Žmonės pamatytus vaizdus filmavo, fotografavo ir pasidalijo jais feisbuko grupėje „Orų entuziastai“.

„Vakaro šviesa“, – taip nuotrauką, kurioje matyti žaibas, pavadino viena feisbuko lankytoja.

Nuotraukomis ir vaizdo įrašais feisbuko grupėje „Orų entuziastai“ dalijosi žmonės iš Kauno miesto ir rajono, Alytaus, Marijampolės rajono, Jurbarko rajono, Prienų rajono, Tauragės rajono, Anykščių rajono.

Meteo.lt duomenimis, artimiausią parą palis dar daugelyje rajonų, vėliau orai bus sausesni.

Birželio 2-os naktį daug kur palis, vyraus trumpas lietus, iki vidurnakčio vietomis galima perkūnija. Žemiausia temperatūra 7–12 laipsnių šilumos. Dieną daug kur numatomi trumpi lietūs, vietomis su perkūnija, per perkūniją vakarų vėjo gūsiai kai kur sieks iki 16 m/s. Aukščiausia temperatūra 15–20, pajūryje apie 13 laipsnių.

Birželio 3-os naktį be žymesnio lietaus, dieną vietomis numatomas trumpas lietus. Naktį kai kur rūkas. Temperatūra naktį 5–10 laipsnių šilumos, dieną šils iki 16–21, pajūryje 13–15 laipsnių.

Birželio 4-os dieną vietomis trumpai palis. Naktį kai kur rūkas. Temperatūra naktį 5–10 laipsnių šilumos, dieną šils iki 18–23, pajūryje 15–17 laipsnių.

Birželio 5 d. be žymesnio lietaus. Temperatūra naktį 5–10 laipsnių šilumos, dieną šils iki 17–22, pajūryje 14–16 laipsnių.

Birželio 6 d. be lietaus. Temperatūra naktį 5–10 laipsnių šilumos, dieną šils iki 18–23, pajūryje 15–17 laipsnių.

"Pirmą kartą mačiau tokį reiškinį. Mane net palaimintuoju  pavadino. Nežinau, ar čia gerai ar blogai. Prieš keletą metų teko matyti trigubą vaivorykštę. Bet šios forma – tikrai neįtikėtina", – tikino V.Jusys.

Dviguba vaivorykštė užfiksuota Neringos pusėje. Tuo metu saulė tekėjo iš rytų ir buvo dar žemai.

Vieni sako, kad galėjo būti atspindys nuo ledo. Bet rimto paaiškinimo niekas nežino.

"Vieni sako, kad galėjo būti atspindys nuo ledo. Bet rimto paaiškinimo niekas nežino. Nuo jūros atspindys negalėjo susidaryti, nes gerai matyti, kur vaivorykštė susilieja su horizontu, šis taškas yra prieš nerijos horizontą", – stebėjosi V.Jusys.

Ornitologą labiausiai nustebino tai, kad viena vaivorykštė krypsta į dešinę, o antroji yra statmena.

"Kai susidaro dvigubos vaivorykštės, antroji dažniausiai būna pirmosios atspindys ir spalvų eiliškumas būna atvirkščias", – teigė V.Jusys.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimato ir tyrimų skyriaus vedėjas Donatas Valiukas stebėjosi Ventėje užfiksuotu reiškiniu.

Donatas Valiukas: tai – kažkas labai reto.

Aš pirmą kartą matau, kad dvi vaivorykštės suformuotų skirtingas trajektorijas.

"Kol kas neturiu paaiškinimo. Tai – kažkas labai reto. Persiunčiau nuotraukas kolegoms ir jie neturi paaiškinimo. Tiesa, Nyderlanduose kažkas panašaus buvo fiksuota. Tokiam reiškiniui reikia dviejų šviesos šaltinių. Atspindys negalėtų suformuoti tokios stambios vaivorykštės", – svarstė D.Valiukas.

Jis paaiškino, kad vaivorykštė susidaro, kai saulės spinduliai lūžta vandens lašeliuose, esančiuose ore.

