V. Kasiulio žmona dailininką pergyveno 15 metų. Jos dėka Lietuvą pasiekė vyro 950 kūrinių archyvas.   

Iš Lietuvos per karą, būdamas 26–erių, pasitraukęs dailininkas sakydavo, kad grįš tik tada, kai šalis bus laisva, todėl simboliška, kad V. Kasiulis Lietuvoje perlaidotas, kai Lietuva mini ir savo atkūrimo, ir dailininko šimtmetį. 

Pasak dailininko sūnaus Vytauto, tėvai visą laiką laukė progos, kada galės grįžti į Lietuvą.

„Jie niekad nebuvo nuo pabėgimo. Aš atvažiavai pamačiau, kaip gražiai Lietuva atsistatė ir pagalvojau, kad jie namo pagaliau grįžtų“, – teigė jis LRT laidai „Panorama“. 

Paryžiuje V. Kasiulis gyveno iki mirties. Paryžiaus priemiestyje esančiose Panteno kapinėse buvo palaidotas.

Mėgo atostogauti Švedijoje

V.Kasiulis (1918–1995) – bene labiausiai pripažintas XX a. vidurio lietuvių dailininkas, kūręs emigracijoje. Didžiąją parodoje eksponuojamos kolekcijos dalį sudaro kūriniai iš švediškojo V.Kasiulio kūrybos laikotarpio. Juose – dailininko pamėgtos figūrinės kompozicijos, peizažai, natiurmortai, autoriaus parodų Švedijoje afišos. Į Švediją XX a. šeštajame dešimtmetyje menininką pakvietė galerininkas Sture Anderssonas, pamatęs V.Kasiulio darbus parodoje Paryžiuje. Įdomu tai, kad šis galerininkas Švedijoje surengė ir tokių pasaulinių garsenybių, kaip Salvadoras Dali bei Marcas Chagallas, parodas. Taigi, su vėlyvojo modernizmo banga į Švediją atkeliavo ir V.Kasiulio kūriniai. Pirmosios jo parodos Švedijoje buvo surengtos 1954 m. Vėliau V.Kasiulis ten ėmė lankytis dažniau, vykdavo į Švediją atostogų, daug keliavo, tapė vietos peizažų ir kasdienio žmonių gyvenimo motyvus, surengė parodą Stokholme (1957 m.), švedų iniciatyva buvo surengta paroda ir Kopenhagoje (1959 m.).

Kelios eksponuojamos litografijos priklauso seniausių V.Kasiulio litografijų serijai (XX a. 6-asis dešimtmetis), kuri buvo skirta būtent Švedijos žiūrovams. Kitų data – XX a. 6-asis ir 7-asis dešimtmečiai. Litografijose galima rasti ir universalių dailėje, kiekvienam iš mūsų atpažįstamų vaizdų, prancūziškų pasakojimų ar konkrečių Švedijos miestelių motyvų. Darbai su žvejų figūromis – taip pat neatsitiktiniai ir dažni V.Kasiulio kūryboje. V.Kasiulis žvejybą labai mėgo ir Švedijoje žuvaudamas praleisdavo ištisas valandas. Dar viena, įdomią istoriją menanti litografija "Borstahuseno žuvininkė" (moteris su karučiu). Kūrinyje pavaizduota moteris – tai tikra Borstahuseno žvejų kaimelio gyventoja Sigrid Jonsson, 1977 m. švedų spaudoje įvardyta kaip paskutinioji žuvininkė, tuo metu jau sulaukusi 90 metų ir išgarsėjusi tuo, kad ją, rytais bevežančią žuvį į Landskrūnos turgų, ne sykį tapė V.Kasiulis.

Tapė ant pagalvės užvalkalo

V.Kasiulis, 1937 m. įstojęs į Kauno meno mokyklą, 1941 m. ją baigė jau pervardytą į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą (vėliau čia dėstė). Jo diplominis darbas teatro tematika "Prieš generalinę repeticiją" buvo pripažintas geriausiu per visą meno mokyklos istoriją (šis paveikslas dabar puošia Kauno muzikinio teatro fojė). 1943 m. dailininkas surengė personalinę kūrybos parodą Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. 1944 m. emigravo į Vokietiją. Dėstė Dailės ir amatų mokykloje, vadovavo piešimo klasei Freiburge, surengė kelias personalines parodas. Dėl karo baigties į Lietuvą nebegalėjo sugrįžti, todėl 1948 m. išvyko į išsvajotąjį Paryžių.

