Jis trečiadienį pranešė atmetęs Šalčininkų savivaldybės skundą, kuriuo prašyta panaikinti Valstybinės kalbos inspekcijos 2022 metų lapkričio 17 dienos nurodymą užtikrinti, kad Šalčininkų miesto Mokyklos ir Vilniaus gatvių sankryžoje esantys viešieji užrašai lenkų kalba būtų panaikinti ir liktų tik užrašai valstybine kalba.

Valstybinė kalbos inspekcija savivaldybei buvo nurodžiusi pašalinti viešuosius užrašus lenkų kalba: „SAMORZĄD REJONU“ („Rajono savivaldybė“), „CENTRUM KULTURY“ („Kultūros centras“), „GIMNAZIJUM IM. JANA SNIADECKIEGO“ („Jano Sniadeckio gimnazija“), „STACJA AUTOBUSOWA“ („Autobusų stotis“), „PARK MIEJSKI“ („Miesto parkas“), „SZPITAL“ („Ligoninė“). 

Inspekcijos teigimu, tokie viešieji užrašai lenkų kalba yra informacinio pobūdžio, nurodantys tam tikrų objektų buvimo vietą, todėl negali būti suprantami kaip meninės raiškos priemonė ar puošybos elementas, kuria atiduodama pagarba kitos tautos žmonėms.

Valstybinės kalbos įstatymas numato, kad Lietuvoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Valstybinė kalba privaloma visų šalies įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose.

Anot teismo pranešimo, Šalčininkų savivaldybė teigė, kad minėtos informacinės lentelės nepatenka į Valstybinės kalbos įstatymo reguliavimo sritį ir joms neturi būti taikomi šio įstatymo reikalavimai.

Jos tvirtinimu, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimas leidžia viešąją informaciją, įskaitant viešuosius užrašus, užsienio kalba tarptautinio bendravimo reikmėms. Savivaldybės teigimu, dvikalbės lentelės būtinos, nes šiame rajone beveik 80 proc. asmenų yra lenkų tautybės, be to, savivaldybė bendradarbiauja su Lenkijos savivaldybėmis, įgyvendinami tarptautiniai projektai.

VAAT padarė išvadą, kad minėti užrašai lenkų kalba yra aiški raštu visuomenei pateikta vieša informacija apie atitinkamus objektus – rajono savivaldybę, kultūros centrą, Jano Sniadeckio gimnaziją, autobusų stotį, miesto parką.

„Užrašai (žodžiai) susideda iš lenkų kalbą žyminčių ženklų, jie nėra nei dekoraciniai, nei stilizuoti, neatitinka grafinio pobūdžio piešinio. Taigi lentelės lenkų kalba – aiškiai viešą informaciją (ne lietuvių kalba) teikiantis objektas, todėl šiam atvejui turėtų būti taikomos įstatymo 17 straipsnio nuostatos (kad Lietuvoje viešieji užrašai yra valstybine kalba – BNS). Lentelėse pateikti užrašai pripažintini vieša informacija, skirta visuomenei informuoti“, – teigiama teismo pranešime.

Teismo duomenimis, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Valstybinės kalbos inspekcijos nurodymą, kad Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje esantys Šalčininkų miesto Mokyklos ir Vilniaus gatvių sankryžoje viešieji užrašai lenkų kalba būtų tik valstybine kalba.

Pareiškėjo teigimu, informacinės lentelės lenkų kalba reikalingos, nes šiame rajone beveik 80 proc. asmenų yra lenkų tautybės, be to, savivaldybė bendradarbiauja su Lenkijos savivaldybėmis, įgyvendinami tarptautiniai projektai.

Tačiau Teismo sprendimu, lenkų kalba pateikti užrašai yra aiški raštu visuomenei pateikta vieša informacija apie atitinkamus objektus: rajono savivaldybę, kultūros centrą, Jano Sniadeckio gimnaziją, autobusų stotį ir miesto parka, todėl negali būti suprantami kaip meninės raiškos priemonė ar puošybos elementas, kuria atiduodama pagarba kitos tautos žmonėms.

ELTA primena, kad šių metų vasarą Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Andrius Valotka Vilniaus rajono savivaldybei nurodė pašalinti prie dviejų Vilniaus rajono kaimų esančias vietovardžių lenteles, kuriose gyvenviečių pavadinimai pažymėti ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba.

Savivaldybė nesutiko su tokiu inspekcijos nurodymu ir kreipėsi į ginčų komisiją. Nesutarimas tarp Vilniaus rajono savivaldybės ir A. Valotkos sustiprėjo dar labiau po to, kai VKI viršininkas tiesioginiame LRT radijo eteryje teigė, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški vietovardžių užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, pažeidžia Lietuvos įstatymus, bet ir prilygino šiuos užrašus rusų okupuotų Donbaso teritorijų ženklinimui.

Po tokių A. Valotkos pasisakymų Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius kreipėsi į kultūros ministrą ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkę, prašydamas įvertinti VKI viršininko teiginius apie lenkiškus vietovardžius Vilniaus rajone ir lenkų tautinę mažumą.

Kitą dieną kultūros ministras Simonas Kairys asmeninėje „Facebook“ paskyroje ne tik sukritikavo A. Valotką, bet ir pranešė, kad tokie kalbos inspekcijos viršininko pasisakymai bus įvertinti specialiai tam suburtos komisijos.

Dėl A. Valotkos išsireiškimų į kultūros ministrą kreipėsi ir Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Konstanty Radziwiłłas. Jis reiškė pasipiktinimą Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo pasisakymais apie būtinybę Vilniaus rajone panaikinti lenkiškus vietovardžių užrašus.

Pirmas jos argumentas, kad esą iš viso nereikalingas valstybinės kalbos mokymas. Tai rodo, kad valdantieji apskritai valstybinės kalbos politiką laiko beprasme. Antras argumentas – nebūtų Kalbos inspekcijos, niekas nekeltų tokios problemos, todėl Seimo pirmininkė mananti, jog nereikalinga pati Valstybinės kalbos inspekcija. Cituoju: „Ir tokios institucijos kaip inspekcija atitikmens dar reikėtų paieškoti kitoje valstybėje.“ Tuo valdančiosios koalicijos narė patvirtino, kad ir toliau bus laikomasi Laisvės partijai duoto pažado panaikinti Kalbos inspekciją ir visiškai „nukenksminti“ Kalbos komisiją – pagrindines kalbos politiką strateguojančias ir vykdymą prižiūrinčias institucijas.

