Žurnalistės K. Redlich duomenys yra grįsti liudininkų parodymais ir surinktais dokumentais. Paklaustas, kodėl Rusijos diktatorius galėtų slėpti savo tikrąją kilmę, A. Valinskas sakė, kad taip tiesiog naudingiau.

„Toks pasakojimo naratyvas tiesiog naudingesnis, o ne tai, kad jis buvo probleminėje šeimoje, ne tai, kad buvo nesantuokinis kažkieno vaikas. Tu turi galimybę susikurti, tai ir susikuri savo gyvenimo romaną, kad jis būtų geresnis“, – sakė A. Valinskas.

Svečiui antrino ir Seimo narys Paulius Saudargas. Anot jo, V. Putinas melu kompensuoja savo kompleksus.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

„Jis tai bando kompensuoti įvairiais būdais, savo agresiją skleisdamas pasauliui, kaip mes dabar matome“, – sakė P. Saudargas.

A. Valinsko nuomone, sukaupęs didžiulę galią diktatorius gali perrašyti ne tik savo, bet ir kitų tautų istorijas. Jo nuomone, viskas ir prasidėjo nuo perrašytos vaikystės.

„Šis dalykas, matyt, jį pastūmėjo – jei tai pavyko, tai aš viską galiu“, – kalbėjo A. Valinskas.

V. Putino metamorfozės ir kaip gimsta antžmogiai – laidoje „KK2 penktadienis“ per LNK.LT ir LNK eteryje.

Jos sutuoktinis šiai idėjai agresyviai prieštaravo ir, degraduojančiam girtuokliui batsiuviui Visarionui (1850–1909) palikus šeimą, Keke (Jekaterina) pasiryžo žengti lemtingąjį žingsnį.

Ji ir toliau bendravo su turtingu pirkliu bei imtynininku Jakobu (Koba) Egnatašviliu ir jo šeima, o Beso (Visariono) sugėrovas, šventikas Čarkvianis palaikė Kekė sumanymą leisti Soso (Josifą) į ugdymo įstaigą.

Iš pradžių Čarkvianių ir Davrišašvilių vaikai supažindino Soso su rusų kalba bei kitais tuo metu jaunam, prasimušti norinčiam žmogui būtinais dalykais, o vėliau Keke savo sūnų bandė įtaisyti į Gorio bažnytinę ugdymo įstaigą.

Ši institucija priimdavo tik šventikų atžalas, tačiau Čarkvianis sugalvojo išeitį.

Kokią?

Niekas šito nežino, tačiau spėjama, kad jis arba prisipažino, arba pamelavo įstaigos vadovybei esąs biologinis būsimojo diktatoriaus tėvas (arba apšmeižė kokį nors kitą palaidumu vietinėje bendruomenėje garsėjusį šventiką).

Maldų, skaitymo, aritmetikos ir rusų kalbos patikrinimą Soso atlaikė taip šauniai, kad įstaigos vadovybė nusprendė jį iškart perkelti į antrąjį lygį.

Anot Keke, jos laimė buvusi beribė, o degraduojantis Beso vis labiau niršo. Jis išdaužė K. Egnatašvilio smuklės langus ir neįvardytu batsiuvio įrankiu gatvėje užpuolė policininku tarnaujantį Davrišašvilių šeimos patriarchą. Šis pademonstravo gilią krikščionišką atjautą ir nesuėmė Pamišėliu Beso praminto Josifo tėtušio, tačiau jam įsakė palikti Gorį. Išvykęs iš Gorio, Beso įsidarbino Adelchanovo batų fabrike Tiflise (nuo 1936 m. Tbilisis) ir kartais atsiųsdavo šeimai pinigų.

Nors Beso taip ir neišnyko iš Keke bei Soso gyvenimo, likę vieni jie galėjo šiek tiek atsikvėpti, mat Keke pagaliau gavo darbą seserų Kulidžanovų madingų moteriškų drabužių siuvykloje, kurioje pradirbo septyniolika metų. Anot Soso dukters Svetlanos (1926–2011), jis labai mėgęs kalbėti apie savo motiną ir ją mylėjęs, nors ši jį negailestingai mušdavusi.

Ugdymo įstaigoje Soso iš karto sulaukė kitų vaikų susidomėjimo, mat būdamas neturtingiausias tuo pat metu buvo ir bene gražiausiai apsirengęs (veikiausiai motinos ir jos rėmėjų dėka). Tačiau naujojo egzistencijos skyriaus pradžią netrukus aptemdė skaudi nelaimė – Josifas visam gyvenimui susižalojo kairę ranką.

Kaip tai galėjo atsitikti?

