Tiesa ta, kad žmogus gyvena istorijoje. Jis įsišaknija savo tautos ir asmeniniuose pasirinkimuose. Aišku, tai susiję su vertybėmis, tokiomis kaip tėvynės laisvė, meilė, tikėjimas, ištikimybė, šeima, teisingumo siekimas, tiesos paieška ir t.t. Šios vertybės, aš jas vadinu dvasinėmis, yra tinkama dirva augti. Tikslo siekimas – tai tarsi medžio stiebimasis į viršų, žydėjimas ir vaisių nešimas. Žydėjimas – tai džiaugsmas. Svajoju, trokštu sukurti kažką gero, kas atitinka dvasines vertybes, ir pati pastanga (procesas), pats siekimas jau teikia džiaugsmą. Kart ir šaknys auga gilyn. Nes reikia nuolat atnaujinti motyvą, dėl ko lipu iš lovos, einu į darbą, meldžiuosi, statausi namą, savanoriauju. Jei yra viskas iš šaknų (dvasinių vertybių), būna ir tokie šalutiniai poveikiai, kaip laimė, savirelizacija, netgi pripažinimas ar orus atlyginimas. Bet jei tėra vien karjeros, malonumų, pinigų, patogumo, savirealizacijos siekimas. Tų dalykų gal ir pasieksi, bet labai trumpam. Vaisių nebus. Nebus laimės, nebus prasmės... nebus gyvenimo – medis nudžius.

Visi žmonės trokšta gero, pagarbaus buvimo ir gyvenimo – daug verčiau šią dieną padaryti ką nors konkrečiai gero: atlikti savo pareigą su meile.

Tikslo negali pats susigalvoti! Jis turi išsiristi iš kiaušinio, apsiplunksnuoti ir išmokti skraidyti. Tikras tikslas yra visiškai nesavanaudiškas, bet naudingas. Pas mus vadinamas pašaukimu, šventumu arba meile. O jei kitaip, tai kažkas tokio, kas gyvena širdies gelmėje. Pinigai, įkurta organizacija, karjera, santuoka, namas, atostogos, kūno formos ar jėgos nėra tikslas, o priemonė. Priemonė nesavanaudiškai meilei išreikšti. Todėl negavus vienų priemonių, tikslo galima siekti kitomis. Bet jei supainioji tikslą su priemonėmis, neišvengiamai nučiuožia stogas. Nes meilei reikia tik drąsos. Kol turi jėgų, gali kurti, duoti, tarnauti darbu.... o kai neturi – kentėti negalią, laiminti ir melstis. Nes kai susitinku žmones, kurie eina iš proto dėl kokių tai susigalvotų rezultatų... sunku būna atsukti tą filmą atgal ir surasti klaidos pradžią, ją pataisyti. Pataisyti nesunku – patikrinti šaknis. Duoti gelmę savo troškimui, siekimui, prisiminti vėl dėl ko keliuosi iš lovos ir darbuojuosi kiekvieną dieną. Nes vaisiai, tai ne materialūs rezultatai. Vaisiai yra vidinė asmens branda, gelmė, didesnis gebėjimas mylėti, atleisti, džiaugtis, dėkoti, kitaip sakant, šventumas.

Kai mūsų geri siekimai sulaukia priešiškumo, įvyksta sutvirtėjimas. Skauda. Labai skauda. Visai skirtingai skauda vadovui, kuris buvo sukčius, grobė pinigus ir buvo demaskuotas, o kaip entuziastingai jis ginasi ir aiškina, kad "švariai" apėjo įstatymus, ir kitas vadovas, kuris tarnavo visomis jėgomis žmonėms, tėvynei ir buvo apkaltintas, apšmeižtas. Gal padarė kokią klaidą... o gal ir ne. Bet skausmas, oho, koks gilus, pyktis, net gintis nesinori. Lygiai ir dėl mažų dalykų. Yra vienaip, kai namiškis neatlieka užduoties, nes užstrigo pasismaginti, ir kitaip, kai pagal savo sąžinę kitiems padėjo. Šioje vietoje daugelis ir sulūžta, meta darę gera. Ir be reikalo. Šie priešiškumai išgrynina vertybes, nutyrina širdį. Lengviau, kai yra tikėjimas į Dievą. Jis kaip amortizatorius įsiterpia tarp priešiškumo ir kilnaus motyvo. Tenka ištarti: Dievas yra. Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus. Man tereikia tęsti savo kelią po vieną dieną, laiminant priešus ir laukiant pagalbos, kai nebepajėgsiu to daryti. Kiti žmonės, susidūrę su priešiškumu, kuria savo grupę, kuri priešinasi, kovoja, grūmoja niekdariams kumštukais, rašo pareiškimus... Labai retai kada reikalinga tokia kraštutinė veiklos ir užsiėmimo forma. Tais retais kartais ji yra būtina. Bet dažniausiai užtenka palikti tuos žmones ir situacijas Dievui ir ramia širdimi leistis, kur neša susiklostę įvykiai. Nes Dievas siunčia savo angelus žmonių pavidalu, kurie turi sveiko proto ir užstoja, paguodžia, paprotina. Visi žmonės trokšta gero, pagarbaus buvimo ir gyvenimo – daug verčiau šią dieną padaryti ką nors konkrečiai gero: atlikti savo pareigą su meile.

Jėzus buvo susitelkęs į Dievo Karalystės skleidimą – taip Jis pavadino Tėvo kūrinijos tvarką žemėje. Jis dėl jos gyveno, visą save tam atidavė, net už ją numirė... bet ne už kokią tai mokinių grupuotę, perversmą ar rezultatą. Ir grožis, kaip jis gyveno! Kaip ir šventieji: jie sudegina savo gyvenimus istorinėje konkretybėje, kad nuveiktų tai, ką gali geriausio, su tomis Dievo dovanomis, kurios duotos... tai ir yra savirealizacija... kaip madinga vadinti – padaryti regimą žmoguje įdėtą Dievo meilę savo aplinkai. Tad drąsos! Yra kas veikt, už ką melstis ir dėl ko aukotis! Vadinasi, viskas gerai.