Besiruošdami šios savaitės pokelioniniam koncertui Vilniaus planetariume, Adas Gecevičius (būgnai), Paulius Vaškas (gitara) ir Simonas Šipavičius (saksofonas) papasakojo apie kultūrinius ir muzikinius nutikimus, kuriuos patyrė Azijoje.

– Grįžote iš 11 koncertų Azijoje. Kokie pirmieji įspūdžiai, kuriuos pasakojate kolegoms ir draugams?

Paulius: Pirmiausia, kad buvo fiziškai sunku, tada, kad turas susidarė iš 2 dalių, kurias skyrė vienintelė laisva diena viso turo metu, ir, kad antroji, korėjietiška ir taivanietiška turo dalis atpirko visus vargus, kuriuos patyrėme pirmojoje Kiniškoje turo dalyje (juokiasi).

Simonas: Kelionės finalas Taipėjuje ir masažas po koncerto tikrai padėjo užmiršti kelionės sunkumus ir dabar tik labai laukiame kito turo.

– Kelionėje teko labai mažai miegoti ir labai daug judėti. Kaip tai paveikė pačius pasirodymus?

Adas: Aš visada galvojau, jog mielai šitą traukinį ar lėktuvą iškeisčiau į būgnus ant scenos arba soundcheką. Nors ir daug keliavome, pasirodymai nebuvo blogi ir pats grojimas savotiškai motyvuodavo keliauti toliau.

Simonas: Pirmi koncertai gal ir turėjo savyje šiek tiek nuovargio. Bet vėliau įpratome. Ir bagažas nebe toks sunkus atrodė, radome kažkokią savotišką sistemą. Teko išmokti miegoti važiuojant traukinyje ar metro. Bet po poros koncertų, susigyvenus su laiko juosta ir įtemptu grafiku, sėkmingai nuvaškuodavome, nors ir nedideles, bet jau koncerto pabaigoje balsą parodančias publikas.

– Ar buvo momentų, kai galvojote, kad „Viskas. Azijai mūsų nereikia. Velniop tuos koncertus, niekada čia groti negrįšime“?

Adas: Buvo! Bet tik vieno koncerto metu. Kinijoje žmonės su muzikiniu skoniu dar yra 90-uose metuose, todėl ne visi suprato, ką mes grojame.

Simonas: Buvo pora tokių juodesnių momentų, kai trečiam koncertui patys turėjome padirbėti garsistais. O sekančią dieną, po ilgos kelionės sulaukėme vos 4 klausytojų, kurie liko truputį nesupratę, kas čia įvyko. Bet tai, ko gero, ir buvo tamsiausia turo dėmė.

Paulius: Išvadų daryti labai neskubėjome ir turo pabaigoje pasijutome net labai reikalingi Azijai. Prie viso to nemažai prisidėjo ir „Tilto namų“ agentūra bei Lietuvos kultūros taryba, išleidusios mus į tokį turą.

Adas: Korėja ir Taivanas – visiškai priešingi. Ten žmonės pasirodė išprusę savo muzikiniu skoniu ir labiau vertino tai, ką mes grojame (šypsosi). Po penkto koncerto iš eilės, naktiniame traukinyje maniau, kad susirgsiu ir numirsiu nuo nuovargio, juk reikėjo su savim pastoviai tampytis 60 kilogramų ir keliauti bei groti. Buvo nelengva, bet kaip sakoma: „Kas nepražudo…“

– Azijoje turavote jau antrą kartą. Savo avies kailiu jau pajutote – ar skirtingos kultūros žmonės kitaip reaguoja į jūsų muzikinę kalbą? Jei taip, kuo šie koncertai skirtingi nuo sugrotų Europoje?

