Įžūlus Mažylio išpuolis

Kai tyliai praveriu Kauno arkikatedros bazilikos raštinės duris, pro jas žaibišku greičiu išlekia baltas čihuahua veislės šunelis ir nedvejodamas puola šventoriumi už pavadėlio vedamą didoką šunį! Atsitokėjęs nuo įžūlaus mažo šuniuko elgesio, užpultasis šuo įspėja akiplėšą – grybšteli jo lūpą. Tik tada mažutėlis atšoka nuo dičkio keturkojo praeivio ir paleidžia savo dūdas...

Iš raštinės skubiai išėjusi klebono šeimininkė Elena atsiprašo užpulto šuns šeimininko už tikrai akiplėšišką mažojo čihuahua, kuris išties vardu Mažylis, elgesį. Paėmusi ant rankų neklusnųjį augintinį, perduoda jį raštinės tarpduryje pasirodžiusiam šeimininkui – arkikatedros bazilikos klebonui monsinjorui V. Grigaravičiui.

„Šeimininkė visada vedžioja Mažylį už pavadėlio, nes juk visi šunų mylėtojai žino, kokie neklaužados yra čihuahua veislės šuneliai, – ramiai paaiškina monsinjoras, kurio rankose Mažylis greitai nurimsta ir net lyžteli šeimininko ausį. – Gerai, kad šį kartą neklaužadai nieko baisaus neatsitiko. Manau, kad Mažyliui šis jo išpuolis prieš daug didesnį šunį taps gera pamoka. Juk šitaip elgtis nedera ne tik bažnyčios šventoriuje, bet ir Senamiesčio gatvėse, kur jį jau pažįsta daugelis gyventojų ir kur jis sulaukia daug praeivių dėmesio. Greičiausiai todėl šeimininkė Elena vadina jį Senamiesčio pažiba.“

Našlaičio likimas

„Tarp kitko – pirmasis šuo į mano gyvenimą atkeliavo iš Žagarės bažnyčios šventoriaus, o ir mano gyvenimas su Dievo namais susietas nuo pat kūdikystės, – nustebina pašnekovas. – Kai mane, dviejų savaičių kūdikį, mama atidavė Jonavoje globoti valstybei, aš buvau išvežtas į mažuosius našlaičius globojančią įstaigą Kaune, Žemaičių gatvėje. Iš ten, būdamas septynerių, patekau į Marijampolės vaikų internatą Alyvų gatvėje. Tiek Kaune, tiek Marijampolėje tos vaikų globos įstaigos veikė buvusiuose vienuolynuose, kurie sovietmečiu buvo atimti iš vienuolių, o vienuolės iškraustytos iš joms priklausiusių namų.“

Viena Marijampolės rajono gyventojų šeima pasiėmė dvylikametį Vytuką iš valdiškos vaikų globos įstaigos ir augino jį iki pilnametystės. Kadangi šeima buvo giliai tikinti, kiekvieną sekmadienį drauge su paaugliu Vytautu dalyvaudavo šv. Mišiose.

Priėmęs Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą, Vytautas nejučia pasuko savo pašaukimo link. Sulaukęs pilnametystės, pradėjo savarankiško gyvenimo kelią – dirbo zakristijonu, vargonininku. Beje, mokytis groti vargonais jam pasiūlė Kaune, Vytauto bažnyčioje, grojusi vienuolė benediktinė Birutė – Leonija. Gabus jaunuolis, greit pramokęs vargonuoti, vargoninkavo Pilviškiuose, Vepriuose, o Kazlų Rūdoje dirbo zakristijonu.

Tobula: kas gali būti saldžiau už pokaičio miegą ant šeimininko kelių? / V. Grigaravičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Ir šunys – Dievo kūriniai

„Kai dabar atsigręžiu į savo nueitą gyvenimo kelią, aiškiai matau Dievo ranką, tvirtai mane vedusią per gyvenimą buvusiuose vienuolynuose, per pažintis su vienuolėmis ir vienuoliais kunigystės link. Tad būdamas 25-erių ir vargoninkaudamas Vepriuose, padaviau prašymą priimti mokytis į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Konkursas buvo didelis, o atranka – labai griežta, organizuota KGB. Būtent kagėbistai sprendė, kas gali mokytis šioje institucijoje“, – prisimena tuomečius laikus monsinjoras V. Grigaravičius.

Kiekvienam iš stojančiųjų buvo siūloma bendradarbiauti su KGB. „Aš kategoriškai atsisakiau, todėl jau buvau susitaikęs su mintimi, kad nebūsiu priimtas. Tačiau įvyko stebuklas – gavau Kunigų seminarijos rektoriaus kunigo prof. dr. Viktoro Butkaus vardu pasirašytą telegramą, pranešančią, kad esu priimtas į seminariją. Netrukus gavau ir antrą telegramą – sveikinimą gimtadienio proga – abi telegramas saugau iki šiol. Beje, tai, kad man pavyko įstoti mokytis, manau, kaltas laikmetis – juk 1987 m. vyko perestroika ir KGB, matyt, vertino stojančiųjų biografijas atlaidžiau. Gal jiems padarė įspūdį tai, kad esu užaugęs vaikų namuose…“ – samprotauja kunigas.

Baigęs studijas Kunigų seminarijoje, kun. V. Grigaravičius buvo paskirtas dirbti Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru, po kelių mėnesių – Kauno arkikatedros bazilikos vikaru. Netrukus paskirtas į Žagarę klebonauti. Štai ten pirmą kartą tapo iškart dviejų vidutinio dydžio pudelių, kažkieno paliktų bažnyčios šventoriuje, šeimininku.

„Negalėjau jų nepriglausti – juk tai Dievo kūriniai, tik neturintys sielos“, – paaiškina pašnekovas.

Pozuotojas: reta ramybės akimirka. / Virginijos Skučaitės nuotr.

Akistata su vaikyste

„Kai 2001-aisiais mane paskyrė Kristaus Prisikėlimo bažnyčios Kaune klebonu, į šį miestą atkakau drauge su čihuahua veislės šuneliu Žirniuku, su kuriuo pragyvenome drauge aštuoniolika metų. Gal jis būtų ir devyniolikos metų sulaukęs, tačiau dėl mano neapdairumo ir savo senatvės nusivertė nuo laiptų ir nuo patirtų galvos traumų nugaišo. Žodžiu, senų šunelių šeimininkai turi saugoti tokius savo augintinius nuo bet kokios galimybės nusiristi laiptais“, – įsitikinęs monsinjoras.

