Šiemet Didžiojoje Britanijoje rastas 1979-ųjų „VW Beetle Karmann Cabrio 1303 LS“, kuris pretenduoja į tokio amžiaus automobilių ridos pasaulio rekordą: legendinis „vabalas“ buvo nuvažiavęs vos 3,2 km.

Viena šio „VW Beetle“ ypatybių – spalva „Brasil Brown“. Automobilio priežiūros knygelėje – nė vieno įrašo. „Classic Car“ aukciono ekspertai jo būklę įvertino tvirtu ketvertu, išskyrus variklį, kurio nepavyko užvesti. Pirkėjas už šį „vabalą“ paklojo 60,5 tūkst. JAV dolerių.

Įvertino: už 1980-ųjų „Datsun 280ZX“, nuriedėjusį tik 45 km, aukcione pirkėjas paklojo 231 tūkst. JAV dolerių. / mecum.com nuotr.

Aukcione „Mecum“ parduotas 1980-ųjų „Datsun 280ZX“, nuriedėjęs tik 45 km. Sandorio suma – 231 tūkst. JAV dolerių.

„Datsun 280ZX“ buvo pagaminta iš viso 3 tūkst. vienetų, o raudonos ir juodos spalvų (toks automobilis buvo aukcione) – tik 500.

„Bring a Trailer“ aukcioną buvo sudrebinęs 1976-ųjų „Chevrоlet Corvette“ su 5,7 l darbo tūrio V8 210 AG varikliu ir kurio rida – vos 26 km.

Išbandė: 1976-ųjų „Chevrоlet Corvette“ pirmas šeimininkas nuvažiavo vos 26 km. / corvsport.com nuotr.

Į išskirtinę kompaniją galima įrašyti ir kituose pasaulio aukcionuose parduotus 1987-ųjų „Honda Prelude“ (odometro rodmenys – 6 760 km) ar 1993-iųjų „Ferrari 348 TB“ (569 km).

Auginanti gyvalazdę, pastarosiomis dienomis ji stebi iš kiaušinėlių besiritančius šių padarėlių jauniklius.

Gyvalazdė Sofijos namuose atsidūrė atsitiktinai dar ankstyvą pavasarį, kai jos bičiulės šeima iš Klaipėdos sumanė emigruoti į kitą šalį ir augintinio vežtis kažkodėl nepanoro.

"Be gyvalazdės, auginu dar ir kačių. Būtent jos prieš gerą mėnesį ir iškrapštė iš dėžutės šį vabzdį, kuris po kačių žaidimų su juo nugaišo. Tačiau pastebėjau, kad iki to suspėjo išperėti 18 kelių milimetrų dydžio kiaušinėlių. Taigi laukiau, kas bus toliau", – pasakojo klaipėdietė.

Po daugiau nei trijų savaičių Sofija pastebėjo pirmąjį vabaliuką, jis buvo gal dviejų cm ilgio.

Sofijos Jegorovos nuotr.

Po to išsirito dar trys. Gyvalazdžių šeimininkė laukia, kiek dar jų bus.

Kol kas jie dar labai maži, bet gana judrūs – judresni nei suaugusieji jų gentainiai.

Suaugusi gyvalazdė yra maždaug sprindžio dydžio žalios spalvos.

Šis vabalas – maskuotės meistras. Gamtoje jo taip paprastai nepastebėsi.

Nelengva iš karto pamatyti ir Sofijos įrengtoje jo buveinėje – plastikiniame inde, kai jis pasislepia tarp žalialapių šakelių, kuriomis maitinasi.

"Į gamtą jų tikrai nepaleisiu, jie ten žūtų, nors vasarą pas mus dabar ir šilta, bet, kaip jie ištvertų žiemą? Kur dėsiu tiek gyvalazdžių – dar nežinau, bet situacija darosi įdomi", – šypsojosi klaipėdietė.

Gyvalazdžių pasaulyje yra apie 3 tūkst. rūšių. Kai kurios jų užauga net iki 56 cm dydžio. Šiam gyviui poruotis neretai partnerio nereikia.

Gamtoje daugiausia vyrauja patelės, tačiau iš tūkstančio pasitaiko ir vienas patinėlis. Gyvalazdės gyvena 9–12 mėnesių. Maitinasi įvairių augalų lapais, pradedant ąžuolo ir baigiant margalapiais fikusais.

Sofijos Jegorovos nuotr.

