Tai vienas seniausių muzikos festivalių, jis vyks 35-ą kartą.

„Simboliška, kad jis įvyks jau nebe Rusų, o Vilniaus senajame teatre. Burdamas įdomiausias Europos ir pasaulio laisvojo džiazo ir improvizacinės muzikos asmenybes „Vilnius Jazz“ visais laikais įkūnijo nekompromisinį laisvės siekį ir drąsą, liudijo, jog muzika gali būti iškalbingesnė už žodžius“, – teigia organizatoriai.

Tarp šių metų svečių jie išskiria ukrainiečių pianisto Vadimo Neselovskio projektą „Odesa – muzikinis pasivaikščiojimas po legendinį miestą“.

„Jis pakvies į kupiną prisiminimų, istorinių asociacijų ir svajonių kelionę po gimtąją muzikanto Odesą, kurią šiandien niokoja okupantai“, – teigiama pranešime.

Jis pakvies į kupiną prisiminimų, istorinių asociacijų ir svajonių kelionę po gimtąją muzikanto Odesą, kurią šiandien niokoja okupantai.

Šiemet „Vilnius Jazz“ numatytas ir vieno ryškiausių dabarties perkusininkų amerikiečio Hamido Drake’o (Heimido Dreiko) projektas, dedikuotas pianistei, vargonininkei, arfininkei, knygų autorei Alice Coltrane (Elis Koltrein) (1937–2007).

Anot organizatorių, šis projektas subūrė rinktinius džiazo talentus iš Prancūzijos, Portugalijos, Norvegijos bei Italijos.

Naujausiomis idėjomis festivalio scenoje dalysis britų džiazo pianisto Alexanderio Hawkinso (Aleksandro Hokinso) trio.

35-asis festivalis žada ir įspūdingą lietuviško avangardo bei improvizacinės muzikos panoramą – nuo jauniausios kartos eksperimentų iki Lietuvos džiazo elito projektų.

„Vilnius Jazz“ – seniausias kasmetinis Vilniaus džiazo festivalis, organizuojamas nuo 1987 metų.

Kasdien – po orkestrą

Lyg atsigriebdamas po pernykščių ribojimų ir transliacijų internete, šiemetis renginys bus rekordinis atlikėjų gausa. „Kasdien pristatysime vis kitą didelį orkestrą“, – pažadėjo „Vilnius Jazz“ prodiuseris Antanas Gustys.

Jis apgailestavo, kad pandemija sužlugdė sumanymą pristatyti publikai unikalų Japonijos „free“ džiazo ir improvizacinės muzikos judėjimą bei legendinį japonų avangardinio džiazo kolektyvą „Shibusashirazu Orchestra“. Tačiau japonų pažiboms pavyko rasti puikią pamainą Europoje.

Tai – vienas efektingiausių tarp savo žanro kolektyvų portugalų „Lisbon Underground Music Ensemble“ (L.U.M.E), koncertuosiantis spalio 14 d., ir festivalio publikai jau pažįstamo iškilaus norvegų būgnininko, trio „The Thing“ nario Paalo Nilsseno-Love „Large Unit“, suburtas iš Skandinavijos šalių muzikantų, žengsiantis į sceną spalio 16 d.

„Dėjome daug pastangų saugiam jų atvykimui užtikrinti, nes pandemija palietė kiekvieną kolektyvą“, – pabrėžė A.Gustys.

Pasak jo, „Vilnius Jazz“ scena įsileis tik pasiskiepijusius artistus.

Organizatorių nuotr.

Grįžta scenos chameleonė

Festivalį pradės pasauliniam improvizacinės muzikos elitui priskiriamas duetas – tuvių vokalistė Sainkho Namtchylak ir japonų gitaristas Kazuhisa Uchihashi, jau pažįstami „Vilnius Jazz“ publikai. Tai muzikantai, jau daugiau kaip tris dešimtmečius verdantys improvizacinės muzikos katile.

Dėl septynias oktavas apimančio balso ir juo išgaunamų vokalinių efektų kritikai S. Namtchylak vadina „scenos chameleone“ ir „tūkstančio balsų dainininke“.

Įvairiais talentais yra apdovanotas ir K. Uchihashi. Jis išbandė daugybę įvairiausių garso prietaisų ir naujovių, plėsdamas elektrinės gitaros galimybes. Japonas taip pat groja egzotišku instrumentu daksofonu, kuriuo garsai išgaunami daužant, gremžiant ir kitaip liečiant stryku siauras medžio juosteles.

Organizatorių nuotr.

D. Naujokaičio fejerverkai

Pastarąjį dešimtmetį kone kasmet sugrįžtantis iš Niujorko į gimtinę ir užkuriantis čia muzikinę audrą su Lietuvos jaunimu bei Niujorko scenos meistrais būgnininkas Dalius Naujokaitis parengė festivaliui išskirtinę programą – jai bus skirtas visas penktadienio vakaras.

Dalius žada net nacionalinės rekordų knygos vertą įvykį – pristatyti gigantišką kolektyvą, kokio dar nėra buvę Lietuvos džiazo istorijoje. Jo idėja muzikantui kilo pandemijos laikotarpiu įrašinėjant savo solinį albumą. Vienai kompozicijų menininkas virtualiai subūrė per 40 muzikantų ir poetų iš viso pasaulio. Tą grupę ir albumą jis pavadino „Nojo Airlines“.

Vilniaus pasirodymui kolektyvas dar pagausės. Prie jo prisijungs ir legendinė Niujorko asmenybė, „Fluxus“ menininkas bei kino kūrėjas, Jurgio Mačiūno, Jono Meko, Yoko Ono, Johno Lennono bičiulis Jeffrey Perkinsas.

Organizatorių nuotr.

Dar viena išskirtinė asmenybė ir šviesaus atminimo J. Meko bičiulis – italų menininkas, filosofas ir poetas Giuseppe Zevola – skaitys Giordano Bruno veikalų ištraukas JAV grupės „Now We Are Here“ koncerte. Šią grupę 2006-aisiais subūrė pats filmininkas J. Mekas (1922-2019) su bendraminčiais, tarp jų – D. Naujokaičiu, ir apkeliavo su ja kaip skaitovas daugybę pasaulio scenų.

„Now We Are Here“ koncertas tarsi tęs pernai festivalyje pradėtą J. Mekui skirtą renginių ciklą.

Jo iniciatorius ir dalyvis, J. Meko bendražygis D. Naujokaitis penktadienį dar supažindins publiką su savo nauju amerikietišku kvartetu „Suo Suo“, į kurį subūrė tarptautinio kalibro avangardo figūras iš Niujorko.

„Improdimensijos“ projektai

„Vilnius Jazz“ tęs ir bendradarbiavimą su improvizacijos meistrų Liudo Mockūno bei Arno Mikalkėno įkvėptu „Improdimensijos“ judėjimu. Šio galingo sąjūdžio dalyvių kūrybai bus skirtas visas sekmadienio vakarinis koncertas.

Pernai festivalio scenoje kolektyvine kūryba efektingai debiutavęs „Improdimensijos orkestras“ šįkart pristatys A. Mikalkėno autorinių kūrinių programą. Arnas taip pat žengs į sceną (spalio 16 d.) su trio „FreeF“, kuriame groja su bendraminčiais iš Kauno ir Klaipėdos.

Organizatorių nuotr.

Būtent Kaune kilo „Improdimensijos“ judėjimas iš A. Mikalkėno su bičiuliais pradėtų rengti laisvojo džiazo ir improvizacinės muzikos koncertų. Prie A. Mikalkėno prisijungus saksofonininkui ir kompozitoriui L. Mockūnui bei įrašų studijos „MAMA Studios“ savininkui Arūnui Zujui, „Improdimensijos“ projektai suskambo šioje studijoje Vilniuje. 

Dėl „Improdimensijos“ ciklo sekmadienį „Vilnius Jazz“ scenoje debiutuos šio ciklo dalyvių, iškilių menininkų – L.Mockūno, katalonų pianisto Agusti Fernandezo bei danų mušamųjų virtuozo Christiano Windfeldo trio.

Teisę varžytis dėl konkurso „Grand Prix“ festivalio metu pelnė Mantvydo Leono Pranulio naujas trio „Luvhurts“, džiazo scenoje debiutuojantis LMTA studentų iš Vilniaus ir Klaipėdos sekstetas „Kontrazztas“ bei pusantrų metų gyvuojantis LMTA kvintetas su dviem latvių muzikantais „21st Century Quintet“.

Spalio 17-osios dieniniame koncerte finalo nugalėtoją kartu su „Vilnius Jazz“ prodiuserio Antano Gusčio vadovaujama žiuri rinks publika.

Organizatorių nuotr.

Tad festivalio scenoje, kaip ir pernai, plačiai reikšis jauniausioji šalies džiazo karta. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos magistro studijų programos ugdytiniai sudarys ir „Nojo Airlines“ bei „Improdimensijos orkestro“ branduolį.

Be to, šeštadienį 16 val. Rusų dramos teatro kavinėje džiazo mėgėjų laukia susitikimas su jaunosios kartos nepriklausomu muzikos apžvalgininku Vitalijumi Gailiumi. Jis pasidalys įžvalgomis apie mūsų jaunąją džiazo kartą ir bandys įvertinti, kaip ji atrodo pasaulio kontekste. Pokalbyje kviečiami dalyvauti ir klausytojai.