Na, o kitą čihuahua veislės trumpaplaukį šunelį Mažylį kunigas įsigijo praėjus penkeriems metams po Žirniuko netekties.

Rytais, kai atsisėdu lovoje ir pakasęs šuniukui pilvuką pasakau, kad dabar metas poteriauti, Mažylis supratingai prigula ir kantriai laukia rytinio ritualo.

„Vis ketindavau eiti į šunų prieglaudą ir pasiimti kokį nedidelį šunelį, bet pritrūkdavo laiko. Juk rugpjūčio 1 d. bus metai, kai tapau Kauno arkikatedros bazilikos klebonu. Suprantama, šioje šventovėje mano užimtumas ne mažesnis nei Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Tad apsidžiaugiau kolegos pasiūlymu išsirinkti vieną iš dviejų, juodo ir balto, mažų šunelių. Pasirinkau baltą ir pavadinau Mažyliu“, – aiškina klebonas.

Įdomu tai, kad tuomet, kai monsinjoras V. Grigaravičius pradėjo dirbti Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, pranciškonės vienuolės pakvietė jį į vienuolyną aukoti šv. Mišių.

„Vos įžengęs pro vienuolyno duris, pasakiau: „Viešpatie, negi man vaidenasi?! Tie patys laiptai, turėklai…“ Kai įžengiau į erdvią vienuolyno Žemaičių gatvėje patalpą, prisiminiau čia buvusią vaikų namų valgyklą ir rytinę manų košę su mėlynėmis, kurios nudažydavo košę tokia nemalonia spalva, kad vien pažvelgus į košę mane supykindavo. Taigi, gyvenimo ratas apsisuko ir supratau įžengęs į savo skurdžios vaikystės namus, sovietmečiu įsteigtus buvusiame pranciškonių vienuolyne. Kai sovietmečiu palikau tą vaikų globos įstaigą, man buvo septyneri“, – prisimena pašnekovas.

Įspūdinga: monsinjoro V. Grigaravičiaus kunigystės įvertinimų kolekcija. / Virginijos Skučaitės nuotr.

Rytinis ritualas

Anot monsinjoro V. Grigaravičiaus, Mažylis pasižymi beveik visomis čihuahua veislės atstovams būdingomis savybėmis: drąsus, išdidus, myli šeimininką. Gaila, kad šunelio šeimininkas mato jį tik rytais ir vakarais. Mat kelias laisvas valandas per savaitę monsinjoras skiria fiziniams pratimams „Žalgirio“ arenos sporto klube.

„Nemanykite, kad dėl raumenų auginimo lankau treniruotes – prieš penkerius metus turėjau problemų dėl stuburo. Po kelerių metų darbo su asmeniniu treneriu tų problemų atsikračiau. Dabar sportuoju savo malonumui ir dėl sveikatos“, – tvirtina rugpjūčio 4-ąją 60-metį švęsiantis kunigas, kuriam jaunatviško stoto pavydėti gali daugelis.

„Atėjus laikui miegoti, Žirniukas įsikrausto į mano lovą, – neslepia pašnekovas. – Kadangi čihuahua veislės šuneliai mėgsta šilumą,  Mažylis miega palindęs po antklode. Rytais, kai atsisėdu lovoje ir pakasęs šuniukui pilvuką pasakau, kad dabar metas poteriauti, Mažylis supratingai prigula ir kantriai laukia rytinio ritualo: kada išeisiu iš vonios kambario, kada jam bus paduoti sausi pusryčiai ir kada šeimininkė išeis su juo pasivaikščioti Senamiesčio gatvelėmis, kuriose jis elgiasi kaip įžymybė.“

V. Grigaravičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Grąžina švelnumo stoką

Mažylis ne toks meilus, kaip Žirniukas, – prie šeimininko priglunda tik trumpam, lyžteli jo rankas ir būtinai – ausį, o tada jau skuodžia savo reikalais.

„Jaučiu, kad šunelis mane myli, tačiau jis, kaip ir dera kilmingos veislės atstovui, išlaiko atstumą. Tegul. Jo valia. Nors kartais jo valiai ir pasipriešiname drauge su šeimininke. Turiu galvoje žiemos metą, kai nenorintį dėvėti jokios aprangos Mažylį aprengiame šiltu paltuku. Mat šios veislės šuniukai labai jautrūs šalčiui. Nors jis paskiepytas, kaip sakoma, nuo bado, maro, ugnies ir karo, tačiau nuo peršalimo reikia saugoti patiems“, – įsitikinęs monsinjoras V. Grigaravičius, beje, neturintis nieko bendra su žinomu buvusiu bendravardžiu ir bendrapavardžiu policijos komisaru.

Atsisveikindamas kunigas prasitaria vis dėlto matęs savo mamą. Deja, pirmasis sūnaus susitikimas su mama įvyko… prie jos karsto. Tačiau kunigas pasidžiaugė sužinojęs turįs net keturias tikras seseris. Ne visos jos gyvena Lietuvoje, tačiau visus juos sieja ir kraujo ryšys, ir atradimo džiaugsmas.

Pasakodamas monsinjoras laikė ant jo kelių užšokusį Mažylį, kuris lyžtelėjo šeimininko ranką ir ausį. Tarsi mėgindamas grąžinti jam bent dalį švelnumo, kurio kunigas taip stokojo vaikystėje...

„Mane daug kas spaudžia, kalbina parašyti prisiminimų knygą. Štai toks likęs nebaigtas darbas, nes kažkada šiek tiek pradėjau. Pradedu, numetu, vėl tęsiu, vėl numetu. O dabar norisi tiesiog gyventi ir džiaugtis gyvenimu“, – laidoje KK2 kalbės V. Grigaravičius.

Buvusio Alytaus mero krūtinėje ketvirtas mėnuo plaka donoro širdis. Vytautas Grigaravičius visuomet buvo fiziškai aktyvus ir sveiką gyvenimo būdą propaguojantis vyras. Kovojo su „tulpiniais“. Triuškino Kauno „Daktarus“. Ir atėjo diena, kai Vytautui teko kautis dėl savo gyvybės.