Kai 1949 m. amerikiečių galerija "Hallmark" Paryžiuje paskelbė konkursą, kartu su keliais tūkstančiais kitų menininkų savo kūrinį jam pateikė ir V.Kasiulis. Tuo metu dailininkas gyveno labai skurdžiai, ir jo konkursui pateiktas darbas "Pabėgimas į Egiptą" buvo nutapytas ant dovanotos pagalvės užvalkalo. Šis darbas pateko į penkiasdešimtuką dailininkų kūrinių, kurių paroda buvo eksponuojama įvairiuose JAV miestuose, Argentinoje.

Tais pačiais 1949 m. Paryžiuje dailininkas surengė ir pirmąją personalinę parodą, o 1950 m. prasidėjo ilgametis V.Kasiulio ir garsaus Paryžiaus galerininko Christiano Gilberto Stiébelio bendradarbiavimas, Paryžiuje kasmet buvo rengiamos autoriaus parodos.

Labai produktyvus dailininkas

V.Kasiulis dažnai apibūdinamas kaip labai produktyvus, save tiražavęs dailininkas, palikęs nemažai tapybos, dar daugiau – grafikos darbų, kurių tiražai siekė iki 200 atspaudų.

Jo kūrinių yra įsigiję Paryžiaus ir Niujorko moderniojo meno muziejai, įvairių šalių dailės galerijos ir privatūs kolekcininkai. Dailininkas išmanė aliejaus, guašo, pastelės, temperos technikas. Jomis tapė figūrines kompozicijas, portretus, lyrinius peizažus, natiurmortus. Sukūrė piešinių, akvarelių, litografijų, linoraižinių, apipavidalino prancūzų kino filmą "Dvigubas gyvenimas" (1954).

V.Kasiulio kūrybinio kelio pradžioje vyravo buitinio žanro paveikslai, pasižymintys realistiškumu, psichologinės įtaigos studijomis ir humoro gaidele. Paryžiuje autoriaus braižas įgavo modernistinį atspalvį, čia V.Kasiulis pamėgo muzikantus, cirko artistus, šventuosius. Kūriniai tapo lyriškesni, dekoratyvūs, atsirado improvizacija, paletėje įsigalėjo šviesios, sodrios spalvos. Žmonių figūras autorius abstrahavo, supynė jas su arabeskiškomis linijomis sukurdamas karnavalo efektą.

Savo kūryba dailininkas sugrįžo į Lietuvą prieš aštuonerius metus. Vykdydamas dailininko našlės, savo mamos Bronės Kasiulienės, valią, didelę V.Kasiulio kūrinių kolekciją Lietuvai perdavė dailininko sūnus Vytautas Kasiulis jaunesnysis. Dovanota dailininko kūrinių kolekcija ir kūrybos archyvas (per 900 kūrinių) eksponuojami ir saugomi V.Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje.

Paroda Raudondvaryje surengta bendradarbiaujant su galerija "Aukso pjūvis".

Atradęs spalvą ir liniją

Parodoje "Vytautas Kasiulis (1918–1995). Viena–Breisgau Freiburgas–Paryžius" pirmą kartą plačiam žiūrovų ratui pristatomas gausus tapytojo piešinių ir eskizų palikimas iš Paryžiuje gyvenančio dailininko sūnaus Vytauto šeimos ir Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.

Joje pristatomi piešiniai, sukurti daugiau nei per trisdešimt dailininko kūrybinės veiklos metų, jam pasitraukus iš Lietuvos, Austrijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje. Iki šiol nuolatinėje ekspozicijoje rodyta tik nedidelė šio palikimo dalis liudijo ankstyvąsias menines paieškas, stilistinę manieros kaitą kaip marginali, gretutinė tapytojo individualybės išraiška. Parodoje sujungus dvi kolekcijas, atsivėrė galimybė kalbėti apie kūrėją, originaliai pasireiškusį ir grafikos meno srityje.

Su pagyrimu pabaigęs Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, 1941-aisiais Vytautas Kasiulis buvo pakviestas dėstyti, o 1944 m. išvyko į Vieną tobulintis. Po karo į tėvynę dailininkas jau nebegrįžo. Per pabėgėlių stovyklą nukakęs į prancūzų administruojamą zoną Breisgau Freiburge, nuo 1946 m. pradėjo dirbti piešimo mokytoju Vytauto Kazimiero Jonyno vadovaujamoje Dailės ir amatų mokykloje, aktyviai dalyvavo to meto parodų veikloje. 1946–1948 m. Kylyje, Hamburge, Bad Siegelberge, Friedrichsbau ir Breisgau Freiburge dailininkas surengė parodų, kuriose greta aliejumi ir pastele tapytų kūrinių eksponavo ir tušo piešinius, eskizus, atliktus pieštuku.

