Sandorių praraja kainų nenuskandino

Vienas iš bendrų visų trijų Baltijos šalių rinkų bruožų buvo staigus sandorių skaičiaus kritimas. Ir dėl taikytų ribojimų žmonių mobilumui, ir dėl baimės faktoriaus, gyventojų, norinčių ir galinčių pirkti būstą, skaičius krito dramatiškai.

Dugną rinkos aktyvumas Baltijos šalyse pasiekė maždaug tuo pat metu, kaip ir šalių ekonomika bendrąja prasme – balandžio ir gegužės mėnesiais. Tuo metu sandorių skaičius Vilniuje, Rygoje ir Taline buvo apie 40 proc. žemesnis nei metų pradžioje. Tačiau tai ilgai netruko, nes laisvėjant karantino sąlygoms ir gerėjant gyventojų lūkesčiams, normalizavosi ir būsto rinkos aktyvumas. Rudens pradžioje per mėnesį parduodamų būstų skaičius jau buvo pasiekęs praėjusių metų lygį.

Įprasta, kad paklausai smarkiai krentant, neišvengiamai turi kristi ir būsto kainos, tačiau šįkart taip neįvyko. Kovo–balandžio mėnesiais visose trijose sostinėse kainos krito tik šiek tiek, ir kainų mažėjimas buvo labiau pastebimas tarp senos statybos butų. Vilniuje labiau nukentėjo investiciniai butai, naudojami trumpalaikei nuomai. Ironiška, tačiau karantinas, tikėtina, pristabdė didesnį kainų kritimą – žmonės dėl ribojimų tiesiog negalėjo atlikti sandorių.

Ironiška, tačiau karantinas, tikėtina, pristabdė didesnį kainų kritimą – žmonės dėl ribojimų tiesiog negalėjo atlikti sandorių.

„Swedbank“ ekonomistai skaičiuoja, kad vasaros pabaigoje būsto kainos visose trijose Baltijos sostinėse buvo viršijusios praėjusių metų lygį ir tai didžiąja dalimi koreliavo su bendru ekonomikos atsparumu.

Latvijos ekonomika nuo pandemijos nukentėjo daugiausiai ir Rygos būsto kainos buvo vos 0,3 proc. aukštesnės nei prieš metus. Tuo tarpu Taline būstas per tą patį laikotarpį pabrango daugiau nei 7 proc., o Vilniuje beveik 10 proc.

Būsto kainų pokyčiai atsiliepė ir būsto įperkamumui. Taline ir Vilniuje sulėtėjus atlyginimų augimui, būsto įperkamumo indeksas mažėjo ir siekė, atitinkamai, 147 ir 131 punktus. Rygoje būstas ir iki tol buvęs labiausiai įperkamas ūgtelėjo dar labiau iki beveik 181 punkto.

Kaip pavyko išvengti praėjusios krizės scenarijaus?

Svarbu pabrėžti, kad Baltijos sostinių būsto rinkos iki pandemijos vystėsi tvariai − nors kainos ir augo, augimą lėmė fundamentalūs veiksniai, o ne spekuliacija.

„Swedbank“ ekonomistai atkreipia dėmesį, kad tiek gyventojai, tiek verslo įmonės Baltijos šalyse yra palyginti mažai įsiskolinę. Turimi stiprūs balansai leido atlaikyti trumpalaikį pandemijos sukrėtimą ir poreikio staiga likviduoti turtą bet kokia kaina nebuvo. Rinkos dalyviai turėjo pakankamai finansinių rezervų išlaukti, kol pradės aiškėti reali ekonomikos padėtis.

Be to, prie atsparumo pandemijos poveikiui prisidėjo ir vyriausybių bei finansinių įstaigų veiksmai. Mokesčių, palūkanų atidėjimai, įvairios pajamų palaikymo priemonės visose trijose šalyse leido sutramdyti baimes ir palaikyti gyventojų finansinę padėtį.

Kas būsto rinkos laukia ateityje?

„Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad kylanti antroji pandemijos banga, tikėtina, pristabdys būsto rinkos spurtą Baltijos šalyse. Augantys judėjimo ribojimai atvėsins šalių ekonomikų augimą ir gyventojų lūkesčius. Smūgis gyventojų pasitikėjimui ir ūkiui gal ir nebus toks stiprus kaip pavasarį, tačiau tiek rinkos aktyvumas, tiek ir kainų augimas turėtų padaryti pauzę.