Nedalyvaudama kalbos politikos formavimo ir įgyvendinimo procese, nusiplevens ta Kalbos komisija pati, nereikės jos nė naikinti...

Būdai, kaip panaikinti nenaikinant. Tai įmanoma padaryti tiesiog prilyginus Kalbos komisiją nei finansiškai, nei juridiškai neįgaliai kalbos mylėtojų ir puoselėtojų draugijai. Todėl nieko nelaukdamas Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Laisvės partijos atstovas Artūras Žukauskas jau įregistravo siūlymą Kalbos komisijos pirmininkui, turinčiam valstybės tarnautojo statusą, leisti dirbti visu etatu kitose pareigose. Bet tada Kalbos komisijos pirmininkui, gavusiam Seimo vadovybės leidimą visu etatu įsidarbinti vienoje iš mokslo ar švietimo įstaigų, jau grės viešųjų ir privačių interesų konfliktas: jis gali būti labiau suinteresuotas, tarkim Lietuvių kalbos instituto nei Vilniaus ar Vytauto Didžiojo universitetų reikalais skirstant finansavimą ar vykdant konkursus. Beje, galbūt siekiant išvengti tokio pobūdžio kolizijų lyg tyčia šiemet pristabdytas VLKK kuruojamų programų finansavimas. O kitąmet jau gal bus atnaujinamas visai kitais principais, dar labiau stekenant kalbos politiką ir dar mažiau galių paliekant VLKK? Kol pati Komisija taps vienos kurios nors mokslo ar švietimo institucijos padaliniu? Tikriausiai semiamasi patirties iš sovietmečio: nuo 1961 m. prie Lietuvos TSR Mokslų akademijos veikusią visuomeninę Lietuvių kalbos komisiją daug kartų (mažiausiai 6) valdžia įsakydavo tai išvaikyti, tai sudaryti – priklausydavo nuo to, ar Komisijos siūlomi sprendimai būdavo palankūs, ar nepalankūs tai valdžiai. Iš pakitusios dabartinės Kalbos komisijos darbų dienotvarkės matyti, kad ji jau kreipiama popamokinių kalbos mylėtojų ir aikčiotojų dėl kalbos gražumo keliu, viešųjų pokalbių leitmotyvu kelianti klausimą „Kam man reikia lietuvių kalbos?“. Nedalyvaudama kalbos politikos formavimo ir įgyvendinimo procese, nusiplevens ta Kalbos komisija pati, nereikės jos nė naikinti...

Premjerės Ingridos Šimonytės kamertonas trims ministerijoms. Savo raštą Inspekcijos viršininkas nusiuntė trims suinteresuotoms ministerijoms – Švietimo, mokslo ir sporto, Socialinės apsaugos ir darbo bei Ekonomikos ir inovacijų. Kaip reikia laikytis ministerijoms, kokį duoti atsakymą, koalicijos susitarimų kamertonu žiniasklaidoje priminė premjerė Ingrida Šimonytė, cituoju: „Kalbos inspekcijos vadovo pasisakymai ne laiku ir ne vietoje sukėlė įtampą ir yra nepagarbūs nuo karo pabėgusių žmonių atžvilgiu.“ Šia tonacija ir pragydo visos trys jos Vyriausybės ministrės.

Norėta parodyti spiečiumi dirbančias valstybines tarnybas, o atskleistas chaosas. Visišką fiasko patyrė šimtadarbė Seimo narė konservatorė Dalia Asanavičiūtė, balandžio 17 d. surengusi Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdį ukrainiečių mokymo klausimu. Norėta parodyti, kiek daug valstybinės tarnybos dirba ir jau yra nuveikusios šiame darbo bare, o paaiškėjo, kad už tai atsakingos įstaigos ir institucijos veikia padrikai, paikai švaisto nemenką valstybinį finansavimą. Buvo graudu klausyti, kaip logistika užsiimančios įstaigos kuria filmukus apie lietuvių kultūrą. Tragikomiškai nuskambėjo skirtingų ministerijų ir jų padalinių iniciatyvos savarankiškai ateityje sukurti lietuvių kalbos mokymo priemones. Juk tiek Vytauto Didžiojo, tiek Vilniaus universitetai yra parengę daugybę net Lietuvos mokslo premijomis įvertintų lietuvių kalbos kaip negimtosios mokymo priemonių ir metodikų. Bet Nacionalinės švietimo agentūros specialistai iki kitų metų birželio užsiplėšė sukurti tobulesnes, todėl kol kas mokymai pristabdyti. O Kalbos komisija apskritai apsijuokė, „sensacingai“ pranešusi, kad kol kas įstengė finansuoti net 100 ukrainiečių mokymą! Tikriausiai atplėšdama nuo savęs ir jausdamasi kaip dalyvaujanti radarų akcijoje. Kai tuo tarpu kalbama apie 68000 imigrantų mokymą, kuriam Vyriausybė jau yra skyrusi nemažą finansavimą. Bet bėda ta, kad didžioji jo dalis neįsisavinus jau grąžinta į iždą.

Dešinė nežino, ką daro kairė. Taigi pinigų yra, tik nėra kam jų koordinuoja. Ir pajėgų yra, bet jos dirba padrikai. Inspekcijos viršininkas Audrius Valotka kaip tik ir ragino į tai atkreipti dėmesį. Bet trys ministrės eilinį kartą kruvinai įsižeidė ne be pagrindo apkaltintos nekompetencija. Juk šioje programoje už lietuvių kalbos mokymą numatytas tik 3 eurų valandinis atlygis dėstytojui, todėl Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai nusprendė geriau savanoriauti nei žemintis. Jie paneigė tvyrantį melą, kad ukrainiečiai nenori mokytis lietuvių kalbos, nes už universiteto durų nemokamų kursų išsirikiavusi jau laukia 4000 ukrainiečių eilė... Reikia kursų – jų reikia tiek kontaktinių, tiek nuotolinių. Tiek rytais, tiek vakarais, tiek darbo dienomis, tiek per išeigines. Kursų reikia ne vien didžiuosiuose miestuose. Gal būtų galima labiau įtraukti bendrojo lavinimo mokyklų mokytojus? Reikia žinoti, kur ko jau yra, o kur ir ko trūksta. Kaip paskirstyti darbus ir lėšas. Procesas naujas, savo dydžiu neturintis analogų Lietuvoje, todėl stinga patyrimo.

