Sustabdyti Rusijos agresiją

Prieš diskusijų festivalį "Būtent!" kartu su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Tomu Janeliūnu pasikalbėjome apie diskusijos tema tapusį karo Ukrainoje poveikį NATO, Rusijos agresiją bei kitas profesoriaus įžvalgas.

Anot pašnekovo, festivalyje bus kalbama apie Lietuvos interesą kuo greičiau sustabdyti Rusijos agresiją bei sukurti sąlygas, kad Rusija daugiau niekada negrasintų savo kaimynams.

"Čia itin svarbūs ir strateginiai NATO pokyčiai – tiek stiprinant dabartinių narių gynybą, tiek ir galvojant apie būsimą plėtrą, galbūt priimant ir Ukrainą", – paaiškino T.Janeliūnas.

Propagandos gniaužtuose

Profesoriaus pasiteiravus, kodėl Ukrainos narystės NATO tema tapo ypač aktuali būtent dabar, nors pati šalis apie tai kalbėjo ne kartą ir anksčiau, pašnekovas atsakė, kad Rusijai jau seniai NATO yra tapusi pagrindine visą Vakarų demokratinį pasaulį simbolizuojančia grėsme.

"Iš tiesų, ne NATO išprovokavo Rusijos agresiją prieš Ukrainą, o Kremliaus režimo skiepijama baimė ir priešprieša visai liberaliai demokratijai. Tai pasaulis, kurio nekenčia V.Putinas ir jo rėmėjai. Pasaulis, prieš kurį reikia kovoti, nes kitaip pačioje Rusijoje atsiras vis didesnis noras siekti politinės laisvės, o tai gresia V.Putino režimo išlikimui. Matydamas, kad Ukraina vis labiau renkasi Vakarų vertybes ir institucijas, Kremlius ėmė skleisti propagandą, jog neva NATO plečiasi ir nori apsupti Rusiją. Neva tai tampa grėsme ir Rusijos išlikimui. Ilgą laiką po šaltojo karo pabaigos NATO nelaikė Rusijos tiesiogine priešininke. Tačiau Rusijos agresija verčia keisti požiūrį. Tik šiemet Madrido NATO susitikime tiesiogiai pripažinta, jog Rusija yra didžiausia ir tiesioginė grėsmė NATO šalių saugumui ir viso euroatlantinio regiono stabilumui. Todėl NATO turi keistis ir turi plėstis. Jau Madride į NATO pakviestos Suomija ir Švedija. Ukrainos galimybės tapti NATO nare šiuo metu yra tikslingai nutylimos", – sakė T.Janeliūnas bei pridūrė, kad karui pasibaigus Ukrainos narystės NATO klausimas vėl taps itin svarus, nes Ukrainos vieta saugumo sistemoje nulems visos Europos saugumą.

Jei daugelis Europos šalių nepriklausytų NATO, baimės ir nerimo dėl vis labiau įsisukančio karo Europoje būtų kur kas daugiau.

Užtikrina saugumą

T.Janeliūnas teigia, kad, jei daugelis Europos šalių nepriklausytų NATO, baimės ir nerimo dėl vis labiau įsisukančio karo Europoje būtų kur kas daugiau.

"NATO užtikrina saugumą tiek karine prasme, tiek ir suteikiant emocinį, psichologinį saugumo jausmą europiečiams. Manau, jog būtent NATO egzistavimas nulėmė, jog mes jaučiamės gana saugūs Lietuvoje", – samprotavo jis.

Į diskusiją šia tema festivalyje "Būtent!" įsitraukti yra kviečiami visi, kurie jau turi nuomonę, o galbūt dvejoja ar tiesiog nori dalyvauti įdomiame dispute.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus, pasaulyje, o kartu ir Lietuvoje nemažai renginių pastaruoju metu vyko per nuotolį, o viešojoje erdvėje pastebima pagarbos kitokiai nuomonei stoka.

Tad viešos ir gyvai vykstančios diskusijos, anot pašnekovo, yra ne tik itin įdomios, tačiau ir būtinos, kad galėtume vėl prisiminti, kaip svarbu yra savo diskusijų pašnekovui žiūrėti akis.

"Tačiau diskusijos ir neturi būti tik ceremoninės, kur visi iš anksto žino, kas bus pasakyta. Kaip tik tokių diskusijų ir tikiuosi festivalyje "Būtent!" – laisvų, drąsių, išlipančių iš tradicinių rėmų. Diskusijų, kuriose kils naujų idėjų, netikėtų pareiškimų. Diskusijų, kurios sukels tikrą puotą smalsių žiūrovų smegenims", – sakė T.Janeliūnas.

Jau ketvirtą kartą Birštone vyksiantis diskusijų festivalis "Būtent!" yra atviras, nepolitinis, nemokamas renginys, kurio tikslas – skatinti šalyje diskusijų ir įsiklausymo kultūrą, toleranciją skirtingiems požiūriams, pilietinį įsitraukimą ir gerinti priimamų visuomenei svarbių sprendimų kokybę.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Tomo Janeliūno nuomone, ambasadoriaus ES skyrimo klausimas toliau išlieka įšalęs, visų pirma, dėl to, kad Lietuvos užsienio politiką formuojančios institucijos nesugeba efektyviai tarpusavyje derinti sprendimų. Vis tik politologas pabrėžia, kad R. Karoblio paskyrimas į šias pareigas stringa ne tik dėl procedūrinių priežasčių, bet ir dėl to, kad ambasadoriaus ES postas tapo galios svertu santykiuose tarp Prezidentūros ir Vyriausybės.

„Tai greičiausiai reiškia, kad mūsų užsienio politikos formavimo institucijos iš tikrųjų praranda galimybę greitai ir efektyviai derinti sprendimus. Ir šis ambasadoriaus užstrigęs reikalas yra vienas iš tų ženklų, kad ta informacinė apytaka ir sprendimų derinimas tikrai yra kažkur užstrigęs“, – Eltai teigė T. Janeliūnas.

Vis tik politologas atkreipia dėmesį, kad sprendimų derinimo problemos tarp Prezidentūros, Užsienio reikalų ministerijos ir Seimo ryškėja jau kurį laiką.

„Ambasadoriaus skyrimas tikrai nėra vienintelis dalykas, dėl ko trūksta sutarimo tarp Prezidentūros, Užsienio reikalų ministerijos ir Seimo Užsienio reikalų komiteto. Tai tarp visų šių institucijų tikrai labai labai reikėtų didesnio ir geresnio sutarimo bent jau tokiais, sakyčiau, svarbiausiais klausimais, kad nebūtų paskui išsiskiriančios pozicijos tiek ir viešumoje, tiek ir paskui kažkokio aiškinimo, kas kaltas arba kodėl trūksta vieniems ar kitiems kažkokios informacijos“, – akcentavo profesorius.

Tai greičiausiai reiškia, kad mūsų užsienio politikos formavimo institucijos iš tikrųjų praranda galimybę greitai ir efektyviai derinti sprendimus.

„Tai kol nėra tokio bendro, funkcionuojančio mechanizmo, tol aišku, kad mes ir neturėsime greitų tokių rezultatų, įskaitant ir ambasadorių skyrimą“, – pridūrė jis.

T. Janeliūnas mano, kad įstrigęs R. Karoblio skyrimas į ES ambasadoriaus pareigas labiau yra nulemtas politinių, o ne procedūrinių priežasčių. Politologas svarsto, kad Prezidentūros apsisprendimas svarstyti R. Kandidatūrą jau yra pavėluotas, nes gali būti, kad Vyriausybė per pastaruosius metus, kai vyko R. Karoblio „atšalimas“, į šias pareigas rado savo priimtinesnį asmenį.

