Ištrūkusiojo iš liūno strategija: svarbiausia – negerti šiandien

Savo istorija su „Kauno dienos“ skaitytojais sutiko pasidalyti Žilvinas, jau aštuoniolika metų einantis sveikimo keliu. Jis atvirai pasakoja apie vaikystę, priklausomybės raidą, skaudžius praradimus ir ilgą kelią iki sprendimo kreiptis pagalbos.

Žilvino pasakojimas – tai istorija apie viltį, tikėjimą, bendrystę ir kasdienį pasirinkimą gyventi blaiviai. Tai padrąsinimas tiems, kurie ieško kelio iš priklausomybės.

– Kaune, Nemuno gatvėje, veikianti AA grupė, kurią lankote, paminėjo penkerių metų veiklos jubiliejų. Kiek laiko tęsiasi Jūsų asmeninė AA istorija?

– Aštuoniolika metų.

– Ar ilgas buvo kelias, kol ryžotės ateiti?

– Labai ilgas. Sakoma, kad alkoholikas paskutinis sužino, jog jis yra alkoholikas. Kol dar viskas gerai – šeima, automobilis, darbas – atrodo, kad viskas normalu. Tačiau aš gerdavau kiekvieną dieną.

– Po kiek?

– Po aštuonis, dvylika alaus. Visai negalvojau, kad tai gali būti rimta problema. Kai galiausiai supratau, net nuo draugų slėpdavau. Galvodavau – ką jie pamanys, kvailas ar ne kvailas, kad einu ieškoti pagalbos.

– Prisimenate tą akimirką, kai supratote, kad reikia ieškoti pagalbos?

– Taip. Išgyvenau begalinę vienatvę. Tas vidinis jausmas, kai eini nusipirkti tiesiog alaus. Visą dieną kankiniesi, galvoji: gal šiandien negersiu, gal rytoj bus geriau. Tačiau paskui eini į „Maximą“ prieš pat uždarymą. Pamenu, kaip pavydėdavau žmonėms, kurie tiesiog perka pieną, duoną ar dar ką nors, kai aš perku alkoholį. Jie tiesiog apsiperka, o mano galvoje visą dieną sukdavosi mintys vien apie alkoholį.

– Apie alkoholį galvodavote nuolat?

– Nuolat. Net ėmiau lankyti jogą, kad pradėčiau gerti ne penktą, o septintą vakaro. Tiesiog bandžiau save kuo nors užimti. Tačiau mintys vis tiek sukdavosi apie tą patį. Per pietus jau pradėdavau skaičiuoti: dabar pavalgysiu, išgersiu ir dar galėsiu važiuoti. Paskui vis atidėliodavau. Žinau, kad noriu išgerti, bet dar turiu kokį nors susitikimą ar kitų reikalų. Kažkaip ištverdavau.

– Atsakomybės jausmas dar buvo išlikęs?

– Buvo. Tik dėl to, kad reikėjo uždirbti pinigų, jog būtų už ką gerti. Tačiau baisiausia būdavo grįžus namo. Nusiimi kaukę. Namuose vienatvė. Su draugais jau irgi nebebendrauji, nes jie negeria tiek, kiek tu. Ta vienatvė turbūt ir buvo paskutinis lašas. Viename kambaryje įjungtas televizorius, kitame – televizorius ar kompiuteris, dar kokie nors darbai. Viskas tam, kad galvoje būtų triukšmas ir nereikėtų likti su savo mintimis.

Visiems galiu pasakyti, kaip jie turėtų gyventi, o pats nežinau, ką daryti. Suprantu, kad nebegaliu. Užsikoduoti negaliu, nes ilgiau nei dvi dienas neišbūnu negėręs. Tačiau vis tiek sau atrodžiau visiškai normalus. Klientai dar nieko neįtardavo.

Tačiau kai grįžti namo ir lieki vienas su savimi... Pradedi gerti, vemti, nes realiai jau pykina. Be to, rūkiau. Rūkyti pradėjau turbūt nuo vienuolikos metų.

– Kas Jūsų gyvenime atsirado pirmiau – alkoholis ar cigaretės?

– Turbūt alkoholis. Dar vaikystėje. Per kažkurias krikštynas tėvai davė paragauti. Gal tikėjosi visai kitokios reakcijos, bet man tas pirmas skonis iš karto patiko.

Paskui laukdavau svečių. Mano tėvai buvo inteligentai, kasdien negėrė – tik per šventes, kai ateidavo svečių. O aš laukdavau, kol visi išsiskirstys ir tėvai nueis miegoti. Tada išgerdavau, kas būdavo likę taurėse ar stikliukuose. Laukdavau progos paragauti visko, kas būdavo su alkoholiu. Taip viskas ir prasidėjo.

