksčiu, ieškančiu, kuriančiu, atleidžiančiu, pasitikinčiu žmogumi…“, – kaitos ir lankstumo svarbą išskiria E. Gudelienė.

Kaip svarbų raktą į sėkmingus tėvų ir paauglių tarpusavio santykius autorės rekomenduoja tris esmines taisykles:

Bendraudami visada pasidalinkite argumentais, kodėl vienaip ar kitaip mąstote, jaučiatės ir elgiatės.

Suteikite laisvės paaugliui spręsti, o po to kartu aptarkite patirtį: ką vertingo paauglys suprato, išmoko ir kokie papildomi klausimai jam kilo.

Stiprinkite tarpusavio ryšį dalyvaudami paaugliui maloniose veiklose, drąsinkite jį siekti savo tikslų ir skirkite individualaus dėmesio veikdami kartu ką nors įdomaus.

Lietuvos sveikuolių sąjungos stovyklos jaunimui „Laisvės kodas“ lektoriai atskleidžia ir komentuoja paauglių įvardijamas problemas.

Prasti santykiai su tėvais

Stovyklos vadovė Eglė Kislovski atvirauja, kad paaugliai labai dažnai skundžiasi prastais santykiais su tėvais. Į klausimą, ar jie jaučiasi mylimi, dalis atsako, kad ne. Vaikai nori daugiau supratingumo ir pokalbių su tėvais, tačiau dažniausiai sulaukia tėvų autoriteto įrodinėjimo griežtu tonu, nurodymais, draudimais.

„Vaikai supranta, kad jie nėra tvarkingi, pamiršta padaryti tai, ko prašo tėvai, tačiau vietoj ramių pasiklabėjimų gavę gerą moralų dozę nuleidžia rankas ir iš principo nieko nedaro. Negaudami meilės ir supratingumo, galimybės kalbėtis, draugystės namuose, jie viso to ieško išorėje. O ten – pasirinkimas didelis“, – sako ilgametė Lietuvos sveikuolių sąjungos savanorė.

Eglė kalbasi su stovyklų dalyviais apie tai, kad tėvai šaukia ir pyksta dėl savo vidinio skausmo, o ne todėl, kad vaikas blogas. Pataria paaugliams tokiu metu tiesiog ramiai žiūrėti mamai ar tėčiui į akis ir nieko nesakyti, nesiginčyti, nekurstyti konflikto dar labiau. Ramus, klausiantis žvilgsnis veikia ir kartais labai padeda pereiti prie normalaus pokalbio, rašoma pranešime spaudai.

Vietoj palaikymo jie dažnai išgirsta „kokios čia nesąmonės?“, „neturiu laiko“, „vėliau“ ir pan. Tada nelieka nieko kito, kaip grįžti į seną, visus varginančią rutiną.

Vaidas Arvasevičius, žinomas Lietuvoje šeimos santykių ir tėvystės konsultantas, patvirtina, kad paaugliai susiduria su neadekvačiu auklėjimu tada, kai auklėti jau yra vėlu. Anot Vaido, su jais bendraujama, kaip su vaikais: liepiama, nurodinėjama. Nėra pakankamo vaiko orumą palaikančio bendravimo, pagarbos. Tada vaikai pradeda maištauti ir nutraukia ryšius su tėvais.

Ignas Bakėjus, daugeliui pažįstamas treneris, sporto ir sveikos gyvensenos programos „MyHero!“ kūrėjas dalijasi savo patirtimi: „Po stovyklų vaikai grįžta įkvėpti pokyčiams, nusiteikę tvarkytis santykius su tėvais, siūlo tėvams kartu nueiti į paskaitas, paklausyti jų internete, kažką veikti kartu. Vietoj palaikymo jie dažnai išgirsta „kokios čia nesąmonės?“, „neturiu laiko“, „vėliau“ ir pan. Tada nelieka nieko kito, kaip grįžti į seną, visus varginančią rutiną.“

Ignas Bakėjus/ asmeninio arch.nuotr.