„Aš manau, kad tai nėra tik procedūrinis klausimas. Tai yra ir politinis klausimas, nes kiekviena iš šitų institucijų bando išlaikyti kažkokius galios svertus ir bando naudotis kitos pusės kažkokiomis silpnesnėmis vietomis. Gali būti, kad Vyriausybė ar Užsienio reikalų ministerija jau turėjo savo kandidatą ir tiesiog norėjo įsiūlyti Prezidentūrai kitus favoritus. Ir R. Karoblio grąžinimas į diskusijas, į darbotvarkę jau yra gerokai pavėlavęs dalykas. Tai yra pavėlavęs tam, kad būtų galima pasiekti tinkamą kompromisą tarp skirtingų institucijų“, – sakė politologas.

„Galbūt prieš metus, jeigu būtų teikiama, tai būtų kitokia reakcija. Dabar, kai yra galbūt jau svarstyti kiti kandidatai, to paties žmogaus teikimas jau gali būti vertinamas visiškai kitaip. Tai aš manyčiau, kad čia labai svarbus politinės galios elementas, kada ambasadoriaus prie ES pozicija tapusi tokia lyg įkaito pozicija, kada bandoma iki galo nepriimti sprendimų vien tam, kad būtų galima dar išlaikyti kažkokią galios poziciją ar įtaką šiuo klausimu“, – pažymėjo jis.

Keičiantis užsienio reikalų ministrui, šis klausimas galėtų dar labiau įstrigti

Profesorius taip pat atkreipia dėmesį, kad ambasadoriaus ES skyrimo klausimas gali dar labiau užstrigti, jei premjerei atsistatydinimo raštą dėl baltarusiškų trąšų skandalo įteikęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis realiai pasitrauktų iš einamų pareigų.

„Nėra aišku kol kas apskritai dėl užsienio reikalų ministro likimo. Tai, jeigu, pavyzdžiui, keistųsi užsienio reikalų ministras, tai natūralu, kad naujasis ministras taip pat turėtų savo kažkokią poziciją, ir tai dar galėtų atidėti ambasadorių skyrimo laiką. Visa tai kol kas dar neleidžia aiškiai prognozuoti, kada bus išspręstas šis klausimas“, – atkreipė dėmesį politologas.

T. Janeliūnas įsitikinęs, kad, vykstant sklandžiam kandidatūros derinimui institucinių lygmeniu, R. Karoblis ambasadoriumi ES būtų buvęs paskirtas per kelias savaites.

„Jeigu viskas vyktų sklandžiai, tai užtektų kelių savaičių, mėnesio galbūt. Ir tos procedūros tikrai nėra tokios sudėtingos. Manau, kad per kelias savaites galima priimti, suderinti sprendimą tarp visų institucijų, sulaukti oficialaus agremano ir jokių daugiau klausimų kaip ir nekiltų. Tai viskas, aš manau, yra užstrigę mūsų Lietuvos institucijų lygiu“, – teigė profesorius.

ELTA primena, kad pagal Konstituciją ambasadorius skiria ir atšaukia prezidentas Vyriausybės teikimu bei Seimo Užsienio reikalų komiteto pritarimu. Lietuva nuolatinio vadovo ambasadoje ES neturi nuo 2020 metų rugpjūčio, kai baigėsi Jovitos Neliupšienės kadencija.

Vis dėlto ministro atstatydinimui reikia surinkti 71 Seimo nario balsą, todėl politologai sutaria, kad šansų, jog A. Dulkys bus iš pareigų patrauktas interpeliacijos būdu, praktiškai nėra. Jų vertinimu, šis opozicijos veiksmas yra viešųjų ryšių akcija, siekiant didesnio dėmesio.

T. Janeliūnas: galbūt siekia patikrinti valdančiosios daugumos stabilumą

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Tomo Janeliūno nuomone, interpeliacijos A. Dulkiui pagrindinis tikslas – opozicijos siekis susilaukti didesnio dėmesio.

„Tikslas yra, matyt, toks pats kaip ir daugeliu atvejų, kai kitos opozicinės frakcijos stengdavosi siekti interpeliacijos ministrams. Iš tikrųjų tai, matyt, didesnio dėmesio poreikis, nes interpeliacija sulaukia daugiau dėmesio tiek iš žiniasklaidos, tiek net ir iš paties ministro arba, sakykim, jau visos Vyriausybės, kadangi tenka atsakinėti į užduotus klausimus, ruošti tuos atsakymus ir skirti daugiau laiko negu Vyriausybės valanda, kuri irgi yra skirta užduoti klausimams“, – Eltai teigė T. Janeliūnas.

„Bet šiuo atveju vienas ministras yra dėmesio centre ir iš esmės su jo veikla susijusioms problemoms yra skiriamas visas laikas. Tad opozicijai tai yra gera proga parodyti savo nepasitenkinimą, kartais pasiūlyti kažkokias alternatyvas, įsitraukti į diskusiją tos interpeliacijos metu“, – pridūrė jis.

Politologas neatmeta ir galimybės, kad interpeliacija opozicija taip pat siekia patikrinti ir valdančiosios daugumos stabilumą.

„Kaip žinoma, buvo neseniai balsavimai dėl narkotikų dekriminalizavimo ir panašiai. Tai gal yra noras irgi pajudinti, paklausinėti, ar Laisvės partija vis dar yra ištikima koalicijai. Ta va tokių papildomų motyvų irgi galvose gali suktis“, – taip pat pažymėjo jis.

Nors politologas teigia, kad gali būti įvairių užkulisinių susitarimų tarp opozicijos ir pavienių valdančiųjų atstovų, visgi, pasak jo, šansas, kad bus surinktas 71 balsas ir A. Dulkys iš pareigų bus patrauktas, – nedidelis.

„Šansas yra nedidelis, žinoma, įvairių užkulisinių susitarimų galėtų būti, bet kol kas atrodo, kad koalicijos partneriai vis dar remia vienas kitą, nepaisant įvairių nesusipratimų ir įsižeidimų. Tai nemanau, kad būtų noras kažkam iš koalicijos partnerių persimesti į kitą pusę ir įgelti konservatoriams ar premjerei, ar šiuo atveju sveikatos apsaugos ministrui, bandant patampyti nervus ir norint parodyti kažkokį savo statusą“, – sakė T. Janeliūnas.

„Abejoju, ar tai galėtų suveikti. Tai greičiausiai liks toks labiau viešas politinis pasirodymas“, – pridūrė profesorius.

R. Urbonaitė: tai tam tikra opozicijos viešųjų ryšių akcija

Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja Rima Urbonaitė taip pat mano, kad interpeliacija A. Dulkiui yra tam tikra opozicijos viešųjų ryšių akcija, kuria siekiama didesnio dėmesio.

„Valstiečiai“ jau seniai anonsavo, kad tokia iniciatyva yra, nors reikia priminti, kad įprastai jų visos iniciatyvos dėl interpeliacijų gimdavo jau mirusios, kitaip tariant, jie tik garsiai apie tai anonsuodavo, bet nei viena interpeliacija taip ir nepasiekdavo parašų surinkimo stadijos. Dabar mes matome, kad bent jau parašų surinkimo stadija yra pasiekta, klausimų yra tikrai labai daug. Aš galiu net šiek tiek pajuokauti: smalsūs kai kurie opozicijos žmonės“, – Eltai sakė R. Urbonaitė.

Politologė taip pat atkreipia dėmesį, kad tiek „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, tiek ir kai kurie opozicijos atstovai jau anksčiau yra sakę, kad interpeliacija nepavyks. Todėl R. Urbonaitė kelia klausimą, kodėl opozicija nesinaudoja kitomis parlamentinės kontrolės formomis.

„O parlamentinės kontrolės formų yra. Yra Vyriausybės valandos Seimo posėdžių metu kiekvieną ketvirtadienį (...), yra statute numatyti tam tikri atskiri punktai, kurie taip pat susiję su parlamentine kontrole, tai yra, klausimai raštu ir paklausimai. Į šiuos klausimus ir paklausimus yra privaloma atsakyti per nustatytą tam tikrą terminą“, – pažymėjo ji.

