Literatūros klasiko Antano Vienuolio apsakymo "Paskenduolė" siužetas jo kūrėjams suteikė galimybę iš naujo apmąstyti mūsų dienų veronikų likimus.

– Kaip iš jus sudominusio chrestomatinio apsakymo "Paskenduolė" gimė miuziklas "Veronika?

– Idėją sukurti muzikinį veikalą apsakymo 100-mečio proga pasiūlė maestro Stasys Domarkas. Tuomet pakvietėme į talką poetę Birutę Mar. Ji, sekdama mano koncepcija, sukūrė labai patrauklų, originalų ir stiprų libretą. Muzika gimė greitai, nes viskas mums buvo aišku. Gal kiek svyravau dėl žanro – dar ir dabar girdžiu sakančius, kad tai ne miuziklas, o opera. Tačiau įsiklausius – miuziklas.

– A.Vienuolio Veronikos likimas turėtų skaudėti kaip moralinis paniekintos moters priekaištas, turėtų kviesti suklusti, pastebėti nekaltai kenčiantį, nepelnytai baudžiamą... Ar tai dar įmanoma pasiekti, nes atrodytų mūsų visuomenė vis pakantesnė?

– Dėl Veronikos likimo kaltas ne vien Juozelis, tačiau ir visuomenė. Mažai kas nuo tų laikų pasikeitė, gal mados. Tačiau moralės srityje turime dar daugiau įtampų. Niekada neužmiršiu pokalbio su moterimi, kuri mane sutikusi gatvėje po "Veronikos" premjeros godojo: "Aš esu Veronika, tik atsitiktinumas lėmė, kad kalbuosi su jumis..." Ir pravirkusi nuėjo.

– Ant pirmojo miuziklo "Veronika" partitūros puslapio užrašėte: "Antano Vienuolio apsakymo šimtmečiui ir nepakitusiai dabarčiai." Su ypatinga dedikacija ir operos "Prūsai" partitūra. Kiek jums svarbi tautiškumo tema jūsų kūryboje?

– Esu lietuvis, baltų genties palikuonis, manyje dar rusena pagoniška žarija. Nerimauju, kad iš 19 baltų genčių belikome tik mes ir latviai. Su skirtingomis bažnyčiomis, dažnai nebesusišnekantys... Kuo kitu, jei ne muzika, galiu bent perspėjimais dalyvauti tautų likimų procesuose...

– Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru? Čia pastatyta jūsų sukurta opera "Prūsai" ir miuziklas "Veronika".

– Su teatru bendrauju nuo vaikystės, kai abu tėvai dirbo Jaunojo žiūrovo teatre: tėvas – muzikos dalies vedėju, o motina – dailininke dekoracijų ceche. Aktyvi profesinė veikla prasidėjo 1968 m. su Kazio Sajos grotesko "Mamutų medžioklė" premjera Kauno dramos teatre. Klaipėdos muzikinis teatras atsivėrė tuomet, kai jo vadovu ir vyriausiuoju dirigentu tapo Stasys Domarkas.

– Įvertinkite miuziklo "Veronika" komandą. Ar esate patenkintas pasiektu rezultatu?

– Dėkoju likimui ir visiems, kurie kūrė šį spektaklį, – režisieriui Jonui Vaitkui, dirigentui Vytautui Lukočiui, dailininkams, solistams, chorui, orkestrui... Stebėjausi, kaip spektaklio kūrėjai perkando muzikos stilių, su kokiu entuziazmu vaidino premjerinius spektaklius. Nesitikėjau, kad nacionalinis veikalas tiek ilgai gyvuos pajūrio teatre. Ar tai būtų įvykę, jei ne nuoširdus visų muzikantų darbas?

– Kada aplanko kūrybinis įkvėpimas ir kaip jį atradote?