Po pagrindinės festivalio programos džiazo publika laukiama klube „Paviljonas“ (Pylimo g. 21 B). 

34-asis festivalis „Vilnius Jazz“ Lietuvos rusų dramos teatre vyks spalio 14–17 d.

„Kasdien pasirodys vis kitas didžiulis orkestras – to festivalyje dar nebuvo“, – teigė „Vilnius Jazz“ prodiuseris Antanas Gustys.

Muzikantai į Vilnių suskris iš JAV, Portugalijos, Ispanijos, Skandinavijos kraštų, Austrijos, Jungtinės Karalystės.

Tačiau pradės festivalį pati kameriškiausia jo sudėtis – tuvių vokalistės Sainkho Namtchylak ir japonų gitaristo Kazuhisa Uchihashi duetas. Šie muzikantai jau daugiau kaip tris dešimtmečius verda improvizacinės muzikos katile, priklauso pasauliniam jos elitui. Potraukis eksperimentams, netradicinių raiškos priemonių paieškos juos suvedė scenoje su daugybe avangardo milžinų.

Abu menininkai jau pažįstami „Vilnius Jazz“ publikai: S.Namtchylak čia muzikavo daug kartų su įvairiais partneriais, o K.Uchihashi 2009-aisiais pasirodė su japonų vokaliste Tenko.

Dėl septynias oktavas apimančio balso ir juo išgaunamų vokalinių efektų kritikai S.Namtchylak vadina „scenos chameleone“ ir „tūkstančio balsų dainininke“. Jos skleidžiamų garsų arsenalas – nuo operinio soprano spalvų iki paukštiško klyksmo.

Artistė išpopuliarino toli už gimtosios Tuvos ribų Vidurio Azijos muziką ir obertoninį gerklinį dainavimą. Ją vadina nacionaline Tuvos heroje ir „žymiausia stepių moterimi“. Jos menas prilyginamas vokaliniam šamanizmui.

S. Namtchylak savo profesinę karjerą pradėjo kaip folkloro dainininkė. Gimusi nuošaliame Tuvos kaime prie Mongolijos sienos, vietos folkloro tradicijas ji perėmė iš savo močiutės, dainuodavusios jai vaikystėje lopšines. Net ir studijuodama Maskvos Gnesinų institute S. Namtchylak toliau gilinosi į Sibiro šamanų dainavimo paslaptis ir vokalines technikas.

Organizatorių nuotr.

Susidomėjusi improvizacija ir prisijungusi prie Maskvos eksperimentinio trio „Tri-O“, vokalistė atrado savo nišą džiazo platybėse – ėmė jungti kūryboje senąsias vokalines technikas ir modernius garso išgavimo būdus, tradiciją ir avangardą, savitu stiliumi pelnydama pripažinimą pasaulyje. Žlugus Sovietų Sąjungai, ji labai sėkmingai tęsė karjerą Vakaruose.

S. Namtchylak dalyvavo visuose pagrindiniuose pasaulio džiazo festivaliuose, savo patirtimi ji dalijasi gerklinio dainavimo, šiuolaikinių ir tradicinių vokalo technikų meistriškumo kursuose, prodiusuoja festivalius ir koncertus. Be to, improvizuotoja reiškiasi ir kaip dailininkė – iliustruoja savo albumus, rengia parodas ir hepeningus dailės galerijose, yra išleidusi dvi poezijos knygas.

Įvairiais talentais yra apdovanotas ir Kazuhisa Uchihashi. Jis išbandė daugybę įvairiausių garso prietaisų ir naujovių, plėsdamas elektrinės gitaros galimybes, taip pat groja egzotišku instrumentu daksofonu, kurį išrado ekscentriškas vokiečių gitaristas ir kompozitorius Hansas Reichelis. Garsai daksofonu išgaunami daužant, gremžiant ir kitaip liečiant stryku siauras medžio juosteles.

K. Uchihashi rašo muziką kino filmams, teatro ir šokio spektakliams, daugiau kaip 30 metų bendradarbiauja su japonų teatro trupe „Ishinha“, įkūrė savo įrašų kompaniją ir naujosios muzikos festivalį „Beyond Innocence“.

Menininkas dalyvavo šimtuose festivalių įvairiuose žemynuose, muzikavo su nesuskaičiuojama daugybe scenos grandų, tarp jų – su Lietuvoje koncertavusiais Hansu Reicheliu, Fredu Frithu, Peteriu Brötzmanu, Hanu Benninku, Kazutoki Umezu, Joelle Leandre ir kitais. Nuo 2012-ųjų jis gyvena Berlyne.

S. Namtchylak ir K. Uchihashi koncertas Rusų dramos teatre vyks spalio 14 d. 19 val.

Dėl pandemijos ir lapkričio mėnesį paskelbto karantino festivalis negalėjo vykti tradiciniu laiku – rudenį, ir buvo nukeltas neribotam laikui. Džiugi žinia pasieks ištikimiausius festivalio lankytojus, kurie, įsigiję pasus ir bilietus rudenį, neprarado vilties išgirsti džiazo muzikos garsus. Atsakingai sudarytoje festivalio programoje – talentingų atlikėjų koncertai.

Pasak „Vilnius Mama Jazz“ vadovės Juditos Bartoševičienės, visą šį kataklizmų laiką festivalio organizatoriai neleido sau pagalvoti, kad festivalis neįvyks – dviejų dešimčių metų įdirbis leido suprasti, kaip svarbu tęsti tradicijas, kaip svarbu gerbti ir išlaikyti savo ištikimus klausytojus, kaip svarbu scenoje matyti džiazo muzikantus.

Lietuvos rusų dramos teatre pagal Vyriausybės nurodytas rekomendacijas visų lauks saugiai paruoštos teatro vietos.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Šiemet, kaip nurodoma festivalio organizatorių pranešime, dėl VJYP „Grand Prix“ varžysis džiazo scenoje debiutuojantis LMTA absolventų Deimanto Balio ir Mato Samulionio duetas „Matt Deiman“, įvairių mokyklų studentus suvienijęs kvartetas „JUZT“ ir Lietuvos jaunimo džiazo orkestras, suburtas iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir Skuodo mokyklų auklėtinių. Visi jie atliks savo originalias kompozicijas.

Finalo lyderį kartu su „Vilnius Jazz“ prodiuserio Antano Gusčio vadovaujama žiuri rinks publika. Finalą koncertu papuoš 2019-ųjų „Vilnius Jazz Young Power“ nugalėtoja grupė „Kanalizacija“.

Sekmadienio vakariniame koncerte laukia du debiutai. Pirmieji į sceną kils kompozitorė, garso menininkė ir atlikėja Gailė Griciūtė su laisvojo džiazo gitaristu Juozu Milašiumi. Tai neplanuotas šių savitų menininkų susitikimas scenoje.

Pakviesta sukurti festivaliui autorinį projektą G. Griciūtė buvo pasirinkusi partnere kitą menininkę, bet jai dėl objektyvių aplinkybių iš projekto pasitraukus, situaciją ėmėsi gelbėti bekompromisis avangardininkas, vienas radikaliausių Lietuvos gitaristų, džiazo kūrėjų, kompozitorių, performansų autorių J. Milašius.

G. Griciūtė baigė klasikinio fortepijono studijas J. Sibeliaus muzikos akademijoje Helsinkyje (Suomija), kompozicijos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip pat studijavo šiuolaikinį meną „Staedelschule“ menų akademijoje Frankfurte (Vokietija).

Ji aktyviai reiškiasi šiuolaikinio meno scenoje ir kaip autorė, ir kaip atlikėja. Gailė pasirodė „Tectonics“ festivalyje Tel Avive (Izraelis), „Labor Sonor“ festivalyje Berlyne, „Counterflows“ festivalyje Jungtinėje Karalystėje (su garso menininku Antanu Dombrovskiu), „Estonia“ festivalyje Vilniaus šiuolaikinio meno centre, „Sound Art“ festivalyje Kaliningrade, dalyvavo Artūro Bumšteino barokinio teatro triukšmo mašinų performanse „Bad Weather“ Krokuvos „Unsound“ festivalyje Varšuvoje ir kituose šio menininko projektuose.

Festivalyje menininkė muzikuos preparuotu fortepijonu.

J. Milašius jau daugiau kaip 30 metų tyrinėja gitaros galimybes grodamas solo bei įvairiuose projektuose su garsiais improvizacinės ir elektroninės muzikos kūrėjais bei garso menininkais. Savo bekompromisį muzikavimo stilių jis deklaravo grodamas Vladimiro Čekasino, Vytauto Labučio, Vladimiro Tarasovo ansambliuose, taip pat – su Tomu Kutavičiumi, Skirmantu Sasnausku, Jonu Meku, Dariumi Čiuta bei kitais eksperimentinės elektroninės muzikos kūrėjais.

2008-aisiais gitaristo nuopelnai Lietuvos džiazui buvo įvertinti „Vilnius Jazz“ apdovanojimu.

Antroje vakaro dalyje laukia džiazo meistrų Arno Mikalkėno, Eugenijaus Kanevičiaus ir Marijaus Aleksos trio debiutas. Trijulę subūrė multiintrumentininkas, kompozitorius, pedagogas ir daugelio projektų siela A. Mikalkėnas, ansamblyje grojantis fortepijonu.