Kaip įdomus piešėjas, V.Kasiulis prisistatė pirmoje asmeninėje parodoje, surengtoje jau Paryžiuje, Saint-Germain-des-Prés kvartale. 1949 m. ją savo mokyklos patalpose, Seine gatvėje 31, priglaudė Raymondas Duncanas. Įdomu, kad po metų V.Kasiulio piešinius ir guašo kompozicijas eksponavo greta įsikūrusi solidi Barreiro-Stiébel galerija, su kuria V.Kasiulį susiejo intensyvi ilgametė parodų veikla ir ilgai lauktas komercinis pripažinimas.

Nuo pirmosios idėjos

Parodoje eksponuojamuose V.Kasiulio piešiniuose fiksuotas pirminis idėjos sumanymas, kilęs menininko galvoje, atspindėta dailininkui rūpima tikrovė. Svarbu, kad ši kūrybos sritis naujomis spalvomis perteikė menininko individualybę, liudijo spontanišką temperamentą, vaizduotės originalumą.

Savo piešiniuose dailininkas žiūrovui atskleidė dalį dažnam nematomos kūrybinės virtuvės, išmėgino vieną ar kitą kompoziciją, prieš perkeldamas ją ant drobės, popieriaus lakšto ar litografinio akmens. Neretai piešiniuose pagaunamas intuityvus prigimtinis jautrumas ir subtili meninė klausa pranoksta šių savybių stokojančius išbaigtus tapybos kūrinius.

Piešiniuose, eskizuose, kompozicijų apmatuose bene svarbiausia atrodo minimalios plastinės kalbos įtaiga, linijų ir dėmių kaita, natūralus, nesumeluotas juodos ir baltos spalvų kontrastas, atlikimo laisvumas. Piešta pieštuku, rašalu, vėliau – tušu ant pačių įvairiausių popieriaus skiaučių, pasitaikiusių tuo metu po ranka.

Dailininkui tiko viskas: atsitiktiniai kartono lakštai, standus pakavimo popierius, nedideli balto slidaus kreidinio popieriaus gabalėliai, laikraščio ar žurnalo atplaišos.

Dailininkui tiko viskas: pirmosios Paryžiuje darbovietės 18-ojoje Respublikos aveniu – radijo aparatų parduotuvės Les Radio Locations, kur jis dirbo naktiniu sargu, – firminiai blankai, atsitiktiniai kartono lakštai, išplėšti iš anuomečių reprodukcijų albumų, standus pakavimo popierius, nedideli balto slidaus kreidinio popieriaus gabalėliai, laikraščio ar žurnalo atplaišos, informacinės skrajutės.

Piešdavo V.Kasiulis ir laiškuose mylimai žmonai Bronei, 1948-ųjų rugsėjį rašytuose iš Paryžiaus, po pirmųjų apsilankymų Luvro muziejuje, susipažinus su turtinga tenykšte meno kūrinių kolekcija, languotuose nedidelio bloknoto lapuose, kuriuose paskubomis pats sau nužymėdavo paveikslų kompozicijas. Šis spontaniško piešimo poreikis išliko ir vėliau, bene visą aktyvų V.Kasiulio kūrybinį gyvenimą.

Piešinys, eskizas dailininkui tarnavo kaip pagalbinė, paranki medžiaga, reikalinga neatidėliojant tuo metu kilusiai idėjai užfiksuoti, o toks medžiagų nesirinkimas – ir skurdžios buities, kuklių to meto materialinių galimybių liudijimas. Reta išimtis – 5-ojo dešimtmečio tušo kompozicijų serija, atlikta ant puikios kokybės, prabangaus, nemažo formato veržė popieriaus su vandenženkliais.

Temos ir motyvai

Piešiniuose savitai atsiskleidžia dailininkui rūpėjusių temų ratas. 5–6 dešimtmečių eskizuose dominuoja artimo, puikiai iki smulkmenų pažįstamo kasdienio dailininko pasaulio vaizdai, padiktuoti savos dirbtuvės aplinkos ir ypatingo figūratyvo pomėgio, kurį kaip meninį iššūkį ir nelengvą užduotį dailininkas išsikelia sau pačiam.

