Ar šis varnas irgi buvo keistuolis, klausimas ne toks jau lengvas, bet išgirsti jo kranksėjimą apie viską ir apie nieką, apie keisčiausias situacijas, į kurias tik pakliūna žmogus, gali visi. Kur? Premjeriniame „Keistuolių teatro“ spektaklyje „Varnas“.

Šmaikščioje pasakoje suaugusiems susimaišo lietuviškas išradingumas ir itališka ekspresija. Spektaklio režisierius Aidas Giniotis teatro gerbėjams jau gerai žinomas iš tokių commedia del'arte žanro spektaklių kaip „Princesė Turandot“, „Karalius Elnias“ ir „Meilė trims apelsinams“. Beje, prie visų šių pjesių savo plunksną prikišo tas pats genialusis C. Gozzi. Abu jie – spektaklio režisierius ir pjesės autorius – į sceną grįžta kaukėti, bet nuoširdūs ir „keistuoliški“.

Visos geros istorijos prasideda tada, kai dar nebuvo prasidėjusios, taip prieš daugiau nei du šimtmečius nutiko ir talentingam dramaturgui C. Gozzi. Prieš nutūpdamas ant scenos, varnas kyštelėjo snapą iš neapoliečių pasakų rinkinio „Il cunto de li cunti“. Istorija ir varnas pasirodė tokie teatrališki, kad iš karto sužavėjo dramaturgą.

C. Gozzi troško sukurti pjesę, kuri patiktų ir karaliui, ir elgetai, kurioje aukštuomenės gracija susimaišytų su nuoširdžiu juoku. Ir štai „Varnas“ ant scenos prabilo meniškiausia kalba apie žemiškus dalykus, nesunkiai suprantamus visiems. Geriausiai tam tiko commedia del'arte žanras – šiurpus, juokingas ir prašmatnus vienu metu.

Commedia del'arte XVI amžiuje viesulu apskriejo visą Italiją. Po Toskanos saule užgimęs žanras žavėjo visus elegantiškus Europos miestus – nuo pat Madrido iki Londono. Italai scenoje išrado personažų amžinybės receptą – kaukes. Dėvėdami kaukes aktoriai scenoje tapdavo publikai gerai pažįstamais personažais. Šio žanro kūriniai patiko ir nuolatiniams teatrų svečiams ir tiems, kurie teatre lankydavosi tik per šventes. Aktoriai ir žiūrovai šventė gyvenimo stebuklą, kuriame susijungia muzika, šokis, aistros ir, žinoma, skoningi pokštai.

Renesansinė itališka pasaka lietuviškoje scenoje reiškia ir paties „Keistuolių teatro“ renesansą. Teatro vadovas A. Giniotis pabrėžė: „Teatras atgimsta toks, kokį jį ir pamilo ištikimiausi žiūrovai – ironiškas, subtilus, kartais įkandantis, bet visuomet tik švelniai.“ Premjeriniame spektaklyje režisierius kartu su gerai pažįstamais aktoriais Daliumi Skaramaku, Vaidotu Žitkumi ir jauna „Keistuolių teatro“ trupe žada ekstravagantiškas pramogas ir ne vieną malonumą akiai. Vienas iš šio spektaklio stebuklų – teatro dailininkės Ramunės Skrebūnaitės kurti kostiumai, jau sulaukę žiūrovų simpatijų Alytaus ir Varėnos teatrų festivaliuose.

Antšlagą prie bilietų kasų sukėlė ne tik egzotiškos aktorių kaukės, bet ir spektaklio įvairovė. Visa „Keistuolių teatro“ trupė scenoje mėgina išpainioti itališkų intrigų tinklą, kuriame tiesa akimirksniu virsta iliuzija, o iliuzija – tiesa. Jau nuo pat pirmųjų spektaklio minučių žiūrovas pajunta varno plunksnų prisilietimą.

Egzotiško, jokiuose pasaulio žemėlapiuose nepažymėto Frattombrosa miesto karalius Millo nušaus magišką paukštį, iš kurio snapo pasigirs mistiška pranašystė. Nuo šios minutės Millo ir jo brolį Jennaro seks lemtingi varno žodžiai.

Kokie jie? Kokius iššūkius teks įveikti broliams? Ar jiems padės jokių pavojų nebijanti meilė? Ar scenoje nutūps šią painiavą užkūręs varnas, žiūrovai sužinos apsilankę „Keistuolių teatre“. Galima užtikrinti tik tai, kad po šio spektaklio į kiekvieną varną žiūrėsite jau visai kitaip.