– Šis klausimas greičiau Dievui. Tik jis težino, kaip ten su tuo įkvėpimu ar išsikvėpimu. Niekada nežinai, kaip ir kas nutiks toje kūryboje, tačiau visuomet žinai, ką ir kaip darai pradėjęs naują konkretų darbą. Muzikos komponavimas yra lygiai tokia pat specialybė kaip ir bet kokį kūrybinį darbą dirbančių visų kitų profesijų atstovų. Net laiško rašymas yra kūryba. Tikiu, kad ir kūrybiškai dirbantys buhalteriai nebūtinai turi būti nusikaltėliai, kaip kai kas galvoja.

– Meilė jūsų gyvenime: ar tai padeda kurti?

– Labai. Gal nedeklaruoju viešai, tačiau tvirta šeima yra tarsi tvirtovė, kurioje gali jaustis saugiai ir būti užtikrintas, kad tavo darbai yra sutariančių tarpusavyje ir mylinčių žmonių rezultatas. Šalia esantis mylimas žmogus Gražina yra daugelio mano darbų įkvėpėjas. Ji taip pat pirmoji jų klausytoja.

– Sakoma, kad muziką duota suprasti ar išgirsti ne visiems... Kaip jūs manote?

– Lietuvoje pinigų stygius yra tik tiems, kurie jų turi pakankamai. Kiti sukasi kitaip. Menas visada buvo brangi pramoga, ypač geras menas. Dabar, kai sumenkęs menas tapo brangesnis už aukštąjį, o kasdienių kultūros reiškinių aiškintojų bemaž neliko, publika dažnai jaučiasi pasimetusi ir tuomet ja galima manipuliuoti vadybiniais triukais. Galinga reklama gali suklaidinti, ypač jei tai daro tik verslo tikslų skatinami meno žmonės. Šiandienį meną reikia tikrinti neatsitraukus nuo kasos.

– Esate ne tik kompozitorius, bet ir grojate karilionu, rašote knygas, straipsnius spaudai, esate švietėjas ir dėstytojas... Kuri veikla jums svarbiausia ir kaip pavyksta jas derinti?

– Kūrybinė veikla yra gyvenimo čia ir dabar pasekmė. Būtų keista, jei savo darbus orientuočiau tik į praeitį ar ateitį. Praeityje ir taip visko pakanka, o ateitis man nežinoma – ką galiu tiems, kurie gyvens rytoj, pasakyti? Juk jie turės pakankamai tuomet kalbančiųjų. Nesu pranašas. Nors kai kada nesusituriu...

– Kūrybiniai planai?

– 2019 m. tikiuosi sulaukti 75-erių. Ketinu tą sukaktį išnaudoti ne tiek savo muzikos sklaidai, kiek bendrai lietuviškos muzikos propagandai – to niekada nebus per daug. Todėl kviesiu prisijungti kitus autorius su savo naujais kūriniais, idėjomis ir bendradarbiavimu. Ne tik per savo kaip kompozitoriaus vardą, bet ir per jo kultūrines nuostatas, poziciją, galima plėsti mūsų kultūros lauką neužsidarius savo kūrybinių ambicijų rate.

– Gyvenimo prasmė pagal G.Kuprevičių.

– Pagarbiai nesigailėti praeities, atsargiai džiaugtis dabartimi ir absoliučiai nebijoti ateities. Jos gi niekas nežino.

„Man tai kasdienybės paįvairinimo forma – smagi, įdomi, - juokėsi po „Veronikos“ repeticijos teatro koridoriuose pagautas ir paklaustas, ką randa „Eurovizijoje“ žinomas dirigentas, - seku mūsų atlikėjų pasirodymus, tobulėjimą arba nuėjimą į šoną. Tai paįvairina mano gyvenimą, tai muzika – tik kita forma“.

Pats ne viename televizijos projekte dalyvavęs muzikas tikina, kad televizija turi daug privalumų – kai kuriems atlikėjams ji tampa tramplinu į pripažinimą.  Anot jo, kartais net nesvarbu ar užimama prizinė vieta, pavyzdžiui, jei tokio šou kaip „Eurovizija“ dalyvis pasižymi išskirtiniais duomenimis – jo pasirodymas plačiai auditorijai yra savaime sėkmė.