Versijų daug: Soso susidūrimas su fajetonu, kritimas važiuojant rogėmis, įgimta yda, persirgimas infekcine liga, patirta trauma sportuojant, muštynės dėl priešingos lyties atstovės, tėvo smurtavimas.

Nors naujoji trauma Keke sukėlė daug nerimo („Kaip būdamas šventiku laikysi iškėlęs taurę, sūneli?“) ir paliko nemenką randą Soso psichikoje, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad ji jam vėliau davė ir nemažai naudos, mat būtent dėl rankos Josifas išvengė šaukimo ir tikėtinos mirties Didžiajame kare (1914–1918).

Materialiniu požiūriu Keke ir Soso gyvenimas susitvarkė, tačiau motinos lepinamas sūnus ėmė vis labiau nuo jos tolti. Keke dienų dienas sėdėdavo prie savo išklerusios siuvamosios mašinos, o Soso laisvalaikį vis dažniau ėmė leisti smurto ir chaoso apimtose Gorio gatvėse, kuriose masinės gatvės muštynės ir vaikų gaujų karai buvo tapę savotiškomis nacionalinio sporto šakomis (neskaitant imtynių turnyrų, išgarsinusių K. Egnatašvilį).

Bažnytinės ugdymo įstaigos auklėtiniams buvo griežtai draudžiama veltis į šias „pramogas“ (už tai grėsė bausmės kamera ir net pašalinimas), tačiau vaikai neretai prie jų prisidėdavo (ypač Soso), o kai kurie pedagogai tuo netgi mėgavosi. Antai gamtos ir tiksliųjų mokslų žinias Soso diegęs Iluridzė be galo mėgdavo stebėti besimušančius savo globotinius ir net juos skatindavo šaukdamas: „Vožk! Tvok jam! Šaunuolis!“

Dėl sužalotos kairės rankos kovos Josifui ne visada sekėsi, o metęs iššūkį stipresniems berniukams, jis taip gaudavo lupti, kad Keke tegalėdavo bėgti pas policininkus rėkdama: „Dieve mano, jie užmušė mano sūnų!“

Anot vaikystės draugo Georgijaus Elisabedašvilio, Soso buvo labai padykęs. Jis mėgo lakstyti gatvėmis, šaudyti iš laidynės ir savadarbio lanko, o kartą vienam piemeniui ginant bandą šovė iš timpos jaučiui į galvą. Įsiutęs gyvulys išvaikė visą bandą, o pragyvenimo šaltinio vos nepraradęs piemuo taip ir nepagavo Soso.

Taip pat pasakojama, kad būsimasis diktatorius jau tada mėgo padeginėti ir sprogdinti. Jis esą padegęs vietinio didžiūno, savo vaikystės bičiulio tėvo Amilachavario sodus (iš jų vaikai vogdavo obuolius) ir sprogstamaisiais užtaisais suniokojęs kažkokią krautuvę.

Jis buvo negailestingas kitiems vaikams, tačiau gynė savo „vasalus“ ir visada siekė tyčia įsiutinti vyresnius bei pranašesnius už save berniukus. Kartą jis įmetė plaukti nemokantį mažą vaiką į Kuros upę ir šis vos nepaskendo, o kitą sykį skaudžiai įgnybo geriausiai lekuri (kartvelų šokis) įvaldžiusiam berniukui, mat pačiam Soso nesisekė šokti.

Jam kėlė susižavėjimą kalnai ir dangus, bet jis retai užjausdavo žmones. Anot vaikystės bičiulio Iremašvilio, Soso galėjo būti geras draugas, jeigu tik nusilenkdavai diktatoriškai jo valiai.

Ugdymo įstaigoje Soso demonstravo stulbinantį pamaldumą ir, jeigu tikėtume pasakotojais, aukštus lavinimosi rezultatus.

Jis netgi įstojo į chorą, kuriame jo balsas ir dainavimas sulaukė pripažinimo. Beso vis dar kartais pasirodydavo Soso gyvenime ir būdamas girtas išsivesdavo savo sūnų, tačiau bendravimas su tėvu ilgai netrukdavo.

V. Gurevich sakė: „V. Putinas labai pasikeitė šeštoje klasėje. Buvo aišku, kad jis turėjo kažkokį tikslą. O gal jis suprato, kad turi ką nors gyvenime pasiekti“.

Dar prieš tai mokytoja buvo minėjusi, kad V. Putinas jai atrodė pasalus ir neorganizuotas, tačiau ji supratusi, kad berniukas gyvenime kažką pasieks.