"Aš pirmą kartą matau, kad dvi vaivorykštės suformuotų skirtingas trajektorijas. Viena vaivorykštė nueina dešiniau, o kita lyg yra atskira ir nėra pirmosios atspindys, nes spalvų seka nėra atvirkščia", – kalbėjo D.Valiukas.

Mįslė: V.Jusio Ventėje užfiksuota dviguba vaivorykštė kėlė klausimų klimatologams – kaip galėjo susiformuoti antroji vaivorykštė, kai danguje tėra vienas šviesos šaltinis? Vytauto Jusio nuotr.

2015 m. V.Jusys užfiksavo trigubą vaivorykštę. Tą kartą dvi vaivorykštės turėjo vieną ir tą patį susikirtimo tašką ties horizontu, o trečioji vaivorykštė buvo vienos jų atspindys, nes spalvų seka joje užfiksuota atvirkščia.

Mokslininkai trijų vaivorykščių pasirodymą danguje įvardijo kaip itin retą reiškinį, pasirodantį kartą per 250 metų.

Apie tokio tipo vaivorykštes būdavo kuriamos legendos – neva jos gale galima rasti aukso puodą.

Trigubos vaivorykštės susidaro vienu metu vykstant šviesos lūžiui, dispersijai ir trigubam atspindžiui.

Pirminė vaivorykštė susikuria saulės spinduliams perskrodus vandens lašelį 138 laipsnių kampu.

Vytauto parkas, ilgus metus tūnojęs užmarštyje, prieš porą metų sulaukė dalinio atnaujinimo. Dalyje teritorijos išasfaltuoti pėsčiųjų takai, pastatyti nauji suoleliai, šiukšliadėžės, sutvarkyta žalia veja.

Kita dalis likusi netvarkyta, nes priklauso privačiam savininkui. Jo dalį savivaldybė siekia perimti savo žinion.

Pirminiais duomenimis, dažytojams menininkams užkliuvo  valdiškas suoliukas, tiksliau, priklausantis mums visiems.

Kaunietis Gintaras Furmanavičius savo feisbuko sienoje penkatdienį pasidalijo vaizdais iš Vytauto parko.

Gintaro Furmanavičiaus feisbuko nuotr.

„Vakar ir šiandien. Aš (širdelė) Kauną!“ – pakomentavo dvi viena šalia kitos sudėtas nuotraukas. Vienoje prie pėsčiųjų tako stovi suolelis, nudažytas vaivorykštės spalvomis. Kitoje – akivaizdu, kad nufotografuota ta pati vieta. Vienintelis skirtumas – suolelio – nė kvapo.

Portalo kauno.diena.lt fotografas pirmadienį rado vietą, iš kurios Vytauto parke nukeltas suoliukas. Jis išmontuotas tvarkingai. Aplink yra įvairių spalvų dažų lašų.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis portalui kauno.diena.lt teigė nieko nežinąs apie minėtą suolą ir jo dingimą.

„Kreipimosi dėl leidimo pastatyti ar nudažyti vaivorykštės spalvų suoliuką Kauno savivaldybės administracija nėra gavusi, lygiai kaip ir pranešimo apie Vytauto parke stovintį suolelį. Apie dingusį suoliuką informacijos taip pat nebuvo gauta“, – į klausimus atsakė A. Pakalniškis.

Kreipimosi dėl leidimo pastatyti ar nudažyti vaivorykštės spalvų suoliuką Kauno savivaldybės administracija nėra gavusi.

Kauno policija duomenų apie dingimą taip pat neturi.

„Šiai dienai policija nėra gavusi pranešimo apie tiek nudažytą, tiek pavogtą suolelį. Teritorinis policijos komisariatas taip pat neturi tokios informacijos“, – komentavo policijos atstovai.

Jie nurodė, kad už vagystę Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta bausmė – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Už nedidelės vertės svetimo turto vagystę gresia viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas.

„Beje, ne tik lietuviai, bet ir latviai, ir vokiečiai drausdavo rodyti į vaivorykštę pirštu, kitaip tave nutrenks Perkūnas arba vaivorykštė įsitrauks į dangų ar pirštas, kuriuo rodai, patirs kažkokią nelaimę“, – pasakoja mokslininkė.

