Europos Komisija turi savo nuomonę

Praėjusią savaitę Europos Komisija atmetė Italijos planus dėl 2019 m. biudžeto deficito. Komisijos laiške, kuris buvo skirtas Italijos finansų ministrui Giovanni Tria, akcentai buvo aiškūs – planas kelia rimtą susirūpinimą, šalies noras turėti laisvesnę mokestinę sistemą nėra įmanomas siekiant sumažinti biudžeto deficitą.

Jei šalis nesugebės vykdyti Komisijos reikalavimų arba piktybiškai to nedarys, tai gali išprovokuoti griežtus reikalavimus, kuriuos galimai lydėtų finansinės baudos. Tačiau Italijos vyriausybė užsispyrusi – laikosi savo ir neketina mažinti šalies deficito. Girdimi tik pakartotiniai politikų įtikinėjimai, kad reikalavimai bus vykdomi tada, kai ekonomikos augimas ir nedarbo lygis pasieks prieš krizinius lygius. Nedarbas rugpjūčio mėn. sudarė 9,7 proc., kai prieš krizę 2007 m. šis rodiklis sudarė 5,8 proc.

Italijos valdžios daugumos atstovai pareiškė, kad naujame biudžeto plane ketinama numatyti 10 mlrd. eurų socialinei programai, kuri skirta palaikyti vidutines piliečių pajamas konkrečiame lygyje. 7 mlrd. eurų – pensijų reformai, 2 mlrd. eurų – mokestinės naštos mažinimui ir 1 mlrd. eurų nukeliaus į įdarbinimo sistemą. Planuojama, kad pirmoji biudžeto plano versija Europos Komisiją pasieks spalio 15 d., o iki metų pabaigos Italijos parlamentas turi patvirtinti galutinį biudžeto planą.

Italijos centrinis bankas perspėjo šalies populistinę vyriausybę, kad elgtųsi atsargiai su investuotojais, priimdama sprendimus ir juos komunikuodama. Taip pat akcentavo, kad ketinimai paskatinti ekonomikos augimą didinant šalies skolinimąsi, nėra nei tinkama, nei gera mintis.

Ar pavyks susitarti dėl biudžeto?

Remiantis paskutiniais duomenimis, italai ketina pateikti ES planą, kuris ateinantiems metams palieka 2,4 proc. šalies biudžeto deficitą. Visgi pasak Italijos laikraščio „Corriere della Sera", populistinė vyriausybė galiausiai nusileido ES reikalavimams ir pasiūlė sumažinti 2020 m. ir 2021 m. biudžeto planą atitinkamai iki 2,1 proc. ir 1,8 proc. Europos Komisijos viceprezidentas Valdis Dombrovskis pabrėžė, kad tokie Italijos ketinimai gerokai pralenkia leistinas ribas.

Italija pelnytai tituluojama didžiausios skolos savininke tarp ES narių – jos skolos suma, pagal naujausius duomenis, sudaro 2,34 trilijonų eurų.

Italija pelnytai tituluojama didžiausios skolos savininke tarp ES narių – jos skolos suma, pagal naujausius duomenis, sudaro 2,34 trilijonų eurų. Šalies skolos dydis nuo bendro vidaus produkto (BVP) sudaro 131,50 proc. Europos Sąjungoje tik Graikija turi prastesnį rodiklį. Tiesa, buvo minėti ketinimai iki 2021 m. sumažinti rodiklį iki 126,5 proc. Pagal ES rekomendacijas, šis rodiklis negali būti didesnis nei 60 proc. Būtent todėl dar šių metų pavasarį EK nariai paragino Italiją imtis ryškesnių veiksmų šiam rodikliui pasiekti.

Kodėl svarbūs Italijos skolos kainos svyravimai?

Šalies bankai sunkiai mokosi iš savų klaidų, tad ką jau kalbėti apie svetimas. Pagrindinė bėda – didžioji dalis kiaušinių viename krentančiame krepšyje. Bankų sektorius reikšmingą dalį lėšų yra investavęs į šalies vertybinius popierius, tad kiekvienas mažiausias vertės sumažėjimas sujudina stabilumo ir saugumo pamatus bankuose.

