Bėgame nuo vienišumo

Porų psichologas Mykolas Truncė mano, kad nėra nieko blogo, kad visuomenė išnaudoja technologines galimybes. Anot jo, tradiciniais būdais ne visada paprasta susipažinti, ypač vyresniems asmenims. Tad programėlės gali pasitarnauti ieškant partnerio.

"Anksčiau vyresniems žmonėms buvo rengiami šokių vakarai, dabar jų nebeliko. Kur susipažinti? Kai kurie traukia į naktinį klubą, tačiau didelė tikimybė, kad tokioje aplinkoje gali sutikti tik nuotykiui tinkamą partnerį, – svarsto M.Truncė. – Todėl normalu, kad šiais laikais žmonės ieško antros pusės ir internete. Juolab kad yra įvairiausių svetainių – net ir krikščioniškų. Tikintis, stiprias šeimos vertybes turintis žmogus čia gali atrasti panašų į save. O kuo žmonės panašesni, tuo stipresni santykiai."

Vis dėlto psichologas neatmeta galimybės, kad į internetines programėlės neriame ir dėl didėjančio vienišumo. Daug dirbantiems, gyvo bendravimo įgūdžius primiršusiems žmonėms pažinčių programėlės tampa išsigelbėjimu.

"Vis didėja spaudimas ilgai dirbti, kuo daugiau uždirbti, turėti prabangių daiktų, tad nebelieka laiko socialiniams poreikiams patenkinti, – pastebi M.Truncė. – Ankstesniais laikais žmonės gyveno kaimuose, vienas kitą pažinodavo. O dabar mes net nebežinome, kas gyvena vienu aukštu žemiau mūsų. Todėl poreikis bendrauti, socializuotis, ieškoti partnerio persikelia į internetinę erdvę."

Mykolas Truncė. Asmeninio archyvo nuotr.

Daugėja nusivylusių

Psichoterapeutas, santykių psichologas Andrius Kaluginas atkreipia dėmesį, kad pažinčių programėlės išpopuliarėjo kartu su socialiniais tinklais. Kadangi "Facebook", "Instagram" ir kitos socialinės medijos be galo populiarios, žmonių siekiu bendrauti virtualioje erdvėje pasinaudojo ir romantinių pažinčių programėlių kūrėjai. Pasak A.Kalugino, jos mums suteikia tą patį, ką ir "Facebook" platforma. Naudojant programėlę, galima bendrauti, išsakyti savo nuomonę, susipažinti su kuo nors, neiškeliant kojos iš namų.

"Pažinčių programėlė taip pat yra socialinis tinklas, tik labiau specializuotas. Gyvename socialinių medijų dešimtmetyje, tad, sakyčiau, kad tokia yra pagrindinė programėlių išpopuliarėjimo priežastis, – mano psichologas. – Antra, žmonės visais laikais norėjo susipažinti su kitais. Anksčiau jie tai darydavo šokiuose, vakaronėse, kultūros renginiuose, šiandien šiam tikslui turime patogią interneto erdvę."

Juk nestovėsi gatvėje ir neklausinėsi, ar norėtum su manim susipažinti? O atsidaręs programėlę esi tikras, kad visi čia esantys nori bendrauti.

Pašnekovas nėra tikras, kad pažinčių programėlių populiarumą sukėlė globalus visuomenės svetimėjimas. "Šiuo atveju sunku įvertinti priežasties ir pasekmės sąryšį. Mes vienišėjame, nes pradėjome daugiau bendrauti socialiniais tinklais? O gal pradėjome daugiau jais bendrauti, nes vienišėjame? – svarsto jis. – Galime šią pasaulinę tendenciją pritaikyti didmiesčiams. Tačiau kaimuose, mažuose miesteliuose žmonės vis dar pažįsta vienas kitą kaip pažinoję, nors ir naudojasi socialiniais tinklais."

Pasak A.Kalugino, psichologinių priežasčių, kodėl žmonės linkę ieškoti poros pažinčių programėlėse, gal ir būtų galima atrasti. Tačiau, pirmiausia, tai yra tiesiog patogi komunikacijos priemonė.

Andrius Kaluginas. Asmeninio archyvo nuotr.

Vis dėlto bendraudamas su klientais psichoterapeutas pastebi ir nemažai nusivylimo pažinčių programėlėmis. "Tie, kurie naudojasi jomis ilgesnį laiką, anksčiau ar vėliau pastebi, kad visur užsiregistravę tie patys žmonės. Ilgainiui toks bendravimas atsibosta. Kai prieš keletą metų programėlė "Tinder" Lietuvoje tik žengė pirmuosius žingsnius, tiek vyrai, tiek moterys buvo labai entuziastingai nusiteikę. Tačiau pastarąjį pusmetį girdžiu, kad žmonės palieka pažinčių programėles ir nori susipažinti tradiciniu būdu, pavyzdžiui, per renginius", – pasakoja pašnekovas.