– Iš kur kilęs žodis vaivorykštė?

– Vaivorykštė – labai įdomus gamtos reiškinys, žmonėms kėlęs nuostabą ir pasigėrėjimą. O kokia vaivorykštės prasmę grindžianti idėja? Čia mes atsigręžiame į žodžius, pavadinančius vaivorykštę. Lietuviškas žodis vaivorykštė ir latviškas varaviksne siejamas su indoeuropiečių veiksmažodžiu sukti, lenkti. Vadinasi, tai yra kažkas sulenkto, kažkoks lankas. O mes ir matome danguje spalvotą ir labai gražų lanką.

Kai kurie kiti žodžiai tarytum pakartoja su lanku susijusią vaivorykštės idėją. Tai ir oro kilpinis, orarykštė, oro rykštė. Apie Zarasus, Tauragnus – drignė (drignėtas reiškia margas, dryžuotas). Čia jau kitokia mintis reiškiama – norima pasakyti, kad pasirodo kažkas spalvingo, dryžuoto, margo. Dar reikėtų pasakyti, kad plačiai Lietuvoje, ypač Aukštaitijoje, vaivorykštė vadinama Laumės juosta, Dievo juosta, dangaus juosta, dangaus diržu. Taip pat – Adomo ir Ievos juosta, linksmyne, dermės juosta.

– Kodėl vaivorykštei sukurta tiek daug pavadinimų?

– Latvių kalbininkas Konstantinas Karulis mano, kad vaivorykštė turi tiek daug vardų, nes buvo kažkoks tabu ištarti jos tikrąjį vardą. Bet aš norėčiau šiek tiek sustoti prie vardo Laumės juosta. Jis vartojamas iki šiol ir gana plačiai. Nors kartais atrodo, kad jis šiek tiek suromantintas ir gal šiek tiek banalus, bet iš tiesų taip nėra. Vardas Laumės juosta būdinga ir lietuviams, ir latviams.

Kodėl vaivorykštė siejama su Laume? Mes Laumę įsivaizduojame kaip moterišką būtybę su didelėmis krūtimis, ilgais plaukais, dažnai būnančią prie vandens telkinių ir skalbiančią. Taigi Laumės prigimtis yra susijusi su vandenimis. O vaivorykštė taip pat turi ryšį su vandenimis – ji paprastai pasirodo prie vandens telkinių, kur buvo Laumė.

Be to, daugelyje senųjų tradicijų vaivorykštė pavadinama kažkurios mitinės būtybės, deivės vardu. Tarkim, egiptiečiai tapatino vaivorykštę su deive Nut, kuri buvo vaizduojama išsilenkusi ir rankų pirštų galiukais liečianti žemę. Lietuvių Laumės juosta gali būti palyginta ir su graikų deive Iris, taip pat tapatinta su vaivorykšte. Čia pats seniausias mitinis sluoksnis.

– Atėjus krikščionybei, samprata tikriausiai kito?

– Atėjus krikščionybei, keitėsi daugelis pavadinimų, atsirado ir naujų. Žinoma, įtaką padarė Senasis Testamentas. Jame apie vaivorykštę kalbama pasaulinio tvano kontekste. Dievas supyko ant žmonių, pasiuntė tvaną ir leido išsigelbėti vienam teisiajam žmogui Nojui. Laivas, kurį laiką plaukiojęs, sustojo prie Ararato kalno ir danguje pasirodė vaivorykštė, kuri reiškė Dievo ženklą, sandorą, kad Dievas daugiau žmonių nebaus.

– Ar galime kalbėti apie vaivorykštę kaip apie dangaus ir žemės tarpininkę?

– Taip, čia labai svarbi vaivorykštės funkcija. Atrodo, kad vaivorykštė savo dviem galais kažką jungia. Lietuvių tikėjimuose įsivaizduota, kad vaivorykštė tarytum juosia visą pasaulį. Ji nusileidžia iš dangaus į žemę ir sujungia mus su dangumi. Ši idėja reiškiama ne tik baltų, bet ir germanų, graikų mitologijoje.