Reikia koordinavimo. Tai gal vis dėlto Kalbos komisija galėtų daugiau ir svariau prisidėti prie proceso koordinavimo, o ne rūpintis smulkių būrelių finansavimu? Būtų daugiau naudos, nes reikia centro, kuriame būtų sutelkta informacija, o atskiras veiklos sritis galėtų kuruoti atitinkamos ministerijos, bet vykdydamos bendrą politiką, o ne kiekviena savarankiškai išrasdama dviratį. Todėl sprendžiant šią netikėtai, kaip ir visos prakeikto karo pasekmės, Lietuvą užklupusią problemą, reikia žengti naujus ir galbūt netikėtus žingsnius. Būtent Kalbos komisija galėtų imtis komutatoriaus, tiksliau – tinklo komutatoriaus (angl. network switch) – darbo valdant duomenų srautus taip, kad jie pasiektų reikiamą adresatą su mažiausiais praradimais ir maksimaliu greičiu. Koordinuoti šiuo ypatingu metu valstybinės kalbos mokymo politikos įgyvendinimą. Beje, lietuvių kalbos komutatoriaus idėja dar pernai buvo argumentuota ir pasiūlyta Kultūros ministerijai. Tyla. Kaip ir dėl visos keturių profesorių parengtos lietuvių kalbos politikos galimybių studijos, bet vietiniai ministerijos intelektualai nusprendė nei tos studijos, nei tuo labiau jokių pasiūlymų Vyriausybei neteikti – ir vėl priežastis aiški: į ministrus Simoną Kairį delegavo Laisvės partija.

Reikalavimai kaip Sąjūdžio mitinguose sovietmečiu. Man yra tekę sakyti kalbas Sąjūdžio mitinguose. Siaubinga, bet tenka vėl kartoti tuos pačius reikalavimus. Nes mes ir vėl, lyg nė nebūtų buvę tų trijų Nepriklausomybės dešimtmečių, reikalaujame dabartinės Seimo daugumos ir jos Vyriausybės atsakomybės dėl valstybinės lietuvių kalbos politikos žlugdymo. Nes mes vis dar nenorime Lietuvos be lietuvių ir be lietuvių kalbos, todėl siekiame, kad visiems būtų užtikrinama teisė ir sudaromos galimybės vartoti lietuvių kalbą Lietuvoje.

Slepiasi po anonimo kauke

Kyla klausimas, ar rašymas su klaidomis ir prastai parašytų tekstų skaitymas nenaikina ne tik kalbos prestižo, bet ir apskritai valstybinės lietuvių kalbos?

Feisbuke beveik nėra įrašų be komentarų. Komentuoja įvairaus amžiaus žmonės, dažnai ne tik išreiškiantys nuomonę, bet ir nesigėdijantys įžeisti kitus.

Dauguma komentarų, ypač parašytų po anonimo kauke, – su visokiomis klaidomis.

„Paliestu mano vaika koks issigimelis, sedetciau, bet zinotciau uz ka“, – po straipsniu komentavo viena skaitytoja.

„Jau ir neliko kam reikia vazuot vergaut. Lietuvoje prisitaikem gyvent, galim daug geriau gyvent nei Vokietyne ir daugiau galimybiu sukciaut, mokesciu nemoket ir kysius imt ir nereik tos emigracijos“, – nuomonę reiškė internautas.

Rašo taip, kaip šneka

Ar kas nors tikrina komentarus, įrašus, pranešimus socialiniuose tinkluose?

Anot Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Bendrojo skyriaus vedėjos Aurelijos Dvylytės, socialiniai tinklai, tokie kaip feisbukas, nėra prižiūrimi kalbos inspektorių, tad darkyti kalbą ten tarsi leidžiama.

„Socialiniai tinklai yra ta erdvė, kur kiekvienas gali laisvai reikštis, ji nėra tikrinama, prižiūrima kalbos požiūriu. Lietuviškų socialinių tinklų kalbos kokybė nelabai kuo skiriasi nuo kitomis kalbomis kuriamų socialinių tinklų kokybės, jie rašomi šnekamąja, žargonine kalba, rašoma spontaniškai, daug, reaguojama greitai, todėl daug korektūros ir kitų klaidų. Bet ten ir nesitikima suredaguotų tekstų“, – pasakojo A. Dvylytė.

Socialiniai tinklai, pasak jos, nėra priežastis, dėl kurios nyktų lietuvių ar kuri kita kalba.

Nepastebėjo: reklamose būna klaidų – žodžiai su dalelyte „vis“ rašomi atskirai. „Klaipėdos“ skaitytojos nuotr.

Pasitaiko visko

Klaipėdos savivaldybės vyriausioji kalbos tvarkytoja Asta Chrustaliova tikino, kad socialiniams tinklams būdingas neoficialus, paprastas, netgi emocingas bendravimas.

O kaip juose reiškiamos mintys, priklauso nuo išsilavinimo, amžiaus, gyvenamosios vietos, socialinės padėties, auditorijos, su kuria diskutuojama, požiūrio į kalbą ir kitų aspektų.

„Pasisakymas socialiniuose tinkluose – greitas nuomonės pareiškimo būdas. Žinutės dažnai būna spontaniškos, emocingos, paskelbtos net neperskaičius. Todėl pasitaiko visko – stiliaus, logikos, skyrybos, rašybos ir kt. klaidų, anglicizmų ir pan. Tačiau manau, kad jei žmogus išmano kalbos dalykus, gerbia savo kalbą, yra išsilavinęs, tuomet ir socialiniuose tinkluose mintis reikš taisyklinga kalba“, – tvirtino specialistė.

Atėjo laikai, kada visi rašo, bet ne visi skaito.

Konfliktai – dėl ženklų

Anot A. Chrustaliovos, kai kurie internautai konfliktuoja dėl diakritinių ženklų.