A. Mikalkėnas muzikuoja daugybėje kolektyvų, kuria muziką dramos teatrui, dalyvauja spektakliuose. Kartu su verslininke Daiva Masaityte jis atidarė Kaune neformalaus muzikinio ugdymo erdvę „Jazz Academy“ ir tapo vienu „Improdimensijos“ sąjūdžio įkvėpėjų. Menininkas bendradarbiavo su daugeliu žinomų Lietuvos ir užsienio improvizacinės muzikos meistrų.

Arnas yra nemažai grojęs su E. Kanevičiumi, o karjeros pradžioje muzikavo ir su M. Aleksa, vėliau sekė jo veiklą svetur. Mat Marijus tik pernai sugrįžo į Lietuvą po Londone praleisto dešimtmečio. Ten iš pradžių kaupė patirtį muzikuodamas džiazo klubuose, kol įsiliejo į vietos muzikantų bendruomenę. Po trejų metų būgnininkas jau skraidė po pasaulį koncertuodamas ir įrašinėdamas muziką.

Per metus jis surengia maždaug pusantro šimto pasirodymų įvairiuose žemynuose. Marijus grojo su daugeliu pop- ir džiazo žvaigždžių, tarp jų – „All Saints“, „Blue“, „Maverick Sabre“, Anthony Josephu, Femi Temowo, Dennisu Rollinsu, China Moses. Šiemet būgnininkas įgrojo albumą „Ronnie Scott's“ džiazo klube su „Grammy“ laimėtojo, „Snarky Puppy“ grupės klavišininko Billo Laurance'o trio „The Pines“.

Vienas universaliausių Lietuvos bosininkų E. Kanevičius džiazo scenoje – jau beveik ketvirtį amžiaus. Jis grojo su kone visais Lietuvos džiazo kūrėjais įvairiausią muziką – nuo radikalaus „free“ iki melodingo meinstrymo.

A. Mikalkėnas nevadina savęs šio ansamblio lyderiu, nors koncerte skambės jo autorinė programa. Arnas įsitikinęs, kad talentingi partneriai praturtins ją savo idėjomis ir meistryste – kompozicijos suskambės netikėtai net jam pačiam.

Koncertas bus tiesiogiai transliuojamas „Vilnius Jazz“ feisbuko paskyroje. „Vilnius Jazz“ festivalį remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Pirmajame renginyje muzikos įrašų leidykla „NoBusiness Records“ pristatys ką tik jos išleistą istorinį įrašą iš 1993-ųjų Vilizau džiazo festivalio („Willisau Jazz Festival“) Šveicarijoje.

Jame skamba originali gitaristo Juozo Milašiaus, pianisto Tomo Kutavičiaus ir būgnininko Daliaus Naujokaičio kūryba, trijulės atliekama su įdomia palyda – saksofonininku Vytautu Labučiu bei vokalistais Vilija Naujokaitiene, Vaidu Urmilevičiumi ir Gintare Skeryte.

Šio projekto idėja gimė „Vilnius Jazz“ festivalyje 1991-aisiais, o Vilizau autorių trio ją išplėtojo. Projektas įprasmino naują džiazo kūrybos filosofiją, kurią jos įkvėpėjas J. Milašius anuomet išdėstė ir savo manifeste. „Tai buvo etapinis reiškinys Lietuvos džiaze, stipriai įtakojęs lietuvių laisvojo džiazo ir eksperimentinės muzikos raidą“, – neabejojo vienintelio Lietuvoje šiuolaikinio džiazo ir eksperimentinės muzikos festivalio „Vilnius Jazz“ rengėjas A. Gustys.

Kompaktinės ir vinilinės plokštelių su istoriniu įrašu pristatyme dalyvaus muzikantai J. Milašius ir T. Kutavičius, leidėjas Danas Mikailionis bei „Vilnius Jazz“ prodiuseris A.Gustys.

Vakariniame koncerte šeštadienį publikos laukia Lietuvos džiazo grandų Dainiaus Pulausko ir Arkadijaus Gotesmano proginiai projektai.

Garsus klavišininkas, kompozitorius, grupių lyderis D. Pulauskas šiemet mini savo 60-metį, tad nutarė šia proga pristatyti festivalyje naujai suburtą kolektyvą bei pirmąjį jo įgrotą albumą. 

Šis kūrėjas visada jautė sentimentų klasikiniam džiazo trio formatui, anot jo, – vienam tobuliausių džiazo raiškos pavidalų. Jau dvylika metų D. Pulauskas groja ansamblyje „Baltic Jazz Trio“ su Estijos ir Latvijos džiazo korifėjais kontrabosininku Toivo Untu ir būgnininku Mariu Briezkalniu, surengė su jais dešimtis koncertų įvairių šalių scenose, įrašė du albumus. 

Tačiau šiuos muzikus skiriantys atstumai ir jų užimtumas neleidžia trijulei muzikuoti taip dažnai, kaip norėtųsi,  todėl šiemet Dainius savo mėgstamam amplua pasitelkė jaunosios kartos kolegas – kontrabosininką Armaną Isojaną ir būgnininką Augustą Baroną.

Pirmą kartą muzikantai scenoje susitiko prieš dvejus metus D.Pulausko akustiniame kvintete, kurį  klavišininkas subūrė specialiai tarptautiniam tarpdisciplininiam projektui „The 3 Sounds of Komeda" („Trys Komedos garsai“) 2018-ųjų „Vilnius Jazz“ festivalyje. Tada atlikėjai sužavėjo klausytojus virtuoziškumu ir polėkiu.

Naujasis D. Pulausko trio spėjo surengti vos porą koncertų. Jis tik pradeda savo kūrybos kelią, bet jau įrašė lyderio autorinių kompozicijų albumą, kurio pristatymui skiriamas šis koncertas.

Antroje vakarinio koncerto dalyje skambės A. Gotesmano projektas „Malda“, skirtas šiemet minimiems Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Projekto idėjos autorius ir kompozitorius – A. Gotesmanas.

„Maldos“ įkvėpimo šaltiniu tapo 1833 metais išleista Vilniaus Gaono Elijahu ben Solomon Zalmano, didžiojo XVIII a. išminčiaus, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentuotojo, knyga „Trikampis“, kurioje autorius dėsto ne tik žinomas geometrijos tiesas, bet ir aiškina mus supantį pasaulį.

Pasitelkę žydų ir lietuvių folklorą, A. Gotesmano suburti improvizuotojai (Petras Vyšniauskas, Kazimieras Jušinskas, Danielius Pancerovas, Dominykas Norkūnas ir Simonas Kaupinis) parengė originalią Gaono paveldo interpretaciją, kuri mus supažindins su unikaliu išminčiaus mąstymu.

Projekte dalyvaus ir yra vienintelis Lietuvos kantorius, Vilniaus choralinės sinagogos maldų vadovas, Toros skaitovas Shmuelis Yatomas. Ukrainoje gimęs, jau 12 metų Vilniaus sinagogoje tarnaujantis kantorius yra įvaldęs unikalią litvakų dainavimo techniką. Vilniaus Gaono palikimo saugojimą ir puoselėjimą jis vadina savo misija.

Vilniaus Gaono intelektas ir erudicija išgarsino Lietuvos sostinę visame pasaulyje kaip dvasinį žydų centrą. Mąstytojo kūrybinis palikimas, kurį sudaro daugiau kaip 70 veikalų įvairiausiomis temomis –  Šventraščio, Talmudo, mistinių Kabalos tekstų komentarai, hebrajų kalbos gramatika,  geometrijos, astronomijos, medicinos ir kitų mokslų traktatai, –  ir šiandien  kelia didelį žydų religinių autoritetų bei mokslininkų susidomėjimą.

Gaonas gimė 1720 m. LDK mieste Brest Litovske (dabartinis Brestas Baltarusijoje), nuo 1745-ųjų gyveno Vilniuje iki pat savo mirties 1797 metais. 

„Vilnius Jazz“  festivalį remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

33-ojo tarptautinio šiuolaikinio džiazo festivalio „Vilnius Jazz“ koncertai vyks iki spalio 18 d. Lietuvos rusų dramos teatre, o paskutinė nemokama naktinė džiazo sesija – spalio 17 d. klube „Paviljonas“ (Pylimo g. 21B). Bilietus į koncertus platina bilietai.lt.

Per keturias renginio dienas, spalio 15-18 d., džiazo mėgėjus jis supažindins su naujais etapiniais laisvosios ir improvizacinės muzikos reiškiniais Lietuvoje, kurie verti išskirtinio dėmesio. Tai – „Improdimensijos“ ir „Keep Singing“ judėjimai bei Kauno „Jazz Academy“ fenomenas.

Netikėtų garsų paletėje – ir eilės

Pirmąją festivalio dieną, spalio 15-ąją, Rusų dramos teatre koncertuos du „Improdimenijos“ kolektyvai – „Improdimensijos orkestras“ ir  saksofonininko Kazimiero Jušinsko bei fleitininko ir didžėjaus Kristupo Giko duetas.

„Improdimensija“ – tai improvizacijai, eksperimentams ir edukacijai skirta kūrybinė platforma. Jos ištakos – „Jazz Academy“ įkūrėjo multiinstrumentininko ir kompozitoriaus Arno Mikalkėno su bičiuliais Kaune pradėti rengti laisvojo džiazo ir improvizacinės muzikos koncertai.