Baimė dėl galimos Italijos krizės pasiekė ir investuotojus. Vis akyliau stebimas šalies ir ES bendravimas, pro akis nepraslysta nė vienas pasisakymas. Tą taikliai atspindi skirtumas tarp Italijos ir saugiausiomis laikomų Vokietijos skolos vertybinių popierių kainų. O jos pasiekė aukščiausią tašką per paskutinius penkerius metus po to, kai ES nesutiko su šalies vyriausybės ketinimais ir priminė apie galimą Italijos įsipareigojimų ES neatitikimą.

Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi įspėjo Italijos atstovus apie skolos vertybinių popierių rinkos galimą neigiamą įtaką šalies finansavimosi kaštams. Jis taip pat priminė, kad pasibaigusi ekonomikos skatinimo programa tik paaštrins šią situaciją. Dešimties metų šalies skolos kaina po ES atsakymo pakilo iki 3,42 proc., palyginimui to paties termino Lietuvos skolos vertybinio popieriaus pajamingumas sudarytų apie 0,80 proc.

Kitas svarbus akcentas, kad negalėdama susitarti vyriausybė didina šalies riziką investuotojų akyse, tad finansavimosi kaštai auga ne tik šaliai, bet ypatingai jie atsiliepia bankų sektoriui, kuris tiesiogiai už tai sumoka skolindamasis lėšas. Tą patvirtina ir apsidraudimo sandoriai, skirti sumažinti Italijos bankų nemokumo riziką. Per paskutinį pusmetį prastesnį rezultatą Europoje parodė tik Turkijos bankų sektorius.

Ar Italijos laukia Graikijos likimas?

Europos Komisijos prezidentas Jean-Claude Juncker išreiškė savo nuogąstavimus, kad reikėtų įvertinti ir galima pasikartojantį Graikijos krizės scenarijų – būtent todėl reikia dėti visas pastangas, kad to būtų galima išvengti.

Italija ir Graikija šiuo metu dalijasi keliais esminiais panašumais: didelė skola – komplikuotas finansavimas, nenuspėjama ir nestabili valdžia bei taikomi ekonominiai modeliai, kurie neveikia realioje ekonomikoje. Kitaip nei Graikija, Italija yra viena iš didžiausių ES ekonomikų ir viena iš Europos ekonominės integracijos įkūrėjų. Dėl to jos finansavimo problemos turėtų didesnį poveikį visai Europai, lyginant su Graikijos sukelta situacija. Kur kas didesnis pavojus kyla iš sisteminės rizikos – tiek iš ekonominės, tiek iš finansinės pusės.

Tiesa, verta išskirti, kad Italija, priešingai nei Graikija, neturi einamosios sąskaitos deficito, šalies skolos vidutinis terminas yra kur kas ilgesnis, tad nemokumo problema trumpuoju laikotarpiu yra mažesnė.

Deja, tokiomis aplinkybėmis savo progos nepraleido ir populistinė valdžia. Jos pasisakymai apie tai, kad Italija turėtų pasvarstyti ir savo valiutos atkūrimo galimybę, plačiai nuskambėjo Europoje. Pasak jų, tai būtų tinkamas būdas spręsti šalies finansines ir prekybines bėdas. Tokioje situacijoje ir girdint tokias kalbas, žinoma, finansų rinkos įvertina ir „Ital-exit" scenarijų. O jis visiškai nepadeda šaliai atgauti investuotojų pasitikėjimo.  

Naujausias JAV prezidento laimėjimas – žadėtas pelno mokesčio sumažinimas. Baigiantis 2017-iesiems pelno mokestis verslui neribotam laikui buvo sumažintas nuo 37 proc. iki 21 proc. – žemiausio lygio nuo 1939 m. Fiziniams asmenims taikomi pajamų mokesčiai sumažinti vidutiniškai apie 3 proc., naujieji tarifai galios iki 2025 m.