Klausiamas apie sėkmės receptą, kuriuo galėtų pasinaudoti populiarumo ir pripažinimo siekiantys atlikėjai ,V. Lukočius minėjo, jog vieno tokio nėra, „turi būti išraiškingas emocionalus, išsiskiriantis pasirodymas, ypatingai ryškus ar ypatingai kitoks. Bendros sėkmės sąlygos – individualumas, unikalumas, emocionalumas, vokalas“.

Dirigento nuomone, televizija jau pasisėmė, ką buvo galima pasisemti iš teatro, „tik viską sukoncentruoja į kelias minutes, juk tai tas pats teatras – tik didelis greitis, kaita, kontrastai, trumpametražė forma. Kai vyksta dvejų valandų spektaklis negali jame sutalpinti daug hitų – jie paskęs, - tuo tarpu teatras, V. Lukočiaus nuomone, turi ką nusižiūrėti nuo televizijos, -  Teatras iš televizijos gali pasimokyti kaip pritraukti žmonių mases, kaip pasiekti tokį didelį žiūrimumą“.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre penktadienį V. Lukočius diriguos jam ypatingą spektaklį. Pagal Antanto Vienuolio „Paskenduolę“ pastatytas miuziklas (Birutės Mar libretas ir Giedriaus Kuprevičiaus muzika) jam buvo pirmoji pažintis su muzikiniu teatru, „man „Veronika“ palieka eklektišką pojūtį. Šiame miuzikle daug neapibrėtumo, triukšmo, kuris išsiriša į harmoniją. Jo išvada, kad nesvarbu, ką apie tave galvoja kiti, kaip tave smerkia – žmogus visada lieki pats su savimi ir savo stiprybe priimti gyvenimo sprendimus – nekreipti dėmesio arba pasitraukti“, - kalbėjo dirigentas.

Anot jo, šis miuziklas leis visai kitu kampu pamatyti ir suprasti klasika tapusią „Paskenduolę“, „visi pažįsta šį kūrinį, bet miuzikle jis įgauna emocinius stipriklius: muziką, šokį, kostiumus, scenografiją. Visa tai suteikia naujus rakursus, apie kuriuos net pats A. Vienuolis negalvojo. Juk tai buvo buitinė istorija iš kaimo, o scenoje ji įgavo sakralumo. Nepaisant visko, Veronika lieka tyra. Gal šis miuziklas bus paskata susimąstyti apie save, savo aplinką“, - svarstė V. Lukočius.

Lapenrantos miesto (Suomija) simfoniniam orkestrui nuo 2016 m pradžios vadovaujantis V. Lukočius mano, kad nepaisant pasikeitusios visuomenės sąrangos, požiūrio į daugelį vertybių, „Veronikos“ problematika išlieka aktuali ir šiandieniam žmogui, „visuomenė išlaisvėjo, gal net išpaleistuvėjo. Jei prieš šimtą metų pavainikiai ar skyrybos buvo netoleruojama, dabar tai yra norma, apie tai kalbama, rašoma. Mes nukrypstame nuo šeimos institucijos vertybių, kurios buvo aktualios A. Vienuolio laikais. Nors yra šeimų, kuriose pažiūros ir nepasikeitė“.

Specialiai Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui G. Kuprevičiaus parašytą miuziklą „Veronika“ kūrė režisierius Jonas Vaitkus, dirigentas Vytautas Lukočius, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, choreografė Agnija Šeiko.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vyksta Giedriaus Kuprevičiaus miuziklų festivalis "Dainuojantis teatras". Vakar išvydę "Devynbėdžius", šiandien kauniečiai laukiami miuzikle "Veronika", rytoj jų laukia "Ugnies medžioklė su varovais".