Buvusį generalinį komisarą ištiko infarktas. Po jo jis paniro į komą. Nubudęs sužinojo, kad gyvenimas visiškai pasikeis, nes krūtinėje plakanti širdis – per silpna. Jos darbo palaikymui būtina speciali aparatūra.

„Esi visą laiką pririštas prie laido. Eini miegoti, prisijungi prie rozetės. Nuolat su savim – maišiukas su dviem akumuliatoriais. Elektrinė pompa, pritvirtinta prie širdies skilvelio, padėjo širdžiai pumpuoti kraują, nors mano širdis pati irgi dar dirbo, bet jau silpniau“, – sunkias akimirkas prisimins V. Grigaravičius.

Grįžti į pilnavertį gyvenimą buvo vienintelė išeitis – širdies persodinimas. Po daugiau nei metų laukimo atsirado donoras. Širdies persodinimo operacija truko šešias valandas, prieš ją gydytojai Vytautą informavo, kad nubusti šansai – 50 procentų.

Kai tiktai pabudau po operacijos, iš karto supratau, kad viskas pavyko.

„Kai tiktai pabudau po operacijos, iš karto supratau, kad viskas pavyko. Nieko neskaudėjo, viskas atrodo taip, lyg buvo. Ir, atrodo, ta širdis kaip ir mano“, – pasakos Grigaravičius. 

Šiandien Vytautas Grigaravičius jaučia didžiulį dėkingumą donorui už tai, kad gali gyventi.

„Iš tiesų tragedija, kai žmogus išeina iš gyvenimo, bet jeigu tėvai, artimieji nusprendžia paaukoti organus, tai išgelbsti kitus žmones. Mano atveju, žinau, kad ir akių ragenos, ir kepenys, berods, irgi buvo kažkam persodintos“, – sako Grigaravičius, kuriam nebuvo atskleista, kas donoras.

Visa V. Grigaravičiaus istorija – šį antradienio vakarą, 19.30 val., laidoje KK2 per LNK.

„Sausio 5 d. patyriau antrąjį gimtadienį. Mano kūne pradėjo plakti donoro širdelė, kuri, tikiuosi, dar leis pagyventi, pabaigti nebaigtus darbus, pamatyti anūkų ateitį, ir, žinoma, jiems padėti. Dėl to, kas įvyko, esu dėkingas donorui bei jo šeimai ir, be abejo, dideliam medikų kolektyvui, pasiaukojančiai dirbančiam, kad mane išgelbėtų. Nuoširdus ačiū visiems. Žmonai Jolantai už nuolatinį rūpinimąsi ir tikėjimą viltimi, sūnums Egidijui ir Rolandui už pastovų rūpestį savo tėčiu... draugams ir bičiuliams. Visiems didelis ačiū. Būkite laimingi ir sveiki“, – savo paskyroje „Facebook“ pranešė 64-erių V. Grigaravičius.

Po jautriu įrašu žmonės V. Grigaravičiui linki sveikatos, stiprybės ir ilgų bei gražių metų. 

2020 m. rudenį žinomas alytiškis patyrė stiprų širdies infarktą.

Tik išsinešimui

Stalai ir suolai erdvioje salėje lieka tušti, maistą tenka neštis namo. Karšti pietūs, kurių pagrindas – košės, kas nors mėsiško, įdedami į pačių atsineštą tarą. Kas nori, įpilama ir sriubos.

Penktadienį, prieš velykinį savaitgalį, valgyklos darbuotojos varguoliams dėjo kur kas daugiau vaišių nei įprastai – šilto maistą kitą kartą jie bus kviečiami tik antradienį, nes šventinėmis dienomis valgykla nedirba.

Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos, kurioje veikia valgykla, klebonas Vytautas Grigaravičius portalui kauno.diena.lt pasakojo, kad į valgyklą kasdien užsuka beveik 300-400 žmonių. Maistas dalijamas dvi valandas, nuo 12 iki 14 val., tad grūsčių, minių nebūna. Srautas, anot klebono, beveik tolygiai pasiskirsto per minėtą laiką.

„Prie durų yra stalas, kad kas nesugalvotų eiti į vidų. Dabar tokia situacija...“ – sakė klebonas.

Evaldo Šemioto nuotr.

Suformavo rezervinę komandą

Darbuotojų virtuvėje kaip ir anksčiau pluša keturi. Iki šiol daugiau jų prireikdavo tik prieš Kūčias, kai ruošiama daugiau patiekalų. Tuomet į pagalbą pasitelkiami savanoriai.

„Neturime lėšų, kad galėtume samdyti daugiau valgyklos darbuotojų. Bet jau esame sutelkę atsarginę komandą. Iš savanorių. Jeigu būtų labai daug žmonių, kuriems kasdien reikėtų pagalbos šiltu maistu. Pavyzdžiui, atsitiktų taip, kad jų skaičius gerokai viršytų 400, prisistatytų rezervinė komanda ir pradėtų darbą. Kol kas susitvarkome patys“, – kalbėjo V. Grigaravičius.

Rezervinė komanda imta burti vos paskelbus karantiną. 40 savanorių sąrašas prisipildė labai greitai.

Karantino metu valgyklos komandai darbą palengvina tai, kad maistas dedamas į lankytojų atsineštą tarą. „Nereikia plauti indų, kuriuose anksčiau būdavo tiekiamas maistas valgantiems čia pat valgykloje. Kai atsineša savo indelius, mums daug paprasčiau, mažiau darbo“, – sakė V. Grigaravičius, pridūręs, kad yra kreipęsis į savivaldybę, nurodydamas, kad miestas gali kreiptis, jeigu gyventojams reikia papildomos pagalbos.

Valgyklos darbuotojaį darbą per karantiną reagavo, anot klebono, ramiai. „Naudojame dezinfekcines priemones, jie aprūpinti kaukėmis, pirštinėmis“, – vardijo pašnekovas.

Prie durų yra stalas, kad kas nesugalvotų eiti į vidų. Dabar tokia situacija...