– Paskui jau – su klasiokais?

– Taip, paskui jau su klasiokais. Susiorganizavome, pabėgome iš pamokų, nusipirkome porą butelių vyno. Tais laikais vaikams jo taip paprastai neparduodavo, tad arba paprašydavome kokio vyresnio nupirkti, arba dar ką nors sugalvodavome.

Vieną kartą mūsų kompaniją pagavo tėvai. Buvome gal keturiolikos, o gal ir dar jaunesni. Išgėrėme tuos du vyno butelius ir, aišku, stipriai pasigėrėme. Kitą dieną mus prieš visą mokyklą pastatė kaip „pavyzdį“ – neva sugėdinti. Tačiau išėjo priešingai. Daug kas tapšnojo per petį, sakė: „Šaunuoliai.“ Vietoj pamokos gavome paskatinimą.

Nuo kokių keturiolikos metų jau dėdavau visas pastangas, kad bent savaitgalį galėčiau išgerti. Man tai buvo šventė. Ir dabar dar nemaža dalis visuomenės sako: „Ai, paaugliai... Kas gi nebandė?“ Tėvai ir patys dažnai duoda paragauti, manydami, kad nieko tokio. Tačiau vaikai juk mato ne tik taurę. Jie mato visą atmosferą – tėvai susirenka, linksminasi, dainuoja, juokiasi. Vaikas nori ne alkoholio skonio. Jis nori tos būsenos. Aš niekada negalėjau pasakyti, kad man patiko alkoholio skonis.

– Patiko ne skonis?

– Ne. Ir dabar sakau – kaip gali patikti? Jeigu reikia kuo nors užsigerti, kad nejaustum nei skonio, nei kvapo, tai koks čia skanumas? Man patiko ne skonis, o būsena.

Iš šalies atrodėme inteligentiška šeima, bet tėvai skyrėsi. Man visą laiką trūko dėmesio, meilės. Tėvas sakydavo mamai: „Tai tavo vaikas.“ Mama sakydavo: „Ne, tai tavo vaikas.“ O aš likdavau kažkur per vidurį.

Dabar, eidamas sveikimo keliu ir atlikęs gyvenimo inventorizaciją, matau visai kitą vaizdą. Tėvai rūpinosi manimi, kaip mokėjo. Veždavo drabužių net iš Maskvos. Buvau aprūpintas viskuo. Tik man visada atrodė, kad pas kitus geriau. Niekada nevertinau to, ką turėjau. Vis atrodė, kad mano tėvai kažkokie ne tokie.

Ilgą laiką aiškinau, kad geriu dėl tėvų. Atsimenu, kai pradėjau ieškoti pagalbos ir nuėjau pas psichologę, pasakojau apie vaikystę, apie tai, kaip tėvai mušė. Psichologė klausėsi mano istorijų, bet aš nė karto nepasakiau, kad pagrindinė problema yra mano gėrimas. Vienatvė. Nesugebėjimas gyventi šiame pasaulyje.

Taip, tėvai mane mušė. Tačiau šiandien nežinau, kaip pats būčiau elgęsis jų vietoje. Aš juk labai anksti pradėjau rūkyti, gerti, bėgti iš namų. Keturiolikos buvau pabėgęs net į Palangą. Draugai juokaudavo: „Na ką, važiuojame šprotų gaudyti.“

– Ar tai ką nors pakeitė?

– Tai buvo paaugliški maištai. Dar pirmoje klasėje gavau dvejetą už drausmę. Vienuoliktoje klasėje tas pats – vėl dvejetas už elgesį. Niekada nebuvau patenkintas. Man nuolat reikėjo dėmesio. Per pamokas kvailiodavau, norėjau, kad mane pastebėtų, kad kas nors žavėtųsi. Dabar net į klasės susitikimus nekviečia – matyt, buvau visiems gerokai įgrisęs.

Ilgą laiką alkoholis atrodė ne tik normalus dalykas. Jis buvo šventė. Sakoma, kad santykis su alkoholiu pereina tris etapus. Iš pradžių alkoholis yra šventė. Paskui tampa priešu. Galiausiai – valdovu.

Kai tampa priešu, prasideda padariniai. Kartą mane pagavo girtą policija – tiesa, tada dar milicija. Patekau į blaivyklą. Išmetė iš mokslų. Tačiau net tada galvojau, kad kaltas ne alkoholis. Kalta milicija, kuri mane pagavo.