Dailininko pamėgti personažai dažnai kartojasi. Ilgainiui jie unifikuojami, supanašėja ir pozuoja žiūrovui tarsi belaikių galantiškų scenų veikėjai. V.Kasiuliui visuomet rūpėjo vaizduoti prie molberto dirbantį menininką, sėdintį greta savo mūzos ar modelio, bendraujantį su žiūrovais ir potencialiais klientais.

Atskirą temų grupę sudaro kompozicijos, vaizduojančios moteris ir vaikus interjeruose. Motinos su kūdikiu ant rankų, su savo vaiku žaidžiančios motinos paveikslai dvelkia lyrizmu, intymumu, šiluma. Moteris namų interjere – dar viena pamėgta ir dažnai V.Kasiulio kūryboje varijuojama tema.

Rašalu ir tušu 5–6 dešimtmečiais pieštos kompozicijos pasižymi kontūro lengvumu, žaismingumu, gracingumu, puikiu formos pojūčiu. Dailininkas visuomet laiko estetinę distanciją – jaunos, dažnai apsinuoginusios jo odaliskos, tingiai gulinčios, skaitančios ar muzikuojančios, jau pačios savaime yra estetikos objektas, kuriuo leidžiama pasyviai gėrėtis, o jų kūnai pamažu tampa natūralia supančios aplinkos, bendro ornamento dalimi.

Ilgainiui, atsisakęs erdvinės perspektyvos, kompozicijoms vis labiau plokštėjant, jis stengėsi labiau pabrėžti dekoratyvumą. Dailininko pasirinkti kontūriniai motyvai pasižymi netikėtai originaliu harmoningumu. Laisvi 5–6 dešimtmečių tušo piešiniai – tarsi savarankiškos grafinės kompozicijos, menine kalba artimos linoraižiniams ir litografijoms (šia grafikos technika V.Kasiulis yra sukūręs savo parodų afišų).

Charakteringa, kad šioje dailininko kūrybos srityje maža portretinių, peizažo žanro piešinių, eskizų, atliktų iš natūros. V.Kasiulio kolegos, tapytojo A.Galdiko šaržai, piešti tušu, ir minimi V.K.Jonyno portretai yra reta išimtis. Dailininko piešiniuose dažniausiai atpažįstami tik artimiausi šeimos narių veidai – žmona Bronė, 1944 m. gimęs sūnus Vytautas, neretai ir jis pats – autoportretuose ar dailininkus vaizduojančiose kompozicijose.

Kūrybiniai ryšiai

Yra išlikęs nemažas pluoštas tušo piešinių, sukurtų 5–6 dešimtmečių knygoms iliustruoti. Ši V.Kasiulio kūrybos sritis liudija apie jo bičiuliškus ryšius su Baltijos šalių egzilio literatais, kitais intelektualais. Lietuvos, Latvijos ir Estijos kūrėjai, po karo susitelkę Breisgau Freiburge, Paryžiuje, Amerikos žemyne, vykdė bendrus kultūrinius projektus, taip įprasmindami savo kūrybinį potencialą. Tokius ryšius V.Kasiulis palaikė su ne vienu kūrėju.

Kaip dailininkas iliustruotojas V.Kasiulis debiutavo 1946 m., sukūręs viršelio kompoziciją estų poeto ir literatūros kritiko, anuomečio Dailės ir amatų mokyklos meno istorijos dėstytojo A.Rannito (1914–1985) poezijos knygelei "Käesurve" ("Rankos paspaudimas"), kuri buvo dedikuota jo žmonai Gražinai Matulaitytei. Panašiu laiku taip pat Breisgau Freiburge buvo sukurtos iliustracijos estės Marie Under (1883–1980) lyrinėms poemoms, kurios, deja, tuo metu nebuvo atspausdintos.

Netikėtu moderniu plastiškumu išsiskyrė 5-ojo dešimtmečio pradžioje V.Kasiulio tušu atlikti piešiniai, skirti latvių poetės Ilonos Leimanės (1905–1989) lyrikos leidiniui "Ugunsputns" ("Ugnies paukštė") ir Henriko Radausko (1910–1970) poezijos rinktinės "Strėlė danguje" skyriams. Pirmasis leidinys išsiskyrė itin organišku, skoningu visuminiu vaizdu.