Prie A. Mikalkėno prisijungus saksofonininkui ir kompozitoriui L. Mockūnui bei įrašų studijos „MAMA Studios“ savininkui Arūnui Zujui, „Improdimensijos“ koncertai suskambo šioje studijoje Vilniuje.

Netrukus sąjūdis įtraukė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Šiuolaikinės muzikos magistro programos ugdytinius. Iš glaudaus programos dėstytojų L. Mockūno ir A. Mikalkėno ryšio su studentais atsirado „Improdimensijos orkestras“, pirmą kartą kilsiantis į festivalio sceną spalio 15-ąją.

O „Keep Singing“ judėjimo vėliavnešys – JAV gyvenantis laisvojo džiazo būgnininkas Dalius Naujokaitis, drebinantis sostinę andergraundinio džiazo fejerverkais.  Šių metų pradžioje jo inicijuotas garsiajam filmininkui Jonui Mekui skirtas festivalis „Keep singing“ įtvirtino laisvojo džiazo judėjimą, kurio simboliu tapo šviesaus atminimo J. Mekas.

Antrąją festivalio dieną, spalio 16-ąją, šio judėjimo atstovai pristatys du originalius projektus – „Low Blow“ ir „Words and Letters“ („Žodžiai ir raidės“). Pirmojo lyderis saksofonininkas Dovydas Stalmokas subūrė netradicinės sudėties ansamblį, kuris atskleis didžiules pučiamųjų instrumentų, dažnai laikomų pritariančiaisiais – bosinio saksofono, suzafonų, tūbos – galimybes.

O trimitininkas Mindaugas Vadoklis prikels J. Meko 95-mečiui sumanytą projektą jau su kitais muzikantais. Jie improvizacijomis pritars aktoriui Dainiui Gavenoniui, kuris skaitys J. Meko eiles iš rinkinio „Žodžiai ir raidės“.

D. Naujokaitis šį kartą tik virtualiai pasveikins festivalį iš Niujorko. „Keep singing“ ciklą penktadienį užbaigs jo ir dviejų amerikiečių, šio judėjimo šalininkų, trio „Užupis“ koncerto transliacija.

Džiazuoti padės kantorius

Trečiojo džiazo vibracijos taško Lietuvoje – „Jazz Academy“ – ugdytiniai sudarys branduolį Lietuvos jaunimo džiazo orkestro, kuris pasirodys „Vilnius Jazz Young Power“ (VJYP) konkurso finale. Šis orkestras subūrė muzikantus iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir Skuodo.

Dėl VJYP „Grand Prix“ šiemet taip pat varžysis scenoje debiutuojantis LMTA absolventų Deimanto Balio ir Mato Samulionio duetas „Matt Deiman“ bei įvairių mokyklų studentų kvartetas „JUZT“. Konkurso finalą koncertu papuoš 2019-ųjų „Vilnius Jazz Young Power“ nugalėtoja grupė „Kanalizacija“. 

„Jazz Academy“ įkūrėjas A. Mikalkėnas pirmą kartą „Vilnius Jazz“ scenoje pristatys ir savo autorinį projektą. Jis intriguoja ne tik originalia lyderio muzika, bet ir atlikėjų sudėtimi: Arnas pirmą kartą gros trio su kontrabosininku Eugenijumi Kanevičiumi ir būgnininku Marijumi Aleksa, kuris pernai grįžo į Lietuvą po Londone praleisto dešimtmečio.

Naują savo trio pristatys ir džiazo grandas Dainius Pulauskas, šiemet minintis 60-metį. Klasikiniam džiazo trio žanrui klavišininkas pasitelkė jaunosios kartos kolegas, kuriuos jau išbandė savo akustiniame kvintete, – kontrabosininką Armaną Isojaną ir būgnininką Augustą Baroną.

Trio spėjo surengti vos porą koncertų, bet jau įrašė D. Pulausko autorinių kompozicijų albumą, kurio pristatymui bus skirtas koncertas festivalio scenoje.

Proginį premjerinį projektą „Vilnius Jazz“ rengia ir kompozitorius bei perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Su rinktinių atlikėjų komanda jis interpretuos didžiojo XVIII a. išminčiaus, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentuotojo Vilniaus Gaono Elijahu ben Solomon Zalmano palikimą.

A. Gotesmano projekte „Malda“ dalyvaus vienintelis Lietuvos kantorius, Vilniaus choralinės sinagogos maldų vadovas Shmuelis Yatomas. Projektas skiriamas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.

Prisimins audringą praeitį

„Vilnius Jazz“ tradiciškai išsaugos ir teorinę dimensiją. Šeštadienio popietė bus skirta „NoBusiness Records“ istorinio leidinio (Juozas Milasius / Tomas Kutavičius / Dalius Naujokaitis ir Lithuanian Young Composers Orchestra – Live at Willisau, 1993) LP ir CD pristatymui.

Susitikimas primins svarbų lietuvių laisvojo džiazo ir eksperimentinės muzikos raidai projektą, skambėjusį Vilisau džiazo festivalyje („Willisau Jazz Festival“) Šveicarijoje.  Šis projektas įprasmino naują džiazo kūrybos filosofiją, kurią jos įkvėpėjas bekompromisis avangardininkas J. Milašius anuomet išdėstė ir savo manifeste.

Pristatyme dalyvaus projekto dalyviai J. Milašius ir Tomas Kutavičius, „NoBusiness Records“ ir „Vilnius Jazz“ atstovai.

Laisvojo džiazo gitaristą J. Milašių išvysime ir festivalio scenoje. Jis įšoks į garso menininkės Gailės Griciūtės projektą, iš jo netikėtai pasitraukus kitai garsininkei. Pirmą sykį drauge muzikuosiančių atlikėjų laukia iššūkis.

Spalio 15-17 d. po koncertų pagrindinėje „Vilnius Jazz“ scenoje vyks nemokamos festivalio džiazo sesijos klube „Paviljonas“. A. Gustys patikino, kad visuose renginiuose bus laikomasi Nacionalinio sveikatos centro nurodytų saugumo reikalavimų.

Šiemetis „Vilnius Jazz“ bus ypatingas ir tuo, kad jo koncertų įrašai pasieks garsiojo Londono džiazo festivalio auditoriją. Mat persikėlęs į internetą Londono festivalis panoro įtraukti į savo programą „Vilnius Jazz“ projektų transliacijas.

Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

33-ojo tarptautinio šiuolaikinio džiazo festivalio „Vilnius Jazz“ koncertai vyks spalio 15-18 d. Lietuvos rusų dramos teatre, o naktinės džiazo sesijos – spalio 15-17 d. klube „Paviljonas“ (Pylimo g. 21B). Bilietus platina Bilietai.lt.

Tokį paaiškinimą pateikia trijulė Simonas Kaupinis (tūba), Dominykas Norkūnas (gitara) ir Ignas Kasikauskas (būgnai), šiemet laimėję "Grand Prix" keturioliktame jaunųjų atlikėjų konkurse "Vilnius Jazz Young Power", kurį kasmet organizuoja festivalis "Vilnius Jazz".

Su muzikantais Simonu Kaupiniu (S.K.), Dominyku Norkūnu (D.N.), Ignu Kasikausku (I.K.) kalbamės apie improvizaciją, lietuviško džiazo sceną ir sąsajas su akademine muzika.

– Kaip atsirado grupės pavadinimas "Kanalizacija"?

S.K.: Visų pirma, tai gali reikšti, jog esame kilę iš pogrindžio.

D.N.: Besirengdami pirmajam savo koncertui, sukūrėme įvykį socialiniame tinkle ir tiesiog įdėjome savo pačių nufotografuotą kanalizacijos dangtį. Jis labai estetiškai atrodė. Kanalizacija yra sudėtingas dalykas, be jo visiems būtų labai sunku.

S.K.: "Kanalizaciją" galima šifruoti ir kaip tam tikrą kanalų darinį. Juk laisvai improvizuojant reikia tarpusavyje susikalbėti. Būna, kad groji scenoje ir kyla kažkokia idėja, kurios link norėtum patraukti visus muzikantus, tačiau žodžiais to pasakyti juk negali. Komunikacijos kanalai atsiveria per muziką.

– Pasirodo, žodis "kanalizacija" gali turėti ir labai poetišką paaiškinimą. Kokie tie jūsų kolektyvo muzikiniai kanalai?

D.N.: Be to, kad esame "Kanalizacija", kiekvienas mūsų grojame daug įvairios muzikos ir kituose kontekstuose – akademinės, tradicinio džiazo, triukšminės, populiariosios, Simonas ir klezmerio kartais pagroja, tad mintis buvo tokia, kad su "Kanalizacija" grosime kūrinius, turinčius labai konkrečią nuotaiką. Aš labai mėgstu charakteringą muziką, ypač tokią, kuri turi tam tikro sarkazmo ar net grotesko, galbūt todėl pastaruoju metu klausausi labai daug Dmitrijaus Šostakovičiaus kompozicijų, nors charakteringa muzika mano ausims yra labai įvairi – nuo Alberto Aylerio iki Wolfgango Amadeuso Mozarto.

I.K.: Galbūt ir laisvosios improvizacijos įtaką šiek tiek į šoną patrauksime. Norime, kad mūsų muzika būtų konkretesnė ir labiau kompozicinė.