Reikėtų prisiminti vieną Liudviko Adomo Jucevičiaus užrašytą sakmę, kur kalbama, kad Laumė gyveno danguje, bet, įsižiūrėjusi dailų vaikiną, savo juosta (vaivorykšte) nusileido į žemę. Taigi šiuo atveju vaivorykštė tarnauja kaip jungtis, kaip tiltas.

– Bet dar viena vaivorykštės funkcija ta, kad ji gali įtraukti gyvulius ir žmones. Vadinasi, ji ir gana grėsminga.

– Taip, Laumė yra pavojinga ir savo galiomis gali padaryti kokių nelaimių. Kadangi manyta, kad ji pasirodanti prie vandens telkinių, pasirodžius vaivorykštei, vengta būti prie jų arti. Vaivorykštė, kaip sako lietuvių tikėjimai, įtraukdavusi žmones ir net gyvulius, žuvis. O vėliau, kaip sakoma kai kuriose sakmėse, tie žmonės ar gyvuliukai vėlgi iškrisdavo ir sugrįždavo į žemę.

– Vaivorykštė nėra paprastas gamtos reiškinys – ji gana sakrali. Kokių antgamtinių galių ji turi?

– Kai pasirodydavo vaivorykštė, žmonės galvodavo, kad tai kažkas ypatinga, tolima kasdienei patirčiai ir aplinkai. Tas nepaprastai gražus reginys darė didžiulį įspūdį. Buvo manoma, kad visa tai, kas vyksta, yra kažkas šventa.

Beje, nuo seno buvo draudžiama rodyti pirštu į vaivorykštę. Tai labai plačiai paplitęs tikėjimas. Ne tik lietuviai, bet ir latviai, ir vokiečiai drausdavo rodyti į vaivorykštę pirštu, kitaip tave nutrenks Perkūnas arba vaivorykštė įsitrauks į dangų ar pirštas, kuriuo rodai, patirs kažkokią nelaimę.

– Vaivorykštė dar buvo vadinama ir smaku. Kodėl?

– Vaivorykštės pavadinimas smakas iš tiesų labai įdomus, daugiausia aptinkamas Pietų Lietuvoje. Kaip tai reikėtų suprasti? Kodėl, atrodytų, tokia poetiška realija įgyja smako vardą? Juk smakas yra slibinas, drakonas. Galime suprasti taip, kad smakas dažniausiai būna prie vandens telkinių. Be to, smakui (slibinui) būdinga tai, kad jis siurbia vandenį, o paskui lietaus pavidalu išleidžia atgal į žemę.

Be to, be smako, vaivorykštė dar vadinta straubliu, kuriuo kaip tik siurbiamas, traukiamas vanduo. Dėl to vaivorykštė ir gavo tą vardą – straublio, smako. Ji buvo įsivaizduojama kaip kažkokia žemės vandens telkinių siurbėja, nešanti tuos vandenis į dangų. O paskui tie vandenys virsta lietumi ir vėl iškrenta ant žemės.

Tradiciškai vaivorykštę sudaro raudonos, oranžinės, geltonos, žalios, žydros, mėlynos ir violetinės spalvų juostos, tačiau šį kartą fiksuota vienspalvė, raudonoji vaivorykštė. Jos pakraštyje buvo galima įžiūrėti gelsvos spalvos atspalvį.

"Raudonoji vaivorykštė yra tokia pati, kaip ir paprastoji vaivorykštė. Tik ji susidaro saulei tekant arba leidžiantis, nes saulės spinduliai lūžta kitu kampu. Vandens lašeliai, atspindėdami saulės spektrą, mūsų akiai matomi kaip raudonos spalvos šviesos srautas", – aiškino Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Jūrinių prognozių grupės sinoptikė Elvyra Latvėnaitė.