Sudėtinga užduotis

Tad kokie tie pažinčių programėlių privalumai? Kaip didelį pliusą M.Truncė įvardija progą surasti kitą žmogų, kuris irgi ieško partnerio. Vis dėlto psichologas pastebi, kad reikėtų įvertinti, kad kitas gali ieškoti tik vienkartinio santykio.

"Juk nestovėsi gatvėje ir neklausinėsi, ar norėtum su manim susipažinti? O atsidaręs programėlę esi tikras, kad visi čia esantys nori bendrauti, – atkreipia dėmesį pašnekovas – Jeigu tai yra specializuotas portalas, skirtas tam tikrus pomėgius ar vertybes turintiems žmonėms, paieška pasidaro dar lengvesnė. Esama ir programėlių, skirtų tos pačios lyties asmenims, kuriems susipažinti dar sunkiau. Per programėlę pabendravęs su žmogumi, gali greitai išsiaiškinti, ar vertėtų susitikti gyvai."

Vis dėlto M.Truncė pabrėžia, kad ieškoti antrosios pusės yra sudėtinga užduotis. Anot pašnekovo, susirasti tinkamą partnerį yra kur kas sunkiau, nei, pavyzdžiui, darbo vietą.

"Kad ir kaip ieškotumėte partnerio – per programėlę ar tradiciniais būdais – tam reikia skirti ypatingą dėmesį. Pirmiausia, derėtų punktais užsirašyti, kokį žmogų norima sutikti. Taip pat nuspręsti, koks jūsų tikslas – norite sukurti šeimą, siekiate vienos nakties nuotykio, o gal ieškote porininko kelionėms? Kai asmuo aiškiai pasako sau, ko jis nori, lengviau vykdyti atranką. Nes žmonių, norinčių tiesiog bendrauti, yra daug. Susipažinus su žmogumi, kuris atitinka sąrašą, jau galima nerti gilyn – susitikti ar pasikalbėti telefonu", – pastebi psichologas.

Lengviau užmegzti kontaktą

A.Kaluginas pritaria, kad programėlėmis naudotis patogu. "Jomis galima komunikuoti bet kur ir bet kaip, tereikia mobiliojo ryšio. Galima naudoti kompiuterį, telefoną, planšetę. Programėlė veiks dieną ir naktį, namie ir prie jūros, – vardija pašnekovas. – Antras privalumas, nors ir banalus, yra tai, kad programėlę naudojantis žmogus nors kažką daro, kad atrastų santykius. Juk užsisklendus namie tikrai nieko nerasi. Parsisiuntus programėlę, tikimybė, kad pavyks su kuo nors susipažinti, žymiai išauga, palyginus su tuo, jeigu žmogus tik skųstųsi, kad yra vienišas", – atkreipė dėmesį jis.

Vis dėlto, psichoterapeutas paneigė klišę, kad žmonės programėlių draugiją renkasi dėl laiko trūkumo. "Empiriniai faktai – tai, ką mato mano akys Vilniaus vakarais, rodo, kad žmonės, o ypač jaunimas, turi laiko. Vakarais senamiestyje barai ir klubai pilni jaunuolių, kurie labai gražiai komunikuoja. Vieni kažką gurkšnoja, kiti kikena, treti šoka, – pastebi pašnekovas. – Manau, kad ir Kaune vyksta tas pats. Tad, jeigu norisi, tikrai galima rasti gyvo bendravimo. O kur dar sporto, kultūros renginiai, sutraukiantys mases žmonių. Žinoma, mažuose miesteliuose, kaimuose renginių ir pramogų vyksta mažiau, bet čia gyvenantys žmonės ir taip pažįsta vienas kitą."

123rf.com nuotr.

Kita vertus, anot A.Kalugino, ieškoti poros programėlėje – drąsiau ir tikslingiau. "Žmonės renkasi programėles ne todėl, kad yra labai užimti ir jiems nėra laiko kur nors nueiti. Tiesiog paprasčiau iškart tikslingai kalbėti su žmogumi pažinčių portale. Juk per rungtynes ar koncertą neimsi kažko kalbinti", – pastebi psichoterapeutas.

Nebijo meluoti

Vis dėlto, kalbėdami apie pažinčių programėles, psichologai įžvelgia ir minusų. Pasak M.Truncės, nemažai jomis besinaudojančių žmonių vis dėlto ieško neįpareigojančių santykių. Tad siekiantiems ilgalaikio ryšio gali būti sunkoka išfiltruoti visus netinkamus kandidatus.

