Renginyje savo patirtimi dalysis ir kitų Europos miestų atstovai. Forume septynerių metų darbą apibendrinantį pranešimą skaitys programos „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė (V. V.), o projekto poveikio tyrimą pristatys sociologas Tadas Šarūnas (T. Š.). Pokalbis su jais – apie tai, ką ir kokiais būdais pavyko pasiekti.

– Virginija, kodėl būtent dabar, prabėgus jau beveik metams nuo „Kaunas 2022“ uždarymo renginio, nusprendėte organizuoti paskutinį Europos kultūros sostinės forumą?

V. V.: Svarbiausias šio renginio akcentas yra viešas programos „Kaunas 2022“ išorinio poveikio vertinimo ataskaitos pristatymas. Mes patys, kaip organizacija, o ir mūsų partneriai jau esame pateikę įvairiausių ataskaitų įvairiems finansuotojams – ir Europos Komisijai, ir Vyriausybei, ir savivaldybėms. Šiuose dokumentuose kalbėjome patys, savo žodžiais. Tačiau net dvejus metus apklausų metodu šį projektą, jo kultūrinį, ekonominį ir socialinį poveikį tyrinėjo nepriklausoma komanda, kuriai vadovauja T. Šarūnas. Tai galimybė ir mums, ir visiems kitiems, kuriems tai aktualu, išgirsti visuomenės balsą. Taip pat 2023-iesiems einant į pabaigą jau galime kalbėti apie tai, kas iš tiesų išliko, kaip Kauno ir Kauno rajono gyventojai vertina tradiciniais tapusius renginius, kaip juose dalyvauja. Be to, forumo metu pristatysime net penkias publikacijas, kurias parengė apie 100 žmonių. Tai – publikacijų, apibendrinančių projekto metodologijas ir patirtis, serija.

– Kokių apmąstymų sukėlė duomenų, kuriuos sunešė anketas pildę programos „Kaunas 2022“ renginių dalyviai, tyrinėjimai?

T. Š.: Nors EKS iš esmės yra humanistinis projektas, mūsų tikslas buvo iš tiesų suskaičiuoti, parodyti, kad galima kalbėti ne tik apie nuomones ir jausenas, kurių turi kiekvienas, bet ir apie socialinį faktą. Maloniausia būna, kai skaičių matricoje, sudarytoje iš tūkstančių eilučių ir šimtų stulpelių, įžvelgi tuos akivaizdžius faktus. Bendriausias paaiškinimas to, ką patyrėme per 2022-uosius, būtų iš arenos ar stadiono išeinanti sirgalių minia. Jaučiame, kad tai žmonės, kuriuos vienija aistra vienam konkrečiam objektui. Šis spiečius vėl renkasi drauge, kad patirtų šią aistrą. „Kaunas 2022“ irgi sukūrė tokią minią, tiesa, viename kūne kasdienybėje nesutinkamą. Tai specifinė minia, sudaryta iš atvirų socialinei įvairovei, jaučiančių tapatumą su savo miestu, žmonių. Žinome, kad minia yra grėsmingas dalykas, turintis apčiuopiamą poveikį. Miestui turėti tokią minią yra svarbu. Tai sustiprina jausmą, kad aš su savo konkrečiomis vertybėmis nesu vienas.

– Forumo programoje numatyta nemažai laiko aptarti, kaip su šia minia elgtis toliau. Ar Kaunas ir Kauno rajonas daro pakankamai, kad ji neišsivaikščiotų?

V. V.: Taip, vienoje sesijų pakvietėme susitikti kultūros politikos formuotojus ir dalininkus, kurie po rugsėjo 30-osios, kai įstaiga „Kaunas 2022“ bus oficialiai uždaryta, turi susigrąžinti atsakomybę už šio projekto sukurtą palikimą. Įstaigos uždarymas reiškia jos suvienytos komandos atleidimą nuo šios atsakomybės. Tikiuosi, kad visų pirma Kauno ir Kauno rajono savivaldybės į šį pasikeitimą pažiūrės atsakingai.

Neturiu omenyje to, kad visa kultūra Kaune ir jo apylinkėse dabar turi tapti biurokratų reikalu. Anaiptol. Manau, iniciatyva grįžta į kultūros sektorių, iš kurio ji iki programos „Kaunas 2022“ ir atėjo. Kaune, kitaip nei daugelyje kitų miestų, tapusių EKS, pirmoji žiežirba įsižiebė būtent šiame sektoriuje, tarp bendraminčių ir kolegų – ne savivaldybėje ar ministerijoje. Aišku, valdžios atstovai gerai žinojo tradiciją, kuri kas trylika metų EKS titulą sugrąžina į tą pačią šalį, bet būtent kauniečiai kultūrininkai dar iki miestų konkurso paskelbimo neabejojo, kad mūsų miestas jame kandidatuos, apibrėžė, ką mes norime šiuo titulu pasiekti, ką pakeisti, o ką – susigrąžinti.

Pritariu Tadui, puikiai įžodinusiam tai, ką jaučiu giliai viduje, – žinoti, kad su savo vertybėmis esi ne vienas, labai svarbu. Neabejoju, kad tai, jog yra reikalingi savo miestui, pajautė visi programos „Kaunas 2022“ partneriai. Jie, paaugę ir sustiprėję, patys toliau rūpinasi drauge pradėtais projektais, tęsia bendradarbiavimą, analizuoja mums visiems svarbias temas.

Mano minėtoje forumo diskusijoje taip pat norime iškelti klausimų apie nacionalinę ir regioninę kultūros politiką po programos „Kaunas 2022“ skėčiu gimusių naujų kultūrinių fenomenų kontekste. Pastebime, kad, pavyzdžiui, Lietuvos kultūros tarybos veikloje ir prioritetų sąraše nekreipiama dėmesio į bendruomenių iniciatyvas skatinančius projektus, t. y. mūsų ir partnerių sukurtiems projektams sudėtinga sulaukti finansavimo. Nemanau, kad tik savivalda turi prisiimti visą šią finansinę naštą. Taigi norime diskutuoti apie tai, kaip neišbarstyti potencialo, o ar jis yra, kaip ir noras, ir gebėjimai, ir kad tokio pobūdžio reiškinių tęstinumas yra svarbus, klausimų nebekyla.

– „Dešimt tiesų apie „Kaunas 2022“ poveikį“ – taip vadinasi jūsų, Tadai, pranešimas, kurį skaitysite forume. Ar šios tiesos adresuotos ir tiems, kurių rankose politiniai ir finansiniai svertai?

T. Š.: Taip, pasirinkau tokį formatą būtent todėl, kad būtų nuo ko atsispirti diskusijoje apie tai, kaip elgsimės su programos „Kaunas 2022“ palikimu. Manau, tai neturi būti politinė diskusija. Juk vertintojų ir ataskaitos rengėjų komandos politinės pažiūros ir norai čia visiškai nesvarbūs – rinkome faktus ir pakavome juos kaip įmanoma suprantamiau, kad būtų galima apie poveikį ir galimybes diskutuoti viešai.

Į EKS reikia žiūrėti kaip į eksperimentą, į laiko mašiną – kas būtų, jei miestai visuomet turėtų tokias galimybes kurti bendras vizijas, kelti klausimų, ieškoti atsakymų į juos pasitelkus meną ir kultūrą? Kas būtų, jei šios galimybės būtų tinkamai finansuojamos? Apie dėmesį kitiems, t. y.  ne tik Vilniui, kuriame visko jau ir taip labai daug, pirmą kartą garsiau buvo pradėta kalbėti prieš gerus septynerius metus. Dabar, jau įvykus didelio masto eksperimentui Kaune, galime aiškiai matyti, kaip šis modelis veiktų ir kituose miestuose, kokie būtų to rezultatai. Galime kalbėti ir apie tai, kas nesuveikia kuriant aukštos kokybės įvietintą kultūrą, – tai irgi gerai matoma tyrimo rezultatuose. Žinoma, abejoju, kad visa tai galima per prievartą įrodyti tam, kuris tokiomis vertybėmis iš principo netiki. Tačiau viliuosi, kad tarp sprendimų priėmėjų yra žmonių, kuriems tai atrodo vertinga.

– Jau pirmasis forumas buvo tarptautinis, ne išimtis ir šeštasis, paskutinis. Ar teko jums susipažinti su, pavyzdžiui, Liuksemburgo miesto Ešo prie Alzeto, kuris pernai taip pat buvo EKS, rezultatais, poveikio tyrimais?

T. Š.: Taip, teko bendrauti, keistis patirtimi su stebėsenos specialistu iš Liuksemburgo. Tokios apimties tyrimas sudėtingas, ištinka ir krizių, taigi tarpusavio terapija yra tikrai svarbu. Tarėmės, kaip geriausiai pateikti pasakojimą, tad įdomu bus pamatyti, kaip jiems tai pavyko. Patirtimi dalysimės ir forume Kaune. Be diskusijų galiu pasakyti, kad Kaunas ir Ešas prie Alzeto – labai skirtingi miestai labai skirtingose šalyse. Daugiau esu bendravęs su Vroclavo, kuris EKS buvo 2016-aisiais, poveikio vertintojais. Iš jų patirties pasimokiau daugiau, nes kultūriškai esame artimesni, bet biudžeto prasme tai buvo skirtingi projektai, tad galiausiai išsigryninome specifinę, Kaunui pritaikytą metodiką.