Nesėkmės atvejais patiriamas smerkimas ir kaltinimas

„Paaugliai išgyvena įvairius suaugusiųjų pasaulio atradimus: įsimylėjimą, draugystę, rizikingą elgesį, autonomiją, atsiskyrimą nuo tėvų, ieško savo tapatybės. Ir patiria nemažai nesėkmių. Kalba apie tai, kad patiriant sunkius jausmus, nusivylimus, baimes, tėvai dažnai nepajėgia priimti jų. Išgyvenimai sumenkinami frazėmis „nieko ypatingo, praeis“, „ne tau vienam“, „nieko tau nėra!“, „išsidirbinėji“, „kad daugiau tokių kalbų negirdėčiau“, pakeliamas tonas“, – paauglių problemomis dalinasi V. Arvasevičius

Pyktis kalbantis su paaugliu parodo nejautrumą jam ir tuo pačiu demonstruoja tėvų baimę ir bejėgiškumo jausmą, nežinant kaip savo vaikui padėti. Tėvai suvokia, kad vaikas gali patekti į sunkią padėtį, jaustis blogai, bet retam iš tėvų pavyksta suvaldyti savo bejėgiškumą ir brandžiai atjausti vaiko būsenas.

„Su gyvenimo, veiklos, susidomėjimo pasirinkimais yra panašiai. Tėvai sunkiai priima vaiko įsivaizdavimą, kaip galima būtų tvarkytis gyvenime. Vis atrodo, kad mes žinome geriau už vaikus. Svarbiau vaikams kalbėti apie tai, ką mes juose matome, kokį potencialą, kokias savybes ir pasidalinti savo įžvalgomis. Jos yra tik alternatyva vaikams jų savosios tapatybės paieškose“, – primena tris sūnus auginantis lektorius .

Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Simonas Dailidė antrina siūlydamas tėvams suteikti daugiau laisvės ir erdvės savo jaunuoliams, daugiau jais pasitikėti. Taip suteikiama galimybė bręsti asmenybėms, mokytis iš savo klaidų ir prisiimti atsakomybę už jas. Paaugliai stovykloje įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, ima suprasti, kiek daug jų gyvenimo kokybė priklauso nuo jų pačių, supranta, kokios jų nuostatos ir elgsena gali padėti pasiekti pokyčių šeimoje.

Alkoholis, tabakas, narkotikai ir smurtas

„Alkoholis, narkotikai, tabakas yra lengvai prieinamos prekės, galima jas vadinti „legaliomis“, nes ant kiekvieno kampo, bet kokiame draugų būryje jų galima gauti, visi tai daro. Retoje šeimoje visiškai nevartojamas alkoholis, tabako gaminiai. Vaikams labai sunku, praktiškai neįmanoma atsilaikyti prieš aplinkos įtaką, nes jie seka svarbiausiais autoritetais – tėvais“, – sako I. Bakėjus.

Ignas tvirtina, kad jei namuose yra toleruojami tokie dalykai, vaikas perims šiuos įpročius: „Vaikai kartais pasakoja apie patiriamą psichologinį ir fizinį smurtą šeimoje. Tai mane išmuša iš vėžių. Negaliu priversti tėvo ar motinos eiti pas psichologus, turiu kažką patarti, pasakyti vaikui, kuris tai patiria. Grubus tėvų elgesys suformuoja vaiko elgsenos modelius, kuriuos jis taikys savo šeimoje, santykiuose, darbe, aplinkoje. Pasidalinu savo patirtimi ir įžvalgomis kaip nepastebimai priversti tėvus keistis, susimąstyti dėl savo elgesio.“

Anot jos, vaikams taip pat sunku prisiimti didesnę atsakomybę, o to jie daryti ir neturėtų, todėl apie kai kurias rimtas šeimos problemas vaikams geriausia iš viso nežinoti ar sužinoti tik tada, kai tai yra būtina.