– Nors ir esate dar labai naujas kolektyvas, šiemetiniame "Vilnius Jazz Young Power" skynėte laurus – pelnėte "Grand Prix", o Dominykui atiteko ir geriausio instrumentalisto prizas. Kokią reikšmę šis apdovanojimas turi jūsų muzikinėms karjeroms?

D.N.: Gal skambės kiek tuštokai, tačiau paauglystėje, kai atradau festivalį "Vilnius Jazz", svajojau, kad kada nors gausiu geriausio instrumentalisto apdovanojimą. Kai subrendau, natūraliai sau išsikėliau kitus profesinius tikslus, tad apdovanojimas ėmė nebeatrodyti toks svarbus. O kai tai tapo nesvarbu, ėmiau ir gavau. Kažkuria prasme jis mano ego tikrai pamaitino, tačiau, žvelgiant iš platesnės perspektyvos, tai tikriausiai reiškia, kad kaip instrumentalistas einu tinkama kryptimi.

S. K.: Neseniai tarpusavyje kalbėjomės, kad meno konkursai yra labai keistas ir subjektyvus dalykas, nes labai sunku apibrėžti vertinimo kriterijus, o jeigu jie ir apibrėžiami – vis tiek yra labai slidūs. Muzika tarsi ir tampa sportu. Tad dalyvaujant "Vilnius Jazz Young Power" nesinorėjo nusiteikti "konkursiškai" – koncentruotis į apdovanojimą ar rungtyniauti su kitais. Tačiau kartu tai yra ir vieta, kur gali save parodyti, todėl turėjome tikslą groti muziką, kurioje patys jaučiamės labai gerai tiek kūrybos procesuose, tiek ant scenos. O tai tikriausiai energetiškai persiduoda ir klausytojams.

I.K.: Net neturėjome minties kurti "konkursinės" kompozicijos, kuri kaipmat būtų tapusi kliše, daryti kokio nors šou ar kažkam įtikti. Tiesiog grojome kūrinį, kuris mums gerai skambėjo, ir mums išties buvo labai smagu.

– Bet juk laisvasis džiazas – avangardinės muzikos subžanras, tad taisyklių jis varžomas mažiau nei kitos džiazo kryptys. Negi ir čia egzistuoja klišės?

D.N.: Klišės egzistuoja absoliučiai visoje muzikoje. Net sakyčiau, jog mano kompozicija "Silly Boots", kurią grojome "Vilnius Jazz Young Power" finale, irgi yra sukomponuota tam tikrų klišių pagrindu, tik tos klišės skamba šiek tiek groteskiškai, nes turi tam tikrą muzikinį charakterį. "Vilnius Jazz Young Power" yra daug disonanso ir daug rimtumos – tą irgi galima pavadinti tam tikra kliše. Mes šiuo atveju pasinaudojome šiek tiek kitokiomis, primityvesnėmis klišėmis, suteikdami joms šmaikštų charakterį.

Džiaze irgi yra daugybė žanrų, kuriuos mokaisi atlikti pagal tam tikrus principus – net ir laisvojo džiazo stilistikoje yra tam tikrų klišių ir taisyklių.

– Koks vaidmuo šiuolaikiniame džiaze tuomet atitenka standartams? Jie vis dar grojami ar vis dėlto labiau vertinamos originalios kompozicijos?

D.N.: Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, ką mes laikome džiazo standartais – teoriškai tai yra dvidešimto amžiaus pradžios populiariosios muzikos ar miuziklų melodijos, priklausančios "The Great American Songbook" kanonui, o visa kita – džiazo kompozicijos.

I.K.: Dauguma tų kompozicijų išplinta džiazo bendruomenėje ir imamos vadinti džiazo standartais, nes juos, savaip interpretuodami, groja daugelis. O tikrieji standartai yra gana paprastų formų kūriniai, kuriuose harmoninės funkcijos irgi yra gana aiškos, todėl juos paprasta atlikti. Šiuolaikinio džiazo scenoje vis dėlto dažniau savaip interpretuojamos žymios kompozicijos.

– "Vilnius Jazz Young Power" prizu buvo įvertinta jūsiškė Krzystofo Komedos "Lopšinės" iš filmo "Rosemary‘s Baby" interpretacija. Remiantis tokia koncepcija tai irgi nebuvo standartas?

S.K.: Tiesa, bet ir patį originalą sunkų būtų pavadinti džiazu. Savojoje versijoje tiesiog nusistatėme, kokia turėtų būti kūrinio energetika – norėjome, kad ją klausytojai pajustų gana abstrakčiai.

D.N.: Manau, kad būtent tai ir buvo mūsų sėkmės paslaptis – beveik nemodifikavome paties kūrinio, pakeitėme tik būdą, kaip jis atliekamas. Bandėme išlaikyti jo nuotaiką, bet pagroti savaip – sava nuotaika ir sava ansamblio instrumentų sudėtimi.

– Taip išeina, kad visas džiazas – tam tikra rekompozicija. Kaip tuomet įvardytumėte džiazo muzikantų funkciją – jie atlikėjai ar kūrėjai?

I.K.: Kūrėjai – atlikėjai.

D.N.: Pats džiazo grojimo aktas yra spontaniška kūryba, o ar tai sukurta tuo metu, kai muzikantas improvizuoja, ar prieš tai – nėra taip svarbu. Svarbu, kad tai skambėtų gerai ir būtų paveiku.

S.K.: Bet kokio stiliaus improvizuojantis muzikantas yra labiau kūrėjas nei akademinės muzikos muzikantas. Tiesa, dvidešimtame amžiuje kompozitoriai sąmoningai ėmė palikti daugiau kūrybinės laisvės atlikėjams, tačiau šiais laikais atliekant akademinę muziką, sukurtą iki dvidešimto amžiaus pradžios–vidurio, atlikėjui kūrybinės laisvės lieka mažiau, nes reikia išmanyti, kas yra būdinga tam tikram laikotarpiui, kokios atlikimo manieros ta muzika reikalauja ir panašiai – didesnis kūrėjas yra kompozitorius.

D.N.: Manau, kad Simono išsakyta mintis gali būti pritaikyta bet kokiam žanrui. Jeigu dabar, šiais laikais, groji bosanovą – tu ją kuri ar tiesiog esi aktorius, kuris ją atlieka? Juk bosanovos estetika, ritmika ir harmoninės sekos nuo dvidešimto amžiaus vidurio, kai ji gimė, taip ir nepakito, bet improvizacija tam tikruose parametruose galima. Džiaze irgi yra daugybė žanrų, kuriuos mokaisi atlikti pagal tam tikrus principus – net ir laisvojo džiazo stilistikoje yra tam tikrų klišių ir taisyklių.

– Nesunku pastebėti, jog lietuviškas džiazas – tai laisvasis džiazas. Kodėl pas mus avangardinio džiazo kryptis tokia ryški? Galbūt nuopelnus čia reikėtų priskirti žymiajam GTČ – Viačeslavui Ganelinui, Vladimirui Čekasinui ir Vladimirui Tarasovui, kuriuos drąsiai galima vadinti lietuviškos džiazo mokyklos pradininkais?

D.N.: Žiūrint istoriškai, avangardinio džiazo tradicija prasidėjo nuo GTČ, bet mūsų karta yra labiau Liudo Mockūno mokiniai. Kita vertus, L. Mockūnas tikriausiai klausėsi GTČ, tad taip išeina, jog netiesiogiai esame GTČ tradicijos tęsėjai. Kaip ir aš esu gitaristo Leso Paulo, kuris išrado elektrinę gitarą, tradicijos sekėjas – esu perklausęs visus jo albumus (juokiasi).

S.K.: GTČ laisvosios muzikos suvokimas yra dar kitoks nei L.Mockūno kartos, galbūt net reikalaujantis atitinkamos brandos. Šiandieniniuose kontekstuose tikriausiai labai svarbus faktorius yra Šiuolaikinės muzikos ir laisvosios improvizacijos katedra LMTA, įkurta L.Mockūno ir Vykinto Baltako iniciatyva, kuri jauniems muzikantams duoda labai daug – tai yra magistrantūros studijos, kuriose studijuoja ir klasikinės krypties, ir džiazo muzikantai.

D.N.: Mūsų grupė yra gyvas to pavyzdys – Simonas atėjo iš klasikos, Ignas – iš džiazo, o aš net ir populiariąją muziką grojau. Būtent ten susipažinome, o laisvosios improvizacijos studijos sujungė mūsų skirtingas muzikines patirtis į bendrą muzikinį interesą.

S.K.: Šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos studijos labai skiriasi nuo paprastų džiazo studijų ne vien stilistika, bet ir kokybe – svarbu vien jau tai, kad meistriškumo kursus vesti kviečiama daugybė labai aukšto lygio dėstytojų iš užsienio. Kai kurie jų, sakyčiau, yra kertiniai visoje europietiškoje džiazo scenoje – formuojantys pačią laisvosios improvizacijos sąvoką, tad mums tai labai gera mokykla toli gražu ne vien technine prasme. Visus šiuos aspektus sudėjus į vieną, formuojasi unikali jauna muzikinė terpė.

Labai smagu, kad Lietuvos muzikantai, pažinodami savą publiką, nebando prie jos taikytis vardan liaupsių ir leidžia sau įgyvendinti net ir stipriai provokuojančias idėjas.