„Esu pastebėjusi, kad socialiniuose tinkluose, atsiliepimuose dalyviai priekaištauja vieni kitiems dėl kalbos klaidų, nededamų diakritinių ženklų ir t. t. Tad galima daryti išvadą – žmonės nėra abejingi kalbai, nori, kad ji būtų taisyklinga. Vertindama socialinių tinklų kalbą, negalėčiau pasakyti, kad kalba nyksta“, – svarstė pašnekovė.

Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka pažymėjo, kad bendras raštingumo sumažėjimas viešojoje erdvėje tikrai yra, tačiau tam yra paaiškinimų.

„Visų pirma, atėjo laikai, kada visi rašo, bet ne visi skaito. Skirtumas nuo to, kas buvo prieš keliasdešimt metų“, – sakė A. Valotka.

Audrius Valotka. Asmeninio archyvo nuotr.

Darkyti – privatus reikalas?

Pasak jo, feisbuke žmonės nesijaučia įsipareigoję rašyti taisyklingai.

„Kalbos inspekcija negali reguliuoti feisbuko tekstų kokybės. Mūsų teisininkai traktuoja, kad tai – privati sritis, o valstybė į privačią sritį kištis negali. Feisbuke rasite, ko tik norite. Žmonės nesijaučia įsipareigoję. Bet čia turėtume kalbėti ir apie kitą dalyką – apie reputaciją. Jeigu aš turiu savo feisbuko paskyrą ir kažkas joje rašinėja netaisyklingai, pasijuntu tarsi kažkas purvinais batais per baltą kilimą vaikščiotų“, – kalbėjo A. Valotka.

Tačiau, jo teigimu, yra žmonių, kurie tarsi oponuoja kalbos norminimo dalykams, bet savo feisbuko paskyrose perspėja, kad rašantieji netaisyklingai bus užblokuoti ir komentuoti nebegalės.

„Mane tokie dalykai džiugina, nes tai mums liudija, kad kalbos prestižas – vis dėlto svarbus. Jeigu dar plačiau žvelgsime, tik ta kalba, kuri yra prestižinė, gali išgyventi. Prestižą turėtų susikurti kiekvienas individualiai ir pats tai įvertinti. Kalba – kaip ir drabužis, tik drabužį gali labai greitai pakeisti“, – pabrėžė pašnekovas.

O kalbos darkymo ribos – labai plačios. Norint jas šiek tiek sumažinti, Valstybinė kalbos inspekcija gali tik pamoralizuoti.

„Bet kai moralizuoja valstybės institucija, turbūt nujaučiate, kokia būna žmonių reakcija“, – užsiminė A. Valotka.

Keisti kodus – nelengva

Technologijos visada darė įtaką kalbai, taip pat ir telefonai, kuriais žmonės, ypač jaunimas, įpranta bendrauti ne tik netaisyklingai, bet ir anglų, o ne lietuvių kalba.

„Telefonas, žinoma, daro įtaką, nes vienas rašo be diakritinių ženklų arba sutrumpintai, kitas tai skaito. Ypač tame amžiuje, kai formuojasi skaitymo ir rašymo įgūdžiai, kai visą laiką mato tokį tekstą, paskui pradeda rašyti rašinį be diakritikų, atsiranda automatizmas, nes pereiti nuo vieno rašymo kodo prie kito, ypač jei skubi, ne taip ir paprasta“, – pažymėjo A. Valotka.

Ne ką mažesnę įtaką, pašnekovo nuomone, daro ir kalbos ekonomika.

„Kalbos ekonomikos principas labai svarbus, greta taisyklingumo, autoriteto ir kitų principų. Jeigu rašant žinutę lietuviškai du kartus ilgiau spaudinėjami klavišai, tada žmogus pasirenka paprastesnį variantą“, – sakė A. Valotka.

Įžvalga: A. Chrustaliova pastebėjo, kad tekstai socialiniuose tinkluose dažnai būna skelbiami jų net neperskaičius. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Trūksta lietuviškų atitikmenų

Vis dažniau pastebima, kad viešojoje erdvėje daugėja anglicizmų, kuriems ne visada randamas lietuviškas atitikmuo.

„Anglų kalba kaip tarptautinė, pagrindinė bendravimo kalba turi didesnį prestižą negu lietuvių. Kartais žmonės nei į tvorą, nei į mietą kaišioja visokius angliškus žodžius ir dėl to jaučiasi esą „kietesni“, labiau išsilavinę, galbūt galvoja, kad į juos žiūrės kaip į aukštesnio socialinio statuso žmones. Bet aš manau, kad dažniausiai tai yra greitumas, automatizmas ir gero lietuviško atitikmens stoka“, – kalbėjo A. Valotka.

A. Chrustaliova pritarė, kad kalbos normintojai nespėja anglicizmams sugalvoti terminų.

„Dažnai žmonės, nežinodami, kaip įvardyti naują reiškinį, tiesiog prideda lietuviškas galūnes prie užsienio kalbos žodžių ir juos vartoja. Kalbos normintojų pasiūlyti variantai ne visada patinka kalbos vartotojams ir jie neprigyja“, – pastebėjo A. Chrustaliova.

Daugiausia klaidų būna mažų įmonių ar įstaigų interneto svetainėse.

Darko ir įstaigos

Klaidų pasitaiko ir televizijoje, lauko reklamose, spaudos pranešimuose.

„Užtenka pasižiūrėti į per „Panoramą“ apačioje bėgančią informacinę eilutę. Manau, bus reta diena, kada nepamatysite skyrybos ar rašybos klaidų“, – atkreipė dėmesį A. Valotka.

O A. Chrustaliova tikino, kad klaidų apstu ir lauko reklamose.

„Reklamos yra tikrinamos nuolatos. Siunčiu elektroninius pranešimus apie klaidas. Yra buvę, kad vieną dieną išsiunčiau laišką, o kitą dieną lauko reklamoje klaida jau buvo ištaisyta. Kartais ir ne vieną kartą tenka skambinti ar rašyti, kad ištaisytų ar nekartotų panašaus pobūdžio kalbos klaidų“, – pažymėjo pašnekovė.

Paprastai įmonės turi viešųjų ryšių specialistus, kurie atsakingi už įrašus feisbuke, interneto svetainėse, tačiau ir jų pranešimuose būna nemažai klaidų.

