Savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jurkus BNS sakė, kad dviračių tako tarp Kintų ir Ventės reikia ir dėl gyventojų bei turistų priekaištų. 

„Daug priekaištų gauname iš turistų, iš gyventojų, kad turime tokį gražų regioną ir neturime dviračių susisiekimo nuo Kintų iki Ventės rago“, – BNS sakė A. Jurkus.

Šiuo metu savivaldybė ieško, kas parengtų tokio tako projektinius pasiūlymus – juos gavus būtų sprendžiama, kaip būtų galima tiesti maždaug 6–7 kilometrų ilgio dviračių taką šalia automobilių kelio.

„Esame sutarę su Lietuvos automobilių kelių direkcija, kad mes inicijuojame būtent šio dokumento parengimą, o tada, įvertinus visas galimybes, ieškome finansų kartu su direkcija būtent dėl dviračių tako įgyvendinimo. Pirmas dalykas yra teoriniame lygmenyje pasižiūrėti, ar fizinės galimybės leidžia, kokia yra sąmatinė vertė, o tada žiūrėti toliau“, – teigė A. Jurkus.

Anot jo, taip pat svarstoma galimybė Ventės ragą dviračių taku sujungti su Svencele – tam reikėtų asfaltuoti šias gyvenvietes jungiantį žvyrkelį per mišką.

„Kalbame su Klaipėdos rajono savivaldybe dėl kelio nuo Svencelės iki Kintų, tai žvyrkelis per mišką. Žiūrime teorines galimybes, kaip padaryti, kad tame kelyje atsirastų ir asfaltas, ir dviračių takas“, – BNS sakė A. Jurkus.

Šilutės turizmo informacijos centro duomenimis, Ventės rage, kuri garsėja savo ornitologine stotimi, kasmet apsilanko daugiau nei 15 tūkst. turistų.

Šių metų ruduo pažėrė galimybių gamtininkams – Nemuno deltos pievose visą rugsėjį galima buvo pamatyti neįprastai daug kregždžių.

"Jos šį rugsėjį užsibuvo. Veikiausiai paukščiai laukė palankaus vėjo. Nendrynuose stebėjome apie 100 tūkst. kregždžių. Neįtikėtina", – nuostabos neslėpė Ventės rago ornitologas Vytautas Eigirdas.

Gamtininkai, nendrynuose įsirengę tinklinę gaudyklę, spėjo sužieduoti du tūkstančius kregždžių.

Paukščiai tuo ir įdomūs, kad už žmogų jie tikrai tobulesni.

"Tai nėra normalu, nes rugsėjo pradžioje didžioji dalis šių paukščių būna išskridę. Iki rugsėjo pabaigos čia dar laikėsi apie 20 tūkst. kregždžių. Viena jų atkreipė mūsų dėmesį – ji buvo su Pietų Afrikos žiedu", – pasakojo V.Eigirdas.

Ventę ir Pietų Afriką skiria apie 10 tūkst. kilometrų.

"Jei ji buvo sužieduota 2016 metais, tai iki Ventės ji jau buvo suskraidžiusi kelis kartus – gal net keturis ar penkis. Neblogai paskraidė paukštelis. Gali būti, kad ji perėjo visai ne čia, o Norvegijoje. Gal čia tik maitintis buvo sustojusi", – svarstė V.Eigirdas.

Vytautas Eigirdas / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vakarų Europos kregždės taip toli, iki Pietų Afrikos, neskrenda. Jos kerta Sacharą ir žiemoja.

"Spėju, kad anksčiau atskridę paukščiai užima geresnes vietas. Iš šiaurinių dalių paukščiai žiemojimo vietas pasiekia vėliau, tad jiems tenka dar trauktis toliau, kad rastų vietų žiemojimui", – spėjo ornitologas.

Dar vienas ornitologų pastebėjimas sudomino viso pasaulio gamtininkus.

Amerikiečiai fiksavo neįtikėtiną laplandinio griciuko kelionę. Siųstuvu paženklintas paukštelis be sustojimo skrido beveik 10 parų – 239 valandas.