"Ne visi pažinčių programėlių naudotojai gali drąsiai pasakyti, ko ten ieško. Kai kurie iškart nurodo siekiantys vienos nakties nuotykių, tada galima jų vengti. Tačiau kiti kortų neatskleidžia ir rašo, pavyzdžiui, norintys susipažinti. Rimto partnerio ieškantis žmogus gali iš karto nesuvokti, kas tiksliai slypi už tokio pristatymo, – įspėja M.Truncė. – Manau, kad reikėtų atidžiai pasirinkti naudojamą programėlę ar portalą. Atrodo, kad neįpareigojančių nuotykių ieškotojai daugiau naudoja programėlę "Tinder", o rimtesnių santykių mėgėjai – specializuotus, pavyzdžiui, krikščioniškus portalus."

A.Kaluginas iš klientų girdi apie programėlėse neretai pasitaikančią melagingą informaciją. "Dažnai jose pateikiama klaidinga ar pagražinta informacija, pradedant vizualiniu savęs pateikimu, baigiant statusu. Pavyzdžiui, sumažinamas amžius, o gyvai susitikus paaiškėja, jog asmuo įkėlęs 10 metų senumo nuotrauką. Klientė pasakojo atvejį, kai programėlėje susirašinėjo su vyru, kuris gyrėsi savo automobiliu. Vėliau paaiškėjo, kad nuotraukoje matytas automobilis priklauso kitam žmogui. Taip pat žmonės neretai prisistato kaip niekam neįsipareigoję, o vėliau paaiškėja, kad jie turi šeimą. Net nešneku apie visokius iškrypėlius ir aferistus, tačiau jų pasitaiko visur", – vardija iš klientų girdėtus atvejus psichoterapeutas.

Dar vienas pažinčių programėlių minusas yra lūkesčių neatitikimas. "Pastebiu, kad didžioji dalis vyrų vis dėlto yra nusiteikę seksualiniams nuotykiams, o moterys dažniausiai yra orientuotos į rimtų santykių paiešką. Tad toks neatitikimas, kai vieni ieško vieno, o kiti – kito, neveda prie gero", – atkreipia dėmesį A.Kaluginas.

Psichoterapeutas atskleidžia, kad esama žmonių, kurie turi išsivysčiusią priklausomybę nuo pažinčių programėlių. Jie neieško nieko rimto, tačiau negali atprasti nuo nuolatinio savo anketos tikrinimo. Bendravimas tokiu atveju tiesiog įgauna žaidimo formą. Žmogus rašo tą patį tekstą keliems asmenims, susirašinėja iš neturėjimo ką veikti. Taip sukuriamas dar didesnis psichologinis netikrumas programėlės aplinkoje.

Surado laimę

Kalbantis su pažinčių programėlių vartotojais, dauguma pripažįsta į jas žiūrintys kaip į nuotykį. Vis dėlto kai kurie jaučiasi dėkingi programėlei, suvedusiai su išrinktuoju.

Jis buvo pirmasis vaikinas, su kuriuo susitikau antrąkart. Laukti trečiojo ir ketvirtojo pasimatymo ilgai nereikėjo.

24-erių Odeta su savo vyru rudenį švęs antrąsias vestuvių metines. Iš skirtingų miestų kilę jauni žmonės galbūt net nebūtų susitikę, jei ne programėlė "Tinder". Anot Odetos, programėlę ji parsisiuntė kaip pramogą, kurią įsijungdavo laisvu laiku. Jos veikimo principas paprastas: išvydęs patikusį žmogų, jo nuotrauką vartotojas anonimiškai pažymi širdute. Abiem pusėms pažymėjus viena kitą, programėlė leidžia jiems susirašinėti.

"Iš pradžių susirašinėjau su keliais vaikinais. Su kai kuriais buvau ir susitikusi, tačiau bendravimas nutrūkdavo po pirmojo pasimatymo, – pasakoja mergina. – Vaikinai buvo malonūs, gana rimtai nusiteikę. Tad supratau, kad programėlėje "Tinder" galima surasti ir ilgalaikį partnerį."

Galiausiai Odeta pradėjo susirašinėti su savo būsimu vyru. Poros bendravimas greitai persikėlė į "Facebook", o paskui jie ir susitiko.

"Jis buvo pirmasis vaikinas, su kuriuo susitikau antrąkart. Laukti trečiojo ir ketvirtojo pasimatymo ilgai nereikėjo. Po truputį mūsų santykiai išsivystė į rimtą draugystę. Programėlėje užsiregistravau žiemą, o balandį jau susipažinau su būsimu vyru. Nepraėjus metams mes apsigyvenome kartu, vėliau jis man pasipiršo", – atkūrė įvykius Odeta.

Vis dėlto ji pripažįsta, kad "Tinder" turi ir minusų. Pasak jos, didžiausias minusas tai, kad dauguma programėlėje ieško neįpareigojančių santykių. "Kai kurie netgi turi antrąsias puses, tačiau nuo jų slepia, kad dairosi naujų pažinčių. Tačiau žmogaus siekiai labai greitai matyti iš jo bendravimo, anketos, kartais netgi nuotraukos", – pastebi mergina, kuriai pažinčių programėlė padėjo surasti gyvenimo partnerį.

