Solistai Jeronimas Milius (J.M.) ir Karina Krysko (K.K.) sutinka pasidalyti savo mintimis ne tik apie artėjančią premjerą – Michaelo Kunze ir Sylvesterio Levay miuziklą „Elisabeth“, bet ir apie beveik metus trunkančią šeiminę laimę.
– Miuzikle „Elisabeth“ kuriate vienus pagrindinių vaidmenų. Karina tampa Austrijos-Vengrijos imperatore Elžbieta, žinoma dar ir Sisi vardu, o Jeronimui tenka alegorinis personažas – Mirtis. Ką galėtumėte papasakoti apie savo naujausius vaidmenis?
J.M.: Šiame miuzikle veikia standartinis meilės trikampis, kurio dalimis esame ir mes su Karina. Elizabet įsimylėjusi Mirtį, kuri spektaklyje tarsi įvilkta į žmogišką pavidalą. Kitoje trikampio pusėje – jos teisėtas vyras, vaikų tėvas. Šiai stipriai moteriai tenka patirti daug savo laikmečio išbandymų – ištekėjusi ji jaučiasi vieniša, suvaržyta rūmų taisyklių. Jai neleidžiama matytis ir auklėti savo vaikų, tad Elizabet lieka realizuoti save per grožį. Ji tampa gražiausia, o kartu ir nelaimingiausia Europos moterimi, kuri nuolat balansuoja ties gyvenimo ir mirties riba. Būdama itin stipri asmenybė, vis sugeba Mirčiai atsispirti, jos nepasirinkti.
K.K.: Miuzikle parodomas Elžbietos gyvenimas nuo paauglystės iki mirties, iliustruojami esminiai jos gyvenimo tarpsniai. Netipiška ir įdomu, kad Mirtis įsimyli Elizabet – dar visai jauną mergaitę, bet, būdama taktiška, laukia to momento, kai pati Elizabet ištars jai „taip“ ir pasiryš būti su ja amžinai.
– Šiame miuzikle esate dvi meilės trikampio dalelės. Ar dažnai KVMT spektakliuose jums tenka vaidinti mylimuosius?
K.K.: Na... nelabai. Tie mūsų vaidmenys įvairiuose spektakliuose labai skirtingi. Vienintelis miuziklas, kuriame vaidinome mylimuosius, yra „Grafas Montekristas“, o dabar ir šis – „Elizabeth“. Kita vertus, jame mes nesame tikri mylimieji: Elizabet turi vyrą. Netikėtas siužetinis sprendimas – personažas Mirtis, nors imperatorė niekada negalvojo apie savižudybę. Kad ir kokia tragiška buvo jos kasdienybė, įsprausta į to laikmečio rėmus, Elžbieta niekada nenorėjo anksčiau laiko numirti.
Atsakomybė: pats miuziklo „Elisabeth“ repeticijų įkarštis – K.Krysko ir J.Miliui teko užduotis perteikti sudėtingus imperatorės Sisi ir alegorinio personažo – Mirties – santykius, kurie yra šios istorijos pagrindas.
– Ar imperatorė – tai jūsų garbingiausias titulas teatro scenoje?
K.K.: Kol kas tai mano didžiausias vaidmuo. Galėčiau jį palyginti nebent su Barbora Radvilaite. Vis dėlto Elizabet charakteris – sudėtingesnis. Kurdama šį vaidmenį turiu daugiau ką veikti. Kaip virsti imperatore? Po truputį, žingsnelis po žingsnelio – tikrai nepersikūniju į ją akimirksniu. Tam reikalingos repeticijos ir laikas, per kurį galiu labiau įsigilinti į savo personažą. O toliau viskas vyksta bandymų keliu. Per vieną repeticiją mano kuriama Elizabet gali būti vienokia, per kitą – šiek tiek kitokia. Dar turiu laiko jos personažui išgryninti. Vasario pabaigoje, per premjerą, pamatysime, kokia ji bus iš tiesų (juokiasi).
Kai užlipi ant muzikinio teatro scenos, matai žmones, jaučiančius pagarbą tavo darbui, dainavimui, įdėtoms pastangoms. O koncertuose būna visko…
J.M.: Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad Karina įkūnija įvairaus amžiaus Elžbietą – nuo paauglės iki garbaus amžiaus senjorės. Tad užduotis, kaip suprantamai žiūrovui perteikti tą skirtingą imperatorės amžiaus amplitudę, išties nelengva.