"Jis nuskrido daugiau nei 13 tūkst. kilometrų, nuo Aliaskos iki Australijos. Tai naujas pasaulio rekordas. Priešingai nei kai kurie sklandantys paukščiai, laplandinis griciukas visada turi plasnoti, tad 10 parų šis paukštis mojavo sparnais be pertraukos", – stebėjosi V.Eigirdas.

Tokį atstumą griciukas įveikė visiškai nesimaitindamas.

"Jie prieš migraciją pasisotina tiek, kad galėtų įveikti tolimus atstumus. Paukščiai tuo ir įdomūs, kad už žmogų jie tikrai tobulesni. Jų galimybės sunkiai suvokiamos. Dešimt parų skrisdamas paukštis juk žinojo, kad gali nusileisti maitintis, tačiau to nedarė, vis tiek skrido", – pastebėjo V.Eigirdas.

Augaliją kasė ekskavatoriumi

Darbai Ventės kaime užvirė šią vasarą. Į marių pakrantę atgabentas ekskavatorius ėmė kapstyti pakrantę, suvertė žemes į krūvą, iškasė vandens augaliją.

Daugeliui poilsiautojų, šią vasarą traukusių į Ventės ragą, kilo klausimų dėl čia vykstančių  statybų. Pravažiuojantys žmonės matė informacinę lentelę, kad čia atstatoma buvusi sodyba.

Paaiškėjo, kad privatų žemės sklypą Ventėje įsigijo verslininkas Žilvinas Žilinskis.

Jis teikė prašymą Nemuno deltos regioninio parko direkcijai dėl pontoninio liepto į Kuršių marias statybos.

Norėta čia įrengti 15 metrų ilgio lieptą, tikėtina, skirtą ne tik pasigrožėjimui saulėlydžiais, bet ir pramoginių laivų švartavimui.

„Penkiolikos metrų ilgio liepto įrengimui buvo derintas poveikio aplinkai vertinimas. Tačiau leidimų darbams ar lieptų įrengimui mes neišduodame. Leidimą kapstyti žemes išduoda Nacionalinė žemės tarnyba. Nuo liepos 1-osios Saugomų teritorijų tarnyba neužsiima kontrole. Mes nekontroliuojame ir leidimų neišdavinėjame“, – tikino Nemuno deltos regioninio parko direkcijos ekologas Robertas Kubilius.

Kaimynystė: marių pakrantės augalijos  naikinimas turėjo pasekmių netoliese įsikūrusiam buvusiam Šilutės rajono merui Š.Laužikui. Kaimo turizmo sodybos pakrantė su visa prieplauka šiuo metu yra užnešta nendrių sąnašomis. (Skaitytojo nuotr.)

Pakeitė pakrantės reljefą

Kodėl privatininkai ėmė taip drąsiai šeimininkauti marių pakrantėje?

Tai ėmė aiškintis ir Aplinkos apsaugos departamento Šilutės aplinkos apsaugos inspekcija.

Šios inspekcijos specialistas Darius Rumšas teigė, kad inspekcija, gavusi skundą, pradėjo tyrimą.

„Tyrimas dar nebaigtas. Specialistai dar įvertins, kokia žala gamtai galėjo būti padaryta. Į inspekciją kreipėsi Nemuno deltos regioninio parko direkcija. Mes fiksavome aplinkybes – iš tiesų pakeistas pakrantės reljefas. Leidimas nebuvo išduotas, juos išduoda Aplinkos apsaugos agentūra. Specialistai buvo nuvykę ir įsitikino, kad yra liesta ne vienas ir ne du arai marių pakrantės“, – aiškino aplinkosaugininkas.

Pasak aplinkosaugininkų, už tai gresia atsakomybė ir, tikėtina, gali tekti atlyginti gamtai padarytą žalą.

„Per tą laiką, kiek aš čia dirbu, pirmą kartą susidūriau su tokia situacija“, – stebėjosi D.Rumšas.

Prieplauka – it sąvartynas?

Sunkiosios technikos pasirodymas pakrantėje nuostabą sukėlė ir buvusiam Šilutės rajono merui Šarūnui Laužikui, kurio sodyba yra netoli  aplinkosaugininkų dėmesio sulaukusio sklypo.