"Žmonės dažnai stereotipizuoja pažinčių programėles, sako, kad čia renkasi vien nuotykiui mėgėjai. Tačiau tai netiesa – internete tikrai galima sutikti rimtai į santykius žvelgiančių žmonių. Tačiau kartais tenka ilgiau paieškoti", – šypsosi Odeta.

Tad „kiekvieno, esančio kuo nors“ konkrečioje socialinėje grupėje (bendradarbių komandoje, paauglių grupėje, draugų rate ar studentų organizacijoje), elgesys gali atrodyti neįprastas kitos socialinės grupės nariams. Priešingai, bet kuris socialinės grupės narys, kuris ima žaisti kitus žaidimus, veikiausiai bus išstumtas, tačiau greitai supras, kad jį mielai priima kita socialinė grupė. Leidyklos VAGA išleistas, klasika tapęs Erico  Berne’o bestseleris  „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ – tai universalus santykių psichologijos gidas, padėsiantis atpažinti ir nesivelti į ydingus „žaidimus“ ir manipuliacijas darbiniuose ir asmeniniuose santykiuose, geriau suprasti ir koreguoti savo elgesį.

Žaidimai perduodami iš kartos į kartą. Individo mėgstamo žaidimo ištakų galima aptikti jo tėvų, net senelių kartoje, jis perduodamas vaikams, kurie savo ruožtu, jei nebus įvykdyta sėkminga intervencija, išmokys šių žaidimų ir vaikaičius. Iš kartos į kartą perduodami žaidimai gali susilpnėti arba pakisti. Vaikų „auklėjimas“ visų pirma yra jų mokymas – kokius žaidimus žaisti. Skirtingos kultūros ir skirtingi socialiniai sluoksniai turi savo mėgstamus žaidimus.

Žaidimai sumuštinio principu įsiterpę tarp neįpareigojančio bendravimo ir artimumo. Neįpareigojantis bendravimas nusibosta, kaip nusibosta ir reklamai skirti kokteilių vakarėliai. Artimumas reikalauja elgtis ypač apdairiai, nes jam savo ruožtu gali paprieštarauti vieno iš žaidžiančiųjų – Tėvo, Suaugusiojo ar Vaiko – rolę prisiėmęs asmuo Visuomenė nepatikliai raukosi matydama atvirumą, jei jis demonstruojamas ne asmeninėje aplinkoje. Sveika nuovoka mus įspėja, kad atvirumu visuomet galima piktnaudžiauti. Vaikas bijo atvirumo, nes jį gali demaskuoti. Taigi tam, kad pabėgtų nuo neįpareigojančio bendravimo nuobodulio, išvengtų artimumo pavojaus, dauguma žmonių pasirenka kompromisą – žaidimus. Jais dažniausiai ir užpildomos pačios įdomiausios žmonių bendravimo valandos. Tai socialinė žaidimų reikšmė.

Ydingos žaidėjų rolės

Daugelį bendravimo žaidimų ypač intensyviai žaidžia sutrikusios asmenybės. Kuo sutrikimai didesni, tuo intensyviau žaidžiama. Gana keista, tačiau šizofrenikai, atrodo, atsisako žaisti žaidimus ir iš karto reikalauja atvirumo. Kasdieniame gyvenime daugiausiai žaidžia dvi grupės – Niurzglių ir Menkystų, arba Bukagalvių vaidmenis prisiimantys žmonės

Niurzglys – žmogus, pykstantis ant savo motinos. Pasigilinus paaiškėja, kad jis pyksta ant jos nuo ankstyvos vaikystės. Paprastai savo pykčiui pateisinti jis randa „vaikiškų priežasčių“. Gal kritišku berniukui brendimo laikotarpiu motina jį apleido, nes susirgo ir pateko į ligoninę, gal pagimdė per daug jaunesnių broliukų ir sesučių. O gal apleido jį sąmoningai. Nesvarbu, kaip ten buvo, tačiau nuo to laiko jis tapo niurzgliu.

Moterų jis nemėgsta, nors gali būti net donžuanu. Apsisprendimą nuolat būti blogos nuotaikos jis gali pakeisti bet kuriuo savo gyvenimo laikotarpiu, panašiai kaip staiga apsigalvoja vaikai, kai ateina metas sėsti prie pietų stalo. Ir suaugusį niurzglį, ir mažą niurzgliuką nebeniurzgėti gali paskatinti tos pačios aplinkybės. Reikia išgelbėti gerą vardą, be to, mainais už privilegiją niurzgėti jam turi būti pasiūlyta kas nors vertingesnio.

