„Nuo 2022 metų gegužės 6 dienos Rimas Tuminas nutraukia veiklą Vachtangovo teatre“, – sakoma pranešime, paskelbtame teatro interneto svetainėje.

R. Tuminas nuo 2007 metų dirbo šio teatro meno vadovu. Pranešime nurodoma, kad režisierius dirbo iki 2022 metų vasario 9 dienos, o nuo šių metų kovo 1-osios dėl sveikatos priežasčių buvo išėjęs nemokamų atostogų, kurias leido Lietuvoje.

Teatras skelbia, kad jam šiuo metu vadovauja Kirilas Krokas, ir pažymi, kad savo veiklą tęs kaip įprasta ir kad visi šį sezoną numatyti kūrybiniai ir meniniai projektai bus baigti.

R. Tuminas vasario pabaigoje teigė, kad iš minėtų pareigų pasitraukė vasario 9 dieną, tačiau pats teatras tuo metu nurodė, kad režisierius dirba toliau.

Rusijoje kelis dešimtmečius dirbantis režisierius praėjusių metų lapkritį duodamas interviu Rusijos televizijai pareiškė nesureikšminantis Lietuvos okupaciją lėmusio Motolovo ir Ribentropo pakto bei nelaikantis rusų okupantais.

Lietuvoje kilus pasipiktinimui dėl tokios menininko pozicijos, R. Tuminas tai pavadino prieš jį įvykdyta provokacija, sakydamas, kad paskelbta tik dalis jo žodžių, bei sakė paprašęs televizijos paneigimo su pilnu interviu įrašu bei tekstu.

Kovo pradžioje Vilniaus mažasis teatras su teatro įkūrėju ir meno vadovu R. Tuminu nutraukė darbo sutartį.

Režisierius 1994 metais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

„Direktorius informavo, kad įspėjo Mažojo teatro meno vadovą apie sutarties nutraukimą, siūlo nutraukti sutartį abipusiu sutarimu. Per penkias darbo dienas ponas Tuminas turėtų atsakyti, ar sutinka“, – penktadienį po susitikimo su Mažojo teatro vadovu Simonu Keblu BNS sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

R. Tuminas nuo 2007 metų dirba Maskvoje, J. Vachtangovo teatro meno vadovu, tuo pačiu metu jis eina ir pareigas Vilniuje, Mažajame teatre.

Ministro teigimu, situacija su R. Tuminu užsitęsė, o sprendimą pagreitino geopolitiniai įvykiai – Rusijos įsiveržimas į Ukrainą.

„Viskas juk neatsitiko vakar ar užvakar, istorija yra gana ilga, ministerija dėjo daug pastangų, kad režisierius irgi turėtų galimybę išeiti nepadaręs žalos ir savo vardui, ir savo įdirbiui. Tikrai buvo formų, kokia jam galėtų vieta atsirasti Mažajame teatre, bet juntamas kažkoks mindžikavimas, kalbėjimas ne tiek apie kultūrą, meną, bet apie įvairiausius istorinius faktus, jų vertinimus, interpretacijas, kurias jau darosi sunku suprasti ir įvertinti, tai turi kada nors baigtis“, – tvirtino jis.

„Teatro vadovas nėra gėlė kabinete, tai irgi žmogus, kuris turi tam tikras administracines funkcijas, ir turi jas vykdyti. Tokia situacija tęstis nebegalėjo“, – sakė S. Kairys.

Ministras sakė neturįs aiškaus atsakymo, ar R. Tuminas pasitraukė iš J. Vachtangovo teatro Rusijoje.

Atsistatydino iš vienų pareigų, bet lieka?

R. Tuminas LRT penktadienį teigė, kad iš šio teatro meno vadovo pareigų atsistatydino vasario 9 dieną, tačiau agentūrai „Interfax“ nurodė, jog vis dėlto teatre Maskvoje liks. Tą patvirtina ir pačio Maskvos teatro pranešimas.