Nors Baltijos šalių atsigavimas po pirmosios pandemijos bangos ir buvo įspūdingas, tačiau išlieka nemažai rizikų. Visgi geroji žinia yra ta, kad visos trys Baltijos šalys, palaikant Europos centriniam bankui, turi daug fiskalinės manevro laisvės padėti verslams ir gyventojams tiek, kiek to reikės. Pavasarį nemaža dalis pagalbos priemonių strigo dėl nepatyrimo ir šįkart, reikalui esant, vyriausybės pagalbą jau galėtų pritaikyti greičiau ir tikslingiau.

Tikėtina, kad artimiausią pusmetį dėl didelio neapibrėžtumo būsto kainos ir rinkos aktyvumas gali susvyruoti, tačiau žymesnės griūties laukti neverta.

Europos centrinis bankas (ECB), taikydamas pinigų politikos priemones, siekia, kad metinė infliacija laikytųsi šalia 2 proc. ribos. Nors įprastai gyventojai kainų didėjimą laiko vien tik blogu dalyku, tačiau infliacija yra lyg slėgio matuoklis ekonomikos katile.

Per aukšta infliacija signalizuoja apie ekonomikos perkaitimą, o per maža infliacija dažniausiai rodo krentantį ekonomikos augimą, galimai didėjantį nedarbą ir atlyginimų stagnaciją. Tad bandydamas pakelti infliacijos lygį, ECB nesiekia, kad gyventojų pinigai nuvertėtų. Infliacijos palaikymas skatina ekonomiką, kad ji veiktų kuo arčiau savo potencialo, o žmonės turėtų darbo.

Per aukšta infliacija signalizuoja apie ekonomikos perkaitimą, o per maža infliacija dažniausiai rodo krentantį ekonomikos augimą, galimai didėjantį nedarbą ir atlyginimų stagnaciją.

Kokie infliacijos reguliavimo svertai?

Finansų rinkų lūkesčiai auga ir tai kelia spaudimą ECB savo turimais instrumentais reaguoti į didėjančią defliacijos riziką. Tačiau bėda ta, kad gerų priemonių, kuriomis galėtų greitai paveikti ekonomiką ir infliaciją, ECB šiuo metu neturi.

Palūkanų normų mažinimas būtų pernelyg kontraversiška priemonė − mažas palūkanų nukirpimas neturėtų jokio poveikio, o didelis neigiamai paveiktų santaupų turinčius gyventojus, ateities pensininkus bei kai kuriais atvejais net slopintų kreditavimą. Tad apie šį pasirinkimą, tikėtina, net nesvarstoma.

Kitas pasirinkimas − ECB galėtų dar labiau pagerinti lengvatinių ilgesnio laikotarpio paskolų (TLTRO) bankams sąlygas, tai yra, pratęsti terminus, siūlyti dar geresnes palūkanas. Šio metodo pranašumas tas, kad būtų galima numažinti rinkos palūkanų normas, nepakenkiant bankų pelningumui ir negadinant jų kapitalo rodiklių. Bet vėlgi, abejojama, ar tai būtų paveiku, nes transmisija tarp palūkanų normų ir poveikio ekonomikai trunka bent vienerius metus.

Galima būtų dar labiau plėsti kiekybinį ekonomikos skatinimą – vertybinių popierių pirkimą. Nors tai rinkoms, matyt, patiktų, tačiau infliacijai poveikio vėlgi beveik nebūtų. Dėl finansinės sistemos sąrangos centrinio banko sukuriamiems naujiems rezervams pasiekti realią ekonomiką yra beveik neįmanoma, todėl infliacija ir yra stebima tik turto kainose. Kiekybinio skatinimo našumo koeficientas, stimuliuojant realią ekonomiką, yra labai menkas, nebent jį lydi stambus valstybės išlaidų didėjimas.

Kitąmet – naujo pobūdžio skatinimas

„Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad kitais metais infliacija euro zonoje dar išliks labai žema. Nors ilgesniame laikotarpyje kainų augimą gali išjudinti prekybos įtampų ir deglobalizacijos veiksniai, tačiau visgi euro zonoje infliacija reikšmingai nepakils tol, kol darbo rinka bus prislėgta.

Šiemet valstybės išleido daug pinigų ekonomikos skatinimui – nors tos lėšos visų pirma buvo skirtos kompensuoti prarastas pajamas, didelė jų dalis nukeliavo į santaupas. Tačiau kitais metais prasidės visiškai kito pobūdžio skatinimas – investicijos.