Vis dėlto R. Urbonaitė atkreipia dėmesį, kad tiek šios kadencijos, tiek ir ankstesnių kadencijų metu Seimo nariai galimybe užduoti klausimus ministrams naudojosi labai vangiai.

„Todėl įvertinus visa tai, aš matau, kad tai yra tam tikra viešųjų ryšių akcija. Tai yra irgi tam tikras ėjimas, norint atkreipti į save dėmesį“, – savo vertinimą išsakė ji.

Politologė mano, kad A. Dulkio atstatydinimo interpeliacijos būdu scenarijus yra vargiai tikėtinas. Ji atkreipia dėmesį, kad atstatyti ministrą reikėtų „maksimaliai susiorganizavusios opozicijos, kuri dar iškapstytų keletą balsų iš valdančiųjų“.

„Reikia jiems žiūrėti visus galimus balsavimus už galimą interpeliaciją tarp valdančiųjų. O ar ten yra tokių, kurie gali pakišti kiaulę, turbūt tik balsavimas ir parodys. Aš nenoriu būti blogas pranašas, bet galbūt kažkiek žmonių ir atsirastų. Tiesa, po tokio balsavimo tų žmonių apskritai buvimas vienoje ar kitoje frakcijoje galėtų pakibti ant plauko. Jei tai yra koks nors vienmandatininkas, tai jis išsineštų ir savo mandatą tuo pačiu, bet tai gerokai komplikuotų situaciją“, – sakė R. Urbonaitė.

„Todėl tai yra sudėtinga procedūra ir Lietuvoje tos interpeliacijos yra daugiau naudojamos kaip viešųjų ryškių akcija, atkreipimas dėmesio, bet tikrai ne kaip realus instrumentas“, – pridūrė ji.

ELTA primena, kad po interpeliacija A. Dulkiui pasirašė 43 parlamentarai. Vis dėlto, norint atstatydinti A. Dulkį, reikėtų surinkti bent 71 parlamentaro balsą.

Pastebima, kad anksčiau dar buvo galima svarstyti, ar Baltarusija išdrįstų elgtis autonomiškai kad ir karinio konflikto atveju, o dabar tokių klausimų neliko. Tokiu įtemptu metu svarbiu saugumo dėmeniu tampa visuomenės nuotaikos, o jos gana sunkiai prognozuojamos, nes visi tarsi įelektrinti ir išvarginti karantino suvaržymų.

Kokie nauji nacionalinio saugumo iššūkiai koronaviruso akivaizdoje kyla Lietuvai, "Kauno diena" aiškinasi su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Tomu Janeliūnu.

Visuomenės nuotaikos svarbios valstybės saugumui, tad, prof. T.Janeliūno manymu, kažin ar dabar, kai žmonės įsijautrinę dėl karantino suvaržymų, geriausias laikas didinti jų susipriešinimą vertybiniais klausimais, grįžtant prie diskusijos dėl partnerystės įteisinimo, Stambulo konvencijos ratifikavimo. (Pauliaus Peleckio (Alfa) nuotr.)

Medicininė žvalgyba

– Kokį poveikį COVID-19 pandemija turėjo jau tipinėms grėsmėms Lietuvos nacionaliniam saugumui?

– Tipinės grėsmės nelabai pasikeitė. Kaip ir iki pandemijos, Rusijos, auganti Kinijos, branduolinės energetikos grėsmės, ypač turint omeny, kad paleista Astravo atominė elektrinė (AE), niekur nedingo. Jos net  dar kiek labiau išryškėjo, ypač propagandos, dezinformacijos srityje, kur atsirado su pandemija susijusių naujų temų, čia į konkurenciją dar labiau įsitraukė ne tik Rusija, bet ir Kinija.

Nauja tema, kuri iškilo pernai, – ar nereikia Lietuvai kurti medicininės žvalgybos pajėgumų, kiek žvalgyba galėjo įsitraukti į medicininių rizikų ir grėsmių vertinimą.

– Kas įeina į medicininės žvalgybos sąvoką?

– Čia svarbūs du aspektai. Viena, tai techninis informacijos valdymas. Šalys turi epidemiologines tarnybas, kurios renka informaciją apie užkrečiamas ligas, ir tai vienaip ar kitaip atitinka didžiąją dalį medicininės žvalgybos funkcijų – rinkti informaciją, stebėti, kaip plečiasi užkrečiamų ligų protrūkiai įvairiose pasaulio vietose, ir prognozuoti, kaip tai gali paveikti konkrečius regionus, didesnes žmonių mases, koks gali būti užkrato plitimo greitis, rengti techninius epidemiologinius skaičiavimus.

Bet pasaulyje yra ir specifinių medicininės žvalgybos tipo agentūrų. Pavyzdžiui, JAV yra tarnyba, kuri šalia viešai prieinamų duomenų rūpinasi ir slaptesnės šios srities informacijos rinkimu, priežiūra ir žvalgyba, visų pirma, siekdama parengti JAV karių, specialiųjų tarnybų dalyvavimą užsienio operacijose, misijose, kuriose gali susidurti su netikėtais medicininiais iššūkiais. Kartais duodamos užduotys ir specialioms operacijoms surinkti viešai neprieinamus slaptus duomenis.

Visuomenės įsijautrinimas ir susipriešinimas iš tikrųjų gali tapti terpe net smurtiniam protestui.

Bet Lietuva tokio lygio tikrai nepasieks – vargu ar kada siųs į savo slaptas žvalgybines misijas kur nors į Kiniją bandyti atrasti kažką nežinomo.

Kaip ir daug kitų mažų valstybių, mes neturime pajėgumų ir steigti atskirų medicininės žvalgybos padalinių. Nedidelės šalys daugeliu atvejų remiasi informacija, kuri globaliai apdorojama žymiai didesniuose centruose. Tad čia tėra informacijos apytakos, koordinavimo, jos gavimo greičio ir mūsų reakcijos į ją klausimas.

– Kaip priešiškos jėgos bando pasinaudoti principu "Skaldyk ir valdyk", kai pandemija Europoje sugrąžino sienas, valstybės, kovodamos su virusu, kai kuriais aspektais perėjo prie individualaus veikimo?

– Žinoma, kad tuo naudojasi ir skaldo, pavyzdžiui, bandydamos siūlyti rusiškas ir kiniškas vakcinas, akcentuojant, kad vakarietiškos nepatikimos, ne kaip medicinines priemones, bet kaip politinės įtakos galimybę ar kaip labdarą, už kurią paskui pareikalaus kažkokių atsidėkojimų, politinių sprendimų. Vakcinos tampa politikos priemone. ES valstybių susiskaldymas per politinius skirtumus pandemijos metu tapo dar labiau matomas, kai kurios šalys, nelaukdamos ES leidimo, pradeda vakcinuoti kiniškomis ar rusiškomis vakcinomis.

Žmonių nereikia įjautrinti

– Jau ne vienoje ES valstybėje kilo didelių protestų, net riaušių dėl karantino suvaržymų. Kiek visuomenės neigiamos nuotaikos gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui?

– Ilgą laiką ignoravome visuomenės, kaip saugumo objekto, aspektą, bet jis labai svarbus. Nuo to, kiek visuomenė jaučiasi saugi, stabili, koks yra santykis tarp jos ir valstybės, ar yra pakankamas pasitikėjimas valstybe ir jos konkrečiomis institucijomis, labai priklauso valstybės stabilumas ir saugumas.

