„Šiuo metu esame pateikę Europos Komisijai savo poziciją ir informaciją apie pasiektus rodiklius ir pažangą, vykdant reformas. Europos Komisija šiuo metu vertina mūsų pateiktą informaciją. Tikimės, kad, matyt, pirmoje metų pusėje gausime iš jų atsakymą, tačiau šiandien pasakyti, kokia konkrečiai tai bus data, negaliu, tai nuo jų darbotvarkės priklauso. Visgi turbūt ne anksčiau nei Velykos“, – žurnalistams pirmadienį sakė G. Skaistė.

„Aš galiu būti krištolinio rutulio turėtoja, galiu ir nebūti. Matyt, priklauso nuo jų (EK – BNS) darbotvarkės. Manau, kad jie patys suinteresuoti tą vertinimą pateikti vienaip ar kitaip. Tai negaliu pasakyt šiandien, kada jie tą padarys. Mes iš savo pusės atsakymą esam parašę“, – pridūrė ministrė.

Daugiau nei 17 mln. eurų RRF subsidija liko įšaldyta dėl nepasiektų rodiklių, susijusių su mokesčių lengvatomis. Pasak G. Skaistės, ministerija pernai EK pateikė informaciją apie tai, kiek Seimui pasiūlytos naikinti mokesčių lengvatos galėtų duoti papildomų pajamų į biudžetą.

„Ta informacija buvo pateikta, galbūt padetalizuota šiek tiek labiau atskiriant tarp skirtingų rodiklių, nes su mokestiniu paketu yra susiję keli rodikliai. Tiesiog buvo priskirti atskiri sprendiniai konkrečioms reformos dalims. Man atrodo, informacija buvo pateikta ganėtinai aiški“, – aiškino finansų ministrė.

Paklausta, kada Vyriausybė kreipsis į EK dėl antros subsidijos, ministrė teigė, jog tai bus daroma Seimui priėmus sprendimus dėl jau pateikto dalies mokesčių reformos paketo.

„Tuomet, kada tie rodikliai bus pasiekti. Viskas yra Seimo rankose, kadangi antrame mokėjimo prašyme yra mokestiniai rodikliai. Tuomet, kada Seimas priims sprendimus dėl mokestinio paketo dalių, kurios yra pateiktos parlamentui, tuomet galėsime pateikti informaciją ir Europos Komisijai“, – sakė G. Skaistė.

Finansų ministerija anksčiau skelbė, jog antruoju prašymu tikimasi gauti apie 230 mln. eurų RRF lėšų. Tačiau jos atstovas Paulius Baniūnas gruodį teigė, jog nepasiekus trijų rodiklių iš 19-kos Lietuva negali pateikti antrojo prašymo.

EK pernai gegužę išmokėjo Lietuvai pirmąją išmoką iš RRF – 542,3 mln. eurų, pinigai išmokėti už pirmuosius apie 30 rodiklių. Tuo metu 26 mln. eurų parama tada buvo laikinai sulaikyta už neįvykdytus du rodiklius, tačiau gruodį EK Lietuvai leido panaudoti beveik 9 mln. eurų iš šios sumos.

RRF plane iš viso yra 191 rodiklis, jų pažanga stebima kartu su Komisijos ekspertais.

EK pernai spalį patvirtino atnaujintą 3,85 mlrd. eurų vertės Lietuvai skirtų RRF lėšų paketą.

„Mes dar turime problemų su pikais (...) Deja, dar darbuotojai visi, kurių reikia, nepriimti, bet yra nukreipta dalis darbuotojų iš Palangos, Kauno oro uostų, atidaryta papildoma patikros juosta, yra greitojo praėjimo juostos atidarytos ir panašiai“, – antradienį susitikime su Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ nariais sakė ministras.

Ministro atstovė Gabrielė Vasiliauskaitė BNS vėliau teigė, kad situacija dėl keleivių spūsčių Vilniaus oro uoste pastebimai pagerės, tikimasi, jau po mėnesio.

Ministro teigimu, eiles lemia ne tik pasikeitusi patikra, bet ir didesni nei vasarą keleivių srautai – vien į Turkiją per dieną išskrenda 1–1,2 tūkst. žmonių per dieną.

„Šalia pasikeitusių procedūrų spalio mėnesį keliautojų skaičius oro uostuose bus didesnis nei liepą ar rugpjūtį, apskritai mes grįžtame iki pandeminio lygmens, šiandien į Turkiją iš Lietuvos kiekvieną dieną skrenda tūkstantis, tūkstantis du šimtai žmonių, srautai yra neįtikėtino dydžio“, – kalbėjo M. Skuodis.

Anot ministro, situaciją iš dalies lemia ir bagažo registravimo tempai – tai yra ne tik oro uosto, bet ir aptarnaujančių bendrovių problema.

„Stengiamasi užtikrinti, kad būtų praeita iki 30 minučių, deja, aš matau ir kitų problemų kai atiduoti lagaminus labai ilgai laukiama, o šitoje vietoje ne tik oro uostas, čia yra ir aptarnavimo bendrovės“, – sakė M. Skuodis.

Jo teigimu, tokių problemų tikrai neliks Vilniaus oro uoste atidarius naują terminalą: „Kada tikrai problema bus išspręsta – ką aš galiu garantuoti – tai su nauju terminalu ir naujomis technologijomis“.

Terminalą už 50,2 mln. eurų stato bendrovė „Eikos statyba“ – ji iki 2024 metų pabaigos turėtų pastatyti daugiau nei 14 tūkst. kv. metrų ploto terminalą bei pertvarkyti oro uosto prieigas. Terminalas turėtų pradėti veikti 2025-aisiais.

Lietuvos oro uostų atstovas Tadas Vasiliauskas praėjusią savaitę BNS teigė, kad situacija Vilniaus oro uoste gerėja pasitelkus papildomas priemones ir į darbą priėmus daugiau aviacijos saugumo specialistų.

„Vilniuje žmonės jau domisi šildymo kompensacijomis ir jų tvarka“, – teigė I. Paberžienė. Pasak jos, šį rugsėjį prašymus pateikė tris kartus daugiau gyventojų negu praeitais metais tuo pačiu metu.

„Mes sulaukėme 4 tūkst. prašymų per savaitę šiemet, praeitais metais tokiu pačiu laiku buvo iki 1,5 tūkst.“, – pasakojo ekspertė.

Dėl kainų šuolių šiais metais žmonių susidomėjimas kompensacijomis tapo natūraliai didesnis. Tai viena iš priežasčių, kodėl prašymus pateikti galima jau nuo rugsėjo.

„Daug skiriama dėmesio šia tema ir iš žiniasklaidos pusės: koks bus tas šildymo sezonas, kokios kainos gali būti. Dėl to gyventojai aktyviai domisi, ruošiasi ir ateina pas mus“, – aiškino I. Paberžienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kas gali kreiptis?

Dėl kompensacijų gali kreiptis gyventojai, kurie deklaruoja savo gyvenamąją vietą būste. Tai gali būti darbingi ar pensinio amžiaus asmenys. Pats kompensacijos procesas turi du etapus: nustatoma, ar žmogus turi teisę gauti kompensaciją, o tuomet skaičiuojamas jos dydis.

„Pirmajam etapui svarbus žmogaus užimtumas, pajamos, būsto plotas, patiriamos išlaidos, kas tame būste gyvena. Jei būste deklaruotos kelios šeimos, tai kiekviena turi pateikti prašymus atskirai“, – apie tvarką aiškino pašnekovė.

Įsivertinus visus kriterijus, kitas etapas – apskaičiavimo. Itin svarbu tai, kokiu būdu būstas apšildomas. Jei tai centrinis šildymas, kompensacijas skaičiuoja šildymo paslaugas teikiančios įmonės. Tačiau jei būstas šildomas dujomis, elektra ar malkomis, tuomet kompensacijas skaičiuoja specialistai.