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2008 m. sukurtas miuziklas "Veronika", paties kompozitoriaus teigimu, – miuziklas apie mus, papasakotas šimtmečio senumo apsakymo puslapiuose. "Tai yra labai šiuolaikiškas siužetas, kuriame subėga skaistumo, pasmerkimo, emigracijos, tikėjimo, atsakomybės, meilės ir savižudybės temos. Neatsitiktinai ant pirmojo partitūros puslapio užrašiau: "Antano Vienuolio apsakymo šimtmečiui ir nepakitusiai dabarčiai", – sako G.Kuprevičius.

Libreto autorės Birutės Mar teigimu, nostabi A.Vienuolio įvaizdžių poetika, savitas kūrinio tyrumas šiandien suskamba kaip ilgesys kažko, kas prarasta. "Visais laikais gimsta veronikų – visados atsiranda pernelyg jautrių žmonių, "ne šio pasaulio"... Nesikeičia ir tai, kad žmonės visais laikais kankinasi, žudosi, skandinasi (ir fizine, ir perkeltine prasme) iš meilės alkio. Kai meilės nėra nei aplink, nei širdyje – gyvenimas nebetenka prasmės..." – sako ji.

Pasak kompozitoriaus, "Veronikos" muzika balansuoja tarp operos ir miuziklo. Atlikėjai turi galimybę atskleisti savo vokalinius ir artistinius sugebėjimus, miuziklo režisierius Jonas Vaitkus – atverti netikėtą ir įtikinamą apsakymo versiją. Didelis vaidmuo spektaklyje tenka chorui, kuris yra Veronikos gyvenimo dalyvis ir stebėtojas.

Miuziklas "Veronika" ir literatūros kūrinys "Paskenduolė" kai kuo skiriasi: G.Kuprevičiui pasiūlius, istorija baigiasi kitaip nei garsiajame apsakyme. Pakeitimus nulėmė autorių įsitikinimas, kad A.Vienuolio Veronikos likimas turėtų skaudėti kaip moralinis paniekintos skaistybės priekaištas, turėtų kviesti suklusti, pastebėti nekaltai kenčiantį, nepelnytai baudžiamą.

Kitas festivalio spektaklis – naujausia miuziklo "Ugnies medžioklė su varovais" interpretacija. Pirmą kartą prieš 40 metų sceną išvydęs kūrinys šįkart atgimė Alytuje, kur vietos teatre jį kūrė režisierius Gytis Padegimas.

Statydamas šį klasika tapusį miuziklą režisierius neapsiribojo vieno teatro aktoriais, todėl paskelbė atranką, o norintieji prisidėti prie kūrybinio proceso plūdo iš visos Lietuvos. Daugiausia atrinktųjų – Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos dainavimo studentai, kurių dėstytojos garsios Lietuvos solistės, ne kartą dirbusios su pačiu maestro G.Kuprevičiumi, – Sabina Martinaitytė ir Audronė Eitmanavičiūtė.

"Trečiasis miuziklo "Ugnies medžioklė su varovais" pastatymas atliks tą pačią kultūrinę edukacinę funkciją kaip ir du pirmieji. Mes nenorim imti žvaigždžių, kaip mums siūlo, norim, kad tos žvaigždės gimtų darbo procese", – dar tik pradėjęs statyti miuziklą sakė G.Padegimas ir pasirinko jaunus, bet jau profesionalumo nestokojančius menininkus.
Kūrinys, teigiantis fundamentalias gyvenimo tiesas ir  šių tiesų ieškojimus, tinkamas įvairaus amžiaus žiūrovams. "Šis miuziklas pirmiausia adresuojamas jaunimui, o vyresnėms kartoms, mačiusioms senesnius pastatymo variantus, bus įdomu palyginti ir prisiminti. Čia gali ateiti ir jaunimas su savo tėvais, ir net seneliais", – nepraleisti progos aplankyti miuziklo gastrolių skatina pastatymo režisierius.