Sumanytas kaip pavyzdinis livre d’artiste bibliofilinis spaudinys, atspaustas ant nemažo formato rankų darbo popieriaus nelygiais kraštais, pasižymėjo originaliu lankų susiuvimu. Kai kurie šio leidinio meniniai atradimai glaudžiai siejasi su to meto V.Kasiulio tapybos kūriniuose jau įsigalėjusiu, sodriomis juodomis dėmėmis suskaidytų žmogaus figūrų vaizdavimo stiliumi ("Gulinti mergina", 1948 m.; "Moters portretas", 1949 m.), modernistiniais žydrais Henri Matisse’o aktais-koliažais, to meto prancūzų dailininko knygų iliustracijomis, taip pat ir vėliau kurtais H.Radausko rinktinės piešiniais.

Vėlesniems V.Kasiulio eskizams būdingas teminis ir stilistinis artumas tapybos problematikai. 6–8 dešimtmečiais greta piešinių ėmė daugėti įvairių rašytinių pastabų apie kūrybos procesą, vertybes, spalvos svarbą. Piešiniuose fiksuoti atskiri personažai, panaši jų stilistika.

V.Kasiulio piešiniai ir eskizai – tik nedidelė bendro grafinio dailininko palikimo dalis. Vėliau jis dažnai rinkosi spalvotos litografijos techniką, specialiai studijavo jos technologiją. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 6-ajame dešimtmetyje lankėsi Edmond’o ir Jacques’o Desjobert’ų šeimos litografijos dirbtuvėje, skatino šia technika kurti ir bičiulius lietuvius – Praną Gailių, Telesforą Valių. Itin daug spalvotų litografijų sukūrė švediškuoju periodu. Domėjosi linoraižinio technika, ja yra atspaudęs kvietimų ir parodų afišų.

Kas? Paroda "Vytautas Kasiulis (1918–1995). Viena–Breisgau Freiburgas–Paryžius).

Kur? V.Kasiulio muziejuje (A.Goštauto g. 1, Vilniuje).

Kada? Iki 2018 m. kovo.

Prieš keletą metų į Lietuvą savo kūryba sugrįžusiu dailininku Vytautu Kasiuliu Kaune ir Vilniuje domimasi nevienodai. Jei Vilniuje pastebimas atoslūgis po susidomėjimo bangos, tai Kauną ši banga, atrodo, pasiekė tik dabar.

Pratęsė parodos eksponavimą

"Neatsimenu kitos parodos, pritraukusios tiek daug lankytojų. Nors šiuo metu galerijoje veikia kelios parodos, vis dėlto daugelis ateina pasižiūrėti būtent V.Kasiulio kūrybos", – pastebi Kauno galerijos "Aukso pjūvis" direktorė Lolita Vyžintienė.

Nors garsaus išeivijos dailininko paroda čia veikia nuo lapkričio vidurio, susidomėjimas ja neslūgsta. Dėl šios priežasties paroda bus eksponuojama dar mėnesį.

Prieš pusmetį Vilniuje duris atvėrusiame V.Kasiulio dailės muziejuje su Prancūzijoje gyvenusio ir kūrusio dailininko kūryba galima susipažinti išsamiai, o Kaune eksponuojami 35 vadinamojo švediškojo laikotarpio kūriniai, daugiausia – grafikos darbai.

"Parodoje eksponuojame sudėtinga grafikos technika – litografija – atliktus darbus iš paties dailininko sudaryto albumo. Jį sudaro perkamiausi V.Kasiulio kūrybos motyvai. 14 iš 35 eksponuojamų darbų – žinomiausi dailininko darbai. Albumas buvo skirtas Švedijai, todėl ir spalvos čia – subtilesnės", – sakė Kauno galerininkė.

Nemažai darbų parduota

"Ateina daug tokių žmonių, kuriems važiuoti į Vilnių pasižiūrėti jo kūrybos – per brangu. V.Kasiulis dabar – ant bangos", – įsitikinusi L.Vyžintienė.

Ji pripažino, kad nemažai lankytojų paroda sulaukia dėl galimybės įsigyti eksponuojamų kūrinių. Atidarius parodą Kaune, parduota apie 15 garsaus išeivijos dailininko grafikos darbų, kainuojančių kur kas pigiau nei tapyba ar pastelė.

Vilniaus aukcionus rengiančios Meno rinkos agentūros vadovė menotyrininkė Simona Makselienė pastebi, kad susidomėjimo V.Kasiuliu banga slūgsta.