Pats V. Putinas knygoje „First Person“ buvo pripažinęs, kad jaunystėje buvo nepaklusnus chuliganas. Jis teigė mėgęs mokyklą, kadangi ten buvo lyderis – jis niekuomet nevadovavo žmonėms, bet išliko nepriklausomas.

Mokytoja V. Gurevich aiškino, kad V. Putinas pagerėjo, kai ji ėmė jam rodyti dėmesį, skatino jį neslampinėti gatvėmis su nepaklusniais berniukais. Jiedu labai suartėjo – teigiama, kad V. Gurevich netgi veždavosi vaiką atostogų.

„Jis niekada neatleidžia tiems, kurie jį išduoda“, – pridūrė mokytoja.

TV3 laidos „Vaikų darželis“ ir renginių vedėjas Ž. Stakėnas trečiadienio vakarą,  19.30 val., pasirodys laidoje „Gero vakaro šou“. TV3 laidos svečias su didžiausiu džiaugsmu prisimins savo vaikystės nuotykius ir dalinsis vaikų auginimo ypatumais bei patarimais.

„Kai buvau vaikas, kiemo draugas žaisdavo su manimi žaidimą, nes jis buvo vyresnis. Eidavome lenktyniauti su troleibusais. Gyvenome prie Lietuvos kino teatro, tai – kas pirmas iki stoties nuvažiuos. Jis visada lipdavo į pirmą troleibusą, o aš į antrą. Ir aš visada pralaimėdavau. Antrasis troleibusas niekad neaplenkdavo pirmojo“, – juokdamasis pasakojo Žygis.

Dar viena vaikystės išdaiga, apie kurią iki šiol turbūt dar nežino jo tėvai – bandymas skraidyti.

„Buvome sodyboje. Aš radau tokį didelį kubilo dangtį. Pažiūrėjau, kad geri sparnai būtų. Aš atsinešiau įrankius, pasidariau skyles, pasidariau virvutes tokias, kad pasiimti. Užsinešiau į sodo namelio antrą aukštą. Nu, ir šokau. Žinoma, nukritau. Bet aš nepasidaviau, sakau: „Reikia įsibėgėt“, – šypsodamasis pasakojo Ž. Stakėnas. Bet, kaip sako laidos svečias, tai dar nieko, palyginus su čiaužymu ant daugiabučių stogų žiemą.

Bet visa tai buvo jo vaikystėje. Dabar Žygis jau pats augina du paauglius sūnus – vienam vienuolika metų, kitam – penkiolika. Laidos vedėjui Justinui Jankevičiui paklausus, koks etapas auginant vaikus pats smagiausias, Žygis atsakė, kad pradžia: „Pati pradžia. Man buvo 23 metai. Iš tikrųjų buvo viskas labai įdomiai, naujai, keista. Žmonai buvo 22 metai. Viskas buvo nauja. Ypatingai su pirmu“, – prisiminė vaikų gimimą Ž. Stakėnas.

Dabar daug vaikų auginimo rūpesčių jau praeityje ir Žygis sako, kad vis daugiau laiko vaikai praleidžia atskirai, užsiimdami savais reikalais.

„Jų dažnai nebūna namuose. Mes net į Nidą išvažiavom atostogaut „su šeima“. Nuvažiavom. Tai vienas savaitę pas draugą kempinge gyveno, kitas kažkada pareidavo pernakvot ir vėl išeidavo. Visas atostogas „su šeima“ praleidom dviese su žmona“, – juokavo Ž. Stakėnas.

„Esu mačiusi, kaip girtas tėtis užpuolė mamą su peiliu. Jis nuolat smurtaudavo, ją daužydavo, spardydavo. Kai vyresnė sesuo bandydavo ginti, ją taip pat sumušdavo“, – LNK laidoje „Bus visko“ šį antradienio vakarą, 20 val., prisimins Zita.

Kad girtaujantis tėvas sumuštų, jam daug priežasčių nereikėjo. Kartais pritrūkdavo dėmesio, supykdavo, kad dukros neprieina, neapsikabina ir nepasako, kad myli. Keturių asmenų šeimą išlaikė sunkiai valytoja dirbanti Zitos mama. Kai mergaitei tebuvo ketveri, girtas tėvas žaisdamas su Zita ją stipriai sužalojo. Pagalbos mergaitė sulaukė tik vėlai vakare, kai ją su išnarintomis rankomis rado po darbo grįžusi mama.