Lietuvos visuomenė ilgą laiką beveik nerengdavo didelių protestų prieš valstybės sprendimus, keli rimtesni atvejai buvo daugiau kaip prieš dešimt metų. Tačiau dabartinė situacija verčia prisiminti, kad visuomenė taip pat gali būti labai pažeidžiamas ir labai svarbus saugumo objektas. Ne tik dėl COVID-19 ir karantino, dėl psichologinio nuovargio ir nepasitenkinimo ekonominiais suvaržymais, bet ir dėl susipriešinimo vertybiniais klausimais, nes į viešumą grįžo diskusijos dėl partnerystės įteisinimo, Stambulo konvencijos ratifikavimo. Visuomenės įsijautrinimas ir susipriešinimas iš tikrųjų gali tapti terpe net smurtiniam protestui. Juo labiau kad esame priešiškų šalių tarnybų nuolatinis taikinys, o jos visą laiką ieško silpnų vietų, nuolat bando tai išnaudoti savo tikslams. Jei mato, kad visuomenė jautri kuriuo nors klausimu, būtinai jį suaktyvins, įbers druskos, pamėgins žaisdami tiek į vieną, tiek į kitą pusę susipriešinimą dar labiau pagilinti.

– Tai, jūsų nuomone, Seimas daro klaidą keldamas kontroversiškai vertinamus klausimus dabar, kai visuomenė ir taip įsitempusi?

– Viena vertus, tai politinės programos dalis, ir partijos, kurios laimėjo rinkimus su tokiomis nuostatomis, turi visišką teisę jas bandyti įgyvendinti. Kita vertus, reikia politinės išminties, įsiklausymo, kada yra tinkamas metas tuos klausimus išspręsti. Ar šiuo metu jis yra palankiausias, abejočiau, nes dabar rizikų ir grėsmių ir taip yra gana daug.

Kontrolės aspektas

– Kova su pandemija paaštrino diskusijas ir dėl asmens duomenų apsaugos, kiek valstybės specialiosios tarnybos gali jų rinkti, tegu ir dėl viešo intereso. Ar siūloma steigti žvalgybos kontrolieriaus institucija galėtų, esant reikalui, užkardyti domėjimosi visuomenės nariais perviršį?

– Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas jau rengia siūlymus projektui, kuriuo Žvalgybos įstatymas būtų papildytas žvalgybos ombudsmeno pareigybe. Lig šiol trūko galimybės sekti operatyvinės veiklos kai kuriuos elementus. Parlamentinė kontrolė užsiimdavo daugiau didesnės apimties tyrimais ir įsikišdavo, kai pastebėdavo didelių problemų žvalgybos sistemoje, bet kontrolės iki individualių žvalgybos pareigūnų veiksmų niekada nebuvo. Dabar svarstoma, kad, esant reikalui, reikėtų leisti objektyviai institucijai ar asmeniui su įgaliojimais nusileisti iki operatyvinių veiksmų tikrinimo. Tai būtų papildomas barjeras ar įpareigojimas žvalgybos pareigūnams nepiktnaudžiauti turimomis galimybėmis ir taikyti jiems bausmes, jei būtų pažeidimų.

Duomenų klausimas periodiškai grįžta, bet vargu ar jis bus kada galutinai išspręstas, nes tai nuolatinis besisukantis ratas. Kai kyla kokių inicidentų, duomenų nutekėjimas, grįžtama prie bandymų ieškoti geresnės sistemos, bet vėliau vis tiek išlenda kažkokie jautrumai ar piktnaudžiavimai.

– Ką reikia tobulinti, kad geriau atsilaikytume prieš kibernetines atakas, kurių pernai taip pat pagausėjo?

– Tai nuolat tobulintinas dalykas, nes nuolat kinta kibernetinių įsibrovėlių galimybės, kompetencijos ir technologinė įranga. Bet nesakyčiau, kad vyksta kažkas išskirtinio. Dabar skandalingas "CityBee" duomenų nutekėjimas sujautrino dalį visuomenės, kuri pasijuto pažeidžiama. Kita vertus, duomenų nutekėjimas vyksta nuolat, tai savotiškas rėtis, pro kurio skylutes gali kas nors nutekėti. Tai elementarios kibernetinės higienos tiek privačiose, tiek valstybės įstaigose ir duomenų valdytojų atsakomybės tinkamai atlikti savo funkcijas klausimai. Minėtu konkrečiu atveju matyti elementarus aplaidumas. Tokios pamokos svarbios, nes paskatina ir kitus į kibernetinį saugumą investuoti ir dėmesio, ir lėšų.

Režimų veiksmai

– Rusija dažniausiai minima grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitose. Kas pasikeitė per metus?

– Režimas darosi agresyvesnis visomis prasmėmis, net ir nebesirinkdamas priemonių, nuodydamas savo žmones, opozicionierius, kurie bando kritikuoti Vladimirą Putiną. Tai blogas ženklas, nes jei autoritarinis režimas, bijodamas kažkokios grėsmės sau, gali imtis necivilizuotų priemonių, vadinasi, jis gali tai daryti ir prieš kitas šalis.

– O kaip pasikeitė grėsmės iš Baltarusijos, kai šalis nuo pernai rugpjūčio apimta kovos už demokratiją revoliucijos?

– Viena vertus, Baltarusija vis labiau tampa Rusijos įrankiu, ypač karinio saugumo prasme. Sąsajos tarp Baltarusijos ir Rusijos tampa vis gilesnės. Anksčiau dar buvo galima svarstyti, ar Baltarusija išdrįstų elgtis autonomiškai kad ir karinio konflikto atveju, o dabar tokių klausimų neliko. Baltarusijos karinių pajėgų, viso Baltarusijos režimo pasidavimas Rusijos įtakai yra maksimalus.

Keičiasi ir Lietuvos ekonominis bendradarbiavimas su Baltarusija: jau pradėjo mažėti krovinių, Baltarusija atsisakė gabenti naftos produktus per Klaipėdos uostą ir Lietuvos geležinkeliais. Tai rodo, kad Baltarusija izoliuojasi, tampa ir ekonomiškai uždaresnė. Jos elgesys – ant išgyvenimo ribos, kai režimas daro viską, kad išgyventų, nebesvarbu nei ekonominiai nuostoliai, nei pasaulio vertinimai ar sankcijos. Žinoma, tai grėsmes didina.

– Astravo AE kelia pavojų ne tik dėl avarijų rizikos. Kaip Baltarusija ir Rusija šią AE naudoja kaip geopolitinę priemonę?

– Visų pirma, Baltijos šalims nepavyksta iki galo susitarti dėl baltarusiškos elektros importo, vis dar tęsiasi nepasitikėjimas tarp lietuvių ir latvių, ir toks susiskaldymas pavojingas, nes gali kliudyti didesniems projektams, ypač elektros tinklų sinchronizacijai su Europa. Jei latviai įpras prekiauti baltarusiška elektra, net vadindami ją rusiška, ir iš to gauti gana nemažas pajamas, jie gali siekti išlaikyti šią prekybą ir po sinchronizacijos, tam turėti technines priemones. Čia gali būti nemažai rizikos, nes Lenkija nenori įsileisti rusiškos ir baltarusiškos elektros į savo rinką, o tokie latvių manipuliavimai gali užkirsti kelią laiku įgyvendinti didžiuosius energetikos projektus. Tad šalia Astravo AE keliamų grėsmių aplinkosaugos ir branduolinės saugos srityse yra labai konkrečių ir politinio, ir energetinio saugumo klausimų.

Tai būtų papildomas barjeras ar įpareigojimas žvalgybos pareigūnams nepiktnaudžiauti turimomis galimybėmis ir taikyti jiems bausmes, jei būtų pažeidimų.

Kinijos grėsmės didėja

– Ar esame pakankamai budrūs bandydami atskirti, kur yra Kinijos verslo, ekonominis bendradarbiavimas, o kur jau įtakos kovos, keliančios grėsmę mūsų saugumui?