Tai, kas įvyko Ukrainoje ir kas šiuo metu vyksta, man sveiku protu nesuvokiama.

Teatras savo tinklalapyje vasario 17 dieną pranešė, kad R. Tumino iniciatyva Rusijos kultūros ministerija „patvirtino atnaujintą Valstybinio Vachtangovo akademinio teatro įstatų redakciją“, bet R. Tuminas liks savo pareigose. Tiesa, teatro vadovų kontaktuose jo pavardės nebėra.

Pasak pranešimo, pokyčiai įstatuose numato, kad teatras sudaro sutartį su direktoriumi, šis savo ruožtu turi teisę skirti meno vadovą, tačiau tai „tik techniškai apriboja jų įgaliojimus“, o R. Tuminas „nuėmus administracines užduotis“ galės „visiškai susitelkti“ į kūrybinį darbą.

„Vachtangovo teatras yra viena iš tų įstaigų, kurioje susiformavo stiprus režisieriaus ir meno vadovo tandemas. Jame toliau dirbs Rimas Tuminas, direktoriumi lieka Kirilas Krokas, vyriausiuoju režisieriumi – Jurijus Butusovas“, – skelbia teatras.

R. Tuminas Rusijos naujienų agentūrai „Interfax“ penktadienį tvirtino, kad dėl ligos negalėjo viso laiko skirti teatrui, todėl vasario 9 dieną parašė prašymą jį atleisti iš teatro meno vadovo pareigų ir šis buvo patenkintas. Kita vertus, režisierius teigė sudarysiantys naują sutartį su Maskvos teatru.

„Aš pasilieku ir sudarysiu sutartį su teatro direktoriumi“, – tvirtino R. Tuminas.

Ketvirtadienį Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, Lietuvos kultūros ministras S. Kairys pareiškė laukiantis Valstybinio Vilniaus mažojo teatro vadovo S. Keblo sprendimo atleisti R. Tuminą.

Vilniaus mažojo teatro penktadienį išplatintame pranešime nurodoma, kad režisierius vasario 9 dieną iš pareigų Maskvos teatre pasitraukė.

„Tai, kas įvyko Ukrainoje ir kas šiuo metu vyksta, man sveiku protu nesuvokiama – pritariu griežtai pozicijai visų šiandien su Rusija susijusių asmenų atžvilgiu ir konkrečiai mano atžvilgiu. Vasario 9 d. pasitraukiau iš užimamų pareigų J. Vachtangovo teatre, tą patį, jei reikia, padarysiu ir čia, Lietuvoje“, – teatro pranešime cituotas R. Tuminas.

Su pačiu režisieriumi BNS nepavyko susisiekti.

Vachtangovo teatras yra viena iš tų įstaigų, kurioje susiformavo stiprus režisieriaus ir meno vadovo tandemas. Jame toliau dirbs Rimas Tuminas.

Dukra: R. Tuminas ketina grįžti į Lietuvą

Jo dukra ir jo, kaip meno vadovo Vilniaus mažajame teatre, pavaduotoja Gabrielė Tuminaitė BNS taip pat patvirtino, kad režisierius iš Vachtangovo teatro išėjo vasario pradžioje, šiuo metu jis yra Maskvoje dėl gydymo, bet artimiausiu metu ketina parvykti į Vilnių.

„Jis išsikraustė iš Maskvos, grįžta į Lietuvą – jei jį dar išleis, jis liko dėl gydymosi. O Vachtangovo teatro pareiškimas toks galbūt moralinis, kad neva jis vis tiek lieka, bet ne, jis nedirbs“, – sakė G. Tuminaitė.

Anot jos, R. Tuminas ketina į Lietuvą grįžti automobiliu.