V. V.: Pridėsiu, kad galutinė ataskaita yra būtina kiekvienai EKS, bet niekur nėra apibrėžta, kaip ji turi atrodyti. Sklaidydami ankstesnių miestų ataskaitas rasdavome daugiausia statistinių analizių, žongliravimą skaičiais ir faktais, kurių išliekamąjį poveikį patikrinti reikia ne pusmečio ir ne metų. Tad mums, norėjusiems išties prasmingo ir tikslaus įvertinimo, netgi užsakyti šį Tado su komanda parengtą tyrimą buvo gana sudėtinga. Norėjome, kad tyrimas atlieptų mūsų programoje pabrėžtas vertybes ir iškeltus tikslus, taigi siekėme ataskaitoje pamatuoti tokius žmogiškuosius faktorius, kaip atvirumas kitam ir kitokiam. Arba, pavyzdžiui, mums buvo įdomu, ar pasikeis miesto paveldo vertės suvokimas, – kalbu konkrečiai apie modernizmo architektūrą. Žinote, tų respondentų, kurie daugiausia lankėsi programos „Modernizmas ateičiai“ renginiuose, architektūros pomėgis koreliuoja su pilietiškumu – tai tik vienas intriguojančių dalykų, kuriuos atradau ataskaitoje, kuri labai neformali ir įtraukia skaityti it koks detektyvas.

Beje, grįždama prie ankstesnio klausimo, pridursiu, kad dar 2021 m. Ešo mieste įkurta EKS palikimu besirūpinanti organizacija, kurioje dirba jau kita komanda, užtikrinanti, kad pradėti darbai nenutrūktų. Kokie tai darbai, kokių tęstinių reiškinių 2022 m. ir iki jų liuksemburgiečiams pavyko pradėti, išgirsime forumo metu. Galiu kalbėti už mus – Kaune ir Kauno rajone pradėta ir išvystyta dvylika festivalių, kurie turi savo auditorijas. Jei išliks didžioji dalis šių tradicijų, tai jau bus didelė sėkmė.

Daugiau nei 3 tūkst. renginių, virš 2 mln. žiūrovų ir lankytojų per visą projekto laikotarpį. Trečdaliu išaugę muziejų ir galerijų apsilankymų skaičiai, priešpandeminius rodiklius pasiekęs turistų iš užsienio skaičius, išskirtinis užsienio šalių televizijų dėmesys, pasaulinio lygio parodos – pasak V. Vitkienės, kultūrinis gyvenimas Kaune buvo pasiekęs Niujorko ar Berlyno standartus.

Ji mano, kad per kelerius metus kauniečiai įgijo smalsumo, užaugo jų poreikis kokybiškiems kultūros ir meno renginiams. Jau seniai nebemanome, jog gyvename provincijoje.

„Jeigu palaikytume bent dešimtadalį Europos kultūros sostinės pajėgumo, jei turėtume kultūros bent už milijoną per metus. Tokią pasiūlą tikrai visi spėtume suvartoti – šiemet buvo neįmanoma pamatyti, išgirsti visko“, – sakė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė V. Vitkienė.

Apie tai, kas išliks metams pasibaigus, kokią dovaną Kaunui įteikė „Kaunas 2022“ komanda, ir ko pavyko jai pasiekti – interviu žemiau.

– Europos kultūros sostinės programa oficialiai uždaryta, link pabaigos artėja ir 2022-ieji. Kaip jaučiatės?

– Jaučiu tuštumą pilnatvėje. Gavome tiek daug grįžtamojo ryšio – žmonės iš šalies sako, kad nuveiktas milžiniškas darbas, pokyčiai įsibėgėja. Vis dėlto, atėjo tas momentas, kai reikia atsisveikinti su komandos nariais. Vieni kitiems linkime tęsti, ką pradėjome, verkiame ant vienas kito peties. Turbūt panašiai tėvai jaučiasi išleisdami vaikus į gyvenimą.

– Psichologai tokią būseną vadina tuščio lizdo sindromu.

– Galbūt taip ir yra. Bet kartu – ir labai didelė laimė ir pasididžiavimas tuo, ko pasiekėme.

– Kuo labiausiai didžiuojatės ir džiaugiatės?

– Vienas iš mūsų tikslų buvo paskatinti vietos kultūros įstaigų vystymąsi. Šis pokytis man matosi labai ryškiai – didžioji Kauno kultūros įstaigų dalis patyrė didžiulį proveržį tarptautiškumo srityje. Tikiu, nė viena iš jų nebenorės grįžti į ankstesnį būvį.

Pavyzdžiui, Nacionalinis Kauno dramos teatras iki tol neturėjęs jokių ko-produkcijų (tokie pastatymai, kuriuos kuria kelios įstaigos) per metus sukūrė penkis tarptautinius spektaklius. Tai ir „Dorianas“, kartu su Vokietijos D’haus teatru Diuseldorfe, „Veidas“ su Ešo miesto teatru Liuksemburge, „Babelio bokštas“, kurį statė net penkių šalių kūrybinė grupė, ir kiti. Šie spektakliai rodomi keliose Europos scenose.

Nors visi kultūros sektoriaus darbuotojai labai pavargę, visi jaučiasi dabar kitaip negu prieš kelerius metus. Žinoma, dar prireiks laiko, kad „susigulėtų“ visi įspūdžiai.

L. Žemgulio nuotr.

– Jau trečią kartą jus kalbinu metų pabaigoje. Užpernai sakėte, kad jaučiatės taip, lyg darytumėte gilų įtūpstą, pernai šiuo metu jums viskas jau buvo prasidėję. Na, o šiemet gyvenate atsisveikinimo nuotaikomis. Kelerių metų kelionę baigiate?

– Man, asmeniškai, baigiasi tai, kas vyko dešimtmetį. Kartu su komanda baigiame prieš septynerius metus pradėtus darbus. Toje septynerius metus trukusioje kelionėje 2022-ieji man buvo patys lengviausi. Viskas vyko taip sklandžiai ir profesionaliai, kokybiškai.

Stengiausi šiuos metus švęsti – dalyvauti visur kur galiu. Į spektaklius, parodas eidavau po keletą kartų. Esu daug kur keliavusi, aplankiusi daugybę muziejų, galerijų ir teatrų. Tiek visko turėti Kaune yra fantastiška patirtis – jaučiausi, lyg gyvenčiau Niujorke ar Berlyne.

– Programą žinote turbūt geriau nei kas nors kitas. Vis dėlto, planuoti ir patirti – ne tas pats. Gal buvo kas jus pačią nustebino?

– Mane labiausiai sukrėtė Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“. Aš žinojau, kad Jenny labai nuoširdžiai, asmeniškai dirba prie tos parodos, buvau mačiusi jos mažosios versijos katalogą ir nuotraukų, kai paroda buvo surengta Anglijoje. Jenny šeimos istoriją žinojau nuo 2017 metų, kai ji pradėjo dalyvauti Kauno bienalėje. Mes visi žinojome, kad Jenny tėvai išsigelbėjo iš Kauno geto, buvo lietuvių paslėpti, maitinti devynis mėnesius, išsaugoti paslaptyje ir išgyvenę. Vis dėlto, tai, kad jos senelis buvo „Lietūkio“ garažo auka, Jenny pasakė mums tik prieš pat „Iš tamsos“ atidarymą šiemet.

Mūsų Atminties biuro programa skirta atminčiai atgaivinti, tiesai ir nepagražintiems pokalbiams apie tai, kas įvyko Kaune 1941-asiais, ypač tą birželio 26-ąją, kai lietuviai taip žiauriai susidorojo su žydais, paskatinti. Juk kai įvyko „Lietūkio“ garažo tragedija Kaune net nacių nebuvo! Vis dėlto, menininkė visus penkerius metus šios savo šeimos istorijos detalės neatskleidė. Galbūt nenorėjo, kad mes pajustume kaltinimą, priekaištus.

– Apsilankymas „Iš tamsos“ man taip pat buvo sukrečianti patirtis. Ta paroda-instaliacija atskleidė tiek daug prasmės sluoksnių – galvojau ne tik apie tragišką žydų likimą antrojo pasaulinio karo metais, bet ir apie šiandien vykstantį karą Ukrainoje, apie žmonių pasirinkimus tokiose situacijose ir viltį ten, kur jos nėra.

– Jenny, kuri yra šviesų menininkė pagal išsilavinimą, ši paroda tapo milžinišku karjeros šuoliu. Su šiuo kūriniu ji patenka į pasaulio meno kūrėjų elitą. Mano supratimu, tai buvo geriausia, ką turėjome Kaune. Ir nors paroda šiandien yra išmontuota, ji lieka čia – ieškome galimybių kur šią ekspoziciją galėtume įkurdinti nuolatos. Tiesa, procesas užtruks, nes parodai reikia didelių erdvių, kurių trūksta visiems.

– Nors ilgalaikį Europos kultūros sostinės metų poveikį nustatyti dar anksti, kai kurie skaičiai jau skelbiami. Pavyzdžiui, per penkerius metus programai įgyvendinti išleisti 26 milijonai eurų. Tai daug ar mažai?

– Galvoju, kad Lietuvai tai yra daug ir esu labai dėkinga visiems finansuotojams. Kita vertus, tai – tiek pat, kiek Vilnius turėjo 2009-aisiais, ir, jei turėsime omenyje visas per trylika metų vykusias infliacijas, galima sakyti, kad mes turėjome mažiau nei Vilnius. Ir daugiau negu dvigubai mažiau negu šiemetinė Europos kultūros sostinė Ešas. Šio, 30 tūkst. gyventojų turinčio Liuksemburgo miesto, vien programos biudžetą sudarė 67 milijonai eurų.