I.K.: Čia dar reikėtų paminėti ir Arną Mikalkėną, kuris ne tik be galo daug dirba pedagogikos srityje, bet ir labai daug groja su jaunais muzikantais. Tai yra be galo svarbu, nes labiausiai įtaką patiri ir įkvėpimo gauni tuomet, kai groji kartu – vien tik klausantis kitų atlikimo procesas vyksta kur kas lėčiau. O juk GTČ su jaunais muzikantais beveik negroja, tad nemanau, kad iš jų gauname tiesioginio įkvėpimo. Beje, kai papasakoju savo kolegoms iš užsienio, ką ir kaip mokomės Šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos katedroje, jie nustemba ir nori atvykti mokytis čia. Tikėtina, kad ateityje taip ir bus – šios studijos pritrauks ir jaunų muzikantų iš užsienio šalių.

– Minėjote, jog Šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos katedroje studijuoja ir akademinės, ir džiazo krypčių muzikantai. Kuo skiriasi laisvojo džiazo improvizacija ir tiesiog improvizacija, labiau besiskleidžianti akademinėje sferoje?

S.K.: Skirtumas yra labai nedidelis – laisvojoje improvizacijoje šiek tiek yra laisvesnė muzikinė kalba, kurią atlikėjai improvizuoja, džiazo estetika čia figūruoti neprivalo. Taip pat visiškai dingsta grupės muzikantų hierarchija – džiaze dažnu atveju yra lyderis ir jo grupė, kurios kiekvienas narys muzikiniuose procesuose turi labai aiškias funkcijas. Laisvojoje improvizacijoje tos funkcijos išlieka, bet jos nėra tokios konkrečios ir kūrinyje  gali kisti. Tačiau kuo didesnė laisvė – tuo didesnė atsakomybė, nes kiekvienas muzikantas turi pats pasirinkti, ką daryti.

D.N.: Vis dėlto aš manau, kad šie terminai yra sugalvoti labiau marketingo tikslais, nes klausydamasis garsių atlikėjų net nepasakysi, ar tai – laisvasis džiazas, ar tiesiog laisvoji improvizacija. Daugelis improvizatorių iki šiol nemėgsta būti vadinami "free" džiazo atlikėjais.

I.K.: Vieni labai nemėgsta, kiti atvirkščiai – labai mėgsta. Tikriausiai sunku būtų rasti žanrą, kurio atlikėjai mėgtų paties žanro pavadinimą, nes muzikantai apskritai nenori būti kategorizuojami: kai tave bando įsprausti į tam tikrą rėmą, gali ir truputį įsižeisti. Žinoma, kartais ir visai be reikalo.

– Kokios jūsų pačių sąsajos su akademine muzika?

D.N.: Šiek tiek teko groti studijuojant LMTA, taip pat neseniai festivalyje "Sacrum Profanum" atlikau Gailės Griciūtės ir Artūro Bumšteino kompoziciją. Man, muzikantui, ši patirtis labai praplėtė suvokimą, kaip galima komponuoti muziką – visos tos grafinės notacijos, kurios atrodo kaip kringeliai, pasirodo yra paaiškinamos, šią notaciją galima panaudoti ir džiaze, ir bet kurioje kitoje muzikoje – pavyzdžiui, Franko Zappos ar "Blink 182" muziką irgi įmanoma notuoti grafiškai (juokiasi). Bendravimas su pačiais kompozitoriais praplėtė ir muzikinių reiškinių percepciją: kokios šiomis dienomis yra pačios muzikos konotacijos ir kas laikytina muzika apskritai. Beje, daugelis šiuolaikinės akademinės muzikos kūrėjų daug klauso ir laisvojo džiazo, roko ir elektroninės muzikos, tad tai tik įrodo, kad akademinė muzika gyvuoja sinkretiškai su kitais žanrais.

S.K.: Žiūrint iš istorinės perspektyvos, "free" džiazas ir laisvoji improvizacija turi labai daug pranašumų – laisvasis džiazas ir laisvoji interpretacija yra beveik tas pats: laisvasis džiazas kilo iš JAV, o Europos akademinėje muzikoje tuo pačiu metu ėmė skleistis improvizacinės muzikos tendencija, kuri nuo amerikietiškosios skyrėsi tik tuo, kad buvo privengta džiazo estetikos – atlikėjų muzikinė kalba buvo paremta ir akademinės muzikos tradicija.

D.N.: Septintajame dešimtmetyje JAV muzikiniuose kontekstuose daug reiškėsi Johnas Cage‘as, o Europoje – Karlheinzas Stockhausenas, kuris mėgo flirtuoti su "Fluxus" judėjimu, kurdamas intuityviąją muziką. Šie du reiškiniai vyko tuo pačiu metu, tačiau skirtingose pasaulio vietose, tad rezultatas skambėjo šiek tiek kitaip.

– Kokią funkciją lietuviško džiazo raidos kontekstuose atlieka festivalis "Vilnius Jazz"? Savo amžiumi jis gerokai jus lenkia, tačiau festivalio aktualijas tikriausiai sekate senokai.

D.N.: Manyčiau, kad "Vilnius Jazz" tam tikru aspektu formuoja Lietuvos džiazo muzikos sceną, kuri labai skiriasi nuo kitų Europos šalių – kaip jau minėjome, pas mus kaip niekur kitur yra be galo daug laisvosios muzikos. Kalbant apie "Vilnius Jazz" svarbą, būtinai reikia paminėti ir "Vilnius Jazz Young Power", kuris padėjo  susiburti daugeliui ir vėliau kartu sėkmingai grojančių ansamblių – "Sheep Got Waxed", "Katarsis4", "Džiazlaif" ir kitiems. Šis konkursas yra tarsi lieptelis, nuo kurio jauni muzikantai gali atsispirti ir, gavę žalią šviesą, užtikrintai savo muzikinę veiklą vystyti toliau.

I.K.: Šiuo atveju net nesvarbu, laimi jie konkursą  ar ne. Vien jau faktas, kad esi grojęs tokioje rimtoje scenoje suteikia daug pasitikėjimo savimi: jeigu nesi užtikrintas dėl savo muzikos prieš konkursą, nulipęs nuo "Vilnius Jazz Young Power" scenos daug laisviau ir tvirčiau jausiesi ir kituose kontekstuose. O tai, kad konkurso atlikėjų lygis pastaraisiais metais buvo tikrai labai aukštas, neabejotinai yra "Vilnius Jazz" įdirbis.

S.K.: Pats festivalis jau yra pasiekęs tokį lygį, kad veža tiesiog legendas. Žinoma, jas labai malonu pamatyti ir išgirsti, įžvelgčiau čia net ir tam tikrą edukacinę festivalio funkciją. Tačiau manau, kad vertėtų atkreipti daugiau dėmesio ir į "Young Power Night Stage" – naktinius jaunų atlikėjų koncertus, vykusius "Paviljone". Šių metų festivalio svečias – garsus džiazo kritikas Ianas Pattersonas sakė, jog kai kurie pasirodymai yra verti didžiosios scenos, nes jie yra labai aukšto profesinio lygio.

– Kaip vertintumėte daug kontroversiškų atgarsių sulaukusį "Milašius Power Band" pasirodymą – daug klausytojų viduryje pasirodymo paliko salę, bambėdami, jog tai – ne muzika, o veikiau triukšmas, keliantis biologinį diskomfortą.

D.N.: Šis pasirodymas buvo labai paveikus, ir visiškai nesvarbu, ar jis tave paveikia teigiamai, ar neigiamai – svarbiausia, kad nepalieka abejingo, nes jeigu lieki visiškai abejingas, vadinasi, ta muzika tinkama tik muzikinio fono funkcijai atlikti. Man patiko mikromelodijos, išgautos fonuojančiais instrumentais po stiprių garsinių smūgių.

S. K.: Kartais klausydamasis labai žymių atlikėjų, turiu nuojautą lyg jie bandytų taikytis prie lietuviškos auditorijos, kuriai neva reikia lengviau suprantamesnės muzikos. Tuomet klausai ir nebegirdi to, dėl ko tos legendos tapo legendomis – žymiai sudėtingesnės muzikos kalbos kompozicijų. Todėl labai smagu, kad Lietuvos muzikantai, pažinodami savą publiką, nebando prie jos taikytis vardan liaupsių ir leidžia sau įgyvendinti net ir stipriai provokuojančias idėjas.

– Liūdna, tačiau daugelis grupių, dalyvavusių ir net laimėjusių ankstesnius "Vilnius Jazz Young Power" konkursus, šiandien džiazo nebegroja – savo sugebėjimus parduoda komerciniams projektams. Kaip manote, kodėl taip atsitinka – keisti kryptį juos skatina finansiniai motyvai ar tiesiog paprastesnio gyvenimo paieškos? Juk groti laisvąjį džiazą – tai nuolatos būti kūrybiniame procese, kuris reikalauja atitinkamo susikaupimo ir pastangų, o dažnai – ir tam tikro diskomforto.