Jis dėstė, kad į valgyklą šilto maisto išsinešimui užsukti gali visi, kuriems tądien reikia tokios pagalbos. „Neprašome dokumentų, nereikalaujame pažymų apie finansinę, socialinę padėtį. Pavalgyti įdedame visiems atėjusiems. Jeigu matytume, kad nebevaldome situacijos, tada jau pradėtume prašyti dokumentų, iš tų, kurių nepažįstame. Dauguma valgytojų pas mus lankosi pastoviai, yra gerai pažįstami, žinome apie jų situaciją“, – teigė V. Grigaravičius.

Valgyklos vedėja Rita yra pasakojusi, kad per tiek darbo metų žino daugybės lankytojų vardus, su kuo kuris gyvena, atsimena, ką kuris mėgsta.

Ateina su kaukėmis

Kaip į karantiną ir jo apribojimus reaguoja valgyklos lankytojai? V. Grigaravičius neslėpė, kad daug lankytojų yra asocialūs, tačiau elgiasi gana drausmingai, kuo žurnalistams teko įsitikinti per Kūčių pusryčius.

„Jie žino, kad negalima ateiti būriais, dauguma turi kaukes. Iš kažkur yra gavę. Kol kas situacija kontroliuojama“, – vertino V.Grigaravičius. Klebonas pridūrė, kad per 20 metų, kiek gyvuoja valgykla, jos lankytojai yra priprašę prie tvarkos, jei reikia, vienas kitą pakontroliuoja, sudrausmina.

Evaldo Šemioto nuotr.

„Antras dalykas, jie vis dėlto gerbia valgyklos darbuotojas, padėkoja joms. Jos lankytojus ir pašnekina, ir kraujo spaudimą pamatuoja norintiems“, – sakė klebonas.

Kaip pirmadienį pranešė Policijos departamentas, generalinis komisaras Renatas Požėla pasirašė įsakymą, kuriuo įsteigė policijos patariamąją kolegiją, kurios tikslas – patarti policijos generaliniam komisarui policijos sistemos ir veiklos tobulinimo klausimais.

Taip pat – teikti pasiūlymus policijos veiklos gerinimo, visuomenės ir policijos tarpusavio supratimo bei pasitikėjimo stiprinimo, visuomenės saugumo didinimo, saugios aplinkos kūrimo klausimais.

Kolegija veiks visuomeniniais pagrindais.

Pasak policijos vadovo, veteranams durys policijos įstaigose privalo būti atviros, o patarimai labai svarbūs, todėl jis išreiškė viltį, kad dirbant kartu pavyks priimti daug naudingų sprendimų.

Tarnybos patirtis niekur nedingo, todėl tikiu, kad kolegos galės prisidėti savo patarimais, spręsti įvairias aktualias problemas.

„Pažadu visokeriopą paramą, jūsų balsas tikrai bus girdimas“, – policijos pranešime cituojamas R. Požėla.

Tuo metu V. Grigaravičius džiaugėsi tokio darinio atsiradimu.

„Tarnybos patirtis niekur nedingo, todėl tikiu, kad kolegos galės prisidėti savo patarimais, spręsti įvairias aktualias problemas. Dirbsime ir ieškosime geriausių sprendimų“, – teigė buvęs Alytaus meras ir generalinis komisaras.

Naujai įsteigtoje policijos patariamojoje kolegijoje taip pat yra ir pirmasis Lietuvos policijos generalinis komisaras Petras Liubertas, buvęs Vidaus reikalų ministerijos valdybos viršininkas Liutauras Vasiliauskas, „Regitros“ filialo Vilniuje vadovas Kęstutis Jadzevičius.

Policijai taip pat patarinės ir buvę pareigūnai Vytautas Pliuskus, Algirdas Debeikis, Algirdas Matonis, Pavelas Šegurovas bei Vytautas Navickas.

„Kaip norėčiau žinot, už ką balsuot. Pasakykit man, už ką? Labai margas kontingentas pas mus...“, – BNS sakė miesto Rotušės aikštėje sutikta 64-erių alytiškė Onutė.

Dzūkijos sostinė nusėta rinkimų plakatais ne tik pastatų languose ir stenduose, bet ir senuose „moskvičiuose“, rinkimų dalyviai aktyvūs socialiniuose tinkluose.

Pagal kandidatų į merus gausą Alytų lenkia tik trys Lietuvos savivaldybės.

Praėjusiuose tiesioginiuose merų rinkimuose V. Grigaravičius triumfavo jau per pirmąjį turą, tačiau dabar daugelis mano, kad prireiks antrojo turo, sunkiai nuspėjama ir tarybos sudėtis.

Sąrašuose – ir buvę krepšininkai

Mero posto siekia buvęs miesto meras Česlovas Daugėla, tarybos nariai „darbietis“ Kęstutis Ąžuolas, Liberalų sąjūdžio kandidatė Nijolė Makštutienė, komiteto „Alytaus piliečiai“ atstovė Vilija Ramanauskienė, socialdemokratas Nerijus Cesiulis, taip pat „valstiečių“ keliamas verslininkas Saulius Bitinas, konservatorius Šarūnas Klėgeris, komiteto „Už Alytų“ atstovas Gediminas Daukšys, Seimo nario Naglio Puteikio padėjėja Laura Radzevičiūtė ir parlamentaro Gedimino Kirkilo padėjėjas Alvydas Sakavičius.

Į mandatus pretenduoja trys rinkimų komitetai ir septynios politinės partijos.

Tarp kandidatų į tarybą yra ir žinomų asmenybių. Praeityje garsus krepšininkas Valdemaras Chomičius, dirbantis treneriu Alytaus „Dzūkijos“ krepšinio klube, antruoju numeriu įrašytas Lietuvos centro partijos sąraše.

Su komitetu „Už Alytų“ mandato siekia dabartinis tarybos narys, buvęs krepšininkas Tomas Pačėsas, įsteigęs „Dzūkijos“ krepšinio klubą. Jo žmonai priklauso vienintelė regiono televizija „Dzūkijos TV“, kur žurnaliste dirba Lietuvos centro partijos kandidatė į miesto merus L. Radzevičiūtė.