Ji taip pat patvirtino, kad Vilniaus mažojo teatro direktorius S. Keblas R. Tuminui pateikė siūlymą trauktis iš meno vadovo pareigų, o režisierius siūlymą įvertins atvykęs į Vilnių, „bet ministras šantažo būdu reikalauja, kad tai atsitiktų čia ir šiandien“.

„Jis (S. Kairys – BNS) ne paragino, jis iškėlė ultimatumą. Yra kreipimasis ir Tumino parašytas, bet mes nebeiname į šitą mėsmalę. Yra teisiniai būdai, kol kas esame demokratinėje visuomenėje, galioja Darbo kodeksas, įstatymai. Siūlymas išeiti iš pareigų direktoriaus jam yra pateiktas, jis, kaip ir kiekvienas žmogus, čia kalba jau ne apie Tuminą, o santykį su žmogumi, turi teisę jo sulaukti fiziškai, jis atvažiuoja, pasirašo dokumentą ir dokumentas įsigalioja“, – kalbėjo G. Tuminaitė.

R. Tuminui pernai gruodį buvo skirta Rusijos vyriausybės kultūros premija, jis taip pat pelnė svarbiausią Rusijos teatro apdovanojimą – „Auksinę kaukę“.

Rusijoje kelis dešimtmečius dirbantis režisierius lapkritį duodamas interviu Rusijos televizijai pareiškė nesureikšminantis Lietuvos okupaciją lėmusio Motolovo ir Ribentropo pakto bei nelaikantis rusų okupantais.

Lietuvoje kilus pasipiktinimui dėl tokios menininko pozicijos, R. Tuminas tai pavadino prieš jį įvykdyta provokacija, sakydamas, kad paskelbta tik dalis jo žodžių, bei sakė paprašęs televizijos paneigimo su pilnu interviu įrašu bei tekstu.

R. Tuminas yra vienas Vilniaus mažojo teatro steigėjų, 1994 metais jis apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

V. Etušas mirė ligoninėje, į kurią buvo atvežtas penktadienį.

V. Etušas gimė Maskvoje. Jo pase buvo padaryta klaida: jo motina dokumentuose pakeitė sūnaus gimimo datą iš 1922-ųjų į 1923 metus. Ji norėjo, kad jis į armiją išeitų vėliau, tačiau gyvenimas pasisuko kitaip. 1941 m. V. Etušas įstojo Ščiukino teatro mokyklą kaip laisvasis klausytojas, bet, užgriuvus karui, savanoriu išėjo į frontą.

V. Etušas kariavo Kaukazo kalnuose, dalyvavo išlaisvinant Rostovą prie Dono ir Ukrainą. 1944 m. buvo sunkiai sužeistas ir demobilizuotas. 1945 m. baigė Ščiukino vardo teatro mokyklą ir buvo priimtas į Maskvos. J. Vachtangovo teatro trupę, kurioje ir vaidino visą gyvenimą.

V. Etušas, atidavęs scenos menui daugiau nei 70 metų, suvaidino per šimtą vaidmenų. Vaidino Šekspyro, Moljero. B. Šo pjesėse.

Kine jis debiutavo 1953 m. istoriniame Michailo Romo filme „Admirolas Ušakovas“. Ypač tapo žinomas savo vaidmenimis Leonido Gaidajaus komedijose „Kaukazo belaisvė“, „Dvylika kėdžių“, „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“, taip pat filme vaikams „Buratino nuotykiai“ ir miuzikle „Birželio 31-oji“.

„Ar žmogus gali būti panašus į Dievą?“, „Ar jis turi Dieviškąją kibirkštėlę, kad jis galėtų spręsti pats?“, „Ar jam skirta suvokti ir pažinti  savo gyvenimą, o pažinus pripažinti save kaltu?“, – atsakymų į šiuos klausimus kviečia ieškoti režisierius Rimas Tuminas.

Jis rengiasi įspūdingai Sofoklio „Edipo karaliaus“ premjerai Graikijoje.