"Jo darbų pirkimo bumas buvo 2009 m., po Lietuvos dailės muziejuje surengtos parodos "Rojaus sodai". Dauguma kolekcininkų V.Kasiulio darbų įsigijo būtent tais metais. Dabar juntamas atoslūgis, V.Kasiulį šiuo metu perka nauji, neseniai pradėję kolekcininkai", – sakė menotyrininkė, pastebėdama, kad ir rinkoje jo darbų pasiūla gerokai mažesnė, nes daug kas buvo išpirkta."

Parduodami ir internete

Spalvotas litografijas, linoraižinius, pasteles parodai "Aukso pjūvyje" paskolino privatus kolekcininkas iš Švedijos, panoręs likti anonimu. Už V.Kasiulio grafikos kūrinius galerija prašo nuo 1 tūkst. (už mažiausios apimties kūrinį) iki 2,3 tūkst. litų.

Vieną kitą anapilin iškeliavusio labai produktyvaus dailininko kūrinį galima įsigyti net per interneto svetainę "Skelbiu": už V.Kasiulio grafikos lakštus čia prašoma vos 1,2–1,5 tūkst. litų. Tiesa, taip pirkdamas negali būti tikras, kad perki originalą, kad tas originalas – geros būklės, pagaliau – kad perkamas kūrinys pirkėją tikrai pasieks.

Vilniaus aukcionuose – vieninteliuose Lietuvoje profesionaliai rengiamuose meno kūrinių aukcionuose – per šešerius veiklos metus du trečdaliai (arba 26 vienetai) iš 35 aukcionuotų V.Kasiulio kūrinių liko neparduoti.

Nors pradinė kaina kandžiojosi ne visada: už V.Kasiulio tapybos darbus buvo mokama ir 12 tūkst. litų, o grafikos lakštai, kurių mažiausia kaina buvusi 1,4 tūkst. litų, dažniau likdavo neparduota.

Tačiau, pasak S.Makselienės, daugelis aukcionuotų V.Kasiulio darbų vėliau panašia  į skelbtą aukcionuose kaina buvo parduota galerijoje "Kunstkamera".

"Tapybos darbų kainų negalima lyginti su grafikos, nes tapybos darbai yra vienetiniai, o grafikos darbus, kuriems naudojama klišė, dailininkas gali tiražuoti", – pabrėžė S.Makselienė. Ji pastebėjo, kad lietuvių kolekcininkai tradiciškai labiau linkę investuoti į kur kas brangesnius, bet netiražuojamus tapybos darbus.

Dideli tiražai nenuvertino?

V.Kasiulis dažnai apibūdinamas kaip labai produktyvus, save tiražavęs dailininkas, palikęs nemažai tapybos, dar daugiau – grafikos darbų, kurių tiražai siekė iki 200 atspaudų. Kaip tai susiję su dailininko kūrinių verte ir kaina?

"Bendra taisyklė tokia: kuo dailininkas produktyvesnis, tuo santykinai jis "pigesnis". Žinoma, kiekviena taisyklė turi išimčių, pavyzdžiui, Pablo Picasso buvo ir labai produktyvus, ir išlieka labai brangus", – pastebi S.Makselienė.

Anapilin iškeliavusių pasaulinio garso dailininkų "kosminę" darbų kainą (kartais siekiančią milijonus litų) lemia ir pasaulinis žinomumas, ir tai, kad jų darbai parduodami labai retai. V.Kasiulio darbai rinkoje nėra reti, ir tai lemia santykinai nelabai aukštą jų kainą.

Meno rinka ciniška: dailininkui mirus, jo kūryba pabrangsta: ji imama labiau vertinti, be to, tampa aišku, kad daugiau kūrinių menininkas nebesukurs. S.Makselienės įsitikinimu, net ir atsižvelgiant į faktą, kad nuo V.Kasiulio mirties praėjo beveik 20 metų, ir į jo žinomumą, dažnai galerininkų prašomi 2 tūkst. litų už V.Kasiulio grafikos darbą nėra žema kaina. "Ypač, jei to darbo tiražas buvo didelis", – pabrėžė pašnekovė.

L.Vyžintienės teigimu, dideli V.Kasiulio grafikos darbų tiražai jų vertės nesumenkina: "Salvadoras Dali ar Marcas Chagallas ir po 400 to paties grafikos darbo atspaudų atspausdavo, bet dėl to jų darbai nenuvertėjo."