Beje, Eše lankiausi šį rudenį. Nors programa – gili, įtrauki – mane sužavėjo, gaila, kad ji nesulaukė didelio visuomenės dėmesio. Pasaulinio lygio parodose lankytojų buvo labai negausiai. Man tai tik patvirtino, kokia teisinga buvo mūsų strategija pasirengimo metais įtraukti bendruomenes. Mūsų muziejininkai, galeristai teigia, jog šiemet, lyginant su ankstesniais metais, žiūrovų sulaukta trigubai, keturgubai daugiau. Žinoma, mūsų miestas gerokai didesnis – turime 300 tūkst. gyventojų.

Lyginant su kitomis Europos kultūros sostinėmis, 26 milijonai yra vidutiniška suma – nei per didelė, nei per maža. Vis dėlto, jei kalbėtume skaičiais, mes už tuos pinigus padarėme labai daug – įvyko virš 3 tūkst. renginių, o skaičiuojant su parengiamosiomis veiklomis, įvairiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis jų susidaro virš 7 tūkst.

Kita vertus, jei padalinsime 26 milijonus eurų tiems daugiau nei dviem milijonams žmonių, kurie apsilankė „Kaunas 2022“ renginiuose per pastaruosius kelerius metus, vienam lankytojui tenka trylika eurų. Gana skalsiai turėjome tos kultūros, nemanote? Šiais skaičiais remdamiesi, turime pasiūlymą savivaldybėms, vyriausybėms: kasmet remti kultūrą bent po 2,5 euro per metus gyventojui. Mąstant strategiškai, gerai planuojant, turint tokią sumą galima labai daug nuveikti.

Dar noriu pridurti, jog taip protingai pinigus išleisti buvo įmanoma tik todėl, kad mes labai iš anksto žinojome, kiek kiekvienais metais jų turėsime. Kai 2016–2017 metais savivaldybės ir vyriausybė tvirtino savo dotacijų sumas, mes jau turėjome biudžeto planą iki pat 2022-ųjų. Jis keitėsi labai nežymiai. Iki 2022-ųjų išleidome kone pusę numatytojo biudžeto.

M. Plepio nuotr.

– Vadinasi, apie 14 milijonų liko 2022-iesiems. Atrodo, milžiniškos sumos.

– Turint omenyje, kad mūsų strateginį planą įgyvendino 72 partneriai, kurie pasiūlė daugiau nei 170 projektų, kurių kiekvienas susideda iš keliolikos renginių. Galiausiai, skaičiai kiekvienam projektui lieka labai nedideli, panašūs į eiliniais metais skirtas išlaidas kokiam nors koncertui ar kitam renginiui.

– Vis dėlto, trys didieji „Šiuolaikinio miesto trilogijos“ renginiai buvo tikrai neeiliniai. Esate minėjusi, jog jiems teko 2022-ųjų biudžeto „liūto dalis“. Ar buvo verta?

– Manau, kad tai buvo labai pavykę renginiai – miestui sukūrėme dideles šventes. Tikrai reikalingi tokie masiniai, šimtus tūkstančių žmonių įtraukiantys renginiai. Atidarymas, žinoma, neapsiėjo be iššūkių – dėl pandemijos valdymo reikalavimų sušalome visi lauke, bet žmonių nuotaika nepagedo, ir šventė tęsėsi mieste. Mačiau tiek daug šypsenų – po ilgo kovido laikotarpio žmonės jau buvo išsiilgę bendravimo. Vietoj Kauno dienų įvykęs „Santakos“ renginys atskleidė visiškai naują kokybę, iškėlė kartelę – tokio lygio koncerto ant tekančio vandens dar nebuvome turėję. Na, o baletorija „Sutartis“, manau, pranoko visų – net ir mūsų komandos – lūkesčius. Tai buvo įspūdingas geriausių Lietuvos kūrėjų darbas.

Džiaugiuosi, kad įgyvendinome miesto trilogijos idėją, sugalvotą Ryčio Zemkausko (juk galėjome tiesiog turėti tris atskirus renginius). Mes tikėjomės, kad šis rituališkumas, pasikartojimas leis gyventojams pajusti tam tikrą vienybę su savo miestu. Jeigu ką nors kartu su kitais veiki, jautiesi tarsi įšventintas. Tie, kas dalyvavo nors viename iš didžiųjų renginių, tikiu, jaučiasi lyg nuėję tam tikrą kelią. Pasirašę sutartį su savo miestu.

– O tie du milijonai lankytojų – kiek šis skaičius atitinka jūsų lūkesčius?

– Sunku pasakyti. Mes neturėjome skaičiais išreikšto tikslo, kuris apimtų kelerius metus. Buvo sudėtinga prognozuoti užsienio turistų skaičius. Ir, nors dar nesame jų suskaičiavę iki galo, pagal sumokėtą pagalvės mokestį per pastaruosius dešimt mėnesių, turistų skaičiai Kaune yra pasiviję 2019 metų duomenis. Tai – priešpandeminiai rodikliai, kas yra turizmo sektoriaus siekiamybė visose šalyse. Kita vertus, įsipareigojimuose finansuotojams, šiemet buvome išsikėlę uždavinį pasiekti milijoną žmonių. Šį tikslą įgyvendinome su kaupu – pasiekėme 1,2 milijono. Beje, esu tikra, kad turėjome didelį skaičių grįžtančių žiūrovų – vien Viljamo Kentridžo parodoje aš buvau daugiau nei 20 kartų, tikiu, kad tokia esu ne viena. Iki gruodžio mėnesio šią parodą pamatė 37 tūkst. lankytojų.

– Pernai minėjote, jog tokie vardai, kaip Marina Abramovič, Joko Ono, Viljamas Kentridžas neišvengiamai leis Kaunui atsidurti Europos kultūros žemėlapyje. Gal jau ten atsiradome? Ar dar per anksti spręsti?

– Labai geras būdas pasimatuoti, kiek plačiai apie mus išgirdo, yra užsienio žiniasklaidos dėmesys. Ypatingai programa domėjosi Vokietijos žurnalistai ir televizijos filmavimo grupės, Kauną filmavo Italijos televizija. Net trys pusvalandžio trukmės laidos, rodomos geriausiu laiku, buvo ne apie mūsų pilis, geriausius restoranus, tradicijas ar kitus turistams įdomius aspektus, bet apie Europos kultūros sostinės programą. Tai – unikalu.

Buvo kalbama apie architektūrą per mūsų programos koncepciją, žavimasi ne tik tuo, jog mes apskritai įtraukėme architektūros temą į Europos kultūros sostinės programą, bet kaip išmoningai išnaudojome tarpukario modernizmo naratyvą – per art deco muziejaus įkūrėjus, per Kultūros sostinės konsjeržus ir svetingumo programą. Buvo pristatyta naujoji Kauno legenda, Atminties biuro programos, pasakojama, kaip mes įtraukėme gyventojus į miesto istorijos pasakojimą. Sulaukėme žurnalistų iš Latvijos, Lenkijos. Kai kurie Kaune lankėsi po kelis kartus.

Užsienio televizijos rodė jaunimo festivalį „Audra“ kaip kokį stebuklą, „Cuture Ukraine“ centrą, Viljamo Kentridžo, kitas parodas. Tai – visiškai naujas tarptautinio matomumo lygis. Kaunas buvo pristatytas ne kaip įprasta turizmo vieta, o kaip kultūros centras. Labai tuo džiaugiamės. To ir siekėme.

– Džiugu girdėti. O kada jau pamatysime ilgalaikius „Kaunas 2022“ įdirbio rezultatus?

– Nors festivalių rengimas nebuvo mūsų tikslas, jie atsirado kaip įrankiai tam tikrų temų plėtotei, nemažai jų planuoja savo tęstinumą jau nuo kitų metų. Istorijų festivalį priglobia Kauno miesto muziejus, „Fluxus“ festivalis lieka Kauno menininkų namams. „ConTempo“ jau turėjo savo įstaigą; jo vadovė Gintarė Masteikaitė tikrai ieškos galimybių tęsti savo veiklas Kaune ir Kauno rajone. Literatūros festivalis lieka saugiose Vytauto Didžiojo universiteto rankose. „Modernizmo ateičiai“ programos įdirbis, pastebėtas tarptautiniuose tinkluose, tikrai turėtų įgyti tęstinumą naujajame architektūros centre, kuris įsikurs Kauno centriniame pašte.

Bendruomenių programos kuratorė šiandien vadovauja Kauno menininkų namams, tad bendruomenių programa taip pat turi savo naujus namus. Meno ir verslo partnerystes tęs ir skatins naujai įsikūrusi kūrybinių patirčių agentūra „Salto“. Manau, kad patys gyventojai neleis į užmarštį nugrimzti mūsų sukurtoms iniciatyvoms. Pavyzdžiui, jei kitąmet neorganizuotume lipimo į Parodos kalną, manau, žmonės vis tiek bandytų kaip nors nelegaliai į jį užkopti. Kas žino, gal taip pavyktų dar „fluxiškiau“?