– Kalbėdamas apie tėvų ir vaikų draugystę, vaikų elgesio terapeutas Jamesas Lehmanas primena, kad draugai – tai grupė žmonių, turinčių panašų požiūrį į įvairius dalykus ir gyvenimą. Vaikai ir suaugusieji turi labai skirtingą požiūrį į gyvenimą ir tai, kas yra teisinga, o kas – ne. Kitur rašoma, kad draugai – tai bendros aplinkos nariai, pavyzdžiui, bendradarbiai ar bendramoksliai, taip pat žmonės, kurie gerai supranta vienas kitą, jaučia simpatiją ir linki vienas kitam gero. Viena vertus, vaikų ir tėvų požiūriai į gyvenimą bei pomėgiai labai skirtingi, kita vertus, jie yra bendros aplinkos nariai, vienas kitam linki gero ir jaučia simpatiją. Taigi, kokia yra tėvų ir vaikų draugystė?

– Manau, kad tėvai ir vaikai gali būti draugais, tačiau yra skirtingų požiūrių į tai, kas yra draugas. Kai kurie sako, kad draugais gali būti žmonės, kurių santykiai lygiaverčiai, t. y. kad draugai duoda ir ima panašiai. Tokiu atveju tėvai ir vaikai negalėtų būti draugais. Tėvai yra tie, kurie turėtų rūpintis vaikais, užtikrinti jų saugumą, aprūpinti vaikus, pasirūpinti, kad vaikai būtų sveiki, laiku nueitų į darželį ar mokyklą. Vaikai pareigų turi kur kas mažiau negu jų tėvai, todėl šiuo atveju negalime kalbėti apie lygiavertiškumą.

Bet, jei kalbame apie šiltą emocinį ryšį, manau, jo siekti tikrai galima. Daugelyje šeimų toks ryšys yra. Įžymybės, kurios sako, kad mama yra geriausia draugė, tikriausiai tai ir turi galvoje. Kita vertus, kur kas rečiau galime išgirsti mamas, sakančias, kad dukra yra jos geriausia draugė. Atrodo, kad vaikams svarbiau būti draugais su tėvais, nei tėvams su vaikais.

– Norėčiau aptarti priešingą situaciją – kai tėvai nori būti draugais su savo vaikais, prisirišti juos prie savęs. Galbūt tokiu atveju kalbėtume apie tokią draugystę, kai žmonės vienas nuo kito neturi paslapčių, kartu leidžia laiką ir priima sprendimus. Juk draugai taip dažniausiai ir elgiasi. Ar tokia draugystė tarp tėvų ir vaikų yra geras bei siektinas dalykas?

– Manau, kad tėvų ir vaikų gebėjimas atlaikyti tam tikrą informaciją vis dėlto skiriasi. Ką aš turiu omenyje? Pavyzdžiui, tėvams išgirsti, kad vaikas buvo atstumtas draugų, kad paauglys sūnus ar dukra nusivylė pirmąja meile, yra tai, ką jie gali suprasti, priimti ir palaikyti. Bet ar vaikas tikrai galėtų atlaikyti tai, kad tėtį atleido iš darbo ir dabar jie neturės pinigų išsimokėti dvidešimčiai metų pasiimto kredito? Vaikui tai tikriausiai būtų per didelis krūvis.

Praktikoje tenka susidurti su atvejais, kai vaikai tokias problemas sprendžia bent jau emociškai. Tikrai būna situacijų, kai vaikas sako – turiu mažiau valgyti, kad tėvai turėtų daugiau pinigų ir mes galėtume susimokėti už komunalines paslaugas. Būna atvejų, kai tenka palaikyti mamą, kuriai labai liūdna, nes ji skiriasi arba jau išsiskyrė su tėčiu ir jaučiasi vieniša.

Vaikai tikrai stengiasi ir daro labai daug, bet tai ne jų jėgoms. Jie turėtų rūpintis visai kitais dalykais – kaip elgtis mokykloje ar bendrauti su bendraamžiais, o ne kaip surasti mamai draugą, kuris ją pralinksmintų. Galima atvirai kalbėtis ir dalintis paslaptimis, bet tėvai turėtų pasverti, kiek ir kokios informacijos jie pateikia vaikui ir kaip jis į tai reaguos.