Nepaisant nemažų grafikos darbų tiražų, V.Kasiulio kūrybai Lietuvos meno rinkoje prognozuojama šviesi ateitis. "Stabilų susidomėjimą V.Kasiuliu rinka, manau, išlaikys – vien dėl fakto, kad jis turi savo muziejų, savo albumą, taip pat ne vienas galerininkas dirba su jo palikimu", – įsitikinusi S.Makselienė.

Komentaras
Raimonda Kogelytė-Simanaitienė
Menotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto docentė

Dailininkas V.Kasiulis perėjo daug kūrybinių etapų. Lietuvoje – iki Antrojo pasaulinio karo ir jo metais – sukurti vadinamieji lietuviškojo periodo darbai plastiškai, tematiškai atrodė kitaip nei vėlyvesnė dailininko kūryba. Jie buvo labai tamsių spalvų, dominavo dramatiškesnės tematinės linijos. Po kelerių metų, praleistų Vokietijoje, dailininkas ilgam apsistojo Paryžiuje. Čia prasidėjo spalvingasis, šviesios koloristikos V.Kasiulio etapas. Atsirado fovistiniai, impresionistiniai personažai, tematiškai susiję su modernizmo ištakomis: klounų, akrobatų, gėlininkų temomis, – šviesiu pasauliu.

Švediškojo periodo (XX a. 6–7 dešimtmečiai) šio dailininko darbai – vėl kitokie. Švedijoje V.Kasiulis kurdavo vasaromis, daugiausia – litografijas (šia tauria grafikos technika – naudojant akmens klišę – atliktus darbus, iš esmės skirtus parduoti, buvo patogu tiražuoti). Čia vėl pasikeitė jo spalvinė gama: V.Kasiulis vėl tapo tamsesnis, niūresnis – nors nebe toks tamsus ir niūrus kaip Lietuvoje. Vietoj raudonos, geltonos atsirado daugiau rusvų, žalsvų tonų. Vėl pasikeitė tematika: vietoj linksmų modernistinių Paryžiaus laikotarpio personažų atsirado apylinkės peizažų, dirbančių žmonių vaizdų.

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis yra minėjęs, kad lietuviškojo periodo V.Kasiulis – vertingiausias. Žvelgiant iš lietuviškos tapybos mokyklos pozicijų, O.Daugelis savotiškai teisus: V.Kasiulis įtilpo į lietuviškąją mokyklą, prieškario modernizmą. Natūralu – jis juk mokėsi Kauno meno mokykloje. Prieškariu tapyti jo paveikslai tikrai puikūs: gilūs, dramatiški. O toks, kokį mes dabar pažįstame šį dailininką, – juk tam tikras prekės ženklas, kas yra V.Kasiulis, egzistuoja: šviesus, ritmiškas, gyvas, su lengvabūdiškais personažais – vis dėlto yra paryžietiškojo laikotarpio V.Kasiulis. Gal kai kam atrodo paviršutiniškas, bet žvelgiant į menininko raišką – ji tiesiog tokia buvo: žaisminga, žavinga, graži.

V.Kasiulis buvo labai darbštus, paveikslų prikūrė gausybę – tai tarsi lietuviškasis Pablo Picasso, kurio kūriniai skaičiuojami tūkstančiais. Ir toje kūrinių gausybėje atsirasdavo pasikartojimų, tam tikros monotonijos, ir tai ypač išryškėja esant dideliems grafikos darbų tiražams (daugiau kaip 100 vienetų grafikos darbų tiražai laikomi dideliais). Grafika – ta dailės sritis, kur, pasidarius kūrinio klišę, dailininkui labai lengva save tiražuoti. Ir jei tie kūriniai perkami, dailininkas susiduria su komercine reikalo puse: kyla pagunda tiražą didinti. Todėl suprantu, kodėl O.Daugelis teigia, kad lietuviškojo laikotarpio V.Kasiulio kūryba vertingiausia: tuo laikotarpiu dailininkas savęs netiražavo.

Kūryba sugrįžęs į Lietuvą

V.Kasiulis (1918–1995) – bene labiausiai pripažintas XX a. vidurio lietuvių dailininkas, kūręs emigracijoje. Iš Paryžiaus, kuriame gyveno ir kūrė nuo 1948 m., savo kūryba dailininkas sugrįžo į Lietuvą prieš kelerius metus. Vykdydamas dailininko našlės, savo mamos Bronės Kasiulienės, valią, didelę V.Kasiulio kūrinių kolekciją Lietuvai perdavė dailininko sūnus Vytautas Kasiulis jaunesnysis. Dovanota dailininko kūrinių kolekcija ir kūrybos archyvas (per 900 kūrinių) eksponuojami ir saugomi V.Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje.