„Mūsų klientai taip pat stebėjosi, kai išvydo ekskavatorių pakrantėje. Vietiniams buvo paaiškinta, esą nendres naikina pakrantėje. Kažkokį projektą daro. Tikinta, kad leidimai duoti. Pats savivaldybėje dirbęs, bet apie tokio pobūdžio projektus nesu girdėjęs. Keista, nes Prūsijos valdžia kažkada specialiai pakrantes nendrėmis apželdino, kad bangos krantų  negriautų“, – pastebėjo Š.Laužikas.

Kaimo turizmo verslui šiuo metu vadovaujantis Š.Laužikas prisiminė, kad netoliese šioje vietoje buvo sodyba, bet kai tik pakrantės ruožas buvo pakeistas, ją per keletą metų pasiglemžė marios.

„Buvusios sodybos šiuo metu nė ženklo neliko. Ne taip darbai pradedami. Iškasė pakrantę, o tas visas nendres sunešė mums į prieplauką. Vanduo, kaip šiukšlynas atrodo. Aš dabar turėsiu kuopti. Kvailai pats darbas atrodo. Tas nendrių išdraskymas nieko neduos, jei jie nori prieplauką statyti. Ten viskas netrukus bus užnešta. Prieš darant, gerai pagalvoti reikia. Man visa tai avantiūristiškai atrodo“, – nuomonę išsakė Š.Laužikas.

Leidimo nedavė

Privatininko užmojus Ventėje įsirengti lieptą į marias įvertino ir Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) Šilutės skyrius.

„Tai yra privatus sklypas. Jo savininkas liepą kreipėsi į tarnybą dėl pontoninio liepto statybos į marias. Mane nustebino Nemuno deltos regioninio parko direkcijos išduotas sutikimas, kad planuojama ūkinė veikla neturės įtakos „Natūra 2000“ teritorijai. Planuojama ūkinė veikla – tai sklypo pakrantėje nendrių išvalymas, pontoninio liepto prie sklypo ribų atvežimas, sumontavimas, inkaravimas ir eksploatavimas mariose. Yra taisyklės, kaip tokie lieptai statomi“, – paaiškino Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės skyriaus vedėjas Algis Balčiūnas.

Tokio leidimo neišdaviau ir neišduosiu.

Tačiau tokie lieptai gali būti statomi tik tada, kai su vandens telkiniu ribojasi privatus sklypas arba savivaldybei priklausanti žemė.

„Aš savininką iš karto informavau, kad NŽT leidimo statyti lieptą negali išduoti. Tarp jo sklypo ir marių pakrantės yra apie 30–40 metrų valstybinės žemės ruožas“, – situaciją komentavo A.Balčiūnas.

NŽT Šilutės skyrius ne pirmą kartą susiduria su  situacija, kai pirma imamasi darbų, o leidimų pradedama ieškoti tik kilus ažiotažui.

„Taip ir su Rusnės iškirstais medžiais buvo – pirma iškirto, o leidimo atėjo jau po visko“, – prisiminė A.Balčiūnas.

NŽT specialistų akimis, nendrės ir pakrantės augalija kartu su žemių krūvomis stumdytos per visą kranto ruožą.

„Ne takas lieptui darytas. Aplinkosaugininkai irgi susirūpino tuo, kas padaryta. Kuo tas rūpestis virs, sunku pasakyti. Mes privatininkui atsakėme raštu, kad šienauti nendrių ar statyti pontoninį lieptą leidimo negalime duoti. Tokio leidimo neišdaviau ir neišduosiu“, – patikino A.Balčiūnas.

Nesijaučia pažeidėju

Privačią sodybą ant Kuršių marių kranto panoręs statyti kelių stambių įmonių vadovas, bendrovių valdybos narys, Lietuvos elektros energetikos asociacijos tarybos narys Ž.Žilinskis aiškino, kad visus leidimus turi.

„Leidimus turiu. Dokumentai pateikti aplinkosaugininkams“, – aiškino verslininkas.