Mes bendraujame su partneriais iš kitų Europos kultūros sostinių. Jie teigia, kad neužtenka praėjus metams apsidairyti ir nuspręsti, kas išliko. Verta tęsti tai, ko žmonės labiausiai pasiilgsta. Pavyzdžiui, 2018-aisiais Europos kultūros sostinė buvo Leeuwardenas Olandijoje. Tik praėjus ketveriems metams, 2022-aisiais, jie vėl įsteigė kultūros sostinės palikimo organizaciją. Ta įvyko po to, kai apklausomis buvo išsiaiškinta, kas žmonėms labiausiai patiko, ir ką jie norėtų tęsti. Pasirodė, kad kultūros sostinės metais gyventojams didžiausią įspūdį paliko milžiniškų lėlių, valdomų kranais, spektaklis miesto gatvėse. Buvo nuspręsta masinį renginį kartoti kas dvejus metus iki 2028-ųjų. O tada savivaldybė planuoja paskirti 10 milijonų eurų ir surengti Europos kultūros sostinės dešimtmečio paminėjimą.

M. Plepio nuotr.

– Ar Kaune liks kokia nors Europos kultūros sostinės palikimo organizacija?

– Mūsų įstaigos neliks – ją uždarysime 2023-ųjų rudenį. Tačiau lieka „Kultūros tempo“ asociacija, kuri yra viena iš „Kaunas 2022“ steigėjų. Šios asociacijos nariais iki šiol buvo iniciatyvinė grupė, kuri parengė paraišką Europos kultūros sostinės titului gauti. Ilgainiui asociacija plėsis, bet kol kas neturime jokių finansinių planų. Tai bus nevyriausybinio sektoriaus įstaiga, pilietiniu principu atsakinga saugoti Europos kultūros sostinės metų atmintį – konsultuoti, rekomenduoti, atsakyti į užklausas, taip pat ir ateinančias iš užsienio.

– Pokalbio pradžioje minėjote kultūros įstaigų pokytį. O kaip pasikeitė kauniečiai? Koks šiandien jų požiūris į kultūros vartojimą, ir į savo miestą?

– Viliuosi, kad mes visi labiau didžiuojamės tuo, kur gyvename. Kauno nebegalima laikyti jokia provincija. Žinoma, būtų liūdniau, jei po kokių penkerių metų vėl turėtume labai mažai kultūros. Manyčiau, kad maždaug tuo metu ir pamatysime rezultatus.

Tačiau, jeigu palaikytume bent dešimtadalį Europos kultūros sostinės pajėgumo, jei turėtume kultūros bent už milijoną per metus. Tokią pasiūlą tikrai visi spėtume suvartoti – šiemet buvo neįmanoma pamatyti, išgirsti visko. Žinoma, reikės ir minties pokyčio, už kultūrą teks mokėti dažniau. Šiemet galėjome daugelį renginių pasiūlyti už dyką arba už ženkliai mažesnę kainą.

– Gal matote pokytį ir valdančiųjų požiūryje į kultūros finansavimą?

– Šiuo metu kaip tik vyksta kitų metų biudžeto planavimas. Kauno rajono savivaldybėje yra suplanuota gana solidi suma, kad kitais metais būtų tęsiamos įvairios naujai atsiradusios iniciatyvos. Kauno mieste biudžetas dar tik planuojamas, mes teikiame siūlymus. Kadangi miestas didelis, iniciatyvų daugiau – atsirado ne tik dvylika naujų festivalių, bet ir kitų veiklų – joms tęsti reikėtų skirti 600 tūkstančiais eurų daugiau, nei pernai. Politinę valią matysime gana greitai. Būtų džiugu išvysti supratimą, jog kultūra prideda miestui gyvybės ir gerina reputaciją.

– Minėjote, kad sulaukėme užsienio žiniasklaidos ir turistų dėmesio. O kaip su lietuviais? Ar Kaunas tapo patrauklesnis vietiniams gyventojams, vilniečiams?

– Labai džiaugiuosi tuo, kad Kaune sulaukėme išskirtinai didelio turistų iš kitų Lietuvos miestų srauto. Susidomėjimas augo po truputį, ne vien per pastaruosius metus. Savaitgaliniai vizitai į Kauną įprastais tapo dar prieš kovidą, o 2020–2021-aisiais suintensyvėjo. Šiemet buvo sudėtinga rasti nakvynę Kaune, visų giminaičių ir draugų svečių kambariai buvo ilgam užimti. Mes pažadam Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga atsakyti tuo pačiu, ir lankytis sostinėje ne kartą.

– Baigėsi dešimtmetį trukęs Jūsų karjeros etapas. Kokie ateities planai?

– Priėmiau Lietuvos Kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros instituto pasiūlymą vadovauti Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje programai. Jis vyks 2024 metų rudens mėnesiais – nuo rugsėjo iki lapkričio. Taigi, nėra labai daug laiko programos sudarymui ir jos įgyvendinimui. Darbo pobūdis ir procesas bus šiek tiek panašus į Europos kultūros sostinės Kaune organizavimą, tik viskas vyks įvairiuose Prancūzijos miestuose.

Kol kas nesu tikra, kokia bus programa, bet manau, kad ją galėtų sudaryti apie 100 įvairių projektų – parodų, spektaklių, koncertų. Tai gali būti ir leidinių prancūzų kalba leidimas, ir panašūs darbai. Lietuvos sezonas – labai didelė galimybė mums tapti matomais Prancūzijoje. Eiliniai prancūzai labai mažai žino apie Lietuvą. Žino, kad esame viena iš Baltijos šalių, bet kuri ir kuo jos skiriasi – nenutuokia.

Artimiausia mūsų užduotis – kartu su ekspertų grupe išsiryškinti teiginius ar aspektus, kuriais norėsime kalbėti apie save. O tada – surinkti pasiūlymus ir įsivertinti kultūros sektoriaus galimybes kartu su Lietuvos kultūros institutu ir Prancūzų institutu Paryžiuje. Kultūros sezonai Prancūzijoje vyksta daugiau nei 30 metų, pristatomos ne tik Europos, bet ir viso pasaulio šalys. Lietuva ne vienerius metus dėjo pastangas patekti tarp jų.

– Gal tame, kad Lietuva pagaliau buvo pastebėta yra ir jūsų indėlio, dirbant ties „Kauno 2022“ programa?

– Į Lietuvą atvykę Prancūzų instituto ekspertai buvo daug girdėję apie Europos kultūros sostinę Kaune. Vis dėlto, derybos trunka kelerius metus, jos tvirtinamos aukščiausio lygio diplomatiniais susitarimais. 2022-aisiais buvo pristatyta Portugalija, o 2023-aisiais jokios šalies programa nebus įgyvendinama.

Taigi, kai pristatysime save 2024-ųjų rudenį, žmonės bus pasiilgę tokios kultūrinės programos. Tikiu, kad sulauksime daug palaikymo ir pagalbos viešinant savo projektus. Kultūros sezonas – tai ne trumpalaikis trijų mėnesių šou. Lietuvos kultūros institutas iškėlė tikslą užmegzti kuo daugiau ilgalaikių partnerysčių tarp mūsų šalių kultūros įstaigų. Žinoma, didinsime Lietuvos žinomumą Europoje. Pabrėšime savo vertybes, kurios ypač matomos šiandien Lietuvos pozicijoje karo Ukrainoje atžvilgiu.

G. Jovaišos nuotr.

– Kalbate apie ilgalaikes partnerystes tarp kultūros įstaigų. Panašu, kad tai – Jūsų vadovaujamos komandos stiprybė. „Kaunas 2022“ suvienijo apie 12 tūkst. kultūros ir meno sektoriaus atstovų. Menininkų, kurie standartiškai laikomi individualistais. Kaip jums tai pavyko?

– Žmonės, kurie dalyvavo šiame projekte, priėmė jį kaip asmeninį iššūkį. Visi suvokėme, kad tai – laikina misija, projektas, gyvenimo etapas. Gyvenome aukštesne pavara nei įprastai dirbdami tose pačiose kultūros įstaigose. Galbūt norėjome patys pamatyti, ką galime, kai turime daugiau, pavyzdžiui, biudžeto. Dažnai kartojame, kad kultūrai nepakanka pinigų, todėl negalime to, ir kito. Dabar turėjome visas sąlygas, mums pakako visko, todėl galėjome daryti tai, apie ką svajojome. Manau, kad „Meno parko“ galerija ir jos vadovas Arvydas Žalpys svajojo apie Marinos Abramovič parodą nuo tada, kai buvo partneriais 2019-ųjų Marinos parodoje Lenkijoje. Šiemet Kaune jis turėjo galimybę surengti puikią pasaulinio garso menininkės retrospektyvą. Kai turi svajonę, gali pasiekti labai daug.

– Jūsų atsakymas man primena mitologo Josepho Campbello atrastą herojaus kelionės ciklo pabaigą: kai herojus, susigrūmęs su priešu, nugalėjęs jį ir save, grįžta apdovanotas eliksyru. Tas eliksyras svarbus ne tik jam, bet visiems jo pasaulio gyventojams. Kokį eliksyrą „Kaunas 2022“ herojų kelionė padovanojo Kaunui?

– Man atrodo, kad visi pradėjome labiau domėtis savo aplinka – ir artima, ir tolimesne. Šiandien jau norime matyti ne tik fasadą, bet ir tai, kas vyksta už jo sienų. Kauniečiai pradėjo vertinti ne tik modernizmo pastatus, bet ir domėtis jų istorija, tuo, kas juose vyksta dabar. Mums pradėjo rūpėti mūsų kaimynai – ką jie kuria, kuo gyvena. Tas padidintas smalsumas, noras sužinoti ir įsitraukti į gyvenimą – gal tai ir galėtų būti tas eliksyras?