Režisierius Rimas Tuminas jau ne pirmą kartą  imasi „Edipo karaliaus“, parašyto prieš pora tūkstančių metų, ir vėl bando ieškoti atsakymų į jame slypinčius klausimus. „Mūsų tėvų karta galėjo pripažinti, išgyventi kaltę, o gal ir nubaust save. Kas šiandien taip gali pasielgti? Šiandien to niekas net nežada daryti. Dabar niekas nekaltas. Apie jokį garbės kodeksą ir orumą niekas negalvoja. Čia pagrindinė Edipo mintis, pagrindinis smūgis“, – sako R. Tuminas.

Garsus Lietuvos režisierius „Edipą karalių“ stato su Graikijos Nacionaliniu ir Rusijos J. Vachtangovo teatrais. Be Rimo Tumino prie šio pastatymo dirba dar keturi lietuviai, ištikimi jo bendražygiai: scenografas Adomas Jacovskis, kompozitorius Faustas Latėnas, Gabrielė Tuminaitė, kuri dirbs su Graikijos Nacionalinio teatro choristais, ir choreografė Andželika Cholina.

Pasak režisieriaus, Edipo istorija šį kartą bus kitokia nei toji, kurią jis statė 1998 m. Vilniuje (LNDT): teatrališkesnė, garsesnė, išgryninta, atviresnė. Savaitę iki premjeros Rimas Tuminas su J. Vachtangovo teatro aktoriais ir Graikijos Nacionalinio (Ethniko Theatro) teatro aktoriais repetuos Atėnuose. Graikams režisierius patikėjo choristų partiją. „Visuomet ginčijamės, ar choras yra patariamasis balsas, ar jis liudytojas, ar raudotojas, ar patarėjas. Kas tai yra? Niekas nežino. Tai – nuolatinis ieškojimas“.

„Edipas karalius“ – tai garsiausia antikinė graikų tragedija, kuri pirmą kartą buvo pastatyta 425 m. pr. Kr., per Peloponeso karą, žymintį Graikijos aukso amžiaus pabaigą. „Edipas karalius“ – tragedija apie žmogų, kuris išdrįso ignoruoti  likimą, lėmusį užmušti tėvą ir vesti motiną. Visos žmogaus pastangos apgauti likimą yra beprasmės prieš jo galybę. Sofoklis teigia, jog žmogus yra atsakingas už savo veiksmus, tad ir Edipą vaizduoja ne bejėgį, o pasitikintį savimi.

Epidauro amfiteatras, kuriame jau kitą savaitę įvyks premjera, yra vienas geriausiai išsilaikiusių antikinių teatrų Graikijoje ir talpina apie 14 tūkstančių  žiūrovų. Į šį prestižiškiausią vasaros renginį – Atėnų ir Epidauro festivalį – suvažiuoja režisieriai, teatro trupės iš įvairių Europos šalių. „Edipo  karaliaus“ premjera antikiniame Epidauro teatre po atviru dangumi įvyks 2016 m. liepos 29–30 d., o rugsėjo mėnesį „Edipas karalius“ bus rodomas Atėnuose, senoviniame Irodeio teatre šalia Akropolio.  

Vienas garbingiausių Lietuvos piliečių Rusijoje – režisierius Rimas Tuminas. Laidai „Emigrantai“ jis papasakojo, kuo šiuo metu gyvena. Ir tai – ne tik teatras, bet ir artimi santykiai su pačiais aukščiausiais šalies žmonėmis, prezidentu Vladimiru Putinu ir premjeru Dmitrijumi Medvedevu, bei sunki liga, apie kurią režisierius pirmą kartą ryžosi kalbėti prieš televizijos kamerą.