Ž.Žilinskis pripažino, kad žino apie aplinkosaugininkų tyrimą, tačiau dar nesulaukė jokių žinių apie priimtus sprendimus.

„Neturiu jokio grįžtamojo ryšio. Poveikio aplinkai vertinimas atliktas valymo darbams ir lieptui. Nežinau, kokių dar dokumentų reikia. Taip, yra kazusas, bet labai vėlai tai paaiškėjo“, – tikino Ž.Žilinskis.

Paklausus, kaip ruošiasi elgtis, jei aplinkosaugininkai pareikalaus atlyginti gamtai padarytą žalą, Ž.Žilinskis tikino, kad laukia žinių iš inspektorių.

„Taip, nejuokingi reikalai. Bet viską pateikiau kontroliuojančioms institucijoms ir ką nors pasakyti galėsiu tik gavęs jų atsakymus. Nežinau, baus mane ar nebaus. Man atrodo, kad pagal dokumentus bauda man nepriklausytų. Bet čia Lietuva, čia visko gali būti. Mano verslas ir įmonės nesusijusios, aš čia kuriuosi kaip privatus asmuo“, – aiškino Ž.Žilinskis.

Verslininkas tikino, kad prie Kuršių marių ruošiasi įskurti ilgam ir norėtų čia turėti privačią sodybą.

Ž.Žilinskis įsigijo apie 70 arų sklypą iš privačių asmenų.

Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys sakė, kad sekmadienio pavakare stirninas į tinklus pateko labai netikėtai.

„Ką tik buvau patikrinęs tinklus, juose nieko nebuvo. Nusprendžiau nueiti prie marių pafotografuoti. Žvilgtelėjau į tinklus ir nustėrau. Juose buvo įkliuvęs nematytas svečias“, – juokėsi V.Jusys.

Stoties vedėjui teko elgtis atsargiai, nes stirninas buvo užėjęs už mažiausiems sparnuočiams skirtų tinklų.

„Labai geri mūsų tinklai, net stirnos nesupranta, kad yra kliūtis. Panašu, gyvūnas yra dvejų metų, turi ragiukus. Ventėje aplink namus blaškosi penkios stirnos. Viską šlamščia – tujas, braškes, tulpes tinklais turime dengti, kitaip nuėstų iki šaknų“, – apie stirnų kaimynystę pasakojo V.Jusys.

Į paukščių gaudykles yra patekę įvairių žvėrelių, dažniausiai – šermuonėliai, kiaunės, lapiukai.

Tačiau vienas nelauktas svečias buvo itin nustebinęs ornitologus – į tinklus pakliuvo žebenkštis. Plėšrūnas nesuėdė nė vieno paukščio, nes tuo metu buvo audringas oras, ir sparnuočiai neskraidė.

2015 m. į tinklus buvo įkliuvę du stirniukai. Tinkluose aptinkama ir ežių, ir žalčių, ir sraigių, laumžirgių. Net žiurkę ornitologai yra matę.

Pasitaiko, kad gyvūnai pridaro tinkluose skylių, taip sukeldami ornitologams papildomų rūpesčių.

„Bebrui problemų nėra, jis prasigraužia skylę ir išeina. Tenka lopyti. O iš kur voverės į tinklus sulenda, net pats nežinau“, – stebėjosi V.Jusys.

Paukščių danguje matyti vis mažiau, tad Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys fotoaparato objektyvą nukreipė sau po kojomis.

„Po šalčių, kurie pamaryje laikėsi kelias dienas, labai mažai paukščių. Praktiškai tik vienas kitas praskrenda. Ramu. Tačiau oras kvepia pavasariu. Tik niekas nežino, kiek ilgai tai truks. Yra buvę tokių metų, kai baisūs šalčiai užklupo balandžio pabaigoje, tuomet net daug paukščių žuvo“, – prisiminė V.Jusys.

Laukimas: sausio pabaigoje lazdynas jau brandina žiedus.

Nors Kuršių marios šiuo metu vis dar užšalusios, trečiadienio pavakarę V.Jusys pamario pievose fotografavo visai ne žiemiškus vaizdus.