Niurgzlio vaidmenį prisiėmusiam pacientui nusprendus apsilankyti pas psichiatrą, jį reiktų kruopščiai parengti, pasirinkti tinkamą laiką ir nuostatas. Terapeuto šiurkštumas ar spaudimas neduos rezultatų, kaip ir susidūrimas su niurzgiančiu mažu berniuku. Ilgainiui pacientas atsilygins terapeutui už netinkamą elgesį taip, kaip mažylis anksčiau ar vėliau atsilygina netaktiškiems tėvams. Apie Niurzgles galima pasakyti tą patį, tik jos pyksta ant savo tėvo. Todėl su tokiomis moterimis bendraujantis terapeutas turėtų būti ypač apdairus. Jis rizikuoja būti priskirtas „vyrams, kurie niekuo nesiskiria nuo jos tėvo“.

Šiek tiek Menkystos esama kiekviename žmoguje, tačiau žaidimų analizės tikslas yra sumažinti tai iki minimumo. Šiuo atveju Menkysta yra tas, kuris per daug jautrus Tėvo įtakoms. Tad kritiniais momentais bus trukdoma jo Suaugusiajam apdoroti duomenis bei reikštis Vaiko spontaniškumui, o padariniai, tikriausiai, bus netinkamas arba netaktiškas elgesys. Kraštutiniais atvejais Menkysta gali susielieti su Pamaivos, Prielipos ar kitomis žaidėjų rolėmis.

Menkystos nereikėtų painioti su sutrikusiu šizofreniku, kurio Tėvas nefunkcionuoja, o Suaugusysis vos gyvas, todėl jis su pasauliu bendrauja iš sutrikusio Vaiko pozicijų. Įdomu, kad apskritai Menkysta yra epitetas, taikomas tik vyrams arba retais atvejais vyriško tipo moterims. Snobė yra didesnė Bukagalvė negu Menkysta, paprastai šis epitetas taikomas moterims, tačiau retsykiais juo apibūdinamas ir šiokių tokių moteriškų bruožų turintis vyras.

Sąmoningumo, spontaniškumo ir artimumo vaidmuo santykiuose

Savarankiškumas, arba autonomija, bene svarbiausia kompetencija, padėsianti išsilaisvinti iš ydingų santykių žaidimų. Ji pasiekiamas išlaisvinus tris gebėjimus – būti sąmoningam, spontaniškam ir artimam.

Sąmoningumas – reiškia sugebėjimą pačiam suvokti, patirti ir pajausti ką nors, nepriklausomai nuo kitų nuomonės, išankstinių nuostatų ar elgesio modelių, t. y. įsisąmoninus, o ne taip, kaip žmogus išmokytas. Pagrįstai galima tvirtinti, kad kūdikiai mato, girdi ir mąsto kitaip nei suaugusieji ir kad pirmaisiais gyvenimo metais jie turi gilesnį grožio pojūtį. Berniukas su džiaugsmu stebi paukščius ir gėrisi jų čiulbesiu. Bet štai pasirodo „gerasis tėvelis“, kuriam atrodo, kad jis turėtų „pasidalyti patirtimi“ ir padėti sūnui „vystytis“.

Jis pareiškia: „Štai čia kėkštas, o čia žvirblis.“ Vaikas nebegali savaip matyti paukščių ar girdėti jų čiulbesio, nes dabar jis turi matyti ir girdėti juos taip, kaip nori jo tėvas. Tėvas turi savų priežasčių, nes juk tik nedaugelis žmonių gali sau leisti prabangą – gyventi klausydamiesi paukščių giesmių, tad kuo anksčiau berniukas pradės „mokytis“, tuo geriau. Gal užaugęs jis taps ornitologu. Vienas kitas žmogus vis dar gali matyti ir girdėti „savuoju“ būdu. Tačiau dauguma žmonių praradę sugebėjimą būti tapytojais, poetais ar muzikantais, jiems nepalikta jokių galimybių tiesiogiai matyti ir girdėti, net jei jie galėtų sau tai leisti. Šią patirtį jie gali gauti tik iš kažko kito. Tokio sugebėjimo atgaivinimas čia vadinamas „įsisąmoninimu“.

Fiziologiškai įsisąmoninimas yra eidetinė percepcija, artima eidetinei vaizduotei. Galbūt kai kuriems individams būdingas gebėjimas išlaikyti atmintyje ir gyvai atgaminti daiktų  ar reiškinių vaizdus. Eidetinis suvokimas gali pasireikšti įvairiose (skonio, kvapo, judesio) srityse. Taip gimsta menininkai – kulinarai, parfumerijos specialistai ir šokėjai, kurių amžinoji problema yra rasti auditoriją, pajėgiančią įvertinti jų kūrybiškumą.

Būti sąmoningam – tai gyventi čia ir dabar, ne kur nors kitur – praeityje ar ateityje. Taikliai amerikietiškojo gyvenimo galimybes iliustruoja skubėjimas ryte į darbą. Pagrindinis klausimas – „Kur žmogaus sąmonė, kai jo kūnas automobilyje?“ Štai dažniausi atvejai.