– Kinijos grėsmės didėja. Anksčiau buvo tik užsimenama apie jas, o dabar yra žymiai daugiau ir konkretesnių įrodymų, kaip Kinija bando į savo pusę patraukti mažesnes šalis, kaip piktnaudžiauja savo įtaka, naudojasi įvairiais ir politiniais, ir ekonominiai grasinimais.

Manau, čia esame dar nepakankamai budrūs. Kad ir toks pavyzdys: Vytauto Didžiojo universitetas sausį paskelbė pasirašęs sutartį su vienu iš Kinijos technologijų institutu, kuris akivaizdžiai susijęs su šios šalies karinėmis institucijomis vykdant kosminių ir aeronautikos technologijų tyrimus. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip mūsų net akademinės institucijos per mažai skiria dėmesio įvertindamos rizikas, kurios kyla bendradarbiaujant su nedemokratinėmis šalimis. Atrodytų, tai tik mokslinis bendradarbiavimas, tačiau jis turi politinį ir net žvalgybos dėmenį, nes tai galimybė ateiti į mūsų akademinį pasaulį, technologijų rinkas ir žiūrėti, ar čia Kinijos žvalgybos institucijoms yra galimybių jomis pasinaudoti.

Per mažai skiriame dėmesio įvertindami rizikas, kurios kyla bendradarbiaujant su tokiomis nedemokratinėmis šalimis kaip Kinija. (Scanpix nuotr.)

Svarbu nubrėžti ribą

– Pernai buvo ir Seimo rinkimų metai. Kaip mūsų valstybės institucijos tokiuose demokratiniuose procesuose gali užkardyti svetimų priešiškų jėgų įtaką, kad priešiškų pažiūrų asmenys nepatektų į valdžią?

– Visų pirma, reikia užtikrinti, kad nebūtų manipuliacijų, rinkimų įstatymų pažeidimų, viešojoje erdvėje skelbiamų melagienų, kad tokia veikla nebūtų finansuojama užsienio jėgų ar asmenų. Įstatymais tai reguliuojama gana gerai, o žvalgyba tai stebi pakankamai atidžiai.

Bet niekas negali riboti pažiūrų – jei yra prorusiški ar prokiniški kandidatai, jie turi teisę dalyvauti rinkimuose, bet svarbu, kad jie užsienio valstybių nebūtų tiesiogiai veikiami pinigais ar kitais neteisėtais būdais.

O pažiūros – rinkėjų reikalas. Jie renkasi, ar balsuoti už tokius žmones.

– Pastaraisiais metais visuomenės dėmesį patraukė net kelios bylos, susijusios su galimu šnipinėjimu, kad ir Algirdo Paleckio byla. Kiek įmanoma šalinti tokias grėsmes pasinaudojant teisėsaugos institucijų priemonėmis?

– Šnipinėjimas yra neteisėta baudžiamoji veikla ir, jei tai bus įrodyta teisme, vadinasi, ši priemonė veikia. Kad šnipinėjimas vyksta, niekam nekyla klausimų. Bet ganėtinai slidi riba, kada vyksta teisėtas informacijos rinkimas, o kada jau šnipinėjimas, informacijos perdavimas priešiškoms žvalgyboms, kitoms šalims. Pažinti ir užfiksuoti, kad tai ne šiaip laisvalaikio užsiėmimas, o veikiama priešiškų šalių žvalgybai kenkiant mūsų valstybei, yra pagrindinis mūsų kontržvalgybos uždavinys.

– Kokių teisinių ar kitokių pokyčių reikėtų, kad dar geriau užkardytume grėsmes nacionaliniam saugumui?

– Mano įsitikinimu, svarbu nubrėžti griežtą ribą, kas yra grėsmės nacionaliniam saugumui, o kas šiaip ekonominės, politinės, visuomenės problemos. Pavyzdžiui, demografinės tendencijos ar emigracija dažnai įvardijamos kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Bet tai daugiau ekonominė problema, žmonės važiuoja, kur gali geriau uždirbti. Vienu laikotarpiu emigracija buvo gana sparti, dabar įvažiuojančiųjų į Lietuvą daugiau nei išvažiuojančiųjų. Jei ekonominės sąlygos gerėja, keičiasi ir šios tendencijos. O jei nesiimame ypatingų priemonių emigracijai sulaikyti, kalbėjimas apie tai kaip apie grėsmę nacionaliniam saugumui situacijos nepakeičia ir nevertas grėsmių statuso.

Rengiamoje naujoje Nacionalinio saugumo strategijoje bus iš naujo peržiūrima, kas yra tos grėsmės, tačiau matau dabartinės valdančiosios daugumos norą į jų sąrašą įtraukti labai platų spektrą problemų. Tai negeras būdas spręsti saugumo klausimus, nes išsibarstome bandydami visoms problemoms suteikti grėsmės nacionaliniam saugumui statusą. Turėtų būti gana aiški linija, kurias problemas sprendžia Vyriausybė savo politinėse programose, o kurios jau yra grėsmės nacionaliniam saugumui, kur jau reikia specifinių žvalgybos, nacionalinių saugumo institucijų taikomų priemonių. Tai mums leistų sutelkti žymiai daugiau resursų ir politinės valios esminėms grėsmėms spręsti iki galo, o ne nuolat tiesiog žongliruoti tomis grėsmėmis ir visuomenę varginti nuolatiniais priminimais, kiek jų daug aplinkui.

Visgi ekspertai neslepia, kad ryžtingus Vyriausybės veiksmus pavasarį atsvėrė valdančiųjų trumparegiška politika ir negebėjimas laiku priimti reikiamų sprendimų antrosios karantino bangos metu, kai visos valdančiųjų pastangos buvo nukreiptos ne į pandemijos valdymą, o į artėjančius rinkimus.

Tarp ryškiausių politikų sprendimų politologai išskyrė ir ekonomikos skatinimo bei transformavimo priemones, kurios, nors ir buvo labai ambicingos, tačiau, pasak jų, jau per projekto planavimo fazę ėmė strigti. Buvo paminėta ir Lietuvos reakcija į Baltarusijos prezidento rinkimus, paplūdimio Lukiškių aikštėje istorija bei valstiečių sprendimas nekvestionuoti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) buvimo valdančiojoje koalicijoje.

COVID-19 pandemijos valdymas

Dažniausiai politologai prie ryškiausių 2020 metų politikų nuveiktų darbų paminėjo koronaviruso pandemijos valdymą. Visgi dauguma jų paminėjo, kad pandemijos valdymą būtina vertinti dvejopai. Viena vertus, teigė politologai, reikėtų vertinti sėkmingą COVID-19 suvaldymo procesą pavasario mėnesį ir rinkimų laikotarpį, kai kadenciją baigianti Vyriausybė neturėjo valios laiku priimti reikiamų sprendimų.

„Praėję metai nuo pavasario yra paženklinti pandemija. Tai, mano manymu, vienas rimčiausių sprendimų kompleksų yra sprendimai, susieti su pandemijos suvaldymu. Iš tikrųjų buvusioji Vyriausybė sukoncentravo į tai ir jai pasisekė visai neblogai suvaldyti tą pirmąją bangą“, – Eltai sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis.

Visgi dauguma politologų akcentavo, kad suvaldant antrąją pandemijos bangą valdantieji labiau koncentravosi į artėjančius rinkimus ir laiku neįvedė karantino.

„Nei Vyriausybė, nei Seimas nepadarė sprendimo dėl rinkimų datos arba rinkimų formos pakeitimo. Savotiškai prioritetą suteikė rinkimų kampanijai ir ji užgožė pandemijos pavojų, todėl mes patyrėme antrąją pandemijos bangą. Taigi ruduo buvo pažymėtas rinkimais, o ne pandemijos baime“, – atkreipė dėmesį L. Bielinis.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė Eltai teigė, kad būtent dėl tokios „valstiečių“ trumparegiškos politikos ir lyderystės stokos antroji karantino banga nusinešė ženkliai didesnį skaičių gyvybių nei kad būtų galėjusi.