„Puikiai prisimenu tą dieną, lyg viskas butų įvykę vakar. Buvo vasara, girtas tėtis pasiėmė mane žaisti, pradėjo sukti, tada nusviedė į lauką. Nuo smūgio iš pečių išniro abi rankytės. Man beprotiškai skaudėjo, bet bijojau verkti. Į ligoninę mama išvežė tik naktį, grįžusi po darbo. Kai daktaras paklausė, ar man skauda, bijojau prisipažinti, kad nemuštų, pasakiau, kad ne, ir jis be jokių nuskausminamųjų man atstatė rankas“, – kraupiais vaikystės prisiminimais dalinsis emocijų paleidimo trenerė.

Girtas tėtis pasiėmė mane žaisti, pradėjo sukti, tada nusviedė į lauką. Nuo smūgio iš pečių išniro abi rankytės. Man beprotiškai skaudėjo, bet bijojau verkti. Į ligoninę mama išvežė tik naktį, grįžusi po darbo.

Laidoje  Zita prisimins ir patyčias, kurias mokykloje teko kęsti ištisus dvylika metų. Į pirmą klasę Zitą atvedė svetimas žmogus, deja, su utelėmis. Kadangi šeima gyveno be patogumų, nebuvo nei elektros, nei vandens, vyresnė sesuo, kuri rūpinosi Zita, nesužiūrėjo, kad mergaitė turi utėlių. Tai pastebėjusi mokytoja, užuot suteikusi pagalbą vaikui iš asocialios šeimos, pradėjo gėdinti pirmokę prieš visus klasės draugus.

„Atsimenu, stoviu ir verkiu, nes aš net nesupratau, kas tos utelės, o visi vaikai juokiasi. Nuo tos dienos manęs niekas nebevadino vardu, visi vadino blusa arba utele“, – pasakos emocijų paleidimo trenerė.

Kai Zitai buvo aštuoneri, šeimoje gimė trečias vaikas, broliukas, deja, jis turėjo įgimtą širdies nepakankamumą. Vaikas kone visą gyvenimą praleido ligoninėse ir būdamas aštuonerių numirė. Zitai prasidėjo gili depresija. Tuomet dar penkiolikmetė atsidūrė ligoninėje, kur buvo gydoma medikamentais. Išleista gydytis namo, mergina toliau gedėjo. Susipyko su mama ir buvo išvyta iš namų. 

Po šio įvykio moteris smulkiai susirašė ant lapo savo svajones ir tikslus, nuosekliai jų siekė ir galiausiai tapo ne tik veterinarijos medicinos mokslų daktare, bet ir emocijų paleidimo trenere. Zita atleido savo tėvams, nes suprato, kad tik dėl sunkios vaikystės tapo tokia stipri ir ryžtinga. Rado svajonių vyrą, kuris pasipiršo per antrąjį pasimatymą ir jiedu susituokė Indijoje.

„Buvau labai smulkiai aprašiusi, kokio vyro noriu. Kad būtų išsilavinęs, turėtų namus. Niekada nebūtų vedęs ir neturėtų vaikų. Kad būtų sukalbamas charakteris. Kad būtų protingas, tačiau ne tiek, kad negalėčiau susikalbėti“, – juokiasi moteris.

Nuo tos dienos manęs niekas nebevadino vardu, visi vadino blusa arba utele.

Laidoje Zita atviraus apie minčių galią ir pasakos, kad medituodama rytais, dar nesutikusi Mindaugo, įsivaizdavo, kaip jis atrodys, kalbėdavosi su juo, nors vyro net nebuvo šalia. Seminare išvydusi Mindaugą, iškart suprato, kad tai tas vyras, ir nesuklydo.

„Net ir susituokus Mindaugas nenustoja stebinti manęs. Neseniai buvau pas draugę, jis ėmė raginti, kad greičiau grįžčiau namo. Įžengus pro duris, išvydau žvakėmis bei žiedlapiais nutiestą taką link vonios, kurioje skambėjo rami muzika, džiugino malonus kvapas. Ant krašto padėta knyga ir laiškelis su žodžiais – pasimėgauk. Stovėjau gal penkiolika minučių ir verkiau iš laimės, nes mano gyvenimas dabar toks, kokį buvau nusipiešusi savo svajonėse“, – pasakos Zita.

Iš visų vaikystės pasakų Larisai didžiausią įspūdį paliko pasaka „Eglė žalčių karalienė“, kurią mergaitei sekdavo darželio muzikos mokytoja: „Atsisėsdavo prie pianino ir pasakodavo su garsais – rodydavo, kaip vėjas pučia, kaip ošia rami, banguota ar audringa jūra, kaip saulė kyla, kaip žaltys ir kaip Eglė dainuoja... Kai tik atėjusi pasakydavo, kad nori mums pasekti pasakaitę, visi vaikai iškart prašydavo „Eglės žalčių karalienės“.