Valstybės naujais pinigais pirks prekes ir paslaugas ir taip sieks didinti visuminę paklausą. Toks skatinimas turi didesnio potencialo kurti naujas darbo vietas ir stimuliuoti ekonomiką, tačiau jį lydi ir politinės rizikos.

Tad ECB yra atsidūręs labai nepavydėtinoje situacijoje − nieko nedaryti negali, nes iššauks rinkų pyktį, tačiau daryti bet ką nelabai yra prasmės. Nors už infliacijos lygį yra atsakingas ECB, bet šiandien ją pakelti realiai gali tik šalių vyriausybės.

Čia ir glūdi pagrindinis skirtumas, lyginant su praėjusiuoju dešimtmečiu. Kiekybinis skatinimas, nepaisant visų hiperinfliacijos baimių, praktiškai neturėjo poveikio kainoms, nes jį lydėjo valstybių taupymo periodas. Šiandien matome, kad senos fiskalinės drausmės dogmos eižėja, ir valstybės yra pasirengusios investuoti į ateitį.

Bet kokiu atveju ECB palūkanų nekels dar ilgą laiką. Pandemijos prislėgta euro zonos ekonomika, ir ypatingai jos pietūs, atsigaus negreitai. ECB nekartos 2012 metų klaidų, kai, išsigandus infliacijos, palūkanos buvo pradėtos didinti per anksti.

Šįkart bus siekiama įsitikinti, kad ekonomika tvariai grįžta į augimo kelią. Labai tikėtina, kad ekonomikoms gali būti bus leista net ir šiek „perkaisti“ tam, kad Europos ūkis atgautų pandemijos praradimus.

Ką tai reiškia Lietuvai?

Lietuvos infliacija, nors dėl kainų konvergencijos vidutiniškai ir aukštesnė nei Europoje, tačiau ji yra labai susijusi. Prislėgtos kainos Europoje artimiausiu metu slopins kainų augimą ir Lietuvoje.

Gali būti, kad per kelerius metus, Lietuvos ūkiui atsigaunant sparčiau, infliacija Lietuvoje įgaus pagreitį, kai tuo metu Europoje vis dar reikės ekonominio skatinimo. Jei pernelyg greitai auganti infliacija ateityje taptų problema, geriausias įrankis Lietuvos ekonomikos vėsinimui būtų biudžeto išlaidų mažinimas.

JAV ir Kinijos santykiai paskutinius dvejus metus buvo pakliuvę į amerikietiškus kalnelius. Jau atrodydavo, kad prekybos taika ranka pasiekiama, tačiau derybos sugriūdavo ir šalys apsikeisdavo eiliniu muitų padidinimo raundu − kol papildomai apmokestinta buvo praktiškai visa dvišalė prekyba.

Galų gale praėjusių metų pabaigoje, pradėjus rimčiau buksuoti tiek Kinijos ekonomikai, tiek JAV pramonei bei artėjant JAV prezidento rinkimams, buvo pasirašytas pirmojo etapo prekybos susitarimas, kuris bent kuriam laikui turėtų įtvirtinti prekybines paliaubas.

Nors iš anapus Atlanto daug trimituota apie susitarimo privalumus, prasmingo turinio ten mažai. Kinai pažadėjo labiau gerbti intelektinę nuosavybę, šiek tiek labiau atverti vidaus rinką investicijoms – įvykdyti reformas, kurias jie ir taip planavo įgyvendinti. Tačiau svarbiausi trikdžiai niekur nedingo, nes didžioji dalis tarpusavio muitų išlieka nepanaikinti ir toliau slopins pasaulinę prekybą.

Šio pirmojo prekybos susitarimo esmė yra kinų įsipareigojimas padidinti amerikietiškų prekių importą 200 milijardų JAV dolerių per dvejus metus. Tokie „valdomos“ prekybos susitarimai yra negirdėtas dalykas XXI amžiuje, ir jie niekaip nėra suderinami su laisvos prekybos principais ir pasaulio prekybos organizacijos standartais. Dėl to, kad Kinija pasirašė sutartį, kinai nepradės valgyti daugiau, nei jiems norisi. Tad šiuo konkrečiu atveju prekyba yra nulinės sumos žaidimas, nes priverstinai nupirkta produkcija iš JAV reiškia mažesnį importą iš ES šalių, Pietų Amerikos, kitų Azijos šalių.

Tai gali neigiamai paveikti ūkininkus ir gamintojus visame pasaulyje, iškreipti produktų kainas. Būtent todėl naujasis ES prekybos komisaras Philas Hoganas ketina teikti apeliaciją Pasaulio prekybos organizacijai, siekdamas išsiaiškinti, ar toks susitarimas apskritai yra legalus.