Pokalbio su Virginija susitinkame projekto „Kaunas 2022“ biure Laisvės alėjoje. Rytas, biure tuščia, tik du darbuotojai tvarko projekto leidinius. Virginijos veide šviečia šypsena. „Šiandien pagaliau mane pažadino skambutis. Dvi savaites anksti ryte pažadindavo nerimas“, – apie atslūgusius rūpesčius užsimena pašnekovė.

Po programos „Kaunas 2022“ uždarymo ji sulaukė daugybės sveikinimų ir pagiriamųjų žodžių. Vis dėlto neslepia, kad per tuos metus buvo ir profesionalių menininkų kritikos.

Pasibaigus EKS programai Kaune, V. Vitkienės darbas prie šio projekto nesibaigia: direktorės pareigas ji eis iki kito rudens. Lėtinti tempo nežada: jau pradėjo eiti ir kitas – Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje 2024 m. komisarės pareigas.

Pokalbis su Virginija – apie šiuos metus, projekto „Kaunas 2022“ palikimą miestiečiams ir pakaunės gyventojams.

Taikinys: „Mes pasiekėme tikslą, dėl kurio mus kritikavo profesionalūs menininkai: kad projektas „Kaunas 2022“ būtų ne elitinio meno, kad tai būtų renginiai, skirti žmonėms“, – sako V. Vitkienė. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

– Galima sakyti, kad projektas „Kaunas 2022“ jau baigėsi. Koks jausmas?

– Keistas jausmas. Be to, jaučiu pasididžiavimą visais, kurie prisijungė, parengė ir įgyvendino programą. Kalbu apie visas įstaigas, kurios prisijungė ir pranoko visų lūkesčius. Pasibaigus metų uždarymo programai žmonės rašė: buvo matyti, kad bus gerai, bet kad taip gerai – nesitikėjome. Aš irgi taip jaučiuosi, taip matau: visi, kurie prie šio projekto prisidėjo, padarė daugiau, nei galėjo. Šiuo metu gyvenu jausdama dėkingumą, pasididžiavimą kolegomis, kultūros sektoriumi. Džiaugiuosi, kad nuskambėjome ne kaip Kauno, bet kaip Lietuvos projektas. Lietuvos įvaizdis tarptautinėje žiniasklaidoje yra monitoringuojamas. Jau pirmame šių metų ketvirtyje labai didelę gerojo įvaizdžio dalį sudarė tarptautinė komunikacija apie projektą „Kaunas 2022“. Tai labai pakėlė vadinamąjį Lietuvos indeksą, kitaip tariant, reputaciją. Manau, kad kai šį indeksą suskaičiuosime metams pasibaigus, jis bus dar didesnis.

– Pasiruošimas šiems metams prasidėjo 2017-aisiais. Kaip nuo tada pasikeitė Kaunas, kauniečiai ir pakaunės gyventojai? Ar jų galvose įvyko pokytis?

– Kai žmonės, kurių aš asmeniškai nepažįstu, pasakoja, kaip stipriai šis projektas pakeitė jų gyvenimo kokybę, savivertės jausmą, suprantu, kad pokytis įvyko. Ne tik dėl to, kad į Kauną buvo atvežta pasaulinio garso menininkų kūrybos, bet turbūt ir dėl to, kad žmonės turėjo galimybę dalyvauti, prisijungti kuriant spektaklius, parodas, kitus meno projektus. Jie jautė, kad yra įdomūs Lietuvos ir Europos menininkams. Jautėsi tikrais Kauno ir Kauno rajono atstovais, kad projektas „Kaunas 2022“ yra apie juos ir jiems.

Neseniai važiuodama taksi iš vairuotojos išgirdau: „Galvojau, kad „Kaunas 2022“ bus nuobodu. Bet pasiklausiau koncerto viename Panemunės kiemų, Zapyškio pievoje pasižiūrėjau cirko spektaklį ir matau, kad įdomu. Kultūra čia įdomi, nes ji – ne muziejinė.“ Šis ir kiti pavyzdžiai rodo, kad pasiekėme tikslą, dėl kurio mus kritikavo profesionalūs menininkai: kad projektas „Kaunas 2022“ būtų ne elitinio meno, kad tai būtų renginiai, skirti žmonėms, kurie juose gerai jaustųsi.

Daugybė žmonių prisijungė prie projekto kaip savanoriai. Įvyko tiesiog stebuklingų meno kūrinių pastatymų, kur gyventojai tapo turinio kūrėjais. Kaip, pavyzdžiui, Linksmakalnyje italų režisieriaus Roberto Magro sukurtas spektaklis „Radijo angelai“. Daugiau kaip trečdalis vietos gyventojų prisidėjo kurdami šį spektaklį: pasakojo istorijas, patys tapo atlikėjais, siuvo kostiumus ir pan. Tai reikšmingas bendruomenę telkiantis įvykis. Dabar jie ir toliau bendrauja su R. Magro.

– Projektas Linksmakalnyje – vienas sėkmingiausių. Kokius kitus projektus galima pavadinti labai sėkmingais?

– Viskas, ką planavome, pavyko. Mūsų partneriai kažkaip stebuklingai suorganizavo dvigubai daugiau renginių, nei buvo žadėję. Vietoj 1,5 tūkst. renginių mes su partneriais jų šiemet surengėme 3 tūkst.

Man asmeniškai didžiausią pėdsaką paliko Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“. Didžiosios Britanijos menininkė labai subtiliai per savo šeimos ir kauniečių žydų istoriją papasakojo apie holokausto tragizmą Kaune, Lietuvoje, – nuo brutalumo iki pasiaukojimo gelbstint žydus. Tai labai stiprių apmąstymų kelianti paroda, ypač aktuali šiandien, Rusijos karo Ukrainoje kontekste. Tikimės, kad šią parodą pavyks atkurti. Siekiame, kad ji liktų nuolatinė muziejaus ekspozicija. Williamo Kentridge’o paroda taip pat buvo dedikuota žydų atminimui.

Nustebino žmonių susidomėjimas Marinos Abramović kūryba: dalyvavo per 40 tūkst. žiūrovų, įskaičiuojant 6 tūkst. jos paskaitos „Žalgirio“ arenoje klausytojų.

Nustebino Yoko Ono instaliacijos „Ex It“ Lietuvos banko rūmuose Kaune populiarumas – ją aplankė apie 45 tūkst. žiūrovų, nepaisant ne itin patogių lankymo valandų. Žmonės buvo gal kiek sutrikę, kad ekspoziciją sudarė 100 karstų, iš kurių augo medžiai. Po vasario 24 d. ši instaliacija tapo gana skausminga, išgirdome atsiliepimų, kad ji galbūt žeidžia į Lietuvą atvykusius ukrainiečius. Žmonės ėjo ir ragino eiti kitus, klausė vieni kitų: „Ką tu galvoji apie šią parodą?“. Gerai, kad menas kelia klausimų, skatina mus tarp kasdienių rūpesčių pamąstyti apie karą ir taiką, gyvenimą ir mirtį, mūsų įsipareigojimą kitam, atsakomybę už kitą. Visi šie aspektai, manau, Kaunui buvo labai svarbūs. Be to, būtent dėl atminties temų, bendruomeniškumo, dėmesio architektūrai, paveldui aspektų programoje mes ir buvome įdomiausi Europai. Kai kurie skirtingų Europos šalių žurnalistai tris kartus sugrįžo į Kauną tam, kad čia dar kažką pamatytų ir aprašytų. Užsienio žurnalistai buvo nepratę prie tokių EKS programų. Jie buvo įpratę, kad EKS tampa prabangaus gero meno meka, bet nebūtinai prisiliečia prie skaudžiausių miesto temų ir nebūtinai taip jautriai vertina istoriją šiandienos kontekste. Net uždarymo renginiuose buvo apie 20 užsienio žurnalistų. Jie vis dar norėjo pamatyti kažką naujo, ypač Ukrainos šiuolaikinio meno trienalės parodą UKRAINE! UNMUTED Centrinio pašto pastate. Kitos šiemetės EKS nespėjo į savo programas įtraukti nieko, skirto Ukrainai. Mes tapome pavyzdžiu, Ukrainos kultūros temos ambasadoriais Europoje.

Rezultatas: negalutiniais duomenimis, kultūros renginių lankytojų skaičius Kaune šiemet išaugo tris keturis kartus. (Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.)

– Kai kuriems kauniečiams užkliuvo, kad labai daug dėmesio programoje buvo skirta žydiškajai temai, o žinomi profesionalūs lietuvių menininkai liko nuošalyje, neįtraukti į programą.

– Projekto „Kaunas 2022“ programą kūrėme nuo 2014–2015 m., kai Europos ir pasaulio mastu akis badė faktas, kad lietuviai apie holokaustą kalba užuolankomis arba visiškai nekalba, nediskutuoja apie lietuvių dalyvavimą nacių nusikaltimuose Lietuvoje. Juk holokausto metu beveik ketvirtadalis miestiečių, Lietuvos piliečių, buvo nužudyti ir paskui dar apie 70 metų užmiršti. Sovietmetis holokaustą buvo tarsi padėjęs į tam tikrą tabu lentyną ir ta nekalbėjimo apie tai tradicija tęsėsi laisvoje Lietuvoje.