Kitus mylimus pasakų herojus aktorė atrado ne knygose, o animaciniuose filmukuose. Tuomet Larisa pasakoja atradusi ir Sniego karalienę, ir Bembį, ir kitus anuomet jau ekranizuotų garsiausių pasaulio pasakų herojus.

L. Kalpokaitė sako, jog buvo pasakų, kurios jai nedarė jokio įspūdžio, nes buvo pernelyg panašios į realų gyvenimą. „Pavyzdžiui, „Merė Popins“. Ji buvo tokia panaši į mane! Nebuvo įdomu skaityti, kaip ji karstėsi stogais, nes tai dariau ir pati. Mes vaikystėje net kamuolį spardydavome ant daugiaaukščio namo stogo. Ir sėdėdavome ant jo krašto žemyn nuleidę kojas... Prisimenu, kaip mus, tris padykusias mergičkas, vaikėsi sargas su šunimi. Mes tada nieko nebijojom, nei to sargo, nei aukščio“, – nostalgiškai prisimena Larisa.

Vaikystėje Larisa daugiausia skaitydavo apie tai, kas nepažinta, magiška – apie stebuklus, gražią meilę, princesę ant žirnio, apie Undinėlę, pasakas bei istorijas, kuriose skraido elfai ir gyvena troliai.

Larisos vaikystės pomėgis literatūrai su magijos elementais išliko iki šiol. Aktorė sako perskaičiusi visa „Harį Poterį“, visus Dž. R. Tolkino kūrinius, taip pat K. Luiso „Narnijos kronikas“ ir pažiūrėjusi visus filmus, sukurtus šių istorijų motyvais.

Neseniai tėvus aktorius L. Kalpokaitę ir Joną Braškį,  karantino metu gyvenančius kaime, aplankė sūnus Jonas, kuris atvežė mamai naują knygą – Dž. Martino „Sostų žaidimą“. Taigi aktorės namuose ir vėl neišvengiamai karaliauja magiškoji fantastika.

Prisijungusi prie „Gelbėkit vaikus“ akcijos „Gelbėk su pasaka“, Larisa dovanojo H. K. Anderseno pasaką „Piniginė kiaulė“.

Organizacija „Gelbėkit vaikus“ prie kampanijos kviečia prisidėti ir visus Lietuvos žmones: skaityti pasakas, nusifilmuoti, pasidalinti vaizdo įrašu savo socialiniuose tinkluose su grotažyme #GelbėkSuPasaka ir nepamiršti paaukoti skurstantiems vaikams telefonu 1409 (auka 5 Eur) arba skirti norimą paramos sumą https://www.gelbekitvaikus.lt/paaukok bei paraginti tai padaryti savo draugus.

Kur veda chroniškas stresas

Studijos, kurią parengė Baltimorės Johnso Hopkinso universiteto Bloomberg visuomenės sveikatos mokyklos specialistai, vadovė Christia Bethell teigia, kad teigiamų patirčių nebuvimas ar trūkumas vaikams kelia didelę įtampą, nerimą. Jų streso hormonų lygis labai aukštas, ir tai daro poveikį vystymuisi: jiems sunku atsipalaiduoti, jaustis saugiems, būti atviriems, smalsiems, užmegzti ir palaikyti pozityvius tarpusavio santykius, socialinius ryšius.

Chroniškas stresas, patiriamas ankstyvoje vaikystėje, gali turėti rimtų padarinių paauglystėje, jaunystėje ir vėlesniame gyvenime. C.Bethell vardija dažniausiai pasitaikančius: rizikingas elgesys ir elgesio sutrikimai, lėtinės ligos – širdies ir kraujagyslių, diabetas, priklausomybės (rūkymas, nesaikingas alkoholio vartojimas, vaistų, psichotropinių medžiagų vartojimas). Tai ne tik daro neigiamą poveikį gyvenimo kokybei, bet ir sukelia ankstyvas mirtis.

Didelė problema, kad galima neatpažinti chroniško streso požymių. Jie pasireiškia labai įvairiai: vieni vaikai negali ramiai nusėdėti vietoje, jiems sunku susikaupti, kai kuriems sunku valdyti emocijas – supykę jie puola muštis, agresyviai elgiasi arba atsiriboja nuo kitų. Tokiems vaikams gali būti sunkiau susirasti draugų, nes jie neteisingai interpretuoja socialinius ženklus, užuominas. Dėl visų šių priežasčių vaikas gali blogiau mokytis, netgi būti išmestas iš mokyklos jos nebaigęs.