„Pievose jau kalasi laukiniai augalai, kažką iš skėtinių šeimos fotografavau. Į kadrą pakliuvo ir lazdyno žiedas, kuris netrukus gali skleistis“, – pasakojo V.Jusys.

Paprastojo lazdyno žiedai yra vienalyčiai, o kuokeliniai žiedai žirginiuose – vyriškos lyties, kurie išauga vėliau.

Pabudimas: pamario pievose – artėjančio pavasario ženklai. (V. Jusio nuotr.)

Dendrologai aiškina, kad pagal paprastojo lazdyno žydėjimo pradžios laiką yra sprendžiama ankstyvojo pavasario pradžia.

Paprastai pavasarį Lietuvoje lazdynai gali pradėti žydėti įvairiu laikotarpiu – dažniausiai kovo arba balandžio mėnesiais, prieš sprogstant lapams, bet vidutinė žydėjimo pradžios data – apie kovo 23 d.

Kartais lazdynai pražysta ir vasarį.

Šiais metais Lietuvoje išperėti varnėnai jau traukia pietų link. Ventės rago ornitologinės stoties specialistai tikino, kad jų nestebina tokia ankstyva paukščių migracija.

"Į būrius telkiasi ne tik šiųmečiai varnėnai, bet ir vyresni paukščiai, kurie perėjo tik vieną vadą, arba tie, kurie perėjo nesėkmingai. Jie traukia piečiau lenkiškų braškių", – juokavo Ventės ornitologinės stoties ornitologas Vytautas Eigirdas.

Varnėnai pamarį palieka skrisdami Lenkijos, Prancūzijos ar Vokietijos link.

"Varnėnų migracijos pikas dar tik prasidėjo. Mums tai įprasta. Šie paukščiai susiburia į dešimčių tūkstančių būrius. Skrendant tokiam būriui, girdisi žemo dažnio ūžesys, kurį sukelia sparnai. Atrodo, kad malūnsparnis virš galvos kybo", – pasakojo V.Eigirdas.

Pirmieji pamaryje pasirodo Lietuvoje išperėti varnėnai.

"Vėliau jau ima piečiau traukti Latvijoje, Estijoje ar net Suomijoje perėti jaunikliai. Mūsų laukuose dar nėra vyšnių, braškės tik prasideda. Šie paukščiai skrenda į pietų Europos šalis, kur uogos jau sirpsta. O mūsų uogas nulesa jau ne mūsiškiai, o Suomijos ar Estijos varnėnai, kurie tuo metu plasnoja į pietus", – tikino V.Eigirdas.

Pernai varnėnų migracija prasidėjo ne taip gausiai, bet tęsėsi ilgiau.

"Net rugsėjį pagaudavome varnėnų, o tai – retas reiškinys. Tačiau niekas nežino, kaip šiemet viskas vyks. Atrodo, viską žinai gamtoje, tačiau paaiškėja, kad nieko nežinai", – prisipažino V.Eigirdas.

Varnėnų būriai mėgsta tūpti nušienautose pievose, tad Ventės rago ornitologinė stotis jiems labai patinka.

Per dieną ornitologai sužiedavo beveik tūkstantį varnėnų. Po didžiosiomis gaudyklėmis stoties darbuotojai net stengiasi nešienauti, nes vos spėja iš jų traukti paukščius.

"Jei nušienauji pievą, visas toks tūkstantinis būrys ir patenka į gaudyklę. Atėjęs net nežinai – verkti ar juoktis. Tiek daug paukščių tupi gaudyklėje", – sakė V.Eigirdas.

Klaipėdiečiai, savaitgalį laiką leidę pamaryje, stebėjosi įspūdingais vaizdais. Keliautojams teko akis ir burną dengti dėl masiškai į orą pakilusių uodų. Laimei, šie gyviai nekanda, tik erzina, lįsdami į nosį ir burną.

"Uodai trūkliai gyvena vandenyje ir beveik vienu metu išsirita. Nuo balandžio po truputį jų vis daugėjo, tačiau savaitgalį, smarkiau pašildžius saulei, jų spiečiai ėmė kilti debesimis. Tai tikrų tikriausios šių vabzdžių vestuvės", – tikino Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys.