Esminė prekybos susitarimo nauda − sumažėjęs neapibrėžtumas ir aiškesnė ateities prekybos politika. Prielaidos, kad artimiausiu metu nematysime tolimesnės JAV ir Kinijos prekybos konflikto eskalacijos, pakako, kad akcijų rinkos užbrėžtų naujus rekordus. Visgi lieka neaišku, ar toks optimizmas nėra perdėtas.

Nepaisant susitarimo, muitai išliko, o JAV politika Kinijos atžvilgiu išliks atšiauri, abiem JAV partijoms pripažįstant Kiniją esant strateginiu varžovu. Esminiai prekybos klausimai atidėti kitam susitarimo etapui − vargu, ar abiem pusėm pavyks pasiekti esminio proveržio, be to, prekybos konfliktas bet kada gali paaštrėti.

Per 30 metų, kai Kinija yra PSO narė, ji labai tampriai integravosi į pasaulines gamybos grandines ir didelė dalis pasaulio industrijų nebeįsivaizduojama be Kinijos gamybos. Prekybos karas pradėjo Kinijos ir JAV ekonomikų atsiskyrimo procesą, ir dabartinis susitarimas vargu ar tai pakeis. Muitai ir politikos neapibrėžtumas verčia gamintojus perbraižyti gamybos tiekimo grandines, diversifikuoti tiekėjus, gražinti gamyklas atgal namo. Tiesa, tai nebūtinai blogas, bet bent jau trumpuoju periodu − labai brangus procesas.

Aprimus vienam prekybos karo frontui, kyla vis didesnė grėsmė, kad D. Trumpo akys nukryps į Europą. Jis ne kartą yra sakęs, kad Europos prekybos praktikos yra dar blogesnės nei Kinijos. Keletą kartų rimtesnio transatlantinio konflikto buvo išvengta, ir paskutinį sykį dėl paliaubų buvo susitarta Davoso užkulisiuose.

Tąkart žibalo į ugnį įpylė Prancūzijos pradėtas taikyti mokestis skaitmeninėms prekėms, kai amerikiečiai tai įvertino kaip rinkliavą, nutaikytą prieš juos. Prancūzai sutiko sustabdyti mokesčio taikymą iki metų galo, tam, kad būtų laiko suderėti tarptautinį mokesčio analogą.

JAV ir ES paraleliai bandys derėtis dėl prekybos susitarimo, norėdami išvengti didesnių muitų automobiliams, kurie galėtų įstumti ir taip trapią Europos ekonomiką į recesiją. Be to, viena iš pagrindinių kliūčių, kaip visada, bus žemės ūkis. Tikėtina, JAV pareikalaus, kad ES atvertų rinką žemės ūkio produkcijai, tačiau europiečiams chloru apdorota vištiena ir genetiškai modifikuoti kukurūzai vis dar yra tabu.

Transatlantiniai prekybos santykiai šiemet greičiausiai bus įtempti, sulauksime ir grasinimų, ir paliaubų. Nors yra nemažai manančių, kad artėjantys JAV prezidento rinkimai atgrasys nuo radikalesnių veiksmų, tačiau tą patį daugelis galvojo ir prieš įsibėgėjant prekybos karui su Kinija.

Kone pati pavojingiausia frazė, kokią gali pasakyti ekonomistas − šįkart viskas yra kitaip. Tačiau žvelgiant į šį Lietuvos ekonomikos ciklą, panašu, kad labai tyliai ir atsargiai galima pasidžiaugti, kad šįkart iš tiesų viskas kitaip. Lietuvos ekonomika nesusikrovė disbalansų ir auga nepalyginamai tvariau nei prieš dešimtmetį.

Ekonomikos perkaitimas yra būklė, kai vidaus paklausa viršija pasiūlą – vartojama ir investuojama daugiau nei su turimais ištekliais galima pagaminti. Dėl to dažnai kyla didelis spaudimas kainų augimui, formuojasi turto burbulai, atsiveria tarptautinės prekybos deficitas, netvariai skolinamasi.

„Swedbank“ ekonomistų skaičiuojamas ekonomikos temperatūros indeksas rodo, kad Lietuvos struktūriniai rodikliai yra arti istorinio vidurkio ir esminių perkaitimo ženklų nėra.