„Labai panašu, kad bus taryba marga, bus sunku koaliciją sudaryti, dar sudėtingiau bus tą koaliciją išlaikyti ir priiminėti sprendimus. Bet viltis miršta paskutinė...“, – BNS sakė kadenciją baigiantis V. Grigaravičius.

Anot jo, naujos valdžios laukia tęstinių darbų sąrašas: gatvių ir šaligatvių tvarkymas, Ulonų ir Santaikos gatvių rekonstrukcija, rūpestis pramonės parku, investicijų pritraukimas. Tarp savo neįgyvendintų planų kadenciją baigiantis meras įvardija nepakankamą infrastruktūrą užtikrinti laisvalaikio praleidimą su šeimomis.

Komitetas iškėlė buvusią žurnalistę

V. Grigaravičiui žadant atsitraukti nuo aktyvios politikos, per praėjusius rinkimus jį iškėlęs komitetas „Alytaus piliečiai“ šiemet kandidate pasirinko buvusią žurnalistę, tarybos narę V. Ramanauskienę.

Ji žada pradėtų tęstinumą. Tarp valdžios nuopelnų V. Ramanauskienė įvardija skolos sumažinimą 5 mln. eurų, šilumos kainos sumažinimą trečdaliu, viešojo transporto sistemos sutvarkymą, pradėtą įgyvendinti projektą „Alytiškių iniciatyvos“, kai 200 tūkst. eurų paskirstomi pagal Alytaus gyventojų siūlomus projektus.

„Remiamės tuo, kas jau pradėta daryti ir ką mes norime padaryti“, – BNS sakė „Alytaus piliečių“ kandidatė į miesto mero postą.

Labai panašu, kad bus taryba marga, bus sunku koaliciją sudaryti, dar sudėtingiau bus tą koaliciją išlaikyti ir priiminėti sprendimus.

Jeigu palankiai susiklostytų rinkimai, kandidatė žada toliau tęsti derybas dėl geležinkelio vėžės, vedančios į Alytų, taip pat stengtis mieste įkurti laisvąją ekonominę zoną naujoms darbo vietoms sukurti, toliau kurti miesto identitetą sukurtu ženklu „Alytus – Myliu“.

Greičiausiai prireiks antro turo

BNS kalbinti alytiškiai vieno favorito neišskiria, tačiau ilgiau pagalvoję ima vardyti buvusį miesto vadovą Č. Daugėlą, komiteto „Už Alytų“ kandidatą G. Daukšį, socialdemokratų kandidatą N. Cesiulį ir konservatorių iškeltą Š. Klėgerį.

Londone gyvenantis ir šiuo metu trumpam į gimtąjį Alytų sugrįžęs Justas svarsto, kad mero rinkimuose prireiks antro turo. Pasak jo, bent jau reklamomis mieste išsiskiria du kandidatai.

„Manau, kad realiausi kandidatai laimėti rinkimus yra Č. Daugėla ir G. Daukšys. Atrodo, kad jie populiariausi, jų reklamos daugiausia mieste“, – BNS sakė 24-erių Justas.

Č. Daugėla Alytaus meru buvo 2007–2010 metais. 2015 metais jis nuteistas daugiau kaip 3300 eurų bauda už piktnaudžiavimą ir dokumentų klastojimą miesto stadiono byloje.

„Galiu pasakyti tiesiai šviesiai – žmonės nuspręs, pakenks ar nepakenks. Bus taip, kaip bus. Jeigu aš reikalingas, o aš jaučiu, kad esu reikalingas, tai bus vienaip. Jeigu nesu reikalingas, tai bus kitaip“, – apie bylą BNS sakė Č. Daugėla.

Anot jo, Alytuje trūksta naujų didelių projektų, traukos centrų.

„Alytaus viziją turiu, mintyse turiu projektus, turiu strategiją, į ką reikia atkreipti dėmesį Alytuje. Šiandien situacija Alytuje yra tragiška, ar paimsim namų renovaciją, ar kažkada mano pradėtus projektus. Nedaromi traukos centrai kaip kažkada planavau Dainų slėnyje, prie piliakalnio, prieplauką mobilią arba funikulierių prie pėsčiųjų tilto iš piliakalnio pusės“, – vardijo Č. Daugėla.

Verslininkas ir bendrovės „Vėtrija“ direktorius G. Daukšys tikina turintis planą, kaip Alytuje padidinti dirbančiųjų algas ir darbo vietų skaičių.

„Turime konkrečius skaičius: 1200 naujų darbo vietų, tikslas sulyginti vidutinį lietuvio atlyginimą su alytiškio atlyginimo ir bent pasiekti 52 tūkst. gyventojų skaičių per kadenciją (...) mes planuojam 900 darbo vietų pramonėje, reikės 100 papildomų socialinių darbuotojų ir startuoliams numatome skirti po 5 tūkst. eurų konkrečioms investicijoms“, – BNS sakė kandidatas į merus.

Anot jo, siekiant investicijų reikia pagerinti miesto įvaizdį, sukurti naujų poilsio, rekreacijos centrų.

„Mes matom kelias spragas – šalia baseino nėra SPA, kuriame šeimos poilsis būtų, tai visai nesunku padaryt. Prie SPA turėtų atsirasti ledo arena, taip pat ir futbolo maniežas, nes dabar vaikai sportuoja tam nepritaikytose salėse“, – teigė G. Daukšys.

Žada universiteto padalinį, svarsto jungti savivaldybes

Socialdemokratų kandidatas N. Cesiulis savivaldybės tarybos nariu dirba nuo 2011 metų. Nuo 2006-ųjų jis yra Alytaus kolegijos lektorius.

Jis teigia, kad vienas pagrindinių tikslų – išlaikyti jaunimą mieste, todėl jeigu taptų meru, stengtųsi pritraukti universitetų padalinius bei stiprinti kolegijas ir profesinį mokymą.

„Sveikatos srity mes stengsimės pritraukt specialistų iš Vilniaus ir Kauno, suteiksime jiems nemokamus būstus, mokėsime konkurencingą atlyginimą (...) Mes turim galvoti apie aukštąjį mokslą, turime minčių prisitraukti arba vieną užsienio universiteto padalinį, arba Lietuvos universiteto padalinį“, – BNS sakė N. Cesiulis.