Simonas: Tokio didžiulio skirtumo, kurio gal daug kas tikisi, tai nėra. Kinijoje žmonės ramesni, kartais tenka labiau pasistengti išgauti iš jų kokį riksmą ar iššaukti kažkokią reakciją į mūsų muziką. Tačiau kai jie pasiduoda tam, kas dedasi scenoje, būna tikrai žvėriškai malonių momentų. Kai salė tiesiog sprogsta nuo klausytojų džiaugsmo, o visa publika ramiai sėdėjusi ir bandžiusi suprasti, kas vyksta, galiausiai unisonu pašoka nuo grindų su euforišku klyksmu. Ir toliau jau nebevaldo emocijų, puikiai užpildo pauzes tarp kūrinių plojimais ir riksmais. Pietų Korėjoje tvyrojo laisvesnė atmosfera. Publika noriai keliavo su mumis nuo pirmo iki paskutinio kūrinio, dar ir biso pasiprašė. Taivanyje taip pat, publika žinojo, kur atėjo ir ko tikėtis, tai jautėmės beveik kaip namie.

– Aplankėte 9 miestus. Į kokią sceną norisi sugrįžti vėl?

Paulius: Labiausiai norisi sugrįžti į Seulą ir Taipėjų, matyt, todėl, kad pasijutome ten laukiami ir reikalingi.

Simonas: Tikrai norėčiau dar kartą grįžti į Šanchajų ir Donguaną Kinijoje, į Taipėjų Taivane. O turo sostine laikyčiau Seulą. Ten praleidome daugiausia laiko. Mielai pakartočiau visus 3 koncertus, o „Senggi studio“ pakabinčiau SGW vėliavą. Buvo labai jauku ir ypatingai malonu groti. Tobulas garsas, puiki publika, kuri apie renginius sužino praktiškai iš lūpų į lūpas. Ateina tik suinteresuoti žmonės.

– Kokius įdomiausius komentarus išgirdote apie savo muziką?

Simonas: Ko gero, smagiausias ir gana dažnas buvo „WTF was that?“ (liet. „Kas tai per velnias buvo?“). Bet gerąja prasme.

Adas: Korėjoje – „You are already popular in here!“ (liet. „Jūs čia – jau populiarūs“).

– Kas stebint azijiečius įkvėpė ir ko norėtumėte išmokyti lietuvius?

Paulius: Įkvėpė santūrumas, nesusireikšminimas. To tikrai galima pasimokyti, mūsų per mažai, kad visi gyventume savo ego burbuluose.

Adas: Azijoje yra labai gerai išvystytas supratimas, kaip sugyventi vieniems su kitais, ypač kai mieste – 26 milijonai gyventojų. Iš azijiečių galima pasimokyti pagarbos, dėkingumo ir subtilumo bei noro nebūti „aukščiau“ nei kiti.

Simonas: Žinoma, kad komunizmo santvarka čia daug ką paaiškina, ir mes taip pat to esame paragavę. Tačiau dabar dažniau ieškome tarpusavyje išskirtinumų, pranašumų ir trūkumų, pamiršdami panašumus ir žmogiškumą. Galėtume būti paprastesni.

– Spalio 19 d. 20 val. Vilniuje numatytas pokelioninis koncertas. Grosite Vilniaus planetariume, tačiau ne po žvaigždėmis, o visų pamirštoje raudonoje salėje. Muziką lydės vidžėjaus Eimanto Pivoriūno vizualizacijos. Ar iš muzikos pusės taip pat patieksit klausytojams kažką šviežio?

Paulius: Jei pasakysiu dabar, jau nebebus šviežia (juokiasi).

Simonas: Kaip dažnai būna, po kelionės pasikvieti šeimą ir draugus, pasidalini lauktuvėmis ir įspūdžiais. Tai ir mes norime surinkti Sheepų šeimą ir pasidaryti smagų sugrįžtuvių vakarėlį. Išbandysime keletą naujų žaislų, bandysime su visų palaikymu atsipalaiduoti ir pajusti tikrąją namų dvasią.

Adas: Bus šviežio garso (šypsosi). Sheepai dabar – geriausioje kovinėje parengtyje, kokioje tik buvo per visą karjerą, todėl laukia nepriekaištingas „full power pushy“ koncertas. Tai – ir vienas iš paskutinių momentų išgirsti Pushy albumo programą.