Vienas dalykas, kai mama sako – šią savaitę negalime nusipirkti skanėstų ar žaislų, bet tai galėsime padaryti mėnesio pabaigoje, kai gausiu atlyginimą. Visai kas kita, kai vaikui reikia paaiškinti, kad būtina labai stipriai taupyti ir suskaičiuoti, kiek pinigų liko iki mėnesio pabaigos. Vaikui to gali būti per daug. Jis, nuskriausdamas save, gali pradėti spręsti ne savo problemas. Rūpintis pinigais ir planuoti išlaidas turi ne vaikai, o tėvai.

– Įsivaizduokime, kad aš esu mama ir sakau, kad šeimoje absoliuti demokratija – visi lygūs, kartu priimame sprendimus, vieni nuo kitų neturime jokių paslapčių. Ką pasakytumėte apie tokią situaciją?

– Jeigu šeimoje absoliuti demokratija, bandau įsivaizduoti, kad tokia šeima susėda ir svarsto, ką veiksime sekmadienį. Gali būti, kad vaikai pasakys – mums pietauti nebūtina. Nieko keisto, kad mažesni vaikai nori visą dieną suptis ant karuselių, valgyti ledus, eiti miegoti labai vėlai – iš prigimties vaikai nelinkę laikytis kažkokių taisyklių. Todėl jas turėtų įvesti tėvai.

Tokiu atveju tėvai nebus geri draugai, nes geras draugas nesako – tau jau laikas miegoti. Priešingai, jis gali sakyti, kad normalu eiti miegoti 12 val., 1 val. ar 2 val. nakties. Vargiai įmanoma pasiekti, kad šeimoje galiotų visiška demokratija.

Kita vertus, demokratija galima sprendžiant labai konkrečius klausimus, pavyzdžiui, ką veiksime sekmadienį po pietų. Vienas sako, kad nori eiti suptis karuselėse, kitas – į parką, o kažkas nori žiūrėti televizorių. Tada galima balsuoti, nuspręsti, kad šį savaitgalį darysime vienaip, o kitą – kaip pageidauja kitas šeimos narys. Vis dėlto sprendžiamasis balsas atitenka tėvams.

– Dažnai tvirtinama, kad sunkiausia yra nuspręsti, ką sakyti vaikui skyrybų atveju.

– Vaikams labai sunku suprasti suaugusiųjų, ypač tėvų, santykius. Tai labai asmeniška ir norisi naudos sau. Kiekvienas vaikas svajoja, kad jo tėtis ir mama gyventų kartu su juo ir visi būtų laimingi. Net tada, kai tėvų santykiai visiškai pašliję ir bendras jų gyvenimas atrodo neįmanomas. Vaikams labai sunku suprasti, ką reiškia susipykti ir kitą dieną vėl susitaikyti, nors tai dažnai būna suaugusių gyvenime. Taip pat jiems sunku suprasti, kodėl tėtis savaitei ar kelioms išeina gyventi atskirai, bet vėliau grįžta ir šeima gyvena lyg nieko nebūtų buvę. Jiems sunku suvokti, ką reiškia, kad šeima lyg ir darni, bet tėtis išeina pas „kažkokią tetą“ ir vėliau grįžta iš jos.

Savo praktikoje esu susidūrusi, kai vaikas, kuris, atrodytų, turi visai kitų rūpesčių, atėjęs pasakoja, kad sužinojo, jog tėtis turi draugę, o mama apie tai nežino. Vaiką drasko labai stiprūs jausmai. Jis lyg ir pyksta ant tėčio, bet nori, kad ir vėl visi būtų kartu. Būna, kad tėvai vaiką panaudoja kaip tarpininką – žinai, nesakyk mamai, kur aš ateinu arba kad buvo atėjusi „teta“, ir atvirkščiai. Tokie dalykai vaiką užgriūva lyg sniego lavina. Rekomenduojama apie skyrybas vaikui pasakyti tada, kai priimtas galutinis sprendimas, nes tai, kad tėvai pykstasi, taikosi, skiriasi ir vėl nebesiskiria, vaikui nėra aiškiai suprantama.