Pripažįsta, kad pavargo

Daugybę apdovanojimų, ordinų, garbės raštų ir premijų gavęs teatro genijus jau devintus metus namais vadina Maskvą. Vadovaudamas Vachtangovo dramos teatrui čia jis žinomas ne ką prasčiau nei Lietuvoje. Menininką nuolat stebi visa Rusijos žiniasklaida, jis kviečiamas į didžiausius televizijos šou, kalbinamas dienraščių ir žurnalų. R. Tuminas atskleidė, kad jau kurį laiką vengia dalyti interviu, nors susidomėjimas jo veikla yra didžiulis.

„Tapome vieni iš geriausių teatrų ne tik Maskvoje, bet ir Rusijoje, drįsiu pasakyti – ir pasaulyje, nes turime daug pasiūlymų nuo Japonijos iki Amerikos – pasaulis domisi ne tik baletu, rusų opera, bet ir drama. Tai – tradicija, teatrinė mokykla, kuri pasaulyje labai vertinama, [...] ir susidomėjimas didžiulis“, – sako R. Tuminas.

Režisierius prisipažino, kad jaučiasi daug padaręs ir jau truputį pavargo. „Norėčiau išsilaisvinti – jaučiuosi įkalintas, turiu atsakomybę kuri vargina, kurios norisi atsisakyti. Aš noriu skrybėlės, balto šalikėlio ir bevaikščiojant  užeiti į teatrą ir paklausti: „Kas naujo? Kaip gyvenat?“– šypsosi kūrėjas.

Iš teatro atleido „rimtus dėdes“

Kai 2007-aisiais lietuvis atvyko į Maskvą, Vachtangovo teatras buvo vienas iš daugelio, rodančių dramos spektaklius, vienu geriausių, kaip yra dabar, jo niekas nelaikė. Kad situacija pasikeistų, R. Tuminas turėjo imtis didelių reformų – griauti, o tada statyti iš naujo.

Dėl įsigalėjusios korupcijos jis atleido visą teatro administraciją, priėmė naujų žmonių, dėl kurių, kaip pasakoja, turėjo čia likti ilgiau: „Buvau atsakingas už naujus žmones. Galbūt niekas nebūtų ėjęs, jeigu sakyčiau, kad aš čia tik metams, trumpam.  Nors galvojau, kad aš trumpam, nieko jiems nesakiau – galvojau susitvarkysim ir aš išeisiu. Bet dėl visų įsipareigojimų taip ir užsibuvau, nors dabar jau realiai norėčiau grįžti.“

Jis pasakojo, kad Lietuvoje panašaus teatro „atgimimo“ suorganizuoti nepavyktų dėl vieno paprasto dalyko – finansavimas kultūros įstaigoms Rusijoje yra žymiai didesnis. Be to, esą Rusijoje ir požiūris į teatrą yra beveik kaip į šventovę.

Nuo pat pradžių kiekvienais metais režisierius vis planuoja keliauti atgal namo į Vilnių. Bet atsiranda naujų projektų, naujų žmonių, atsiveria vis didesnės galimybės ir lėktuvo bilietų jis vis nenusiperka.

Kurdamas savo darbo sistemą R. Tuminas elgėsi nebijodamas nieko, kaip koks jaunas karštakošis revoliucionierius. Iš darbo atleisti „rimti dėdės“ jam grasindavo, buvo net laikas, kai lietuvį saugojo apsauga.

Vėluojančio V. Putino nusprendė nebelaukti

Kai R. Tuminas ėmė pristatinėti savo režisuotus spektaklius, apie tai kalbėjo ne tik visa Maskva, bet ir visa Rusija. Didžiulė sensacija buvo, kai mūsų tautiečio kūryba parūpo ir pagrindinėms šalies galvoms – prezidentui ir premjerui. Kaip juokavo lietuvis, žmonės jo darbovietę ėmė vadinti teatru, kuriame buvo V. Putinas. Jis lankėsi spektaklyje „Vargas dėl proto“.