V.Kasiulio darbų yra įsigiję Paryžiaus, Niujorko moderniojo meno muziejai, įvairių pasaulio šalių dailės galerijos ir privatūs kolekcininkai. Nemažai V.Kasiulio tapybos darbų ir pastelių yra privačiose kolekcijose Izraelyje.

Dailininkas išmanė aliejaus, guašo, pastelės, temperos technikas. Jomis tapė figūrines kompozicijas, portretus, lyrinius peizažus, natiurmortus. Sukūrė piešinių, akvarelių, litografijų, linoraižinių.

Rytoj Kaune atidaroma išskirtinė paroda – galerijoje "Aukso pjūvis" bus pristatomi garsaus lietuvių dailininko išeivio Vytauto Kasiulio (1918–1995) kūriniai.

Pastaraisiais metais Lietuvoje vėl atrastas V.Kasiulis yra vienas plačiausiai pasaulyje žinomų lietuvių dailininkų. Jo kūrybos kelias prasidėjo tarpukario Kaune: iš pradžių Kauno meno mokykloje, vėliau – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. V.Kasiulio diplominis darbas teatro tematika "Prieš generalinę repeticiją" buvo pripažintas geriausiu per visą meno mokyklos istoriją (šis paveikslas dabar kabo Kauno valstybinio muzikinio teatro fojė).

1944 m. dailininkas emigravo į Vokietiją, o pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, persikraustė į išsvajotąjį Paryžių. Ilgainiui V.Kasiulis tapo vienu iš nedaugelio lietuvių menininkų, pasiekusių pripažinimą pasaulinėje meno erdvėje. Jo kūriniai saugomi Paryžiaus ir Niujorko moderniojo meno muziejuose, Prancūzijos, JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Argentinos, Australijos ir kitų šalių dailės galerijose bei privačiose kolekcijose.

Dailininkas išmanė aliejaus, guašo, pastelės, temperos technikas. Jomis tapė figūrines kompozicijas, portretus, lyrinius peizažus, natiurmortus. Taip pat sukūrė piešinių, akvarelių, litografijų, linoraižinių, apipavidalino prancūzų kino filmą "Dvigubas gyvenimas" (1954).

Kūrybinio kelio pradžioje vyravo buitinio žanro paveikslai, pasižymintys realistiškumu, psichologinės įtaigos studijomis ir humoro gaidele. Paryžiuje autoriaus braižas įgavo modernistinį atspalvį. V.Kasiulis pamėgo muzikantus, cirko artistus, šventuosius. Kūriniai tapo lyriškesni, dekoratyvūs, atsirado improvizacija, paletėje įsigalėjo šviesios, sodrios spalvos. Žmonių figūras autorius abstrahavo, supynė jas su arabeskiškomis linijomis sukurdamas karnavalo efektą.

Kaune rengiamos parodoje dominuos kūriniai iš švediškojo V.Kasiulio kūrybos laikotarpio (XX a. 6–7 dešimtmečiai): spalvotos litografijos, linoraižiniai, pastelės. Tarp jų – dailininko pamėgtos figūrinės kompozicijos, peizažai, natiurmortai, autoriaus parodų Švedijoje afišos. Įdomu tai, kad Kaune pristatomi V.Kasiulio kūriniai – ne iš šiemet Vilniuje atidarymo menininko muziejaus, bet iš privačios kolekcijos.

Į Švediją menininką pakvietė galerininkas Sture Anderssonas, pamatęs V.Kasiulio darbus parodoje Paryžiuje. Pirmosios dailininko parodos Švedijoje buvo surengtos 1954 m. Malmėje, Landskrūnoje ir Borstahusene. Vėliau dailininkas ten ėmė lankytis ir dažniau, vykdavo į Švediją atostogų, be anksčiau paminėtų miestų surengė parodas Stokholme, Erebru, daug keliavo, tapė vietos peizažų ir kasdienio žmonių gyvenimo motyvus.

Kas? V.Kasiulio darbų paroda.
Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis".
Kada? Atidaroma lapkričio 21 d. 18 val., veiks iki 2014 m. sausio 31 d.