Valstiečių sprendimas lapkričio mėnesį neįvesti pakankamai griežto karantino lėmė šiandieninę itin rimtą situaciją.

„Valstiečių sprendimas lapkričio mėnesį neįvesti pakankamai griežto karantino lėmė šiandieninę itin rimtą situaciją, kuri Lietuvai ne tik kainuos gyvybes, bet ir lems dar didesnes biudžeto išlaidas bei gali nubraukti kai kuriuos pasiekimus socialinėje politikoje, kuriuos pavyko pasiekti. Trumparegiškos ir politikos belyderystės pavyzdys“, – teigė R. Urbonaitė.

Išskyrė ekonomikos skatinimo ir transformavimo priemones

Politologai, vertindami ryškiausius politikų sprendimus 2020 metais, išskyrė ir Vyriausybės bandymus kovoti su pandemijos padariniais ekonomikai bei apskritai numatytas priemones ilgalaikėje perspektyvoje skatinti šalies ekonomiką. Visgi politologai kvestionuoja, kiek Vyriausybės bandymai mažinti pandemijos žalą ekonomikai buvo sėkmingi.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas teigė, kad Ateities ekonomikos DNR planas buvo vienas ambicingiausių Vyriausybės projektų, kuris, pasak jo, nebuvo toks sėkmingas, kaip buvo tikėtasi.

„Ateities ekonomikos DNR planas tapo turbūt ryškiausiu ir ambicingiausiu Vyriausybės projektu, skirtu ne tik kovai su pandemijos sukeltais padariniais, bet ir skirtas mūsų ekonomikos transformacijai. Buvo mestos didelės lėšos, išsakyta daug skambių frazių ir vilčių, bet pats projektas jau per planavimo fazę pradėjo rimtai strigti, o kai kuriais atvejais tiesiog išsigimė į pinigų dalinimo konkursus su labai miglotomis pridėtinėmis vertėmis“, – atkreipė dėmesį A. Lašas.

Lietuvos ekonomines paskatas, susijusias su pandemija, išskyrė ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas. Politologas akcentavo, kad ne visi sprendimai priimti šioje srityje buvo racionalūs.

„Išskirčiau galbūt ne konkretų sprendimą, o bendrą veiksmą, tai Lietuvos ekonominės paskatos, susijusios su pandemija, įskaitant ir kai kuriuos, galbūt ne visai racionalius sprendimus. Pavyzdžiui, didinti pajamas kai kurioms visuomenės grupėms arba išdalinti po 200 eurų pensininkams. Tai, matyt, vienaip ar kitaip patenka į tą ekonomikos skatinimo planą“, – teigė T. Janeliūnas.

Lietuvos reakcija į Baltarusijos prezidento rinkimus

Politologai tarp vienų ryškiausių 2020 metų sprendimų įvardino ir Lietuvos politikų reakciją į prezidento rinkimus Baltarusijoje. Politologai teigiamai įvertino Lietuvos lyderystę keliant sankcijų Baltarusijos režimo pareigūnams klausimą Europos Sąjungos lygiu, inicijuojant bendras Baltijos valstybių sankcijas.

„Baltarusijos klausimas. Lietuvos iniciatyva įvesti sankcijas dėl žmogaus teisių pažeidimų, susidorojimų su protestuotojais, parama Baltarusijos žmonėms. Tai yra svarbūs, kompleksiniai kelių institucijų sprendimai“, – teigė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyresnioji mokslo darbuotoja profesorė Jūratė Novagrockienė.

Jai antrino ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžejus Pukšto.

„Mano nuomone, tai visgi yra reikšmingas dalykas, kad drįsome nepripažinti Lukašenkos legitimumo“, – akcentavo politologas.

Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai, kurių rezultatai laikomi suklastotais. Jų laimėtoju pasiskelbė ilgametis Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka. Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicija. Buvo sulaikyti tūkstančiai žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.

Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalims yra paskelbusi nacionalines sankcijas, kuriomis 156 asmenims uždrausta atvykti į Lietuvą. Šie asmenys buvo įtraukti į sąrašą už rinkimų rezultatų klastojimą, žmogaus teisių pažeidimus, taip pat vykdant represijas prieš pilietinę visuomenę ir demokratinę opoziciją, primena ELTA.

Paplūdimio Lukiškių aikštėje istorija

Politologai tarp ryškiausių 2020 metų įvykių išskyrė ir Lukiškių aikštės istoriją, kai konfliktą tarp valdančiųjų ir sostinės savivaldybės pakurstė Vilniaus savivaldybės sprendimas Lukiškių aikštėje įkurti dirbtinį pliažą. MRU politologės R. Urbonaitės teigimu, pliažo Lukiškių aikštėje istoriją lydėjo keletas gana iškalbingų politikų sprendimų. Politologės teigimu, tuometinių valdančiųjų sprendimas Lukiškių aikštės įstatymą svarstyti skubos tvarka buvo veiksmas, pamynęs teisės viršenybę dėl asmeninės naudos.

„Priimtas sprendimas Lukiškių aikštės įstatymą priimti ypatingos skubos tvarka, buvo aiškinama, kad čia ypatingas atvejis. Tačiau dabar pati tokią skubą tuo atveju siūliusi Agnė Širinskienė, pasiūlius paskubinti kai kurių sprendimų priėmimą Seime, grasina KT ir aiškina, jog to daryti negalima, nes gi „ne karas“. Tai buvo dar vienas sprendimas, pamynęs teisės viršenybę ir parodęs, kaip politikai teisę taiko priklausomai nuo asmeninės naudos“, – savo įžvalgomis dalinosi R. Urbonaitė.

Politologė taip pat atkreipė dėmesį, kad sprendimą ignoruoti teisinius argumentus priėmė ne tik tuometiniai valdantieji, bet ir prezidentas Gitanas Nausėda.

„Prezidentas taip pat priėmė sprendimą ignoruoti teisinius argumentus ir pasirašė įstatymą, kuris tiek pagal priėmimo procedūrą, tiek pagal turinį, deja, yra su rimtomis spragomis. Įstatymas nenulėmė net smėlio išvežimo iš Lukiškių aikštės, tačiau parodė, kaip kartais iracionaliai, vadovaujantis tik emocijomis ir neprofesionaliai priimami politiniai sprendimai, ir kaip gali būti paminami teisės principai“, – akcentavo R. Urbonaitė.

Rugpjūčio 1 d. įsigaliojo kontroversiškai vertinamas Lukiškių aikštės įstatymas, įtvirtinantis šios sostinėje esančios aikštės memorialinį statusą ir jos naudojimo principus. Šis įstatymas, baigiantis Seimo sesijai, buvo priimtas skubos tvarka, kai Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva Lukiškių aikštėje buvo atidarytas diskusijas sukėlęs dirbtinis smėlio paplūdimys. Supiltu pliažu piktinosi ne tik tuometiniai valdantieji „valstiečiai“, bet ir opozicijoje buvę konservatoriai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms.

Seimo priimtu įstatymu nustatyta, kad Lukiškių aikštė yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė. Pagal priimtą įstatymą, aikštė turi būti formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais ir tvarkoma taip, kad būtų užtikrinta rimtis bei derama pagarba kovotojams, žuvusiems už nepriklausomybę bei sukilėliams, gyvybę paaukojusiems 1863–1864 m. Taip pat įstatymu įtvirtinta, kad valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti turės būti pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas.

„Valstiečių“ sprendimas nekvestionuoti LLRA-KŠS buvimo koalicijoje

Vienu ryškiausiu 2020 metų sprendimu R. Urbonaitė įvardina ir „valstiečių“ sprendimą nekvestionuoti LLRA-KŠS buvimo valdančiojoje koalicijoje.