„Esu pastebėjusi, kad didesnių įmonių, įstaigų interneto svetainės taisyklingesnės. Daugiausia klaidų būna mažų įmonių ar įstaigų interneto svetainėse. Matyt, svetainės kuriamos savomis jėgomis, tad pritrūksta kalbos žinių, galbūt kartais ir požiūris į kalbos taisyklingumą atsainus. Tikiuosi, kad įstaigų siunčiami pranešimai spaudai yra tikrinami. Savivaldybės darbuotojai dažnai kreipiasi konsultuotis dėl viešinamų tekstų“, – sakė A. Chrustaliova.

Atgaivinti – įmanoma

Net ir atsižvelgdami į nūdienos situaciją, specialistai mano, kad lietuvių kalba nemiršta.

„Visos kalbos anksčiau ar vėliau išnyksta. Bet visiška kalbos mirtis pasitaiko ne taip dažnai. Pasaulyje yra apie du šimtai valstybių, valstybinių kalbų – gerokai mažiau, mes esame iš gal šimto pasaulio valstybių, turinčių savo oficialią kalbą, o tai yra pats aukščiausias statusas. Jeigu kalba keičiasi, jokios dramos nėra. Be to, nepamirškime, kad kalbą galima atgaivinti. Kaip buvo atgaivinta hebrajų, graikų kalba. O jeigu neišmirs kalbėtojai, kalba nemirs“, – paaiškino A. Valotka.

Šiais metais VKC patikrino 982 pedagogų ir 31 profesinio mokymo pedagogo valstybinės kalbos įgūdžius.

Daugiausiai administracinių nuobaudų dėl nepakankamo profesiniam darbui valstybinės kalbos vartojimo skirta Rygos pedagogams.

Kaip pažymėjo M. Rekė, taip yra todėl, kad Rygoje yra daugiausia švietimo įstaigų šalyje.

Pažeidimų nustatyta vidutiniškai 10 proc. atvejų, tačiau kai kuriose ikimokyklinio ugdymo įstaigose Rygos mikrorajonuose šis skaičius buvo 30 procentų.

Viltis, kad lietuvių kalba vėl taps valstybine, pradėta puoselėti prasidėjus Atgimimui. 1988 m. spalį vykusio Lietuvos Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo priimtoje rezoliucijoje pabrėžta, kad lietuvių kalba vis labiau stumiama iš įvairių visuomenės veiklos sričių, kad kilo grėsmė jos egzistencijai, todėl lietuvių kalbai būtina grąžinti prideramą vietą administraciniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime.

Idėjos buvo įgyvendintos 1988 m. lapkričio 18 d. tuometinėje Konstitucijoje nustačius, kad valstybinė kalba yra lietuvių, kad valstybė „užtikrina lietuvių kalbos vartojimą valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kitose įstaigose, įmonėse bei organizacijose, valstybės rūpinimąsi visapusišku lietuvių kalbos ugdymu ir mokymu.“

1989 m. sausio 25 d. buvo priimtas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas, kuriame nurodoma, kad „būtų užtikrintas lietuvių kalbos ugdymas ir funkcionavimas valstybės bei visuomenės gyvenime ir kartu nebūtų pažeidžiama kitakalbių gyventojų konstitucinė teisė vartoti savo gimtąją kalbą“, būtina nustatyti, kad lietuvių kalba, kaip valstybinė, yra pagrindinė šalies gyventojų oficialaus bendravimo priemonė. Pagal šį įsaką ji turėjo būti vartojama visose valstybinio gyvenimo srityse, teisės aktai skelbiami lietuvių kalba ir pan., gyventojams turėjo būti sudaromos sąlygos mokytis lietuvių kalba ir ta kalba įgyti atitinkamą išsilavinimą.

Vykdydama minėtą įsaką ir „siekdama sudaryti sąlygas valstybinės lietuvių kalbos vartojimui visuomenės gyvenime ir galimybes kitakalbiams gyventojams išmokti lietuvių kalbą“, tuometinė Ministrų Taryba po mėnesio priėmė nutarimą, kuriuo įpareigojo parengti ir įgyvendinti konkrečias priemones, kad būtų pereita prie valstybinės kalbos vartojimo oficialiose valstybinėse bei visuomeninės veiklos srityse.

Atkūrus Nepriklausomybę 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija teisiškai įtvirtino lietuvių kalbos statusą. 1995 m. priimtas Valstybinės kalbos įstatymas įteisino valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, jo nuostatų vykdymą kontroliuoja Valstybinė kalbos inspekcija ir savivaldybių kalbos tvarkytojai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad „lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.“

Jo projektą parengusi ir įregistravusi Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Dalia Asanavičiūtė sako, kad naujas įstatymas leis užtikrinti tinkamą lietuvių kalbos funkcionavimą visose viešojo gyvenimo srityse, numatys kalbos vartojimo, norminimo bei apsaugos klausimus.

Šis įstatymo projektas reglamentuoja valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos Respublikos gyvenime, valstybinės kalbos tvarkybą, priežiūrą ir kontrolę.

Naujos redakcijos įstatymas nereglamentuotų tautinėms mažumoms ar etninėms grupėms priklausančių asmenų ir jų bendrijų kitų įstatymų nustatytos teisės puoselėti gimtąją kalbą, taip pat religinių bendrijų kalbos.

Projektą inicijavusi Seimo narė D. Asanavičiūtė sako, kad prieš 26 metus priimtas įstatymas yra pasenęs teisės normų pateikimo ir taikymo požiūriu.

„Dar 1995 metais priimtas Valstybinės kalbos įstatymas yra pasenęs, neatitinka šiuolaikinių realijų – niekaip neaptariamos informacinės technologijos. Nuo senojo Valstybinės kalbos įstatymo priėmimo Seime buvo sukurta ne viena darbo grupė Kalbos įstatymo projektui paruošti, paskutinis toks projektas buvo pateiktas 2013 metais, gautos institucijų pastabos, tačiau per aštuonerius metus net ir atnaujintas įstatymo projektas paseno, nebeatitinka kai kurių šiuolaikinių realijų“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

Dar 1995 metais priimtas Valstybinės kalbos įstatymas yra pasenęs, neatitinka šiuolaikinių realijų – niekaip neaptariamos informacinės technologijos.