– Ar sunku vaidinti tai, ko dar nepatyrėte? Juk jūs, Karina, scenoje – ir 60-metė...
K.K.: Netoli jau ir man (kvatojasi). Pora dešimčių metelių, ir jau! Aišku, šešiadešimtmetė dar nebuvau, bet šiokios tokios gyvenimiškosios patirties bagažą jau turiu. Todėl galiu kažkiek įsivaizduoti, kaip Elizabet galėtų jaustis būdama garbaus amžiaus.
– Ar nepavojingas tas diktatorės vaidmuo? Ar Karina, grįžusi namo, nevaidina imperatorės toliau?
J.M.: Dar nevaidina. Bet paskutinę repeticijų savaitę, kai prieš pat premjerą sėdėsime ir repetuosime teatre nuo ryto iki vakaro, visko gali būti.
K.K.: Šiuo metu daug dirbu ne tik scenoje, bet ir mintyse. Bandau tam tikras miuziklo scenas pereiti, apgalvoti. Tad kol kas didesnis darbas vyksta mano viduje, o ne išorėje, – Jeronimas gali jaustis visiškai saugus. Yra be galo daug žmonių, savo amato profesionalų, dirbančių prie šio spektaklio ir mums padedančių. Bendraujame tiek su režisieriais, tiek su to paties vaidmens kitais atlikėjais. Kalbamės, diskutuojame, ieškome istorinės medžiagos apie šią realiai gyvenusią asmenybę. Dabar kaip tik skaitau knygą apie Sisi – taip ją meiliai vadino tėvai. Žodžiu, lipdau savo vaidmenį tarsi iš mažų mozaikos dalelių.
Susikalbėjimas: rakto į Karinos sūnaus Majaus širdį J.Miliui neteko ilgai ieškoti. Su akrobatiką dievinančiu dešimtmečiu jiedu greitai surado bendrą kalbą. „Laima and Simas PHOTOGRAPHY“ nuotr.
– Palikime kol kas Habsburgų rūmų intrigas ramybėje ir persikelkime į realų gyvenimą. Ar tiesa, kad šiltesni jūsų jausmai įsižiebė būtent KVMT scenoje?
J.M.: Turbūt čia žiniasklaidos paleista antis (kvatojasi). O gal net ir visas kalakutas… Kad susipažinome teatre – tas tiesa. Čia vyko pirmieji mūsų rimtesni darbai. Turiu omenyje miuziklo „Grafas Montekristas“ pastatymą 2014 m. Dar buvo vienas spektaklis – „Meilė ir mirtis Veronoje“, kur vaidinome irgi kartu, bet scenoje beveik nesusitikome. Įkūnijome tokius personažus, kurie neturėjo nieko bendro tarpusavyje.
– O kaip dabar – ar per repeticijas susitinkate scenoje, o gal vienas kitą pamatote tik namuose?
K.K.: Priklauso nuo to, kada kokios scenos repetuojamos.
J.M.: Kadangi šiame spektaklyje mūsų kuriamų personažų linijos susipynusios tarpusavyje, bendrai dirbame išties nemažai.
– Ar peržengę namų slenkstį darbo reikalus paliekate už durų? O gal toliau tęsiate teatre pradėtas diskusijas?
K.K.: Tęsiame, tikrai… Kartais net ir parepetuojame sunkesnes scenas.
J.M.: Manau, kad tai visai neblogai. Juk per repeticijas dažnai nelieka laiko tų epizodų aptarti, išsakyti savo nuomonės. Tad namuose surengiame jų aptarimus! Ne tik aptariame, bet ir prasidainuojame. Turim sąlygas parėkauti (juokiasi). Galime ir koncertams nekeldami kojos iš namų ruoštis, tai tikrai patogu.
– Ar Karinos sūnus Majus neprašo tučtuojau liautis?
K.K.: Kol buvo mažesnis, kokių trejų, tikrai prašydavo. Šaukdavo: „Oi, mama, ne! Nedainuok!“ Jam, matyt, labai garsiai ir keistai atrodė tas mano dainavimas (kvatojasi). O dabar, kai baigiame su Jeronimu namuose repetuoti, kartais girdime, kaip Majus iš savo kambario niūniuoja neseniai girdėtą melodiją, kartais net su visu tekstu. Jeronimo prasidainavimus jis moka atmintinai. Pagiria, išsako savo nuomonę, jei kas labai patinka.
– Tai išvadų nedarote – į muzikos mokyklą vaikino vis dar neleidžiate?