„Valstiečių“ sprendimas nekvestionuoti LLRA-KŠS buvimo koalicijoje, nepaisant tiek Valdemaro Tomaševskio, tiek jo bendražygių pareiškimų, kurie niekaip nebuvo suderinami su mūsų valstybės interesais, ypač saugumo prasme – tai lėmė kaukių nukritimą nuo kai kurių politikų veidų“, – sakė R. Urbonaitė.

ELTA primena, kad po prezidento rinkimų Baltarusijoje viešojoje erdvėje aštrią kritiką sukėlusiame ir vėliau ištrintame feisbuko įraše Zbignevas Jedinskis teigė: „A. Lukašenka iš lietuviškų konservatorių išmoko, kaip nuraminti protestus. Skirtumas tik tas, kad Baltarusijoje policija gina Konstituciją, o Lietuvoje 2009 metais policija gynė tuos, kurie pažeidė Konstituciją, tai yra policija gynė konservatorių valdžią, kuri per vadinamąją „naktinę reformą“, pažeisdama Konstituciją, sumažino pensijas ir atlyginimus.“

Tarp metų sprendimų: dotacija Darbo partijai bei N. Grunskienės skyrimas generaline prokurore

Taip pat prie žymesnių pastarųjų metų sprendimų buvo nurodytas ir Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) nutarimas išmokėti beveik prieš dešimtmetį įšaldytą 1,8 mln. eurų dotaciją Darbo partijai. VRK Darbo partijai 2007 ir 2008 metais buvo skyrusi dotacijas, tačiau vykstant „juodosios buhalterijos“ bylai teismai sustabdė jų mokėjimą, o vėliau grąžino į biudžetą. VDU docento A. Pukšto teigimu, šis VRK sprendimas yra sunkiai paaiškinamas ir prieštarauja logikos ir demokratijos principams.

Tarp 2020 metų ryškių sprendimų buvo išskirtas ir Nidos Grunskienės paskyrimas į Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės pareigas. A. Pukšto teigimu, tai, kad Generalinei prokuratūrai pagaliau vadovaus moteris, yra Lietuvai teigiamas ženklas kovojant su lyčių stereotipais.

Prie ryškiausių pastarųjų metų sprendimų buvo paminėtas ir automobilių registracijos mokesčio įvedimas. Politologo T. Janeliūno teigimu, automobilių registracijos mokestis, kitaip viešoje erdvėje dar vadinamas taršos mokesčiu, yra išskirtinis, nes tai yra pirmas, tačiau tikrai ne paskutinis mokestis, orientuotas į taršos mažinimą.

„Išskirčiau taip kaip vieną iš ryškesnių dalykų, nes tai pirmas mokestis, kuris orientuotas į transporto taršos apmokestinimą tiesiogiai. Pats sprendimas, aišku, ne visai logiškas ir apmokestinimas galbūt ne visiškai tikslus, sudėliotas ne optimaliausiai ir efektyviausiai, kaip galėtų būti. Bet pats sprendimas pradėti keisti vartojimo įpročius, ypač renkantis transporto priemones, aš manau, yra labai svarbus ir ateityje turbūt tie mokesčiai ir pastangos keisti mūsų požiūrį į taršą turėtų tik stiprėti“, – atkreipė dėmesį politologas.

Dokumentas, kaip ir buvo tikėtasi, sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo, nes, vos tik pasibaigus antrajam rinkimų turui, viešoje erdvėje kilo diskusijos dėl to, kurios centro dešinės partijos interesai susitarimo projekte bus labiausiai atliepti. Nors, įvertinę dokumentą, politologai pripažįsta, kad susitarimo projekte labiausiai dominuoja konservatorių siekiai, tačiau kartu akcentuoja – liberalios partijos koalicijos derybose neliko nuskriaustos.

Liberalios partijos koalicijos sutartimi turėtų būti patenkintos

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas pripažįsta, kad paviešintas koalicijos sutarties projektas palankiausias konservatoriams. Politologas savo mintį argumentuoja tuo, kad konservatorių partijai artimiausios nuostatos atsispindi tarp koalicijos tikslų, dėl kurių jau atrastas bendras sutarimas. Visgi profesorius akcentuoja, kad tokia tendencija yra natūrali, nes TS-LKD yra didžioji koalicijos partnerė.

„Natūralu būtų tikėtis, kad konservatorių nuostatos turėtų būti labiausiai atspindėtos sutartyje. Turbūt jų pozicija ir yra aiškiausia būtent toje dokumento dalyje, dėl kurios jau gana aiškiai sutarta. Kita vertus, (sutarties – ELTA) punktuose, dėl kurių dar nėra sutarimo, man pasirodė, kad ten yra daugiau dalykų, kurie svarbūs liberalams, ir šiek tiek mažiau dalykų, kurie svarbūs konservatoriams“, – Eltai teigė T. Janeliūnas.

„Šiuo atveju konservatoriai jau iš anksto daugiau mažiau užfiksuoja tai, ką jie nori padaryti ir tikrai padarys, liberalai tam nesipriešina“, – pridūrė profesorius, atkreipdamas dėmesį, kad nemaža dalis liberalų darbotvarkės nuostatų patenka į koalicijos partneriams aktualių klausimų sąrašą, dėl kurių sutarimas nebūtinai bus atrastas.

Visgi T. Janeliūnas yra įsitikinęs, kad šiame etape liberalų esminis siekis ir buvo sutartyje užfiksuoti jų tikslus ir ketinimus. Pasak politologo, liberalios partijos šį tikslą įgyvendino ganėtinai sėkmingai.

„Tikrai buvo galima tikėtis, kad kategoriškai bus atmesta nuostata dėl tos pačios lyties ar lyčiai neutralios partnerystės sudarymo, nes konservatoriams tai tikrai yra vertybiškai nelabai priimtinas dalykas. Bet konservatoriai vis dėlto priima net ir tokias nuostatas, kaip potencialiai galimas priimti“, – sakė ekspertas.

Pasak jo, liberalioms partijoms aktualių vertybinių klausimų įtraukimas į susitarimą jau reiškia, kad konservatoriai iš principo neatmeta daugiau diskusijų keliančių klausimų ir yra nusiteikę „toliau dirbti, kalbėtis, potencialiai galbūt net įtikinti savo frakcijos radikaliausius narius, kad gali būti toks sprendimas priimtas“.

„Niekas negarantuoja, kad bus priimti konkretūs sprendimai, tikrai gali būti, kad atėjus laikui Seime tos daugumos nesusidarys. Bet aš manau, kad pats dokumento žanras – koalicinė sutartis – reiškia ne konkretų įsipareigojimą, bet iš esmės koalicijos veikimo būdą. O koalicijos veikimo būdas nurodo, kad bus bandoma ieškoti kompromisų net ir sudėtingais klausimais“, – atkreipė dėmesį jis.

T. Janeliūnas akcentuoja, kad konservatorių dominavimas pasireikštų tuo atveju, jeigu apie liberalioms partijoms svarbius vertybinius principus koalicijos sutartyje apskritai nebūtų užsiminta. Visgi profesorius teigia, kad kol kas TS-LKD pavyko parodyti, jog konservatorių vadovybei svarbu atsižvelgti ir į mažesnių koalicijos partnerių norus.

Profesorius taip pat įsitikinęs, kad koalicijos sutartyje įsipareigoti įgyvendinti klausimus, dėl kurių nėra šimtaprocentinio sutarimo, – neracionalu. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad pažadas koalicinėje sutartyje yra labai retas dalykas.