Virš Kintų savaitgalį pakilusius uodų spiečius buvo galima įžiūrėti kilometro atstumu.

Atrodo, jog dūmai į dangų kyla.

Uodų spiečiai atrodė lyg viesulo stulpai, tad klaipėdiečiams, savaitgalį stebėjusiems šį reiškinį, kilo mintis, kad dega Kintų miškas.

"Atrodo, jog dūmai į dangų kyla. Tačiau toks reiškinys yra puota paukščiams ir kitiems gyviams. Tokiu metu net aklos kregždės išgyventų, jei į sieną neatsitrenktų. Paukščiams bereikia tupėti ant šakų išsižiojusiems, uodai patys į snapą skrenda. Paukščiams maisto ieškoti nereikia", – sakė V.Jusys.

Panašų reiškinį V.Jusys fiksavo prieš dvejus metus, taip pat gegužės pabaigoje.

"Antra šių uodų banga turėtų pasirodyti rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje. Iš tų kiaušinių, kuriuos dabar sudės uodai, išsiris lervutės, o po to ir patys uodai", – kalbėjo V.Jusys.

Sausį – ridikėlių derlius

Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys sausio 21 d. šiltnamyje nurovė ridikėlius.

"Buvau internetu pirkęs kiniškos sėklos. Nerovėme, palikome sėklai, štai ir pasisėjo. Šių ridikėlių valgomi ne tik gumbai, bet ir lapai, jie traškūs, nėra kartūs. Va, ir mėgaujamės salotomis", – juokavo V.Jusys.

Jis sakė, kad, lauke vyraujant kelių laipsnių šilumai, šiltnamyje drąsiai galima būtų sėti naują ridikėlių partiją, špinatus.

Bulviakasis – gruodį?

Klaipėdos rajone sodininkaujanti Nerija tikino, kad visą žiemą šeimą aprūpina šiek tiek kitokiomis salotomis.

"Rudenį darže liko nenurautų burokėlių. Nors jie nespėjo subrandinti gumbų, tačiau visą žiemą važiuojame į sodą prisiskinti jų lapų salotoms", – tikino daržininkė Nerija.

O štai jos kaimynė pasakojo visą žiemą darže raunanti morkas, kurių pasėjo dar rudenį. Šiltnamyje tebeveši pankolis, kurio šviežiomis šakelėmis skaninamos sriubos, salotos.

V.Jusys antrino, kad šiltnamyje krapus ir jis teberauna.

Vytautas Jusys / Redakcijos archyvo nuotr.

"Šalčių nebuvo, kur neaugs. Nors gamtoje viskas bunda, bet paukščiai dar negrįžta. Miške žydi alksniai ir lazdynai, žalčialunkių pumpurai sprogsta. Žiemos šiemet nebuvo. Venckuose gruodį mačiau, kaip kažkas kombainu bulves kasė. Galės netrukus sodinti. Rusnė per metus du derlius užaugina, balandį jie jau bulves sodina. Dabar galės kovą sodinti", – juokėsi V.Jusys.

Laukia paukščių migracijos

Ornitologai aiškina, kad pirmieji pavasario šaukliai paukščiai į Lietuvą pradeda grįžti vasario pradžioje.

"Tik juos sunku pamatyti. Kažkas stebėjosi gandrą šiuo metu pamatęs, bet gandrai dažnai žiemoja čia, kaip ir garniai. Va, gervė jau būtų įvykis. Aš per Kalėdas Svencelėje mačiau, bet ji ten buvo likusi žiemoti", – tikino ornitologas.

Pavasario šaukliais turėtų būti vadinami vieversiai taip pat jau nebeteko savo titulo. Ventės ornitologai prieš Naujuosius metus stebėjo pamaryje žiemojančius vieversius.

"Dabar sunku pasakyti, kas čia žiemoja, o kas čia parskrido. Aiškiau bus tik tuomet, kai piečiau esančių valstybių ornitologai ims skelbti apie pastebėtą pirmąją gausesnę migraciją", – patikino V.Jusys.