„Atsižvelgiama į būsto rūšį, šilumos įrangą. Kompensacija tiesiog pervedama į žmogaus sąskaitą“, – procesą atskleidė I. Paberžienė.

Kaip teikti paraišką

Žinoma, kad kai kurie piliečiai neturi galimybių pateikti paraišką dėl įvairių priežasčių: vyresnio amžiaus žmonės, nepasiturintys, neturintys prieigos prie interneto.

„Pasirinkimas, kaip pateikti paraišką, yra visais būdais, kokie tik gali būti“, – tikino I. Paberžienė.

Paraiškas galima teigti internetu, paštu, gyvai kreiptis į klientų aptarnavimo centrą. Žmonės, kurie yra vyresnio amžiaus ir patiria sunkumų šiame procese, visada gali kreiptis į socialinius darbuotojus.

Pasirinkimas, kaip pateikti paraišką, yra visais būdais, kokie tik gali būti.

„Būtent jie dažniausiai ir lankosi pas tokius žmones. Jie tikrai gali padėti užpildyti paraiškas ir perduoti jas specialistams“, – užtikrino ekspertė.

Pilietis, gaunantis kompensaciją už centrinį šildymą, tai pamatys sąskaitoje iš šildymo paslaugos tiekėjo. O jei kompensaciją gauna kitais būdais besišildantysis, pavyzdžiui malkomis, pinigai bus pervesti į jo nurodytą banko sąskaitą.

Jeigu prašymą dėl šildymo kompensacijos gyventojas pateiks tik gruodžio mėnesio, pagal įstatymą numatytas pinigų gražinimas iki dviejų mėnesių atgal.

„Vertinami visi kriterijai, bet kreiptis galima ir gruodžio mėnesį, prašant kompensacijų nuo spalio. Tai leidžia įstatymas“, – nuramino I. Paberžienė.

Pritarė nuliniam PVM šildymui dviem sezonams

Seimas ketvirtadienį po pateikimo pritarė Vyriausybės siūlymui taikyti nulinį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą centralizuotam šildymui dar du sezonus.

Už tai balsavo 116 parlamentarų, prieš ar susilaikiusių nebuvo. Už Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisas Seimas galutinai balsuos rugsėjo 22 dieną.

Finansų ministrė Gintarė Skaistė sakė, kad pagal dabartines tendencijas kuro kainos išlieka aukštos, todėl siūloma taikyti kompensacijas būtent centralizuotam šildymui, nes jo kainos yra reguliuojamos.

„Žiūrint į kitus šildymo būdus, jiems pritaikytos priemonės galioja sulig kalendoriniais metais, tarkime, dujų ir elektros kainų dedamosios kompensavimas galioja iki metų pabaigos, kuris yra nustatytas. Nauja kompensacija tiek už dujas, tiek už elektrą bus nustatyta nuo sausio 1 dienos su 2023 metų biudžetu, tuo metu centralizuotai teikiamos šilumos kainoms norime pasiūlyti sprendimą nuo šildymo sezono pradžios“, – Seimo posėdyje pristatydama pataisas sakė G. Skaistė.

„Horizontalaus sprendimo, kuris pasiūlytas dujoms ir elektrai vienodai kompensuojant dalį kainos, pritaikyti centralizuotai tiekiamam šildymui neįmanoma, nes situacija savivaldybėse labai skirtinga, jos naudoja skirtingas kuro rūšis ir kainos kiekvienoje savivaldybėje yra skirtingos“, – kalbėjo ji.

Ministrė atkreipė dėmesį, kad namų ūkiams, kurie šildosi dujomis ar elektra, kompensacijos yra didesnės nei bet kokia galima PVM lengvata.

Opozicinei demokratų frakcijai „Vardan Lietuvos“ priklausantis Kęstutis Mažeika teigė manantis, kad nesąžininga išskirti tik centralizuotos šilumos vartotojus.

„Kalbėkime ir apie tuos, kurie turi individualius šildymo katilus. jei ministrė nieko nesakė, kad 200 eurų kompensacija yra vieną kartą metuose galima, tai kokia proporcija yra tų, kuri šildosi malkomis. Tie, kurie centralizuotą šildymą turi, turbūt jie per vieną mėnesį gaus panašią kompensaciją“, – posėdyje sakė K. Mažeika.

Pasak Finansų ministerijos, valstybės biudžetas dėl PVM lengvatos per 2022–2023 metų šildymo sezoną netektų apie 54 mln. eurų, o per 2023–2024 metų sezoną – dar apie 57 mln. eurų, su sąlyga, kad išliks tokios pat kainos, kaip 2023 metų pirmąjį pusmetį.

Siūloma, kad lengvata galiotų nuo 2022 ir 2023 metų spalio 1 dienos iki 2023 ir 2024 metų balandžio 30 dienos.

Komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius sako, kad išanalizavus situaciją bus siekiama, jog dalį žmonių nuostolių kompensuotų „Perlo“ grupė, kuriai esą priklauso „Perlui Energijai“. Be to, pasak jo, komitetas žada kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl įmonės atsakomybės už apgautus vartotojus. 

Tačiau BNS surinkti duomenys rodo, kad nėra jokios „Perlo“ grupės, kurios įmonės būtų sujungtos į vieną juridinį vienetą. Loterijų bendrovės „Olifėja“, veikiančios „Perlo“ prekės ženklu, savininkų verslas išskaidytas į atskiras bendroves, kurių akcininkai yra tie patys asmenys arba jų šeimų nariai. 

Teisininkas sako, jog net ir per teismus būtų sudėtinga priversti „Perlą Energiją“ laikytis sutarčių, be to, būtų sunku įrodyti įmonės akcininkų subsidiarią atsakomybę už jos prievoles. 

K. Starkevičius: sieksime visos grupės atsakomybės

„Sieksime, kad vis dėlto maksimaliai visa korporacija ar holdingas, kaip ten vadinasi, prisiimtų atsakomybę. „Perlas Energija“ veikė prisidengdama turima infrastruktūra, ją naudojosi, todėl buvo sąnaudos mažesnės, pritraukė žmones ir dabar nori juos apgauti. Pasižiūrėsime, jeigu teisiškai galime, komitete, kokį sprendimą priimsime, pasižiūrėsime, kokia ten situacija. Atsakomybės problemą matome“, – BNS teigė konservatorius K. Starkevičius.

Vėliau paklaustas, ar jam žinoma, kad „Perlo“ grupės kaip juridinio vieneto nėra, komiteto vadovas atsakė: „Mes, politikai, taip formuluosime. Turi prisiimti atsakomybę. Juolab, kad visur yra giminės. Tam ir skaidomasi“.

Opozicijai priklausantis socialdemokratas Gintautas Paluckas mano, kad dabar svarbiau aiškintis kitus klausimus, o ne bandyti priversti „Perlo Energiją“ kompensuoti klientų netektis dėl bendrovės sprendimo.

„Jie neturi draudimo, neturi piniginio garanto banke, įstatinį kapitalą dalinasi atlyginimams. Jie nieko neturi ir iš jų nieko negausi ir jokių „Olifėjų“ nepririši – tai ribotos atsakomybės asmenys ir jų nesusiesi, o sąsajos per akcininkus nesvarbu“, – BNS teigė G. Paluckas.

Pasak jo, komitete bus siekiama pirmiausiai išnagrinėti sisteminius klausimus dėl nepriklausomų tiekėjų ir jų klientų ateities.  