„Dabartinis variantas yra sąžiningas. Nefiksuoti kažkokio pažado, kurio galbūt nebus įmanoma įvykdyti, bet fiksuoti patį ketinimą, taip pat užfiksavus ir galimą rizikos variantą, kad nebūtinai bus pasiektas tas teigiamas sprendimas“, – sakė T. Janeliūnas.

Galios pasiskirstymas labiau atsiskleis dalinantis postus

Savo ruožtu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyresnioji mokslo darbuotoja profesorė Jūratė Novagrockienė akcentuoja susitarimo projekte partijų galios disbalanso nepastebinti. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad į koalicijos susitarimo projektą įtraukti ir koalicijos viduje kontraversiškai palaikomi klausimai.

„Netgi skausmingesni klausimai, kurie atrodė, kad bus labai prieštaringai vertinami pačių konservatorių, jie irgi yra įtraukti į šį susitarimą. Kitaip tariant, negaliu pasakyti, kad sutartis būtų kažkam daugiau ar mažiau naudinga“, – Eltai teigė J. Novagrockienė.

Ji akcentuoja, kad galios pasiskirstymas tarp partijų labiau turėtų atsiskleisti tada, kai prasidės derybos dėl konkrečių politinių postų.

„Tai labiau pasimatys, kai prasidės derybos dėl konkrečių pareigybių, kai bus deramasi dėl ministrų postų, gal viceministrų, Seimo vadovavimo ir t. t. Nes šiuo metu tai iš tikrųjų visiškai užslėpta paslapties šydu“, – sakė politologė.

J. Novagrockienė, kalbėdama apie sutarties projekte įrašytus klausimus, ypatingai svarbius koalicijos partneriams, atkreipia dėmesį, kad kol kas dar neaišku, kiek iš jų atsidurs Vyriausybės programoje.

„Mes pamatysime, kiek iš jų įgis arba neįgis svorio, kai bus ruošiama Vyriausybės programa. (...) Visgi partnerystė arba narkotikų dekriminalizavimas yra Seimo klausimai ir kaip pasiseks tai įgyvendinti priklausys nuo to, ar Seimas tam pritars ar nepritars“, – akcentavo politologė.

„Perspėjimas: emailais plinta gana neblogai padarytas fake'inis pranešimas apie tariamą Lietuvos pašto siuntą. Kol neatsidarai pasitikrinti siuntėjo el. pašto adreso, gali net nekilti įtarimas.

Tokių nuorodų neatidarinėkite!

Ir visada tikrinkite, ar siuntėjo el. pašto adresas tikrai toks, kuo dedasi“, – socialiniame tinkle „Facebook“ perspėjo T. Janeliūnas ir pasidalijo apgaulingu laišku.

„Facebook“ nuotr.

Lietuvos paštas apie panašią sukčių veiklą savo klientus įspėjo jau rugpjūtį.

„Perspėjame, kad sukčiai, naudodamiesi Lietuvos pašto vardu, siunčia apgaulingus elektroninius laiškus, kuriais kviečia sumokėti muito mokesčius. Gavę tokio turinio laišką, jokiu būdu neatskleiskite savo kortelės duomenų.

Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos paštas nesiunčia tokio turinio laiškų – muito mokestis yra mokamas pašto skyriuje arba, klientui paprašius, gali būti mokamas pavedimu“, – pranešė įmonė.

Lietuvos pašto nuotr.

Po kelių dienų Lietuvos paštas informavo apie dar vienus sukčių siunčiamus laiškus.

„Pastebėti dar vieni Lietuvos pašto vardu siunčiami sukčių laiškai, kuriuose kviečiama paspausti laiške esančią aktyvią nuorodą ir sužinoti informaciją apie savo siuntą; paspaudus nuorodą vedama į virusu užkrėstą failą“, – pranešė Lietuvos paštas.

Įmonė perspėjo, kad tokių laiškų nesiunčia – savo siuntas galite sekti Lietuvos pašto internetiniame puslapyje arba prisijungę prie savo paskyros Lietuvos pašto savitarnoje. 

Lietuvos pašto nuotr.

„Gavę tokį laišką, jokiais būdais nespauskite jokių nuorodų, kurios veda ne į Lietuvos pašto interneto puslapį. Patikrinti, ar nuoroda veda kažkur kitur, galima užvedus pelės kursorių ant nuorodos. Taip pat visada pasižiūrėkite, iš kokio el. pašto siunčiamas laiškas – Lietuvos pašto siunčiami laiškai iš adreso, kuris baigiasi post.lt“, – pabrėžė įmonė.

Lietuvos paštas prašo gavus tokį laišką ar pastebėjus panašias sukčių veiklas Lietuvos pašto vardu apie tai pranešti el. paštu pranesk@post.lt.

„Jeigu į mane kreipėsi atviru laišku tas, kuris rašė knygą apie prezidentę D. Grybauskaitę, dirbdamas pas ją už valstybės pinigus, tokiu atveju aš neturiu ką komentuoti. Tai yra eilinis opozicijos veiksmas. Aš niekaip negaliu jo laikyti neutraliu. (...) Atleiskite, aš pasakysiu tiesą ir jam bus labai liūdna, bet aš jo teksto neskaičiau ir nesiruošiu skaityti, nes suprantu viena, kad žmogus rašė knygą apie Grybauskaitę, tai noras skaityti jo tekstus nyksta“ , – Eltai sakė R. Karbauskis.

ELTA primena, kad TSPMI profesoriaus T. Janeliūno lapkričio 30 dieną parašytame atvirame laiške valdantiesiems jie išvadinti „valstybės parazitais“.

Tai yra eilinis opozicijos veiksmas.

„Taip, šis laiškas jums, Ramūnai Karbauski, Agne Širinskiene, Sauliau Skverneli ir visiems kitiems, kurie vis dar manote, kad turite valdžią. Beje, valdžios jūs jau nebeturite. Tai tik iliuzija. Taip, jūs užimate postus. Jūs galite balsuoti dėl įstatymų, siūlyti vis keistesnius projektus. Bet jūs jau nebe valdžia. Jūs darote viską, kad tą valdžią išsaugotumėte. Desperatiškai kabinatės į ją, tarsi tai būtų jūsų išsigelbėjimas. Bet jūs jau jos neturite. Tik laiko klausimas, kada prarasite ir postus. Bet valdžią jūs praradote jau kažkada praeityje. [...] Taip valdžia nesielgia. Taip elgiasi tik parazitai. Būtent jūs šiuo metu esate valstybės parazitai. Jūs nebe valdžia“, – savo feisbuko paskyroje teigė profesorius.

T. Janeliūno įrašas sulaukė Seimo narės A. Širinskienės atsako. Politikė taip pat priekaištavo T. Janeliūnui, esą šis vien dėl to, kad parašė knygą apie kadenciją baigusios prezidentės D. Grybauskaitės užsienio politiką, nėra neutralus. Politikė viename savo feisbuko įrašų nurodė, esą T. Janeliūnui už, pasak jos, „D. Grybauskaitę šlovinančią knygą“ buvo sumokėta 21 tūkst. eurų. Tačiau T. Janeliūnas tai paneigė, primindamas, kad atliktą mokslinę analizę finansavo Lietuvos mokslų taryba, pinigus konkurso būdu skyrusi Vilniaus universitetui.

„Dalis pinigų nukeliavo universiteto administravimo išlaidoms, didelė dalis – leidyklai, kuri rengė, redagavo ir spausdino knygą, o man buvo mokamas tik papildomas priedas kaip pagrindiniam projekto vykdytojui, atliekančiam tyrimą apie Lietuvos užsienio politiką, prie mano darbo užmokesčio – 0,125 etato vertės (...) Tiesa, už knygos pardavimus aš taip pat nieko negaunu. Bet vis tiek malonu, kad skleidžiate apie šią knygą žinią. Dėkoju. Skaitymas visada padeda išmanyti daugiau“, – savo feisbuko paskyroje teigė T. Janeliūnas.