K.K.: Ne… Manau, kad jam labiau patinka klausytis. Daug kartų bandžiau kalbėtis, ar jis nenorėtų mokytis groti kokiu nors muzikos instrumentu arba lipti ant scenos ir dainuoti. Tai Majus sakė, kad lipti į sceną tikrai nenorėtų. Nes nejauku jam. Gėda. Gal ateityje? Tiesa, ir miuzikle „Elizabeth“ yra kaip tik Majaus amžiaus – dešimtmečio berniuko – vaidmuo. Galvojome, gal sūnus galėtų? Bet paskui atmetėme šitą mintį kaip nevykusią. Majus – be galo aktyvus, negali ilgai išbūti vienoje vietoje. Šiuo metu jam labiausiai tinka lengvoji atletika, kurią ir pradėjo lankyti. Beje, jis dar labai mėgsta daryti visokius akrobatinius triukus, batutų parke verstis kūliais ir šokinėti salto. Neseniai atsirado noras sustiprėti fiziškai ir užsiimti akrobatika.
Darbas teatre yra be galo smagus, bet visi, kurie pasiryžta jį dirbti, tam tikra prasme eina savęs deginti. Nes turi atiduoti visą save.
– Abu esate scenos žmonės. Bet tų scenų irgi būna pačių įvairiausių – koncertinių, kamerinių, teatro, privačių vakarėlių ir t.t. Ar jaučiate skirtumą dainuodami vienokioje ar kitokioje scenoje?
K.K.: Žinoma, yra be galo didelis skirtumas. Gal atrodys juokinga, bet pats sunkiausias spektaklis man buvo „Kakės Makės svajonių gimtadienis“. Ten visą laiką reikėjo būti labai linksmai mergaitei, be paliovos strikinėti ir dainuoti, tad po kiekvieno spektaklio jausdavausi išgręžta kaip kempinė. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol išmokau protingai paskirstyti savo jėgas, kad nepervargčiau jau per pirmąją sceną. Kalbant apie dainavimą koncerte – ten vėlgi kitaip. Atlikėjas turi daugiau laisvės. Gali būti savimi. O teatras? Negaliu pasakyti, kuri scena man labiau patinka. Viena žinau: kai užlipi ant Muzikinio teatro scenos, matai žmones, jaučiančius pagarbą tavo darbui, dainavimui, pastangoms. O koncertuose būna visko… Tarkim, sėdi žmogus prie stalelio ir visa savo povyza tarsi sako: na, ir ką čia tu dabar parodysi? Kuo nustebinsi? Teatro scena šiuo atžvilgiu yra kitokia. Ten ateina mylintys teatrą, jo atlikėjus, jo žanrus žmonės.
J.M.: Yra spektaklių, po kurių labai pavargstame fiziškai. Vienas iš tokių yra „Grafas Montekristas“, kur daug fechtavimosi scenų, solistų pakėlimų, nuleidimų… Ištisas dvi su puse valandos nepalieki scenos, tad užkaisti ne tik fiziškai, bet ir emociškai, – išnaudoji visus savo dvasios resursus. Tame miuzikle ir man teko išmokti (kaip Karinai) paskirstyti savo energiją, kad jos užtektų iki galo. Kol to nepadariau, jau po pirmojo veiksmo jausdavausi išsekęs, be jėgų. Darbas teatre yra be galo smagus, bet visi, kurie pasiryžta jį dirbti, tam tikra prasme eina savęs deginti. Nes turi atiduoti visą save.
– Viską atidavęs artistas lieka tuščias. Kaip judu su Karina įsikraunate, kad kitą sykį ir vėl galėtumėte su žiūrovais dalytis savo charizma?
J.M.: Geriausia įkrova yra atostogos, kurių neturim, arba svajonės apie atostogas. Tačiau geriausias poilsis – jau ne koncertas ar spektaklis, bet išvyka į gamtą, kartais – į užsienį.
K.K.: Man po kiekvieno spektaklio, jau persirengus, tiesiog privalu gerą pusvalandį ramiai pasėdėti grimo kambaryje. Labai nemėgstu skubėti. Turiu susirinkti save, tik tuomet galiu kažkur judėti.