– Ne itin geras tėvų ir vaikų draugystės aspektas – vaikai tampa tarsi kempinėmis, kurios sugeria tėvų emocijas. Kita labai įdomi priežastis, kodėl tėvai nori susidraugauti su savo vaikais, yra noras juos kontroliuoti. Tarkime, vienas iš tėvų sako vaikui – vienas nuo kito mes neturime paslapčių, papasakok, kada vartojai alkoholį, ką veiksi šį vakarą, ar buvai visose pamokose. Ką apie tai manote?

– Jeigu vaikas išsipasakoja, kyla klausimas, ką su ta informacija daryti. Pavyzdžiui, vaikas sąžiningai pasakė, kad vakar išgėrė alaus. Tad ką daryti tėvams? Nubausti, nes jis tuo atvirai pasidalino, ar sakyti – gerai, tau buvo skanu, tad nusipirkime dar alaus, išgersime kartu, nors tam vaikui yra 15 metų, todėl vartoti alkoholį jam draudžia įstatymai. Prieš klausinėjant tokių dalykų reikėtų pagalvoti, ar bus lengva, jei sužinosime kažką, kas mus skaudins, nuo ko pasijusim nesmagiai, ir ką tokiu atveju reikės daryti.

Esu susidūrusi su situacijomis, kad mama sutvarko savo paauglių dukterų ar sūnų kambarius ir ten randa kokių nors provokuojančių nuotraukų, niūrių piešinių arba paskaito dienoraštį ir pasibaisi tuo, ką perskaitė. Tada mama ateina pas mane ir sako nežinanti ką daryti, nes, jei sužinotų dukra arba sūnus, būtų dar blogiau. Todėl suaugusiam nėra lengva būti savo vaiko draugu. 15-mečiai tarpusavyje gali pasikalbėti, kad nebenori gyventi, norėtų žudytis, bet kaip jaustis mamai, kai ji apie tai sužino iš savo vaiko?

– Teko skaityti vieno psichologijos profesoriaus mintį, kad buvimas vaiko geriausiu draugu yra ne kas kita, kaip vaiko lepinimas. Jis žalingas, nes būdami geriausiais draugais tėvai nuperka vaikui daugiau, nei jam reikia. Vaikas neišmoksta elgtis su pinigais ir prisitaikyti visuomenėje, gali tapti tinginiu ir egoistu. Kai kurie vaikai patys sako, kad jie norėtų mamos, kuri lieptų ruošti pamokas, savaitgalį praleisti namuose, o ne kiekvieną užgaidą pildančios draugės. Kaip sužinoti, ko iš mūsų nori vaikai?

–Tėvai dažnai nori, kad vaikai įgyvendintų jų pačių senas svajones. Pavyzdžiui, kad dukra būtų balerina, o sūnus grotų pianinu, nes tai buvo močiutės svajonė. Nėra lengva suvokti, ar mes, suaugę, geriau žinome už pačius vaikus. Jei pažvelgtume į vaikų raidą, pamatytume, kad kai vaikas yra kūdikis, visi jo poreikiai turi būti patenkinti čia ir dabar. Kai jis paauga, atsiranda galimybė palaukti kokias 10, 15 ar 20 minučių, kol mama atneš košę. Vėliau vaikas ir valandą gali palaukti pietų. Su amžiumi ilgėja gebėjimas laukti ir suvokimas, kad yra dalykų, kurių negaliu gauti čia ir dabar.

Mes, suaugę, žinome, kad yra dalykų, kuriuos būtina daryti. Pavyzdžiui, reikia skalbti drabužius, praustis ar valytis dantis. To išmokti turi ir vaikas  (kartais per skausmingą patirtį). Kartais to gali išmokyti suaugę. Yra dalykų, kuriuos tėvai žino geriau. Kai tenka dirbti su jaunais žmonėmis, ką tik įžengusiais į paauglystę ir šiek tiek vyresniais, dažnas jų klausimas būna – nenoriu mokytis, nenoriu dirbti, bet nežinau ką daryti? Bėda, jei net aštuonių klasių nebaigęs vaikas visą dieną gulės ar žais kompiuteriu. Bandome jį įtikinti, paaiškinti, kad jis bent jau baigtų aštuonias klases ir paskui įgytų profesiją. Yra dalykų, kurių vaikai nežino geriau už mus.