Anot jo, Alytuje labiausiai gerai apmokamų darbo vietų, būtina užtikrinti jaunimo užimtumą, skatinti sportuoti, įtraukti į savanoriškas, į jaunimo organizacijų veiklas.

Konservatorius Š. Klėgeris iš visų kandidatų išsiskiria tuo, kad politinės arenos duris atidaro pirmą kartą. Verslininkas, kaip pats sako, dažniau būdavo šalia politikos – nuolat dalyvaudavo visuomeninėje veikloje.

„Aš nesu suprofiliuotas, suniveliuotas esamos politikos, negalima sakyt, kad aš nebuvau politikoje, aš visada buvau šalia politikos – esu sporto, švietimo, regioninės plėtros tarybų narys, dirbu šalia politikos jau ne vieneri metai gan aktyviai“, – BNS teigė Š. Klėgeris

Jis sako sieksiantis užtikrinti glaudų bendradarbiavimą su rajono savivaldybe, ilgainiui – abi savivaldybes apjungti.

„Alytus, kaip miestas, turi ateitį tik tada, kai atsiras arba labai glaudus bendradarbiavimas su rajono savivaldybe arba rajonas ir miestas susijungs“, – sakė Š. Klėgeris.

Jis įsitikinęs, kad toks sprendimas leistų praplėsti ir būsimąją Alytaus LEZ, taip pat kartu vykdyti didesnius kitus projektus.

Susitikti su visais kandidatais, susipažinti su jais, užduoti jiems klausimus ir gauti atsakymus bus galima iniciatyvos „Žinau, ką renku“ debatuose, jie organizuojami šeštadienį.

Savivaldybių tarybų ir tiesioginiai merų rinkimai vyks kovo 3 dieną.

Jis tvirtino nesieks nei antrosios kadencijos mero poste, nei vietos miesto taryboje.

„Aš tik pačiame komitete numatęs padėti tai komandai, kuri ruošiasi ir eis į rinkimus. Tiesiog padėsiu patarimais, padėsiu tuo, kuo galėsiu, bet pats tikrai ne“, – BNS sakė Vytautas Grigaravičius.

Alytaus miesto vadovas sprendimą nebetęsti politinės karjeros priėmė dar 2015 metais, kai buvo išrinktas meru pirmą kartą istorijoje surengtuose tiesioginiuose merų rinkimuose. Pirmadienį jis patvirtino, kad sprendimo nepakeitė.

BNS paklaustas apie tolesnius savo planus, V. Grigaravičius jų nebuvo linkęs atskleisti.

„Turiu kitų planų – asmeninių, tačiau kol kas dar nenoriu jų viešinti. Dar anksti“, – BNS teigė Alytaus meras.

2015-ųjų savivaldos rinkimuose V. Grigaravičius buvo vienas iš 18-os šalies merų, išrinktų per pirmąjį turą – už jį balsavo 66 proc. visų dalyvavusių rinkėjų Alytuje. Buvusio policijos generalinio komisaro vadovaujamas komitetas „Alytaus piliečiai“ surinko 40 proc. balsų.

Komisija nusprendė, kad V. Grigaravičius kovo mėnesį savivaldybės tarnybiniu lengvuoju automobiliu pavėžėtas į Likiškėlių kaimą Alytaus rajone taip pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti ir tarnybiniu automobiliu naudojosi ne tarnybinei veiklai.

Tokiais veiksmais meras pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus, pranešė VTEK.

Komisija nenustatė, kad yra pakankamai duomenų, kurie įrodytų nuolatinį ir sistemingą tarnybinio automobilio naudojimo ne tarnybos reikmėms faktą, todėl tyrimą dėl šių aplinkybių nutraukė.

VTEK siūlo Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui nustatyti privalomą tarnybinių automobilių kelionės lapų pildymo tvarką bei juose fiksuoti išvykimo ir atvykimo laiką bei detalų kelionės maršrutą, ir užtikrinti, kad visi Alytaus miesto savivaldybės administracijai priklausantys tarnybiniai automobiliai būtų tinkamai pažymėti.

VTEK pažymi, kad bus vertinama, ar V. Grigaravičius naudodamasis tarnybiniu lengvuoju savivaldybės automobiliu, paisė numatytų reikalavimų, draudžiančių naudotis pareigomis asmeninei naudai gauti, taip pat draudžiančių leisti naudotis savivaldybės turtu kitiems asmenims.

VTEK taip pat spręs, ar pradėti tyrimą dėl švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės. Pranešime nurodoma, kad J. Petrauskienės sutuoktinis nuolat dalyvauja ir laimi Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžių ir kitų įstaigų viešuosius pirkimus, tačiau sandorių ministrė nėra deklaravusi.

– Ar sunku būti meru atėjus iš policijos aukščiausio posto?

– Iš pradžių buvo labai neįprasta. 32 metus dirbęs statutinėje organizacijoje, įpratęs būti tikslus kaip laikrodis, laikytis savo žodžio, laikytis įsipareigojimų, jaustis atsakingas, susidūriau ir vis dar susiduriu su visiškai kitokiu požiūriu. Ir ypač politikų. Čia gali susitarti dėl kažkokių idėjų, gali jis ar žmonių grupė pritarti, o po nakties sužinai, kad nebepritaria, balsuos kitaip. Tokie dalykai nesuteikia politikai žavesio. Menkina ją. Dėl to žmonės ja vis labiau nusivilia, nelabai ir patys nori dalyvauti politiniame gyvenime.

– Jūs ne vienintelis policijos vadovas, išrinktas meru. Premjeras irgi yra buvęs generaliniu komisaru. Politikos senbuviai nepraleidžia progos pasišaipyti, kad tampame policine valstybe. Nežeidžia?

– Į tai galiu reaguoti tik kritiškai. Pavyzdžiui, jei šaliai, savivaldybėms vadovaus daugiau medikų, ar valstybė bus medicininė? Ne į profesiją reikia žiūrėti. Į kompetenciją. Galų gale buvę pareigūnai neužgrobė valdžios, juos žmonės išrinko. Vadinasi, pasitiki, turi viltį saugiau, geriau gyventi. Ar tai blogai?