D.N.: Man jau teko ragauti komercinio muzikanto duonos, tačiau dabar tokių projektų dažniausiai atsisakau, o ir reputaciją esu susikūręs tokią, kad į komercinius projektus mane nelabai bekviečia. Kai iškilo pragyvenimo klausimas, susiradau kitą būdą, kaip susimokėti už nuomą, – tai yra pedagogika, ir tai yra labai puiku. Tačiau kiekvienas muzikantas į šią iškilusią problemą žiūri skirtingai – kai kurie tiesiog parduoda savo sugebėjimą. Aš grojimo komerciniuose renginiuose atsisakiau todėl, kad man nepatinka groti muziką, kurios nemėgstu, o mokytis ją mintinai yra tokia pat kančia, kaip mokytis deklamuoti eilėraštį, kurio nemėgsti.

S.K.: Mes negalime žinoti, ar taip neatsitiks ir mums. Man atrodo, kad laisvosios muzikos kelias pats savaime yra labai nepatogus, nes jis neužtikrina jokios stabilios ateities. Jeigu pasirenki klasikinės muzikos atlikėjo karjerą, po studijų akademijoje eini į orkestrą – tuomet viskas daugmaž aišku. O džiaze kiekvienas koncertas daugiau ar mažiau yra susiorganizuotas pačių, veikia "pasidaryk pats" principas. Na, nebent esi labai sėkmingas ir esi kviečiamas į garsiausius festivalius, tuomet situacija keičiasi.

D.N.: Tikriausiai pats liūdniausias variantas yra tuomet, kai rimti muzikantai savo pačių muzikinę koncepciją ima kreipti komercine linkme – leidžia albumus siekdami užsidirbti daug pinigų ir tapti žinomi, tuomet nebelieka jokios muzikinės idėjos. Dažnai pagalvoju, kad kai kurie kadaise mano labai mėgti muzikantai galbūt jau turėtų nustoti groti apskritai, nes akivaizdu, jog nebereprezentuoja to, dėl ko jie tapo žinomi ir buvo gerbiami.

– Lyg ir paplitusi nuomonė, kad alternatyviojoje muzikoje žinomumas nėra toks svarbus, svarbiausia – muzika. Tačiau laikai keičiasi, tad net ir pogrindžio muzikantams tenka save reklamuoti, kad ir ne masiniais mastais. "Kanalizacija" net neturi savo paskyrų socialiniuose tinkluose. Kodėl?

S.K.: Čia įžvelgčiau tam tikrą dvilypumą – viena vertus, lyg ir reikėtų savo veiklą iškomunikuoti socialinėse medijose, kad žmonės matytų, ką tu darai: juk jeigu nori pritraukti juos savo muzika, reikia, kad kažkas ateitų į koncertą ir tą muziką išgirstų, o tada jau galėtų spręsti – paveiki ji jiems ar ne. Tačiau iš autoritetų lyg ir jaučiama priešinga pozicija – muzika turi būti svarbiau. Šiandieniniame muzikos pasaulyje yra labai daug afišavimosi, kuris dažnai būna tuščias – gausu ditirambų be jokios kritikos. Norisi viso to išvengti.

D.N.: Šalia muzikos visuomet yra ir kitas dalykas, kuris, mano manymu, irgi turi figūruoti – tai vizualinė grupės estetika: kaip turi atrodyti ansamblio logotipas ar albumas, kaip grupė atrodo ant scenos, kokia ji už scenos.

I.K.: Bet ir toji vaizdinė pusė turėtų vystytis natūraliai – galbūt sąmoningai, o gal ir ne. Kol kas nieko konkretaus nesame sugalvoję, o jeigu nežinai, ko tiksliai nori, geriau nedaryti visai.

– Daug kalbėjomės apie džiazą. Kas, jūsų nuomone, yra džiazas: ar jis turi apibrėžtis ir ar jos reikalingos apskritai?

I.K.: Yra nemažai manančių, kad džiazas mirė 1959-aisiais.

D.N.: Jau vien pati džiazo definicija yra labai nevienalytė – priklauso nuo to, kokius aspektus akcentuosime: kai kam džiazas yra improvizacinė muzika, kitiems – tai žanras, gimęs ir vystęsis dvidešimtame amžiuje, tretiems – bliuzo ir klasikinės muzikos sintezė, o dar kitiems – gyvenimo būdas, kurio žodžiais neapibrėši.

I.K.: Kažkada džiazas buvo tik svingas, kažkada – bibopas. Žvelgiant iš šios perspektyvos, akivaizdu, jog tai yra daugybės reiškinių – toli gražu ne tik bliuzo ir klasikos sintezė: įsimaišė daug kubietiškų, afrikietiškų motyvų. Iš esmės, tai yra pasaulio muzikų sintezė – džiaze jungiasi Europa, visas Amerikos žemynas ir Afrika, o pastaruoju metu gausėja ir įtakų iš Rytų. Man asmeniškai visa muzika – ar tai būtų vadinama džiazu, ar roku, ar elektronine muzika – yra tiesiog muzika.

Viena egzotiškiausių pažinčių klausytojų laukia spalio 19-ąją, kai į Rusų dramos teatro sceną žengs „Sun Ra Arkestra“ komanda iš Jungtinių Amerikos Valstijų, vadovaujama vieno savičiausių pokario eros saksofonininkų Marshallo Alleno, neseniai atšventusio savo 95-metį. Būtent šia proga pavasarį kolektyvas pradėjo visus metus truksiančią „Sun Ra Arkestra“ europinę turnė, kuri taip pat skiriama kolektyvo įkvėpėjo ir ilgamečio vedlio Sun Ra „atvykimo į Žemės planetą“ 105-osioms metinėms.

Paslaptingas džiazo reiškinys

Sun Ra savo žemiškąją kelionę baigė 1993-aisiais, tačiau jo muzikinės ir filosofinės idėjos yra gyvos – jas toliau puoselėja įpėdinis M.Allenas, savo paties kompozicijomis  bei naujomis Sun Ra muzikos aranžuotėmis  kurstantis legendinės grupės kūrybinę energiją, neleisdamas jai virsti  egzotišku praeities vaiduokliu.

M.Allenas papildė „Sun Ra Arkestra“ pūtikų grupę dar 1958-aisiais ir gyveno, keliavo, repetavo, įrašinėjo muziką su Sun Ra didžiąją jo kūrybinio gyvenimo dalį, suvaidino svarbų vaidmenį „free“ džiazo judėjime. Vos pora žmonių buvo tokie artimi Sun Ra bendražygiai.

Per „Arkestra“ istoriją kolektyve pasikeitė daugybė narių: kai kurie čia grojo dešimtmečius, kiti – tik keliuose įrašuose ir koncertuose.   Lyderis nekonfliktuodavo su nepateisinusiais lūkesčių – tiesiog palikdavo juos „už borto“, įsikurdamas su tinkamais scenos partneriais kitoje vietoje.

Organizatorių nuotr.

Grupės gyvenimas esmingai keitėsi kelis kartus – pagal tai etapais skirstoma ir jos lyderio kūryba. 1945-1961 metais Sun Ra rezidavo Čikagoje, vėliau iki 1968-ųjų dirbo su „Arkestra“ Niujorke, o nuo 1968-ųjų visi su Sun Ra įsikūrė jo nupirktame name Filadelfijoje.

„Sun Ra Arkestra“ muzikantai gyveno drauge su vedliu kaip komunoje,  kartu dirbo, mąstė, alsavo muzika. Šis kolektyvas – vienas ryškiausių ir paslaptingiausių avangardinio džiazo reiškinių, įtakojęs ne tik avangardo flagmanus, bet ir epochos dvasinius lyderius bei intelektualus.

Budina žmones iš snaudulio

„Arkestra“ lyderis išpažino savitą kūrybos mitologiją, kuri buvo neatsiejama nuo jo saviraiškos. Tikrasis jo vardas buvo Hermanas Poole Blountas. Gimęs 1914-aisiais Birmingame, JAV Alabamos valstijoje, jis paliko gimtinę dėl dangaus planetų, įsivaizdavo gyvenantis anapus laiko,  teigė taip ir nesupratęs, kaip atsidūrė Žemėje.

Daugybė dalykų, kuriuos darome, yra nežemiškos kilmės, jų įkvėpimo šaltinis – už šios planetos ribų.

Kosminius Sun Ra ryšius liudija ir Egipto Saulės dievo vardas Ra, kūrėjo pasirinktas pseudonimui. „Ra“ ir „ar“ neatsitiktinai figūruoja ir „Arkestra“ pavadinime, o vidurinysis jo skiemuo „kest“, tapatus „kist“, sanskrite reiškia „saulės švytėjimą“.

„Daugybė dalykų, kuriuos darome, yra nežemiškos kilmės, jų įkvėpimo šaltinis – už šios planetos ribų“, – neabejojo Sun Ra.

Džiazas jam taip pat buvo dieviškos kilmės, mistinės patirties instrumentas, kuriuo Ra budino žmones iš snaudulio. Pats jis nenorėjo būti apsnūdęs nė akimirkos, todėl vengė kvaišalų, tabako, moterų, stengėsi atsikratyti senų idėjų ir įpročių.

Futuristinės Utopijos kūrėjai

Sun Ra labiausiai žinomas kaip „kosminio džiazo“ kūrėjas, vienas radikaliausių džiazo klavišininkų, išgaudavęs elektriniais instrumentais iki tol negirdėtus garsus. Ra  buvo vienas pirmųjų džiazo lyderių, panaudojusių projektuose du kontrabosus, elektrinį bosą, gausiai naudojęs perkusiją, įtraukęs į pasirodymus solo ir kolektyvines „free“ improvizacijas. Jo pasirodymai visada būdavo kupini staigmenų.