Tiesa, dėl tokių mokestinių pertvarkų naudos ar žalos skirtingos institucijos nesutaria. Netgi panašu, kad vyksta varžybos, kas pateiks geriausią ar blogiausią prognozę. „The Tax Foundation” pareiškė, kad mokesčių sumažinimas per ateinančius dešimt metų į valstybės biudžetą padės surinkti apie 448 mlrd. JAV dolerių. Be to, ekonomikos augimas sugeneruos 700 mlrd. JAV dolerių papildomų pajamų, BVP augimas pasieks 1,7 proc., bus sukurta 339 tūkst. naujų darbo vietų, o darbo užmokesčio augimas sieks 1,5 proc. Savo ruožtu JAV iždas pranešė, kad pertvarka sugeneruos 1,8 trln. JAV dolerių sieksiantį biudžeto pajamų augimą, o ekonomika per metus vidutiniškai augs 2,9 proc. Į šiuos skaičiavimus įtraukti ir prezidento planai investuoti į infrastruktūrą, vykdyti kitas socialinės gerovės reformas.

Tačiau daug kalbant apie mokesčių mažinimą, subtiliai pamirštama kita svarbi problema – kasdien auganti šalies skola.

Valstybės skola: kas tai?

Valstybės skola parodo, kiek šalies valdžios išlaidos yra didesnės už pajamas. Pagrindinė priežastis, kodėl valstybės skolinasi, – atsiradęs poreikis ekonomikai skatinti arba esamoms skoloms padengti. Esminė skolinimosi sąlyga – pasitikėjimas. Investuotojai jį išlaiko tol, kol šalies įsipareigojimai išorėje nepasiekia 77 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto.

JAV skola šiuo metu yra didžiausia pasaulyje ir siekia daugiau nei 20 trln. JAV dolerių arba apie 100 proc. BVP. Auganti vyriausybės skola ilguoju laikotarpiu slopina ekonomikos augimą, kurį anksčiau ar vėliau lydi mokesčių didėjimas ateities kartoms. Pasaulio banko duomenimis, skolos lygiui pasiekus 77 proc. BVP, kiekvienu procentu toliau auganti skola valstybei kainuoja 1,7 proc. lėtėjantį ekonomikos augimą.

Kova tarp skolos ir mokesčių mažinimo

Skaičiuojama, kad dėl aukščiau paminėtos mokesčių reformos per ateinančius 10 metų JAV surinks 1,5 trln. JAV dolerių mažiau lėšų į šalies biudžetą. Nors mažesni mokesčiai skamba gražiai, senstant visuomenei kasmet reikia skirti vis daugiau biudžeto lėšų pensijoms ir sveikatos priežiūrai. Pernai socialinės apsaugos sistemos išmokomis naudojosi 45 mln. amerikiečių. Po dešimties metų jų skaičius pasieks 60 mln., o 2033 m. – 77 mln. Ilgėjanti gyvenimo trukmė ir mažėjantis gimstamumas kelia klausimų, iš kur bus surinkta mokesčių ne tiek skoloms, kiek socialinėms garantijoms.

Prezidento administracija teigia, kad mažesni mokesčiai paskatins šalies ekonominį klestėjimą – naujos biudžeto įplaukos esą ne tik kompensuos 1,5 mlrd. JAV dolerių pajamų praradimą, bet ir padės pastebimai sumažinti šalies skolą. Pasak D. Trumpo, tai bus didelio augimo laikotarpis ir jis bus stulbinantis.

Vis dėlto, ekonomistai laikosi priešingos pozicijos. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto dėstytojas Greg Mankiw, vienas pagrindinių prezidento George‘o W. Busho patarėjų ekonomikos klausimais, yra pasakęs, kad tik šarlatanai ir fanatikai gali tikėti, jog sumažinti mokesčiai atsipirks savaime.

Skolas grąžina tik silpni

Sparčiai mažinti šalies įsiskolinimus gali padėti, pavyzdžiui, taupymas socialinių garantijų ir sveikatos apsaugos sąskaita. Tačiau toks sprendimas dažnai garantuoja politinės karjeros pabaigą – kai žadi daug, bet atimi daugiau, patenkintų lieka mažai. Šią pamoką tikrai moka ir D. Trumpas – jo planai daugiau lėšų skirti infrastruktūrai, pramonei, tikrai nenukreipti į skolos mažinimą. Panašu, kad jis dėl to jaudintis net neketina, nors palūkanos skirtos skolai aptarnauti jau siekia 266 mlrd. JAV dolerių.