Taigi, visą laiką kaltini kitus. Nepastebi, kad alkoholis jau griauna gyvenimą. Nebegali normaliai nueiti į susitikimą, prarandi darbus, eini į darbo pokalbį ir galvoji tik apie tai, kaip iškentėti neišgėrus. Tačiau net tada dar nesupranti, kas iš tikrųjų vyksta.

– Ar lengvai radote pagalbos? Ar lengva buvo ryžtis ateiti?

– Ryžtis buvo labai sunku. Turėjau labai gerą nuomonę apie save. Galvojau: kaip atrodysiu tarp tų alkoholikų? Juk alkoholikas – tai, mano įsivaizdavimu, žmogus prie konteinerio. Vis dėlto atėjęs pamačiau visai kitokius žmones.

Tačiau iki to buvo labai ilgas kelias. Prieš daugiau nei 20 metų dar gyvenau su žmona. Kartą pasikalbėjom, kad gal jau per daug geriu. Tada pirmą sykį nuėjau į AA grupę. Ten išgirdau žmonių pasakojimus, kaip jie buvo rasti grioviuose, prišalusiais plaukais, kaip atsibusdavo apsišlapinę. Galvojau: „Man juk taip nėra.“ Grįžau namo ir žmonai pasakiau: „Aš ne alkoholikas. Tikrai ne.“

Reikėjo dar keleto metų. Per tą laiką subyrėjo šeima. Vaikai nebenorėjo su manimi bendrauti. Ne todėl, kad būčiau blogas žmogus, o todėl, kad nuolat patirdavau emocijų audras. Laukiu, kol atvažiuos vaikai, džiaugiuosi, kad pabūsime kartu. Paskui užeina noras išgerti. Pasidarau visai kitas žmogus – jau piktas: „Kur čia padėjai? Ką čia numetei?“ Tas žmogus jau nebebuvo toks tėtis, kokio vaikai laukdavo.

Tuomet – vėl ta pati vienatvė. Šeimoje tikėjimas nebuvo labai puoselėjamas. Kalėdos, Velykos – tik tiek. Kai prisidirbdavau, kartais pasimelsdavau, bet nė nežinodavau, į ką kreiptis. Į Dievą? Kaip? Tėvai buvo vedę į bažnyčią, bet tik tiek.

Vieną dieną gūglo paieškos eilutėje parašiau: „Ką daryti, jei negaliu nustoti gerti?“ Tai tikra istorija. Man tai buvo pagalbos šauksmas. Dabar, kai tenka kalbėtis su studentais, juokauju, kad šiandien gūglas turbūt pirmiausia pasiūlytų kokią nors dainą ar grybų receptą. Tačiau tada man parodė kelią pagalbos link.

Net ėmiau lankyti jogą, kad pradėčiau gerti ne penktą, o septintą vakaro.

Pamažu pradėjau ieškoti. Radau žmonių grupę feisbuke. Pamačiau, kad yra daugiau tokių kaip aš. Vis dažniau išgirsdavau apie AA. Bandžiau viską.

Važiavau pas žolininkę į kitą Lietuvos kraštą. Galvojau – gal padės. Gėriau tas karštas žolelių arbatas, bet man tai visiškai nepadėjo. Buvau ir religinėje bendruomenėje. Siūlė pasilikti, bet aš vis sakydavau, kad esu labai užsiėmęs. Atrodė, kad neturiu laiko.

– Kada radote laiko?

– Pamenu, buvo mano gimtadienis. Paprašiau kunigo pasimelsti, kad nustočiau gerti. Stebuklas tada neįvyko, bet jis įvyko kitaip. Po kelių savaičių pagaliau ryžausi nueiti pas AA. Labiausiai mane nustebino laisvė.

Įsivaizduokite – alkoholis buvo geriausias mano gyvenimo draugas. Neįsivaizdavau gyvenimo be jo. Galvoje nebuvo tokios galimybės. Iš karto pradėjau svarstyti: o kaip reikės gyventi? Kaip dalyvausiu vestuvėse? Kaip laidotuvėse? Kaip švęsiu? Ką apskritai veiksiu? Ten man pasakė labai paprastai: „Negerk šiandien.“

Tai ir yra vienas pagrindinių principų. Negalvok apie visą likusį gyvenimą. Negalvok apie rytojų. Šiandien. Šiandien negeri. Kas bus rytoj – nežinai. Tačiau šiandien turi tik vieną dieną, 24 valandas. Išbūk jas. Kas bus paskui – matysime.