Spartus atlyginimų augimas kelia paslaugų kainas

Nedarbo lygis pastaruoju metu laikosi gana žemame 6 proc. lygyje. Ilgas ekonomikos ciklas, augantis vidaus vartojimas ir stipri išorės paklausa palaiko darbo rinką. Tačiau panašu, kad dėl neapibrėžtumo pasaulyje nedarbo lygis nebekrenta ir netgi šiek tiek pakilo.

Nepaisant to, spartus atlyginimų augimas rodo, kad darbuotojų įmonėms trūksta ir jos yra pasirengusios kelti atlyginimus tam, kad pritrauktų ir išlaikytų darbuotojus. Nors atlyginimai ir auga sparčiau nei produktyvumas, tačiau atotrūkis nėra grėsmingas.

Spartus atlyginimų augimas sukelia spaudimą didėti kainoms, ypač paslaugų, nes ten atlyginimų dedamoji sąnaudų struktūroje yra didesnė. Per metus pagrindinė infliacija, atmetus nepastovias maisto ir energijos kainas, yra padidėjusi nuo 1,7 iki 2.7 proc., ir tai signalizuoja vidaus ūkio šiltėjimą. Kita vertus, šis procesas yra neišvengiamas vejantis vakarų Europos atlyginimų lygį.

Gyventojų lūkesčiai – suvaldyti

Ilgas ekonomikos ciklas, panašu, per daug neišpūtė gyventojų lūkesčių. Perteklinio skolinimosi nefiksuojama, bendras gyventojų ir įmonių paskolų portfelis auga šiek tiek lėčiau nei šalies ūkis.

Praėjusio ekonomikos ciklo pabaigoje dėl būsto kainų burbulo ir nepamatuoto vartojimo buvo atsivėręs didžiulis prekybos balanso deficitas. Šiandien matome visiškai kitokią situaciją − nepaisant  krentančios pasaulinės prekybos, pernai Lietuva buvo sukaupusi vieną didžiausių prekybos perviršių savo istorijoje. Būsto kainos irgi neatitrūko nuo realybės, netgi priešingai, būsto įperkamumas dėl spartaus atlyginimų augimo mušė rekordus.

Ar pas kaimynus žolė žalesnė?

„Swedbank“ ekonomistų skaičiavimai rodo, kad kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje situacija labai panaši.

Estijos ekonomiką šildė žemas nedarbas, spartesnis kreditavimas ir išaugusi infliacija. Tuo tarpu Latvijos ekonomika buvo pirmoji Baltijos šalyse, kurią paveikė pasaulinės prekybos sulėtėjimas.

Praėjusiais metais Latvijos ekonomika augo dvigubai lėčiau nei 2018 m. Nepaisant to, dėl stiprios vidaus paklausos, aktyvios būsto rinkos ir žemo nedarbo Latvijos temperatūros indeksas per metus praktiškai nepasikeitė ir laikėsi arti istorinio vidurkio.

Ar esame pasiruošę iššūkiams?

Mažos ir atviros Baltijos šalių ekonomikos yra labai jautrios ekonomikos sukrėtimams iš išorės, todėl yra ypatingai svarbu vengti reikšmingų disbalansų susidarymo, kurie galėtų sustiprinti išorinio sukrėtimo poveikį.

Euro zonos pramonė vis dar traukiasi kartu su pasauline prekyba. Kyla rizika, kad JAV prezidentui D. Trumpui pasiekus susitarimą su Kinija, jo muitų taikiklis nukryps į Europos Sąjungą, o tai neabejotinai neigiamai paveiktų ir Lietuvą.

Ilgus metus trunkanti skatinanti pinigų politika išpūtė JAV ir Kinijos įmonių skolas, kurios ateityje gali sukelti finansinę krizę, jei susvyruotų investuotojų pasitikėjimas ar būtų padaryta ekonomikos politikos klaidų.

Šiuo metu augimas yra tvarus, tačiau situacija gali gana greitai keistis. Tokie faktoriai, kaip mobilumo paketas, gali greitai ištirpdyti prekybos perviršį, kuris pastaraisiais metais remiasi neįtikėtinai sparčiai augusiu transporto paslaugų eksportu. Sparčiau nei produktyvumas augantys atlyginimai taip pat ilgainiui gali mažinti Lietuvos gamintojų konkurencingumą.

Tačiau bent jau šiuo metu Lietuvos ūkis atrodo gerai pasirengęs pasitikti viską, ką atneš šie metai.