„Spręsti, ko toliau imtis, kaip eliminuoti tas grėsmes, kad dar kažkas išgrius iš rinkos. Ką daryti su tais 200 tūkst., kurių „Perlo Energija“ atsisako, kaip bus kompensuotas prarastas laikas ir pasikeitusios kainos tiems žmonėms ir ar tuo nepasinaudos kiti tiekėjai“, – teigė G. Paluckas.

„Perlo Energijos“ bandymą įsilieti į energetikos verslą K. Starkevičius vadina nepavykusiu lošimu.

„Jie yra kazino žaidėjai, nes kazino savininkai paprastai žaidžia nepralošiamą žaidimą. O jie pabandė sudalyvauti ir kitoje rinkoje. Ir lošimas nepavyko, jie patyrė fiasko. Meta kortas ir lekia. Taip nebus. Jie turės irgi pilną atsakomybę prisiimti ir galbūt netgi, nes naudojosi tais pačiais terminalais, ta pačia infrastruktūra, ta motininė įmonė turėtų irgi prisiimti atsakomybę. Bet čia jau teisiniai klausimai“, – aiškino jis. 

Paklaustas, kokia įmonės atsakomybė galėtų būti, K. Starkevičius teigė, kad tuo turi rūpintis teisėsauga: „Čia jau tegu teisėsaugos institucijos nagrinėjasi. Mes kreipsimės. Čia jie kaip kazino sužaidė, žmones įtraukė į kazino žaidimą“.

Tarp „Perlas Energijos“ akcininkų – „Olifėjos“ savininkų vaikai

Uždarosios akcinės bendrovės „Perlas Energija“ akcininkai yra penki fiziniai asmenys: Kęstutis Gataveckas, Gytis ir Linas Kazlauskai, Mindaugas Marcinkevičius (vardas pavardė tik sutampa su buvusiu „Vilniaus prekybos“ akcininku) ir Tomas Muraška.

Pastarasis ir G. ir L. Kazlauskai yra „Olifėjos“ akcininko Antano ir Janinos Muraškų bei Eglės ir Donato Kazlauskų vaikai. Be jų, „Olifėją“ valdo Romualdas Domeika ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.

A. ir J. Muraškos bei E. ir D. Kazlauskai taip pat yra įkūrę įmonę „Perlas Network“, o per jų valdomą įmonę „Lotena“ kartu su M. Marcinkevičiumi – „Perlas Finance“.

Tačiau visos šios įmonės yra atskiri juridiniai vienetai ir nesudaro bendros grupės – juridinio asmens.

„Bendrovė „Olifėja“ su bendrovės „Perlas Energija“ veikla nėra niekaip susijusi“, – BNS teigė „Perlo Energijos“ rinkodaros vadovė Ona Girčienė.

Anot jos, įmonės akcininkai T. Muraška bei G. ir L. Kazlauskai veikia kaip finansiniai investuotojai, nei jie, nei jų šeimų nariai bendrovės valdyme nedalyvauja. Pasak įmonės, įstatiniam kapitalui suformuoti akcininkai skyrė nuosavas lėšas.

„Perlo Energijos“ vadovas Vilius Juraitis teigia tiksliai nežinantis, kas yra „Olifėjos“ akcininkai, tačiau patvirtino, kad jo įmonė per akcininkus susijusi su „Perlas Network“ ir „Perlas Finance“, iš kurių „Perlas Energija“ perka paslaugas. 

„Mano žiniomis, „Perlo“ grupė yra didžiulė. Tie patys jūsų minėti asmenys turi tų pačių terminalų verslus. Mes esame tik per tai susiję, kad mes perkame paslaugą iš kitų įmonių, kur gali būti, kad akcininkai yra tėvai, o mūsų akcininkai yra vaikai. Kitaip tariant, kad nereikėtų paskui paveldėjimo dokumentų tvarkyti, tai sąsaja yra tokia. Kaip kiti „Perlo“ verslai yra susiję su „Olifėja“, man būtų labai sunku komentuoti“, – BNS sakė V. Juraitis.

„Perlo Energijos“ investuotojai yra privatūs asmenys – Antano Muraškos ir Donato Kazlausko vaikai bei dar keli kiti. Mes esame susiję taip, kad mes perkame paslaugas iš kitų grupės verslų, kur, aš nuoširdžiai pasakysiu, nežinau, kokia tuose versluose yra akcininkų struktūra“, – pridūrė „Perlas Energijos“ vadovas.

Pasak jo, „Perlas Energija“ neperka jokių paslaugų iš „Olifėjos“: „Mes perkame iš kitų „Perlo“ grupės įmonių, pavyzdžiui, „Perlas Network“ ir „Perlas Finance“.

Teisininkas: būtų sudėtinga priversti „Perlas Energiją“ laikytis sutarčių

Advokatų kontoros „Vanhara ir partneriai“ advokatas Dominykas Vanhara teigia, jog „Perlas Energija“, nusprendusi vienašališkai pakeisti sutarčių sąlygas, bylą teisme pralaimėtų ir būtų įpareigota jų laikytis – tikėtina, teisėjai būtų vartotojų pusėje. Tačiau pralaimėjusi bylą įmonė išsikeltų sau nemokumo bylą.

Net penktokas žino, kad nemokaus ir bankrutuojančio UAB‘o tu nepriversi jokių sutarčių laikytis.

„O tokiu atveju net penktokas žino, kad nemokaus ir bankrutuojančio UAB‘o tu nepriversi jokių sutarčių laikytis. Tai reiškia, kad tokia byla būtų vien dėl bylos“, – feisbuke rašė D. Vanhara.

Pasak jo, ši elektros rinkos tarpininkė yra naujai įsteigta įmonė su 100 tūkst. eurų įstatiniu kapitalu, kuris, tikėtina, jau yra visas „suvalgytas“ algoms ir nuostoliams dengti. O „Perlo“ loteriją organizuojanti „Olifėja“ pati tiesiogiai už „Perlo Energijos“ prievoles neatsako.

„Jei kas nors norėtų priversti „Perlą Energiją“ realiai laikytis sudarytų sutarčių, turėtų inicijuoti bylą, kuri susidėtų iš dvejų dalių: pirmoji – vienašališko „Perlas Energijos” mokėjimo planų pakeitimo ginčijimas. Tai būtų lengvoji bylos dalis, kuri beveik garantuotai būtų laimėta. O tuomet jau antroji – sudėtingoji bylos dalis: įrodinėjimas „Perlo Energijos“ akcininkų subsidiarios atsakomybės už jos prievoles – tai yra, įrodinėjant, kad įmonė buvo įsteigta vos su 100 tūkst. eurų įstatiniu kapitalu, kitokio pobūdžio kapitalas bendrovei gal ir buvo suteiktas (neaišku), bet jo irgi akivaizdžiai nepakako“, – rašo teisininkas.

Anot jo, užtikrinti, kad bendrovė pradėtų veiklą turėdama pakankamai kapitalo, jau yra akcininkų prievolė, todėl teismo galėtų būti prašoma konstatuoti sąlygų visumą, būtiną taikyti akcininkų subsidiarią atsakomybę už bendrovės prievoles.

„Ar pavyktų? Sunku pasakyti. Gal kas nors pabandys, tuomet ir sužinosime tiksliai“, – teigia D. Vanhara.

K. Starkevičius „Perlo Energijos“ klientams žada pagalbą  

Seimo Ekonomikos komiteto vadovas K. Starkevičius teigė apgailestaujantis, kad su „Perlas Energija“ sutartis pasirašę žmonės, įmonei atsisakius vykdyti savo įsipareigojimus, „išeina be pretenzijų“.

„Mes (komitetas – BNS) bandysime suformuluoti, kad vis dėlto tiems, kurie nukentėjo, būtų teisinė pagalba kaip minimum suteikiama. Nežinau, kokia institucija, bet turime pasidalinti ta atsakomybe“, – BNS tikino Seimo komiteto pirmininkas.