Didžiausios skolos turėtojos – Kinija ir Japonija, atitinkamai turinčios 1,7 ir 1,1 trln. JAV dolerių. Per metus Kinijos turima skolos dalis išaugo daugiau nei 7 proc., tačiau prezidentas teigia, kad taip JAV įgauna tik daugiau galios prieš Kiniją.

Metinis fiskalinis deficitas 2017 m. siekė 666 mlrd. JAV dolerių – 3,5 proc. visos šalies ekonomikos. Siekiant susigrąžinti kapitalą iš užsienio, JAV nebetaikys pelno mokesčio lėšoms, kurios buvo sugeneruotos iš veiklos vykdytos užsienyje. Norima, kad kapitalas grįžtų į JAV rinką ir bent dalis jo būtų reinvestuojama – tai leistų grąžinti 2,6 trln. JAV dolerių į įmonių namų rinką.

Tiesa, tie patys metodai jau buvo taikomi 2004 m. – tuomet sugrąžintos pajamos buvo paskirstytos akcininkams, o ne reinvestuotos ar kitaip panaudotos, tad ekonomika iš to gavo mažai naudos. Didelė dalis stambių JAV įmonių ir šįkart patvirtino, kad dėl mokestinės sistemos pertvarkų atsiradusių papildomų pajamų neketina reinvestuoti ar didinti darbo vietų skaičiaus. Panašu, kad pelno mokesčio sumažinimas labiau skirtas rekordines aukštumas siekiančiai akcijų rinkai toliau kelti, o ne naujoms darbo vietoms kurti. 

Jau 12 metų, tris kadencijas iš eilės, Vokietijos kanclerės pareigas einančios Angelos Merkel politinė karjera pakibo ant plauko. Po mėnesį trukusių derybų ir bandymų suformuoti koaliciją buvo pripažinta, kad dabartinėmis sąlygomis tai nėra įmanoma. Pagrindinių šalies partijų – Krikščionių demokratų sąjungos (CDU), Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) ir Laisvųjų demokratų partijos (FDP) – atstovų negebėjimas susitarti dėl galimos koalicijos ir vyriausybės suformavimo, per vieną naktį sukėlė neramumus ne tik Vokietijoje, bet ir visoje ES.

Aidai iš finansų rinkų

Vokietija – didžiausia ir įtakingiausia ES šalis, tad nieko keista, kad tokia situacija sukėlė nerimo tiek finansų rinkoms, tiek ir visam pasauliui. Paaiškėjus, kad pagrindinėms Vokietijos politinėms partijoms susitarti nepavyks, euras JAV dolerio ir kitų pagrindinių valiutų atžvilgiu nukrito daugiau nei 0,60 proc. Šiuo metu euras JAV dolerio atžvilgiu sudaro 1,1720.

Rinkų dalyviai, įvertinę galimą nestabilumo ir politinių jėgų persiskirstymo grėsmę, puolė ieškoti užuovėjos ir patraukė į stambiausių įmonių rinką – tai buvo matoma pagrindiniuose ES šalių indeksuose. Vokietijos biržoje kotiruojamų 30 didžiausių įmonių akcijų indeksas DAX pakilo apie 1,80 proc., 40 didžiausių kotiruojamų Prancūzijos įmonių indeksas „CAC 40“ pakilo daugiau nei 1 proc., tokį pat rezultatą pademonstravo ir Didžiosios Britanijos indeksas „FTSE 100“.

Galimi A. Merkel ėjimai

Susidariusi situacija toliau gali klostytis pagal tris scenarijus. Pirmasis – Socialdemokratų partija (SPD) persvarstys esamas sąlygas ir galiausiai sutiks suformuoti koalicinę daugumą su CDU ir CSU. Antrasis – CDU ir CSU suformuos mažumos valdžią kartu su laisva demokratų partija FDP arba žaliaisiais. Paskutinis ir mažiausiai pageidaujamas šalies prezidento – nauji rinkimai kitais metais.