Sąsajos nebekelia abejonių

Tyrime dalyvavo 6,1 tūkst. JAV gyventojų. Jie buvo klausiami apie tai, kaip dažnai vaikystėje galėjo su šeimos nariais ar draugais pasikalbėti apie savo jausmus, išgyvenimus, ar jų šeima juos palaikė iškilus sunkumų, ar jie jautėsi bendruomenės dalis savo gyvenamojoje aplinkoje ir mokykloje, ar turėjo ištikimų draugų, ar jautėsi saugūs namuose ir buvo ginami juose gyvenančių tėvų, kitų artimųjų. Tyrėjai išskyrė 7 teigiamas gyvenimo patirtis, kurios itin svarbios ankstyvoje vaikystėje (žr. lentelę).

Pasak C.Bethell, tyrimo dalyviai, kurie paminėjo 6–7 teigiamas patirtis iš išvardytų, buvo 72 proc. mažiau linkę susirgti depresija vėlesniais gyvenimo etapais. Jie žymiai rečiau patyrė psichologinių sutrikimų, problemų, kurios sukelia sunkumų atliekant kasdienes užduotis ar darbus, bendraujant. Paminėję 3–5 teigiamas patirtis 50 proc. rečiau susidūrė su depresija ir kitais psichikos sutrikimais, palyginti su minėjusiais tik vieną ar dvi.

Neapsaugosime, bet galime padėti

Dažniausiai pasitaikančios neigiamos vaikystės patirtys skirstomos į fizines, emocines ir seksualines. Neigiamos patirtys, susijusios su atstūmimu, gali būti fizinės (maisto trūkumas, nuolatinės, saugios gyvenamosios vietos neturėjimas) ir psichologinės (dėmesio, emocinio palaikymo trūkumas). Neigiamos patirtys, susijusios su tėvais, – jų skyrybos, abu ar vienas iš tėvų serga priklausomybėmis, psichikos liga, vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą, yra įkalinimo įstaigoje.

Tėvai, kiti artimieji, kad ir kokie rūpestingi būtų, ne visuomet pajėgia vaikus apsaugoti nuo neigiamų emocijų ir traumuojančių įvykių. Tačiau jie tikrai gali padėti jiems tapti atsparesniems šiems išgyvenimams, greičiau po jų atsigauti, tikina Dr. Angelica Robles, vaikų vystymosi ir elgesio specialistė iš Šiaurės Karolinos, Šarlotės miesto Novant sveikatos centro. Tai jie gali padaryti kalbėdamiesi su atžalomis apie tai, ką šie jaučia, išreikšdami palaikymą, rodydami susidomėjimą.

Vaikas jausis saugus, ne vienišas, o stresą kelianti situacija ar įvykis atrodys nebe toks reikšmingas ir slegiantis. Kartu jis mokysis, kaip susidoroti su neigiamomis emocijomis ir jų padariniais. Jeigu traumuojantis įvykis įvyko šeimoje, ir tėvai padėti negali – pavyzdžiui, skyrybų atveju ar vienam iš tėvų mirus, atjaučiantis, nuoširdus kaimynas, mokytojas, kitas pažįstamas suaugęs žmogus gali labai daug padėti, kad pagerėtų vaiko savijauta.

Svarbus tarpsnis

Socialinis palaikymas yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių, kaip ir artimi, šilti santykiai su tėvais, kitais šeimos nariais, draugais, bendramoksliais. Kuriant prasmingą ir laimingą gyvenimą jie vaidina pagrindinį vaidmenį, tampa atrama sudėtingiausiais, skaudžiausiais momentais. Deja, šiais laikais, kai nemažą dalį laisvo mūsų laiko pavagia socialiniai tinklai, išmanieji įrenginiai, gyvas bendravimas atsiduria antrame plane. Tai silpnina tarpusavio ryšius šeimoje ir bendruomenėje.

Tyrimai rodo, kad tėvų palaikymas pirmuosius trejus su puse vaiko gyvenimo metų turi didelę įtaką jo mokymuisi, socialiniam gyvenimui ir santykiams po dviejų ar trijų dešimtmečių. Nustatyta, kad kūdikiai ir ikimokyklinukai, augę supami rūpesčio ir dėmesio, mokykloje geriau mokosi, suaugę įgyja aukštesnius mokslinius laipsnius. Taip pat geriau sutaria su bendraamžiais, jaučia didesnį pasitenkinimą romantiškais santykiais. Tėvų palaikantis vaidmuo iki trejų metų suvokiamas, kad jie yra visuomet šalia, kai vaikui liūdna, neramu, nesaugu.