Ministerija pranešė pakeitusi Europos Komisijai skirtą pateikti vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą. Į tinklą „Natura 2000“ įtrauktas Žagarės dvaro parkas, Plinkšių apylinkės ir Aukštųjų Šančių ąžuolynas.

Jos skirtos Europos Bendrijoje saugomo vabalo – niūriaspalvio auksavabalio – apsaugai.

Niūriaspalvis auksavabalis – griežtai saugoma, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta vabalų rūšis. Auksavabalis gali gyventi tik senų, saulėje gerai įšildomų lapuočių (dažniausiai ąžuolų) drevėse.

Be to, patikslinti saugomų natūralių buveinių tipai, saugomų rūšių buveinės ir jų užimami plotai šešiolikoje saugomų teritorijų. Daugeliu atvejų jos papildytos naujais buveinių tipais ir rūšimis. Pavyzdžiui, papildomai bus saugomos keturių tipų pelkių buveinės Viešinto ežere, Anykščių rajone, stepinės pievos, eutrofiniai aukštieji žolynai, aliuvinės pievos ir kraujalakinis melsvys Šešuvies upės slėnyje žemiau Molavėnų Kelmės ir Raseinių rajonuose.

Kaip rašoma Aplinkos ministerijos pranešime, šiai grupei priklausantys vabalai itin retai aptinkami Baltijos gintaro inkliuzuose. Iki šiol mokslui buvo žinomos tik dvi juose aptiktos afodijų rūšys. Naujajai rūšiai priskirti vabalai aptikti dviejuose gintaro gabalėliuose, o viename iš jų įsiamžinę net devyni šiai rūšiai priklausantys individai. Toks itin retas radinys leido ne tik labai išsamiai aprašyti kone visus rūšiai būdingus kūno sandaros bruožus, bet ir padaryti kai kurias prielaidas apie jų gyvenimo ypatybes tolimoje – prieš kelias dešimtis milijonų metų – praeityje.

Dabar Airapus genties vabalai yra aptinkami tropinio klimato regionuose – Malaizijoje, Indonezijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Australijoje, Naujojoje Kaledonijoje, Fidži ir Mikronezijos salynuose. Panašios gamtinės sąlygos turėjo būti Baltijos regione prieš maždaug 50 milijonų metų.

Dauguma dabar gyvenančių „airapų“ žinomi kaip pūvančių augalinės kilmės medžiagų, tarp jų ir gyvūnų ekskrementų, ėdikai (saprofagai), galintys gyventi tiek dirvos paviršiuje, tiek medžių drevėse ar trūnijančioje medienoje.

Vasarą į GRYNAS.lt redakciją plaukė ne vienas laiškas su skaitytojų radiniais gamtoje. Vieni turėjo progos stebėti itin plaukuotus vikšrus, keliaujančius ilgomis kolonomis. Kiti rado keistų augalų, ar prašė atpažinti drugelių rūšis. Gavome prašymą identifikuoti ir keistą vabalą, pasižymintį įspūdingo ilgio ūsais.

Skaitytoja Jolita, viešėdamas pajūryje su draugu, Kuršių nerijoje aptiko savo ūsų ilgumu nustebinusį vabalą. GRYNAS.lt susisiekė su Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Vabzdžių skyriaus vedėju Romu Ferenca ir paprašė jo pakomentuoti, kas tai per gyvis.

„Nuotraukoje yra ilgaūsis pušiagraužis (lot. Acanthocinus aedilis). Tai ūsuočių (lot. Cerambycidae) šeimos atstovas. Šioje nuotraukoje yra patinas, jų antenos (ūsai) gali būti iki 6 kartų ilgesnės už kūną, patelių antenos gerokai trumpesnės“, -aiškino R. Ferenca.

Anot jo, vabzdžių antenos - tai jutimo organai, kurie padeda surasti tinkamą buveinę ar maisto, pajusti pavojų, rasti partnerį poravimosi laikotarpiu.
Ilgaūsis pušiagraužis
Ilgaūsis pušiagraužis
© Creative Commons
„Vabzdžiams tai labai svarbus organas, todėl neretai vabzdžių antenos būna labai išvystytos, sudėtingos konstrukcijos, sudarytos iš kelių, keliolikos ar keliasdešimties narelių. Šie nareliai tarpusavyje sujungti paslankiai, todėl vabzdžiai laisvai gali judinti „ūsus“ bet kuria kryptimi. Kartais vabzdžių antenos stebina savo dydžiu ar sudėtinga forma“, - toliau dėsto specialistas.
R. Ferenca sako, kad ilgaūsio pušiagraužio lervos vystosi po pušų žieve ir medienoje, todėl Lietuvoje tai nėra reta rūšis, šių vabalų dažnai galima pamatyti šviežiose pušynų kirtavietėse ant kelmų ar rąstų.