Jame pažymima, kad dabar galiojančiame įstatyme yra smulkmeniškai reguliuojamų dalykų, kurie dėl savo specifikos arba yra praradę aktualumą, arba juos reiktų pernelyg dažnai keisti ir tikslinti.

„Siūloma Konstitucinio kalbos įstatymo versija būtų skirta reguliuoti tik esminius lietuvių kalbos egzistencijos klausimus. Projekto tikslas yra atnaujinti Valstybinės kalbos konstitucinį įstatymą taip, kad jis atitiktų šiuolaikines gyvenimo realijas, nubrėžtų esmines kalbos politikos, tvarkybos ir norminimo kryptis. (...) Siūlomas naujas įstatymas būtų mažiau detalus, reguliuotų tik esminius valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir kitus svarbius klausimus, o šių klausimų detalesnis reguliavimas būtų perkeltas į poįstatyminius teisės aktus“, – sako įstatymo projekto iniciatorė Seimo narė D. Asanavičiūtė.

Pagal siūlomą projektą, „valstybės ir savivaldybių institucijų ir subjektų darbuotojai, prekes tiesiogiai parduodantys ar paslaugas tiesiogiai teikiantys kitų viešųjų juridinių asmenų darbuotojai privalo mokėti lietuvių kalbą“.

Siūloma įteisinti, kad teisės aktuose, valstybės ir savivaldybių institucijų ir subjektų dokumentuose, valstybės informacinėse sistemose ir valstybės registruose, kelio ženkluose, taip pat kitais norminių teisės aktų nustatytais atvejais vartojami oficialieji Lietuvos vietovardžiai.

Jei Seimas pritartų, įstatyme  būtų įrašyta, kad „viešieji užrašai sudaromi taisyklinga lietuvių kalba“, o „turizmo informacijos reikmėms, taip pat tarptautiniuose renginiuose prie viešojo užrašo lietuvių kalba gali būti to užrašo vertimas į užsienio kalbą (kalbas). Užrašas lietuvių kalba turi būti ne mažesnis už užrašą užsienio kalba.“

Šiuo metu valstybinės kalbos apsaugą ir raidą – vartojimą, norminimą, taisyklingumą reglamentuoja Valstybinės kalbos įstatymas. Jis yra įrašytas į konstitucinių įstatymų sąrašą.

Kadangi planuojama priimti naujos redakcijos Valstybinės kalbos konstitucinį įstatymą, galiojantį įstatymą siūloma pripažinti netekusiu galios.   

Naują įstatymo projektą savo parašais parėmė Seimo nariai Irena Haase, Audrius Petrošius, Jurgita Sejonienė, Andrius Vyšniauskas, Silva Lengvinienė, Paulius Saudargas.       

Siūloma, kad naujas įstatymas įsigaliotų 2022 m. liepos 1 d.

Tokį kreipimąsi  paskatino   Vyriausybės kanceliarijos 2020 m. kovo 23 d. raštas, pagal kurį valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, atsižvelgdamos į Vyriausybės dar 2019 m. liepos 10 d. pasitarimo sprendimą „Dėl Lietuvos viešųjų ir administracinių paslaugų pritaikymo grįžtantiems arba atvykstantiems į Lietuvą asmenims bei asmenims, kalbantiems tik užsienio kalba“, pateikė informaciją apie sprendime nurodytus siūlymus dėl administracinių ir viešųjų paslaugų pritaikymo asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos.

Seimo narių nuomone, kai kurie institucijoms pateikti siūlymai prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo nuostatoms.

Toks Vyriausybės sprendimas sudarytų prielaidas įteisinti valstybės institucijose daugiakalbystę.

„Toks Vyriausybės sprendimas sudarytų prielaidas įteisinti valstybės institucijose daugiakalbystę, o tai prieštarauja Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ 14 straipsniui, nustatančiam, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba – lietuvių kalba. Jau ne pirmą kartą bandoma judinti šiuos valstybinės kalbos pamatus, prisidengiant tariamais argumentais, šiuo atveju dėl talentų pritraukimo“, – teigia parlamentaras A. Ažubalis.

Šiuo bendru kreipimusi Seimo nariai atkreipia dėmesį, kad praplėtus nevalstybinės kalbos vartojimo viešųjų užrašų ir gyventojų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose ribas, būtų neteisėtai siaurinami Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo teisės normomis nustatyti imperatyvūs reikalavimai dėl privalomo valstybinės kalbos vartojimo. Kadangi toks sprendimas, parlamentarų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, pagrindiniam valstybės įstatymui, turinčiam aukščiausią teisinę galią, Seimo nariai reikalauja jį atšaukti.

Dilema: apsisukti ar apsišikti?

Buvęs Klaipėdos vicemeras, publicistas ir psichologijos daktaras V.Čepas priminė per Velykas regėtą užrašą automagistralėje prie Vilniaus, kai įsigaliojo valdžios draudimas išvykti iš miestų ilgąjį savaitgalį.

"Apsisikite ir namo! Ramių Velykų", – švieslentėje virš automagistralės perskaitytą užrašą citavo V.Čepas.

"Štai ir matyti, iki kokio lygio mes nusiritome. Aš jau nekalbu apie tai, kad lietuviškomis raidėmis šiais laikais niekas neberašo. Viešoje erdvėje naudojama "gramatika" normalų žmogų verčia raudonuoti. Šiais laikais iš viso niekas rašyti nemoka. Tai, ką matau televizijoje, skaitau portaluose ir girdžiu radijo laidose – man yra gyvas nervas. Į kalbą skverbiasi baisios svetimybės, o tuo ypač piktnaudžiauja komercinės televizijos. Ekranus užkariauja jaunos mergiotės ir įdegę vyrukai, neturintys jokio kalbos jausmo, su ypač skurdžiu ir primityviu žodynu. Pajutę, jog nebeturi ką pasakyti, jie eteryje kartoja tik du žodžius – "wow" ir "okey". Jaunimas pirma turėtų paskaityti žodyną, nes angliškam žodžiui "wow", kuris reiškia nuostabą, lietuvių kalbos žodyne yra dešimtys pakaitalų", – pastebėjo V.Čepas.

Familiarumas: tokias SMS žinutes klientams siuntinėjanti įmonė "Omniva LT" įsitikinusi, jog klientų tujinimas tėra tik draugiškesnis bendravimo tonas. (Skaitytojo nuotr.)