Naujoji Europos komisija, vedama Ursulos von der Leyen, atrodo pakankamai palanki tolesnei ES integracijai ir tai teikia vilties, kad būtinos pinigų sąjungos reformos pagaliau bus įgyvendintos. Christine Lagarde, būsimoji  Europos centrinio banko vadovė ir ilgametė Tarptautinio valiutos fondo vadovė, turi daug politinio kapitalo ir gali rasti pakankamai paramos vadovų taryboje imtis veiksmų, kuriuos reikėjo įgyvendinti kuriant eurą prieš 20 metų.

Reikalinga kapitalo ir bankų sąjunga

Nors ES integracija yra gana gili kalbant apie prekių judėjimą, tačiau paslaugų rinkos integracija yra nebaigta. Dažnu atveju egzistuoja nemažai barjerų, vietinių reglamentavimo ar teisinių skirtumų, kurie neleidžia be trukdžių teikti paslaugų kitose šalyse narėse. Tai galioja ir finansų rinkoms.

Barjerų panaikinimas padidintų konkurenciją, ir tai reikštų geresnės kokybės ir, tikėtina, pigesnes finansines paslaugas ES piliečiams. Tai taip pat atvertų kelią paprastesniems finansinių institucijų susijungimams ir padėtų sustiprėti Europos bankiniam sektoriui, kuris po finansų krizės išlieka silpnas, neefektyvus ir nestabilus. Be to, laisvesnis kapitalo judėjimas Europos viduje labiau suvienodintų kreditavimo sąlygas tarp skirtingų šalių, o tai subalansuotų ekonominį ciklą.

Ką duotų bendras ES indėlių draudimas?

Gilesnė bankų rinkos integracija yra nelabai įmanoma be bendro indėlių draudimo ES lygiu. Tai gali sukelti nepasitikėjimą institucijomis, kurios vykdo veiklą įvairiose šalyse, kai kurioms šalims gali užkrauti neproporcingą finansinę atsakomybę ir taip užprogramuotų bankines krizes ateityje.

Kitas svarbus argumentas už bendro indėlių draudimo steigimą būtų tiesioginio ryšio tarp valstybių vertybinių popierių ir viešųjų finansų būklės ir bankinio sektoriaus suardymas. Ne vienoje ES šalyje matyta situacija − problemos bankiniame sektoriuje dėl tiesioginių valstybės įsipareigojimų iškart neigiamai paveikia šalių skolinimosi kainą. Ir atvirkščiai, suprastėjus valstybės fiskalinei padėčiai bankai susiduria su problemomis, nes nemaža dalis jų valdomo turto yra valstybių obligacijos, kurių vertė krenta. Turint bendrą ES indėlių draudimą šios problemos būtų mažiau užkrečiamos ir lengviau valdomos.

Ar ECB dar turi nepanaudotos amunicijos?

Tampa akivaizdu, kad dabartinė pinigų politika tikrai nebegali išspręsti visų euro zonos ekonomikos bėdų, tad reikalingos efektyvios fiskalinės priemonės. Panašu, kad Europos centrinis bankas išaudė didžiąją dalį savo arsenalo ir nebelabai turi, kaip toliau stimuliuoti ekonomiką ir pasiekti norimą infliacijos lygį. Vargu, ar palūkanų sumažinimas nuo -0,4 proc. iki -0,5 proc. arba papildoma kiekybinio skatinimo programa duotų reikšmingų pokyčių.

Dabartinės fiskalinės drausmės taisyklės dažnu atveju įvaro šalis į kampą apribodamos jų galimybes koordinuotai imtis veiksmų krizės akivaizdoje. Vis daugiau kritikos sulaukia struktūrinio biudžeto deficito rodiklis − jis yra labai priklausomas nuo prielaidų ir tiesiogiai nepamatuojamų rodiklių. Nors jų apskaičiavimas dažnu atveju yra netikslus, tačiau tai turi realių ir svarbių pasekmių šalims.

Be to, Europa susiduria su dideliu finansavimo trūkumu gynybai ir infrastruktūrai. Jei ES siekia išlikti konkurencinga ir pasiekti išsikeltų klimato kaitos bei gynybos finansavimo tikslų, artimiausiu metu bus reikalingos milžiniškos investicijos. Tačiau akivaizdu, kad tai nėra įmanoma, atsižvelgiant į dabartines fiskalines taisykles ir reikšmingo bendro ES biudžeto trūkumą.

Visgi turint omenyje, kad nemaža dalis euro zonos valstybių šiuo metu skolinasi praktiškai nemokamai arba net už neigiamas palūkanas, reikėtų nepraleisti progos investuoti į ateitį.