„Tikslas yra, kad nenukentėtų vartotojai, kurie buvo pasirinkę „Perlą“ ir kitas kompanijas. Juos turi tomis pačiomis, ne blogesnėmis arba net geresnėmis sąlygomis perimti kitos įmonės ir tikiuosi, kad taip ir atsitiks. Dabar tarp likusių (elektros tiekėjų – BNS) vyksta konkurencija. Tikiuosi, kad tos konkurencijos dėka žmonės nenukentės. Ir taip jau jų reikia atsiprašyti už tą stresą, kurį patyrė dėl „Perlo“, – tvirtino K. Starkevičius. 

Komiteto vadovo teigimu, nepatikimų nepriklausomų tiekėjų atsirado, nes valstybė padarė klaidą – norėjo, kad elektros rinkos liberalizavime dalyvautų kuo daugiau kompanijų, kad būtų konkurencija.

„Todėl ta kartelė nebuvo taip aukštai pakelta, pavyzdžiui, įstatinis kapitalas galėtų būti daug didesnis. Dar reikia pasižiūrėti dėl draudimo, įmonės turėjo apsidrausti. Šitą momentą aiškinsimės“, – žadėjo K. Starkevičius.  

„Jeigu jau taip politiškai... Mums atėjus į valdžią nesinorėjo imti ir išmesti tą „Perlą“. Nesitikėjome, bent aš tikrai nesitikėjau tokio blogiausio scenarijaus. O jie paprasčiausiai lengvabūdiškai, bravūriškai elgėsi. Visiškai nusiimdami atsakomybę nuo savęs. Bet taip lengvai jiems nepavyks“, – tikino parlamentaras.

Pasak K. Starkevičiaus, „Perlo Energijos“ verslas galėjo žlugti dėl karo Ukrainoje Vakarams pritaikius sankcijas Rusijai.

„Atėjo, manydami pigiai energiją nusipirksiantys ir prasidėjus karui, tas pigiai nusipirksiu baigėsi, gal jie tikėjosi per tarpininkus, pavyzdžiui, Rusijos energetikos milžinę „Inter RAO“ kontroliuojamą grupę „Inter RAO Lietuva“, iš Rytų įsigyti elektros, štai ir turime pasekmes“, – sakė K. Starkevičius. 

Jis negalėjo paaiškinti, kodėl matydama karo pasekmes ir situaciją energetikoje įmonė aktyviai viliojo antrojo etapo klientus. 

Lietuvoje liberalizuojant mažmeninę elektros rinką dabar konkuruoja šeši nepriklausomi tiekėjai: be „Perlo Energijos“, čia veikia „Elektrum Lietuva“, „Enefit“, „Birštono elektra“, „EGTO Energija“ ir „Ignitis“. 2021 metų gruodį iš rinkos pasitraukė bendrovė „Vilniaus elektra“, nutraukusi elektros tiekimą namų ūkiams.  

„Šiuo metu pasiekti kai kurių prekių kodų geležies ir plieno, medienos gaminių, trąšų, etilenglikolio, taip pat kai kurių kitų prekių vidurkiai“, – trečiadienį BNS pranešė LTG.

Šiemet tranzitu geležinkeliais tarp Rusijos ir Kaliningrado per Lietuvą leidžiamų pervežti sankcionuotų prekių vidurkiai, remiantis liepą parengtomis Europos Komisijos gairėmis, apskaičiuojami pagal 2019-2021 metais geležinkeliais pervežtų prekių vidurkį.

Kaliningrado srities gubernatorius Antonas Alichanovas antradienį pareiškė, kad eksklavas dėl Europos Sąjungos apribojimų nebegali per Lietuvos teritoriją įsivežti naftos, medienos, trąšų ir kai kurių kitų sankcionuotų prekių.

Pasak LTG, į leidžiamų vežti srities poreikiams būtinų sankcionuotų prekių sąrašą įtraukta keli šimtai kodų, jų kiekiai vertinami individualiai gavus paraiškas.

Bendrovės duomenimis, visų tokių prekių apimties vidurkis siekia 3,1 mln. tonų: anglies – 1,07 mln. tonų, juodųjų metalų – 590 tūkst. tonų, medienos ir jos produktų – 60 tūkst. tonų, cemento – 260 tūkst. tonų, maisto pramonės produktų, pašarų, gėrimų, tabako – 60 tūkst. tonų, naftos ir jos produktų – 980 tūkst. tonų, likusių prekių – 80 tūkst. tonų.

2021 metais visų prekių tranzito tarp Rusijos ir Kaliningrado srities apimtys siekė 5,6 mln. tonų, teigia LTG.

A. Alichanovui, be kita ko, jis pasiūlius Rusijos geležinkeliams atidaryti sąskaitą Lietuvos ižde, kad būtų apmokėtas tranzitas į Kaliningrado sritį ir iš jos, Lietuva teigia, kad tokia galimybė šalies įstatymuose nenumatoma.

„Valstybės iždo įstatymas tokios galimybės nenumato“, – teigiama Finansų ministerijos atsakyme BNS.

Valstybės iždo įstatymas tokios galimybės nenumato.

Rusijos laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvoje Sergejus Riabokonis liepos pabaigoje perdavė Užsienio reikalų ministerijai Vilniuje notą dėl numanomo mokėjimų už Kaliningrado tranzito paslaugas sustabdymo.

Šiaulių bankas, per kurį vykdomi šie mokėjimai, pranešė nuo rugsėjo nebevykdysiantis jokių operacijų su Rusija ir išimtis taikys tik tuo atveju, kai mokėjimai atliekami humanitariniais tikslais ar valstybės funkcijoms užtikrinti. Bankas šiuo metu aiškinasi situaciją su institucijomis.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pirmadienį sakė, kad ne Vilnius, o Maskva turi rasti būdus, kaip atsiskaityti už Kaliningrado tranzitą.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba praėjusią savaitę BNS patvirtino, kad aptarnaujant mokėjimus už Kaliningrado tranzitą gali būti taikomos išimtys, tačiau kiekviena situacija būtų vertinama individualiai. Tarnyba taip pat nurodė vieną tokią išimtį jau pritaikiusi.

LTG liepos 22 dieną atnaujino nuo birželio vidurio sustabdytą sankcionuotų prekių tranzitą tarp Rusijos ir Kaliningrado.

Pagal ES numatytas sankcijas Rusijai birželio 17-ąją įsigaliojo draudimas į Bendrijos teritoriją gabenti rusišką plieną ir juoduosius metalus, liepos 10-ąją – cementą, alkoholį, medienos, stiklo, aliuminio, popieriaus gaminius, gipsą, laivų dalis, o nuo gruodžio 5 dienos – rusišką naftą ir jos produktus.

Rusijai ribojimus pavadinus Kaliningrado srities blokada ir pagrasinus atsaku, EK liepą parengė naujas gaires, kuriomis leista tranzitą geležinkeliais atnaujinti įvertinus pervežamų prekių kiekį.

Arbitražo bylos liudytojų apklausos vyko balandžio mėnesį, BNS patvirtino Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas.  

„Toks faktas, taip, įvyko, galiu pasakyti tikrai“, – BNS sakė V. Benkunskas.

Jis bylos eigos išsamiau nekomentavo ir pasiūlė kreiptis į Vilniaus šilumos tinklus (VŠT), kurie, pasak jo, yra atsakingi už arbitražo reikalus. VŠT atstovai BNS atsisakė komentuoti, nes arbitražo procesas yra neviešas.   

Teismo klausymai turėjo vykti 2019 ir 2020 metų rugpjūtį–rugsėjį, tačiau abu kartus buvo atidėti: pirmą kartą dėl pandemijos, antrą – „Veolia“ prašymu.  