Gruodžio 6 d. 18 val. Keistuolių teatras su spektakliu „Varnas“ atkeliauja į Girstučio kultūros centrą. Paskubėkite į artimiausias „Tiketos“ bilietų platinimo vietas.

Į "Lietuvos teatrų pavasario" festivalį kultūros centre "Girstutis" atkeliavo ir "Keistuolių teatras" su visa puokšte pokštų. Prisiderinę prie festivalio logotipo – tragedijos ir komedijos kaukių– aktoriai vaidino su kaukėmis, pagal viduramžišką Commedia dell‘arte teatro tradiciją. Ši tradicija atkeliavo iš XV a. Italijos. Carlo Gozzi pjesė "Varnas", pagal kurią statytas spektaklis, – jau XVIII a. kūrinys, o Aido Giniočio režisūra ir mūsų laikų "Keistuolių teatro" aktoriai, įkūnijantys personažus, sujungia skirtingų laikų patirtį ir sukuria mitinį ir pasakišką reginį.

Aktoriai į veiksmą įtraukia žiūrovus nuo pat pirmos spektaklio minutės, ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Žiūrovai turi atlikti savo vaidmenį, kuris taip pat labai svarbus spektaklio sėkmei. Salėje sėdintiesiems teks ir paploti, ir varpu pabūti.

Spektaklio pasakojimas paremtas pasakos motyvais, tad logiškai bandyti išmąstyti tolesnę veiksmo eigą tikrai neverta, daug maloniau tiesiog atsipalaiduoti ir leistis nešamiems siužeto vingių. Pokštai, dainos linksmina žiūrovus per visą spektaklį. Tiesa, pokštai – ir gilesnio turinio, ir paprastesni, kad įvairi publika juos suprastų. Nemažai užuominų buvo skirta būtent Kauno auditorijai, taikliai pastebėti ir pašiepti kai kurie kauniečių gyvenimo niuansai, taip pat juokauta apie teatro struktūrą ir patį festivalį, tad spektaklis puikiai atspindėjo kontekstą, kuriame yra.

Svarbus scenos elementas, kuris iš karto nekrenta į akis, bet palaipsniui vis geriau atsiskleidžia, – sukabintų karoliukų uždanga. Ji apibrėžia vaidinamą erdvę, tačiau tai taip pat puikus sumanymas reikiamiems elementams iliustruoti.

Pavyzdžiui, laikrodžio dūžiams skaičiuoti, efektingam personažų pasirodymui scenoje ir išėjimui iš jos. Dar vienas įspūdingas rekvizitas – patranka. Ja taikomasi į publiką, o vėliau tikrai iššaunama į orą. Garsas ir šviesos blyksnis tikrai nelieka nepastebėti. Kiti spektaklyje naudojami daiktai daugiafunkciai. Vienoje scenoje jie gali turėti vieną reikšmę, kitoje – įgauti jau kitą. Įdomiai sumanytas kraujo vaizdavimas. Pasirinktos ryškiai raudonos spalvos juostelės, kurios aiškiai matomos tamsiame visos scenos ir tamsių drabužių fone.

Aktoriai puikiai vaidina ir individualiai, ir kaip ansamblis. Tikriausiai labiausiai išsiskiriantis veikėjas – Triufaldino. Jis daugiausia bendrauja su publika, labai dažnai būna scenoje. Nors karaliaus, karaliaus brolio ir pagrobtosios princesės vaidmenis atliko jauni aktoriai, bet bendros vaidybos ansambliškumas bei dermė su vyresniais aktoriais – labai akivaizdūs Spektaklis gyvuoja jau metus, tad aktoriai jau susivaidinę, vaidmenys susigulėję.

Varno prakeikimas, nuo kurio prasidėjo karaliaus nelaimės, pabaigoje nuplaunamas nekaltu krauju, – viskas baigiasi magiškai ir laimingai, kaip gali baigtis tik pasakose bei teatre.

Reikia pripažinti, kad komedijas "Keistuolių teatras" statyti moka, nes šioje srityje turi daug patirties. Stiprioji šio teatro pusė – dainos, pagyvinančios ir iliustruojančios veiksmą, sujungiančios scenas ir pokštai, įtraukiantys žiūrovus, parodantys, kad aktoriai mato ir pastebi juos. Tikriausiai už tai visų kartų žiūrovai vaikšto į "Keistuolių teatro" spektaklius bei naudojasi proga pamatyti juos ir Kaune.