Programa „Atminties biuras“ kalbėjo ir apie vokišką, skandinavišką, lenkišką atmintį Lietuvoje, ir apie ortodoksų kultūrą. Tačiau tokio masto tragedijos kaip holokaustas nebuvo per visą 600 metų Kauno istoriją. Manau, dėmesys šiai temai buvo visiškai tinkamas.

– Kaip dėl Lietuvos, Kauno menininkų įtraukimo?

– Mūsų programa tiesiogiai dirbo su kultūros partneriais – 72 Lietuvos kultūros organizacijomis. Su kokiais menininkais tos organizacijos buvo užmezgusios ryšius, tuos menininkus mes ir įtraukėme į programą. Taip, pvz., mūsų partneris – Kauno kolegija surengė dvylikos parodų ciklą, kur buvo eksponuojami šio Kauno meno mokyklos tradicijas perėmusio Kauno kolegijos padalinio garsių absolventų darbai.

Erdvių parodoms Kaune mums labai trūko. Dar nespėta suremontuoti M. Žilinsko dailės galerijos, kuri kitu atveju būtų tapusi pagrindiniu parodų centru. Jos trūkumą jautėme. Tačiau žinome, kad per šiuos metus Kaunas tapo įdomus tarptautinei auditorijai ir, kas man dar svarbiau, visai Lietuvai. Kad ir ką dabar rodysime savo galerijose – turime pateisinti tuos lūkesčius ir parodyti ne mažiau svarbius Lietuvos kūrėjus.

– Programoje „Kaunas 2022“ pasigesta ir didesnio Konstantino Mikalojaus Čiurlionio kūrybos viešinimo.

– Vilnius – Europos kultūros sostinė savo programą atidarė M. K. Čiurlionio paroda. Mes nusprendėme padaryti taip, kad W. Kentridge’o  ir M. K. Čiurlionio kūryba susidraugautų. W. Kentridge’o parodos ekspozicijos nebuvo galima apžiūrėti neaplankant M. K. Čiurlionio kūrinių. Visas svarbiausias projekto „Kaunas 2022“ delegacijas vedėme į jų parodas. Be to, visus metus M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo galima pažiūrėti Kristinos Buožytės virtualiosios realybės filmą „Angelų takais“, kurį mes rekomendavome pažiūrėti ir visiems mūsų svečiams. Taigi, nemanau, kad M. K. Čiurlionio šiemet buvo galima išvengti, tačiau jis iš tiesų nebuvo pasirinktas mūsų programos veidu.

– Šie metai tarsi turėjo suartinti dvi savivaldybes – Kauno miesto ir Kauno rajono, jų gyventojus. Kaip vertinate tai, kad didysis projekto „Kaunas 2022“ uždarymo renginys pakaunėje, Raudondvaryje, dubliavosi su Kauno miesto eglutės įžiebimu?

– Eglutės Kaune ir Kauno rajone visada įžiebiamos skirtingu metu. Uždarymui pasiruošti turėjome tris intensyvias dienas, viską derinome tarp dviejų savivaldybių. Raudondvario dvare ir Rotušės aikštėje Kaune telpa ribotas skaičius žmonių, o jų praėjusio savaitgalio renginiuose dalyvavo begalės. Žmonės galėjo pasirinkti. Projekto „Kaunas 2022“ metų uždarymo renginys Raudondvaryje tęsėsi iki 24 valandos, norintys galėjo į jį atvažiuoti ir po eglutės įžiebimo Kaune.

Iniciatyva, kad abi savivaldybės būtų šio projekto partneriai, gimė iš to, kad mes Kauno ir Kauno rajono gyventojus matome kaip vientisą bendruomenę, kurios nariai vieni kitus pažįsta, gali vieni kitus praturtinti. Tiesa, dviejų savivaldybių nelabai lengvi santykiai administraciniu požiūriu mums iš pradžių kišo koją. Nežinojome, ar mes juos turime taikyti, ar dar labiau supykdysime. Stengėmės žiūrėti pozityviai. Paskui ir iš abiejų savivaldybių administracijų pusės buvo dėta didelių pastangų nesusipriešinti, nes susipriešinti tokiuose dideliuose projektuose labai lengva. Metų uždarymo renginyje „Žalgirio“ arenoje abu merai linkėjo visiems kūrybinės sėkmės.

Bendruomenėms projekto „Kaunas 2022“ renginiai sukūrė didžiulę pridėtinę vertę, o mūsų svečiams sudaryta galimybė pasivažinėti po Kauno rajoną, apsilankyti Zapyškyje, kur atsirado plaukiojantis kultūros sodas „Nemuno7“, suteikė daugiau galimybių didžiuotis metų programa.

Kauno rajono gyventojai iki projekto „Kaunas 2022“ buvo labiau pratę prie etninės kultūros renginių, dabar jie sulaukė galimybės susipažinti su daugiau šiuolaikinės kultūros ir tai jiems pasirodė labai artima. Čia buvo surengta įvairių spektaklių, koncertų, festivalis „Contempo“, kuris pakaunėje išsiplėtė, vyko ir projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“.

– Būtent Kauno rajone teko girdėti tokių atgarsių: buvo įdomių projekto „Kaunas 2022“ parodų mieste, bet niekas neorganizavo pavėžėjimo, o ir bilietai nepigūs, taigi taip jų ir nepamatėme.

– Mūsų autobusas ne kartą važiavo į skirtingus pakaunės miestelius, ypač vykstant projektams „Atminties biuras“. Tačiau žmonių anšlago nebuvo. Be to, viešasis transportas dabar yra ganėtinai patogus, į parodas Kaune neplanavome vežti žmonių samdytu transportu. Dėl bilietų kainos į W. Kentridge’o, M. Abramović ir Y. Ono parodas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir jo padalinyje Paveikslų galerijoje sutinku – ji buvo nemaža. Buvome įpratę prie 5 eurus kainuojančio bilietų, o čia kaina siekė 11 eurų. Tačiau kitur pasaulyje bilietai į tokio lygio menininkų parodas kainuoja kelis kartus brangiau. Štai bilietas į šiuo metu Londone vykstančią W. Kentridge’o parodą kainuoja 28 svarus sterlingų.

Į visus kitus mūsų renginius kainos buvo draugiškos. Gal 90 proc. renginių buvo nemokami. Dėl to jaučiamės šiek tiek padarę meškos paslaugą ateities kultūros renginiams. Juk iš tiesų kultūra labai daug kainuoja.

– Kas nustatė minėtų parodų Kaune bilietų kainą?

– Ją nustatėme mes kartu su Nacionaliniu K. M. Čiurlionio muziejumi. Pusė bilieto kainos buvo skiriama projektui „Kaunas 2022“. Sugrįžusius pinigus skyrėme Ukrainos menininkų parodai suorganizuoti. Juk jos iš anksto nebuvome numatę, nebuvome gavę jai finansavimo. Be to, didžiojo renginio „Santaka“ išlaidos dėl išaugusių kainų buvo žymiai didesnės, nei buvome suplanavę prieš keletą metų, tačiau didesnio, nei buvo numatyta, finansavimo negavome. Taigi, pabrangimą turėjome padengti už bilietus surinktomis lėšomis.

– Po „Kaunas 2022“ stogu pateko ne tik labai reikšmingų renginių, bet ir mažų nereikšmingų, kaip, pvz., keramikos dirbtuvėlės ir pan. Kodėl pasirinkote tokią įvairovę?

– Šiais metais Kaune buvo smarkiai išaugęs kultūros renginių lankymas. Negalutiniais duomenimis, jis padidėjo tris keturis kartus. Taip įvyko dėl to, kad trejus ketverius metus prieš tai mes organizavome mažus renginukus, dirbtuvėles, kūrybinio rašymo dirbtuves, kur žmonės rašė scenarijus ne tik Žvėries pasakoms, bet ir, pvz., Aideen Barry filmui „Klostės“. Festivalio „Fluxus“ organizuotame kopime į Parodos kalną priartėta prie 10 tūkst. dalyvių. Tai ne vienų metų sėkmė – šiemet kopta penktą kartą. Pamatėme, kad mažos bendruomeninės iniciatyvos, renginiai yra pagrindas užsiauginti auditoriją, besidominčią dideliais dalykais. Tai neatsiejama.

Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.

– Ką tik siūlėte miestiečiams pasirašyti sutartį su miestu. Galbūt po panašią simbolinę sutartį siūlysite pasirašyti ir miesto, rajono vadovams, kad kultūra ir šiems metams pasibaigus išliktų prioritetine sritimi?

– Administracinius lygmeniu dėl to diskutuojame su abiejų savivaldybių vadovais. Kauno rajono savivaldybė jau įsitraukusi ir strategiškai pasitvirtinusi finansus ateinantiems metams tęsti projektą „Šiuolaikinės seniūnijos“, laivo „Nemuno7“ rezidencijas ir parodas. Kauno miesto savivaldybė taip pat išnaudos Melinos Mercouri prizą (1,5 mln. eurų prizas EKS skiriamas, jei ji sėkmingai įgyvendina projekto paraiškoje surašytus planus, – red. past.) projektų tęstinumui. Festivalis „Fluxus“  tikrai tęsis. Manau, mes visi simboliškai pasirašėme sutartį, kad Kaunas yra amžinas ir kultūra yra amžina.