V. Benkunskas anksčiau yra sakęs, kad sutartis su „Veolia“ (tuomet „Dalkia“) buvo pasirašyta siekiant tenkinti verslo interesus, be to, ji turėjo korupcijos elementų. Jo teigimu, „Veolia“ kontroliuota įmonė „Vilniaus energija“ per šilumos ūkio valdymo laikotarpį nevykdė savo pažadų investuoti į jo atnaujinimą.

Savivaldybė ir VŠT arbitražui pareiškė 13 reikalavimų, pagrindiniai jų – manipuliavimas šildymo tarifais, dėl ko vartotojai 2011–2016 metais permokėjo apie 31,8 mln. eurų, įsipareigojimų investuoti nevykdymas, brangių žaliavų, paslaugų ir įrangos pirkimas iš susijusių įmonių, įsipareigojimų modernizuoti 3-iąją Vilniaus termofikacinę elektrinę nevykdymas, neteisėtas subsidijų – iš apyvartinių taršos leidimų pardavimo gautų pajamų – pasisavinimas.

Stokholmo arbitražui pateiktame priešieškinyje „Veolia“ teigia, kad žalą dėl neteisėtų valdžios veiksmų patyrė būtent ji ir savo ruožtu reikalauja atlyginti 22 mln. eurų.

„Veolia“ investicijos Lietuvoje sulaukė itin prieštaringų vertinimų – ją lydėjo abipusiai kaltinimai dėl piktnaudžiavimo, neskaidrios politinės įtakos.

2017 metais Vilniaus valdantieji sakė, kad jų pirmtakai, vadovaujami mero Artūro Zuoko, suklydo, kai įsileido privatų valdytoją ir neužtikrino jo kontrolės. 2000-2007 metais ir 2011-2015 metais Vilniaus meru buvęs A. Zuokas priekaištus ne kartą atmetė – jis susitarimą vadino „geriausia viešosios ir privačios partnerystės sutartimi ne tik Lietuvoje, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje“.

Pasibaigus 15 metų sutarčiai, Vilniaus šilumos tinklai visą turtą iš „Vilniaus energijos“ perėmė 2017 metų kovo 31-ąją.

Užimtumo tarnyba: įsidarbino 5 tūkst. pabėgėlių, 8,5 tūkst. dar ieško darbo

Naujausiais Užimtumo tarnybos duomenimis, Lietuvoje su tarnybos pagalba jau įsidarbino 3,4 tūkst. ukrainiečių, o iš viso darbo rinkoje sėkmingai integravosi apie 5 tūkst. iš Ukrainos atvykusių karo pabėgėlių. Didžioji dalis darbdavių pabėgėlius įdarbina neterminuotai.

Dalis darbo ieško pagal įgytą specialybę, kiti nori įsidarbinti greičiau, todėl imasi nekvalifikuoto darbo. Taip pat ryškėja tendencija, kai išsilavinę ukrainiečiai ieško darbo ir pagal specialybę, ir pagal rinkos pasiūlymus. Aukštos kvalifikacijos darbą dirba apie 6 proc. visų įdarbintų ukrainiečių.

Daugiausia įsidarbinusiųjų yra didžiuosiuose šalies miestuose, taip pat Druskininkuose ir Palangoje, kiek mažiau – Neringoje, Birštone. Ukrainiečiai darbą jau rado 57-ose iš 60 savivaldybių. 

Užimtumo tarnybos duomenimis, apie 40 proc. ukrainiečių nurodė turintys aukštąjį išsilavinimą, bet apie pusė jų nurodė ieškantys jo nereikalaujančių darbų, beveik kas trečias pasirengęs dirbti ir nekvalifikuotą darbą.

Užimtumo tarnyboje šiuo metu registruota daugiau nei 8,5 tūkst. darbo ieškančių ukrainiečių. Kovą 4,5 tūkst. darbdavių tarnyboje jiems įregistravo 10,2 tūkst. darbo pasiūlymų – daugiausiai jų pateikė gamybos, statybos, administracinės ir aptarnavimo veiklos, apgyvendinimo ir maitinimo, prekybos įmonės. 

Kliūtys – mažesnė ukrainiečių motyvacija, darbo laikinumas  

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos viceprezidentas, bendrovės „Amber Food“ vadovas Gediminas Balnis sako, kad bendrovės restoranuose jau dirba virš 130 ukrainiečių.

„Iki karo priimdavome vyrus, dabar moteris. Dabar dažniausiai būna nekvalifikuoti žmonės, dirbę kitus darbus. Ateina žmonės, bet mūsų poreikis yra didesnis. Iki karo atvykdavo žmonės užsidirbti, tai ir dirbdavo, o dabar yra visokių, jie mažiau motyvuoti dirbti – jie neplanavo čia važiuoti, psichologinė būsena sunki, nes namuose liko kariauti artimieji“, – BNS teigė G. Balnis. 

Padėti ukrainiečiams padedame, bet ilgesniam darbui ieškomės ir kitų darbuotojų, pavyzdžiui, kirgizų.

Anot jo, visų norinčiųjų įmonė neįdarbina, nors maitinimo sektorius, ypač pajūryje, galėtų įdarbinti apie 2,5 tūkst. žmonių.

„Kas iš to, jeigu turėsime kiekį, bet nebus rezultato. Mums reikia, kad kažkas darbus padarytų“, – kalbėjo asociacijos atstovas. 

Be kita ko, jis pastebėjo, kad daugelis nuo karo prieglobstį Lietuvoje radusių ukrainiečių neslepia, kad dirbs laikinai, o pasibaigus karui iškart išvyks namo: „Padėti ukrainiečiams padedame, bet ilgesniam darbui ieškomės ir kitų darbuotojų, pavyzdžiui, kirgizų“.

Reginos Mondeikės individualios įmonės savininkė, turinti kelias kavines Šiauliuose, BNS sakė ruošdamasi vasaros sezonui ieškojusi trijų darbuotojų. Per pažįstamus, priėmusius pabėgėlius, ji rado dvi moteris ir vaikiną, kuris dirbs vairuotoju.

„Viena dirbs prie baro, kita rūpinsis virtuvės reikalais, dabar mokosi pagrindinių žodžių lietuviškai, dirba virtuvėje paprasčiausius darbus. Susitarėme, kad gaus daugiau nei minimalią algą. Bus arbatpinigių. Turiu dar vieną nusižiūrėjusi, kuri kepa tortus, pyragus. Žada bent metus likti Lietuvoje, nes jos namai sugriauti, jau galvojame apie bendrą verslą“, – kalbėjo ji.   

Kauno trikotažo gamintoja „Omniteksas“ ketina įdarbinti 10 siuvėjo amatą išmanančių ukrainiečių.

„Ateina ir su patirtimi ir be jos, kitos moterys prisipažino siuvusios kažką tik sau. Kadangi pas mus masinė gamybą, reikia turėti patirties“, – BNS sakė „Omnitekso“ administratorė Rasa Stankevičiūtė. 

Ji pabrėžė, kad ukrainietėms darbo vietos sukurtos specialiai.

Prekybos tinkluose – šimtai ukrainiečių

„Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorės Ernestos Dapkienės teigimu, tinklo parduotuvėse, maisto gamybos cechuose ir logistikos sandėliuose jau dirba 169 karo pabėgėliai iš Ukrainos. 

„Lidl Lietuvos“ valdybos narė ir personalo vadovė Sandra Savickienė sako, kad įmonė pasiruošusi priimti apie 150 ukrainiečių.

„Galime jiems pasiūlyti darbą 50-tyje parduotuvių visoje Lietuvoje, Kaune esančiame logistikos centre bei centriniame biure Vilniuje. Šiuo metu mūsų prekybos tinkle jau dirba 60 ukrainiečių, dar tiek pat turėtų prisijungti artimiausiomis dienomis“,  – BNS pranešė ji.