Teigiamos gyvenimo patirtys iki 18 metų

1. Visada galėjau pasikalbėti su savo šeimos nariais apie tai, ką jaučiu.

2. Jaučiau, kad mano šeima mane besąlygiškai palaiko sunkiais momentais.

3. Jaučiausi bendruomenės dalis, mielai dalyvaudavau jos veikloje.

4. Mokydamasis mokykloje jaučiausi kolektyvo, bendruomenės nariu.

5. Jaučiau draugų paramą ir palaikymą.

6. Mano gyvenime buvo bent du suaugę žmonės, ne tėvai, kuriems aš nuoširdžiai rūpėjau.

7. Namuose jaučiausi saugus ir globojamas.

„Mano keliai niekada nespėdavo užgyti nuo nubrozdinimų, žaisdavau futbolą kartu su berniukais ir krėsdavau pokštus tėvams. Buvau tikra „zbitkininkė“, – juokiasi K. Radžiukynaitė, antradieniais per LNK rodomo serialo „Galiu rytoj“ aktorė.

Vienas įvykis, nutikęs, kai Kristinai buvo vos treji metukai, ne juokais išgąsdino ne tik ją pačią, bet ir jos tėvus.

„Vieną vasara atostogavome tėčio gimtinėje, pas mano senelius. Tėčio automobilyje gulėjo žiebtuvėlis, aš įslinkau į mašiną, kol niekas nematė ir pradėjau su juo žaisti, po kelių sekundžių mane pakvietė pietauti, o dar po keliu akimirkų automobilis jau buvo pradėjęs liepsnoti. Buvo tikrai baisu. Tačiau dabar esu ramesnė... Mano, kaip atlikėjos ir, kaip aktorės veikla atnešė į gyvenimą vidinę ramybę“, – prisiminimais dalinasi Kristina.

Kaip ir bet kurioje specialybėje, taip ir kine ar teatre būna netikėtumų. Kristinos gyvenime šiuo metu vyksta daug naujų dalykų, tačiau dar šių metų vasarą Kristina turėjo tikrą profesinį iššūkį, kurį jai teko įveikti.

„Tiesą sakant, kuomet perskaičiau LNK serialo „Galiu rytoj“ scenarijų, niekaip neradau bendrų taškų su paskirtu personažu. Vaidinti turėjau gotišką, bohemišką, savimi pasitikinčią merginą Sandrą, turinčią labai dominuojančią paslaptingą ir tamsią pusę. Kartais nesuprasi, ar ji juokauja, ar ji iš tiesų yra kiek išprotėjusi. Net vaikystėje tokia nebuvau. Aš esu kukli, kartais baili, mergaitiško stiliaus, todėl jaudinausi, kaip pavyks įsijausti į šį personažą. Pradžioje buvo tikrai sunku, kartais keista, bet vėliau pripratau ir pamilau šį personažą. Buvo iš tiesų nemažas iššūkis“, – pasakoja aktorė.

Tėčio automobilyje gulėjo žiebtuvėlis, aš įslinkau į mašiną, kol niekas nematė ir pradėjau su juo žaisti. Po kelių akimirkų automobilis jau buvo pradėjęs liepsnoti.

Nors Kristinos vaidmuo seriale buvo ryškus, tačiau serialo filmavimai truko vos keletą mėnesių. Per trumpą filmavimų maratoną spėjo įvykti tokių situacijų, kuriose jai teko įveikti net didžiausias savo baimes.

„Serialuose besifilmuojant, mane dažnai aplanko vadinamasis baltas popieriaus lapas, taip vadiname būseną, kada puikiai mokamas tekstas ir choreografija tiesiog pasimiršta ir galvoje, atrodo, atsiranda tuščia skylė. O paskutinis įsimintinas momentas, įvyko būtent „Galiu rytoj” filmavime, kuomet teko lipti į labai aukštą balkoną girgždančiomis kopėtėlėmis. Aš turiu siaubingą aukščio baimę! Todėl teko smarkiai perlipti per save, bet labai džiaugiuosi jog pavyko,“ – juokauja aktorė K. Radžiukynaitė.

Jos paauglystės laikais, kai visi skanėstai iš užjūrio buvo kažkas neragauto ir įstabaus, į gimtojo miestelio krautuvę pirmąkart užvežė "Bounty", "Mars" ir "Snickers" batonėlių. Išgirdę grandiozinę naujieną, jiedu su broliu ilgai sprendė, kuris kokį šokoladuką pirks, kol galiausiai sutarė – "Snickers" jam, o kokosinis "Bounty" – jai. Spausdami delniukuose pinigus vaikai nuėjo į parduotuvę, nusipirko išsvajotus saldumynus ir parsinešė namo. Varto rankose, atplėšti nedrįsta, tik staiga mergaitės veide pasirodo žiaurus nusivylimas – jos "Bounty" per vidurį sulūžęs! Bėgte atgal parduotuvėn, pardavėja bando keisti "nekondicinį" šokoladuką į kitą, bet ir tas, jaučiasi per pakuotę, perlūžęs. Ir taip visa dėžė! Dabar iki ašarų juokinga pagalvojus, kiek patirta streso dėl neragauto importinio batonėlio, nes nė minties nebuvo, kad šis specialiai galėjo būti padalytas į dvi dalis.