– Kas dar liks po projekto „Kaunas 2022“?

– Labai didelės kompetencijos kultūros sektoriuje, tarptautiniai ryšiai organizacijose. Dabar partneriai iš užsienio kvies Lietuvos menininkus, kuriuos šios įstaigos, organizacijos jiems siūlys. Kaune lieka dvylika, o gal ir daugiau tarptautinių festivalių. Lieka Kiemų šventė, festivalis „Fluxus“, Istorijų festivalis, Dizaino festivalis, Japonijos dienos, Literatūros savaitė, iniciatyva „Modernizmas ateičiai“. Visuomenė labai džiaugiasi projektu „Kultūra į kiemus“. Būtų labai gerai, jei visuomenė kitais metais sakytų: mums trūksta kultūros. Tai taptų impulsu visa tai tęsti.

– Dar nepasibaigus šiems metams tapote Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje 2024 m. komisare. Koks tai projektas ir kokios pareigos?

– 2024 m. rugsėjį, spalį ir lapkritį Lietuva visoje Prancūzijoje surengs apie 100 aukščiausio nacionalinio lygio ir vietinio lygio renginių: koncertų, parodų, literatūros pristatymų. Tokių, kaip, pvz., simfoninio orkestro koncertas ar M. K. Čiurlionio kūrybos paroda, šiuolaikinių dailininkų parodos.

Komisaras – tai paprasčiausiai meno vadovas, jis formuoja programą. Mūsų kultūros sektorius pajėgus pasiūlyti labai gerą programą. Taigi, mano darbas ateinančiais metais – sudaryti programos tinklelį. Daugiausia turbūt turėsiu komunikacinių ir reprezentacinių pareigų, kad visi kartu sklandžiai tą programą įgyvendintume.

– Ar dėl to laikinai nepersikelsite į Prancūziją, kaip skelbia gandai?

– Tikrai ne (juokiasi).

Dirbsiu daugiausia nuotoliu. Žinoma, teks vykti pirmų susitikimų į įvairias Prancūzijos įstaigas. Tuo pačiu metu užbaigsiu programą „Kaunas 2022“ ir čia dirbsiu iki 2023 m. rudens, kol atsiskaitysime visuomenei, finansuotojams ir Europos Komisijai už ją. Parengsime metodologinių, ataskaitų leidinių, pristatysime juos visuomenei ir visiems, kam būtų įdomu pasimokyti iš Kauno. Taigi, kol kas nepabėgu nei iš Kauno, nei iš projekto „Kaunas 2022“.

– Teko girdėti, kad jums buvo kilę minčių viską mesti. Bet jūs ne tik kad nieko nemetėte, bet dar ir be atostogų neriate į kitą projektą.

– Dabar jau savaitę einu dvejas pareigas, tačiau tikiuosi, kad sausio mėnesį galėsiu sau leisti trumpai paatostogauti.

Minčių mesti projektą „Kaunas 2022“ man niekada nebuvo kilę. Aš tik visą laiką sakiau, kad čia nesilaikau jokių pozicijų. Pradėjau dirbti prie šio projekto kaip meno vadovė. Šis darbas yra mano didžioji aistra. Taip atsitiko, kad tapau ir projekto direktore. Susidėjo daug aplinkybių. Norinčių eiti šias pareigas nebuvo, o kažkas juk turėjo imtis tokios atsakomybės. Taigi, vienu metu ėjau ir direktorės, ir meno vadovės pareigas. Tai buvo didžiulis krūvis. Tačiau niekada negalvojau, kad nenorėčiau to daryti. Buvo sunku, bet verta. Kai pats pereini visa tai, labai aiškiai matai, į ką reikia kreipti dėmesį, o dėl ko – nesijaudinti. Iš pradžių mes dėl visko jaudinomės. Paskui pasirodė, kad nereikėjo (šypsosi).

Svarbiausios projekto „Kaunas 2022“ parodos, kurias dar galima aplankyti:

• vienos žymiausių fotografijos parodų pasaulyje „The Family of Man“ (liet. „Žmogaus šeima“, 1955, MoMA) fragmentas Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2) – iki gruodžio 31 d.;

• Filipo Markiewicziaus paroda „Ultrasocialinis popsas“ galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) – iki gruodžio 31 d.

Už daug metų kuriamus bendradarbiavimo ryšius Kauno rajono savivaldybės medalis (pasižymėjimo ženklas) buvo įteiktas Bergštrasės (Vokietija) apskrities vadovui, Lietuvos bičiuliui Christianui Engelhardtui.

Į renginį atvyko kultūros ministras Simonas Kairys su vicemistrais Rimantu Mikaičiu ir Albinu Vilčiausku bei patarėju Sigitu Šliažu. „Kauno rajono miesteliuose Europos kultūros sostinės renginiai įgavo labai autentiškas formas, į kūrybos procesą įsitraukė bendruomenės. Tai turi didelę išliekamąją vertę“, – pastebėjo ministras.

V. Vitkienė tvirtino, kad kai kurie Kauno rajono kultūros reiškiniai jau yra žinomi Europoje. Tai Zapyškio aitvarų festivalis, kultūrai pritaikyta žemkasė Nemuno7“ ir kiti.

Kultūra paliečia žmonių sielas, suvienija kūrybai, skatina būti geresniais.

V. Makūnas džiaugėsi vietos bendruomenių įsitraukimu į kūrybą, kuri ypač pasireiškė įgyvendinant „Šiuolaikinių seniūnijų” projektą. „Jūs įrodėte, kad esate nepaprastai kūrybiški ir bendruomeniški,mes jumis didžiuojamės!”, – kalbėjo meras.

Daugelio renginių scena tapo unikalus Kauno rajono kraštovaizdis. Pavyzdžiui, Paštuvos miške žymus italų režisierius Roberto Magro pristatė pagal Vytauto Mačernio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą sukurtą spektaklį „Vizijos“. Kačerginės prieplaukoje vyko ispanų flamenko kolektyvo pasirodymas, Ežerėlyje – žygis po miškus ir daug kitų renginių.

Pakaunės krašto istorija buvo atskleista Istorijų festivalio renginiuose, ryškų pėdsaką paliko tarptautinis scenos meno festivalis „Con Tempo“. Tradiciniai Kauno rajono renginiai – „Akacijų alėja”, „Pėdos marių dugne”, Ramučių gatvės roko ir Zapyškio aitvarų festivaliai – po Europos kultūros sostinės vėliava dar labiau sustiprėjo.

„Kultūra paliečia žmonių sielas, suvienija kūrybai, skatina būti geresniais. Tikiu, kad ir pasibaigus Europos kultūros sostinės renginiams, šis energijos užtaisas mus toliau ves į priekį”– kalbėjo V. Makūnas. 

Projekto pabaigtuvės Raudondvario dvaro parke buvo pažymėtos įspūdingu šviesų ir garsų spektakliu, kurį surengė žinomi elektroninės muzikos atlikėjai. Iš pradžių į sceną užkopė estė Merimell, atstovaujanti „Tartu – Europos kultūros sostinė 2024“ ir „Trenčín – Europos kultūros sostinė 2026“ atstovas slovakas Bulp. Renginio kulminacija tapo „Ten Walls“ pasirodymas.

  Kauno rajone vykusių „Europos kultūros sostinės 2022“ renginių akimirkas galima prisiminti parke įrengtoje nuotraukų galerijoje.

„Paskyrus Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje komisarę, mūsų laukia tolesnis intensyvus ir prasmingas pasiruošimo etapas. Tikiu, kad bendromis pastangomis 2024 metų Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje taps išskirtiniu įvykiu, pratęsiančiu ir stiprinančiu abiejų šalių kultūrinius ryšius“, – pranešime cituojamas kultūros ministras Simonas Kairys.

V. Vitkienė – menotyros mokslų daktarė, tarptautinių meno ir mokslo projektų vadovė, parodų kuratorė, taip pat projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ paraiškos ir įgyvendinimo vadovė.

„Dėl šio kultūros diplomatijos įvykio Prancūzijoje bus giliau (o kai kuriais atvejais naujai) pažinta Lietuvos kultūra, mūsų pasaulėžiūros ir kūrybos temų priežastingumas. Tad pirmiausia turime atrasti taiklius teiginius ar klausimus, kuriais norime prisistatyti“, – teigė ji.

Komisarė kartu su Lietuvos kultūros institutu ir Lietuvos kino centru rengs Lietuvos kultūros sezono programą, koordinuos organizacinius klausimus ir programos įgyvendinimą.

„Bendrakūrystės principais grįsta kultūros programa sieksime išryškinti unikalius Lietuvos kultūrinius, geopolitinius, istorinius kontekstus, nepamiršdami demonstruoti vertybinės krypties ir vienybės su Prancūzija bei Europa karo, klimato kaitos, naujojo „tautų kraustymosi“ akivaizdoje. Pagrindinėms temoms išgryninti ir programai parengti turime nedaug laiko, tad procesas, kuris nebėra naujiena tarp kultūros partnerių, nuo šiol vyks intensyviai bendradarbiaujant su kultūros įstaigomis tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje“, – pažymi V. Vitkienė.

Lietuvos kultūros sezoną Prancūzijoje koordinuoja Lietuvos kultūros institutas, kino programą koordinuoja Lietuvos kino centras, svarbiausias partneris Prancūzijoje – Prancūzų institutas Paryžiuje. Šios institucijos yra atsakingos už abiejų šalių meno kūrėjų ir kultūros organizacijų įtraukimą ir Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje 2024 metais programos parengimą bei komunikavimą.