Pasak sinoptikės, lietaus dulksna pajūrį pasiekė apie pusę devynių vakaro. O nuotraukas dienraščio "Klaipėda" fotografas užfiksavo kelios minutės po 20 val. Tuo metu vaivorykštė fiksuota rytų pusėje, iš kur pajūrio link veikiausiai judėjo negausus lietus.

"Vaivorykštė turbūt tokia ryški, nes galėjo pasirodyti didokų lietaus lašelių", – teigė sinoptikė.

Kodėl sekmadienio naktį pajūrio dangų nudažė ypač ryški raudona spalva, sunku paaiškinti.

Senoliai sakydavo, kad dangus būna raudonas prieš vėjuotus orus.

"Tačiau tai nebūtinai pasitvirtina", – tikino E.Latvėnaitė.

Rodos, viskas paprasta. Planeta su dviem Saulėmis turėtų turėti dvigubą vaivorykštę. Arba tiksliau, keturgubą, nes dvigubą turime jau dabar.

Vaivorykštės ryškumas priklauso nuo lietaus lašelių dydžio. Jei lašeliai stambūs (1–2 mm skersmens), vaivorykštė labai ryški, joje gerai matomos raudonos, violetinės ir melsvos spalvos juostos. Būtent tada, kai vaivorykštė ryški, galima įžiūrėti ir antrą jos lanką, kuris atsiranda tada, kai saulės spinduliai virš pagrindinės vaivorykštės esančiuose lašeliuose atsispindi antrą kartą. Tiesa, antra vaivorykštė visada būna blankesnė, nes dalį savo šviesumo spindulys praranda dėl atspindžių lašelyje. O kai lašai mažesni, vaivorykštė atrodo blanki, išplauta, raudono lanko ir antrosios vaivorykštės beveik nesimato.

Beje, plotas tarp tų dviejų vaivorykščių yra pastebimai tamsesnis nei už jos ribų. Jis vadinamas Aleksandro tamsos juosta. Dėl šviesos refrakcijos lašeliuose pobūdžio iš šios zonos stebėtoją pasiekia tik nedidelis išsklaidytos, o ne lašeliuose lūžusios ir atspindėtos spinduliuotės kiekis. Todėl ši sritis atrodo tamsesnė.

Pirmas ir antras vaivorykštės lankai yra vieninteliai, kuriuos galite pamatyti lengvai, bet iš tiesų yra ir daugiau lankų, tik kiekvienas kitas yra daug silpnesnis nei prieš tai esantis ir dėl to plika akimi nematomas. Tik per pastaruosius penkerius metus mokslininkai užfiksavo trečią, ketvirtą ir penktą vaivorykščių lankus.

Taigi, kaip atrodytų vaivorykštė esant dviems Saulėms?

Vaivorykštė visada pasireiškia priešingoje nei Saulė pusėje. Todėl norėdami išsiaiškinti, kaip ji atrodytų esant dviems žvaigždėms, pirmiausia reikėtų žinoti jų išsidėstymą.

Jei sunku įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, panašiausias ir lengviausiai suprantamas pavyzdys yra besikryžiuojantys traukinio bėgiai.

Paprastai išsidėstymas būna dvejopas: pirmu atveju abi žvaigždės arti viena kitos, o planeta nuo jų labai dideliu nuotoliu. Antru atveju žvaigždės toli viena nuo kitos, planeta skrieja aplink vieną iš jų, tuo tarpu kita žvaigždė dideliu atstumu lieka nuošalyje. 

Esant pastarajam variantui, abi žvaigždės didžiąją laiko dalį praleistų skirtingose dangaus vietose. Priklausomai nuo dydžio, tikslaus atstumo ir kitų parametrų, jos dar būtų ir skirtingo ryškumo. Tolesnė žvaigždė galėtų atrodyti ne daugiau ryški kaip Mėnulis ar tiesiog kaip eilinė kita planeta.

Tokiu atveju ir vaivorykštė niekuo nesiskirtų nuo tos, kurią regime dabar.

Tačiau visai kitaip būtų esant dviems greta išsidėsčiusioms, panašaus dydžio ir ryškumo žvaigždėms. Jos sukurtų iš dalies persidengiančių vaivorykščių vaizdą.