Ne skaito, o "skrolina"

V.Čepo vertinimu, visuomenės raštingumo lygį puikiai atspindi tautos išrinktųjų raštingumo lygis.

"Seimo pirmininkas vis dar vartoja "kad" su bendratimi, o Seimo pirmininko pavaduotoja klausia, ar kas nors posėdžio metu turi ne "kláusimų", o "klausimų". Iš tribūnų girdisi "šiandien dienai", o ne "šiandien", "iki šios dienos", "dabar", – valdžios atstovų klaidas vardijo rašytojas.

Stulbino ir ankstesnės aukščiausios Lietuvos valdžios viešai daromos kalbos klaidos. Vienu metu šaliai vadovavo prezidentė, premjeras ir Seimo pirmininkė, kurie neskyrė dviejų visiškai skirtingų žodžių – "senai" ir "seniai".

V.Čepas pastebėjo dar vieną dalyką: šiais laikais niekas nebeskaito, o "skrolina", "laikina" ir "šierina".

"Žodynas turtėja tik skaitant. O skaityti reikia to vertus tekstus. Dabar telefonuose kokybiško teksto nerasi, feisbukuose liejasi visiškas neraštingumas. Kai žmogus mato televizijoje, girdi radijo laidose ir skaito feisbuke tik menko turinio tekstus be lietuviškos rašybos, su gramatinėmis klaidomis, jam tai tampa norma", – apie tautos raštingumą kalbėjo V.Čepas.

Tradicijos: ir praėjusį savaitgalį žiūrovus stulbino gramatinės klaidos televizijos eteryje. Į akis krenta ir tai, kad, kaip Rusijoje, pavardės rašomos be vardo pirmosios raidės. (Skaitytojos nuotr.)

Įsiutino tujinimai

Neraštingumas skverbiasi ir į verslą. Verslininkai į klientus be jokių skrupulų kreipiasi antruoju asmeniu (tujina) ir dar aiškina, jog tai yra normalu.

Per karantiną daugybė žmonių pirkinius siunčiasi internetu.

Vieną klaipėdietį pribloškė vienos didžiausių Lietuvoje siuntų tarnybos požiūris į klientus.

"Labas! Gavai ... siunta i (...) pastomatas. Atsiimk su kodu (...). Tavo dziaugsma saugosime iki 2020.04... Atsiimk siunta per 3h ir iskart dalyvauk akcijoje kasdien pasirinktam filmui laimeti. Daugiau omniva.lt", – rašoma trumpojoje žinutėje.

Tekstą su gramatinėmis klaidomis, be lietuviškų raidžių gavęs klaipėdietis liko nustėręs dėl žinomos įmonės pranešimo.

"Jei aš parduotuvėje kasininkę "ištujinčiau", veikiausiai sulaukčiau pastabų dėl savo elgesio. Šalyje veikia daugybė kitų siuntų ar internetu prekiaujančių įmonių, bet niekur nemačiau tokio kreipimosi į klientą. Kažin ar įmonės vadovas į verslo partnerius ar atėjęs į banką paskolos taip pat visus tujina?" – stebėjosi klaipėdietis.

Man tai tikrai kliūva, nes matau, kaip kasdien yra prievartaujama lietuvių kalba.

Kitas dienraščio skaitytojas redakcijai atsiųstame laiške taip pat minėjo šios bendrovės SMS pranešimą.

"Kas čia dabar? Jeigu čia toks humoro jausmas, tai kokio kolūkio fermoje jis sugalvotas? Ir kodėl tekste nėra lietuviškų raidžių ir jis yra su klaidomis? Kodėl, pagaliau, į mokantį pinigus klientą kreipiamasi nemandagiai – antruoju asmeniu? Ir kokį čia mano "džiaugsmą" saugosite, familiarūs ponai iš "Omniva"?" – piktinosi vyras.

Jis taip pat pastebėjo, kad itin dažnai nemokšiškai vartojamas prielinksnis "su".

"Atsiimti siuntinį galima ne "su kodu", o "įvedus kodą". Su Petru galima tik eiti alaus gerti", – sakė vyras.

Familiarumas – prekės ženklas?

Įmonės "Omniva LT" generalinis direktorius Simonas Bielskis tikino nematantis nieko blogo savo bendrovės tekstuose ir aiškino, jog jie specialiai ir buvo sukurti būtent tokie.

"Vertiname visus savo klientus – žiūrime į juos kaip į draugus ir partnerius. Vertiname jų visų pasitikėjimą mumis, kad pristatytume kiekvieno siuntas jam ar jo artimiesiems. Todėl visos organizacijos mastu prieš porą mėnesių priėmėme sprendimą būti itin draugiški ir savo prekės ženklo bendravimo toną taip pat paversti kiek neformaliu. Apgailestaujame, jeigu tai kažką iš mūsų klientų bent menkiausiai įskaudino, tikrai tokio tikslo neturėjome", – tikino S.Bielskis.

Vytautas Čepas / Redakcijos archyvo nuotr.

Įmonės vadovas aiškino, kad klientams lietuviškomis raidėmis niekas net nežada rašyti.

"Kaip ir visos kitos siuntų bendrovės, taip pat stengiamės laikytis visų Lietuvos Respublikoje galiojančių lietuvių kalbos rašybos taisyklių, kurias leidžia atitikti naudojamas techninis sprendimas automatinėms žinutėms generuoti", – paaiškino įmonės "Omniva LT" vadovas.

Paklaustas, ar įmonės vadovybė taip pat tujina verslo partnerius, S.Bielskis leido suprasti, jog taip.

"Mūsų bendrovėje dirba įvairaus amžiaus žmonės, kuriuos vertiname pagal jų kompetencijas, bet ne amžių. Įmonės vadovybė taip pat palaiko labiau neformalų bendravimo toną su klientais ir verslo partneriais", – tikino S.Bielskis.

Veikėjai mėšlinais batais

Psichologas V.Čepas nesistebi, kad jauno amžiaus žmonės tujina visus aplinkinius.