– Dar vienas labai svarbus principas – nelikti vienam?

– Taip. Paskui atsirado dar vienas labai svarbus dalykas – žmogus, kurį vadiname rėmėju, arba sponsoriumi. Tuo metu Lietuvoje tai dar nebuvo labai įprasta. Tai alkoholikas, kuris pats jau yra nuėjęs visus žingsnius, gyvena pagal programą ir padeda kitam žmogui eiti tuo pačiu keliu.

Man tai buvo labai svarbu. Atsirado galimybė ne tik pačiam sveikti, bet ir būti naudingam kitam. Kai gali būti naudingas kitam žmogui, atsiranda gyvenimo prasmė. Man šiandien nebekyla klausimas, kokia yra mano gyvenimo prasmė.

Programoje dažnai minimas žodis „Dievas“. Tačiau pirmasis žingsnis – pripažinti, kad esame bejėgiai prieš alkoholį ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas. Kol to nesupratau, niekas nesikeitė. Kalbu ne apie tai, kad nepasirinkau, kurioje šalyje gimti ar kas man nutiko gyvenime. Esmė ta, kad nebegalėjau pasirinkti – gerti ar negerti.

Kai man buvo aštuoniolika, dar galėjau rinktis. Liga dar nebuvo tiek pažengusi. Tačiau vėliau tos galimybės praktiškai nebeliko. Liga jau valdė mane.

– Kaip Jums sekėsi pradėjus lankyti AA grupę?

– Pirmuosius žingsnius pradėjau eiti tik po trejų metų lankymosi grupėje. Ateidavau, išeidavau, kartais dingdavau, vėl sugrįždavau. Tuo metu nebuvo taip paprasta susirasti žmogų, kuris padėtų pereiti programą.

Dabar viskas kitaip. Žmogus ateina į grupę, ir kartais jau po savaitės gali rasti rėmėją. Manau, kad tai labai gerai. Žmogui nebesakoma: „Kentėk.“ Anksčiau dažnai girdėdavau: kiek metų gėrei, tiek metų ir sveiksi. Esą dabar reikia atkentėti. O aš jau buvau kentėjęs 40 metų.

Dabar siūloma visai kas kita – gyventi džiaugsmingą gyvenimą.

Svarbiausias atradimas buvo tai, kad didžiausia mano problema esu aš pats. Jeigu problema būtų kiti žmonės, būtų labai blogai, nes kitų žmonių pakeisti negaliu. Negaliu pakeisti jų mąstymo. Galiu keisti tik save.

Su pasauliu viskas gerai. Problema buvo manyje. Nepriėmiau pasaulio tokio, koks jis yra. Mane erzino vairuotojai, kurie, mano nuomone, blogai važiuoja. Erzino eilės parduotuvėje. Gydytojai. Tai, ką rodė per televizorių. Mane erzino beveik viskas.

Dabar taip nebėra. Kiekvieną rytą padėkoju Dievui už dar vieną dieną ir paprašau, kad padėtų suprasti, kam šiandien galiu būti naudingas. Taip pamažu atsiranda tikėjimas. Esmė – pagalba kitam žmogui ir Dvylikos žingsnių programa.

Antrasis žingsnis kalba apie tikėjimą: aukštesnė jėga gali grąžinti sveiką mąstymą. Man tai buvo labai sunku priimti. Galvojau, kad esu labai protingas. Tačiau atsidūriau tarp žmonių, kur buvo docentų, profesorių, verslininkų. Labai protingų žmonių. Būtent jiems kartais sunkiausia pripažinti, kad yra kažkas daugiau už jų pačių protą.

– Kvailų ten turbūt nėra?

– Ne, tikrai nėra. Dabar žmonės per susirinkimus daug juokiasi. Dažniausiai – iš savęs. Kai atsisuki atgal, supranti, kiek kvailų dalykų padarei galvodamas, kad esi labai protingas. Tada jau gali iš savęs pasijuokti.

Man labai pasisekė, kad atradau šias grupes. Žmogus ateina, pasikalba, jam palengvėja. Už tai nereikia mokėti. Pasitaiko ir taip, kad žmogus po 20 metų nusprendžia nebeiti į grupę. Pagalvoja, kad jau pasveiko, kad viskas gerai. Tačiau su šia liga reikia išlikti budriam visą gyvenimą.

AA grupės

AA grupės susirinkimai Kaune, Nemuno g. 16, III aukšte, vyksta kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį nuo 19 val.

Informacija, kur tokia grupė renkasi Klaipėdoje, teikiama telefonu +370 606 51 080.