Kodėl tai svarbu Lietuvai?

Kaip euro zonos dalis, Lietuva irgi yra labai suinteresuota, jog bendra valiuta ir jos ekonominė erdvė būtų kaip įmanoma stipresnė. Jei per kelerius ateinančius metus Europos komisijai bei vadovų tarybai pavyktų pasistūmėti su reformomis, mūsų šalis neabejotinai taip pat būtų naudos gavėja.

Tikėtina, jog mūsų šalies finansų sektorius taptų dar atsparesnis, ir tai yra ypatingai aktualu puoselėjant ambicijas tapti regiono „fintech“ centru. Dėl didesnio finansinio stabilumo, tikėtina, galėtume skolintis dar palankesnėmis sąlygomis, sparčiau galėtų vystytis kapitalo rinkos, ir tai atvertų daugiau galimybių vietos įmonėms pritraukti kapitalo investicijų.

Finansinės rizikos pasidalinimas tarp euro zonos valstybių veiktų kaip draudimas, ir tokia finansinė krizė, kokia užgriuvo kaip prieš dešimtmetį, būtų mažai tikėtina.

Žinoma, ne viskas absoliučiai priklauso nuo reformų Europos lygiu ir dažnai ekonominės problemos būna lokalios. Todėl šalys neturėtų pamiršti apie namų darbus − produktyvumą skatinančias ir konkurencingumą didinančias reformas.

Labai sparčiai augantys atlyginimai persvėrė būsto brangimą ir šiek tiek padidėjusias palūkanas. Banko ekonomistai prognozuoja, kad dėl spartaus atlyginimų augimo bei aukštų vartotojų lūkesčių būsto rinka turėtų išlikti aktyvi.

„Mokesčių reforma kilstelėjo atlyginimų atskaičius mokesčius augimą į senokai regėtas aukštumas ir tai turėjo įtakos dideliam būsto įperkamumo šuoliui. Tiesa, žymi atlyginimų augimo dalis tenka pensijų kaupimui, todėl realus būsto perkamosios galios augimas gali būti kiek mažesnis“, − sako „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus.

Būstas brango visuose trijuose didmiesčiuose

Pasak „Swedbank“ ekonomisto, Vilniuje būsto rinka išliko labai aktyvi. Per metus sandorių skaičius sostinėje augo beveik 21 proc., o naujų būtų pardavimai šoktelėjo net 43 procentais. Naujos statybos būsto dalis pardavimuose ir toliau augo ir viršijo 40 procentų.

„Aukšta būsto paklausa ir spartus atlyginimų augimas atsispindėjo ir Vilniaus būsto kainose. Būsto kainos Viliuje pirmąjį šių metų ketvirtį vidutiniškai augo 5 proc. per metus ir siekė 1529 eurus už vieną kvadratinį metrą“, − komentuoja V. Šimkus. 

Jis pastebi, kad Kaune būsto kainas į viršų tempė didelis naujo būsto rinkos aktyvumas. Per metus būstas Kaune brango 10 proc., senos statybos būstas augo lėčiau, tačiau naujų butų sandorius skaičius pirmą ketvirtį augo net 38 proc. Kita vertus, naujos statybos butai Kaune užima dvigubai mažesnę dalį lyginant su Vilniumi – jų dalis siekia apie 23 proc. visų parduodamų butų.

„Klaipėdoje vyravo panašios tendencijos − būstas uostamiestyje per metus brango 9 proc., sandorių skaičius tuo pačiu laikotarpiu išaugo beveik 12 procentų. Naujas būstas Klaipėdoje brango dvigubai sparčiau nei senos statybos butai, atitinkamai, 11 proc. ir 5 proc. Per metus Klaipėdoje patrigubėjo naujos statybos butų pardavimai, tačiau Klaipėda pasižymi seklia nekilnojamo turto rinka, ir keli nekilnojamo turto projektai gali smarkiai koreguoti statistiką“, − sako V. Šimkus.

Kokios didmiesčių gyventojų galimybės įsigyti būstą?

Pasak „Swedbank“ ekonomistų, 15 procentų siekiantis atlyginimo atskaičius mokesčius augimas kaip ant mielių augino būsto įperkamumą Vilniuje.

„Per metus būsto įperkamumo indeksas padidėjo 8 punktais ir užbrėžė dar vieną naują rekordo liniją. Lyginant su praėjusių metų pradžia, laikotarpis, reikalingas sutaupyti pradinei įnašai, sutrumpėjo 2,5 mėnesio. Vilniečiai vidutiniškai galėjo įpirkti 77 kvadratinių metrų būstą“, − sako V. Šimkus.