Organizatorių nuotr.

Tiesa, jis pats niekada nelaikė savo kūrybos laisvąja muzika – jis tvirtino, kad joje nėra nė vienos atsitiktinės natos ar niuanso. Kūrėjas derino muzikoje audringą polėkį su disciplina ir  tikslumu, kurie būdingi kosmosui ir gamtai. Net talentingiausiems instrumentininkams kartais prireikdavo mėnesių perprasti jo užrašytas kompozicijas. Sun Ra galėjo viename kūrinyje išskleisti visą paletę stilių – nuo retro svingo iki kosminių tonų.

„Sun Ra Arkestra“ mene jungiasi muzika, teatras, šokis, filosofija, senovė ir ateitis. Grupės artistai paprastai muzikuoja pasipuošę egiptietiškais galvos apdangalais, afrikietiškomis tunikomis ir karoliais.

Anot Ra, afroamerikiečiai visada buvo paslaptinga bendruomenė, turinti savo muziką, kalbą, ritualus ir galinti sukurti futuristinę Utopiją, tiesa, ne chaoso apimtoje Žemėje, bet kur nors kitoje planetoje.

„Siekiu nevaržomai, visam pasauliui suprantamais garsais perteikti laimę, malonumą ir grožį“, – taip jis kalbėjo apie savo kūrybą, kuria norėjo įkvėpti žmones siekti geresnio pasaulio.

Migruoja tarp žemynų

„Sun Ra Arkestra“ tarptautinė šlovė ėmė augti 7-ajame dešimtmetyje nuo pirmųjų koncertų Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje. Sun Ra su savo kolektyvu koncertavo Europoje beveik iki mirties, tris kartus gastroliavo Egipte.

Lyderiui mirus, grupės koncertai ir kelionės nenutrūko. 2004-aisiais ji pasirodė „Ustuu-Huree“ gyvos muzikos festivalyje Tuvoje, pietų Sibire, 2008-aisiais pristatė Sun Ra palikimą septynias dienas iš eilės tarpdisciplininės kūrybos festivalyje ZXZW Olandijoje.

Organizatorių nuotr.

2009 metais kolektyvas surengė pasirodymą Filadelfijos šiuolaikinio meno institute, pristatant čia parodą apie „Arkestra“ palikimo sąsajas su šiuolaikiniu menu. 2011 metais grupė pirmą kartą koncertavo Australijoje, Melburno tarptautiniame džiazo festivalyje ir Tasmanijos naujojo bei senojo meno muziejuje MONA.

Pagaliau sulauksime kosmoso pasiuntinių ir Vilniuje. Sun Ra palikimas yra įamžintas šimtuose įrašų, tačiau jokie įrašai negali atstoti šios grupės gyvo muzikavimo žavesio.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

32-asis tarptautinis šiuolaikinio džiazo ir improvizacinės muzikos festivalis „Vilnius Jazz“ vyks sostinės Rusų dramos teatre spalio 16-20 dienomis.  

Seniausio ir prestižiškiausio Lenkijos džiazo žurnalo „Jazz Forum“ ilgametis redaktorius P. Brodowskis Rūdninkų knygyne skaitys paskaitą „Krzysztofas Komeda - vizionieriškas Europos džiazo pionierius“, skirtą legendinio pianisto, kompozitoriaus, aranžuotojo ir grupių lyderio K. Komedos (1931-1969) atminimui.

Praėjus 50 metų nuo tragiškos ankstyvos šio menininko mirties, jo vardas skamba vis plačiau ne tik gimtinėje, bet ir svetur. Naujos kartos atranda ir interpretuoja K. Komedos muziką.

Kaip sakė 31-ąjį festivalį „Vilnius Jazz“ organizuojantis Antanas Gustys, 6-ajame dešimtmetyje mediciną į džiazą iškeitęs menininkas pradėjo naują Lenkijos džiazo erą.

K. Komedos albumas „Astigmatic“ tapo Europos džiazo atskaitos tašku, žyminčiu europietiškos džiazo estetikos atsiradimą, kaip alternatyvą anuomet dominavusiam amerikietiškam džiazui. Tačiau labiausiai kūrėjas išgarsėjo kaip talentingas kino kompozitorius.

K. Komedos atminimas bus pagerbtas ir atidarymo koncerte, kuris pradės mitinei džiazo asmenybei skirtą europinį turą ir pasakos apie kūrėją ne tik jo muzika, bet ir vaizdais.

Iš Lietuvos projektas keliaus į Slovakiją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Suomiją ir Vokietiją. Įdomu tai, kad kiekvienoje šalyje kartu su keliais užsienio atlikėjais lenkų džiazo pionieriaus muziką gros tos šalies džiazmenai.

Lietuvoje specialiai šiam projektui akustinę grupę subūrė klavišininkas ir kompozitorius Dainius Pulauskas.

Festivalyje susitiks visas improvizacinės muzikos pianistų žiedas - kylanti Niujorko avangardo žvaigždė Brianas Marsella, britas Alexanderis Hawkinsas, izraelietis Shai Maestro.

A. Gustys sakė ne vienerius metus ieškojęs galimybės pristatyti festivalyje Niujorko avangardo legendą Johną Zorną. Šiemet, minint menininko 65-metį, šia kryptimi bus žengtas pirmas realus žingsnis.

„Vilnius Jazz“ pavyko patekti į J. Zorno įkurto Niujorko muzikos klubo „The Stone“ pirmojo europinio turo maršrutą. Savito JAV kompozitoriaus, saksofonininko, muzikos leidėjo ir švietėjo kūrybą Vilniuje pristatys jo bendražygiai B. Marsellos trio su viena įspūdingiausių programų, kokią šiuo metu galima išgirsti džiazo scenose.

Programą sudaro 16 J. Zorno pjesių iš „Angelų knygos“. Tai antroji J. Zorno ciklo „Masada Book“ dalis, pradėta kurti 2004-aisiais.

„Angelų knygai“ autorius per tris mėnesius parašė per 300 klezmerių muzikos įkvėptų kompozicijų, kurias iki šiol groja įvairiausios atlikėjų sudėtys visame pasaulyje.

„Masada“ - tai tarsi hebrajų kultūrinės tapatybės tyrimas, taigi J. Zorno „Masada“ maratonai tapo daugybės koncertų ir festivalių ašimi.

„Vilnius Jazz“ festivalyje šiemet sulauksime ir vieno drąsiausių šių dienų improvizacinės muzikos trimitininkų - revoliucionierių, plečiantį šio instrumento galimybių ribas ir sampratą Nateo Wooley (JAV). Jis su bendraminčiais iš Danijos, Vokietijos ir Slovėnijos kvies permąstyti „free“ džiazo kvarteto tradicijas.

Kūrėjo talento, vaizduotės ir valios galimybes atskleis violončelininkas Vincentas Courtois iš Prancūzijos, vienui vienas parengęs programą, įamžintą ir kompaktinėje plokštelėje. Pasak A. Gusčio, jis - vienas iš nedaugelio violončelės didmeistrių džiaze.

„Vilnius Jazz“ scenoje skambėsiančią 2015-ųjų solinio albumo „West“ muziką violončelininkas prilygina didingam kraštovaizdžiui, po kurį kiekvienas gali keliauti su autoriaus „paslėptu žemėlapiu“.

„Vilnius Jazz“ tęs tradiciją pristatyti didelių džiazo kolektyvų įvairovę pasaulyje. Vieno novatoriškiausių Europoje prancūzų džiazo orkestro „Ping Machine“ kolektyvo artistams patinka laužyti taisykles, eksperimentuoti ir dalytis kūrybos džiaugsmu su publika.

Sudėtinga apibūdinti šio orkestro kuriamus garsovaizdžius, kurie skleidžiasi anapus žodžių ir koncepcijų, veikdami klausytoją tiesiog fiziškai, o solistams leisdami peržengti įprastus improvizacijų rėmus. Visų orkestro muzikantų atsidavimas ir energija susilieja į galingą skambesį.

2014-aisiais „Ping Machine“ pelnė prancūzų „Grammy“ vadinamą „Victoires du Jazz“ apdovanojimą. Beveik visi orkestro albumai įvertinti garbingais apdovanojimais. Pasak kritikų, gyvi kolektyvo pasirodymai - tokie pat nuostabūs.

„Bus įdomu tokiame kontekste išgirsti trombonininko Jievaro Jasinskio vadovaujamą jauną lietuvių grupę „Reinless“, o pačiai grupei - įvertinti save šalia Europos korifėjų. „Vilnius Jazz“ vienas iš tikslų buvo yra ir bus įkvėpti ir skatinti tobulėti vietos muzikantus“, - pabrėžė A. Gustys.

13-tus metus rengiamas jaunųjų džiazo talentų konkursas „Vilnius Jazz Young Power“ subūrė ypač ambicingas ir kūrybingas grupes. „Finalas bus įtemptas, nes visos grupės vertos lyderio vardo“, - sakė A. Gustys. Kas ir kada pelnys festivalio nominacijas ir didįjį apdovanojimą, paaiškės festivalio metu, tuomet, kai bus paskelbta.

Festivalis „Vilnius Jazz“ truks iki sekmadienio spalio 14 dienos.