1. Žmogus, kuriam ypač svarbu atvykti į darbą laiku, yra labiausiai suskilęs. Kai jo kūnas automobilyje, jo sąmonė jau prie kontoros durų. Betarpiškos savo aplinkos jis nė nepastebi, nebent tiek, kiek ji kliudo, kol jo kūnas pasiveja psichiką. Tai vidutinybė, kuriai labiausiai rūpi gerai pasirodyti viršininko akyse. Jei jis vėluoja, pasistengs atvykti uždusęs. Jam vadovauja paklusnus Vaikas, žaidžiantis „Pažiūrėk, kaip aš stengiausi“. Važiuodamas šis asmuo yra visiškai praradęs savarankiškumą, o kaip žmogiška būtybė jis iš esmės yra miręs. Visai įmanoma, kad tokia situacija tampa palankiausia dirva aukštam kraujospūdžiui ir arterijų trombozei vystytis.

2. Kita vertus, Niurzglys mažiau jaudinasi dėl to, ar atvyks laiku, jis stengiasi sugalvoti kuo daugiau priežasčių, kodėl pavėlavo. Mažos nesėkmės, ne laiku užsidegę šviesoforai, kitų vairuotojų klaidos arba kvailumas. Tai atitinka jo schemą, ir paslapčia jis džiūgauja dėl pasekmių, paremiančių jo maištingo Vaiko arba teisiojo Tėvo žaidimą „Žiūrėkit, ką per juos padariau“. Jis irgi visiškai nemato savo aplinkos, išskyrus tiek, kiek ji tinka jo žaidimui, todėl jis tėra pusiau gyvas. Jo kūnas automobilyje, tačiau jo sąmonė keliauja ieškodama priekaištų ir skriaudų.

3. Rečiau sutiksime „natūralų vairuotoją“, kuriam vairuoti automobilį yra malonus užsiėmimas ir menas. Susitapatinęs su automobiliu jis greitai ir meistriškai skinasi kelią per transporto grūstį. Jis irgi nepastebi aplinkos, nebent tiek, kiek ji leidžia atsiskleisti jo meistriškumui, tačiau save ir automobilį jis įsisąmonina be galo puikiai ir valdo jį nuostabiai, ir šia prasme jis tikrai gyvas. Tokį vairavimą formaliai galima priskirti Suaugusiojo neįpareigojančiam bendravimui, kuris gali teikti pasitenkinimo ir Vaikui, ir Tėvui.

4. Asmuo, sąmoningai esantis dabartyje, yra susijęs su aplinka – dangumi ir medžiais – ir turi judėjimo jausmą. Skubėti – reiškia į tą aplinką nekreipti dėmesio, suvokti tik tai, kas dar nematoma, kas už kelio posūkio, arba suvokti tik kliūtis ar tik save patį. Dabartį suvokiantis žmogus yra gyvas, nes jis žino, ką jaučia, kur yra, jis junta laiko tėkmę. Jis žino, kad kai mirs, tie medžiai ir toliau žaliuos, tačiau jo čia jau nebebus, ir jis negalės į juos pažvelgti, tad nori išvysti juos dabar taip aiškiai, kaip tik įmanoma.

Spontaniškumas – reiškia pasirinkimą, laisvę pasirinkti ir išreikšti savo jausmus (Tėvo, Suaugusiojo ir Vaiko už žaidimų jausmus) iš asmeniui prieinamo jausmų rinkinio. Būti spontaniškam – tai išsilaisvinti nuo būtinybės žaisti žaidimus ir jausti tik tuos jausmus, kuriuos jausti tave išmokė.

Artimumas įprasmina laisvę nuo žaidimų įsisąmoninančio žmogaus spontanišką atvirumą. Tai eidetiškai suvokiančio, nesugadinto ir naivaus Vaiko išlaisvinimas čia ir dabar. Eksperimentiškai galima įrodyti, jog eidetiškas suvokimas pažadina meilumą, atvirumas sutelkia pozityvius jausmus, kad egzistuoja net toks dalykas kaip „vienpusis artimumas“ – reiškinys, kuris gal ir kitaip vadinamas, bet gerai žinomas profesionaliems suvedžiotojams, kurie sugeba prisivilioti partnerį, patys nė kiek prie jo neprisirišdami. Jie to pasiekia skatindami kitą asmenį atvirai į juos žvelgti ir laisvai kalbėti, o pats suvedžiotojas ar suvedžiotoja tik gudriai apsimetinėja, jog atsako tuo pačiu.

Artimumas iš esmės yra natūralaus Vaiko funkcija (nors pasireiškia kaip psichologinių ir socialinių komplikacijų forma), ir jis gali būti visai sėkmingas, jei jo nenutraukia žaidimai. Paprastai artimumui kliudo prisitaikymas prie Tėvo įtakos, ir, nelaimei, tai vyksta kone visuotinai. Eksperimentiškai įrodyta, jog dauguma kūdikių, kol dar nesugadinti, atrodo esą mylinčios būtybės, tai ir yra artimumo prigimtinė esmė.