Pasak jo, Kaune būsto įperkamumas ir toliau išliko aukščiausias tarp didžiųjų Lietuvos miestų, tačiau jis augo lėčiau nei Vilniuje. Tam įtakos turėjo gana sparčiai augusios būsto kainos, nors atlyginimų augimas buvo panašus kaip ir Vilniuje. Kauniečiai pradiniam įnašui taupo trumpiausiai iš didmiesčių gyventojų − 21 mėnesį, ir per metus šis laikas sutrumpėjo vienu mėnesiu.

„Klaipėdoje būsto įperkamumo indeksas per metus sumenko 0,5 procentinio punkto. Nors kainų augimas Klaipėdoje buvo panašus į Kauno, tačiau neto atlyginimai Klaipėdoje augo 11 proc., tai yra, net 5 proc. punktais lėčiau nei Kaune. Visgi lyginant su praėjusiu ketvirčiu, būsto įperkamumas uostamiestyje šoktelėjo 7 punktais“, − komentuoja „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas.

Nuomos pajamingumas − stabilus

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pastebi, kad visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose nuomos pajamingumas išlieka arti istorinio vidurkio. Tai rodo, kad, priešingai nei prieš dešimtmetį, būsto rinka vystosi tvariai ir perkaitimo ženklų nėra.

Pasak N. Mačiulio, nuomos pajamingumas rodo, kokią buto įsigijimo kainos dalį sudaro metinės jo nuomos pajamos. Vilniuje šiuo metu nuomos pajamingumas siekia apie 6 proc., Klaipėdoje 6,7 proc., Kaune – apie 7,7 procento. Panašiu tempu didėjančios butų ir jų nuomos kainos rodo, kad kainų pokyčius lemia ne spekuliacijos, o reali būsto paklausa.

„Tolimesnį butų sandorių skaičiaus ir kainų augimą skatina ne tik sparčiai didėjančios gyventojų pajamos, bet ir gerėjančios demografinės tendencijos. Šiemet į Lietuvą atvyko beveik 3 tūkst. daugiau gyventojų nei išvyko iš šalies, ir teigiamos migracijos tendencijos nustelbė neigiamas natūralias gyventojų kaitos tendencijas. Pastaruosius du mėnesius po labai ilgos pertraukos gyventojų skaičius Lietuvoje pradėjo didėti“, − komentuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

Būsto kainoms įtakos turės išoriniai veiksniai, palūkanos išliks žemos

Pasak N. Mačiulio, vertinant gyventojų pajamų ir demografines tendencijas, galima tikėtis, kad sandorių skaičius išliks arti istorinių aukštumų, o kainos toliau pamažu didės.

„Vis tik pagrindiniu būsto rinkos tendencijų veiksniu tampa nuo mūsų nepriklausantys procesai. Didėjanti įtampa tarp JAV ir Kinijos gali toliau slopinti ne tik pasaulinę prekybą ir Lietuvos eksporto augimą, bet ir gyventojų lūkesčius bei norą įsigyti būstą“, − pabrėžia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

Tačiau jis atkreipia dėmesį į tai, kad tuo pačiu metu didesnis ekonomikos augimo neapibrėžtumas verčia centrinius bankus atidėti palūkanų didinimo planus ar net ieškoti papildomų ekonomikos skatinimo priemonių.

„Europos centrinis bankas palūkanų žada nedidinti bent iki kitų metų vasaros, todėl skolinimosi sąlygos ir toliau išliks palankios. Šiemet vidutinės būsto paskolos palūkanos Lietuvoje siekė 2,5 procento. Palyginimui, Latvijoje ir Estijoje jos buvo šiek tiek didesnės ir siekė, atitinkamai, 2,9 ir 2,8 procento“, − komentuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N. Mačiulis.

„Swedbank“ būsto įperkamumo indeksas parodo, kaip standartinį 55 kvadratinių metrų butą įperka šeima, kurios pajamos siekia pusantro vidutinio atlyginimo. Šeima butą įperka ir indekso reikšmė lygi 100 tuomet, kai naujai įsigyjamo būsto 30 metų trukmės paskolos, siekiančios 85 proc. buto vertės, mėnesio įmoka yra lygi 30 proc. jos mėnesinių pajamų. Didėjanti indekso reikšmė reiškia, kad būsto paskolos įmokos sudaro vis mažesnę pajamų dalį – būstas šeimai tampa lengviau įperkamas.