– Ką apie pačius tėvus sako jų noras prisirišti savo paauglius ar dar jaunesnius vaikus?

– Jei tėvai visaip bando būti vaikų draugais, tai dar nereiškia, kad vaikai tuo džiaugiasi. Kartais jie nori atsiskirti nuo tėvų, ypač paauglystėje. Tėvai nori būti geri savo vaikams, todėl jiems sunku brėžti ribas, nes tada jie lyg ir nebūtų geri tėvai, o vaikas būtų piktas ir nepatenkintas.

Kai kuriems žmonėms labai sunku būti su tuo, kad kitas žmogus juo nepatenkintas. Tėvams labai svarbūs santykiai su vaikais. Daugelis jų galvoja – jei susipyksime, galbūt jį prarasiu visam laikui – todėl tėvai stengiasi kuo labiau prisitaikyti ir būti kuo geresni draugai. Dar gali būti tėčio arba mamos noras išlikti jaunu. Mama mato, kaip rengiasi paauglė dukra. Nors mama jau senstelėjusi, ji galvoja, kad ir pati gali stengtis atrodyti jaunesnė.

– LRT radijo klausytoja Danutė domisi, kaip vertinate tai, kad vaikai į tėvus kreipiasi vardais?

– Viskas priklauso nuo to, kaip šeima nusprendžia ir kaip jiems patinka. Jei tėvams viskas atrodo gerai, kodėl ne? Galbūt ponia Danutė kalba apie savo vaikus ir anūkus ir nori, kad į ją kreiptųsi „močiūte“ ar „močiute Danute“, bet, jei tėvams patinka kitaip, tai yra jų sprendimas.

– Ar tai nerodo šiokios tokios nepagarbos?

– Pagarba – labai sąlyginis dalykas. Mes visi prisiminsime (pati iš mokyklos laikų prisimenu), kad kai kurie mokytojai reikalavo, kad visi klasėje sėdėtų tyliai ir atsistotų jiems įėjus. Vargu ar tai reiškia didesnę pagarbą. Į žmogų galite kreiptis „jūs“, bet apie jį galvoti ne itin gerai. Galite kreiptis „tu“ ir labai gerbti tą žmogų.

– Įprastas stereotipinis XX a. pradžios lietuviškos šeimos vaizdas – nėra didelio emocinio ryšio tarp tėvų ir vaikų, į pirmuosius kreipiamasi „jūs“, netgi yra pagarbi baimė. O šiais laikais kalbama apie betarpiškumą, paslapčių neturėjimą. Ar galima sakyti, kad draugystė, šilti santykiai yra vaidmenų vaikų ir tėvų santykiuose nutrynimas. Ar tai yra šiuolaikinė mada, kai jauni tėvai į vaikus žiūri kaip į asmenybes?

– Sunku pasakyti, ar tai mada. Kalbant apie XX a. pradžią, kiek teko skaityti ir girdėti, tada buvo labai formalus santykis tarp tėvų ir vaikų, ypač kilmingose šeimose, kuriose santykis su žindyvėmis ar auklėmis būdavo artimesnis nei su tėvais. Kodėl taip buvo? Kilmingoms šeimoms tai buvo mažiau aktualu, bet tais laikais buvo didelis gimstamumas ir mirtingumas.

Tėvai neprisirišdavo prie vaikų, nes žinojo, kad bet kada tą vaiką gali prarasti. Pavyzdžiui, vaikas susirgs kokia nors infekcija ir mirs. Kuo būsi labiau prisirišęs, tuo labiau skaudės dėl jo mirties. Tai labai susiję su aptariamam laikotarpiui būdingu šaltu ir formaliu bendravimu. Iš to ir kilo labai pagarbus kreipinys į tėvus „jūs“. Dabar šeimose dažnai auga vienas ar du vaikai. Pagal galimybes stengiamasi, kad jam nieko netruktų. Norisi vaikui visko duoti, ypač jei tėvai jaučia, kad patys vaikystėje kažko neturėjo. Pokyčius lemia ne tiek mada, kiek sąlygos.