– Ar žmonėms, gyvenantiems toliau nuo Vilniaus, įdomūs sostinės skandalai? Ar jie irgi aptarinėja politinės korupcijos bylą, Valstybės saugumo departamento išvadas? O gal į tai, kas toli, ranka numoja?

– Domisi, kalba. Ir kalba, kad tai dar sykį parodo nešvariąsias politikos puses. Iš širdies gelmių išsprūsta pasakymas "visi jie tokie", kad ir kaip gražiai kalbėtų politikai per televiziją ar iš aukštų tribūnų. Pasirodo, kad ir vienas turi visiškai kitą tikrąjį veidą, ir kitas. Dar kitas vaikšto riba tarp įstatymo ir pažeidimo. Žmonės labai nusivylę.

– Politika – nešvarus reikalas?

– Taip. Nes už širmos vyksta intrigos, dalijimasis, spaudimas. Dėl to politika manęs ir nevilioja. Jau eidamas į mero rinkimus sakiau, kad einu vienai kadencijai, žinojau, kokia ta politika iš vidaus.

– Paskutinis lašas buvo tai, kad 2007-aisiais lapkritį buvote spaudžiamas palikti generalinio komisaro postą, kai girtas policininkas per avariją užmušė tris vaikus?

Buvę pareigūnai neužgrobė valdžios, juos žmonės išrinko. Vadinasi, pasitiki, turi viltį saugiau, geriau gyventi. Ar tai blogai?

– Taip. Tik ar kas pasikeitė nuo to? Buvo rasta proga pakeisti generalinį komisarą. Paskui vėl girtas pareigūnas, paskui dar vienas ir dar. Generalinio komisaro pakeitimas problemos neišsprendžia, ir tiek.

– Bet ir savivaldybėse netrūksta nešvarios politikos. Nėra metų, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentai neišsivestų kurios nors savivaldybės mero. Ar yra ką vogti?

– Ne, ne vogti. Kartais kai kurie kolegos dėl savo charakterio būdo bando kištis į savivaldybės administracijos specialistų veiklą. Duoda įvairių nurodymų, kurie kartais yra nevisiškai teisingi, kertasi su įstatymo raide.

Be abejo, korupciniai veiksmai daro žalą ir pačiai savivaldos idėjai. Kita vertus, tai vyksta visose gyvenimo srityse. Ir privačiame versle visko būna. Interesai, veiksmai kertasi su įstatymais. Kaip žmonių visokių visuomenėje yra, taip ir savivaldoje. Būna, kad vienas žmogus vieną veiksmą vienaip supranta, kitas – kitaip. Mano, kad tai nėra įstatymo pažeidimas, o įstatymo sergėtojai mano kitaip.

Visokių merų yra savivaldybėse. Vieni aktyvesni, kiti nelabai, tiesiog vadovauja tarybai, pirmininkauja tarybos posėdžiams ir nesikiša į ūkinę veiklą. Kiti, rodo praktika, priima sprendimus arba kokius nors nurodymus duoda. Manau, to neturėtų būti.

– Mažame mieste vieni kitus pažįsta. Kai vyksta darbų, paslaugų pirkimo konkursai, atrodo, sunku tikėtis, kad laimės niekuo nesusijusi įmonė. Didelėje savivaldybėje turbūt lengviau?

– Ir taip, ir ne. Kuo kompaktiškesnė savivaldybė, tuo galbūt lengviau valdyti, tvarkytis. Bet kartu ir sunkiau, kadangi pažinčių ratas gerokai didesnis. Tikrai vieni kitus pažįsta, ypač įmonių vadovai. O jos dažnai dalyvauja savivaldybių rengiamuose konkursuose. Tada sunkiau rasti tą atskirties tašką, kad būtų išvengta korupcinio šešėlinio ryšio.

– Verslininkai dažnai prašomi paremti ir finansiškai vietos politikų idėjas. Alytuje prieš trejetą metų atsirado pirmosios šeimos kortelės Lietuvoje. Ar verslininkai, taikydami nuolaidas, aukodami, pageidauja, kad savivaldybė kažkuo, kad ir darbų, paslaugų užsakymais atsidėkotų?

– Tikrai ne. Nepajutau, negirdėjau, kad jie ieškotų kokių nors glaudesnių santykių su savivaldybės vadovais. Jie nori padėti sunkiau gyvenantiems žmonėms, ir tiek.

Įdomu tai, kad nė viena įmonė iki šiol neatsisakė savo įsipareigojimų. Dalyvauja šioje gražioje akcijoje tos, kurios pačios reikalingiausios. Prekiaujančios knygomis, kanceliarinėmis prekėmis, drabužiais. Tuo, kas sunkiai besiverčiančioms šeimoms reikalingiausia. Maždaug 400 šeimų naudojasi šia kortele.

Puiku, kad siūloma tokią kortelę įteisinti visos šalies mastu. Nes tai svarbi parama.

Kaip pas mus tokia kortelė atsirado? Kalbėjome ne kartą su septynis, devynis vaikus auginančiomis mamomis. Sudėtinga situacija tose šeimose. Matant tą nepriteklių ašaros strigo gerklėje. Kilo klausimas, kaip padėti? Pasižiūrėjom, kad Lenkijoje kažkas panašaus yra. Pasiūlėme, verslininkai labai maloniai priėmė šį mūsų kvietimą.

– Dažnai politikus įklampina viešieji pirkimai, laimi nebūtinai tie, kurie visuomenei pateikia geriausią pasiūlymą. O verslas ir be konkursų nusidera, ką reikia, įsigyja greičiau ir pigiau nei savivaldybės ar įstaigos rengdamos viešuosius pirkimus. Gal jų net nereikia?

– Tada padaugėtų korupcinių, nesąžiningų susitarimų. Viešųjų pirkimų įstatymas, manau, yra geras, reikalingas, tačiau galėtų būti lankstesnis. Turėtų būti kartkartėmis, besikeičiant gyvenimui, įvertinamas iš naujo ir tobulinamas. Keičiasi santykiai, keičiasi teisės aktai, keičiasi sąlygos, pats įstatymas turėtų būti priderintas prie to, o ne liktų toks, koks buvo priimtas prieš daugybę metų.