„Vėlavo. Labai stipriai vėlavo. Aktoriai buvo pasirengę, aš žinojau, bet buvo prašyta, kad jie nežinotų. Tačiau jie pajuto, kad kažkas iš pirmųjų asmenų bus. 10 min praeina – aplodismentai, žiūrovai prašo jau pradėti spektaklį, o mes nepradedam. Apsauga buvo pasiruošusi, grandimi apsupusi jo kelią įėjimui. [...] Tai net 20 min. žiūrovai sėdėjo nežinomybėje, kol galiausiai suprato tylą. Galų gale aš nusprendžiau, kad jau pradėsiu spektaklį, sakau: „Koks man skirtumas – jis nepaaiškino – pavėluos, tai pavėluos“. Ir atėjo... visi atsistojo, pasigirdo aplodismentai“, – ypatingą spektaklį prisimena režisierius.

Pasak jo, to spektaklio žiūrovai jautėsi ypatingi, nes tarp jų buvo ir V. Putinas. Ir jiems tiek pat, kiek veiksmas scenoje, įdomios buvo ir prezidento reakcijos.

Vakarų pasaulio kritikuojamų Rusijos prezidento ir premjero apsilankymas teatre R. Tuminui įsiminė ir dėl didžiulio pasiruošimo. Jis gavo griežtus nurodymus, kokie žmonės gali būti teatre, ir kokie yra nepageidaujami. Net liepta patikrinti visų darbuotojų biografijas. Tą dieną dirbti negalėjo 15 darbuotojų, nes jų biografijos netiko: pasirodo, vienas iš darbuotojų psichiatrinėje ligoninėje gydėsi, kitas buvo teistas ir pan.

V. Putino ir lietuvio režisieriaus akistatos buvo ne viena ir ne dvi. Per jas R. Tuminas spėjo susidaryti nuomonę apie Kremliaus valdovą. „Labai imlus, labai pastabus, tiksliai formuluoja mintį ir geros atminties“, – tokiais žodžiais jis apibūdina Rusijos prezidentą.

R. Tuminas sako, kad bendraudamas su aukščiausiais šalies vadovais dažnai atlieka diplomatinį vaidmenį. Vieną kartą net bandė suorganizuoti jų ir prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimą.

Kito susitikimo su šalies vadovais vengtų

Lietuvių požiūrį apie V. Putiną, jo aplinkos žmones ir apie visą Rusijos valdymo sistemą R. Tuminas puikiai žino. Todėl šiandien režisierius atviras – dar vieno susitikimo su režimo vadovu jis bandys išvengti.

„Aš vis galvoju kaip čia atrodyčiau. [Imituočiau], kad susirgau ar išvykau staigiai, kad Lietuvos spaudoje neatsirastų nuotraukų, kuriose mes spaudžiame vienas kitam rankas“, – galimus variantus svarsto lietuvis.

Prieš pusę metų, po viešo jo pasisakymo, kad Rusijai reikia tokios griežtos rankos, kokia dabar ją valdo, Lietuvos žiniasklaidoje kilo tikra audra. Ką R.Tuminas tuomet turėjo galvoje?

„Aš neturėjau galvoje V. Putino, tai – ne V. Putino palaikymas, tai yra mentalitetas, istorinės aplinkybės, likusios nuo carų laikų. Aš pats tą patį patiriu teatre – ne, aš ne griežtas, bet darbuotojai mane daro tokiu, jie tokį mane sukuria, bet koks esu, toks esu. Man priekaištavo, kad aš per didelis liberalas, kultūros ministras man ir susitikime linkėdamas sėkmės, sakė kad aš net 20 proc. neišnaudoju to, ką galėčiau savo galimybėmis padaryti“, – pasakoja režisierius.

Daugybėje pasaulio šalių vertinamas teatro kūrėjas, kalbėdamas apie Rusijos valdžią, yra atsargus. Jis puikiai supranta, kas sprendžia jo likimą Maskvoje.