Ir kuo toliau planeta būtų nuo dviejų žvaigždžių, tuo ir tarpai tarp vaivorykščių būtų didesni. Ir žinoma, esant palankioms sąlygoms, matytųsi ir du mažiau ryškūs antrieji vaivorykščių lankai. Taigi, iš viso konkrečiame dangaus ruože matytume tikrą vaivorykščių makalynę. Jei sunku įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, panašiausias ir lengviausiai suprantamas pavyzdys yra besikryžiuojantys traukinio bėgiai.

Saulėtomis ir šiltomis gegužės pradžios dienomis nematomi radioaktyvių dulkelių debesys pasiekė Lietuvą. Tuometinė Sovietų Sąjungos vadovybė nusikalstamai bandė slėpti avarijos mastus. Pasekmės baisios; jos tiesiogiai palietė dešimčių tūkstančių žmonių likimus... O onkologiniai susirgimai, genetinės ligos – visas aukas sunku ir suskaičiuoti.  

Aerozolių pavidalu iškritusių didžiulėje teritorijoje, apimančioje daug Europos šalių, stroncio ir cezio radionuklidų skilimo pusamžis yra kaip tik 30 metų... Praėjus tiekai metų vėl kyla atominė grėsmė. Šį kartą jos židinys dar arčiau mūsų krašto ir lietuvių tautos. Nuo sostinės Vilniaus Astravo elektrinės statybvietė – tik už penkiasdešimties kilometrų. Tos naujos elektrinės saugumas pagrįstas kol kas tik kaimynų garbės žodžiu...

Tačiau tokia liūdna sukaktis tegu netrukdo džiaugtis šio pavasario žingsniais; nors šiemet jie  nėra labai drąsūs. Vis tik žaluma skleidžiasi. Pasak S. Daukanto, jorė ateina į mūsų laukus. Ypatingai gražiai šviesiai žalsvomis ir rausvomis skraistėmis jau pasidabino berželiai ir drebulės.  Užuovėjose skleidžiasi balti slyvaičių žiedai, brinksta kitų vaismedžių pumpurai. Kaip gi kitaip: per tą apgaulingąjį balandžio mėnesį diena pailgėja pora valandų ir dar 5 minutėmis.

Įdomu, kad praeitą savaitę Vilniaus padangę pavakarėmis vis puošdavo vaivorykštės. Gal ir kitose Lietuvos vietovėse teko tai matyti? Pavasarį ir tokiu paros metu tai nėra dažnas atmosferinis reiškinys. Juk vaivorykštė – saulės spindulių lūžio lietaus lašeliuose efektas; kad jį stebėti, spinduliai turi kristi tam tikru kampu ir sutikti po debesimis ne ledokšnius, o susiformavusius lašelius.

Beje, vaivorykštę žmonės vadinama ir kitokiais vardais. Tai gervės, gelmės juosta. Aukštaitijoje teko  girdėti sakant „dermės juosta“ – irgi tinkantis vardas tokiai grožybei. Sakmėse ji vandenį  gerianti iš vandens telkinių ir pripildanti juo debesis, todėl vadinama strauble. Dzūkų patarlė sako: „Geria kaip straublė vandenį“. Arba palyginant: „Kaip straublė iš ežero vandenį“. Tačiau mitinę jos prigimtį išduoda būtent laumės juostos pavadinimas. Toji laumė, vardu Vaiva, esanti oro stichijos dievo Perkūno žmona. Juk po Perkūno rūstaus žodžio, jo pikto pagrumenimo, padangė nušvinta nuostabiomis spalvomis. Tačiau vaikus tąja juosta gąsdindavo: „Neik artyn, įtrauks debesin“. Ir pirštu negalima į vaivorykštę rodyti.