Pirmasis variantas mažai tikėtinas žinant faktą, kad socialdemokratų lyderiai save mato tik opozicijoje – koalicija su A. Merkel ir jos partija nėra galima. Socialdemokratai baiminasi, kad nusileidus ir susitarus su A. Merkel, jie netektų dar daugiau rinkėjų pasitikėjimo, o tai atsispindėtų kitų rinkimų rezultatuose. Koalicijos formavimas iš mažumas turinčių partijų taip pat mažai tikėtinas. Skirtingoms nuostatoms atstovaujančios partijos, siekdamos savo tikslų, įvestų tik dar daugiau nestabilumo šalyje. Toks sprendimas nėra priimtinas pačiai A. Merkel ir jos partijai, kuri stabilumą įvardija kaip vieną iš pagrindinių tikslų.

Paskutinis variantas – nauji rinkimai. Pasak Vokietijos kanclerės, šaliai atstovaujančios jau daugiau nei 10 metų, tai yra būtent tas sprendimas, kurio šiuo metu reikia, nes tik taip bus išvengta suirutės valdžioje. Numatoma, kad nauji rinkimai galimai vyktų kitų metų pavasarį.

Vokietijos prezidento nuomonė

Tačiau Vokietijos prezidentas Frank-Walter Steinmeier, atsakydamas į A. Merkel pareiškimus, pabrėžė nepalaikantis naujų rinkimų idėjos ir paskatino visas partijas susitarti kaip įmanoma greičiau. Tokie jo žodžiai nėra tik žodžiai – naudojantis 63 Konstitucijos straipsniu šalies prezidentas turi pareigą pasiūlyti kandidatą į Bundestago kanclerius per „tinkamą laiko tarpą“. Panašu, kad dabartinėms sąlygomis A. Merkel vis vien būtų siūloma ir toliau eiti kanclerės pareigas. Tokį sprendimą prezidentas priimtų remdamasis tuo, kad jos partija surinko didžiausią dalį balsų rinkimuose.

Prezidento teikimą vėliau tvirtina Vyriausybė, kur kandidatas privalo surinkti absoliučios daugumos palaikymą ir pritarimą. Jei dabartinė kanclerė nesugebėtų surinkti reikiamo balsų skaičiaus, per dvi savaites būtų inicijuojamas antras Vyriausybės atstovų balsavimo etapas. Jeigu patvirtinto kanclerio neduotų ir jis, būtų skiriamos papildomos dvi savaitės trečiajam etapui surengti. Paskutinis kanclerio rinkimų etapas leidžia deleguoti atstovą, kuris surinko daugumą balsų (absoliuti dauguma tuomet nėra reikalinga). Tuomet prezidentas gali patvirtinti kanclerį per 7 dienas arba paskelbti naujus rinkimus per 60 dienų.

Kitų šalių lyderių reakcija

Politinė krizė Vokietijoje neliko nepastebėta visoje ES. A. Merkel – de facto ES lyderė, laikoma pagrindine politinės krypties formuotoja, tad iškilus klausimui dėl jos išlikimo, tuo suskubo pasinaudoti oponentai. „Brexit“ šalininkai pareiškė, kad susidaro palanki situacija Didžiajai Britanijai derėtis dėl išstojimo mokesčio mažinimo ir būsimų prekybinių sutarčių sąlygų su kitomis Bendrijos šalimis. Tikimasi, kad A. Merkel, savo dėmesį sutelkusi į Vokietijos vidaus problemas, mažiau dėmesio skirs ES reikalams.

Neseniai išrinktas Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron ne kartą yra pasisakęs, kad norėtų matyti savo šalį kaip ES lyderę, tad Vokietijos dominavimas nėra jo planuose. A. Merkel pasitraukimui neprieštarautų ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas kartu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kurių strateginiams planams labai tiktų be stipraus lyderio likusi ir susiskaldžiusi ES.