"Chamai braunasi visur. Tai yra elementarios kultūros ir pagarbos žmogui neturėjimas. O kalčiausi yra tie, kurie turėtų prižiūrėti, kaip viešoje erdvėje yra laikomasi lietuvių kalbos taisyklių. Vieniems nėra skirtumo – "tu" ar "jūs". Kitiems tas pats ar "krautuvė", "parduotuvė", ar "shopas". Einu per Klaipėdą ir matau vien "barberius". Kas tas "barber"? Barzdų skutyklos ir kirpyklos turi vadintis tuo vardu, kuo yra, bet ne "barberiais". Visi mano, jog tokius veikėjus tai daro originalesniais. O iš tiesų tokie veikėjai – mėšlinais batais, o vaidina, jog fraku pasipuošę. Man tai tikrai kliūva, nes matau, kaip kasdien yra prievartaujama lietuvių kalba", – pastebėjo V.Čepas.

Buvęs Klaipėdos vicemeras V.Čepas prisiminė kitą pavyzdį, matytą uostamiestyje.

"Prieš kokį dešimtmetį teritorija prie Dangės upės buvo pavadinta "Riversaido" vardu. Sudėliokime sakinį – buvau "Stundlende", užėjau į "restorante", suvalgiau "burgerį" ir važiuoju namo į "Riversaidą". Man labai liūdna, nes savo kalbos niekinimas būdingas tik mužikui", – pasakojo V.Čepas.

Dvejus metus neįleido į Seimą

Kitas klaipėdietis, žurnalistas ir dėstytojas Henrikas Vaitiekūnas taip pat dažnokai feisbuke dalijasi pastabomis apie skurdžią kalbą viešoje erdvėje.

Paklaustas apie siuntų tarnybos žinučių turinį, H.Vaitiekūnas svarstė, kad veikiausiai verslo kompaniją kas nors pakonsultavo, gerokai prašaudamas pro šalį.

Požiūris: žurnalistas H.Vaitiekūnas įsitikinęs, jog kalbos kultūra turinčioje rūpintis įstaigoje šeimininkauja šarlatanai. (Redakcijos archyvo nuotr.)

"Šiais laikais visi – beraščiai. Raštingų yra labai mažai. O dažniausiai vieni beraščiai ima pavyzdį ir mokosi iš kitų beraščių. Pavyzdžiui, jauna žurnalistė užduoda klausimą ministrui. Sulaukusi ministro atsakymo, žurnalistė įsitikinusi, jog ministras neklysta, nes jis juk ministras. Bėda ta, jog, va, tokie žmonės ir mokosi, mėgdžioja tuos, kurie tikrai neturi kuo pasigirti ir tikrai nėra tie, kuriuos vertėtų mėgdžioti", – pastebėjo H.Vaitiekūnas.

Savitu humoro jausmu garsėjantis H.Vaitiekūnas prisiminė prieš 15 metų nutikusį įvykį.

"Kartu su Vilniaus Baltupių mokyklos direktoriumi surengiau akciją. Nuėjome į Seimą ir paprašėme Seimo narių parašyti diktantą. Jie labai noriai rašė, juokavo ir krykštavo. Po to, kai mes ištaisėme jų klaidas, manęs dvejus metus neįleido į Seimą, sakė, nėra čia ko iš jų tyčiotis", – prisiminė H.Vaitiekūnas.

Karantino metu visų rūšių bendravimui persikėlus į socialinius tinklus, H.Vaitiekūnas atskleidė, kaip iš savo paskyros atsijoja tuos, su kuriais nenorėtų toliau bendrauti.

"Jei matau, jog viename sakinyje žmogus padaro penkias klaidas, aš jį iš karto ištrinu ir užblokuoju. Šiais laikais net tarp lietuvių kalbos mokytojų yra tokių, kurie tvirtina, jog kalba vystosi, keičiasi ir reikia bendrauti tuo žargonu, kuriuo kalba jaunimas. Aš neturiu ką pasakyti į tai. Mano galva, Valstybinė lietuvių kalbos komisija atiteko į šarlatanų rankas. Man rankos nusviro", – sakė H.Vaitiekūnas.

Jis lietuvių kalbą sutapatino su apsaugine kauke.

"Kiek žmonių vaikšto pasmakriuose pasikabinę kaukes ir net nežino, kaip jas taisyklingai dėvėti. Taip ir dėl lietuvių kalbos. Kalbą reikia vartoti teisingai ir neperlenkti lazdos", – akcentavo H.Vaitiekūnas.

Praėjo beveik 40 metų, o ši ironija aktuali kaip niekad. Televizija burnoja sovietine-komunaline tarme, per radiją skamba dainelės, kuriose "kad" – su bendratimi, teismų nutartyse kasosi nevartotini žodžiai, ministrai, tarsi Kremliaus ateiviai, kalbas rėžia slaviškomis sakinių konstrukcijomis, o feisbuko raštijos pamazgose prasmegusi tarybinė liaudis lietuvių kalbą kasdien žagina iškreiptais būdais. Ir nepailsta, tarsi sekrecijos išvargintas maniakas.

Net valdiškoje televizijoje, kur dar regimos pastangos kalbėti lietuviškai, akis bado vis savo pusgalvius iškišantys barbarai. Štai birželio 18-ąją kažkokia pavalgiusi slaptažodžių darybos specialistė rodė, kaip taisyklingus žodžius "radijo teatras" rašyti klaidingai – "radio tetras". Reikėjo dar šitą visą filologinio somnambulizmo seansą parodyti kultūros kanalu.

Tikra idiotizmo klasika tuo pat metu, kai valstybinė kalba virsta feisbuko dialektu, kurį formuoja modernieji padugnės ir kuris jau apnuodijo beveik visą viešąjį gyvenimą. Beprasmės frazės ir rusiški įterpiniai ("ką yra, karoče"), anglosaksiškas maivymasis ("fucking cool"), penitenciarinis prieveiksmių vartojimas "spyrė iš kojos"), kraupios gramatinės klaidos ("miliu tavia, mažite") byloja apie masinį tautos atbukimą ir tragediją, kurią išgyvena valstybė ir jos kalba.

Tuo pat metu Seimo nariai nėra įgalūs tai matyti, nes visiškai nesusivokia situacijoje. Štai ir praėjusią savaitę jie patvirtino Valstybinės kalbos politikos 2018–2022 m. gaires. Kažkas prirašė dekoratyvinių sakinių, už tai gavo pinigų, seimūnai nubalsavo, iškart pamiršo, ir toliau riedame į bedugnę lyg idiotai.