Nors ornitologai fiksuoja stebintys varnėnus, antis, garnius, tačiau tikrieji pavasario pranašai turėtų būti poromis parskrendantys paukščiai, pavyzdžiui, pilkosios žąsys.

"Jos būna vienos ankstyviausių. Žiemojančių nedaug jų buvo. Pirmųjų pavasario pranašų laukiame po savaitės – vasario pirmomis dienomis. Jau galime pradėti kalbėti apie pavasarį", – pastebėjo V.Jusys.

Vytauto Jusio nuotr.

Viliojo strazdo balsu

Ornitologas Vytautas Eigirdas tikino, jog naktį iš sausio 31-osios į vasario 1-ąją plušėjo nuo 19 iki 7.30 val.

"Dar nesu tokios nakties matęs. Rekordų nesiekėme, tačiau per vieną naktį sugaudyti pusšimčio apuokų dar neteko. Iš vakaro atsitiktinai pastebėjau virš galvos sukančius net kelis apuokus. Tą dieną gaudėme strazdus, todėl leidome strazdų balsus. Apuokai kartais juos medžioja, todėl ir suskrido suvilioti garsų", – pasakojo V.Eigirdas.

Įprastos paukščių migracijos metu ornitologai apuokus bandydavo pritraukti smulkių graužikų lemingų balsais. Šie gyvūnai Lietuvoje negyvena, jie paplitę Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje, Rytų Sibiro taigoje.

"Panašu, jog apuokams ėmė grėsti badas. Iš 52 sugautų mažųjų apuokų kai kurie svėrė per mažai. Kiti daugmaž atitinka svorio normas, tačiau matyti, jog maisto šiems paukščiams ėmė stigti. Nors žiema, rodos, švelni, tačiau apuokams ji nėra palanki. Gausiai pasnigo, tada buvo atlydys ir vėl pašalo. Ant sniego susidarė ledo plutelė, kurios apuokai nepramuša. Jie nebegali medžioti. Panašu, jog kaip tik tą naktį jie traukė į šiltesnius kraštus", – įžvalgomis dalijosi V.Eigirdas.

Grobis – garso kolonėlė

Apuokai migruoja nedideliais būreliais. Iš kur Ventę pasiekė šie apuokai, dar aiškinamasi.

"Vienas jų buvo žieduotas Suomijoje. Kiti neturėjo žiedų. Aš juos sužiedavau. Spėju, jog šie būriai traukė iš šiaurinės dalies. Gal ir iš Suomijos, Estijos ar Rusijos, kur žiema yra gilesnė", – svarstė ornitologas.

Tai, kad paukščiai Ventėje pasirodė išbadėję, rodė daugybė ženklų.

"Matyt, jie čia surado mitybos bazę. Gaudo jie ne tik pelėnus, bet ir smulkesnius paukščius, vabzdžius ar driežus. Vienas jų į tinklą pakliuvo nešinas pelėnu, kitam iš snapo išsprūdo smilginis strazdas. Kai numečiau ir vieną, ir kitą grobį, net keli apuokai supuolė dėl jo peštis. Labai įdomu buvo, tokių vaizdų nebuvau matęs. Numetus pirštinę ant žemės, iš tamsos ją tą pačią sekundę atakuodavo keli apuokai. Panašu, jog juos buvo prispaudęs badas. O vienas apuokas sugebėjo nugvelbti garso kolonėlę, kuri skleidė strazdo balsą. Dažniausiai mes ją įdedame į medžiaginį maišelį ir pakabiname medyje. Nunešė su viskuo. Laimei, kolonėlė, nors ir nedidelė, bet sunkoka. Ji iškrito, o štai maišelis dingo nežinia kur", – juokėsi V.Eigirdas.

Ornitologas prisiminė, kad anksčiau vieną kolonėlę, stovėjusią ant žemės, nugvelbė lapė, kuriai patiko paukščių balsai.

Žūties išvengs

V.Eigirdas tikino per tokį apuokų antplūdį vos spėjęs suktis.