"Titanus giganteus" arba tiesiog vabalas-titanas – ne tik didžiausias, bet ir vienas paslaptingiausių vabalų planetoje. Iki 18 cm ilgio išaugantis nariuotakojis turi du įspūdingus žandikaulius, kuriais nesunkiai triaukšteli pieštuką perpus. Visgi, nepaisant grėsmingo dydžio ir žandikaulių pajėgumų, žmonėms jis visiškai nepavojingas, rašo "Odditycentral.com". Be kita ko, šie vabzdžiai yra prisiekę slapukai – slapstosi drėgnuose Pietų Amerikos atogrąžų miškuose ir iš savo slaptaviečių išlenda tik poruotis. Beje, suaugę patinai visiškai nustoja maitintis.

Įdomu tai, kad dar niekam nėra pavykę pamatyti, kaip atrodo šio gigantiško vabalo lervos. Vis dėlto mokslininkai yra linkę manyti, kad lervos būna bent 5 cm skersmens ir net apie 30 cm ilgio. Pagal įspūdingus išgraužtus uoksus negyvuose medžiuose, kuriuos palieka, kaip manoma, šio vabalo lervos, galima spėti, kad jos minta irstančia mediena ir po žeme pratūno ne vienerius metus, kol visiškai užauga.

Įdomybių yra ir daugiau. Suaugystės sulaukę vabalų-titanų patinėliai nustoja maitintis ir taip elgiasi ligi pat mirties, nors jiems reikia energijos skristi (taip, šie griaumedžiai dar ir skraido). Pasirodo, principingus badavimo įžadus davę vabzdžiai energijos semiasi iš lėliukės stadijoje sukauptų atsargų. Energijos pakanka – stambiausi vabalų pasaulio vyrai skrenda tol, kol suranda poravimosi partneres.

Tiesa, yra vienas "bet". Šis juodas atogrąžų miškų sutvėrimas yra toks didelis, kad pats pakilti nuo žemės nesugeba. Todėl, susiruošęs skrydžiui, vabalo-titano patinas ropoja į medžius ir startuoja nuo lajos šakų – įjungiami sparnų "varikliai", kurių galios manevrams ore pakanka. Tuo tarpu patelės kantriai laukia, kol jas suras jų riteriai ir bendromis pastangomis bus galima apvaisinti kiaušinėlius giminės pratęsimui. Tai reiškia, kad vabalų-titanų damos "viešumoje" pasirodo dar rečiau už džentelmenus, todėl jas yra matęs retas kuris.

Gindamiesi nuo priešų ir grėsmių, vabalai-titanai pradeda šnypšti, o jei tokios vokalizacijos nepadeda, į darbą paleidžiami milžiniški žandikauliai – jais puolamas agresorius. Vabalų-titanų nepaprastai stiprios ir kojos – jomis ir žandikauliais vabalas nesunkiai praplėštų gyvūno ar žmogaus minkštuosius audinius. Tačiau entomologai neturi duomenų, kad šie nerangūs gremėzdai pultų patys – ginklų jie imasi tik išprovokuoti.

Vabalų-titanų populiacija gyvuoja Brazilijoje, Bolivijoje, Kolumbijoje, Ekvadore, anglų, olandų ir prancūzų Gvianose (Gajanoje, Suriname ir Prancūzijos Gvianoje), taip pat Peru. Vietos gyventojai sutemus leidžiasi jų ieškoti su deglais ar ryškiais rankose. Nors daugelis šių šiurpokos išvaizdos vabalų vengia, kai kurie turistai pakloja nemenkus pinigus vien už galimybę didžiausią planetos vabalą pamatyti savo akimis natūralioje aplinkoje.

Didžiausias kada nors matytas vabalas-titanas buvo 16,7 cm ilgio, o pastebėtas jis Prancūzijos Gvianoje. Vienas suaugęs toks vabalas gali kainuoti iki 400 svarų (apie 1,5 tūkst. litų).