Iki šiol gyvuojančios senosios patarlės rodo, kad žmonių santykiuose nedaug kas keičiasi, be to, jose labai aiškiai matyti, kurios socialinės grupės dominuoja: vyrai ar moterys, tėvai ar vaikai, jaunimas ar senimas, LRT KLASIKAI sako Jokūbo Brodovskio patarlių, priežodžių ir mįslių rinkinio leidėja ir tyrėja Ona Aleknavičienė. „O dominuojanti grupė yra vyrai arba tėvai – jie silpnesnei pusei primeta savo nuomonę, tam tikras elgsenos normas. Pavyzdžiui, „Tu nei durų neuždarai, o tavo tėvas ir skūnią uždaro“. Vadinasi, čia tas pozityvusis, gerasis yra tėvas“, – pastebi mokslininkė.

– Prieš metus išleidote didžiulį Jokūbo Brodovskio patarlių, priežodžių ir mįslių rinkinį. Kodėl ėmėtės būtent šio rinkinio?

– Šis rinkinys man buvo įdomus ir kaip senosios kalbos tyrėjai, ir dėl to, kad jis buvo įtrauktas į programą. Lietuvių kalbos institute yra kuriama senųjų raštų duomenų bazė ir mes į ją traukėme XVI–XVII a. šaltinius. Šis šaltinis iš pradžių ir buvo datuojamas XVII a., dėl to mes jo ir ėmėmės.

– Knygoje rašoma, kad tai mįslingas rinkinys – iki šiol jis buvo laikytas anoniminiu, nes nėra išlikusio antraštinio lapo, nežinomas ir tikrasis jo pavadinimas, rengėjai ir netgi rengimo laikas. Ar buvo įmintos visos šios mįslės?

– Šias mįsles teko pradėti nuo datavimo, nes šaltinis buvo datuojamas XVII a. pab. arba XVIII a. pr. Bet, kadangi nėra nei sudarytojo, nei tikro pavadinimo (jis suteiktas bibliotekos darbuotojų), netikslus datavimas neleido nustatyti ir sudarytojo. Betiriant paaiškėjo, kad yra ne vienas vandenženklis, o trys ir vienas iš tų vandenženklių (tiksliau – popierius su tuo vandenženkliu) buvo pradėtas gaminti apie 1716 m. Vadinasi, ir rinkinys negalėjo būti pradėtas rašyti anksčiau.

Tada, kai jau paaiškėjo jo ribos, buvo galima galvoti apie autorystę. Ir, atlikus rašysenos analizę, buvo nustatyta, kad tai – J. Brodovskio rankraštis. Jame yra kito autoriaus prierašų, bet nedaug. Tas kitas autorius – Gotfridas Ostermejeris, bet pagrindinis sudarytojas vis tiek yra J. Brodovskis.

– J. Brodovskis – XVIII a. Mažosios Lietuvos figūra. Kokia šio giesmių kūrėjo, kultūros istoriko įtaka lituanistikai?

– Kaip rodo archyviniai dokumentai, J. Brodovskis buvo Trempų parapijos precentorius (mokytojas) ir padėdavo kunigui laikant mišias. Rasti duomenų apie J. Brodovskį nelengva, nes pagrindinis asmuo būdavo kunigas. J. Brodovskis buvo kilęs iš Geldapės (Darkiemio apskritis), dabar tai Lenkijos teritorija. Jis rašė didelį lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių žodyną. Vokiečių-lietuvių kalbų dalis yra apie 1 000 psl., o lietuvių-vokiečių kalbų dalis žuvo per Antrąjį pasaulinį karą (iki karo dar ji buvo saugoma Karaliaučiuje, Valstybiniame archyve).

Tame žodyne J. Brodovskis užfiksavo apie 2 tūkst. patarlių, priežodžių, mįslių. Jis tiesiog jomis mėgavosi: traukė, rašė, nesvarbu, apie ką ta patarlė, yra įtraukta ir obsceniškų (nešvankių) patarlių ir mįslių. Bet jam jokios ribos nebuvo – jei tiko tam žodžiui iliustruoti, ir traukė tą patarlę arba mįslę.

– Knygoje dabartiniam žmogui gana keistai atrodo fonetika, pavyzdžiui, š ir ž rašyba. Labai  įdomu, kad ilgasis y žymimas su dviem taškeliais viršuje. Tai tikriausiai rodo rašybos kaitą Mažojoje Lietuvoje ir leidžia daryti tam tikras išvadas?

– Nuo XVI a. vidurio, nuo Martyno Mažvydo, kai prasidėjo lietuviška raštija, labiausiai įvairavo vadinamųjų šnypščiamųjų š, ž ir č rašyba. Priežastis yra ta, kad M. Mažvydas paskelbė tipinę lotynų kalbos abėcėlę, o lotynų kalboje nėra nei š, nei č, nei ž. Ir tada iki Danieliaus Kleino laikų š buvo rašoma pagal vokišką tradiciją sch, ž buvo žymima vokišku escetu ß, o č rašoma cz arba dedamas kirtis. D. Kleinas mėgino padaryti tvarką ir suvienodinti rašyba Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje.