– Dažnai teatro scenoje artistai patiria įvairių komiškų nutikimų, kuriuos prisimena ir pasakoja draugams iki pat gilios senatvės…
K.K.: Dar nesu daug metų ant scenos, tad ir tų nutikimų nedaug. Kol kas mano juokingiausias momentas, tiksliau, baisiausias, kai pamirštu tekstą ir nežinau, ką dainuoti. Tuomet pradedu improvizuoti ir iš jaudulio tarsi visas gyvenimas akimirksniu prabėga priešais akis (juokiasi). O profesiniuose košmaruose, kuriuos, sako, sapnuoja visi teatro artistai, visko pasitaiko. Ypač artinantis premjerai… Ne vienas kolega yra pasakojęs, kad premjeros išvakarėse kartojasi tie patys sapnų siužetai: tu klajoji po teatro užkulisius, nerasdamas kelio į sceną; kaip sulėtintame filme rengiesi kostiumą, o scenoje jau girdi grojant tavo kūrinį.
J.M.: Turbūt labiausiai per visą mano karjerą teatre yra įstrigęs vienas nutikimas iš spektaklio „Meilė ir mirtis Veronoje“. Vienoje masinėje scenoje, kur konfrontuoja Montekiai su Kapulečiais, pro mus turi prabėgti degantis kaskadininkas. Per repeticijas jis mums parodė, kokiu keliu bėgs, kad nesipainiotume jam po kojomis. Deja, aktoriui Vaidotui Martinaičiui nepavyko išvengti prisilietimo prie ugnies – jo drabužiai užsiliepsnojo. Nepaisant to, kad Vaidotas pagal scenarijų buvo priešininkų komandoje, puoliau jį gesinti. Gelbėdamas Vaidotą, smarkiai į kažkokią dekoraciją nusibrozdinau pirštą. Tad savąją Merkucijaus mirties ariją atidainavau plūsdamas tikru krauju (kvatojasi). Pamenu, buvau su tokiais baltais marškinėliais, tad dainuodamas nuolat valiausi į juos lašantį kraują. Paskui kolegos pasakojo, kad visi iki vieno užuodė salsvą kraujo kvapą. Tuos trofėjinius marškinėlius laikau atminimui iki šiol.
Varikliukas: naujas šeimos draugas Braunis atsirado visų trijų noru, tad pasivaikščiojimai nuo šiol tapo dar dažnesni.
– Ar sutinkate su nuomone, kad jei artistas, prieš eidamas į sceną, nebesijaudina, gal jam laikas į atsargą?
J.M.: Sakyčiau, yra skirtingų situacijų, lemiančių skirtingas to jaudulio amplitudes. Tarkim, jei tu vaidini spektaklyje 50 kartą ir viską žinai mintinai, natūralu, kad jaudinsies mažiau nei kokioje „Elizabeth“ premjeroje.
K.K.: Man atrodo, kad tas vidinis jaudulys artistą lydi visuomet, tik vieni jį išmoksta valdyti, o kiti – ne. Man irgi vienais atvejais lengviau pavyksta su tuo tvarkytis, kitais – sunkiau. Tarkim, tiesioginis eteris, renginio filmavimas. Visi aplinkui nervinasi, skuba, laksto… O jei dar netvirtai moki ką tik išmoktą naują kūrinį – tuomet, patikėkite, jaudulio su kaupu!
– Šyla oras, artėja pavasaris, tuoj vysime žiemą iš kiemo. Gal pakalbėkime apie atostogas? Kokia bendra laisvalaikio veikla vienija jūsų trijulę?
J.M.: Ooo… Mes galime būti drauge, bet kartu ir atskirai. Tarkim, visi trys skaityti knygas. Namuose, paplūdimyje, gamtoje. Dar mėgstame eiti pasivaikščioti, bet jau ne trise, o keturiese, nes turime šunį Braunį. Kieno tai užgaida? Mūsų visų. Visi drauge važiavome į prieglaudą, rinkomės, kurį šuniuką norime išgelbėti. Braunis – vidutinio dydžio mišrūnas, labai jį mylime.
– Įnamis namuose – dar daugiau buities iššūkių. Kas jūsų šeimoje atsakingas už tvarką ir buities darbus?
J.M.: Jei vienas atsipalaiduoja, tai kitas susigriebia. Pas mus tikrai nėra vadinamosios meniškos netvarkos. Jei vienam užeina noras kažką būtinai sutvarkyti – tas ir tvarko. Kitą dieną galbūt tvarkos manija aplankys kitą. Vadiname save tvarkingais, nes esame matę ir kur kas netvarkingesnių namų už mūsų (abu kvatojasi). Kas gamina valgyti? Vienareikšmiškai – Karina. Kam man mėginti, jei žinau, kad jai išeis kur kas skaniau.