Pasak ministerijos, tais pačiais metais bendradarbiaujant su partneriais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje planuojama plačiau pristatyti Prancūzijos kultūrą.

Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje bus organizuojamas nuo 2024 metų rugsėjo iki gruodžio mėnesio Paryžiuje, Marselyje, Lione, Klermon-Ferane ir kituose miestuose.

Giminės istorija

Parodos atidarymas prasidėjo E.Levino centro kieme, kur yra ekspozicijos pradžia. Čia – vienas kūrinių. Vazone pasodintas lietuviškas beržas, ant kurio šakų – daugybė kaspinų su išsiuvinėtais autorės giminės moterų vardais.

Medis asocijuojasi su šaknimis, kilme. Vardai – tik moteriški, nes daug sunkiau istorijos vingiuose atkapstyti moterų geneologinius ryšius nei vyrų (jos dažniausiai perima sutuoktinių pavardes).

Su Kaunu ir Lietuva prancūzų fotografę, gyvenančią ir dirbančią JAV, sieja jos giminės istorija. Parodoje pristatomi įvairia technika atlikti meniniai pastarųjų metų projektai, kuriuose autorė pasitelkdama archyvinę medžiagą, savo šeimos narių prisiminimus bei pasakojimus, meninėmis priemonėmis rašo kelių skirtingų savo giminės kartų biografiją. Paroda kartu atskleidžia ne tik vienos giminės, bet ir Kauno, Lietuvos litvakų ir apskritai Lietuvos istoriją.

Paroda – apie atmintį ir poetišką jos prigimtį bei trapumą. Autorė kviečia prisidėti ir visus norinčius – ant prie jau minėto beržo esančių akmenėlių užrašyti savo artimųjų vardus, retkarčiais palaistyti šį beržą. Projektas „Kelionė“ pradėtas plėtoti prieš trejus metus Kauno fotografijos galerijoje.

Vyčio Šulinsko nuotr.

Tyrinėjo trejus metus

Parodos kuratoriai nurodo, kad lietuviškomis savo šaknimis ir žydišku paveldu M.Destot pradėjo domėtis prieš dvidešimt metų, pirmą kartą apsilankiusi mūsų šalyje.

„Savo portretų, šokio ir kraštovaizdžio fotografijos serijose tiria laiko cikliškumą, jo tėkmę ir mūsų paliekamus pėdsakus“, – apibūdinama autorė, kurios darbai ne kartą apdovanoti ir eksponuojami daugybėje institucijų ir festivalių Europoje ir JAV.

Paroda veiks iki rugpjūčio 25 d. trečiadieniais ir ketvirtadieniais 11–17 val. Parodos lankymas nemokamas.

Parodos atidaryme sutikta projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ (KEKS) vadovė Virginija Vitkienė pasakojo, kad paroda ne atsitiktinai pasirinkta Istorijų festivalio atidarymui.

„Menininkė trejus metus tyrinėjo įvairius archyvus, savo giminės, istorijos išblaškytos po visą Europą, ieškojo šaknų, likusių Lietuvoje. Šis projektas – jos asmeninė kelionė, pasitarnavusi ir kaip galimybė susipažinti su giminaitėmis, kurių iki šiol nepažinojo. Jos protėviai iš Lietuvos išvyko apie 1860-uosius. Per vienos giminės istoriją galima daug sužinoti apskritai apie litvakų likimus“, – kvietė į parodą V.Vitkienė.

Vyčio Šulinsko nuotr.

Baigiasi M.Abramovič paroda

V.Vitkienė atkreipė dėmesį, kad toje pačioje V.Putvinskio g. (Nacionaliniame M.K.Čiurlionio muziejuje) veikia ir žymiojo Viljamo Kentridžo paroda, taip pat įtraukta į KEKS programą. Šio menininko protėviai taip pat yra iš Lietuvos. Jie į Pietų Afriką išvyko XIX a. pabaigoje. Likę giminės žuvo. „Per tokias parodas galime pamatyti, kiek daug žmonija, šalis, miestas netenka dėl genocido, persekiojimo, atstūmimo, išskyrimo“, – vardijo KEKS vadovė.

Taip pat ji priminė, kad už dviejų savaičių (liepos 31 d.) baigiasi meno pasaulio ikonos, performanso menininkės Marinos Abramovič paroda „Būties atmintis“, veikianti Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Kauno paveikslų galerijoje. Vertėtų suskubti, jeigu vis dar atidėliojote vizitą.

Vadovė sakė, kad labai jaučiasi KEKS įtaka Lietuvos menininkų bendruomenei ir kultūriniam gyvenimui – dėl paskatinto tarpusavio bendradarbiavimo gimė ir yra sėkmingai vystomi, įgyvendinami labai įdomūs įtraukiantys projektai.

Istorijų festivalis jungia istorijų pasakotojus: muziejininkus, teatralus, menininkus, pavienius istorijos entuziastus, profesionalius pasakotojus („storitelerius“), vietos bendruomenių aktyvistus ir kitus. Juo siekiama priminti daugiatautę Kauno ir jo apylinkių atmintį, stiprinti dialogą tarp skirtingų bendruomenių, skatinti pasididžiavimą vieta, kurioje gyvename, o kartu – kalbėti šiuolaikiniam europiečiui aktualiomis temomis, tą daryti netikėtose, primirštose vietose.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje pristatyta litvakiškų šaknų turinčio kūrėjo iš Pietų Afrikos Williamo Kentridge'o (Viljamo Kentridžo) paroda „Tai, ko nepamename“ apie žmonijos puoselėjamą selektyvią atmintį.

Anot parodos kuratorės Virginijos Vitkienės, vienas įtaigiausių šių laikų menininkų parodą Lietuvoje ir Kaune pristato pirmą kartą.

„Williamo Kentridge'o kūrinių įtaiga slypi menininko gebėjime parodoje sukurti dalyvavimo įvykiuose atmosferą. Ekspozicijoje ne tik apžiūrime atskirus kūrinius, bet keliaudami menininko ir su juo nuo 2005-ųjų dirbančios scenografės Sabine'os Theunissen pasiūlyta parodos trajektorija patiriame iš įvairių žanrų kūrinių sukonstruotas alternatyvias mąstymo ir pasaulio matymo visatas“, – teigė kuratorė.

Savo studijoje kūrybinį procesą W. Kentridge'as pradeda nuo dvimačio statiško piešinio anglimi. Nutrindamas, papildydamas ir fotoaparatu fiksuodamas pokyčius, menininkas sukuria judančius paveikslus – vaizdo kūrinius ir ciklus, juos derina su režisuoto filmavimo scenomis, sluoksniuoja parodos erdvėje, papildydamas statiškais, kinetiniais, garsiniais objektais, iškelia dalį piešinių ant galerijos sienų ir laiptų, sukurdamas atviras ir intymias erdves kiekvienam žiūrovui.

Paroda Kaune veiks beveik visus metus, iki lapkričio 30-osios.

Pagrindinis KEKS atsidarymo renginys vyks šeštadienį.

Eiseną vedė Angelas, nešinas ryškia žvaigžde. Miestas aidėjo nuo lietuviškų dainų, ratelių ir šokių, kuriuos suko folkloro ansambliai: „Alda“, „Žaisa“, „Jotija“, „Ratilėlis“ ir „Piliarožė“.

Karaliai ir jų svita laimino miestiečius, linkėjo geros sveikatos, priminė, kad jau baigėsi kalėdojimo laikas ir metas vėl kibti į darbus. Eisena pakeliui sustojo prie VšĮ „Kaunas 2022“, kuri įgyvendina Kauno - Europos kultūros sostinės projektą, būstinės.

Šventės dalyvius pasitiko direktorė Virginija Vitkienė su komanda. Taip pat Karalių palinkėjimai ir dainos skambėjo prie Kauno miesto savivaldybės. Juos pasveikino Švietimo skyriaus vedėjos pavaduoja Dovilė Kaminskė. Vėliau Rytų išminčiai su palyda atvyko prie prakartėlės, kur sugiedojo „Sveikas, Jėzau gimusis“.

Kauno Rotušės balkone pasirodę senasis Krivis ir Trys Karaliai palinkėjo miestui didžiuotis savo praeities darbais, kad Kaunas 2022 metais ne tik Europoje, bet visame pasaulyje garsėtų kaip laimingų ir atvirų kūrybai žmonių bendruomenė.

Kauniečiai ir miesto svečiai renginio metu turėjo progos ne tik palabinti Karalius, bet ir su jais nusifotografuoti prie gražiosios miesto eglės. Organizatoriai susirinkusius miestiečius ragino iki sausio 9 dienos dalyvauti nemokamame orientaciniame žaidime „Trys karaliai atkeliavo“ (registracija https://4T.LT/KTKC/).

Šventę užbaigė įspūdingas muzikos, ugnies ir pirotechnikos šou. Šviesos blyksniai, nušvietę visą aikštę, sudegino pernykštes negandas, išsklaidė tamsą ir sušildė žiūrovų širdis.

Kauno tautinės kultūros centras nuoširdžiai dėkoja visiems bičiuliams, dalyviams, partneriams ir miestiečiams už buvimą drauge, padėjusiems sukurti jaukią ir šiltą šventę.