Visi „Lidl“ įdarbinti ukrainiečiai gauna 100 eurų „Lidl“ dovanų kortelę įsigyti būtiniausių prekių.

„Iki“ dirbą rado 85 Ukrainos piliečiai. „Iki“ valdančios bendrovės „Palink“ Žmonių ir kultūros departamento vadovė Edita Jakučionytė-Lukšė sako, kad artimiausiu metu planuojama įdarbinti dar bent 30 žmonių.

„Darbo vietas Ukrainos piliečiams suteikiame tiek didžiuosiuose miestuose, tiek regionuose. Darbuotojai iš Ukrainos mūsų prekybos tinkle dažniausiai imasi salės darbuotojų ir kasininkų-pardavėjų pareigų, žmones taip pat ketiname įdarbinti ir į administraciją“, – tvirtino E. Jakučionytė-Lukšė.

„Iki“ įdarbintiems ukrainiečiams pirmuosius tris mėnesius prie atlyginimo suteikia 100 eurų dovanų korteles, o po šešių mėnesių bus išmokėta dar 200 eurų.

„Rimi“ atstovės Gabrielės Šerėnienės teigimu, tinklo parduotuvėse jau dirba 73 ukrainiečiai. 

„Buvome viena iš pirmųjų bendrovių, garsiai išreiškusių savo norą įdarbinti Ukrainos pabėgėlius ir taip padėti susikurti jiems pragyvenimo šaltinį Lietuvoje – tai mums padaryti paskatino didžiulė patirtis, sukaupta įdarbinant užsieniečius, tarp jų ir Afganistano karo pabėgėlius“, – BNS teigė ji. 

D. Matijošaitis pripažįsta, jog dėl pasitraukimo iš Rusijos grupė sureagavo per vėlai. Vis dėlto investiciją Rusijoje jis sako tik emociškai laikantis klaida, nes būtent rusiškoji „Vičiūnų grupės“ atšaka sukūrė pagrindus visai dabartinei grupei. 

37-erių D. Matijošaitis teigia, kad pesimistiniu scenarijumi už verslo Rusijoje, kurį sudaro gamykla Karaliaučiaus srityje ir pardavimų padaliniai visoje Rusijoje su 2 tūkst. darbuotojų, pardavimą grupė gaus apie 100 mln. eurų mažiau nei parduodant normaliomis rinkos sąlygomis.

Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą ir Lietuvos bei kitų Vakarų šalių verslams masiškai traukiantis iš Rusijos, „Vičiūnų grupė“ tik po 10 dienų pranešė stabdanti gamybą fabrike Tilžėje, o vėliau, sulaukusi kritikos patikslino, jog gamybą tęs, kol turės žaliavų, ir per kelis mėnesius parduos verslą. Jos produkcija iki šiol parduodama Rusijoje ir kitose Rytų rinkose.

Dėl tokio „Vičiūnų grupės“ elgesio žmonės protestavo prie Kauno savivaldybės – meras Visvaldas Matijošaitis netiesiogiai valdo 50 proc. „Vičiūnų grupės“ akcijų. Jis kritikams aiškino, jog sprendimai dėl pasitraukimo iš Rusijos priimti, tačiau neįmanoma numatyti konkrečių terminų, kada grupės veikla ten bus sustabdyta.

Be to, kai kuriose šalies parduotuvėse „Vičiūnų“ produkcija buvo apklijuota antikariniais lipdukais, socialiniuose tinkluose įmonės veikla Rusijoje tiesiogiai sieta su karo finansavimu.

D. Matijošaitis atsakė į BNS klausimus.

T. Biliūno / BNS nuotr.

– Beveik du mėnesius vykstant karui Ukrainoje „Vičiūnų grupė“ kritikuojama dėl to, kad iškart neatsisakiusi savo verslų Rusijoje remia karą, nes finansuoja agresorių. Kodėl „Vičiūnų grupės“ įmonės iki šiol nepalieka Rusijos?

– Techniškai taip imti ir viską mesti, bėgti arba, kaip kažkas sako, meskit gamyklos raktelius ir taip mes suduosim ekonominį smūgį Rusijai, tiesiog neįmanoma. Numesti gamybą su likusiu atsargų likučiu, su darbuotojais, su krūva sutarčių, kur viskas įkeista tarptautinėms kredito įstaigoms, sudarytos sutartys su tarptautiniais žaliavų tiekėjais, kurie mums yra dar svarbesni dėl Lietuvos gamybos, nes pastaroji yra daug didesnė nei Rusijos, tai tokie dalykai taip nenusimeta ir taip greitai nepasidaro.

Lygiai taip, kaip to iki šiol nepadarė šimtus ar daugiau kartų už mus didesnės Rusijoje veikiančios tarptautinės kompanijos. Jei taip padarytume – tai būtų tobula, bet neadekvati dovana Rusijai: pastatas, brangūs įrengimai, žaliavos, darbuotojų organizacija – visas šitas veikiantis gyvas daiktas būtų atiduotas už dyka. Taip pat tai būtų dirbtinio bankroto kėlimas, kas yra ne tik Rusijoje, bet ir bet kurioje kitoje šalyje nusikalstama. Be to, niekas mums iš Rusijos neleistų išsivežti nei žaliavų, nei įrengimų. Todėl visų pirma turime atsiskaityti su tiekėjais, kredito įstaigomis, kad pasekmės neateitų į lietuvišką įmonės dalį.

– Kaip jūsų tarptautiniai tiekėjai ir bankai reaguotų, jeigu jūs dabar pasitrauktumėte iš Rusijos?

– Jokiame normaliame tarptautiniame versle to niekas nedaro ir tas yra nepriimtina.

– Netgi karo atveju?

–  Netgi karo atveju tu negali pasakyti bankui, kad mes iš ten bėgam. Sorry, bet ten lieka jūsų įkeistas turtas. Jeigu norite, patys eikit jį ir pasiimkite. Taip niekur, netgi, kaip sakote, karo atveju, nėra daroma ir ypač maisto sektoriuje. Per tuos 3-4 mėnesius, kai mes su visais atsiskaitysime ir jeigu žaliavoms pasibaigus sustos gamyba, o mes dar neturėsime gamyklos pirkėjo, tai išdalinsim darbuotojams atleidimo lapelius, o tas daiktas liks toliau stovėti, o mes galvosime, ką su juo daryti.

– Ar teisingai Jus suprantu, kad jeigu „Vičiūnai“ dabar, nelaukdami fabriko pardavimo, išeitų iš Rusijos, tai galimai sužlugdytų visą „Vičiūnų grupę“, nes tiekėjai ir bankai laikytų grupę nepatikima partnere?

– Jeigu trumpai – taip, nes tai būtų neadekvataus verslo elgesys. Ir nei globalūs tiekėjai, nei banko įstaigos su tokiomis chaotiškai veikiančiomis organizacijomis nebenorės turėti nieko bendra. Prasidėtų reikalavimai mūsų lietuviškai verslo daliai ir natūralu, kad tokių milžiniškų turbulencijų ji galėtų nebeatlaikyti. Nors rusiškos ir lietuviškos įmonės yra savarankiškos, bet santykiai per kredito įstaigas, per pagrindinius žaliavų tiekėjus yra iš vienos vietos: visas įmones aprūpiname iš Lietuvos.

– Koks tada būtų konkretus „Vičiūnų grupės“ verslo pasitraukimo iš Rusijos scenarijus?