Kokia Rusija bebūtų, vis tik čia R. Tuminą gerbia ir myli. Štai prieš savaitę jam pirmą kartą plojo pilnas žiūrovų Didysis Maskvos teatras, kuriame lietuvis savaip pastatė Dmitrijaus Šostakovičiaus operą Katerina Izmailova.

Prasimušęs į teatrines Maskvos aukštumas, režisierius čia pasikvietė ir daug kitų kūrėjų iš Lietuvos. Kartu su juo dažnai dirba mūsų tautiečiai scenografai, choreografai, dekoracijų meistrai.

R. Tumino vadovaujamas Vachtangovo teatras yra sėkmingai veikiantis ir tikrai pelningas. Bilietus į spektaklius čia žmones išperka pusę metų į priekį. Tačiau tokia įstaigos sėkmė darbuotojams stipriai neatsiliepia. Teatralams mokami gana kuklūs atlyginimai, o dabar, rubliui nuvertėjus tris kartus, tai itin juntama. Ypač – išvykus už Rusijos ribų.

Su liga ne kovoja, o draugauja

Viso šio interviu metu režisierius kalbėjo pakimęs. Daug kas Lietuvoje jaudinasi dėl garsaus menininko sveikatos, apie kurią jis pats kalba retai ir nedaugžodžiaudamas.

Iki šiol tik puse lūpų buvo kalbama, kad šiai teatro įžymybei buvo pašalintas gerklės auglys. Po to jis buvo švitinamas Tel Avivo ligoninėje Izraelyje. O perėjęs sudėtingą penkių savaičių gydymo kursą, ignoruodamas savo sveikatos būklę, jis vėl puolė į teatro gyvenimą.

„Į Izraelį važiavau ne dėl to, kad ten gydyčiausi – tiesiog taip atsitiko, kad mes ten gastroliavome, užėjau, pasitikrinau ir teko gydytis 5 savaites. Saulėje negalėjau būti, dariausi procedūras, maudytis irgi nebuvo galima, tai truputį įkalintas buvau, bet skaičiau, leidau laiką turiningai ir ilgėjausi“, – prisiminė režisierius.

Jis – nesustabdomas žmogus, kurio galvoje nuolat pilna idėjų, tvarkaraštyje – daugybė naujų projektų. R. Tuminas niekada nebuvo tas, kuris pasiduoda. Kalbėdamas apie savo sveikatą, jis toks pats.

„Kai diagnozė buvo tokia, tai, žinoma, kilo šokas. Kodėl man? Kodėl tai turi atsitikti man? Kažkaip sąmonėje man kilo mintis, kad kovoti nereikia. [...] Visi, kurie kovodavo, pralaimėdavo. Su tuo nereikia kovoti – reikia draugauti. Nekovoti ir nepasiduoti – tai visiškai skirtingi dalykai. Ačiū Dievui – bus jau dveji metai kaip nekovoju, bet nepasiduodu. Aš į tai žiūriu su humoru, net šiek tiek skeptiškai“, – atviravo lietuvis.

Dažnai atsidūrę tokioje situacijoje žmonės kardinaliai pakeičia gyvenimo būdą, puola prie sveikos mitybos, atsisako darbų. O R. Tuminas nedaro nieko panašaus.

„Kavos negalima, aštraus negalima, saldaus negalima, karšto negalima ir t.t. Kaip gyvenau, taip ir gyvenu, nieko neatsisakau. Žinoma, rūkymas ir šiaip man ne prie širdies. Čia – jau yda, kurią reikėtų įveikti“, – pabrėžė R. Tuminas.

Jau devynerius metus jis savo Lietuvoje likusiai žmonai ir visai šeimai žada netrukus grįžti namo, bet planai vis pasikeičia. Šiemet, iš karto po teatro sezono pabaigos, baigsis ir R.Tumino darbo sutartis. Ar jam ją siūlys pratęsti, galima net neabejoti. Tačiau režisierius sako, kad iki paskutinės minutės svarstys – dar trumpam likti Maskvoje, ar su ja jau atsisveikinti.