"Nebuvo kada kiekvieno jo pasverti ir patyrinėti. Čia jau mokslininkai turėtų atlikti rimtesnius tyrimus. Didžioji dalis buvo suaugę paukščiai. Veikiausiai jaunikliai į pietus patraukė rudenį, o šie suaugę sparnuočiai liko žiemoti. Nemanau, jog šiems paukščiams gresia žūtis. Jie pasitrauks į Lenkiją, Vokietiją ar Prancūziją. Gal net ir neskris toli, ras vietų, kur nėra sniego dangos", – aiškino V.Eigirdas.

Po šios įspūdingos nakties ornitologas dar kelias naktis mėgino gaudyti apuokus, tačiau į tinklus teįkliuvo du apuokai ir viena naminė pelėda.

Keliauja per Mingę

Ventės rago ornitologinė stotis priklauso Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui.

Muziejaus iniciatyva pernai baigtas gilinti vandens kelias, sujungęs Ventę su Nida ir Uostadvariu. Rekonstruotas Ventės rago molas.

Vandens keliui gilinti iš ES fondų ir Vyriausybės gauta per 170 tūkst. eurų. Dar apie 160 tūkst. eurų atsiėjo Ventės rago molo rekonstrukcija.

Anksčiau dėl sąnašų Nemuno žiotyse ir ties Vente keliautojai tiesiai iš Nidos Ventės negalėdavo pasiekti.

Iš Nidos atvykstantieji laivais Ventės ragą galėdavo apžiūrėti tik persėdę į autobusus Mingės kaime. Tad propaguojamo vandens turizmo entuziastai buvo plukdomi į Mingę, tada sodinami į transporto priemones ir vežami į Ventės ragą.

Nuo šiol, atsiradus 1,6 kilometro ilgio farvateriui, turėtų atgyti senas laivininkų vandens kelias Nida–Ventė.

Farvaterio neregistruoja

Tačiau unikalus Pamario krašto objektas – Ventės rago švyturys iki šiol neturi jokio šviesą skleidžiančio šaltinio ir nevykdo jokios funkcijos.

"Prieš kurį laiką, kai dar buvo gyvas šviesaus atminimo Ventės rago stoties vadovas Leonas Jezerskas, jis įjungdavo savotišką savadarbį šviestuvą, kuris šiek tiek rodė kelią žvejams. O šią žiemą švyturys neturi jokio žiburiuko. Tačiau švyturys yra navigacinis įrenginys, juo turi rūpintis Vidaus vandens kelių direkcija. Vandens keliai jai priklauso. Kas būtų, jei bet kuris mūsų imtų savus kelio ženklus statyti tikruose keliuose?" – retoriškai klausė Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejaus direktorius Ramūnas Grigonis.

Ventės ornitologinės stoties darbuotojai jau daug metų švyturyje iškėlę laikė saulės baterijomis įkraunamą šviestuvą.

Švyturį pamiršo

"Gerai, jog priminėte švyturį, reikėtų pajudinti šį klausimą. Paskutiniu metu rūpinomės, kas taps naujojo farvaterio savininku", – aiškino R.Grigonis.

Paaiškėjo, jog, vasarą pabaigus vidaus vandens kelio, o tiksliau – farvaterio gilinimo darbus, inžineriniu įrenginiu vadinamas farvateris iki šiol nėra registruotas.

Evaldo Šemioto nuotr.

"Tiesėme jį mes, bet muziejus neturi jokio tikslo jį registruoti savo vardu. Manyčiau, tuo turėtų užsiimti Vidaus vandens kelių direkcija. Šilutės rajono savivaldybė jo taip pat norėtų. Bet viskas įstrigę ir iki šiol nėra užregistruota. Laiku pastebėta, jog ir švyturio klausimas nėra pradėtas spręsti. Kas žino, kokia žiema laukia, o gal bus tūkstančiai žvejų ant ledo?" – įžvelgė R.Grigonis.

Marių farvateris ties Vente pagilintas iki 1,5 m gylio ir 30 m pločio. Vidaus vandens kelių direkcija kiekvieną pavasarį specialiais plūdurais nužymi vidaus vandenų kelius.

Kasdami marių dugną, netoli kranto gamtininkai suformavo specialią salą paukščiams. Tačiau baiminamasi, jog ji gali nukentėti jau per pirmąjį ledonešį.