– Yra keli scenarijai. Pirmas – neadekvačiausias – metam, bėgam – krūva baudžiamųjų bylų, nuostolių, griūna ir Lietuvos įmonė, bet tada į Karaliaučiaus gamyklą ateina rusai, kurie skiria savo administratorių ir jis bando kažkaip ją vairuoti. 95 proc., kad tas administratorius gamyklą išvogs ir per pusmetį užlenks. Bet tokiu elgesiu rusams mes tikrai neįgelsime. Mes gamyklos už dyka jiems neatiduosime, o kitas kelias yra maksimaliai tą investuotą Rusijoje kapitalą parduodant gamyklą parvežti į Lietuvą, o pinigus agresyviau nukreipti Vakarų kryptimi.

– Ar Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą „Vičiūnų grupėje“ buvo svarstytas variantas uždaryti gamyklą Karaliaučiuje ir, pavyzdžiui, išsigabenti iš jos įrenginius?

– Toks variantas buvo pirmas atėjęs į galvą, tačiau nespėjome to padaryti, nes visas dėmesys prasidėjus karui buvo nukreiptas į Ukrainą, kur irgi turime didelį, daugiausia logistikos ir pardavimų verslą. Prisipažinsiu, jog su reakcijomis dėl Rusijoje esančio verslo tikrai kelias savaites pavėlavome, tačiau tik dėl to, kad visas dėmesys buvo Ukrainai, nes ten irgi dirba apie 800 mūsų darbuotojų.

O Rusija jau pirmosiomis karo dienomis išleido įsakymus, kad jos teritorijoje esančiose gamyklose negalima judinti jokio kilnojamojo turto. Taip, gamyklos pastatas brangus, bet viduje esantys įrengimai dar brangesni. Jie – svarbiausia dalis. Mes tiesiog tapome įkaitais. Supratome, kad neleis įrangos per sieną išsivežti, o per Nemuną, kaip kontrabandinių cigarečių, jų nepermesi. Taip pat kaip ir žaliavų, nes joms Rusijoje yra taikoma daug veterinarinių reikalavimų, atskiras sertifikavimas, todėl jų neįmanoma nei išvežti, nei parduoti.

Ką mes padarėme, tai per pirmas dvi karo savaites apgręžėme į Rusiją laivais gabenamus dviejų mėnesių žaliavų likučius – apie 200 konteinerių. Ką dabar galime padaryti, tai išnaudoti gamykloje esančias žaliavas ir parduoti gamyklą su platinimo tinklu. Dėl pardavimo irgi skubame – įprastai jis užtrunka nuo pusės iki metų.

Gamykla su dabartinėmis žaliavomis turėtų sustoti iki vasaros pabaigos, nes nebebus iš ko gaminti, nes nieko jai nebeperkame nuo vasario 24 dienos. Tai norime iki to laiko ją parduoti. Rinkos vertės mes už ją negausime, tą suprantame. Patys prieš kelias savaites inicijavome derybas dėl pardavimo. Dabar turime raudoną ragelį ir rankų mišką – ir tai ne tik rusiški, bet ir šio verslo pirkimu besidomintys Azijos verslai.  

– Patikslinkite, su kiek potencialių pirkėjų ir iš kur vedamos derybos?

– Be jokių konsultantų, kuriuos tik dabar samdomės, esame pradėję derybas su penkiomis didelėmis maisto gamybos įmonėmis iš Rusijos, o tikiu, kad jų bus virš 10  ir daugiau. Natūralu, kad atkris po vieną eurą siūlantys oportunistai, bet yra ir realiai mąstančių. Esame susitaikę, kad parduosime diskontuotą turtą, bet tai yra adekvačiausias ir greičiausias kelias.

– Kokių finansinių nuostolių patirs „Vičiūnai“, pardavę verslą Rusijoje?

– Ta turto vertė nustatoma ne taip paprastai. Parduosime tiek gamybą, tiek vilkikų parką, tiek prekybos ofisus. Tą darome tiek dėl nepateisinamai žiauraus karo Ukrainoje, tiek dėl dabar Rusijoje suintensyvėjusio grasinimų fono, kai valdžia perima gatvės banditų leksiką. Ji mums nepriimtina. Mūsų grupėje Rusijoje dirba apie du tūkstančių žmonių, iš jų pusantro tūkstančio gamykloje.

Pesimistiniu variantu, kuriuo nelabai tikiu, „Vičiūnų grupė“ už šį verslą gaus 100 mln. eurų mažiau nei parduodant normaliomis rinkos sąlygomis. Beje, mums taip pat siūlo nusipirkti ne tik rusišką, bet ir visą mūsų verslą, tačiau kol kas apie tai nenorime galvoti. 

– Ar ateityje, tarkime, pasikeitus valdžiai Rusijoje ir Vakarams atšaukus visas sankcijas, „Vičiūnai“ svarstytų sugrįžti į Rusiją?

– Ne. Netikiu. Nei aš, nei valdyba, nei akcininkai, nei mūsų darbuotojai netiki, kad pasikeitus tai aukščiausiai Rusijos galvai ten kas nors pasikeistų.

– Kodėl toks supratimas apie Rusiją atėjo tik dabar, o ne anksčiau per tuos dvidešimt metų, kai „Vičiūnai“ veikia Rusijoje?

– Būkime nuoširdūs – jeigu visi taip gerai numatytume ateitį, dirbtume paprastesnius darbus. Kai prieš 20 metų buvo daroma investicija Rusijoje, ji atrodė patraukli ir turiu nuoširdžiai pasakyti – ta Rusijos gamykla sukūrė stiprų pagrindą visam dabartiniam mūsų lietuviškam verslui. Dabar ji sukuria per 30 proc. grupės pajamų, o prieš dešimt metų jos sudarė per 80 proc. Aišku, mes per tą laikotarpį investavome ir į pačią gamyklą, tačiau kasmet po keliolika milijonų eurų partempdavome ir į motininę, lietuvišką kompaniją: dividendų, ženklo, mokesčių ir kitais pavidalais.

– O kiek esate investavę Ukrainoje ir ar planuojate joje likti?

– Ukrainoje, kaip ir Rusijoje, esame irgi apie 20 metų, tik čia neturime gamybos. Čia vystome du savarankiškus verslus – „Vičiūnų grupės“ ir kitų produktų platinimą bei atšaldytų produktų logistikos verslą. Mūsų produkcija pastarojoje logistikos kompanijoje užima vos keliolika procentų. Iki karo ji vežiojo net ir mūsų konkurentų produkciją. Kai susprogdino tą pagarsėjusį mūsų nuomotą sandėlį Ukrainoje, tai tik dalis iš tų 3,5 tūkst. tonų ten buvusių produktų buvo mūsų. Bet vis tiek mūsų nuostoliai buvo žvėriški – apie 5 mln. eurų.

Kad ir kaip ten būtų, dedame visas pastangas, kad Ukrainoje išliktume. Logistine prasme čia esame labai svarbus žaidėjas – ne be reikalo Ukrainos kariuomenė tų automobilių iš mūsų paprašė. Ukrainoje esame numeris vienas, kuriems skambina, kai reikia šaldytuvų. Beje, toje plačiai aptarinėjamoje nuotraukoje su furgonu ir lavonmaišiais yra vienas iš mūsų šaldytuvų, kurių Ukrainos kariuomenė paprašė jau pirmosiomis karo dienomis. Buvome kariuomenei automobilių davę ir 2014 metais. Nors kai kam tos nuotraukos atgrasios, mes savotiškai didžiuojamės, kad esame taip arti ukrainiečių ir padedame jiems, kuo galime, o reklamų nulupinėjimas kare turbūt nėra prioritetas. Kare apskritai gražių nuotraukų nebūna. 

– Žiniasklaidai esate teigęs, kad iš lietuviškų organizacijų Ukrainoje „Vičiūnai“ patyrė didžiausių nuostolių ir finansiškai bene daugiausia prisidėjo prie paramos. Kiek ir kaip bendrovė prisidėjo, remdama Ukrainą?