– Daug kalbame apie neigiamus draugystės aspektus, bet minime tam tikras ribas, kurias nusibrėžus, tampa įmanoma atsakinga draugystė tarp tėvų ir vaikų. Kaip nusistatyti tas ribas?

– Atsakinga tėvystė reiškia emociškai artimą ryšį su vaiku nuo pat pirmųjų dienų. Pavyzdžiui, aš bandau suprasti, kodėl kūdikis verkia, dėl ko jis mane kviečia. Galbūt jis alkanas, gal jam šalta, todėl aš vaiko nepalieku išsiverkti, kol jis pats užmigs. Aš ateinu, jį nuraminu, panešioju. Tokia emociškai artimo kontakto su vaiku kūrimo pradžia.

Vėliau ateina metas, kai vaikui reikia pradėti dėlioti ribas. Jei vaikui pusantrų ar dveji metai, ir jis iš penkių žaislų negali išsirinkti vieno, tėvai gali pasiūlyti rinktis iš dviejų. Tai man primena situaciją, kai moteriai parduotuvėje tenka rinktis iš dešimties batelių porų – juk kur kas lengviau, kai yra dvi poros. Tad ir vaiko galima paklausti, ar jam gražesnė žalia, ar raudona spalva? Tai galima pasakyti ir apie ribas, kad jis neišbėgtų į gatvę ir nepalįstų po mašina, nepervargtų, būtų sotus ir t. t. Augant tos ribos persistumdo, atsiranda kiti dalykai – mokykla, namų darbai, t. y. vaikas gali veikti daug ką, jei atliks ir tai, kas būtina.

– Rašoma, kad sudėtingiausias metas yra paauglystė. Kaip elgtis su vaiku šiame etape?

– Paauglystė yra toks etapas, kai paaugliui reikia laisvės nuo tėvų, atrasti save, bet jei tėvai jį visiškai paleistų, paauglys jaustųsi visiškai nesaugus. Išlaikyti draugystę nėra lengva, nes natūralu, kad paauglys kažko nepasako, turi paslapčių. Jei jis viską pasako ir neturi paslapčių, galima manyti, kad kažkas yra ne taip.

Normalu, kad tėvai nežino apie kažkokį paauglio draugą, vykusį vakarėlį ir t. t. Tiesiog jam reikia nurodyti kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, kad reikia grįžti namo 22 val., nerūkyti, bet, jei vaikas sako, kad eina susitikti su draugais, gal ir nereikia kiekvieną kartą klausti, ar tai bus Petras, Jonas ar Antanas, ir ką jie ten veiks – ar vėl valandą sėdės ant betono ir šnekės, ar važinės riedlentėmis. Kitaip sakant, vaikui reikia suteikti laisvės, bet su aiškiomis ribomis.

– Kalbėjome ir apie gerus, ir apie prastesnius pavyzdžius. Būna, kad draugystės su vaikais siekiama taip, jog nebelieka natūralios pagarbos tėvams ir atsakomybių suvokimo. Ar tai pataisoma? Ar įmanoma vėl atkurti pagarbą tėvui ar motinai?

– Manau, kad tai sudėtinga. Kai nėra pagarbos, susiduriame su įvairiaiss elgesio sutrikimais: ėjimu iš namų, grįžimu bet kada, nesimokymu, netgi vagiliavimu ir melavimu. Dėl to dažnai kreipiamasi į specialistus. Jei būtų visiškai beviltiška, nebandytume dirbti su tokiais atvejais, bet yra labai sunku. Jei buvo tam tikras tėvų požiūris ar elgesys, dėl ko jie atsidūrė tokioje situacijoje, jiems patiems pasikeisti nėra paprasta, kur kas lengviau pakeisti paauglį. Pakeitęs aplinką, pavyzdžiui, patekęs į ligoninę, jis ima laikytis taisyklių ir pradeda jausti pareigą autoritetams, bet grįžus į namus viska vėl išsikraipo. Mano atsakymas – įmanoma, bet reikia kantrybės ir darbo. Be specialisto pagalbos tai būtų sunku pakeisti.