Tikiu, smagių pasakojimų ir nostalgiškų prisiminimų iš laikų, kai atrodė, jog Britney Spears su Justinu Timberlake’u kartu bus amžinai, turi kiekvienas mano kartos atstovas. Vien jau ko verti mažyčiai MP3 grotuvai, į kuriuos tilpdavo vos keliolika dainų, stebuklui prilygstančios kuprinės su tos pačios, anuomet dar žvalaus ir tyro veido, B.Spears atvaizdu ar išsvajotasis "Danone Fantasia" jogurtas, kur atskirose indelio dalyse puikavosi jogurtas ir džemas. Žinoma, turbūt ir vyresnių kartų atstovai papasakotų savo perliukų: vieni apie stovėjimą atskiromis merginų bei vaikinų eilėmis šokiuose, laukiant, kol patinkantis berniukas pakvies šokti, kiti – apie legendinį "Astros" kepsnį ir naujausiam mersedesui prilygusius žiguliukus.

Vis susimąstau, kodėl kone visi mes, kuriems jau kokie 25-eri ar daugiau, šitaip nostalgiškai prisimename praėjusius laikus? Kodėl išmaniosios televizijos, siurblių robotų ir tuomečius kompiuterius atminties talpa pralenkiančių telefonų laikais ilgimės visų tų pirmųjų žingsnių tobulėjimo bei plačiojo pasaulio link? Ir vienintelis besiperšantis logiškas paaiškinimas: ilgimės ne deficito, ne vis atsirandančių ir mus nustebinančių naujienų, o paprasčiausiai savęs. Tokių, kokie kadaise buvome, – gebančių nuoširdžiai stebėtis, to pirmųjų patirčių žavesio.

Ilgimės ne deficito, ne vis atsirandančių ir mus nustebinančių naujienų, o paprasčiausiai savęs. Tokių, kokie kadaise buvome, – gebantys nuoširdžiai stebėtis.

Šiandien tokiuose pliažuose, kaip garsiojoje "Bounty" reklamoje, deginomės jei ne patys, tai bent jau kas nors iš pažįstamų.  Ir tai anaiptol nereiškia, kad aplink vien tik milijonieriai. Ilgiau paieškojus pigių skrydžių, nukeliauti į bet kurį pasaulio galą – ne brangiau negu paatostogauti Nidoje. Lygiai taip pat, kaip paragauti egzotinių vaisių ar apsirengti jei ne tiesiai nuo "Balenciaga" podiumo, tai bent jau ją beveik identiškai kopijuojančių masinės mados ženklų drabužiais. Be to, visam šiam gėriui daromės ir itin kritiški – net ir ragaudami kokteilį, kurio nė pavadinimo prieš dešimtmetį nebuvome girdėję, jau žinome, kad šįkart jis suplaktas su ne to, kurio reikėtų, gamintojo toniku. Žodžiu, kaip rašė I.Koncevičiūtė savo žymiajame, vienus sužavėjusiame, o kitus baisiai papiktinusiame feisbuko įraše, tikrai seniai karo nebuvo.

Ir iš esmės dėl to nieko nėra blogai. Atvirkščiai – plati paslaugų ir produktų pasiūla, galimybės pamatyti pasaulio bei suprasti, kas tau patinka, o kas ne, suteikia laisvę. Ne tik pasirinkimo, bet ir šanso būti pačiam savimi, tokiam, kokiam tau būti patinka. Suprasti, koks būti nori. Tik čia, it kokio holivudinio filmo pirmosiose scenose parodomajame kontrakte, popieriaus lapo apačioje, mažytėmis nematomomis raidėmis prie žvaigždutės įrašyta papildoma sąlyga. Kad visa tai neštų gėrį, o ne apatiją, nuobodulį ir nusivylimą, reikėtų neišbarstyti gebėjimo džiaugtis it naiviam vaikui dešimtajame dešimtmetyje pamačiusiam MTV kanalą. Nes nėra didelio skirtumo, skanauji "Bounty" ar slyvų kauliukų grietinėle pagardintą ganašą. Svarbiausia, kad širdis nebūtų surambėjusi ir gebėtų tuo pasimėgauti.