Pasakojama vaikams, kad siurbianti vandenį iš balų, iš ežerų, iš Nemuno, iš marių. Kartą įtraukė piemenį su visa jo banda. Todėl sakmėse, pasakose, mįslėse – taigi mitinėje mąstysenoje – ir pavirto į margą karvę.  Pasakoje apie našlaitę Sigutę karvutė padėjo atlikti piktosios pamotės užduotą darbą: pernakt suverpti ir išausti drobeles; tereikėjo verpalus į vieną karvutės ausį įkišti, o jau audinys – iš kitos. Štai ir matome tautosakoje dar vieną bendrą visoms indoeuropiečių tautoms mitologijos dalyką – šventąją karvę. Gal net neįtarėme turį ją savosios etninės kultūros gelmėse, manydami tik Indijoje laisvai klaidžiojant miestų gatvėmis. Pas mus jos būta vieno galingiausių dievų – Perkūno – žmona. Tačiau gyvulininkystę baltų ir jų kaimynų mitologijoje globoja Perkūno priešininkas Velinas.  Ar tik nebus jis persiviliojęs gražuolę Vaivą į savo karalystę? Apie tokį  meilės ir išdavystės siužetą yra užsiminę mūsų mitologijos tyrinėtojas profesorius Norbertas Vėlius, matydamas tame dievų nesantaikos pirmąją priežastį. O juk dėl tų varžytuvių sukasi ir gamtos ratas; nugali griausmavaldis Perkūnas – įsivyrauja vasara; Velinas ima viršų – žemę sukausto gruodas. Ir viskas dėl gražiosios laumės Vaivos palankumo…

Šios deivės vardas žinomas visose trijose baltų kalbose: latviškai „lauma“, prūsiškai „laumigarbė“. Kalbininkai teigia, jog tas vardas siekia net indoeuropiečių prokalbės laikus ir reiškia būtybę, kuri skatina augimą.

Iš dangaus aukštybių ši mitinė būtybė nusileidžia ir ant žemės. Pasirodo, laumės įvaizdyje esama net archajiškosios deivės Paukštės bruožų, pavyzdžiui, ji paliekanti paukštiškus pėdsakus pakrantės smėlyje. Sakmėse laumės vaizduojamos sėdinčios ar besisupančios ant medžių, dažniausiai ant beržų. Ant jų po to išaugdavę laumių šluotos – tokios sutankėjusios šakelės.  Pievose, miškuose radę išmintus apskritimus, žmonės juos laikė laumių šokimo vietomis. Manyta, kad tas šokimas sukelia lietų ir audrą. Daug sakmių yra apie laumių dovanas: varganoms šeimoms jos labai padedančios, o gobšuolius – žiauriai baudžiančios. Todėl būtybė gali būti įvardyta ir laume – ragana...

Kai kurie dideli akmenys, stūksantys  prie vandens, žmonių vadinami „laumių stalais“ arba „laumių lovomis“. Kitados žmonės, pabaigę pavasario laukų darbus, ant laumių stalo dėdavo aukas: duonos ar gėlių, kad laumės saugotų laukus nuo sausros, padėtų išauginti gerą derlių. Liškiavoje akmenuota vieta vadinosi Laumės tiltu. Iš senų senovės išliko „laumiški“ vandenų pavadinimai įvairiuose Lietuvos kampeliuose: Laumežeris prie Aluntos, Laumių ežeras ir Laumupis prie Sedos, Laumės dauba prie Žarėnų, Laumės balos prie Varėnos ir kt. Laumių vardais pavadinti ir kalneliai: Laumėkalnis prie Varnių, Laumiakalnis prie Utenos, Laumės kalnas prie Kaltinėnų. Nemažai Lietuvoje ir kaimų, kurių pavadinimas siejasi su laumėmis.

Kaimo žmonės iš vaivorykštės bandydavo spėti apie oro permainas. Manyta, jei vaivorykštė labai ryški, tai dar bus darganos; juo ji žalesnė, tuo daugiau lietaus, juo raudonesnė, tuo daugiau vėjo. Jeigu ji nušvinta ryte, tai vis lynos ir lynos, jei vakare – gali nusistovėti ilgėlesnė giedra. Pietų pusėje pasirodžiusi laumės juosta žada tikrai gerą „pagadą“. Ir ypač jeigu ji danguje būna trumpai.  Tai štai kokia ta pavasarinė vaivorykštė – „Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta“.