Tada š taip pat buvo rašoma įvairiai, nes rankraščių rašytojų niekas nereglamentavo. Sakykim, jei spaustuvininkas neturi to ženklo, vartoja tą, kokį turi ir kokius jau vartojo kiti autoriai. O rašant rankraštį žmogaus rankos laisvos – jis, kokią nori raidę, tokią parašo. Taigi varijavimo yra labai daug.

– Jūs aptarėte fonetiką, morfologiją ir socialinį bei kultūrinį turinį. Man įstrigo tokios patarlės ir priežodžiai: „Tėvas peni vaikus žuvimis, o vaikai tėvą – šunimis“, „Vaikų kaip pupų, o duonos nė plutos“, „Tu nei durų neuždarai, o tavo tėvas ir skūnią uždaro“. Taigi galima įžvelgti tam tikrą įtampą tarp tėvų ir vaikų, tėvų ir vaikų nelygiateisiškumą. Sakyčiau, labai panašios problemos iškyla ir XXI a.

– Iki šiol ir gyvuoja tos pačios patarlės, kad žmonių santykiuose nedaug kas keičiasi. Kai tyriau šias patarles ir priežodžius, man buvo be galo įdomu pamatyti, kaip atrodė ta visuomenė (XVIII a. vid. Trempų parapija), kuri vartojo būtent šiuos kalbos tautosakos vienetus. Taigi labai aiškiai išsiskiria socialinės grupės ar sluoksniai: vyrai ir moterys, tėvai ir vaikai, jaunimas ir senimas, etninės grupės, – ir labai gerai matyti, kuri grupė dominuoja.

O dominuojanti grupė yra vyrai arba tėvai – jie silpnesnei pusei primeta savo nuomonę, tam tikras elgsenos normas. Kaip jūs ir sakėte – „Tu nei durų neuždarai, o tavo tėvas ir skūnią uždaro“. Vadinasi, čia tas pozityvusis, gerasis yra tėvas, o „tu net durų neuždarai“. „Tėvas peni vaikus žuvimis, o vaikai tėvą – šunimis“ formuoja požiūrį, kad taip neturėtų būti, kad tėvai vaikus prižiūri, o paskui vaikai su tėvais irgi turėtų elgtis pagarbiai.

– Čia galima įžvelgti ne vien socialinį ir kultūrinį turinį, bet ir išminties perliukų. Pavyzdžiui, patarlė „Moki žodį – žinai kelią“ vartojama ir šiomis dienomis. „Gina kaip pempė vaikus“, „Dieve, duok vienam gimti, bet nė vienam mirt“, „Viena kregždė – dar ne pavasaris“ taip pat labai tinka ir mūsų dienomis.

– Dauguma šitų patarlių yra labai senos. Patarlė „Viena kregždė – dar ne pavasaris“ iš tiesų pradėta vartoti V a. pr. Kr. ir pirmiausia užfiksuota graikų kalba. Pradžią jai davė Ezopo pasakėčia apie jaunuolį, kuris iššvaistė palikimą. Pamatęs, kad parskrido kregždė, pagalvojo, kad jau pavasaris ir pardavė paskutinį apsiaustą. Bet čia vėl užėjo šalčiai, jam pasidarė šalta ir jis suprato, kad viena kregždė dar nerodo pavasario. Štai koks ilgas yra šito posakio vartojimo laikas, be to, jis vartojamas maždaug 49 pasaulio šalyse. Kitos patarlės yra atėjusios per Bibliją ir net sunku nustatyti jų laiką. Taip pat nežinia, ar jos išverstos iš vokiečių kalbos, ar paimtos tiesiai iš Biblijos.

– Minite Bibliją, bet įdomu, kad šiame rinkinyje matyti krikščionybės ir pagonybės sandūra. Minima ir Žemyna, ir Laima, ir Magyla. Taigi galima kalbėti apie ikikrikščioniškų dievų įtaką lietuvininkų pasaulėjautai.

– Taip, analizuojant ir šio rinkinio, ir J. Brodovskio žodyno patarles, matyti, kad prisimenami ir senieji baltiški dievai, beje, yra įdėtos ir dvi ikikrikščioniškos maldos. Būtent šie smulkieji tautosakos žanrai rodo, kad žmonės norėjo tai prisiminti, išsaugoti ir kad jiems senasis tikėjimas buvo savas – juk mes prisimename tai, ką norime prisiminti, išsaugoti ir kitiems pasakyti. Pačiame rinkinyje nėra labai daug tokių posakių, bet J. Brodovskio žodyne posakių, liudijančių dar ikikrikščioniškąjį senąjį tikėjimą, daug.