– Ne taip retai konkursai tęsiasi metų metus, pralaimėjusieji laimėtojus ir savivaldybių atstovus užtąso po teismus. Dalis verslo atstovų konkursuose iš tiesų dalyvauja ne dėl to, kad norėtų laimėti, o tik kad patrukdytų. Gal vis dėlto reikėtų savivaldos iniciatyvos siekti supaprastinti procedūras, kad visuomenei reikalingi projektai nebūtų žlugdomi?

– Tai yra labai didelė problema. Turėtų būti saugikliai, nes matome, kad yra galimybių tuos konkursus vilkinti, žlugdyti. Matyt, kiekvienoje savivaldybėje taip nutinka. Ir Alytus dar sausį turėjo pradėti teikti visiškai kitokios kokybės viešojo transporto paslaugą. Jau liepos mėnuo, o mes vis dar vaikštome po teismus. Tebevažinėja ankstesni vežėjai, kuriais skundžiasi gyventojai. Nieko negalime padaryti vien todėl, kad Viešųjų pirkimų įstatymas leidžia kitai pusei ar kitoms pusėms skųstis, kreiptis į teismą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai iš esmės sužlugdo konkursus, gerus projektus.

O atsakomybės jokios. Todėl ir turėtų Seimo nariai, turintys daug patarėjų, gilintis į šio įstatymo veikimo peripetijas, pastebėti, kas trukdo, ir galvoti, kaip patobulinti tą įstatymą, kurti saugiklius, kurie neleistų piktybiškai elgtis tiems, kurie nenori, kad būtų sąžiningai laimimi konkursai, arba nori tiesiog jį sužlugdyti.

– Merams vis tiek visokių pagundų atsiranda, už kurias STT iš kabinetų ir neišsiveda. Ką tik Valstybės kontrolė paskelbė savo tyrimo išvadas, kaip valdžia įsigyja, nuomojasi tarnybinį transportą. Paaiškėjo, kad beveik 10 proc. savivaldybių vadovų mėgsta prabangius automobilius, su išskirtine garso įranga. Iš kokio automobilio jūs vadovaujate savo savivaldybei? Ar priklauso mero darbo kokybė nuo to, kuo jis važinėja?

– Važinėju "Škoda". Tai gerokai seniau pirktas automobilis. Jis reikalingas tik tam, kad pasiektum reikiamą vietą, kad nuvažiuotum ir saugiai grįžtum. Kad būtų visi keturi ratai, stogas virš galvos. Mero darbo kokybės tai nelemia. Galbūt kažkas nori pasirodyti prieš visuomenę.

– Žmonės skundžiasi biurokratija savivaldybėse. Ar tikrai tiek valdžios reikia?

– Biurokratinių dalykų tikrai yra daug. Beveik visose biudžetinėse organizacijose. Net nežinau, kaip tai išnaikinti. Su savivaldybės administracija taikome įvairias programas, kad būtų galima sutaupyti laiką, lėšas, galų gale popierių. Bet yra sukurta tokia tvarka, kad turi būti bendraujama su Vyriausybe, su ministerijomis, su Savivaldybių asociacija, daug biurokratinio susirašinėjimo.

Jei šaliai, savivaldybėms vadovaus daugiau medikų, ar valstybė bus medicininė? Ne į profesiją reikia žiūrėti.

– Kauno miesto vadovas, atėjęs dirbti, pirmiausia peržiūrėjo, ar tikrai kiekvienai įstaigėlei reikia atskiros buhalterijos, vyr. buhalterio ir jo pavaldinių. Jums kilo ranka panašiai pasielgti?

– Ir mes taip padarėme, nors buvo labai sunku. Sulaukėme ir politikų pasipriešinimo, buhalterių bendruomenės. Tačiau toks žingsnis yra žengtas, dirba centralizuotas paslaugų centras, kuris teikia buhalterijos paslaugas švietimo įstaigoms. Jau matome, kad jis dar galėtų optimizuoti savo veiklą, perimti iš kitų biudžetininkų kai kurias funkcijas. Yra progresas.

Bendraujame su kolegomis merais. Ir su Kaunu, ir su Jurbarku, domimės, kaip ten vyksta darbas. Su Klaipėda, Utena, Kėdainiais, Elektrėnais, Birštonu.

– Didžiausios biurokratinės kliūtys sukuriamos ne savivaldybėse. Vilniuje, aukščiausios valdžios koridoriuose. Ten gimsta ir nurodymai didinti atlyginimus, bet ar kartu su jais atkeliauja ir pinigų iš valstybės biudžeto?

– Jei sugalvojama nauja funkcija, būna ir finansavimas. Aišku, ne visada. Bet stengiamės su ministerijomis glaudžiau bendrauti. Štai dabar su Aplinkos ministerija bandysime spręsti vieną problemą, dėl kurios jau trypčiojame pusantrų metų vietoje. Norime sukurti japonišką sodą mieste. Sulaukėme japonų pagalbos, padeda kurti, o mes stringame biurokratiniuose rūpesčiuose dėl žemės paskirties keitimo.

– Vilnius prikuria ir šiuolaikinių sistemų, kurios neveikia. Ar ne pikta, kad kažkur toli leidžiami dešimtys milijonų eurų, o e.sveikatos pranašumais žmonės negali naudotis? Irgi korupcija?

– Nežinau, ar čia korupcija. Gal neūkiškumas, gal per mažai pinigų skiriama reikiamai įrangai nupirkti? Imkime, kad ir sveikatos apsaugą. Stringa elektroninės nedarbingumo registravimo, receptų sistemos, jei tik didesnė apkrova. Klausiu medikų, kodėl, sako, serveriai per silpni. Vadinasi, buvo pataupyta, neapskaičiuota, nupirkta ne tokia įranga. Gal ir ne iš blogos valios tokie dalykai.

– Gal tai ir nulėmė, kad per viešuosius pirkimus būtina kuo pigiau, o ne kokybišką prekę nupirkti? Bet juk žmogus buityje ne visada renkasi tai, kas pigiausia. Kad ir meras ar ministras žmonai suknios neperka iš pigių drabužių krautuvės už eurą. O valstybė gali sau leisti pinigus bet kam.

– Yra tokia patarlė "Šykštus moka du kartus." Iš tiesų kartais būna, kai valstybėje neįvertinamos visos aplinkybės.