K.K: Užtai pusryčius ruošia Jeronimas. Man ilgiau užtrunka išsikrapštyti iš lovos, susiruošti. Ir apskritai tie buities reikalai nekelia per didelio žavesio, bet negi dabar samdysi namų tvarkytoją? Nesame dar tiek užsiėmę, kad nerastume laiko namų ruošai.
– O juk jūs dar viena koja jaunavedžiai! Vestuves atšokote tik pernai vasarą. Kieno mintis buvo jas švęsti pagal baltiškąsias tradicijas?
J.M.: Abiejų. Senovės baltų tradicijose nebuvo bažnyčios, o tuoktuvių apeigas vesdavo vyriausias krivis ar krivė, padedami savo asistentų. Nesame religingi – nei krikščionys, nei pagonys – bet tokią vestuvių šventės formą pasirinkome, kad būtų įdomiau. Patiko, kad senosios lietuvių tradicijos susijusios su gamta. Nenorėjome vaidinti ir daryti taip, kaip kažkam reikia. Rengėme kuo įdomesnę šventę, visų pirma, sau, o paskui – svečiams.
– Provokuojantis klausimas – kodėl jums išvis reikėjo vestuvių? Šiais laikais daug jaunų porų gyvena ir nesusituokusios.
J.M.: Mes irgi kurį laiką gyvenome nesusituokę, bet problema buvo ta, kad aš norėjau vesti Kariną! Kai surandi žmogų, su kuriuo nori žengti koja kojon per gyvenimą, tuomet ir tuokiesi (aišku, jei tas žmogus sutinka). Esu ne kartą sakęs, kad nevesiu iki pat 60-ies. Tuomet dar savo meilės nebuvau sutikęs.
– Geros karmos, dosnaus likimo buvote apdovanotas dvigubai – gavote mylimą moterį su kraičiu. Ar lengvai pavyksta rasti raktą į Karinos sūnaus Majaus širdį?
J.M.: Manau, kad taip. Esame šeimoje pasiskirstę su Karina vaidmenimis: ji namuose būna geroji fėja, o aš – tas griežtasis policininkas (juokiasi). Kažkam juk reikia imtis ir tų nelabai populiarių vaidmenų. O šeimos taisyklės? Jos dėliojasi savaime. Specialiai ant šaldytuvo jų sąrašo nekabiname.
K.K.: Kaip tik dabar skaitau istorinį romaną apie Elžbietą ir plaukai šiaušiasi, kaip tais laikais gyvendavo žmonės. Ypač – aukšto socialinio sluoksnio. Anyta jai reguliuodavo, sekdavo kiekvieną marčios žingsnį. Vos pagimdytus Elžbietos vaikus ji atėmė ir auklėjo pati. Valdė ir sūnų, Elžbietos vyrą… Džiaugiuosi, kad gimiau vėliau.
– O kokie judviejų santykiai su uošve ir anyta?
J.M.: Turiu auksinę uošvę – būtinai taip ir parašykit!
K.K.: Mano anyta irgi puiki. Labai pasiilgstame vieni kitų, nes per darbus nesimatome dažnai.
– Psichologai teigia, kad tose šeimose, kur žmonės dažnai kalbasi, gerokai sumažėja skyrybų tikimybė.
J.M.: Mėgstame ir mes kalbėtis. Nevengiame ir lengvai papliurpti. Juokais lengviau tarsi nejučiomis užkabinti tas problemas, kurios abiem skaudžiausios. Tikrai nebūna taip, kad grįžę namo užsidarome vienas į vieną kambarį, o kitas – į kitą.
– Pabaigoje pažaiskime „Tiesą ir drąsą“. Esate garsi ir graži pora. Gyvenate ir dirbate intensyviu grafiku. Nuolat būnate po didinamuoju žiniasklaidos stiklu. O gal norėtumėte staiga tapti paprastais žmogeliais, gyvenančiais ramų ir paprastą gyvenimą?
K.K.: Netiesa – mes abu esame labai paprasti.
J.M.: Oi, ne, ką tu kalbi (kvatojasi)! Mes esame visai ne paprasti, o stebuklingi! Tiksliau, stebuklingai paprasti! Kitokio gyvenimo ar kitokios profesijos aš nebeįsivaizduoju. Kartais išties pavargstu nuo žmonių dėmesio, tada sprunku į gamtą ar į užsienį.
K.K.: Karantinas mane labai gerai patikrino. Jo metu supratau, kaip stipriai myliu savo darbą. Paradoksalu – kad ir kaip nuo jo pavargčiau!