Reklamų nulupinėjimas kare turbūt nėra prioritetas. Kare apskritai gražių nuotraukų nebūna.

– Nors niekam neįdomūs geri darbai ir šiuo metu mus maišo su krauju, vis dėlto esame įvairia forma paramos Ukrainai išdalinę už pusę milijono eurų. Iš pradžių vežėme produktus iš Lietuvos, o paraleliai iš centrinio sandėlio šalia Kijevo smulkiems tiekėjams dalindavome, kol jo nesubombardavo.

Dar turime 6-7, bet mažesnius sandėlius Ukrainoje, tai iš jų, kiek dar liko produkcijos, irgi daliname. Prekyba tose Ukrainos dalyse, kur nevyksta aktyvūs karo veiksmai, dabar pasiekė apie 20 proc. ikikarinių pajėgumų. Pirmosiomis karo dienomis, natūralu, mūsų darbuotojams ne darbas buvo galvoje, tačiau dabar logistikos grandinė pamažu pradeda atsistatinėti,  aišku, stipriai sumažintomis apimtimis. Pesimistiniu variantu, Ukrainoje dėl karo patirsime apie 15 mln. eurų nuostolių, bet noriu tikėti, kad to nebus. Ir galiausiai ne mes čia šiuo atveju svarbiausi.

– Ar dėl visuomenės spaudimo, raginimų boikotuoti „Vičiūnų“ produkciją Lietuvoje patiriate ne tik reputacinių, bet ir finansinių nuostolių?

– Ne, tikrai ne. Reputacine prasme, taip, nuo vasario 24 dienos esame linčiuojami ir apdrabstyti purvais ir tą nusiplauti tikrai užtruks, o finansine prasme nuostolių nėra, nes parduotuvėse protesto atvejai – pavieniai. Galima suprasti tokią pilietinę išraišką, nes čia toks lyg priminimas mums, kad jūs iš Rusijos neišeinate, nors mes aiškiai pasakėme, kad mes išeiname, tik tam strategiškai reikia kelių mėnesių, kad mes Lietuvos ekonomikos nespardytume.

– Kas „Vičiūnų grupės“ verslo įkūrėjui, jūsų tėvui Visvaldui Matijošaičiui šiuo metu yra svarbiau: galimas šios krizės poveikis politinei jo karjerai, reputacijai ar tikėtini finansiniai praradimai?

– Nuoširdžiai manau, kad dėl kompanijos jis pergyvena labiau nei dėl reputacijos ar poveikio politikai. Aišku, tas fonas dabar nėra geras. Dalis jo rinkėjų tikrai atsisuko prieš jį, bet kad jis dėl to labai stresuotų – nepasakyčiau. Jis tikrai jautriau reaguoja į įvykius Ukrainoje, nes ten pradėjo verslus nuo nulio, nuo darbuotojų atradimo ir įdarbinimo – nemažai ir šiandien jų dirba kompanijoje – į tą jis labiau reaguoja negu į politinių oponentų drabstymus.

– Ar dabar įvertinant visą jūsų buvimo Rusijoje istoriją nemanote, kad investuoti ten buvo klaida?

– Iki vasario 24 dienos finansiškai tai buvo labai teisingas prieš 20 metų padarytas sprendimas – tik dėl to „Vičiūnų“ gamyba Lietuvoje ir atsirado. O emociškai šiandien atrodo, kad taip, tai buvo klaida: galbūt prieš 20 metų galėjome pasirinkti kitą kryptį arba, kaip ironizuoju, galbūt mes prieš 10 metų galėjome bitkoinų po vieną dolerį prisipirkti.

Turbūt čia labiau filosofinis klausimas. Mano pagrindinė mintis paprasta – mums yra šlykštūs Rusijos valdžios sprendimai, mes taip pat matome, kaip ten yra užliūliuota tauta, tačiau mes nesame tie, kurie gali paveikti jų propagandos mašinos dūmų pūtimą, taip pat ir jų ekonomiką. Kad ir ką apie mus sako, kad mes prisidedame (prie karo finansavimo – BNS) – tikrai ne iš maisto sektoriaus, ne iš mūsų gamybos laikosi tos šalies ekonomika.

– Dėkui už pokalbį.

Prezidentas pabrėžė, kad dėl klimato pokyčių Nemunas senka, todėl jame tampa nebeįmanoma plaukioti laivams.

„Problemų yra daug, ne tik vagos gilinimas, kuris reikalauja ir atitinkamos technikos, ir investicijų, ir tos investicijos jau pažadėtos, beveik 30 mln. tam ketinama skirti, reikalinga ir pakrančių infrastruktūra, už kurią atsakingos savivaldybės,ir bunų statymas, siekiant palaikyti tam tikrą vagos gylį ir kryptį“ – žurnalistams Birštone pirmadienį sakė G. Nausėda.

„Manau šitos investicijos tikrai atsipirktų, nes jos gerokai paskatintų turizmą visuose susijusiuose regionuose, ir transportavimą krovinių, ir manau, kad Lietuva tikrai turi pasinaudoti savo upėmis, ypač upių tėvu Nemunu, kad šituos dalykus pajudintų iš mirties taško“, – pridūrė jis.

Anot jo, Lietuva labai maža dalimi išnaudoja turizmo potencialą, o siekiant jį paskatinti, labiau turėtų bendradarbiauti savivaldybės – jos galėtų kurti bendrus maršrutus turistams.

„Tai byloja ne tik mūsų turizmo sektoriaus sukurti bendrojo vidaus produkto procentai, bet ir pakankamai fragmentiškas ir nenuoseklus valstybės požiūris į tai, kokį vaidmenį turi vaidinti vidaus ir išorės turizmas mūsų ekonomikoje“, sakė G. Nausėda.

Esu įsitikinęs, kad potencialą mes galime išnaudoti geriau ir nemaža dalis to potencialo slypi savivaldybių lygiu.

„Esu įsitikinęs, kad potencialą mes galime išnaudoti geriau ir nemaža dalis to potencialo slypi savivaldybių lygiu, reikia labiau bendradarbiauti tarpusavyje, sudaryti tam tikrus maršrutus, kurie dažnai pranoksta savivaldybių ribas, kad sulaikytume ar vidaus ar užsienio turistą ilgesniam laikui regione“, – kalbėjo prezidentas. 

Praėjusią savaitę skelbta, kad per artimiausius trejus metus į krovininės laivybos Nemunu nuo Kauno iki Klaipėdos, keleivinės ir pramoginės laivybos visoje Nemuno upėje, Kauno ir Kuršių mariose atgaivinimą numatoma investuoti daugiau nei 30 mln. eurų – tai būtų didžiausios investicijos į Nemuną per pastaruosius 30 metų.

Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius susitikime su merais teigė, kad ministerija vandens kelių atgaivinimą įtraukė į prioritetinių darbų sąrašą bei numatė 28 mln. eurų Europos sąjungos fondų bei Lietuvos biudžeto lėšų keliui nuo Kauno iki Nemuno sutvarkyti. Dar beveik 3 mln. eurų skirta technikai įsigyti.

Nemunu numatyta gabenti birius krovinius: žemės ūkio produktus, metalo laužą, pirmines ir apdorotas naudingąsias iškasenas, medieną, biokurą, statybines medžiagas, suskystintas dujas, bendruosius krovinius konteineriuose.

Lietuvoje iš viso yra 822 kilometrų ilgio valstybinės reikšmės upių kelių, iš jų naudojami tik 443 km.

Preliminariu vertinimu, laivais iš Kauno iki Klaipėdos kasmet galėtų būti vežama 1 mln. tonų krovinių.